Kazimieras Būga

Kazimieras Būga – žymiausias lietuvių kalbos tyrinėtojas. „Žodžiai Būgą užbūrė nuo pat mažų dienų. Jis jau gimė kalbininku. Būga buvo kalbininkas, dar nežinodamas, kad yra toks kalbotyros mokslas“ (A. Sabaliauskas). Visi mato jo išskirtinius nuopelnus, atsidavimą kalbotyrai, jo kalbos supratimą.

Zigmas Zinkevičius knygoje „Bendrinės kalbos iškilimas“ aprašė kalbininką Kazimierą Būgą. Štai ištrauka: „Vienas iš žymiausių lietuvių kalbininkų, didžiai nusipelnęs ne tik lituanistikai, bet ir apskritai baltistikai, net slavistikai, indoeuropeistikai. Intensyniai rašė mokslo darbus. Būdingiausias visų praktiniais kalbos klausimais parašytų Būgos straipsnių bbruožas – labai stiprus juose dėstomų teiginių argumentavimas“. Zinkevičius pamini tai, kad Būga niekur nesielgdavo diktatoriškai, neprimetė kitiems savo nuomonės, bet stengėsi skaitytoją įtikinti svariais argumentais. Jo nuomone, svarbiausia, kad Būga lietuvių visuomenei akivaizdžiai parodė, jog kalbininkui vien kalbos jausmo toli gražu nepakanka, reikia dar ir kalbos mokslo.

Jau minėtas Z.Zinkevičius, knygoje skirtoje vien tik Būgos gyvenimui ir darbams, aprašė kalbininko didžiulę meilę ir pasišventimą kalbotyrai. Jis rašė, jog Kazimieras Būga, kalbėdamas mėgdavo įterpti liaudies priežodžių, patarlių, mįslių, kurių jau ttada mokėdavo devynes galybes. „Kam nors paminėjus dar negirdėtą liaudies patarlę, priežodį ar šiaip posakį, Būga bematant pašokdavo lyg įgeltas ir įsitraukdavo į kalbą“. Zinkevičius teigia, kad niekas iš to meto draugų neprisimena, kada Būga pradėjo domėtis kalbos klausimais. Visi aaiškina, kad jo galva jau tada buvusi „prikimšta“ kalbos dalykų, kad kalbos pamėgimas atsiradęs savaime, niekieno nežadinamas, kad jis „gimęs kalbininku“.

Leidinyje „Straipsniai ir laiškai“, kur sudėti Jablonskio straipsniai, neįėję į ankstesnius jo raštų rinkinius, galima rasti žodžių, kurie aukština Būgą kaip kalbininką: „Būga ideališkas buvęs filologas, nes jis nesikišęs į literatūros kalbą ir, jei į ją kiek kišęsis, joje tik naujų žodžių ir posakių ieškojęs, tuo beveik pasisako norįs, kad ir mūsų kalbininkai, užuot baręsi, kaip dabar, su rašytojais, tik naujų žodžių ieškotų literatūros raštuose ir pabrėždami dėtų juos į tuos kalbos vadovėlius, kurie skiriami mūsų makyklai“. Jablonskis laikė Būgą išskirtiniu kalbininku ir sakė, kad jis buvo vienintelis mūsų kalbos specialistas. Vadinasi, jeigu vienintelis, tai visi kiti lietuvių kalbininkai ttuo metu, įskaitant ir patį Jablonskį, nėra specialistai, nėra mokslininkai.

Būga nepamirštas ir Prano Skardžiaus Lietuvių enciklopedijoje. Jis minimas, kaip „vienas didžiausių lietuvių kalbininkų, savo darbais didžiai nusipelnęs ne tik lietuvių kalbos mokslui, bet ir bendrajai kalbotyrai”.

Būgos mirtis buvo skaudus smūgis lietuvių kalbos mokslui. Didžiulė netektis. Nusiminęs J.Jablonskis rašė: „Tam mokslui visiškai atsidavęs, Būga tyrė visos lietuvių giminės kalbą. Tirdamas tą kalbos mokslą plačiai ir giliai, Būga rūpinosi suvartoti jam visa, ką gali duoti mūsų gyvoji kalba, jos istorija, šaltiniai ir llyginamasis indoeuropiečių kalbos mokslas su didžiausiais savo specialistais. Su Būga mūsų kalba nustojo pagrindinio šulo, didžiojo savo tyrėjo. To šulo nustoja ir mūsų Universiteto Humanitarų fakultetas, mūsų kalbos mokytojai, kalbos mokslo jaunuomenė, visa Lietuva. Kaip čia ką pradėsime tame moksle nebeturėdami K. Būgos – man, seniui, sunku ir suprasti: be Būgos gilesnis ir tvirtesnis tas mokslas lyg nebegalimas.Liūdna, skaudu!“. Taip jautėsi ne tik Jablonskis, didžiulę netektį jautė visi. Reikšdamas didžiam savo mokslininkui gedulą Lietuvos universiteto Humanitarinis fakultetas nutraukė paskaitas visai savaitei.

Būga pirmasis lietuvių kalbininkas profesionalas. Iki jo iš esmės tebuvo megėjai. Jo nuopelnai lituanistikai nepaprastai dideli, jis iš esmės ne tik lituanistas, bet ir baltistas, ir indoeuropeistas. Kito tokio nebuvo ir, tikriausiai, nebus. Suklestėjusi Lietuvoje kalbotyra, mirus Būgai, neišvengiamai sunyko. Darbo liga jį pribaigė.

Teiginiai apibūdinantys Kazimierą Būgą:

1. Nusipelnęs lituanistikai, baltistikai, slavistikai, indoeuropeistikai;

2. Straipsnių kalbos klausimais bruožas – išsamus dėstomų teiginių argumentavimas;

3. Labai gerai išmanė kalbos mokslą;

4. Geras filologas, nes nesikišo į literatūros kalbą;

5. Atsidavęs kalbotyrai;

6. Nesirėmė kitų kalbotyrininkų darbais, dirbo savarankiškai.