Kuo man gražus A. Baranausko miškas ?

Antanas Baranauskas – vienas žymiausių XIX a. lietuvių poetas, kalbos tyrinėtojas, matematikas. XIX a. vertingiausias lietuvių poezijos kūrinys „Anykščių šilelis“ neretai lyginamas su K. Donelaičio „Metais“. Baranausko poema išsiskiria garbinga praeitimi ir nykiais dabarties kontrastais. Šis kūrinys ne tik mūsų pasididžiavimas, bet ir įrodymas, kad lietuvių kalba ne vien prastuolių kalba, kaip įrodinėjo Varnių kunigų seminarijos retorikos dėstytojas, bet ja galima parašyti ir kūrinį, kuriame lietuvių kalba suskambėtų ne prasčiau negu A. Mickevičiaus poemoje.

Su sskaudančia širdimi poetas pradeda savo poema :

Kalnai kalnuoti, pakalnės nuplikę !

Kas jūsų grožiai senobiniai tiki ?

Seniai seniai čia augęs miškas su senomis pušimis, čiulbančiais paukščiais, žvėreliais, olomis ir urveliais. Ir staiga, kaip išnyra dabartis ir skausmingai primena, kad iš didingo miško liko tik plikas laukas, primenantis suirusius ir nudegusius „miesto“ griuvėsius. Poetas nepasiduoda ir vaizdingai pradeda kelionę į senovinį mišką.

Baranauskas skaitytojus vedžioja po Anykščių šilelį, sustodamas prie samanų, uogų, grybų, krūmų ir medžių, leidžia įsiklausyti į gyvulių, žvėrelių, paukščių balsus. PPerpasakoti tą jausmą skaitant kūrinį neįmanoma. Reikia pačiam įsiklausyti į širdį sudrebinančius poeto žodžius. Kaip jis įmantriai, remdamasis liaudies motyvais aprašo medžius: eglę, drebančią epušę, sedulėlę. Iš po samanų išnyra matyti ir nematyti grybai. Pats didingiausias ir garbingiausias baravykas :

Ė iiš visų viršesnis auga baravykas,

Valig dainuškos žodžių – „grybų pulkaunykas“.

Argi nenuostabiai Baranauskas sugeba surasti jaukų žodelį aprašyti žvėreliams, paukšteliams, gegutei, voverytei, linkmutei stirnai? Argi nenuostabiai išrenka veiksmažodžius tiems kurie šlama, treška, liuoksi, gagena? Argi poetas tuo neatskleidžia savo jausmų ir išgyvenimų?

Poemoje puikiai jaučiasi perėjimas nuo kvapų lig garsų. Viskas tarsi susilieja ir su vaizdais, garsais ir kvapais išnyra skaitytojui prieš akis. Tai ne tik vaizdingas pasakojimas, tai visa istorija, kurią atrodo išgyveni ir pats.

Visas kūrinys – tai lyg širdį graužianti sąžinė. Kur pradingo liemeningos eglės? Kodėl? Kodėl jau nebegalim pasimėgauti šiuo gamtos stebuklu? Ir visgi reikia džiaugtis, kad Baranauskas paliko mums galimybę pabuvoti senovės miške, nesvarbu kad tik popieriuje. Kodėl tik taip, susimąstykime patys!