Klasicizmas

Klasicizmas

Terminas klasicizmas plačiąja prasme visoje Vakarų literatūros tradicijoje nurodo klasikinių (antikinių) autorių kūrybingą imitavimą, senovės tradicijų laikymąsi. Šia prasme pirmieji klasicistai būtų romėnai, imitavę graikų tragikus (Seneka), Homerą (Vergilijus). Klasicizmo erdvėje – ir viduramžių meilės romanas pagal graikų, romėnų romano modelį, ir renesanso dėmesingumas Aristotelio „Poetikai“ bei Horacijaus „Poezijos menui“ (domėjimasis imitacijos teorija, epo ir tragedijos sampratomis XV-XVI a. Italijoje, Anglijoje), ir „neoklasicizmas“ (arba klasicizmas siaurąja prasme) XVII-XVIII a. Prancūzijoje (Corneille, Racine, Moliere, Voltaire, Boileau, La Fontaine.), Anglijoje (Dryden, Pope, SSwift, Addison, Johnson, Fielding, Goldsmith.) bei Vokietijoje (Lessing, Goethe, Schiller, Holderlin.), ir romantinis Antikos / Biblijos imitavimas (greta intensyvaus romantikų indėlio plėtojant priešingą klasicistiniam, „dionisiškąjį“ literatūrinio mąstymo polių), ir klasikinių temų variacijos XX a. prancūzų dramoje (Sartre, Cocteau, Giraudoux, Anouilh.). Taip suprastas klasicizmas nusako Vakarų literatūrinio mąstymo tradiciją: mąstymą pamatinių intertekstų (Antikos, Biblijos) įvaizdžiais, motyvais bei jų konsteliacijomis, klasikinių žanrų pasaulėvaizdžiais, juslingumo tipais ir pan.

Pats žymiausias lietuvių literatūros klasicizmo atstovas – Maironis. Taigi klasicistinės lietuvių literatūros bruožus bandysiu atskleisti pper šio poeto kūrybą.

Maironio įvaizdžiuose bei motyvuose matomas „pokalbis su tradicija“ (T. S. Elioto žodžiais tariant) išryškina eilėraščių visuotinumo matmenį ir nušviečia gilesnius jų prasmės klodus. Šis pokalbis – svarbi Maironio literatūrinio mentaliteto atrama, poetui reflektuojant egzistencinius klausimus ir kkolizijas, konstruojant vilties izotopiją bei kuriant suvaldyto dramatizmo stilistiką, sąlygojančią poetinės emocijos įtaigą.

Pažvelkime šiuo aspektu į keletą ryškesniųjų Maironio filosofinės bei meilės lyrikos kūrinių.

Eilėraštis „Išnyksiu kaip dūmas“ (1895) pirmiausia atsiveria kaip poetinis žmogaus praeinamumo apmąstymas. Apie žmogaus gyvenimo trapumą Maironis mąsto archetipiniais Senojo Testamento įvaizdžiais dūmas, besimainanti jūros banga, šešėlis, išblykštanti ryto žara. Šioji biblinė metaforika yra įgavusi įvairių konotacijų kultūros kontekstuose (plg. šešėlio įvaizdį baroko literatūroje, jūros – G. Herderio istorijos filosofijos eseistikoje). Eilėraštyje matome ir ryškų romantinį subjektyvybės akcentą: žmonijos praeinamumo kontekste intensyviai mąstoma individualioji, „aš“ mirtis. Atrodytų, jog tai rezignacinis eilėraštis, tačiau jame subtiliai nužymėta tradicinė krikščioniška viltis. Pirmoji eilutė („Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo“) turi ne tik praeinamumo, bet ir kitą prasmę: dūmas yra ir Abelio aaukos dūmas. Vėjo neblaškomas dūmas nurodo ir neatšaukiamą mirimą, egzistencijos blėsimą,– ir Dievui malonią Abelio auką (priešingai pažeme besidraikančiam – išblaškomam Kaino aukos dūmui). Tame pačiame poetinio kalbėjimo vyksme intertekstualiai susipina keletas skirtingų prasmių: herderiškas liūdėjimas dėl gyvenimo laikinumo ir biblinis vylimasis, jog gyvenimas nesibaigia, kyla dievop ir bus Dievui priimtina auka.

Paviršinis eilėraščio „Išvažiuojant“ (1920) semantikos lygmuo plėtoja sentimentalistinį praeities vertinimą: praeitis – maloni ir siejama su laimės būsena, ateitis – nežinoma ir nenorima:

Palaimink, Viešpatie, kelionę,

Kurioj pro ašarų miglas

Palydžiu praeitį mmalonią,

Kaip laimės tolimas salas.

Aš nežinau, kas priešais laukia:

Tik pilkos dienos ar vargai?

Bet neramios širdies netraukia

Kita šalis, nauji draugai.

Subjektas mato pasaulį „pro ašarų miglas“, pro uždangą,– panašiai kaip A. Baranausko „Naktyje paliekant gimtinę“ (1853) pasaulis regimas pro „storą gedulo šydą“, kur šydas turi minties ir jausmo dimensijas, nežinios („storas“ – nepermatomas) ir gedulo nežinios implikacijas. Gilesniame „Išvažiuojant“ semantikos lygmenyje mąstomas kelio motyvas, jo archetipinis aspektas: nuo konkretaus atsisveikinimo/išvykimo situacijos (nurodomos ir pavadinimu) krypstama prie egzistencinio leitmotyvo „einu“ ir apibendrinamojo homo viator – „amžino keleivio“ paskutiniame posme (visa žmogaus dalia, įskaitant mirtį,– tai nuolatinė iškeliavimų, atsisveikinimų virtinė: „Einu kaip amžinas keleivis / Be prieštaravimo maldos / Ir laimę čia tik kaip praeivis / Žinau iš tolimos gaidos“). Pirmame posme išvažiavimas užuominiškai gretinamas su kelione jūra (tolstama nuo salų): dialoguojama su odisėjišku keliavimu ir biblinėmis jūros kelionėmis – gyvenimo metafizinio pavojingumo metaforomis. Leitmotyvas „einu“ (ketvirtas – šeštas posmai) turi evangelinio sekimo Kristumi implikaciją („pažinęs šventą valią, / Einu, Apveizdai paklusnus“). Su ja glaudžiai susijusi trečiojo posmo prasmė:

O norint kartą, norint vieną

Man leisk pažvelgti atgalios

Ir vakarykščią brangią dieną

Prispausti prie širdies gailios!

Atrodytų, – vėlgi sentimentalistinė praeities aukštinimo retorika, jei ne žodžiai „pažvelgti atgalios“. Frazė „pažvelgti atgalios“ Vakarų kultūros kontekste susijusi ir su Euridikės atsigręžimu, iir su Loto žmonos virtimu druskos stulpu ir su evangeliniu priesaku nesigręžioti atgal pridėjus ranką prie Kristaus „arklo“. Maironio žmogus, melsdamas atsigręžimo į praeitį, tais pačiais žodžiais postuluoja archetipinį draudimą, taigi ir suvokimą, jog prašoma neįmanomo dalyko: tradicijos kontekste žodžių „leisk pažvelgti atgalios“ subjektas pats sau neleidžia atsigręžti, sulaužyti draudimo. Jis jau šiame posme, prašymo situacijoje, iš tiesų yra „be prieštaravimo maldos“, kaip įvardijama eilėraščio pabaigoje. Iš prašymo „pažvelgti atgalios“ nuosekliai išplaukia tolesnis „bet“: „Bet tu, o Viešpatie, man kelią / Parodęs, uždraudei sapnus“. Tekstas suformuoja skaitytojo lūkestį „uždraudei atsigręžti“, tad šioje vietoje „sapnai“ yra „atsigręžimo“ ekvivalentas. Atsigręžti – tai sapnuoti / svajoti; draudimas implikuoja priešingą laikyseną – krikščionišką susitelkimą ne ties praeitimi, o ties dabarties momentu, dvasios budrumą (biblinį „budėjimą“ vs sapnavimą). Eilėraštis įdomiai formuluoja krikščioniško pragmatizmo idėją:

Einu, nors skundžiasi krūtinė

Ir trykšta ašara baili;

O tu man valią geležinę

Užtat mylėdamas kali.

Šis metafizinių derybų užtat išryškina maironiškąją vertybių skalę: žemiškos laimės atsižadama dėl kito tikslo: siekiama kai ką vertinga iš savęs sukurti. Valia krikščionybės požiūriu yra itin svarbi žemės gyvenimui dorybė: manoma, jog būtent valia, o ne ekstatinės būsenos ar mistiniai regėjimai palaiko žmogaus tikėjimą ir apsisprendimą gėrio / meilės kryptimi; krikščionybė, skirtingai nei Rytų religijos, atsiremia į santūrų viršprotinį aiškumą: vvisa, ką žmogui tikrai reikšminga žinoti, tikima jau esant apreikšta. Paskutinės eilėraščio eilutės kartoja laimės – prasmės dichotomiją, žiediškai grąžina prie „laimės tolimų salų“ įvaizdžio: „Ir laimę čia tik kaip praeivis / Žinau iš tolimos gaidos“. Antikinis ir biblinis kodai sutampa: laimės salos ir laimės gaidos užmena Odisėjo sėkmingai praplauktą sirenų salą: ne ji kelionės tikslas; ir žmogus žemėje yra tik praeivis, tad ne žemiška laimė yra jo kelionės tikslas / prasmė. Kūrinys kalba ne tik apie išvykimą / atsisveikinimą; tradicijos fone teksto nesatis formuoja ir metafizinio sugrįžimo vaizdą.

Eilėraštis „Taip niekas tavęs nemylės“ („Jo pirmoji meilė“, 1892) ne kartą interpretuotas kaip represuotų troškimų projekcija. Kaip žinia, šiam eilėraščiui teko neigiamas vaidmuo Maironio bažnytinėje karjeroje konfratrams atrodė, kad paskutinysis posmas tėra širma, pridengianti erotinį tekstą. Panašiai eilėraštis skaitytas ir sovietinės okupacijos metais, tik, žinoma, su priešingu vertinamuoju nusiteikimu (Bažnyčia varžiusi poetą, neleidusi atvirai plėtoti erotinės meilės motyvo). Šio tipo interpretacijų pasitaiko ir šiandieninėje Maironio recepcijoje (moters ir tėvynės sąsaja vis dar interpretuojama psichoanalitinėje sublimacijos teorijos erdvėje). Pažvelkime įdėmiau, kas gi yra „Taip niekas tavęs nemylės“ adresatė.

Eilėraštis – meilės jausmo išpažinimas ir meilės autorefleksija; įdomus atsitolinimas: eilėraščio subjektas („poeta“) savo jausmą regi tarytum iš šalies, apie save kalbėdamas trečiuoju asmeniu. Rimo pozicijos

išryškina dviejų figūrų santykį: „poeta“ ir „numylėta“ (mylimoji). Eilėraščio moteris turi klasikinių mūzos savybių: ypatingų, slaptų galių kelti „į dausas“ poeto dvasią. „Dainų-žiedų“ metafora ir dialoguoja su mūzos paveikslu A. Baranausko eilėse K. Praniauskaitei („Nuostabi dainos gėlė“), ir užmena romansinį kontekstą.

Nužymėta romantinio pasaulėvaizdžio vertybių skalė: jausmo gilumas ir kentėjimo galia („Jau niekas tavęs taip giliai nemylės“; „Ar kas ir kančių tiek pakelti galės“, p. 51). „Poeta“ yra nuliūdęs. Liūdesys, būdingas romantinio portreto bruožas, Maironio kūryboje įgauna išminties, išmintingos įžvalgos prasmę: ppasaulis krikščioniškai suvokiamas kaip kančios erdvė („žemė – ašarų vietovė“, eil. „Skausmo balsas“; „Sunku gyventi žmogui ant svieto; / Visur tik vargas, nelaimės vienos“, eil. „Sunku gyventi“; „skaudi gyvenimo našta“, eil. „Sudieu“.), tad liūdesys yra adekvati santykio su pasauliu forma, gyvenimo gelmės regėjimas. Poetinė įžvalga romantiniame kontekste yra kančios atitikmuo (plg. „Išnyksiu kaip dūmas“: simetriškai sudėstyti kančios ir giesmės motyvai kuria vertikalią sąsają: kančia šioje logikoje yra giesmė; kūrybos ir kančios sąsaja plėtojama eil. „Poezija“). Eilėraščio „poeta“ skausmo nemąstymą laiko bbeprasme gyvensena („negaila jaunystės giedros, / Kad skausmo širdis nesuprato“). „Tu“ yra ypatinga, išskirtinė skausmo patirtimi: „O tu tik viena širdies raktą radai / Skaisčia savo skausmo gilybe!“ (plg. liūdinčias moteris eilėraščiuose „Sudieu“, „Iš Danutės akių“, „Poezija“). Kančios patirtis, kuriama rryškinant krikščionišką / romantinį gelmės matmenį, taurina adresatę ir motyvuoja meilę jai. Kančios prasmės ženklina ir tėvynės aspektą eilėraščio moters figūroje: mūza moko suprasti tėvynės vargą, įkvepia apie jį giesmę („liūdnesnę už girių ošimą“). Mūzos ir tėvynės jungtis artikuliuoja eilėraščio emocijos kontūrus: tarp individualiosios ir patriotinės meilės. Eilėraščio erdvėje „poetos“ angažavimosi tautai motyvai įvairiai varijuojami. Poeto giesmė pristato lietuvybę įvairiems visuomenės sluoksniams (jų vaizdus konkretina metonimijos „rūmai“ ir „sodžių sermėga“),– kūrybos prasmė pragmatiškai siejama su tautos savimonės formavimu. „Auksas“, „vardas“ talentingam poetui žadami ambivalentiškai: romansinėse vilionėse ir kultūrų konkurencijos kontekste; „aušros“ ir „naujo pasaulio“ įvaizdžiai vėlgi ambivalentiškai turi ir romansinės meilės prasmę, ir tautos atgimimo konotacijų („Nes veidu žydros užtekėjai aušros / Ir naują pasaulį jis mato“,- žr. aušros topo ssemantiką švietimo / romantizmo plotmėje bei „naujos giesmės“, „naujos gadynės“ motyvus Maironio tekstuose).

Tad tėvynės aspektas eilėraščio moters paveiksle matomas ne vien tik paskutiniuosiuose eilėraščio posmuose, ne kaip staiga išnyranti erotinių prasmių priedanga. Tačiau lygiai klaidinga būtų teigti, kad „tu“ šiame eilėraštyje ir yra tėvynė. Eilėraščio „tu“ yra keliaveidė (primenanti mitologinę būtybę) figūra, atgręžianti tai tėvynės, tai mūzos, tai mylimosios veidą (net ir paskutiniajame posme, kuris skamba lyg autoriaus metanaratyvas,– kūrybos reikšmės tautos kultūrai refleksija,– esama erotiškai konotuoto įvaizdžio: mylimosios ranka). RRomantizmo estetika metaforiškai, simboliškai siejo tėvynės ir moters / mylimosios figūras, atsiremdama į biblinę logiką (sesuo – Jeruzalė, Izraelis); Maironis varijavo šią sąsają sukurdamas mįslingą keliaveidę moters figūrą. Eilėraštyje matoma moteris įmanoma tik literatūrinėje, meninėje tikrovėje, vaizdžiai sukonkretinanti literatūrinės ir neliteratūrinės tikrovių skirtingumą. Kūrinio tikrovėje matome ne represuotus troškimus, o intensyvią būtiškąją romantinio poeto savivoką.

Tradicinė mylimosios / tėvynės sąsaja – ir eilėraštyje „Iš Danutės akių“ (poemos „Mūsų vargai“ fragmentas, 1920 m. įdėtas į „Pavasario balsus“ kaip atskiras eilėraštis). Tekstas sukurtas pagal pamatinius meninės erotikos (pabrėžiančios santykio gelmės dimensiją) principus: akcentuojami balso ir žvilgsnio vaizdai. Pokalbis akimis sudaro šio romansinio siužeto pagrindą. Pirmaplanis įvaizdis – mylimosios akys. Kuriamas dvasingas, stipriai veikiantis (turintis „galios“), intriguojantis slėpiningumu moters žvilgsnis. Šis žvilgsnis kintantis, permainingų nuotaikų („tai dangus, tai naktis“), jis tai atvirai šviečiantis, tai slepiamas po blakstienomis, kurių įvaizdžiu autorius užmena romantinę uždangos / šydo versiją („blakstėnais užleidi.“). Varijuojama nepamirštamo žvilgsnio tema, metaforų logika aiškina žvilgsnio kalbą („Kad man vakar sakei, jogei myli mane, / Tų akių neužmiršiu, oi ne! / Lyg pavasario rytas, kad šypsos meiliai / Ir jo žavi pirmi spinduliai“, p. 57). Dominuojanti kūrinio nuotaika yra geidimas regėti mylimosios žvilgsnio gelmę, įspėti jos paslaptį, liūdesio priežastį: „Pasakyk, pasakyk, kas per galia-dvasia // Tavo žavinčios akyse?“; „Pasakyk man vienam, pasakyk, balandėl!“. Tautosakinės meilės poetikos fone akių kontaktas formuoja stipriai individualizuotos jausmo būties vaizdą.

Romansiškai formuluojama „dainiaus“ intencija: giesme guosti adresatę, atkurti vidinės būsenos giedrą, kuri metonimiškai įvardijama malonaus žvilgsnio / balso anafora („Vėl pažvelk maloniai!“, „O, prašnek maloniai!“). Tačiau priešpaskutinio posmo kreipinys yra jau ne mylimoji-Danutė, o „daug kentėjus šalis“, tėvynė, užminta tekste ir aukščiau. Dainiaus giesmės motyvas subtiliai formuoja tolygią slinktį nuo vieno adresatės veido prie kito: giesmė mylimajai; giesmė – „pasaka vargo-kančios“ (būtent pasaka, primenanti daukantišką tautos istorijos diskursą, turinti bendruomeninio veikėjo konotacijų); atgimimo giesmė, skiriama „žemei bočių senų“. Įdomią poetinę žaismę čia kuria primerktų, slepiančių žvilgsnį mylimosios akių sąsaja su archetipiniu tėvynės (lyg miegančios karalaitės) žadinimo imperatyvu („Daug kentėjus šalis /./, Atsibuski ir kelkis.“).

Atrodytų, kad vėl, panašiai kaip eilėraštyje „Taip niekas tavęs nemylės“, tėvynės aspektas išryškėja tik eilėraščio pabaigoje, tarsi primindamas „širmą“,– tačiau eilėraštį žiediškai užskliaudžia būtent mylimosios žvilgsnio akcentas: žvilgsnio „dangus“ ir „naktis“ viltingos krypties inversijoje tampa jausmo mylimajai spalvingumo ir pilnatvės nuoroda:

Daug kentėjus Danute, užmirški vargus!

Juk tu – mano naktis ir dangus.

Dėl šios eilėraščio pabaigos net Vaižgantas apgailestavo, kad „Mergelė Tėvynės vietoje – tiesiog banalu“, tačiau čia matome ne mergelę tėvynės vietoje, o literatūrinę moters figūrą, atgręžiančią mergelės –– tėvynės – mergelės veidą. Erotiniams motyvams suteikiamos filosofinės atramos patriotinio romantizmo kontekste.

Filosofinė moters samprata interpretuojama ir eilėraštyje „Poezija“ (1909), atsiremiant pirmiausia į romantizmo ir Biblijos tradicijas. „Poezijos“ moteris yra ir mūza (kaip nurodoma pavadinimu), ir mylimoji (adresatė keletu štrichų psichologizuota ir tuo įgaunanti žemiškumo), ir tautosakinė „sesutė“, ir krikščioniškojo regėjimo vizija. Varijuojamas ramybės gamtoje ir neramių jausmų motyvas (plg. „Užmigo žemė“, „Vasaros naktys“). Jį rėmina ir drausmina regėjimo situacija: „Išvydau ją.“ ir „Gražus regėjimas prapuolė“. Regėjimas patiriamas ant jūros kranto: „Išvydau ją, kai vakarinė / Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo, / O marių erdvė begalinė / Nuo pilno mėnesio tviskėjo“; motyvas anaforiškai intensyvinamas: „Išvydau ją ant marių krašto“ (p. 54). Eilėraščio situacija archetipiškai susijusi su apokaliptiniu moters regėjimu: Apreiškimo Jonui knygos 12 skyriuje apaštalas regi saule apsisiautusios, žvaigždėmis vainikuotos moters viziją būtent ant jūros kranto („O aš stovėjau ant jūros kranto“, Apr 12, 18). Maironis viziją kuria derindamas žvaigždėto dangaus (biblinio transcendentinės harmonijos archetipo, turinčio ryškių romantinių konotacijų), ramių marių „erdvės begalinės“ įvaizdžius, antgamtės nuorodas (Serafimas, begalė). Romantinį emocijos polėkį drausmina klasikinės harmonijos kontūrai.

Pokalbis su tradicija Maironio literatūrinėje savimonėje formuoja patikimas vidines atramas, suteikia harmoningos ramybės ir giedros ne tik deklaratyvaus pobūdžio kūriniuose, bet ir egzistencinio dramatizmo kontekstuose (filosofinėje, meilės

lyrikoje).

NAUDOTA LITERATŪRA

V. Zaborskaitė, Maironis, Vilnius, 1987;

Lietuvių literatūros istorija. XIX amžius, sud. Juozas Girdzijauskas, Vilnius, 2001, 739-756;

A. Žentelytė, XIX amžiaus lietuvių literatūra, Vilnius, 2001,

D. Čiočytė, „Maironis: poetinė krikščioniškojo pasaulėvaizdžio harmonija“, Literatūra 36(1), 1998, 40-46; D. Čiočytė, „XIX a. lietuvių literatūra idėjų istorijos požiūriu“, Literatūra 39(1), 2000, 92-95.