Kazys Binkis

TURINYS

1. ĮVADAS………………..3 psl.

2. BIOGRAFIJA………………4 psl.

3. STRAIPSNIAI……………..5 psl.

4. KAZIO BINKIO KŪRYBA……….6 psl.

5. EILĖRAŠČIAI……………..7 psl.

6. NAUDOTA LITERATŪRA……….8 psl.

ĮVADAS

Kazys Binkis yra garsus Biržų krašto rašytojas. Per keturiasdešimt devynis metus jis sugebėjo parašyti tiek daug poezijos, prozos bei dramos kūrinių. Per tokį trumpą laiko tarpą Kazys Binkis pavergė žmonių širdis. Jo eilėraščiai yra nepaprastai gražūs. Mes Kazio Binkio neturėtume pamiršti! Juk jis savo poezija paįvairino mūsų gyvenimą. Jo eilėraščiai – tai tikrų tikriausia dovana!

BIOGRAFIJA

Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkričio 4 d. šiauriniame Lietuvos pakrašty – netoli Papilio mmiestelio esančiame Gudelių sodžiuje(Biržų raj.) – mirė 1942 m. balandžio 27 d. Kaune.

Kazys gimė labai vargingoje šeimoje, kurioje buvo nuolatiniai barniai, nepritekliai. Jo tėvai: Antanas Binkis, Petronėlė Binkienė ( Būtėnaitė ).Kazys turėjo sesę Uršulę. 14 metų jis pradėjo lankyti Papilio liaudies mokyklą. 1908 m. Kazys Binkis įstojo į „Saulės“ mokytojų kursus. Sužinojęs, kad Biržuose atidaryta keturklasė mokykla, labai apsidžiaugė. Netrukus jis jau Biržuose. Kazys gyveno Dirvonų gatvėje (dabar Vytauto).Šioje mokykloje jis pramoko vokiečių ir prancūzų kalbų, o vėliau jas, ypač vvokiečių, išmoko tobulai. K.Binkis po kiek laiko buvo pašalintas iš mokymo įstaigos ir niekas tiksliai nežinojo dėl ko. Nuo šio karto prasidėjo keleri neramių klajonių metai. Kurį laiką jis mokėsi Voroneco žemės ūkio mokykloje, bet ir čia neilgai. Nepajėgdamas numalšinti aaistros rašyti, kurti, 1912 m. rudenį be skatiko kišenėje atsirado Vilniuje. Kazys Binkis atsivežė pluoštą eilėraščių, kuriuos tikėjosi paskelbti lietuviškuose laikraščiuose, ketino savarankiškai rengtis brandos atestato egzaminams. Vilniuje jau veikė „ Ryto“ draugijos išlaikoma lietuvių gimnazija. Aštuoniolikmetis sodžiaus bernelis ne tik nepasimetė didžiuliame, nelietuviškai kalbančiame mieste, bet veikiai susirado pažįstamų ir darbo. Geru žodžiu, o retkarčiais ir pietumis jį parėmė lietuvių moksleivių bendrabučio vedėja Matilda Šveikauskienė – Viršilaitė, poetas L. Gira ir kiti inteligentai. 1913 m. pradėjęs eiti pirmasis lietuvių literatūrinis žurnalas „ Vaivorykštė“ kiekviename numeryje (išskyrus pirmąjį) skelbė K.Binkio eilėraščius.

(1907 – 1915) Kazys Binkis pradėjo dirbti „Vilties“ laikraščio korektoriumi. Vėliau, kurį laiką jis tarnavo pas Papilio grafą Šuazelį de Gufjė miškų urėdo padėjėju. Ilgiau neužsibuvęs naujose pareigose, vėl vyksta įį Vilnių ir 1915 m. vasarą čia baigia Lietuvių komiteto surengtus mokytojų kursus. 1917 m. vasarą mokėsi Pasvalyje surengtuose mokytojų tobulinimosi kursuose. Savo visus mokslus Kazys Binkis baigė Berlyno universitete, studijuodamas literatūrą ir filosofija. Be to 1921 m. birželio 24 d. , per Jonines, Kupiškio miestelyje įvyko K.Binkio ir P. Adomonytės vestuvės. Maždaug po 10 m. jo žmona mirė. Tada K.Binkis vedė Sofiją Kudrevičiūtę – Nacevičienę, turėjusią Balsiuose netoli Pakruojo, nedidelį dvarelį.

1941 m. lapkričio 16 d. mirė jo mama. Šis įįvykis K.Binkį prislėgė ir nualino. Poeto jėgos diena iš dienos geso ir geso. Sulaukęs išsiilgto pavasario, turėdamas vos keturiasdešimt devynerius metus, jis užgeso visam laikui.

STRAIPSNIAI

K.Binkis parašė nemaža straipsnių literatūros, kultūros, švietimo klausimais. Straipsniuose ryškiausiai atsispindi jo estetinės pažiūros ir simpatijos, jo pasaulėžiūra ir ideologinės pozicijos. Rašytojas nuolat rūpinosi lietuvių kultūros ir literatūros ugdymu, sielojosi dėl liaudies švietimo, ragindamas kurti ne buržuaziniam elitui, o plačiosioms masėms. Ne vieną kartą jis ypač aštriai kritikavo buržuazinės valdžios kultūrinę politiką, lietuviškosios biurokratijos abejingumą meno reikalams, skundėsi sunkiomis literatūros ugdymo ir rašytojų gyvenimo sąlygomis. Kartu straipsniuose atsispindi ir K. Binkio pasaulėžiūros ribotumui, vietomis prasikiša „tautinės vienybės“ idėjos, praeities reiškinių vertinimas buržuazinės istoriografijos dvasia.

„Raštuose“ spausdinami daugiausia K.Binkio straipsniai literatūros ir kultūros klausimais, kurie ir šiandien gali būti įdomūs ne tik istorikui, bet ir plačiajam skaitytojui.

Skirdamas straipsnį lenkų spaudai (o su Lenkija anuo metu buvo labai įtempti santykiai, beveik nebuvo jokių kultūrinių ryšių), K.Binkis sąmoningai kai ką jame perdėjo, ypač pagražindamas laimėjimus ekonomikos ir kultūros srityje. Antai jis padidino liaudies universitetų skaičių (jie tada tik buvo pradedami plačiau steigti), pagaliau ir tuose pačiuose universitetuose ne viskas buvo taip gražu, kaip iš straipsnio atrodo.

KAZIO BINKIO KŪRYBA

Kazio Binkio lyrikoje nėra abstrakcijų, miglotumo, dėl to ji stovi gana atokiai nnuo anuomet plūstelėjusios į lietuvių lyriką simbolizmo bangos. Švelnūs, tapybiški su aiškiai pastebimais daiktų kontūrais eilėraščiai primena saulėtą, sklidiną džiaugsmo ir šviesos akvarelinę tapybą, kurioje viešpatauja ne liūdesys ir rezignacija, bet pasitikėjimas ir jėga. Pasak V.Kubiliaus, „K.Binkis turėjo labai stiprų ir natūralų poetinį jausmą, kurį vidinė dvasinė harmonija nudažė ramia ir jaukia spalva, suteikė išbaigtumo ir klasikinių proporcijų. Ką tik palytėdavo šis nuostabus jausmas – obels žiedą ar verkiančią piemenaitę pakluonėje, – viskas virsdavo poetiniu grožiu.“

K.Binkis jaunystės lyrikoje pirmiausia siekė muzikalumo, minties ir vaizdo paprastumo, kartu stengdamasis atnaujinti sustabarėjusį lietuvių poezijos žodyną, metaforų, hiperbolių, epitetų ir kitų gerokai apdėvėtų poetinių papuošalų išteklių. Ne visada jam tai pavyko. Neretai į eilėraštį brovėsi dar pigiuose atvirukuose matyti vaizdai, statiškumas ir didžiausia poezijos negalia – plepumas. Šios rūšies poezija į K.Binkio raštų rinkinius pateko tik po jo mirties.

Jeigu poezija, praėjus dešimtmečiams nuo jos sukūrimo dienos, išaugus ir pasenus naujoms kartoms, netampa vien literatūros istorijos faktu, apie kurį kartais pasikalba universitetų profesoriai su savo studentais, o lieka gyventi žmonių širdyse ir protuose, jai, matyt, skirtas ilgaamžis gyvenimas. K.Binkio jaunystės lyrika tarsi feniksas iš pelenų prisikelia su kiekviena nauja karta, su kiekvienu pavasariu. Kiekviena karta girdi amžinai jauną, nerimastingą, neišsenkama fantazija ir gyvenimo džiaugsmu spinduliuojantį ppoeto žodį.

Jaunatviškos sielos lietuvių rašytojas K.Binkis kūrė eilėraščius – „Eilėraščiai“ (1920), „100 pavasarių“ (1923), satyrines poemas – „Tamošius Bekepurės“ (1927), „Kriaučius Motiejus“ (1928), populiarias poemas bei siužetinius eilėraščius vaikams – „Meškeriotojas“ (1928), „Atsiskyrėlis Antanėlis“ (1930), „Kiškių sukilimas“ (1973) ir kt., labai populiari buvo jo drama jaunimui „Atžalynas“ (1937), lietuvių dramaturgijos istorijoje iki šiol savitai atrodo „Generalinė repeticija“ (1940). K.Binkis išvertė nemažai kūrinių iš rusų, vokiečių kalbų.

EILĖRAŠČIAI

VANDENS LELIJA RŪTA

Mauruoto liekno viduryje Šypsodamos skina ji rūtą,

Baltesnė už balčiausį sniegą Šypsodamos pina kasas, –

Pražydo kažkuomet lelija, Šią naktį bernelio yr būta.

Mauruoto liekno viduryje. Šypsodamos skina ji rūtą.

Ar šviečia saulė jai, ar lyja, – Tyliau.Sužinos – tai pražūta.

Ji vis sapnuos paskendus miega – Bet kaip sužinos tai ir kas?

Mauruoto liekno viduryje, Šypsodamos skina ji rūtą,

Baltesnė už balčiausį sniegą. Šypsodamos pina kasas.

RUGIAGĖLĖS AGUONĖLĖS

Vien tik mėlyna akyse! Ugniaspalvės aguonėlės

Žemėj, ore ir danguj Po rugius visur liepsnojas,

Daugiau nieko nebmatysi, – Lyg išklydę rojaus vėlės,

Vien tik mėlyna akyse. Ugniaspalvės aguonėlės.

Užsimerksi, pamąstysi, Visas kraštas – vienos gėlės!

Nusijuoksi.O paskui – Ar čia žemė, ar čia rojus? –

Vien tik mėlyna akyse, Ugniaspalvės aguonėlės

Žemėj, ore ir danguj. Tik liepsnojas, tik liepsnojas.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Kazys Binkis „Raštai“ psl.431, 432

2. V.Kuzmickas „Kazys Binkis“

3. Kęstutis Urba „Knygų dienos“ skaitiniai 8 kl. Antroji knyga.Psl.128, 129, 130.