Kazio Binkio gyvenimas, asmenybe, veikla

Kėdainių „Ryto“vidurinė mokykla

Referatas

Darbo vadovė

Darba atliko

2007 m.

ĮŽANGA

Kazys Binkis per lietuvių literatūrinę padangę praskrido tarsi ryškus meteoras. Kas inti- miau pažinojo šį nerimastingą, amžinai vis naujomis idėjomis degantį žmogų, visi vienu balsu tvirtino, jog K. Binkis, smaugiamas nuolatinių nepriteklių ir buitinių rūpesčių, sunaudojo tik ne- žymią dalelę energijos iš to milžiniško vulkano aistrų, polėkių ir kūrybinių galių, kuriomis taip nešykštaudama apdovanojo jį gamta.

K. Binkio palikimas stebina ne poemų gausumu ir solidžia lyrikos rinkinių apimtimi, bet retam lietuvių ppoetui būdinguspalvingumu ir įvairumu. K. Binkį galima drąsiai laikyti nacio- naliniu poetu, nes jo kūriniai, skelbiami sodiečiams skirtoje spaudoje, buvo svarstomi ir kumečių lūšnose, ir tuometinio Kauno elito buduaruose.

Retas kūrėjas pasitraukia iš gyvenimo, turėdamas tiek kūrybinių sumanimų ir tiek jėgos jiems įvygdyti, kiek jų turėjo K. Binkis. Jo ankstyva mirtis buvo sutikta kaip didžiulis nuostolis lietuvių literatūrai ir visai nacionalinei kultūrai.

Savitą žingsnį K. Binkio kūrybos suvokime ir tyrime žengė E. Mieželaitis, paskelbęs didžiulę, poetiniu polėkiu nuspalvintą apybraižą. E. Mieželaičiui K. BBinkis – „poezijos byrtinin- kas, žinojęs nemaža magiškų poetinės alchemijos paslapčių“, taręs mūsų lyrikoje kokybiškai naują žodį.

Ši apybraiža – pirmasis bandymas žvilgtelėti į sudėtingą ir ne visuomet nuoseklų ir ly- gų K. Binkio gyvenimo kelią ir atskleisti jo daugiašakę kūrybinę vveiklą. Kadangi K. Binkio kū- rybinė veikla visapusiškai išanalizuota V. Kubiliaus monografinėje studijoje „K. Binkis lietuvių poezijos kryžkelėse“ ir akademinėje „Lietuvių literatūros istorijoje“ bei daugybėje kitų darbų, šiame rašinyje bandyta atskleisti K. Binkio asmenybę, amžininkų atsiminimus apie jį ir esamą literatūrą.

Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkričio 4 d. šiaurineme Lietuvos pakrašty – netoli Papi- lio miestelio.

Nuolatiniai nepritekliai, tėvų barniai mažajam Kaziukui užtemdė ne vieną jau ir be to varganą vaikystės valandą, tačiau jis neliūdėjo. Jis iš mažens buvo nepaprastai gyvas, judrus, kiekviename žingsnyje jį stebino supantis pasaulis grožiu ir paslaptimis.

Kaziuko motina jaunystėje keletą metų buvo tarnavusi grafams, todėl būsimąjį poetų čia traukė ir gausybė namuose girdėtų pasakojimų, o tėvas Antanas buvo apsišvietęs žmogus. Jaunystėje tarnavęs Peterburge imperatiškoje gvardijoje.

Penkerių mmetų Kaziukas, padedamas tėvo, išmoko skaityti ir rašyti – iš pradžių lietu- viškai, o vėliau ir rusiškai. Jis turėdamas lakią vaizduotę, gerą atmintį ir greitą orientaciją, jis mokėsi gana gerai, ir mokytojai juo buvo patenkinti.

1906 m. mirė Antanas Binkis, palikdamas žmoną ir trylikametį Kaziuką kone tuščio- mis rankomis. Vos nulaikydamas vagoje žagrę, busimasis poetas kantriai dirba sunkius ūkio darbus, bet jo niekaip neapleidžia svajonė išklysti už Papilio bokštų. Jį nenuvaldomai traukia gubernijos centras Kaunas, kur klerikalinė švietimo draugija „Saulė“ įkūrė mmokytojų kursus.

1908 m. rudenį K. Binkis jau Kaune.

Jau „Saulės“ mokytojų kursuose jis išsiskyrė iš savo bendraamžių būrio oria laikysena, elgsena ir apsiskaitymu. Aukštas, juodbruvas, visuomet pabrėžtinai tvartingai ir švariai apsiren- gęs, jaunasis Binkis buvo visai nepanašus į tuos suskirdusiomis rankomis, vėjų nugairintais vei- dais sodžiaus vaikus, kurie, kaip ir jis, [palikę pakluonėse galvijų bandas ir arklus, atvyko į Kau- ną siekti mokslo.

Nesitikėdamas nei atjautimo, nei mielaširdystės, 1908 m. rudenį K. Binkis su dideliu džiaugsmu sutiko žinia, kad Biržuose atidaryta keturklasė mokykla. Netrukus jis jau Biržuose. Įstoti į mokyklą buvo gana nelengva, nes stojamuosius egzaminus laikė ir dvilikamečiai berniu- kai, ir dvidešimtmečiai bernai. K. Binkio bute rinkdavosi jo plunksnos draugai, pasiryžę lietuvių poeziją iškelti į naujas aukštumas, poetas su pasididžiavimu kiekvieną pirmąkart apsilankantį nebuvelį svečią pristatydavo motinai. Ši auksarankė moteris lydėjo sūnų nuo Papilio pradinės mokyklos iki Valstybės teatro Kaune, kur su milžinišku pasisekimu praėjo jo „Atžalyno" prem- jera.

Prasideda keleri neramių klajonių metai. Kurį laiką K. Binkis mokosi Voroneco žemės ūkio mokykloje, bet ilgiau neužtrunka nė čia. Žiemą praleidžia Telšiuose. Nepajėgdamas numal- šinti savyje aistros rašyti, kurti, 1912 m. rudenį be skatiko kišenėje atsiranda Vilniuje. Jis atsive- ža pluoštą eilėraščių, kuriuos tikisi paskelbti lietuviškuose laiūkraščiuose, ketina savarankiškai rengti brandos atestato egzaminus. 11913 m. pasirodęs pirmasis lietuvių literatūrinis žurnalas „Vaivorikštė" kiekviename numeryje skelbe K. Binkio eilėraščius.

Aštuoniolikmetis K. Binkis jau gerai valdo žodį, sklanžiai eęiliuoja, jam nereikia, kaip kai kuriems XIX a. pabaigose eiliuotojams, norint surimuoti eilutę, kabinėti parazitinius žodžius, mėtyti skiemenis. K. Binkio frazė laki ir muzikali.

Jaunystėje ne visada galėjęs pasigardžiuoti sužiedėjusios duonod pluta, po to didžiulė- mis valios pastangomis, apsukrumu ir talentu prasimušęs į literatūrą, K. Binkis nė viename iš savo jaunystės eilėraščių nenutapė nekrasoviškaiapčiuopemų užguitos, bemokslės, prietarų tam- soje skendinčios liaudies gyvenimo ir buities vaizdų. Aišku, pats faktas, kad K. Binkio lyrikoje šiuolaikinis skaitytojas pasigenda ryškesnių anuometinio gyvenimo vaizdų, visuomeninių moty- vų, nedaug tepasako apie pačią lyriką. Tai nėra nei jos trūkumas, nei privalumas. K. Bikis, kaip ir kiti samanotų lūšnelių vaikai, vaikystės ir paauglystės metais patyrė tiek gėlos ir nuoskaudų, kad jis bent poezijoje norėjo atitrūkti nuo skurdo, nepriteklių, alinančio vasaros darbymečių triūso, nuo nuolatinių stichinių nelaimių. Poezija jam buvo trečiasis pasaulis, kuriame akinamai spindė- jo saulė, žydėjo margaspalvės gėlės, o pavasrinio žalumo banga buvo užliejusi ne tik gimtinės miškus ir klonius, bet ir gamtos grožiui jautrią poeto širdį.

1914 m. rudenį, šiek tiek aptvarkęs L. Giros archyvą, kai carinės Rusijos armijos kovėsi su kaizerine Vokietija, K. Binkis sugrįžo į ggimtąjį sodžių, jam ėjo dvidešimt pirmieji mtai, ir pa- gal anuometinius įstatymus jis netrukus turėjo tapti pilnateisiu ir pilnamečiu Rusijos imperijos piliečiu. 1914 m. gruodžio 31 d. Biržų notaras A. Belogorskis surašė galutinį Binkių sodybos perdavimo aktą Pakalnynės vienkemio savininkui Papilio kalviui Petrui Būtėnui. Nuo šios die- nos poetas gimtinėje jau buvo tik svečias.

Dar Biržų keturklasėje pramokęs prancūzų kalbos, K. Binkis kurį laiką tarnauja pas Pa- pilio grafą Šuazelį de Gufjė miškų urėdo padėjėju. Ilgiau neužsibūdamas naujose pareigose, vėl vyksta į Vilnių ir 1915 m. vasarą čia baigia Lietuvių komiteto suruoštus mokytojų kursus. Kai tūkstančiai lietuvių inteligentų ir moksleivių, išsigandę artėjančių kaizerinių okupantų, bėgo į Rusiją, poetas vėl sugrįžo į Papilį. K. Binkis buvo iš tų lietuvių inteligentų, kurie buvo ir liko iki galo įsitikinę, jog poetas, kad ir kažin kas atsitiktų, turi likti savo žemėje, su savo tauta ir, kiek įmanoma, dirbti jos labui ir gerovei.

K. Binkis rengėsi pedagoginei veiklai: Papilio klebonyjoje susirado kažkokius langų rė- mus, papiliečių padedamas, susiremontavo mokyklą, iš pastoriaus S. Neimano, pabėgusio drauge su J. Janoniu į Rusiją, namų atsigabeno pianiną. Susirinko pas žmones išblaškytas savo knygas, kurių susidarė didžiulė spinta. Garsas apie Binkio biblioteką pasklido po kaimynines parapijas. Pasiskolinti knygų pas jį atvykdavo

net iš Biržų. Pas sūnų grįžo suvargusi Petronėlė Binkienė. Juodu įsikūrė tame pačiame mokyklos pastate, užimdami du kambarėlius.

Poetas pamilo mėlynakę, storom lininėm kasom ramią ir tylią mokytoją ir atkaliai sie- kė jos rankos. Dardštūs ir pareigingi Pranutės broliai suprato, kad K. Binkis yra nepastovaus cha- rakterio, niekada neturės nuolatinės garai apmokamos tarnybos ir neaprūpins savo šeimos. Ypač K. Binkio nemėgo ketvertą metų vokiečių nelaisvėje badu marintas Pranutės brolis Justinas Ado- monis. Pranutė svyravo. Ji visa siela veržėsi į aukštesnį ppoezijos ir meno pasaulį, bet ją slėgė tamsi nežinomybė. K. Binkis nebuvo baigęs nei pradinės, nei vidurinėe mokyklos, nemokėjo jo- kio amato, neturėjo jokiu pajamų. Bet galausiai 1921 m. birželio 24 d., per Jonines, Kupiškio miestelyje įvyko K. Binkio ir Pranutės vestuvės.

1922 m. pasirodžius keturių puslapių leidinėliui „Keturių vėjų pranašui“, poetą pavadi- no kiauliaganiu. Esą, kaip vaikystėke, ganydamas kiaules, nevaržęs joms laisvės, „to savo princi- po jis laikosi ir nūn, leisdamas savo neraliuotiems draugams tyčiotis iš poezijos ir jos formų, iiš grožio ir jo dėsnių, iš gyvenimo ir net paties dievo“.

Išjuokęs savo jaunystės lyriką poetas ryžtingai ir be kompromisų gynė naująją „Keturių vėjų“ aukštumą, prieš kaimiškąjį lyrizmą pastatydamas XX a. pabaisą – didžiulį miestą.

K. Binkis, žmogus ir menininkas, buvo labai iimpulsivus ir gyvas. Jis niekada nesirengė ilsėtis tiek prie parašyto kūrinio, tiek prie pasiektų meninių aukštumų ar ką nors kita nuveikęs. Jis amžinai norėjo kažko naujo, nematyto, negirdėto. Gal būt, dėl to jis taip aistringai gaudyte gaudė literatūros naujienas, nuolat skaitė užsienio spaudą, pats būdamas lyrikas iki kaulų smege- nų, siekė dramaturgijos poslinkius, nors teatro nemėgo ir net iš jo šaipėsi.

Poetas buvo išdidus ir principingas. Versdamasis iš atsitiktinių honorarų ir be galo sun- kai sukrapštinėdamas skatikus šeimai išlaikyti, lyg ir šaipydamasis iš savo prktiškų svainių, kaž- kada atkalbinėjusių seserį tekėti už skurdžiaus, jokių mokslų nebaigusio poeto, už operos libreto vertimą gavęs keletą šimtų litų, nusprendė skolon įsigyti tikrą dvarą. Sąlygos susidarė palankios. Urmu buvo išsimokėtinai pardavinėjami carinių gubernatorių, ministrų ir kkitų žlugusios imperi- jos valdininkų dvarai ir mūreliai. K. Binkis nusitaikė į patį prabangiausią – paties carinės Rusijos ministrų tarybos pirmininko Piotro Stolypio Kalnaberžės dvarą.

Poetas be galo mėgo gamtą – upes, ežerus, ir maloniausias laisvalaikis jam buvo meš- keriojimas, betikslis vaikščiojimas basam rasotomis pievomis, klausantis paukščių ir valandų va- landas besigėrintis dangaus žydrumu ir laukų platumomis. Nusileidęs pro nedidelį šalia dvaro išsaugotą eglynėlį prie Nevėžio, K. Binkis dingdavo ištisai dienai, pamiršdamas ne tik valgį, bet ir svečius, ir ūkio reikalus.

Pernelyg uuoliai atsidėjęs meškeriojimui ir iškylavimui, K. Binkis pamiršo ne tik skolų mokėjimą, bet ir ūkio darbus. Jo žmona Pranutė, jau augindama du vaikus, daug plušo, tiekdama Kėdainių turgui braškes, nuvargo ir, perpūsta skersvejo, pavojingai susirgo. Jos drama pasibaigė 1927 m. gegužės 8 d., žemei bundant jaunystės svaiguliui ir žydėjimui. Ji buvo palaidota Vabal- ninkio miestelio kapinaitėse, kur ligi šiol tebestovi nedidelis marmurinis paminklas.

Mirus žmonai, K. Binkis vedė Sofiją Kudrevičiūtę-Nacevičienę, turėjusią Balsiuose, netoli Pakruojo, nedideli dvarelį. Apie 1931 metus antrąkart užsikretė ūkininkystės aistra ir nus- prendė žūt būt „pastatyti ant kojų“ Balsius. Bet ūkininkavimas pasibaigė liūdnai.

Nuolatinės nesekmės neatbaidė K. Binkio nuo žemės, antstoliai, spaudę jį hidraulinio preso jėga, neišsispaudė iš poeto sielos meilės laisvai tyvuliuojantiems ežerams, miškams, pil- niems paukščių ir grybų. Prieš pat Antrąjį pasulinį karą K. Binkis rengėsi parduoti Balsius ir pirkti kitą ūkį.

1930 m. K. Binkis rimtai rengėsi dalyvauti Vytauto Didžiojo 500-tųjų mirties metinių minėjimo komiteto paskelbtame literatūriniame konkurse, tikėdamasis laimėti stambią 5000 litų premiją. Ta proga poetas, žmonai talkininkaujant, studijavo J. Dlugošo „Kroniką“, Didžiojo Lie- tuvos kunigaikščio Vytauto laiškų rinkinį „Codex epistolaris Vitoldi“ ir kitus pirminius istorijos šaltinius, tačiau numatytos poemos neparašė.

Paplito gandai, kad poetas pardavinėjęs savo talentą, už tiek ir tiek tūkstančių. Bet ne pinigai K. BBinkiui buvo aukščiausioji vertybė ir ne jais poetas matuodavo savo darbų reikšmin- gumą. Jį jaudino visuomeninis jo darbų rezonansas, nes jis tikėjo, kad kiekvienastikras poetas privalo būti ne tik savo tautos gyvenimo istorikas, bet ir mokytojas, ištikimas ir sąžiningas moky- tojas, kuris dirba savo kilnų darbą kartais puikiai apmokamas, kartais krimsdamas sausą duonos plutą, kartais ir tos neturėdamas.

Būtų labai rizikinga tvirtinti, kad K. Binkis buvo genialus poetas, bet genialumo mirks- niai, kaip aukso kruopelytės auksingajame smėly, čia vienur, čia kitur nuolatos kibirkščiuoja jo nepergausiausiame kūrybiniame palikime. Daug brandžiausių gyvenimo metų jis praleido meš- kiariodamas kilbukus, redaguodamas laikraščius, sudarinėdamaspoezis atologijas, „statydamas ant kojų“ dvarus ar sėdėdamasanuomet pagarsėjusiose Konrado kavinėje. Daug gražiausių metų jis praleido veltui, kurdamas anekdotus apie „tautos vadus“, prirukytose kavinėse auklėdamas li- teratūrinį jaunimą, improvizuodamas dienos aktualijų temomis. Guvi menininko orientacija, sklandus ir teatrališkai išraiškingas pasakojimas, nepaprastai turtingas žodynas, sąmojis ir origi- nalumas pelnė K. Binkiui nepakartojamą improvizatoriaus šlovę. Gaila, kad iš tų niekieno neuž- rašytų improvizacijų mus pasiekė tik apgailėtini trupiniai.

1938 m. kovo 10 d. įvyko „Atžalyno“ premjera, turėjusi didžiulį pasisekimą. „Atžaly- ne“ K. Binkis dar kartą grįžo prie švietimo problemų, prie kaimo žmogaus, pastatydamas jį prieš šiaudadūšius Kauno miesčionis.

K. Binkis, kaip retas kuris kitas lietuvių rašytojas, troško, kkad gimtoji literatūra išeitų į pasaulį, bet, stebėdamas vos pirmuosius mūsų profesionaliųjų rašytojų žingsnius – tuos skurdžius trupinius ant anuometinio mūsų vargano stalo, jis suprato, kad svečius kviesti ar girtis savo pasa- kiškais turtais dar pernelyg anksti. Tik slegiamas nepagydomos ligos ir suvokdamas savo padė- ties beviltiškumą, K. Binkis, padrąsintas „Atžalyno“ triumfališko žygio po Latvijos ir Estijos tea- trus, ryžosi sukurti pjesę, kuri būtų verta išversti į svetimas kalbas.

1941 m. lapkričio 16 d., sulaukusi aštuonesdešimt ketverių metų, pas sūnų mirė poeto motina Petronėlė Butėnaitė-Binkienė. Motinos mirtis jį prislėgė ir nualino.

Sulaukęs išsiilgto pavasario, jis užgeso 1942 m. balandžio 27 d., žemei bundant dar vie- nam jaunystės sapnui ir žydėjimui.

IŠVADA

K. Binkis, kaip retas kuris lietuvių rašytojas, turėjo stiprų poeto talentą, kurio dėl perne- lyg ankstyvos mirties nerealizavo. Jo kūrybinis palikimas nėra gausus, tačiau jis žėri nepakarto- jamu formų įvairumu, atspindinčiu nuolatinį tikro poeto troškimą atsinaujinti, pastoviai veržtis į naujas platumas, ieškant vis naujų ir naujų meninių vertybių. Dėl to tiek poezijoje, tiek publicis- tikoje, tiek vaikų literatūroje, tiek dramaturgijoje K. Binkis paliko nesenstančių poetinių verty- bių, kurių žavesį kiekviena ateinanti karta suvoks savaip. Nors rašytojo kūrybinis kelias buvo vingiuotas ir duobėtas, jis neišvengė buržuaziniams literatams būdingų klaidų, neblėstančiu opti- mizmu,

meile grožiui, gyvenimui, savo darbščiai ir talentingai liaudžiai alsuojanti K. Binkio kū- ryba visuomet liks mūsų tautos atmintyje kaip šviesi ir nepakartojama legenda.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. V. Kuzmickas „Kazys Binkis“ Kaunas 1977