Knygos „Miego Brolis“ recenzija

Recenzija

Robert Schneider “Miego brolis”

Tema: Romanai

Leidykla: Tyto alba, Vilnius 1996

Vertėjas: Jurgis Kunčinas

“Miego brolis” – tai pasakojimas apie neregėtai genialaus muziko

Johaneso Elijo Alderio apgailėtiną gyvenimą. Apdovanotos neregėta klausa

“jo ausys išgirsdavo tokius dalykus, kurių protas nepajėgė suvirškinti”.

Johaneso Elijaus gyvenimo aprašymas “.yra ne kas kita, tik liūdnas visų

tų, galbūt nujautusių didį jo talentą, nepadarytų darbų ir aplaidumo

vardijimas, sąrašas žmonių, kurie tam talentui leido pražūti per savo

abejingumą, paprasčiausią kvailumą, o ir <.> per grynų gryniausią

pavydą”. Ir niekas nežino, kas galėjo išaugti iš ttalentingo jaunuolio, jei

jis būtų gimęs ne Dievo užmirštame Ešbergo kaimelyje, kuriame gyveno tik

dvi giminės ir dėl kraujomaišos vaikų išsigimimai buvo neregėtai dažnas

reiškinys, o didesniame mieste ar bent miestelyje. Tačiau net “kai šio

žmogaus gabumai jau seniausiai buvo akivaizdūs, vis dar niekas nenorėjo

šito suvokti”.

Talentingasis muzikas mirė sulaukęs vos dvidešimt dvejų metų, nutaręs

keistai pasitraukti iš šio pasaulio – nemiegoti iki mirties. Mirė paveiktas

abejingo ir žiauraus pasaulio bei klajojančio pamokslininko minties, kad

“kas myli, tas nemiega”. O svarbiausia – pasitraukė dėl nelaimingos meilės

savo pusseserei EElbetai, kurią mylėjo dar jai esant motinos įsčiose.

Nors pagrindinio herojaus pasitraukimas sietinas su meile, šio kūrinio

meilės romanu nepavadinčiau. Anaiptol. Tačiau įvardinti romano pobūdį man

be galo sunku, o galbūt net neįmanoma. Todėl telieka “Miego brolis” tiesiog

romanu.

“Miego broliui” būdingas nenuoseklus ppasakojimas, nuolatinis šokinėjimas

nuo vieno veikėjo paveikslo prie kito bei dėmesio sutelkimas į aibes mažiau

reikšmingų dalykų. Daugeliui kūrinių tai suteiktų neįdomumą, blaškytų

skaitytoją ir neleistų įsigilinti į romaną. Tačiau “Miego brolio”

unikalumas ir pasireiškia tame, kad autorius visus šiuos dalykus sujungia į

vieną visumą, pasitelkia kuriant romano modernų stilių bei prikaustant

skaitytojo dėmesį nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Robertas Schneideris

fantastiškai piešia, regis, paprastas situacijas, kurios vėliau perauga į

neįtikėtinas scenas. Neskaičiavau kiek kartų šios scenos pasiekdavo

realybės ir fantastikos slenkstį. Dar daugiau kartų jos atsidurdavo netgi

ties beprotybės riba. Tačiau visada buvo meistriškai nuslopinamos. Išskyrus

tą paskutinį kartą, kai Johanesas Elijas Alderis pasitraukė iš gyvenimo.