Kristionas Donelaitis

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS

I kurso ikimokyklinio ugdymo pedagogikos

vakarinio skyriaus studentės

Nestos Bočiulytės

REFERATAS

Kristijonas Donelaitis – lietuvių grožinės literatūros klasikas

Asist. Andželikai

Šilanskaitei

Vilnius 2001

Kristijonas Donelaitis kūrė XVIII a. viduryje Mažojoje Lietuvoje. Jo

kūryba yra visos lietuvių grožinės literatūros pamatas. Skaitydami poeto

darbus, išvystame tuometinį sunkų Lietuvos būrų gyvenimą, išgirstame jų

šneką, kuria tuo metu buvo kalbama Mažojoje Lietuvoje. Tačiau vis labiau

plito vokiečių kalba. Ponai lietuviškai beveik nekalbėjo, nes šią kalbą

skaitė prasčiokų kalba. Būtent todėl šie kkūriniai turėjo ypatingą reikšmę

tautos kalbos išsaugojimui ir propagavimui .

Kristijonas Donelaitis gimė 1714m. sausio 1d. Lazdynėlių kaime netoli

Gumbinės. Poeto gyvenimu imta domėtis tik XIX a. pradžioje. Karaliaučiaus

universiteto profesorius Liudvikas Rėza (1776-1840) pradėjo kaupti žinias

apie Donelaičio gyvenimą. Būtent jis ir parengė pirmuosius “Metų” ir

pasakėčių leidimus.

Būsimojo poeto tėvų gyvenimas nebuvo lengvas, nes augo didelė šeima.

Didelės permainos prasidėjo po ankstyvos tėvo mirties bene 1720m. Motina

liko viena su septyniais ar aštuoniais vaikais.

Vidurinį išsilavinimą Donelaitis gavo Karaliaučiaus Kneiphofo, arba

Katedrinėje mokykloje (kolegijoje). Neaišku, kur jis pradėjo lankyti

mokyklą: ar kaime, ar jau atvežtas į Karaliaučių. Į minėtą kolegiją įstojo

1731m. Pagrindiniai dalykai buvo lotynų kalba ir tikyba. Taip pat mokėsi

retorikos, susipažino su antikine literatūra. Ten Donelaitis gerai išmoko

lotyniškai ir galėjo skaityti romėnų autorius. Gyvendamas vokiškame mieste,

labai ggreitai išmoko ir vokiečių kalbą. Universitete jaunuolis dar mokėsi

lotynų, hebrajų ir prancūzų kalbų. Teologijos fakultete privalomas dalykas

– muzika, studijuojama ir teoriškai, ir praktiškai. Donelaitis pasižymėjo

gabumais muzikai: vėliau klebonaudamas Tolminkiemyje, sugebėjo pats

pasidaryti fortepijoną, mėgo dainuoti, komponavo muzikos kūrinius.

Donelaičio mokslo metais Karaliaučiuje veikė ir lietuviška bažnyčia.

Ten jis galėdavo pasiklausyti lietuviškų pamoslų.

1736m. Kristijonas kolegiją baigė ir įstojo į Karaliaučiaus

universiteto Teologijos fakultetą. Į studentų sąrašus buvo

įrašytasDoneleičio pavarde, tačiau baigęs universitetą , ėmė visur save

rašyti lotyniškai – Donalitius. XX a. 4-ajame dešimtmetyje nuspręsta, kad

“Metų” autoriaus pavardė lietuviškai skambėjo Donelaitis, nors tokia forma

niekur nebuvo paliudyta dokumentiškai.

Tačiau A. Jovaišui pagaliau pavyko rasti dokumentą, kuris patvirtino

šios išvados teisingumą. Pasirodo naujasis studentas dar buvo įtrauktas į

atskirus Teologijos fakulteto sąrašus. Ten jo pavardė parašyta lietuviškai.

Donelaitis mokėsi labai rimtai, mokydamasis gyveno studentų

bendrabutyje, į kurį patekdavo gabiausi, geriausiai lotynų kalbą mokantys

studentai.

Karaliaučiaus universitete Teologijos fakultete nuo 1723m. veikė

lietuvių kalbos seminaras-pratybos. Jį lankė ir Donelaitis, nes buvo kilęs

iš lietuviško krašto, mokėjo lietuvių kalbą ir be abejo, tikėjosi po

studijų grįžti pas tautiečius. Seminare studentai susipažino su senomis ir

naujonis lietuviškomis knygomis. Visa tai skatino Donelaitį dirbti savo

tautos labui.

Gavęs universitetinį vokiškos orientacijos išsilavinimą , vis dėlto

jis netapo vokiečių poetu. Pasirinkti lietuvybę jį paskatino suaktyvėjusi

Mažosios Lietuvos parapijų kunigų veikla. Jie labai rūpinosi lietuvių

kalbos ir raštijos ugdymu.

Donelaitis baigęs mokslus buvo nusiteikęs kurti lietuviškas eiles.

Jaunuolis iš Karaliaučiaus išvyko gavęs aukštąjį išsilavinimą ir nepraradęs

kultūrinio bei dvasinio ryšio su savąja tauta.

Stalupėnuose jis tapo pirmuoju mokytoju, kuris buvo vadinamas

rektoriumi , arba vedėju. Jis vedė buvusio rektoriaus našlę Oną Reginą.

1743m. Donelaitis buvo paskirtas į Tolminkiemį. Ten gavo valdyti

klebono ūkį. Naujasis klebonas bažnyčioje apeigas atlikinėjo ir pamokslus

skaitė dviem kalbomis: vokiečių ir lietuvių. Vizitatorius S. Mileris,

lankęsis Tolminkiemyje 1744m., pažymėjo, kad Donelaitis “pamokslus sako

vokiškai ir lietuviškai, pastaruosius su labai dideliu meistrišumu”.

Klebonas į savo lietuviškus pamokslus įtraukdavo hegzametrus iš savo

kūrinių.

Gyvendamas Tolminkiemyje, Donelaitis parodė ir organizacinių

sugebėjimų. Jam rūpinantis ir dalyvaujant, čia buvo pastatyta senosios

vietoje nauja mūrinė bažnyčia (1756m.), kapitališkai perstatyta klebonija

(1764m.), sudegus mokyklai, nedelsiant patatė naują (1760m.). Su žmona, iš

savo santaupų pastatydino klebonų našlių prieglaudos namą. Tame name ir

įsikūrė vėliau O.R. Donelaitienė, pergyvenusi savo vyrą 15 metų.

Tolminkiemyje Donelaitis dirbo daugiau kaip 36-erius metus. Mirė

1780m. vasario 18d., eidamas 67-uosius, palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje.

Poetas buvo jautrus, ieškantis teisybės žmogus. Tai atsispindi ir jo

kūryboje. Buvo aukštos moralės, garbingas žmogus. Iš daugelio Mažosios

Lietuvos kunigų jis išsiskyrė ne tik savo literatūriniais ir kultūriniais

interesais, kūrybiškumu, bet ir tuo, kad mėgo meistrauti, eksperimentuoti.

Teorinių darbų nerašė. Iš prigimties buvo labai ausylas, emocingas, bet ne

teoretikas, abstraskcijomis, atrodo, nnesižavėjo. Tai menininko prigimtis.

Tačiau žavėjosi praktine mechanika, optika ir fizika.

Ryškus Donelaičio asmenybės bruožas – lietuviškumas. Šis jo

nusistatymas yra labai demokratiškas. Ponai tada kalbėjo daugiausia

vokiškai, o lietuvių kalbą vartojo valstiečiai. Vokiškumas plito.

Donelaitis tai matė ir suprato, jis tapo autoritetingu lietuvių kalbos

užtarėju, ėmė garsėti, kaip žymus poetas, rašantis lietuvių kalba. Jam

atrodė, kad jau pats kalbėjimas lietuviškai liudija žmogaus aukštą dorovę.

Rūpinosi, kad lietuvių kalbą geriau mokėtų vietiniai. Nepalankiomis

Mažojoje Lietuvoje lietuvių kultūrai sąlygomis Donelaitis svarbiausia

lietuvių kalbos saugotoja galėjo laikyti tik bažnyčią. Kunigai tuomet buvo

kone vieninteliai lietuvių inteligentai.

Poeto šlovę Donelaičiui atnešė lietuviškieji kūriniai, kuriuos jis

rašė hegzametru – antikinės eilėdaros metru, sudarytų iš šešiapėdžių

nerimuotų eilučių. Svarbiausias kūrinys, be abejo, epinio užmojo poema

”Metai”. Prieš tai parašytos šešios pasakėčios, pasakojimas “

Pričkaus pasakojimas apie lietuvišką svodbą” ir vadinamasis “Tęsinys”.

“Pričkaus pasaka” ir “Tęsinys” didžia dalimi panaudoti “Metuose”,

savarankiškai neegzistuoja, todėl laikomi ankstyvaisiais kūrybiniais

bandymais.

Visam kūriniui bendrą pavadinimą “Metai” sugalvojo pirmasis jo

leidėjas L.Rėza. jis iš rankraščių, sutrumpinęs, poemą išleido 1818m.

Karaliaučiuje. Tai pavadinimas, atitinkąs autoriaus sumanymą pavaizduoti

būrų gyvenimą kalendorinių metų laikotarpiu. Pats Donelaitis buvo davęs

pavadinimus tik atskiroms dalims: “Pavasario linksmybės”, “Vasasros

darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”.

Kitą Donelaičio rašytinį palikimą, jau nebepriklaisantį grožinei

literatūrai, sudaro:

1. Vadinamoji “Brošiūra apie separacijos naudą”. Vertimas iš

vokiečių kalbos, išspausdintas Karaliaučiuje 1769m. Šį

darbą Donelaitis atliko valdžios uužsakymu.

2. Du laiškai J.G.Jordanui, vienas lietuviškas, kitas

vokiškas. Pirmasis parašytas apytikriai1776 – 1777 metų

vasarą, antrasis – 1777m. rugpjūčio 16d.

3. Autobiografinio pobūdžio “Žinios”, rašytos vokiečių kalba

1773 –1779m. Jos adresuojamos būsimajam Tolminkiemio

klebonui. Donelaitis nežinojo, kas užims šią vietą.

4. Bylos su T.Ruigiu dėl žemių separacijos dokumentai vokiečių

kalba (1775 – 1778m.).

5. Pastabos krikšto metrikų 1743 – 1779 metų knygose,

padarytos peržiūrint šias knygas 1773 – 1774 metais (vok.

k.).

Jau Antikos laikais atsirado išmintingas posakis ”Knygos turi savo

likimą”. Neišvengė didelių pavojų ir Donelaičio kūrinių rankraščiai.

Poetui mirus, Ona Regina jo lietuviškuosius kūrinius, gaidas, laiškus

perdavė saugoti J.G.Jordanui. jie tapo žinomi ir kitiems Lietuvos

šviesuoliams. “Metų” rankraščiais pasinaudojo Pilkalnio mokytojas

K.G.Milkus, rašydamas lietuvių kalbos gramatiką ir lietuvių-vokiečių kalbų

gramatiką.

Savo kūrybinį kelią Donelaitis pradėjo pasakėčiomis apie 1750m. Jo

pasakėčių moralai nėra trumpi. Svarbiausios alegorinės figūros yra būdingos

lietuviškai aplinkai: lapė, gandras, šuo, avelė, juodvabalis, vilkas,

ožkaitė, ąžuolas, nendrė. Jo pasakėčios savo siužetiniais motyvais nėra

labai originalios, ir vis dėlto jos labai savitos. Čia svarbiausia ne tiek

siužetų kilmė, kiek stilius. Nepakartojamą įspūdį palieka lietuviškas

kalbėjimo būdas, detalės ir ypač pasakėčių emocingumas. Jos nėra

racionalistinės. Tai ne tiek proto, kiek širdies balsas.Niekinamų

baudžiauninkų gynimas, krikščioniškos dorovės mokymas lėmė šių pasakėčių

problematiką.

Donelaitis parašė šešias pasakėčias: “Lapės ir gandro česnis”,

“Rudikis jomarkinis”, ”Šuo

Didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalį”, “Vilks

provininks” ir “Ąžuols gyrpelnys”.

Poeto meniniai sumanymai greit ėmė nebetilpti į mažąsias formas. Tada

Donelaitis parašė “Pričkaus pasaką apie lietuvišką svodbą”. Jai būdingas

šokiruojantis didaktikos ir stačiokiško vaizdavimo susipynimas. “Pričkaus

pasaka” nustojo egzistuoti kaip savarankiškas kūrinys, suskilo į 17-ka

gabalėlių ir “ištirpo” “Metų” tekste.

“Metus” Donelaitis sukūrė apie 1760-1770 metus. Pirmiausia jis atmetė

alegorinį, pasakėtinį vaizdavimo būdą. Skaitant, labai aiškiai galima

suprasti kūrinio idėjas.

Viskas yra Dievo valioje. Jis sukūrė Pasaulį ir žmoniją. Gyvenime

šalia gėrio reiškiasi ir blogis. Plinta bedievystė ir kitos žmonių ydos.

Kas nori būti Dievo išganytas, turi būti tikintis ir nebijoti darbo.

Žmogus gimsta, subręsta, užaugina vaikus ir miršta. Gamta pavasarį

atbunda, pražysta, subrandina derlių, o žiemą vėl užmiega, laikinai miršta.

“Metuose” vyrauja konkretūs lietuvių būrų buities vaizdai, kurie

leidžia mums iš arti stebėti kaimo gyvenimą. Moralės normų pažeidėjai

pirmiausia yra ponai. Būrai taip pat turi daug moralinių ydų, bet jie dar

gali pasitaisyti. Tačiau ponai jau nebepataisomi.

Nėra abejonės, kad poemos vaizdai ir įvykiai visapusiškai susiję su

Tolminkiemiu.

Donelaičio meninio sumanymo tikslas – pavaizduoti lietuvių būrų

bendruomenės gyvenimo situacijas ir visa tai įvertinti įvairiais

požiūriais: moraliniu, socialiniu, religiniu, tautiniu. Kompozicijos

pagrindas – keturių metų laikų ciklas, leidžiantis aprėpti būrų gyvenimo

visumą. Taip kūrinys įgavo epinį pobūdį ir gali būti vadinamas epu arba

epine poema. Donelaitis meniškai pavaizdavo lietuvių tautą Mažojoje

Lietuvoje, taigi, galima sakyti, sukūrė tautinį epą.

Rašytojo stijių atskleidžia kalbinė raiška. Jau fonetika poezijoje yra

reikšminga. Dar didesnis vaidmuo tenka leksikai ir retorikai. Skaitant

Donelaičio tekstą negalima neišgirsti garsų efekto. Jo kalbėjimo manierai

būdingas akustinis grožis, darnumas.

Vyžos su blogais sopagais vandenį siurbia

Ir bjaurius purvus kaip tešlą mindami minko.

(RG, eil. 20 –

21)

Skaitant šią poeziją nesunku prisiminti, kad Donelaitis buvo muzikas.

Donelaitis yra lietuvių grožinės literatūros klasikas. Vadinti klasiku

– reiškia pripažinti didžiulius ir nenykstančius rašytojo nuopelnus savo

tautai.

Donelaitis tobulai mokėjo gimtąją kalbą ir ją pasirinko kūrybai dar

tada, kai, jo žodžiais tariant, gerų lietuvių buvo reta. Kūrė tokiu metu,

kai grėsmingai didėjo pavojus tautai prarasti savo egzistencijos pagrindus.

Pasiryžo stiprinti tautiečių dorovę, ginti jų žmogiškąjį ir socialinį

orumą. Donelaitis buvo pavyzdys ir atrama, ggalima sakyti, visiems lietuvių

tautos kultūros ugdytojams ilgame ir sunkiame pažangos kelyje.

Rašytojo kūrybos leidimai yra tarsi šaknys, kuriomis jis įauga į

tautinės kultūros dirvą.

Pirmą kartą plačiai nuskambėjo Donelaičio vardas XIX a. pradžioje, kai

Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza šiame mieste išleido

“Metus” ir pasakėčias. Tačiau pirmasis “Metų” leidimas turėjo daug trūkumų.

L.Rėza nedrįso paskelbti visą kūrinio tekstą, todėl praleido tokias vietas,

kurios, jo nuomone, rodė lietuvių “neviežlybumą” (sušvelnino girtuoliavimo,

keikimosi, muštynių, vagysčių scenas). “Metai” turi 2968 eilutes. L.Rėza

išbraukė 468 eilutes, t.y. beveik 16 nuošimčių teksto. Leidėjas taip pat

kaitaliojo veikėjų vardus, iš vieno personažo padarė kelis. Be to, leidimas

išėjo kaip vokiška knyga.

Donelaičio pasakėčias L.Rėza paskelbė lietuviškoje knygoje “Aisopas,

arba Pasakos”, kurioje buvo 102 Ezopo ir 7 kitų autorių, daugiausia

Ch.F.Gelerto, pasakėčios.

Taip atidaryti Donelaičio kūrybai vartai į pasaulį. Poeto vardas

pasidarė žinomas Vokietijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir kitur.

Lietuvos pirmoji pažintis su Donelaičiu įvyko 1829m. Tada Vilniuje

išėjo puiki knyga “Šešios pasakos Simono Stanevyčios, žemaičio, ir antros

šešios Krizo Donalaičio, lietuvininko prūso”.

Lietuvai prasidėjo labai sunkūs laikai. Du sukilimai prieš caro

valdžią (1831m.ir 1863m.), aukštesnės lietuviškos mokyklos nebuvimas,

spaudos draudimas (1864 – 1904m.), lietuviškų laikraščių (nelegalių) tik

paskutiniajame XIX a. dvidešimtmetyje atsiradimas, lietuviškų mokslo

organizacijų neturėjimas – visa tai užkirto kelią Donelaičio kūrybai

Lietuvoje skelbti,o Mažojoje Lietuvoje (nors ten XIX a. antroje pusėje ėjo

vietiniai lietuviški laikraščiai) lietuvių kalba, susikūrus Vokietijos

imperijai (1871m.), buvo mokyklose uždrausta. Vis dėlto lietuvių tauta

pamažu kėlėsi, ir Donelaitis jai darėsi didžiai reikalingas.

Labai svarbūs yra vokiečių kalbininkų A.Šleicherio ir G.H.F.Neselmano

parengti Donelaičio kūrinių pilni leidimai. Garsaus Jėnos (Vokietija)

universiteto profesoriaus A.Šleicherio leidimas išėjo Sankt Peterburge

1865m. Rusijos Mokslų akademijos lėšomis. Karaliaučiaus universiteto

profesorius G.H.F.Neselmanas pralenkė A.Šleicherį filologiniu ir

tekstologiniu kruopštumu (Karaliaučius, 1869m.). abu profesoriai siekė

pirmiausia pagelbėti kalbos mokslui.

Patys lietuviai spaudos draudimo metais Lietuvoje išleisti Donelaičio

kūrinių negalėjo. “Pavasario linksmybės” atskira knygute pasirodė 1891m.

Tilžėje Martyno Jankaus lėšomis, o 1897m. ppagaliau Šenandoro mieste (JAV),

kur buvo stipri lietuvių atvykėlių bendruomenė, išeiviai kunigai

Aleksandras Burba ir Antanas Milukas išleido Donelaičio “Raštus”.

Lietuvoje pirmąją Donelaičio “Raštų” publikaciją (be teksto

praleidimų, sukirčiuotą) parengė ir Vilniuje 1914m. paskelbė kalbininkas ir

kultūros veikėjas, gydytojas, Jurgis Šlapelis.

Reprezentacinis “Metų” leidimas buvo parengtas 1939m. Spaudai jį

paruošė Juozas Ambrazevičius (nuo 1944m. – Brazaitis). Meninį šriftą sukūrė

ir iliustravo medžio raižiniais įžymus dailininkas grafikas Vytautas

Kazimieras Jonynas. Tačiau išspausdinta ši knyga buvo jau netekus Lietuvai

nepriklausomybės – 1940m. antrojoje pusėje.

Iš mokyklinių ir šiaip populiarių ar proginių Donelaičio kūrybos

leidimų išsiskiria Vilniuje 1956m. išleisti “Metai”, redaguoti Aleksandro

Žirgulio. Iliustracijas sukūrė grafikas Vytautas Jurkūnas.

Iki šiol neturime mokslinės, arba, kaip įprasta sakyti, akademinės

Donelaičio raštų publikacijos.

Rašytojo tarptautinę reikšmę taip pat galima bandyti matuoti tam

tikrais matais. Iš karto reikia pasakyti, kad Donelaitis nėra tiek

pripažintas, kad jo kūryba būtų studijuojama visuotinės literatūros

istorijoje. Kol kas Donelaitis daugiausia domina vokiečių literatūros

istorikus, nes lietuvių poetas gyveno krašte, kurį 700 metų valdė

vokiečiai. Bandoma Donelaitį propaguoti anglų kalba kalbančiuose kraštuose

– JAV, Kanadoje. To siekia ir lietuviai išeiviai. Išvertus Donelaičio

kūrybą į rusų kalbą, jis tapo žinomas Rytų pasaulyje.

Jo kūryba verčiama į kitas kalbas. Vadinasi, kuriamas pgrindas, jo

pripažinimui svetur. Donelaičio kūriniai specialistų lyginama su kitų

panašia kaimo ir gamtos tematika XVIII a. viduryje rašiusių poetų didesnės

apimties kūriniais. Tyrinėjimai rodo, kad šios tematikos poezijoje

Donelaitis išsiskiria dideliu demokratiškumu ir stiliaus originalumu.

Donelaičio dėka atsivėrė Europai galimybė, tiesa, tik nuo XIX a.

pradžios, susipažinti su mažai kam žinomos lietuvių tautos gyvenimu ir

kalba.

Kaip “Metų” autorius, Donelaitis pateko į Europos literatūros šedevrų

sąrašą, kuris apima literatūros kūrinius nuo Antikos iki 1940m. Sąrašas

vadinasi “Europos literatūros šedevrų biblioteka” ir paskelbtas

Tarptautinės literatūroskritikų asociacijos biuletenyje Paryžiuje 1977m.

“Bibliotekos” tikslas saugoti kultūrą šiais technikos įsigalėjimo laikais,

naujais vertimais, ypač iš mažai paplitusių kalbų, suartinti tautas,

skatinti bendrą kultūros pakilimą. Džiugu, kad prie šių taurių siekių

prisideda ir Kristijono Donelaičio kūryba.

Literatūros sąrašas:

1. Biržiška M. Donelaičio gyvenimas ir raštai / 3-čias leid. – K.,

1927.

2. Donelaitis K. Metai / Spaudai paruošė J.Ambrazevičius. Iliustravo

medžio raižiniais V.K.Jonynas. – k., 1941.

3. Grinius J. Veidai ir problemos lietuvių literatūroje. – Roma,

1973.

4. Jovaišas A. Kristijonas Donelaitis : Mažosios Lietuvos dainius –

K., 1992.