Knygnešiai

Atliko:

Kauno “Vyturio” vid. mokyklos

7b klasės mokiniai

Martynas Andriejaitis ir Simonas Buržinskas

Tikrino:

2004 m. gegužė 3 d.

Žmogaus santykis su kultūros tradicija yra neišsemiama tyrinėjimų tema.

Apskritai ji susijusi su visuomenės raidos pagrindais. Vienas iš politinės

kultūros komponentų yra tautos ar visuomenės susitelkimas bendram tikslui.

Bendros visuomeninės programos susiformavimas paprastai turi objektyvių ir

subjektyvių prielaidų. Pliuralistinėje visuomenėje jos grupės susitelkimas

kuriam nors tikslui pasiekti yra normalus reiškinys. Tuo tarpu XIX a.

viduryje sukurti programą monarchistinėje imperijoje, kuri būtų nukreipta

prieš imperinės valstybės politiką, ir sutelkti ddidelę visuomenės grupę tai

programai įgyvendinti, buvo neįprastas reiškinys. Viena iš tokių Lietuvos

visuomenės grupių XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo knygnešiai.

Savo pranešime ir noriu supažindinti su Lietuvos knygnešių tikslais, o

kartu ir su Lietuvos visuomeninės programos kultūros reikalams, siekiant

konkretaus tikslo, atsiradimu, ir tos programos ryšiu su XIX a. antroje

pusės – XX a. pradžios Lietuvos tradicijomis. Šie klausimai yra glaudžiai

susiję su šios konferencijos priežastimi ir jos objektu.

Pirmosios lietuviškos knygos pasirodymas Karaliaučiuje buvo ilgalaikio

lietuviškų knygų leidimo Prūsijoje pradžia. Tai buvo svarbus Vidurio ir

Rytų Europos tautų bei visuotinei kultūros, šio regiono tautų kultūrinės

integracijos, tarpusavio bendradarbiavimo, pažinimo ir supratimo

žingsnis.Vėlesniais šimtmečiais Rytų Prūsijoje be perstojo tęsėsi

lietuviškų knygų leidybos tradicija. Ją kruopščiai tyrinėjo čia

dalyvaujantis prof. Domas Kaunas. Ta knygų leidimo tradicija įsiskverbė į

lietuvių tautos sąmonę iir pasitarnavo lietuvių kultūrinės savimonės ugdymui

ekstremaliomis sąlygomis. Tokios sąlygos susidarė tada, kai po 1795 m.

Didžioji Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos. Rytų Prūsijoje XIX a.

antroje pusėje – XX a. pradžioje buvo leidžiama didžioji lietuviškų knygų

ir periodinių leidinių dalis. Rytų Prūsija (kaip ir JAV) tapo

lietuviškos literatūros leidybos centru. Juo ji išbuvo nuo 1865 iki 1904 m.

Šitokios situacijos priežastis buvo Rusijos imperijos kolonijinė politika.

Savo pranešime paliesiu tokius klausimus: 1) Kaip ir kur susiformavo

lietuviškos, Didžiojoje Lietuvoje Rusijos valdžios draudžiamos, literatūros

leidybos centrai; 2) Kokiu būdu lietuviškoji inteligentija užmezgė ryšius

tarp leidinių spausdinimo centrų ir tų leidinių potencialių skaitytojų; 3)

Knygnešiai – lietuvių tautos negausios inteligentijos ir liaudies

ryšininkai; 4) Knygnešių organizacijos ir individuali veikla; 5) Knygnešių

veiklos reikšmė.

Rusijos vietinės administracijos iniciatyva jos vyriausybė 1865 –1866 m.

uždraudė lietuviams spausdinti savo leidinius tradiciniu lotynišku, o

paskui ir gotišku raidynu ir mokyti vaikus gimtąja kalba, vartoti lietuvių

kalbą valsčių savivaldos ir apskričių administracijos įstaigose, neleido

lietuviams jose dirbti. Lietuvių spaudos draudimas tęsėsi 40 metų, t.y. iki

1904 m. Vilnius, nuo XVI a. buvęs lietuviškos literatūros leidybos centru,

prarado savo tradicinę funkciją.

Šitokia politika buvo tikimasi sunaikinti etninius lietuvių pamatus ir

surusinti Lietuvos gyventojus. Pirmiausia šitokiu būdu buvo bandoma

atskirti lietuvių liaudį nuo negausios inteligentijos, nuo studijuojančio

ar mokslus baigusio jaunimo. Rusijos valdžios buvo uždarytas nuo XVI a.

Lietuvoje veikęs Vilniaus universitetas ir kitos universiteto bazėje

sukurtosios specialios aukštosios mokyklos – Vilniaus medicinos-chirurgijos

akademija, Vilniaus dvasinė akademija. Visi siekusieji aukštojo mokslo

turėjo paliktii Lietuvą ir mokytis Estijos, Rusijos, Ukrainos

universitetuose ar specializuotose aukštosiose mokyklose. Dauguma lietuvių

buvo katalikai, baigę mokslus jie negalėjo gauti darbo Lietuvos

valstybinėse įstaigose, nes į jas buvo priimami tik pravoslavai. Lietuviai

išsisklaidė už Lietuvos ribų, Rusijos imperijoje. Didelė lietuvių išeivių

kolonija buvo JAV. Ten irgi išaugo lietuvių inteligentijos. Taigi

integralus inteligentijos bendravimas su savo tauta buvo galimas tik per

spaudą, knygas ir knygeles. Uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvių

visuomeninio elito bendravimas su tėvynainiais ir intelektualinės skolos

grąžinimas pasidarė beveik nebeįmanomas. Tačiau tokio elito bendravimo su

visa tauta knygos ar periodinio leidinio forma nebuvo galima sustabdyti.

Jį tebuvo galima tik trukdyti administracinėmis priemonėmis. Tą Rusijos

administracija ir darė.

Naujų lietuviškų leidinių papildymo ir platinimo poreikį pirmiausia pajuto

lietuviškoji katalikų dvasininkija, kuriai religinio turinio literatūra

buvo reikalinga apeigoms ir auklėjimui. Rusijos valdžios primetamą kirilicą

vietoje lotyniško raidyno ji vertino kaip kėsinimąsi į liturginius Katalikų

bažnyčios reikalus. Tuometinėje Lietuvoje, Rusijos valdžiai varžant

lietuvius pasauliečius, dvasininkai sudarė gausiausią inteligentijos dalį.

Jos nuostata dėl Rusijos valdžios represinių priemonių prieš lietuvišką

spaudą buvo labai reikšminga visai tautai.

Visos paminėtos aplinkybės sukėlė ryžtingą, organizuotą ir stichišką

pasipriešinimą Rusijos valdžios pradėtam lietuvių spaudos draudimui.

Tiesiogiai jam realizuoti buvo atgaivinta Martyno Mažvydo lietuviškų knygų

Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leidimo tradicija. Idėja panaudoti

Mažosios Lietuvos spaustuves Rusijos vyriausybės uždraustoms Didžiojoje

Lietuvoje vartojamoms knygoms leisti kilo Žemaitijos vyskupui Motiejui

Valančiui. Jis pirmasis organizavo savo paruoštų politinių publicistinio

turinio knygelių leidybą Tilžėje ir ten spausdintų leidinių transportavimą

per sieną, kūrė platinimo židinius, būrė platintojus.

Lietuvių spaudos uždraudimas sukūrė du traukos polius: vienas buvo

Didžiojoje Lietuvoje augantis uždraustų leidinių poreikis, o antras – jų

leidimas už sienos, kitoje valstybėje buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Mažoji

Lietuva tapo Lietuvai skirtų knygų leidybos centru. Pagrindiniai Lietuvai

skirtos lietuviškos spaudos leidybos centrai buvo Tilžė, Karaliaučius,

Ragainė, Klaipėda, Priekulė, Bitėnai. Daugiausia knygų ir kitokių leidinių

išspausdino Otto Mauderodės, Johano Šenkės, Carlo Albregso ir Ko, Juliaus

Reylenderio ir sūnaus spaustuvės Tilžėje, Martyno Jankaus spaustuvė Tilžėje

bei Bitėnuose, Hartungų spaustuvė Karaliaučiuje ir kt. Ypač svarbų vaidmenį

suvaidino Martynas Jankus ir nuo persekiojimų iš Lietuvos į Prūsiją

persikėlęs Petras Mikolainis. Jie ne tik leido lietuviškas knygas, bet ir

jas rašė bei rengė spaudai.

1865 –1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2687

lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų

leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis visų tų

leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo

prisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidyba

intensyvėjo. Savo epogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje – XX a.

pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodinių

leidinų skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškų

leidinių skaičius. 1874 –1904 m. ten bbuvo išleista 720 leidinių. Legaliai

juos siųsti į Lietuva Rusija draudė, todėl Didžiajai Lietuvai skirtus

leidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri buvo stropiai

saugoma. Pernešus ar kitaip pergabenus draudžiamą literatūrą per sieną, ją

reikėjo išnešioti ar išvežioti po visą Lietuvą. Šitą darbą atliko

knygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sluoksnis. Iš

pirmo žvilgsnio, tai – profesinė grupė, besiverčianti knygų platinimu.

Tačiau iš tikrųjų – tai nelegalaus politinio ir kartu kultūrinio darbo

realizuotoja. Ji susiformavo Rusijos valdomoje Lietuvoje kaip visuomeninė

pasipriešinimo jos politikai jėga.

Atskirų knygnešių ir jų organizacijų uždavinys buvo literatūrą, kuri

Mažojoje Lietuvoje buvo išleidžiama Didžiajai Lietuvai, paskleisti po visą

Lietuvą. Nesigilant į aplinkybes, kurios paskatino Lietuvos gyventojus

imtis nelegalaus ir pavojingo knygnešio darbo, tenka pripažinti, kad

įsijungimas į šį darbą buvo kultūrinis darbas. Visuotinis nelegalių

leidinių poreikis vertė žmones kooperuotis ir apsirūpinti reikalinga

literatūra. Kūrėsi knygų gabenimo ir platinimo draugijos, organizacijos.

Pirmąją, kaip jau minėjau, sukūrė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jo

įgaliotiniu Prūsijoje buvo Tilžės katalikų bažnyčios dekanas Jonas

Zabermannas, turėjęs leidėjo teises. Jis prižiūrėjo ten spausdinamus

leidinius ir juos išsiuntinėdavo pasienyje gyvenantiems patikimiems

kunigams, o šie siųsdavo jas į krašto gilumą. Po dviejų metų šią

organizaciją Rusijos valdžia susekė ir jai iškėlė bylą. Buvo nubausta 17

asmenų, keletas paleista. Tarp kaltinamųjų buvo kunigų, ūkininkų,

amatininkų. Dalis patrauktųjų atsakomybėn buvo ištremti į Sibirą, Rusijos

šiaurinę dalį.

Tačiau iš karto reikia pasakyti,

kad Rusijos valdžios susidorojimas su

lietuviškos literatūros platintojais jau nebepajėgė sustabdyti prasidėjusio

nekontroliuojamos literatūros platinimo sąjūdžio. Savo tikslų neatsisakė

represijų neišvengęs vysk. M. Valančius, jo pagalbininkas J. Zabermannas

bei į spaudos platinimo darbą įsitraukę eiliniai žmonės. Knygnešių takai į

Rytprūsius jau buvo praminti ir nebeužžėlė.

Netrukus knygų leidėjų organizaciją subūrė kunigas Martynas Sederavičius

bei jo bendrininkas Silvestras Kušeliauskas. Pradėjus eiti lietuvių

tautinio atgimimo žadinimo pasaulietiniam leidiniui „Aušrai“, buvo

organizuota nuolatinė jo prenumerata bei pristatymas prenumeratoriams.

Knygnešių ratas plėtėsi. Atokesnėse nuo sienos vietose kūrėsi draugijos.

Istoriografijoje yra minimos 25 kaimo gyventojų organizacijos, kurių

uždavinys buvo nelegaliai platinti lietuviškus leidinius.

Iš visų tokių susivienijimų reikėtų išskirti Garšvių knygnešių draugiją. Ji

įsikūrė Vidurio Lietuvoje, už 150 km. nuo Rytprūsių sienos. Jai vadovavo

žymūs knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazys Ūdra. Be jų šios draugijos

centrui priklausė dar 7 žmonės. Draugijos centras buvo ūkininko knygnešio

Kazio Ūdros namuose. Čia be kita ko nuolatos gyveno draugijos buhalteris

Adomas Ladukas, dažnai apsistodavo Jurgis Bielinis, atvykdavo iš pasienio

Antanas Bružas ir kt. žymūs draudžiamos literatūros platintojai. Su

draugija bendradarbiavo 45 to meto knygų platintojai. Jie iš pasienio

atvežtas kknygas išvežiodavo po visą regioną. Per 10 savo gyvavimo metų

draugija gabeno į Rytų Lietuvą tūkstančius egzempliorių įvairaus profilio

literatūros, periodikos, pristatinėjo ją prenumeratoriams. Apie jos veiklos

apimtį galima būtų spręsti vien iš to, kad į Rusijos valdžios rankas pateko

apie 11 tūkst. draugijai ppriklausiusių egzempliorių įvairių leidinių, jas

transportavo 3 arkliai ir 2 vežimai. Draudžiamosios literatūros pristatymas

buvo organizuotas nuo Tilžės iki Panevėžio ir toliau. Iš draugijos

pristatomų elementorių daugelis tame krašte gimusių visuomenės veikėjų

išmoko rašto, susipažino su literatūra, nukreipta prieš Rusijos engėjišką

politiką, formavo savo pažiūras.

Kitame Lietuvos regione – Pietvakarių Lietuvoje veikė panašaus masto

„Sietyno“ draugija. Jos centras buvo Marijampolėje – apskrities centre. Tik

ši organizacija, skirtingai nuo Garšvių knygnešių draugijos, buvo labiau

struktūriškai organizuota, turėjo savo skyrius. Ją steigė gimnazijas lankę

jaunuoliai, bendradarbiavę lietuviškoje periodikoje, leidžiamoje

Rytprūsiuose ir kitur. Tarp „Sietyno“ uždavinių buvo ir platesnių siekimų.

Savo tikslu jis laikė ne tik knygų gabenimą ir platinimą, bet ir

bibliotekėlių steigimą, visuomenės švietimą, patriotinį darbą. Savo

tikslams įgyvendinti jis pasitelkė įgudusius knygnešius.

Panašaus švietėjiško profilio buvo Šiaurės Lietuvoje sukurta „Atgajos“

draugija. Ji turėjo ir žymiai radikalesnių politinių siekių – gaivinti

tautinę sąmonę, platinti švietimą, rinkti tautosaką, parūpinti knygų

pasiskaityti. Tarp jos organizatorių buvo studentas Liudas Vaineikis,

ūkininkaičiai Matas Slančiauskas, Jonas Trumpulis, Augustinas Baranauskas.

Jie bendradarbiavo lietuviškoje periodikoje, mėgo liaudies dainas. Jiems

Rusijos valdžios surakintas kultūrinis gyvenimas tiesiog neleido patenkinti

savų interesų. Draugija buvo parengusi statutą, kuriam įtakos turėjo

Maskvos universitete besimokę lietuviai studentai.

Be šių, buvo ir kitų žymesnių slaptos literatūros platinimo draugijų:

„Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“, „Artojų“, „Žvaigždės“ ir kt.

Knygnešių draugijas ar kitokias organizacijas laikui bėgant susekė Rusijos

policija ir žandarai. Dauguma tų organizacijų dalyvių bbuvo suimti, nuteisti

ir atsidūrė kalėjimuose, tremtyje Sibire ar pačios Rusijos gilumoje. Į

policijos ir žandarų rankas pakliūdavo ir daug atskirų knygnešių, knygų

platintojų, skaitytojų. V. Merkys suskaičiavo, kad su draudžiama literatūra

į Rusijos valdžios rankas pateko beveik 3000 (2854) draudžiamos literatūros

platintojų ir laikytojų. Iš jų beveik ketvirtadalis knygnešių, kurie gabeno

literatūrą iš Rytprūsių, beveik tiek pat užsiėmusių platinimu vietoje, o

visi likusieji – persekioti už draudžiamos literatūros laikymą.

Persekiotojai taikydavo kultūrinio ir politinio pasipriešinimo dalyviams

įvairias bausmes: areštą, kalėjimą, tremtį iš Lietuvos, pinigines bausmes.

Per visą spaudos draudimo laikotarpį į Sibirą ar kitas vietas apytikriai

buvo ištremti 157 knygnešiai, areštu ir kalėjimu buvo nubausti 903

pasipriešinimo dalyviai.

Represijos smarkiai griovė slaptą draudžiamos literatūros gabenimo ir

platinimo darbą. Iš krašto buvo išvežami jo švietimui ir kultūrai atsidavę

paprasti ir prasilavinę žmonės. Tačiau Rusijos vyriausybei nepavyko

pakirsti lietuvių tautos siekio naudotis literatūra gimtąja kalba. Vietoj

suimtų ir ištremtų knygnešių atsirasdavo kitų, kurie tęsė pirmtakų pradėtą

darbą. Remiantis šiais duomenimis, galima nustatyti, kas buvo pagrindiniai

tos kultūrinės ir kartu politinio pasipriešinimo Rusijos valdžios

kolonizacinei politikai programos vykdytojai. Beveik 80% aktyvistų sudarė

valstiečiai, 4,6% inteligentai ir moksleiviai, 7,4% miestiečiai.

Rusijos valdžios vykdomas lietuviškos spaudos draudimas padarė lietuvių

kultūrai didžiulių nuostolių, kurių Rusija niekada negrąžino ir jau

negrąžins. Pagal lietuviškos knygos tyrinėtojo Vaclaovo Biržiškos

skaičiavimus, tuo laikotarpiu lietuviškų knygų produkcija buvo sumažinta

maždaug 3500 knygų pavadinimų. Tiek buvo neišleista. Istorinėje

literatūroje nurodoma, kad tuo metu Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko

0,93 išleistų knygų, o Mažojoje Lietuvoje tūkstančiui gyventojų teko 13

išleistų knygų pavadinimų.

Uždraustieji leidiniai buvo nešami per sieną ir transportuojami po visą

Lietuvą. Rusijos pasieniečiai, akcizo kontrolės tarnautojai, policija,

žandarmerija sekė ir tikrino visus įtarimą keliančius keliautojus pasienio

zonoje ir atokiuose rajonuose, darė kratas namuose, turguose ir mugėse pas

prekiautojus. Persekiotojams į rankas papuldavo nemaži kiekiai draudžiamos

lietuviškos literatūros. Pagal rusų valdžios oficialius duomenis 1889 –

1904 m. jie sulaikė 234 298 egz. tokių leidinių, didžiąją dalį jų

sudegindavo arba kitaip sunaikindavo. Spėjama, kad Rusijos valdžia šitaip

sunaikino 5 – 6 % lietuviškų leidinių tiražo.

Vertinant visą pasipriešnimo Rusijos valdžios kolonizacinei politikai

Lietuvoje XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje programą ir jos

įgyvendinimą, kova už

lietuviškąją spaudą yra ryškiausia šios programos dalis, o knygnešiai –

aktyviausiai jos įgyvendintojai. Jie sukūrė slapto darbo struktūrą. Tai ir

būtų svarbiausia jų reikšmė. Tačiau, be abejo, nevisa. Todėl tenka pažymėti

dar kelis jų veiklos vertybinius bruožus:

1. Sukūrus draudžiamosios lietuviškos literatūros leidybos centrus už

Rusijos imperijos ribų, visa ta literatūra išsilaisvino iš Rusijos

imperijos cenzūros. Todėl ji galėjo puoselėti tautinės savimonės ir

kultūros ugdymo, tautinio išsivadavimo idėjas. Todėl platindami tokią

spaudą knygnešiai vieni sąmoningai, kiti – net nesuvokdami įsijungė į

daug platesnę negu vien draudžiamųjų knygų platinimas politinės kovos

programą. NNeatsitiktinai jie laikomi tautinio išsivadavimo sąjūdžio

dalyviais, kai kurie iš jų vėliau sąmoningai įsijungė į moderniosios

Lietuvos valstybės atkūrimo darbą.

2. Žymią Rytprūsiuose leidžiamų lietuviškų leidinių dalį sudarė

elementoriai ir kalendoriai. Lietuvoje valdines rusiškas mokyklas

lankė nedidelė dalis mokyklinio amžiaus vaikų, tačiau pagal 1897 m.

atliktą gyventojų visuotinį surašymą raštingumo procentas toli prašoko

mokyklas lankančiųjų procentą. Vaikai buvo mokomi namuose iš tų

elementorių, kuriuos tėvai įsigydavo iš knygnešių. Tad jų veikla buvo

organiškai susijusi su raštingumo palaikymu Lietuvoje.

3. Rytprūsiuose ir JAV leidžiama draudžiamoji lietuviška literatūra savo

turiniu buvo labai įvairi. Pasaulietinė, Rusijos cenzūros nevaržoma

literatūra greičiau suartėjo su Vakarų pasaulyje vykusiais

poslinkiais, juos toleravo ir supažindino savo skaitytojus, skatindama

liberalųjį mąstymą, nuomonių įvairovę.

4. Knygnešiai, tapę tarpininkais tarp negausios lietuvių inteligentijos

ir visos tautos, gabendami iš Rytprūsių į Lietuvą draudžiamąją

lietuvišką literatūrą iš tiesų apgynė tautą nuo Rusijos kolonizacinės

politikos, siekusios sunaikinti tradicinę lietuvių literatūrą ir

išstumti iš gyvenimo lietuvių kalbą. Savo veikla unikalus visuomenės

sluoksnis – knygnešiai prisidėjo prie lietuvių tautos susivienijimo

bendram kultūriniam darbui ir išsivadavimui iš politinės priespaudos.

1996.06.07

(Iš autoriaus rankraščio)

[pic]

Knygnešių kelių žemėlapis braižytas Rimvydo Kunsko,

pateiktas prof. Antano Tylos knygoje Garšvių knygnešių draugija.- Vilnius:

Mintis, 1991.

1864 – 1901 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė,

tačiau

joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo

egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Manoma, kad per 40

spaudos draudimo metų į tautą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000

knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio

kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.

Keletas iš daugelio knygnešių

|[pic] |[pic] |[pic] |[pic] |[pic] |

| | | | |V. |

Lietuvoje žmonės gyvena jau 12 000 metų. Iš tų daugelio tūkstančių metų mes

nuolat su nemažėjančiu susidomėjimu ir susižavėjimu prisimename palyginti

nedidelę mūsų tautos istorijos atkarpėlę, išsitenkančią keturiuose

dešimtmečiuose,– 1864 – 1904 metus. Tą laikotarpį mes paprastai apibūdiname

trim žodžiais – spaudos draudimo metai. Tai metai lietuvių tautos

stoiškumo, jos vitališkumo, drąsos ir pasiaukojimo dėl savo gimtosios

kalbos, dėl lietuviškojo rašto apsaugojimo ir išsaugojimo. Gimtasis žodis

išsaugojo mūsų tautos autentiškumą, apsaugojo ją nuo ištirpimo gausesnių

kaimynų jūroje. Ta jūra ištisus ššimtmečius vis graužė mūsų krantus, kaskart

nusinešdama atplėštos uolos skeveldras. Spaudos draudimas ypač smarkiai

apardė tuos krantus.

Kai žiūri į kelių šimtmečių Lietuvos istoriją, labai aiškiai matyti, kiek

nedaug buvo lietuvių kalbą ginančių, saugančių ir puoselėjančių oficialiųjų

jėgų ir kiek daug tokių, kurios ją žingsnis ppo žingsnio stūmė iš gyvenimo.

Valstybiniu mastu ir valstybinėmis priemonėmis ėmėsi naikinti lietuvių

kalbą Rusijos imperijos vyriausybė, kuri asimiliacijos ir nutautinimo

tikslais XIX a. septintajame dešimtmetyje uždraudė lietuviškas mokyklas ir

spaudą. Buvo leista spausdinti lietuviškus leidinius tik tomis raidėmis,

kokiomis rašė pats Rusijos imperatorius.

Tuo pačiu metu lietuvių tautos pagrindinė socialinė dalis – žemdirbiai buvo

paleisti iš baudžiavos. Išlaisvintam valstiečiui, atgimstančiai tautai kaip

niekad buvo reikalinga sava mokykla ir sava spauda. Tai turėjo beveik visos

Europos tautos, ypač tos, kurios išlaikė savo valstybingumą arba bent jo

tradicijas.

Lietuviškos spaudos ir lietuviškos mokyklos uždraudimas buvo tęsinys III

Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Tai buvo tąsa Vienos kongreso, įvykusio

1815 m., nutarimų, kuriais buvo įteisintas Rytų Europos tautų

nelygiateisiškumas. Vienoms iš jų buvo leista viešpatauti, kitoms – būti

viešpataujančiųjų pavaldiniais. Rusijos imperija tuomet tapo Europos

žandaru.

Carinė vyriausybė, uždrausdama lietuviškas mokyklas ir lietuvišką spaudą,

bandė pasielgti su Lietuvos žmonėmis kaip su laukiniais, kuriems galima ką

nori duoti, ką nori atimti. Tačiau lietuvių tauta jau 320 metų savo

atmintyje ir širdyje nešiojosi Mažvydo “Katekizmą”, skaitė Lauryno Ivinskio

kalendorius, “Aukso altorių”, “Šaltinį” ir kitas kaimo mentalitetui

reprezentuojančias knygeles, o palei Anykščius pradėjo dainuoti “Anykščių

šilelį”. To, kas jau buvo tautos genuose, caro įsakai ir jų vykdytojai

negalėjo sunaikinti.

Tie 40 lietuvių spaudos draudimo metų buvo pirma bendra iš baudžiavos

išsivadavusios lietuvių tautos kova dėl gimtojo žodžio. Ji suartino visą

tautą bendroje nelaimėje ir bendroje kovoje, padėjo subręsti tautinei

savimonei. Stiprėjo pasitikėjimas savo jėgomis. Galima sakyti, kad

Lietuvoje 40 metų vyko karas be fronto. Vienoje fronto pusėje buvo negausi

lietuvių inteligentija, plačiai po Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos bei

Lenkijos universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas, gimnazijas

išsisklaidžiusi studentija ir moksleivija, paprasti, bet atkaklūs

valstiečiai, ūkininkai, dvasininkija bei visi, kam kaip duona buvo

reikalingas spausdintas lietuviškas žodis. Tai buvo neįveikiama

neuniformuota lietuvių tautos armija. Kitoje fronto pusėje stovėjo caras,

jo policija, žandarmerija, kariuomenė ir visas carizmo biurokratinis

aparatas, šnipai ir išdavikai. Jėgos buvo nelygios.

Iš Vilniaus išguita lietuvių spauda tuomet buvo pradėta leisti mūsų

miestuose didvyriuose, buvusiuose Mažojoje Lietuvoje: Ragainėje, Tilžėje,

Klaipėdoje, Martyno Jankaus sodyboje Bitėnuose.

Lietuvių spaudos draudimui imta priešintis įvairiai. Buvo mėginama gauti

leidimus atskiriems leidiniams atspausdinti Imperijos teritorijoje, buvo

siunčiami valsčių ar kitokie kolektyviniai prašymai caro valdžiai ar kitoms

instancijoms dėl spaudos draudimo panaikinimo. Tačiau ryžtingiausia kova –

tai knygų, knygelių ir periodinių leidinių spausdinimas Mažojoje Lietuvoje,

jų nelegalus gabenimas į Lietuvą ir išplatinimas. Tai darė knygnešiai.

Knygnešys tapo visos kovos dėl lietuviškos spaudos simboliu. Manoma, kad

per 40 spaudos draudimo metų į frontą kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo

apie 2000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos,

pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.

Sunkus ir nepaprastai pavojingas knygnešio darbas reikalavo ne tik daug

jėgų ir pastangų, bet ir lėšų. Bendriems sunkumams įveikti ir nešti žmonėms

šviesą kūrėsi kknygnešių ir draudžiamos literatūros platintojų draugijos bei

draugijėlės. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo susikūrusios ir kurį

laiką veikė šios draugijos: “Atgaja”, “Akstinas”, “Artojų draugija”,

“Daukanto manta”, “Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, “Aušrinė”,

“Darželis”, “Atžala”, Garšvių knygnešių draugija, “Sietynas” ir kt.

Šių draugijų veiklos tyrinėjimas svarbus ne vien kaip kovos prieš spaudos

draudimą pažinimas. Nagrinėjant lietuvių inteligentijos formavimosi XIX a.

problemą, negalima apeiti kaimo šviesuomenės aktyvios veiklos ir jos

vaidmens atliekant tą darbą.<.>