Keiksmažodžiai: jų ekstralingvistinės motyvacijos

TURINYS

1. Įvadas…………………………1

2. Keiksmažodžių kilmė…………………………1

3. Keiksmažodžių rūšys…………………………2

4. Lietuviai ir keiksmažodžiai……………………….3

5. Rusiški keiksmažodžiai……………………5

6. Empirinis keiksmažodžių tyrimas………………6

7. Išvados…………………………6

Įvadas

Kiekvienas yra girdėjęs žodžių, kurie nevartotini aukštuomenėje ir spaudoje. Pasiųstas tam tikra kryptimi arba išgirdęs ką nors apie jo santykius su vienu ar kitu asmeniu, žmogus įsižeidžia ir puola ginti savo garbę ir orumą. Ar tai, jog jis įsižeidė,- tik įprotis? Gal keiksmažodžiai reiškia ką nors daugiau?

Keiksmažodžių kilmė

Pagal dabartinį lietuvių kalbos žodyną, keiksmažodis- tai keikiamas žodis, o keiktis reiškia “sakyti piktus, šiurkščius žodžius”.

Australijos etnografas Robertas Braschas mmano, kad susižeidęs ar išsigandęs nebylus mūsų protėvis išsižiodavo iš skausmo ir baimės. Taip jis ištarė pirmuosius žodžius. Jų reikšmę lengva numanyti. Anot etnografo, kalba prasidėjo nuo sušukumų, panašių į keiksmažodžius.

Kiti mokslininkai iškėlė ne tokią originalią idėją. Jų manymu, keiksmažodžiai atsirado kiek vėliau, kai tarpusavyje besipešantys pirmykščių žmonių genties nariai suvokė, jog neverta skelti antausio, saugiau išlieti pyktį žodžiais.

Keiksmažodžiai kildinami ir iš religinių apeigų. Tik žynys galėjo bendrauti su dvasiomis, kalbėti jų kalba. Šios privilegijos jis niekam neperleisdavo. Neatsargiai ištartas žžynių vartojamas žodis galėjo turėti liūdnų pasekmių. Už jį grėsė dvasių nemalonė ir valdžios bausmė. Todėl žmonės kiek pakeisdavo žynių vartojamų žodžių tarimą ir juos tardavo panorėję ką nors pagąsdinti ar perspėti. Pavyzdžiui, visiems gerai žinomas ”O, jergutėliau” saugo nuo nnereikalingo Jėzaus vardo minėjimo.

Šiandieninė keiksmų prasmė visiems aiški: jie skirti išreikšti neigiamą požiūrį. Keiksmu nieko nepradžiuginsi. Jei ką nors pavadinsi menkų sugebėjimų žmogumi, šitoks vertininmas jam tikrai nepatiks.

Keiksmažodžiai lengvai suvokiami. Įdomu įsigilinti į intymesnių kūno dalių ar seksualinių veiksmų paminėjimo prasmę. Ją lengviau suprasti pažvelgus į keiksmažodžius kaip į senovės užkeikimų liekaną. Pasakę “eik tu į ausį”, vargu ar ką nors įžeisite. Bet pasiuntę žmogų į kitą kūno angą, pavyzdžiui, į moteriškų lytinių organų sritį, tikrai sulauksite nemalonumų. O kuo gi bloga ši kūno vieta? Norint tai suprasti, reikia tik įsivaizduoti, jog iškeiktasis ten ir atsidūrė. Tai reiškia, jog jis dar nėra gimęs. Senovės

žmogaus logika paprasta- negimęs, tai tas pats kaip miręs. Todėl šis palinkėjimas kažkada buvo mirtį prišaukiantis uužkeikimas.

Keiksmuose dažnai minimas ir vyriškas lytinis organas. Keikiamajam pasiūloma užimti poziciją, kurioje keikiantysis galės su juo santykiauti arba nuolankiai paglamonėti intymias vieteles. Ištaręs keiksmažodį, paprastai žmogus net negalvoja apie kokius nors seksualinius santykius. Jis tik skelbia savo pranašumą. Ir skelbia jį seksualiniais terminais tarsi vyrišką galią, bent žodžiais pastatydamas iškeiktąjį į moterišką poziciją.

Keiksmažodžių rūšys

Įsigilinę į pačius riebiausius keiksmus, surasime juose daugybę seksualinių užuominų. Pagal keiksmažodžių kilmę ir pažodinę prasmę juos lengva sugrupuoti.

Pirmajai grupei priklauso tie posakiai, kuriuose minimi moters lyties oorganai arba keikiamasis siunčiamas į juos. Tai kitais žodžiais išreikštas mirties linkėjimas: juk liepiama eiti ten, iš kur žmogus kadaise atėjo į šį pasaulį.

Antrosios grupės keiksmais įžeidėjas pareiškia, kad “buvo paėmęs” keikiamojo motiną. Tokie negražūs žodžiai, kuriuose minima motina, dažni rusų, vengrų, rumunų, naujoje graikų, kinų kalbose ir daugelyje kitų. Numanomas lytinio akto veikėjas yra pats keikūnas, kuris neva tvirtina: “Galėęiau būti tavo tėvas, tu esi jaunesnis už mane arba žemesnės socialinės padėties”. Vienas sodrus kinų keiksmažodis pažodžiui išverstas skamba taip: “Tu mano sūnus”. Įdomu tai, kad šiuo požiūriu mums neblogai pažįstamuose rusiškuose stipriuose posakiuose vienaskaitos pirmasis asmuo vartojamas gana retai (t.y. keikūnas tvirtina, kad būtent jis tą veiksmą atliko), o populiariausi motiną keikiantys posakiai nemini jau įvykusio akto. Paprastai tik liepiama jį atlikti. Bandyta šį ypatumą paaiškinti remiantis barono S. Herberšteino XVI a. Iškelta mintimi, kad tą gėdingąjį veiksmą atlieka .šuva. rusiškieji “matai” siejasi su daugelyje kalbų paplitusiu posakiu “kalės vaikas” ir pan. Kadangi XVI a. šuo laikytas nešvariu gyvūnu, įžeidimas buvęs baisus.

Trečiajai grupei priklauso įvairūs kaltinimai kraujomaiša, būdingi angliškiems keiksmažodžiams.

Ketvirtojoje grupėje minimi vyro lyties organai. Iškeiktaisi vyras prilyginamas moteriai. Toks palyginimas įžeidus, nes Senobės Graikijoje bei kituose kraštuose, nors ten

ir buvo paplitęshomoseksualizmas, suaugęs vyras pavadintas “moterim” pelnydavo nnegarbę, didžią pajuoką ir gėdą.

Suprantama, kad keiksmažodžio esmę sudaro ne vien jo pažodinis turinys. Svarbus ir

keiksmo emocinis krūvis. Kuo šventesnę gyvenimo sferą jis liečia, tuo mūsų ausiai jis yra “riebesnis”. Tose kultūrose, kur itin svarbūs buvo giminystės ryšiai pagal moteriškąją liniją, nepapastai stipriais laikyti seksualiniai motinos įžeidinėjimai. Kultūrose, kur didelis dėmesys buvo kreipiamas į seksualinį visuomenės gyvenimą, ypač šiurkščiais keiksmažodžiais laikomos užuominos apie kraujomaišą. Italų, ispanų bei kitose katalikiškų tradicijų tautose panšus efektas pasiekiamas įžeidus didžiausią šventenybę- Madoną. Japonams ir vokiečiams bjauriausi tie keiksmai, kurie pažeidžia nekaltybės tabu, nes ši merginos ypatybė kadaise buvo labai vertinama.

Yra nemažai tautų, kurių kalbose baisiausi keiksmažodžiai nėra susiję su lytiniais santykiais. Jų kultūrose paprasčiausiai neegzistuoja nei sekso, nei kitų natūralių reikšmių tenkinimo draudimai, todėl tam tikrų žmogaus kūno dalių pavadinimai nėra tabu. Tačiau visuotinę gėdą užsitraukia žmogus, nesugebąs susidoroti su gyvenimo sunkumais. Vienas pačių baisiausių čiukčių ir eskimų įžeidimas pažodžiui išvertus reiškia “tu neišmanėlis”.

Lietuviai ir keiksmažodžiai

Lietuviai keikiasi nuo senų senovės. Visa lietuvių kalba sukurta kaime, šiaudinėse pastogėse, pamiškėse. Likimo valia po Pirmojo psaulinio karo inteligenatai sulietuvino Kauną, kur vien lenkiškai, rusiškai ir žydiškai kalbėta., o po Antrojo pasaulinio karo sulietuvino ir Klaipėdą su Vilnium.

J. Šiupšinskas piktinasi: “Lietuvos ryte” randama vietos fotografijoms, kaip ponaitis jjoja ant panelės. Nuogus baltus panelių riešus grabalioja gyslotos rankos. Bet nėra žodžio lietuviškam natūraliam žodžiui, viesiems žinomam du tūkstančius metų. Atėjo dirbtinai paploninto liežuvio laikas, kaip per oficialias ELTOS informacijas kombainai “vaizdingai” vadinami “laukų laivais”, kukurūzai- “laukų karaliais”, cukriniai runkeliai- “saldžiosiomis šaknimis”, nafta- “juoduoju auksu”, energingesnė ponia- “ginterine ledi”, o vienas vyro įrankis- “mažuoju princu”. Mandagieji, turime tinkamų savų žodžių, neskolinių. Kam tualetu vadinti išvietę, išienamą, tupyklą, kada rašoma, jog “primabalerina davė interviu savo tualete”- turime tikrą reikšmių sumaištį. Miesto aplinka, deja, nekuria naujų gerų žodžių. Niekas nesako: “ Nori gauti į uoslės ar klausos organus?”, sako: “Gausi į ausį, nosį, akį”.

“Lietuvos rytas” ne kartą penktajame puslapyje rašė, kad užpuolikas verslininkui spyrė į lytinius organus, nes tardytojai taip rašo, o žurnalistai nuo jų protokolų nusirašo. Reikėtų sakyti: “Spyrė į pautus, spyrė į kiaušus”. Laikraštis ne kartą pranešė, jog supykusi žmona, įtardama, jog vyras buvo neištikimas, nupjovė jam miegančiam penį. O kitąkart rašyta, kad kitoje šalyje to paties likimo moteris nupjovė vyrui falą.

“Lietuvių kalbos žodyno”, kurį antru leidimu išleido 1968 m. I tomo 801 puslapyje yra tinkamesnis žodis- “bybys”. O dar teikiama, kad Kvėdarnoje, Dusetuose sakoma “bybys”. Beje, žodis taip skelbiamas ir daktaro J.Šlapelio 1921 m. žodyne. Tiesa, ten

užrašyta “vlg”- vulgaru.

“Eik tu, Mečy, byby, baltos kumelės!”-kartą prie alaus pasakė žvengdami vyrai valstybės tarnautojai savo kolegai, labai pamažu besuvaikydavusiam mintį. Atėjo jis prie jų rytojaus dieną ir paklausė:”Tai kaip jūs čia vakar man pasakėte? Juk kumelė bybio neturi.”

Visai neseniai viename laikraštyje buvo svarstoma, kas spaudai tinka ir kas ne. Girdi, Vokietijoje “tik filmai ir televizijos laidos su vyro lytiniais organais susijaudinimo būsenoje priskiriami prie pornografinių”. Kam toks daugžodžiavimas? Užuot trumpai rašę “vyrai mėš”, kai kas, fu- fu, bijodamas mėšlo rrašydavo:”Vyrai vykdys organinių trąšų išvežimo darbus”. Tad, turint omeny, tą “susijaudinimo būseną”, reikėtų skayti trumpai lietuviškai: “Su stačiu, pasistojusiu bybiu”.

Išminčiai po Vilnių bybinėja ir nemato, kur išnyko lietuviškos iškabos, o pirkėjas apspistas angliškų. Nesakom “kūdikio žindymas”, bet “maitinimas krūtimi”, nors esame žinduoliai, ir senoliai sakydavo trumpai:”Moč, vaikas rėkia, pažindyk”. “Ir nutilo lyg pažindytas”- taip skaydavo apie tarkšlį, kuriam kas nors dviem žodžiais užčiaupdavo burną. Apie vyrą, kurio krūtinė apžėlusi, Kuršėnuose sakoma:”Tavo kūšys ein barzdos lankyti”. Liežuvingasis K.Saja gero neveikiančius pavadino ““ėdšikiais”, o E.Cinzas romane “Sutemose” pavartojo savo vietoje labai tinkamą žemaitišką apibūdinimą “karštabybis”. Rūdija visai nevartojami lietuviški žodžiai “papai”, “pinda”, “kūšys”, “pati”, “pistis” (na, tebūnie “dulkintis”). Įvairiose konstrukcijose jie gali dalyvauti kaip lietuviški keiksmai. Japonai, iš medžio išdrožę bybį, nešioja jjį kaip stulpą su procesija, o mes per televiziją žiūrim ir stebimės, kaip jie gali. Mahometonai nebijo užuominų į stačią falą (penį, bybį): jie prie mečečių minaretus stato, o kur stovinčio bokštelio smaukai, ten muedzinas vaikšto ir su ryto žara žadina kitatikius, kad jie Alachą pašlovintų, pačias pamylėtų.

Rusiški keiksmažodžiai

Vienas būdingiausių šiuolaikinės “liaudies kultūros” bruožų- rusiški keiksmažodžiai,

vadinamasis matas. Pats pavadinimas “matas” šiaip jau turi dvi reikšmes: siauresnioji, pirminė, liečia tik keiksmažodžius, kuriuose minima motina, o platesnioji, apibendrinta paprastai taikoma visiems nešvankiems lytinio turinio rusiškiems keiksmažodžiams. Vargu ar atsirastų žmogus, kuris nebūtų jų girdėjęs ar net priverstas bent po kartą kitą išgirsti kasdien, jei tik jam tenka būti “liaudyje”- gatvėje, troleibuse ar autobuse, turguje ar pan., jau nė nekalbant apie ttarpuvartes, kiemus ir šiuolaikinį kaimą. Rusų kalbos specifika “matų” požiūriu itin ryški palyginti su Vakarų Europos kalbomis. Paanalizuokime populiariausius rusiškus keiksmažodžius etomoliginiu ir kilmės požiūriu. Pirmasis pavyzdys- “bledė”-“paleistuvė, kekšė, ištvirkėlė”. “Bledė tiesiogiai siejasi su senovės rusų (pravaslavų) “blęsti”- “paleistuvauti” bei “klaidžioti, klysti, kliedėti” ir yra vienos šaknies su rusų “paleistuvė, ištvirkėlė”, “paleistuvystė ištvirkavimas”, pravaslavų “paleistuvauti” bei “klaidžioti”. Toliau šių žodžių etimologiniai atitikmenys yra, pavyzdžiui, gotų “blandan”-“susimaišyti”, anglų “blend”- “mišinys” ir “blind”- “akinti” bei “aklas, neryškus, akinantis”, vokiečių “blenden”- “akinti, pakerėti, ssuvilioti”, prancūzų “blond”- “šviesus, šviesiaplaukis” ir pagaliau lietuvių- “blanda, blandyti, blęsti”. Verta pastebėti, jog rusų ir pravaslavų “bledė” fonetiškai ir morfologiškai visiškai sutampa su tokiais lietuvių daiktavardžiais kaip “blendė, blendis, blinda, blindė”-gluosnių rūšis.

Kitas pavyzdys- “kurva”. Šis rusų žodis, kuris reiškia “paleistuvė, kekšė” yra vienos šaknies su rusų “gaidys” bei “višta” ir pradžioje reiškė tiesiog “višta”. Dėl tokio reikšmės pasislinkimo plg. Atitinkamai prancūzų “cocotte”- “vištelė” bei “prostitutė”, “coquette”- “koketė”- abu iš “coq”, kuris reiškia “gaidys”. Vištos ryšys su vaisingumu, veisimusi, lytiniais santykiais bei lytiniais organais apskritai būdingas ir papalitęs. Štai rusų “višta” gali reikšti “vulva”, tos pat šaknies veiksmažodis “gaidys” gali reikšti “penį”. Panašiai lietuvių “putė”- višta kartu reiškia ir “cunnus”- nerimta, lengvabūdė mergina. Sulig viena iš etimologijų, ir pats lietuvių žodis “višta” yra tiesiogiai susijęs su “visti, veistis”.

Dar vienas pavyzdys- “pyzda”. Šis žodis rusišku būti vadinamas apskritai turi ne daugiau teisių nei, tarkim, “rusiška” pirtis. Mat, be kai kurių kitų slavų kalbų, kaip antai lenkų “pizda”- vulva, čekų “pizda”, polabų “paizde, peizda”- pasturgalis, šis žodis įvairiomis atmainomis paliudytas būtent baltų kalbose, tiek gyvosisose- lietuvių bei latvių, tiek ir senojoje prūsų. Lietuvių kalboje turime: “pizza, pyza, pizda, pyzda, pizė”, taip pat vedinius “pizdžius, pizius”-1) pasileidėlis, ištvirkėlis, 2) pasakymas apie niekam tikusį vvyrą.

Empirinis keiksmažodžių tyrimas

Keiksmažodžiai- neišvengiama mūsų kalbos dalis. Juos vartoja ir senas, ir jaunas, ir mažas, nugirdęs iš suaugusiųjų, ir senas, gerus keikimosi įgūdžius turintis keikūnas. Tačiau kiekviena amžiaus grupė turi savo specifinius keiksmažodžius, amžiaus grupių keikimasis priklauso dar ir nuo jų išsilavinimo. Galima teigti, kad keiksmažodžius galima skirstyti į madingus ir nemadingus. Pavyzdžiui, “eik tu nachui” ir “joptvaimat” visai ne- populiarūs tarp šiuolaikinio jaunimo. Tačiau juos labai noriai vartoja senyvo amžiaus kaimo žmonės. Jaunimas šiandien turi savo specifinius keiksmažodžius: “bleeee”, “eina načiort”, “žiauriai nusikrušau” (suprask,- dirbau), “pisk tu katę”. Retas visuomenės narys šiandien stengiasi nusikeikti originaliau, įdomiau. O originalių keiksmažodžių tikrai netrūksta- kodėl nepavartojus tokių kaip: “pakasyk tu sliekui pažastį”, “eik tu šunim porcijas dalint”, “eik tu, pipirine ožka,”, “eik tu, šuns užkulni”, “tau tik ant žibučių myščiot”, “kad tu prasmegtum”, “eik, tu, gyvate, skradžiai žemę”, “kad tave velnias paimtų”,

Išvados

Taigi kaip matome, esama pačių įvairiausių keiksmažodžių kilimo hipotezių, dar įvairesni yra patys keikmažodžiai, kuriuos mes pasiskolinom iš kitų tautų, ypač daug- iš rusų, kurių mūsų kalboje daugiausia.

Keiksmažodžių pavartojimas savo kalboje nebūtinai reiškia, kad tai žmogaus įprotis arba, kad žmogus yra labia nemandagus. Dažnai tai tėra staigi reakcija į tam tikrą situaciją, emocinio krūvio sumažinimas.

Vertėtų nepamiršti, kad keiksmažodžiai ne ttik teršia mūsų kalbą, bet yra ir lyg kalbos druska, jeigu vartojame lietuviškus, originalius keiksmus. Mūsų visuomenė tarsi pasiskirsčiusi į dvi dalis: pirmoji keikiasi daug ir “riebiai”, antroji- stengiasi kalbėti labai mandagiai ir tokiu būdu “perlenkia lazdą”. Pastarieji atitinka J.Šiupinsko iškeltą nuostatą, kad “rodyti tikrą daiktą galima, bet negalima jo vadinti tikru vardu, nes nemandagu”.

Tad keikimės, tik jeigu jau tai darome, darykime lietuviškai.

LITERARŪRA

1. Pirmadienis, 1997 m., Nr 9, psl. 4

2. Liaudies kultūra, 1999 m., Nr. 1, psl. 30- 34

3. Europos centras, 1992 m., rugsėjo 6 d., psl 8

4. Lietuvos rytas, 2003 m., Nr. 7, psl. 10