KETURVĖJININKAI

1. Kazys Binkis (1893–1942) yra viena pačių įdomiausių asmenybių naujausioj literatūroj. Jo žemiškoji kelionė savo spalvingumu ir tragika dar ilgai domins ateinančias kartas. Iš prigimties baisus nenuorama, nelyginant tas Vaižganto Napalys Šešiavilkis, mokęsis daugely mokyklų, bet nė vienos nebaigęs, dirbęs devynius darbus, turėjęs daugelį didelių sumanymų, bet nė vieno jų visai nerealizavęs, poetas su genialumo žymėmis, savo talentą herojiškai paaukojęs literatūrinėms revoliucijoms ir kaimiškos poezijos žanrui, Kazys Binkis lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje užims vieną reikšmingiausių vietų.. Jis vvisada mums bus nelyginant, Fran?ois Villon prancūzams, kad ir nepasižymėjęs tokiomis didelėmis nedorybėmis, kaip minėtas vidurinių amžių pabaigos poetas. Nors, prof. M. Biržiška viena proga piktinosi, kad esą pas mus žmonių, kurie ir Kazį Binkį laiką tauriu žmogumi, aš vis dėlto išdrįstu laikyti K. Binkį ne tik dideliu poetu, bet ir dideliu žmogum, atsimindamas, kad po mirties visas tikras ar nuduotas taurumas išnyksta, kaip nebuvęs, ir nutrūkusią asmeninę egzistenciją žemėje tęsia kūrybinis palikimas. Kai dėl dorybių – tai jos yra sslidus dalykas, ir čia labai sunku pasižymėti nesuklupus.

Debiutavęs klasiškos poezijos E i l ė r a š č i ų rinkiniu, Kazys Binkis pasuko poetinės revoliucijos keliu. Iš nemažos istorinės perspektyvos žiūrint, paaiški šio kelio prasmė. Daug kas kaltins jjį pražudžius talentą.. Bet tai yra netiesa. Binkis talento nepražudė, bet paaukojo savojo krašto poezijos ir apskritai Kultūros renesanso idėjai. K. Binkio poezija prieš Nepriklausomybės epochą visiems skaitytojams, be abejo, yra pažįstama. Todėl čia jos nenagrinėsime. Jos aptarimas neįeitų nė į šio straipsnio apimtį. Mums labiausiai įdomi jo naujojo kūrybos periodo poezija, kurią jis sukūrė jau „Ketu;rių Vėjų“ grupės vadu bebūdamas, ir kuri surinkta eilėraščių ,,100 pavasarių“ rinkiny. Daugumoje šių eilėraščių poetas dėsto naujas poetines pažiūras, naujus poetinės kūrybos metodus. Jis šiame rinkiny skundžiasi profesorių baramas, „kad vietom gabus, bet nerimtas“. Ir kur gi jis būsiąs rimtas, jeigu čia pat verda nuostabus gyvenimas ir „kiekvienoje kišenėje pavasarių šimtas“. Eilėrastyje „Salem aleikum“ Binkis skatina Jaunuosius revoliucionuoti gyvenimą..

2. Antanas Rimydis (gim. 11905), kuris, kaip tai pats savo autobiografijoje, „Antruosiuose Vainikuose“ pareiškia, buvo jauniausias „Keturių Vėjų“ kolektyvo narys. Jo kurybinį bagažą sudaro dvi eilėraščių knygos: Mano vedybos i r K n y g o s b e v a r d o.. Rimydžio, kaip ir kitų keturvėjininkų kuryboje; daug vietos užima bravūravimas bei didelių užsimojimų reiškimas. Rimydis nėra charakteringas futuristas, privalomai turįs dainuoti mašinizmą ir didmiesčio tempą. Neseniai mindžiotos lietuviškos žemės trauka tebėra lemianti ir priešingai, ne miesto, bet kaimo tematikoje sukurti ffragmentai yra įdomiausi. A. Rimydis paskutinį kartą viešai pasirašė su poezija „Antruosiuose Vainikuose“ 1936 m.. Bet ir tai su senais eilėraščiais. Antrajame dešimtmety Rimydis buvo iš aktyvios poetinės tarnybos pasitraukęs ir dirba žurnalistikoje.

3. Juozas Tysliava (gim. 1902) priklauso prie pačių audringiausių keturvėjinės poezijos „genijų“. Jo gyvenimas – savotiškas „vie errante“, nuolatinis blaškymasis ir kelionės po svetimas šalis. Toks jis yra ir poezijoje. Davęs puikių, tiesiog klasiškais virtusių eilėraščių, kaip „Mano deimantas“, „Gyvenimas sapne“, „Ratai“, „Vėjas“, būdamas labai nepastovus, persimetė į futūristinės poezijos produkciją, kurioje jis rimtesnių rezultatų nepasiekė.. Tačiau jo klasiškosios formos pavyzdžiai atskleidžia neabejotiną poeto talentą. Nors Tysliavos ryšys su „Keturiais Vėjais“ buvo daugiau išviršinis, vis dėlto viename eilėrašty jis geriau negu bet kuris kitas išreiškė epochos mašinistines tendencijas, susiedamas jas su vietos sąlygomis ir lietuvišku gyvenimu. Pirmasis Tysliavos eilėraščių rinkinys „Žaltvykslės“ pasirodė 1922 m. Vėliau išėjo dar šios poezijos knygos: „Traukinys“ (1923), „Nemuno rankose“ (1924). „Auksu lyta“ (1925), „Tolyn“ (1926), „Coup de vents“ (prancūzų kalba, 1926) lr „Poezija“ (1935 Amerikoj). Nors A. Jakštas 1926 m. tvirtino, kad „Tysliava yra vienintelis mūsų poetas, kuris sugebėjo poeziją paversti bizniu ir jos pasigaudamas savo vardą pasaulyje išgarsinti“, dabar sunku būtų taip griežtai ir neigiamai apie šį poetą atsiliepti. Reikėtų tik ggailėtis, kad Tysliava taip anksti paliko areną ir nuėjo poezijai svetimais keliais. Pabaigai cituojamas „Nuskendusios saulės“ eilėraščio fragmentas liudija didelį poeto išgyvenimq subtilumą ir poetinės formos organišką tyrumą.

4. Salio Šemerio (gim. 1898), garsaus eilėraščio „Šepšererėp“ autoriaus, poezija šiandien visiškai nebeįdomi. Ir jis čia minimas, kaip charakteringas avantiuristas, per klaidą patekęs poezijon ir kėlęs negirdėtai didelį triukšmą Parnaso papėdėje. Jo poezija yra absoliutus chaosas: jokios logikos, jokios prasmės. Tačiau buvo laikas, kada šitoks chaotiškumas buvo teoriškai skelbiamas ir darė įspūdžio. Kaip tik dėl Salio Šemerio buvo daugiausia ginčytasi, ir nuomonės labai išsiskyrė. Jau vien dėl to Salio Šemerio vardas visada bus minimas „Keturių Vėjų“ istorijoje.Salys Šemerys išleido du eilėraščių rinkiniu: „Granata krūtinėje“, dėl kurios A. Jakštas puolė Vaižgantą, neatsargiai pagyrusį šioje knygelėj įdėtą „Himną mergelei“ ir „Liepsnosvaidį širdims deginti“.. Pats Šemerys manė, kad jo poezija bus nemirtinga.

5. Juozas Žengė (gim. 1899) priklauso prie charakteringiausių lietuviškųjų futūristų, ypač akcentuojant žodį l i e t u v i š k ų j ų, nes Žengės eilėraščiuose iškeliama ne technika, bet lietuviško gyvenimo scenos, ypač pavasario, motyvai. Tiesiog jį būtų galima pavadinti pavasario futūristu. Tarp kito ko, Žengė buvo paskutinis lietuviškojo futūrizmo mohikanas, iki paskutiniųjų dienų likęs ištikimas savo grupės literatūrinėms tradicijoms bbei poezijos idealui. Jau „Literatūros Naujienose“ išspausdintame ilgame eilėrašty, „Bobiškame pavasary“, Žengė tebesinaudojo futūristine eiliavimo maniera. Atskiru leidiniu Žengė išleido nervuotą poemą „Anykščių Šilelį“ (1930). Ir jo eilėraščiai šiandien jau kvepia anachronizmu. Bet negalima nuginčyti Žengę turėjus, tikrą futūristinio poeto temperamentą. Didžiausio dėmesio verti ir dažniausiai cituojami jo eilėraščiai yra „Pavasario gramatika“, „Pavasario futūrizmas“, „Danguj Pavasaris“, „Berniškas Jonas“ ir t. t. Žengė sukonstruoja arba bent nori sukonstruoti naujas metaforas, naujus vaizdus ir savo nuotaiką mėgina reikšti eilėraščio dinamika. Ir, reikia pripažinti, jam tai kai kur pasiseka. Bet šiandien, mūsų poezijai pasiekus dabartinį lygį, ir šio poeto eilės įdomios tik istoriniu požiūriu, kaip jau seniai praėjusios epochos dokumentas, liudijąs didelį norą lietuviškai poezijai suteikti naujas formas. 6. Teofilis Tilvytis (gim. 1903), kuris į „Keturis vėjus“ atėjo vėliausiai, yra reikšmingiausias po, K. Binkio šios grupės poetas. J. A. Herbačiauskas kažkur yra, išsireiškęs, kad iš Tilvyčio galėtų išeiti Puškinas, jei tik jis daugiau dirbtų. Iš tiesų, T. Tilvytis nuo pat savo poetinės karjeros pradžios pasireiškė kaip stiprus lyrinis talentas, tiesiog puškinišku lengvumu sugebąs reikšti savo išgyvenimus. Tilvyčiui poezija, kaip aukštaitiškam beržui šlamėjimas, – natūralus, įgimtas dalykas. Herbačiauskas, sakydamas, kad iš jo galėtų išeiti Puškinas, buvo, teisus, bet nelaimei, Tilvyčiui visą laiką rūko atbaigtumo

bei teoretinio pasiruošimo, kuris ne tik kad netrukdo poeto prigimtiems gabumams,bet juos išryškina. Tilvytis pasiliko kažkaip mėgėjiškoje plotmėje, nepavertė savo poezijos gyvenimo tikslu ir pačiu gyvenimu, o, sakytum, nerūpestingai ja žaidė. Dėl to, turint galvoje jo visų pripažintą aukštaitiškos spalvos impulsyvų poeto talentą ir perspektyviškai peržvelgiant jo realizuotus kūrinius, atsiranda aiškiai matoma spraga, kurią būtų galėjęs pašalinti jo talento sudisciplinavimas. Po tokio perspektyvos žvilgsnio pamatai, kad Tilvytis tikrai galėjo daugiau duoti.

Jo kūrybiniam kely nemažas stabdis buvo ir palinkimas į ssatyrą. Ir šioje srityje, tiesa, jis yra neabejotinas talentas, gal net pats didžiausias šios rūšies talentas mūsų poezijos istorijoje. Ir šiame žanre jis pasiekia tik reliatyviai neblogą lygį dėl to, kad jo tematika nepakyla aukščiau kasdieniškos aktualijos, labiausiai matomų vaizdų, kurių, visada gyvenime yra daugiausia. Taigi, iš čia reiktų konstatuoti faktą, kad Tilvytis dalį savo talento iššvaistė publicistiškai kovodamas su nenugalima kasdienybės menkyste. Kaltas, žinoma, ir pats poetas, nepajėgęs servantiška ramybe ir gogolišku juoku pro ašaras palydėti ir pagražinti mūsų kkasdienybės tragikomedijos.

Galbūt jis pasidavė savo aukštaitiškos prigimties traukimui. Aukštaitis, kaip čia neseniai primintas beržas, žaliuoja ir rudenį ir vasarą, ir audroje ir saulėje. Aukštaitis ir juokiasi ir verkia mažai besirūpindamas, ar kam patiks, ar ne. Todėl ir Tilvytį reikėtų vvertinti, atsimenant jo aukštaitišką prigimtį, kaip tą beržą miške, mažai tesusirūpinusį gražiau už kitus šlamėti ir žaliuoti.

Trumpesnieji Tilvyčio eilėraščiai yra susiformavę gana aiškioje V.. Majekovskio įtakoje. Kitaip sakant, juose turinys tilvytiškas, o forma – majekovskinė.

7. Reakcija prieš keturvėjininkus nebuvo žymi. Neišryškėjo ji turbūt tik dėl ramaus lietuviško būdo. Tik vienas A. Jakštas, pats būdamas rytų aukštaitis, nepaprastos energijos ir veiklumo žmogus, tikras mariadegys, kaip pasakytų rytų aukštaičiai, su nepaprasta energija puolė keturvėjininkus. Turėdamas aštrią pluksną, aiškius įsitikinimus ir dar aiškesnes estetines pažiūras, Jakštas puolė keturvėjininkus, pasmerkdamas juos ne tik literatūriniu, bet ir moraliniu požiūriu. Jis rašė: „Tai bjaurus piktšašis, darkąs šventą poezijos veido grožį. Kęsti toji bjaurybė toliau nebegalima. Jį reikia tuojau pašalinti.

Tiesa, Jakštą ypač aštriai vertė kkovoti faktas, kad keturvėjininkų ne tik literatūriniai įsitikinimai, bet ir jų pasaulėžiūra jam buvo nepriimtina. Ir lietuviškieji keturvėjininkai, Vakarų Europos ir Rusijos modernistų įtakoje, buvo materialistinės pasaulėžiūros šalininkai ir reikalavo pasukti „kairėn žemės profilį“ (A. Rimydis).

Jei neskaitysime vyresniųjų L. Giros, Putino, B. Sruogos, F. Kiršos ir P. Vaičiūno, kurie keturvėjininkų siautėjimo metu buvo pačiame kūrybos žydėjime, iš jaunesniųjų, t. y. keturvėjininkų kartos poetų, vienintelis Stasys S a n t v a r a s (1902) galėtų būti laikomas pasyvios aantiketurvėjinės reakcijos reiškiniu. Jis buvo vienintelis tos pat kartos poetas, neprisidėjęs prie „Keturių Vėjų“ sąjūdžio. 1924 m. išleistame eilėraščių „Saulėtekio maldų“ rinkiny Santvaras pasirodė artimesnis simbolizmui negu naujosioms srovėms, nors technikinės formos atžvilgiu jis buvo labiau linkęs į ekspresionizmą. Vėliau Santvaras dar ryškiau pasuko ramaus, kartais moralizuojančio, simbolizmo kryptimi. Ankstybesnioji Santvaro kūryba maždaug iki 1927 m. turėjo įtakos kai kuriems pradedantiems poetams. 1936 m. Santvaras išleido „Pakalnių debesis“ ir 1938 m. „Giesmes apie saulę ir sielą“, kurių neturėdami po ranka, čia negalime plačiau aptarti. Faktiškai visa antrojo Nepriklausomybės dešimtemečio poezija buvo tam tikra prasme antiketurvėjinė reakcija, nors šiame straipsnyje jos taip ir nevadinsime. (Kitas straipsnis bus apie individualistinės poezijos renesansą ir specialiau apie Joną Kossu-Aleksandriškį. Keturi vėjai“ buvo visą laiką ten pas jus negližuojami, pamirštami ir kiekviena proga visokeriopai niekinami. Gero žodžio negirdėjai, keiksmų gi buvo daug, o dar daugiau įžeidimų. Tad dabar, pirmu kartu matydamas jau tiesioginį dėmesį KV galėčiau stebėtis. Tik ir vėl matau, kad apie KV kalbama pusiau praverta ir gan šalta burna. Tiesa, KV epochos tikrieji faktai, galima sakyti, pateikiami korektiškai: suminimi leidiniai, nurodomi KV dalyviai. Įsigilinti į KV akcijos pagrindus, tačiau pažymėtinu išdidumu vengiama. Neva tai nevertėtų didesnio dėmesio. Baimė parodyti, kad KV kelias buvo ooriginalus, priverčia autorių rodyti pagirtiną uolumą, paieškant įvairių būdų, kaip įrodyti, kad KV kam nors būtinai ir neabejotinai pamėgdžiojo ir nebuvo savarankūs. Nors ir būta KV pasisakymų, jog tada jiems visai nerūpėjo bet kam pamėgdžioti. Svetimiems pamėgdžioti KV manymu būtų nenatūralu, o gal ir nesuprantama bei juokinga.

KV paniekinamiems pravardžiavimams ir žeminantiems 4 vėjų apibūdinimams autorius nepagailėjo nei energijos, nei laiko, nei, pagaliau, baltai – nekalto popieriaus. Viską surinko, kas ką niekinamo prieš KV pasakė. Tuščiaviduris Raila, moralinis bankrotas, autoriaus akyse pavirsta kažkokiu pranašu, kuriuo galima remtis. O jeigu iš klerikalinės stovyklos pasigirsta, kad „keturiavėjininkai išsipagirioja ir nusprendžia. patriukšmauti“, tai jau fiksuojama pasigardžiuojant. Nepaisoma, kad šitai rimtame rašinyje skamba visai neskaniai.

Autorius, sakydamas, kad „KV sąjūdis nedavė . to, ką galėjo duoti“, visų jo nagrinėjimų akivaizdoje prieštarauja pats sau. Jeigu KV nebūtų davę ką galėjo, tai autoriui nebūtų reikėję savo knygos žymią dalį – kaip tik paskirti tiems patiems „Keturiems vėjams“. O reikalauti iš KV daugiau dar būtų galima, žinoma, bet nereikėtų užmiršti tų prakeiktų sąlygų, kuriose vargšai keturiavėjininkai tada gyveno ir dirbo. Pavienis asmuo, sakysim, kad ir aš pats, žinoma, nevertas didesnio dėmesio. Bet autorius neabejotinai savo rankose laikė KV leidinius ir mokėjo užsimerkti ir nepastebėti, kad žurnalo redaktorium bbuvau kaip tik aš. Ir KV teisme universiteto salėje kalbėjau neatsitiktinai, o kaip KV redaktorius. Žavėtinai elegantiška autoriaus poza. Tai dar nieko. Bet jis, rašydamas apie KV teismą, pasistūmėjo žymiai toliau. Jis „pataisė“ patį senelį Vaižgantą. Jis savo recenzijoj kaip tik pažymėjo, jog KV atstovo kalba buvusi „gražiai sustilizuota“ ir jaunimui padariusi didelio įspūdžio. O jau „drigantas, kurs pridergė“ tai grynai vaižgantiška puošmena, kuri jo lūpose visai nepagiežingai skambėjo. KV atstovo teisme pasakyta kalba ištisai išspausdinta KV ketvirtame numeryje. Kodėl autoriui reikėjo sugalvoti, kad aš teisme neva pasakiau: „Nusispjauti mums ant jūsų, profesoriai, mes jūsų nesiklausime“. Tai grynas melas ir kodėl autorius tokių priemonių turėjo griebtis, visai nesuprantama. Kažkokio sadizmo šešėlis. Panašūs išpuoliai visai nesiderina su kita tos knygos medžiaga.Suprantu, kad „Trečiąjį frontą“ autorius favorizuoja. O šio sąjūdžio nuopelnai ryškūs visuomeninėje ir politinėje sferoje. Literatūroje jie dar buvo įdomūs, kol ėjo KV keliais, ieškodami naujų reiškimosi būdų. Teisinga autoriaus pastaba, jog Tysliava iškritęs iš KV smuko ir formoje, ir turinyje. Nors iš keturvėjininkų odes tarybinei santvarkai kūrė vienintelis Teofilis Tilvytis – pakilo net iki „liaudies poeto“ aukštumų – sovietmečiu sąjūdį, pabrėžiant antiburžuazines jo nuotaikas, galima buvo ir teigiamiau įvertinti. Stebina ir mus tokia (proletarinė?) literatūros tyrinėtojo neapykanta „Keturiems vėjams“.

KETURI

VĖJAI

Nuskambėjus paskutiniems Nepriklausomybės karo šūviams, visose gyvenimo srityse užvirė intensyvus darbas. Poezijoje ir apskrtitai literatūroje tuomet viešpatavo milžiniškas oficialaus tautinio atgimimo poeto Maironio šešėlis. Įsikūnijus ilgų amžių siekimui, t. y. galutinai išsilaisvinus, atsitiko tai, kas visuomet tokiais atvejais atsitinka: Maironis pasidarė „nebereikalingas“, nes kovotojai geriausiai suprantami jų epochoje, jų kovos lauke, kur vyksta žūtbūtinės grumtynės. Gyvenime herojų idealizmas pasidaro persunkus smulkiam veiklos žmogui, o be to, atsiranda nauji siekimai bei idealai – ir kovotojai uždaromi į muziejus. Tiesa, Maironis, ggalima sakyti, nieko nebekūrė. Išsipildė jo baiminimasis, kai jis sakė: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis, ar jiems besuprantamos bus?“ Ir iš tiesų Maironio turbūt niekas nebesuprato. Tuomet jis išdidžiai pasitraukė iš arenos, užsidarė, ir paskutiniai jo reikšmingi eilėraščiai bebuvo skaudžios satyros, pilnos karčių žodžių laisvojo gyvenimo negerovėms. Šitokiu būdu tautinio atgimimo pranašas buvo priverstas kritikuoti savo ekstatiškai skelbtą ir pranašautą idealą. Nors viešai Maironis beveik nebesirodė, ttačiau jo šešėlis buvo persunkus ir perdaug matomas poezijoje. Todėl paskutines savo dienas jis baigė, kaip kadaise Victor Hugo, oficialiai apoteozuojamas ir daug kieno puolamas, nes absoliutinės Maironio monarchijos periodas buvo tikrai pasibaigęs. Jo puolimas buvo visai logiškas ir normalus ddalykas, nes naujose aplinkybėse romantinis tautinio atgimimo epochos idealizmas, nebetiko; be to, atsirado perdaug jo epigonų, ir tikrai buvo susidariusi nuotaika, kurioj teko laukti „atentato“ prieš Maironį1). Tik vienas Jakštas tebelaukė naujo Maironio. O faktiškai valdžią jau senokai buvo paėmę trečiosios, skaitant nuo Maironio, kartos poetai: Kazys Binkis, V. Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Faustas. Kirša ir Petras Vaičiūnas. Taip pat dar aktyviai tebesireiškė ir antrosios pomaironinės kartos poetai: Motiejus Gustaitis, Mykolas Vaitkus ir Liūdas Gira.

Nors visi trečiosios kartos poetai, kaip Putinas, Sruoga, Kirša, savo geriausius kūrinius paskelbė jau nepriklausomoje Lietuvoje, aš vis dėlto nenorėčiau jų pačių laikyti tipingais nepriklausomo gyvenimo produktais. Susiformavę didele dalimi slaviškų lenkų ar rusų kultūrų įtakoje ir subrendę dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą, savo kultūra ir pažiūromis vvis dėlto jie esmingai skiriasi nuo Nepriklausomybės periodo susiformavusios kartos, kuri a priori buvo nusistačiusi prieš slaviškąją kultūrą. Šis skirtumas ypač aiškiai matosi, skaitant įvairiomis progomis vykusias šių kartų atstovų polemikas. Čia aš nenoriu mažinti minėtų poetų patriotizmo. Priešingai, svetimoje aplinkumoje susiformuoti ir išlikti tikrais lietuviais patriotais jiems buvo gal net sunkiau negu vėlesniesiems. Be to, tarp pirmųjų ir antrųjų yra nemažas psichologinis skirtumas. Iš pirmųjų tik vienas Kazys Binkis čia tebus plačiau charakterizuojamas, nes jis sugebėjo prisitaikyti ir prisijungti pprie jaunimo, atsistodamas K e t u r i ų V ė j ų sąjūdžio priekyje. Taigi, kaip matome, šis mūsų skirstymas nieko bendro neturi su patriotizmu ir remiasi organišku sutapimu ar nesutapimu su šiame straipsny charakterizuojama epocha. (Atrodo, kad išskirti K. Binkį iš Putino, B. Sruogos ar F. Kiršos kartos nėra tikro pagrindo. Putinas, B. Sruoga, F. Kirša yra tiesiogiai bendravę su Vakarais ir jų įtakos patyrę nemažiau už K. Binkį. Jie gal nemažiau už K. Binkį yra bendravę ir su jaunąja poetų kartą ir darę į ją įtakos, nors jie ir nesireiškė taip triukšmingai, kaip K. Binkis. Kita vertus, K. Binkis taip pat nėra visiškai laisvas nuo slavų kultūros įtakos. R e d.) 1922 m. pasirodęs K e t u r i ų V ė j ų P r a n a š a s buvo nelyginant pirmasis naujos poezijos epochos kvieslys, skelbęs artėjančius naujus gaivinančius vėjus, ruošęs dirvą „Keturių Vėjų“ žurnalui ir publiką naujiems netikėtinumams. Tuoj po šio kvieslio pasirodymo Kazio Binkio vadovybėje susiorganizavo keturvėjininkų grupė ir pradėjo leisti K e t u r i ų V ė j ų žurnalą. Tos grupės literatūrinį teorinį pagrindą sudarė iš Vakarų Europos per rusus atėjęs futūrizmas, prie kurio vėliau pprisidėjo kubizmas, dadizmas, surrealizmas, unanimizmas ir vokiškasis ekspresionizmas.

Psichologiškai šios grupės atsiradimo pagrindą sudarė per I-jį Didįjį Karą ir tuoj po susidariusi neaiški nuotaika, kurios pagrindinė žymė buvo noras sugriauti senąją logiką, senąsias formas ir sukurti visiškai naują pasaulį. Dėl šito bendros revoliucijos siekimo naujosios srovės apimdavo visas gyvenimo sritis. Jos norėjo pakeisti ne tik literatūrines, bet taip pat ir socialines bei etines gyvenimo normas ir įvykdyti absoliutinę mentalinę revoliuciją. Karas visus buvo išsėmęs. Naujų dalykų ilgesys buvo didelis. Mūsų futuristams daugiausia įtakos darė ne pats futūrizmo kūrėjas Marinetti, bet rusų poetas Vladimiras Majakovskis. Lietuviškojo futūrizmo iškilimo metu futūristinis sąjūdis Vakaruose jau buvo senokai nuskambėjęs ir virtęs beveik seniena, arba susijungęs su kitomis srovėmis, kurios tuo metu dygo, kaip grybai po lietaus. Lietuviškieji keturvėjininkai, faktiškai būdami beveik visų tuo metu pasireiškusių modernistinių srovių mišinys, niekur nėra labai aiškiai išreiškę ar suformulavę savo siekimų. Šis tas paaiški, perskaičius „Keturiuose Vėjuose“ dedamus teorinius straipsnius. „Keturiems Vėjams“ pažinti ir susiorientuoti jų siekimuose labai reikšmingas ir įdomus yra „Keturių Vėjų“ teismo aprašymas.

Apsiginklavę karingais šūkiais bet ne teoriniu pasiruošimu, mūsų keturvėjininkai bandė revoliucionuoti sustingusią tada lietuvių poeziją. Pirmiausia, vakarietiško futūrizmo pavyzdžiu, keturvėjininkai reikalauja atsisakyti ilgaamžių poezijos tradicijų, romantizmo, sentimentalinių išgyvenimų reiškimo ir dainuoti naujai ggimstančio technikos amžiaus dinamiką, didmiesčio grožį bei naujojo gyvenimo ritmą ir pulsą. Jie skelbia naują grožio supratimą, naują poetiką. Jie reikalauja išmesti iš poetinio žodyno nuvalkiotus ir galutinai susidėvėjusius terminus ir vesti negailestingą kovą su klasiškąja forma. Jie nori išguiti iš poezijos lakštingalas, meilę, ilgesį ir kitus dažnus ankstybesnėje poezijoje žodžius bei sąvokas, pakeičiant juos fabrikais, propeleriais ir kitais moderninės technikos terminais. Vietoje pasenusių ir nuvalkiotų žodžių geriau esą vartoti lietuviškąsias onomatopejas, kurios, jų manymu, daugiau pasakančios negu tūkstančių poetų ligi šiol pavartoti žodžiai. Keturvėjininkai nenori nieko girdėti apie tradicinės poezijos a t n a u j i n i m ą, bet reikalauja šį seną pastatą visiškai n u g r i a u t i ir jo vietoje pastatyti n a u j ą. Kam, anot Kazio Binkio, „storotis storosios dėdinos kūną atnaujinti“? Tai tokios maždaug buvo mūsų keturvėjininkų tendencijos.

Kaip matome, jie čia ypatingu naujumu nepasižymi ir kartoja Vakarų poezijoje seniai žinomus dalykus. Dėl to, galutinai vertinant keturvėjininkų pastangas, teks pripažinti, kad jų eksperimentas norima prasme nepavyko. Nepasisekimo priežastys yra aiškios. Pirmąja galima laikyti tai, kad šio sąjūdžio daugumą sudarė pripuolamai surinkti, bet ne vienos idėjos išauginti žmonės. Kai kurie jų buvo per daug anarchistiškai nusiteikę žmonės,

kraštutinės bohemos asmenybės, o jų poezija buvo daugiau žaidimas ir bravūravimas negu rimta kūryba.

Tematinė, žodyno ir apskritai formos revoliucija pavyko tik iš dalies. Tiesa, keturvėjininkai atliko išjudintojo darbą, suruošdami šaltą gaivinantį dušą publikai bei priaugančioms kartoms. O ši operacija buvo reikalinga, tikrai pribrendusi ir neišvengiama. Tačiau jiems visiškai nepavyko estetinė revoliucija – siekimas pakeisti estetines normas, reformuoti iš esmės grožio supratimą, suprastinti kūrybinį procesą ir įpiršti poetams laboratorinį kūrybos metodą. Jų manymu, eilėraštį galima p a d a r yy t i. Dėl to keturvėjininkai taip bijojo ir kratėsi tradicinės įkvėpimo sąvokos poezijoje. Šis mėginimas nepavyko net ir pačiam futūrizmo tėvui Marinetti, reikalavusiam ligšiolinį estetinį idealą pakeisti mechaninio grožio idealu.

Nepavyko keturvėjininkams išguiti iš lietuviškosios poezijos klasiškąją formą ir įvesti naujus eilėdaros principus. Naujos eilėdaros ir apskritai naujos formos kūrime, išskyrus sąjūdžio vadą K. Binkį, niekas rimtesnių rezultatų nepasiekė.. Niekas nepakilo aukščiau pamėgdžiojimo lygio. Beveik visur iš šių bandymų nepaslepiamai kyšo Majakovskis ar kuris kitas panašios krypties poetas.

Iš eesmės pakeisti tematiką ir įvesti visus XX-jo amžiaus technikos stebuklus poezijon, vadinasi, sureformuoti naują grožio idealą nepavyko dar ir dėl to, kad jie perdaug paviršutiniškai suprato kūrinio tematikos ir formos savitarpę priklausomybę, užmiršdami meninės kūrybos aksijomą, kad ne vien žodis aapsprendžia meninio kūrinio formą, ir kad meninio kūrinio vertė priklauso nuo idėjos sulydinimo su išraiškos priemonėmis. Jo idealas būtų lygybės ženklas tarp tų dviejų elementų.. Tuo būdu ir nuvalkiotumo sąvoka, kitais atvejais, be abejo, teisinga, jų vartojama prasme buvo aiški nesąmonė, nes, vienašališkai pakeičiant žodyną, ir dėmesį tekreipiant į išviršinę išraiškos pusę, poezijos atnaujinimas yra neįmanomas.

Didmiesčio tematika elementariausia šio žodžio prasme negalėjo prigyti pas mus dėl to, kad reikėjo dainuoti apie Lietuvoje nesančius didmiesčius ir anuo laiku svetimą Lietuvai didmiesčio ritmą.. Didmiestis esmėje lietuviui buvo lygiai svetimas, kaip ir, sakysime, Polinezijos gamta. Jeigu Vakarų Europos panašios krypties poetai šioje tematikoje pasiekė tam tikrų rezultatų, tai tik dėl to, kad didmiestis buvo jų tikrovė ir pagrindas, iš kurio jie buvo iišaugę.

Keturvėjininkų kūrinius paskaičius, paaiški, kad ir jiems patiems visa tai buvo svetima. Geriausi jų darbai yra tie, kuriuose apdainuojami išgyventi ir gerai pažįstami dalykai. O visa didmiestinė poezija nudžiūvo, kaip medis be šaknų, dekoratyviniais tikslais pasodintas vienai dienai. Taigi, dar kartą tenka pabrežti faktą, kad mūsų keturvėjininkai šįtą pasiekė tik kaimiško futūrizmo žanre.

Baigiant reikia pripažinti, kad „Keturi Vėjai“, įvykdydami pirmą aktyvią mūsų literatūros istorijoje revoliuciją, savo misiją atliko. Tačiau keturvėjininkų vado K.. Binkio, t. y. pačių „Keturių Vėjų“ uuždavinį – pakeisti iš esmės konservatyvų lietuviškos poezijos veidą – realizavo ne keturvėjininkai, bet tuoj po jų atėjusi Jono Kossu-Aleksandravičiaus ir Antano Miškinio karta. Ji buvo daug nuoseklesnė ir galbūt nepalyginamai geriau pasiruošusi savo uždaviniui. O arena buvo jau „Keturių Vėjų“ sąjūdžio paruošta.