Laidotuvių papročiai. Mirtis ir Laidotuvės.

Turinys

Įvadas 3

Požiūris į mirtį 4

Vėlės 4

Kur gyvena vėlės? 4

• Mirusiųjų įsikūnijimas į medžius, augalus 4

• Mirusiųjų įsikūnijimas į paukščius 5

• Mirusiųjų įsikūnijimas į gyvūnus 5

Mirties pranašai 5

Kur yra pomirtinis pasaulis? 5

Mirties “prisijaukinimas” 5

• Laidojimas mežiuose 6

• Laidojimas žemėje 6

Sovijaus mitas 6

• Deginimas 7

Kaip buvo kitame gyvenime? 7

Trys laidojimo ceremonijos 7

Krikščioniškos laidotuvių apeigos 9

Gyvybės medžio mitologema pomirtinio gyvenimo sampratoje 9

Atgailaujančios sielos 10

Medžiai, augalai laidotuvių apeigose 10

Kur surasti laidojimo papročių? 11

Išvados 12

Naudota Literatūra: 13Įvadas

Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę. <

Visi žmonės nori sužinoti paslaptis, o labiausiai, mano manymu nori žinoti, kas ju laukia po mirties. Aš pati noriu žinoti, bet jei žinosiu man bus nebeįdomu gyventi.

Šiame referate pasakosiu laidotuvių kultūrą senojoje lietuvių pasaulėžiūroje, mirusiųjų įsikūnijimą į gyvunus, paukščius, medžius.

Perskaitę referatą sužinosite, kad ir šiomis dienomis yra mirties pranašų, kas davė pradžią mirusiųjų laidojimui – deginimui, kokios trys laidojimo ceremonijos, kaip jos vykdavo. Taip pat kur rasti laidotuvių papročiai, kaip atgailauja sielos ir dar daug įdomios informacijos.Požiūris į mirtį

Kiekvienoje kkultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo pproceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai.Vėlės

Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses – “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vvaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų – juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša.Kur gyvena vėlės?

O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, sskaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”.

Mirusiųjų įsikūnijimas į medžius, augalus

Plačiausiai apie žmogaus vėles medžiuose yra rašęs G.Beresnevičius knygoje “Dausos”. Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, kad po mirties žmogaus vėlė apsigyvena medyje. Lietuvių liaudies tautosaka patraukia dėmesį poetinių įvaizdžių gausa. Liaudies dainose, laidotuvių raudose dominuoja žmogaus prilyginimas augmenijos ar gyvūnijos pasauliui, kai į paliekamą ar mirusią motinėlę kreipiamasi „mano liepele“, o bernelis tampa berželiu, sakalėliu. Pasak G.Beresnevičiaus, tai archaiškiausio tikėjimo liekanų padarinys, kai mirusiojo sielos perėjimas į medį buvo suvokiamas kaip natūralus ir nereikalaujantis motyvacijos reiškinys

. Archainis mitiniame laike gyvenantis žmogus gamtinio pasaulio formas traktavo kaip vieningą gyvasties šaltinį ir save suvokė kaip šios visumos dalį. Žmogus, medis, vanduo, paukštis ar gėlės žiedas – visa tai vienų tėvų – Dangaus ir Žemės – vaikai. Todėl gyvybė neišnyksta su mirtimi, ji grįžta kitame pavidale. Ši archaiškiausia metempsichozės samprata ir pasireiškia poetiniais sutapatinimais, daugiausia pastebimų su nekrokultu susijusioje tautosakoje. Tačiau tai buvo suprantama kaip laikinas vėlės likimas. Vėlei nereikia žemėje klajoti amžinai: “kai atpakūtavoja savo metų skaičių, tai ir baigiasi jos žemės kelionė”. “Metų skaičius” paprastai taikomas ne kažkokiam metų skaičiui į skaistyklą nutrenktoms sieloms, o visų pirma – nelaiku mirusiems, nusižudžiusiems, nužudytiems. Mirę anksčiau laiko vis dėlto turi įgauti kūną, jie pereina, tarkime, į mmedžius ir paukščius. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams – iš vyriškų.

Mirusiųjų įsikūnijimas į paukščius

Sakmės, kuriose žmonės paverčiami (pasiverčia) paukščiais, Lietuvoje gana dažnos. Liaudies dainose su mirtimi dažniausiai siejama gegutė. Plačiai žinoma, kad gegutė gali iškukuoti mirtį, nelaimę, likusius gyventi metus. Mirusiųjų virtimo paukščiais metamorfozės įvyksta ne kasdienėje aplinkoje: paukščiu žmogus virsta esant ekstremaliai, ribinei situacijai – mirus, žuvus jo artimajam, kai liūdinti sesuo, tėvai, mylimoji ar mylimasis nebegali gyventi, kai jų liūdesys pernelyg stiprus.

Mirusiųjų įsikūnijimas į gyvūnus

Pomirtinis įsikūnijimas į gyvūnus vienu metu buvo suvokiamas kaip bausmė. Gyvūno, į kurį paverčiamas nusikaltęs žmogus, būdas ir ydos atitinka būdą ir ydas gyvo žmogaus. Kodėl piktos, blogos sielos įsikūnija gyvūnuose? Matyt, po mirties blogosios sielos, apsunkintos ryšio su jutiminiu pasauliu, jutimiškumo naštos, neišvengiamai turi atnaujinti ryšį su materialiąja erdve. Tam reikalingi kūnai. Išeiti toliau, į pomirtinį pasaulį, tokios vėlės negali, jų negali patenkinti ir virtimas medžiais, per kuriuos nedorų vėlių poreikiai negalės būti realizuoti. Mobilūs, visais reikalingais organais aprūpinti gyvulių kūnai tam geriausiai tinka.Mirties pranašai

Įdomi tema – iki pat mūsų dienų visoje Lietuvoje išlikęs tikėjimas mirties pranašais. Iš realiai egzistuojančių – ttai paukščiai, gyvuliai, žvėrys, augalai. (Jei šuo kaukia prie kurio nors namo, tai ten žmogus mirs. Tai, sako, mirtis vaikščiojanti. Arba – kai namuose yra sunkiai sergantis ligonis ir virš sodo skraido daug varnų, tai ligonis nepasveiks; velniai, pasivertę į varnas, laukia žmogaus sielos.) Paprastas paukštis, augalas tam tikrame lauke, aplinkoje praranda buitinę kasdienę prasmę, virsta sakraliniu, mirties simboliu. Paukščiai pranašai gali būti senųjų tikėjimų užuominos, kai buvo manoma, kad mirusieji kitame pasaulyje virsta paukščiais.Kur yra pomirtinis pasaulis?

Mirusio žmogaus siela iškeliauja į pomirtinį pasaulį, bet kur jis yra? Pagal krikščionišką pasaulėžiūrą mirusieji gyvena sau, gyvieji sau, jie nebendrauja. Tiesa, gyvieji gali padėti mirusiesiems gausiomis aukomis bei maldomis (nepamirškime – apmokamomis). Kitaip buvo senovės lietuvių tikėjime. Raudose minima “amžina tėviškėlė”, “vėlių suolelis”, prašoma atidaryti “vėlų vartelius”. Vienoje raudoje sakoma: “susieikite į vieną kalnelį, susieikite į vėlių suolelį”. Dažnai “amžinoji tėviškėlė” yra suprantama rytų šalelėje, į kurią tolimas kelelis. Tyrinėti kapinynai rodo, kad laidojant laikytasi tam tikros krypties. Galva vakarų pusėje, galbūt tam, kad tiesus kelias būtų rytų šalelėn, ten kur saulė teka.

Tradicija, vaizduojanti pomirtinę kelionę kaip kopimą į kalną, patvirtinta tautosakoje, atrodo, buvusi archaiška ir patvari. Pomirtinio gyvenimo centre yra kalnas, ant kurio gyvena Dievas ir Perkūnas. Už jo arba ant

jo viršūnės prasideda dangiškoji mirusiųjų buveinė, kur šviesu ir šilta, auga nuostabus sodas, čiulba daugybė paukščių. Šį tikėjimą atspindi ir paprotys mirusįjį deginant į laužą mesti vanagų, kačių ar kitų gyvulių aštrius nagus, kad mirusysis turėtų kuo įsikibti lipdamas į dangų. Dažnai mitologijoje kalno papėdėje yra pragaras, velnio valdomas pomirtinis pasaulis, į kurį patenka pikti žmonės.

Lietuvių raudos mini kelią, į kurį išsiruošia mirusysis. Su juo siejami aušros, ryto, tekančios saulės vaizdiniai. Kelias – universalus vaizdinys, galintis tikti bet kuriam pasaulėvaizdžiui. MMirusiojo vėlė, ar panirdama, ar prasmegdama požemiuosna, ar kildama į dangų, privalėjo nueiti kelią, gyvųjų pasaulį atskiriantį nuo mirusiųjų karalystės. Ribos tarp dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – peržengimą, kelio perėjimą turėjo palengvinti laidojimo apeigos.Mirties “prisijaukinimas”

Kaip rašo prancūzų tyrinėtojas P.Aries, “senovinis elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi, pernelyg skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nedrįstama ištarti jos vardo. Štai kodėl aš pavadinsiu šią įprastą mirtį prijaukinta mirtimi. Nenoriu pasakyti, kad kadaise mmirtis buvo laukinė. Noriu pasakyti, kad laukinė ji tapo šiandien”. Tačiau jam prieštarauja G.Beresnevičius – vargu ar galima mirtį “prisijaukinti”. Mirtis kreipiasi į žmogų kaip neįveikiama jėga. Kiekvienas jos “prisijaukinimas” yra tik tariamas. Mūsų protėviai veikiau jau patys sugebėjo “prijunkti” pprie mirties. Galima net pasakyti, kad senoji lietuvių kultūra buvo labai orientuota į mirtį. Svetimtaučių kronikos mini, kad pagonių žmonos ne kartą susidegindavo su mirusiais vyrais, kad ant laužo žūdavo pilių gynėjai, nepajėgę atmušti priešo. Tokią narsą galima paaiškinti tvirtu tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Mūsų protėviai mirtį suvokė ne kaip beviltiškos būklės pradžią, o kaip kito gyvenimo vartus. Kiekvienos kultūros ir kiekvienos religijos požiūrį į mirtį aiškiausiai parodo laidojimo papročiai, kapų priežiūra. S.Tokarevas nekrokulto genezę veda iš socialinio prisirišimo ir tvarkos instinktų. Pirmasis skatino pastangas mirusįjį išsaugoti, antrasis – vertė žmones palaikais atsikratyti. Mirusiųjų baimė ir garbinimas, rūpinimasis pomirtine gerove ir stengimasis, kad jie negrįžtų pas gyvuosius, – du prieštaringi motyvai, būdingi beveik visų tautų nekrokultui. Protėviai dažnai tampa derlingumo garantais, ttikima, kad kulto pažeidimas atneša nederlių, sausrą, gyvulių kritimą; ir atvirkščiai – protėvių gerbimas yra visokeriopo klestėjimo laidas. Kitaip klostėsi laidojimo apeigos, jei mirusiojo bijota. Turėjo būti praktikuojami įvairiausi būdai, kurie padėtų apsaugoti gyvuosius nuo mirusiųjų kėslų. Bet ne visi mirusieji “kenkdavę” gyviesiems. Beveik visose gentyse ir tautose bijota savižudžių; vienur bijota mirusiųjų, sudraskytų žvėrių, kitur – nutrenktų perkūno, dar kitur – žmonių, turėjusių įvairių fizinių trūkumų arba blogų savybių.

Senovės lietuviai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami.

Laidojimas mežiuose

Laidojimas medžiuose ((“dvigubas laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai. Sukeltų į medžius mirusiųjų kūnų minkštuosius audinius pašalindavo, dažniausiai, atiduodant plėšriesiems paukščiams.

Laidojimas žemėje

Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime.

Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį – mirtis išskirdavo žmones tik laikinai. Antra vertus, šis paprotys atspindi gyvųjų santykius su mirusiuoju. Įkapių dėjimas, be abejonės, turėjo magiškąją prasmę,, nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį “normalų” mirusiojo gyvenimą.Sovijaus mitas

Jis yra papasakotas Jono Malakos kronikos nuoraše (1261m.).

“Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo. Mėgino jjis nusileisti į pragarą. Pro aštuonerius vartus praeiti negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas pagimdytojo, kitaip tariant sūnaus. Broliams ant šio supykus, šis išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: “Ak, kirminų ir šliužų ėdamas buvau”. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė jį į medį ir paguldė jį ten. Rytą paklaustas, tasai tarė: “Bičių ir uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau”. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: “Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau”.

Sovijus migdomas (laidojamas) trimis būdais: kasamas žemėn, keliamas į medį, galiausiai sudeginamas. Sovijus tampa nėlių vedliu ir įveda mirusiųjų deginimo paprotį.

Deginimas

Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela – vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi ssu pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį.

Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t.y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja “Livonijos kronikoje” Hermanas Vartbergas, 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Taip pat iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais, aprašo XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje”, 1383 m. Vilniuje buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą.Kaip buvo kitame gyvenime?

Aptariant įkapių dėjimą, reikėtų atskirai pakalbėti apie atvirkštinio pasaulio modelį senųjų lietuvių pasaulėžiūroje, kurią aiškiausiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi – jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas “anoje pusėje bus sveikas”. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Dar XVI a., kaip liudija kapai Vilniaus katedroje, lietuvių didikams į kapą dedamos taurės specialiai buvo laužomos. Dievams gali

būti aukojamas prastas, ligotas gyvulys, tačiau tai ne taupumas: anapus jis taps sveiku. Pasikeičia ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo, nes aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija. Galima atsekti ir dar vieną “atvirkštinio” pasaulio požymį.

Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Matyt, miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais. Lietuviai žinojo dar vieną pasaulį su tik jam būdinga laiko samprata. Laikas eina tta pačia kryptimi, kaip ir žemiškasis, tačiau jo santykis su pasauliu ypatingas. Folklore dangiškoji diena prilygsta žemiškajam šimtmečiui arba tūkstantmečiui.

Būdinga, kad šie trys laidojimo būdai (laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje, deginimas) atitinka mirusiojo susijungimą su trimis primapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi, arba, kitaip sakant, žmogaus perėjimas į “kitą pasaulį” įsivaizduojamas šių trijų elementų tarpininkavimo dėka.Trys laidojimo ceremonijos

Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, lietuviai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Laidotuvių ceremonijoje nesunku atpažinti tris ddalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą.

Šermenys

Lietuvių laidojimo papročiuose, palyginti su kitų tautų, ryškiau atsispindi noras protėviams įsiteikti, negu mirusiojo baimė. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik ssu gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (IX a.) rašo, kad “aisčiai turi įprotį numirėlį nedegintą palikti giminių ir draugų tarpe 1 mėnesį, kartais – 2 mėnesius. Kunigaikščius ir kitus aukštos kilmės žmones tuo ilgiau palieka nesudegintus gulėti, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir jie lieka nesudeginti. Ir visą laiką, gulint lavonui viduje, tturi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kada jis būdavo sudeginamas.

Mirusiojo šarvojimas

Mirusiojo šarvojimas tai buvo lyg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą.

Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. SSenoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios. Aptariant šermenis, reikėtų paminėti paprotį, išlikusį iki mūsų dienų. Tai gedulo drabužiai. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi.

Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų:

– Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vvardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti.

– Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi jį svetimi prausti. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi.

– Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam.

– Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiū.rėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį.

– Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo kūno lengvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti.

– Jei velionis būdavo pašarvojamas namuose, tada būdavo uždengiami visi veidrodžiai, kad siela nepasiklystų.

Laidojimas

Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Lietuviai į kapines žžiūrėjo kaip į protėvių bendrijos vietą. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai lietuvių tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi.Krikščioniškos laidotuvių apeigos

Pagal skirtingas tradicijas krikščioniškųjų laidotuvių apeigos tradiciškai susideda iš trijų dalių. Dėl urbanizacijos nulemtų didžiulių gyvenimo pokyčių didžiuosiuose miestuose šios apeigos dažnai sutraukiamos į dvi ar net tik vieną dalį. Krikščioniškųjų laidotuvių apeigos yra:

– Maldos budėjimas velionio namuose arba pagal aplinkybes kitoje tinkamoje vietoje, kai šeimos nariai, bičiuliai ir tikinčiųjų bendruomenės nariai susiburia melsti Dievą už velionį, jie klausosi „amžinojo gyvenimo žodžių” ir jų šviesoje žvelgia į anapus, tikėjimu apmąstydami prisikėlusį Kristų; maldos budėjimo metu guodžiami velionio gedėtojai; išreiškiamas krikščioniškas solidarumas pagal apaštalo žodžius, raginančius „liūdėti su liūdinčiais”

– Eucharistijos šventimas, kuris yra labai pageidautinas esant galimybėms. Švenčiant Eucharistiją krikščioniškoji bendruomenė klausosi „Dievo žodžio, skelbiančio Velykų slėpinį, laiduojančio viltį vėl susitikti Dievo karalystėje, gaivinančio mūsų maldingumą už mirusius ir raginančio mus liudyti tikrą krikščioniškąjį gyvenimą”

– Atsisveikinimo apeigos, laidotuvių procesija ir palaidojimas; atsisveikinimo apeigomis mirusiojo siela pavedama Dievui: „taip krikščionių bendruomenė galutinai atsisveikina su savo nariu prieš palaidodama jo kūną”. Laidotuvių procesijoje motina Bažnyčia, sakramentiniu būdu nešiojusi krikščionį savo įsčiose jo žemiškosios kelionės metu,

dabar palydi mirusiojo kūną į poilsio vietą, kur jis laukia prisikėlimo. Kiekvienas laidotuvių apeigų etapas turi būti atliekamas laikantis didžiausio orumo ir religinio jautrumo. Su mirusiojo kūnu, kuris buvo Šventosios Dvasios šventovė, dera elgtis labai pagarbiai. Laidotuvių reikmenys turi būti puošnūs, bet be pompastikos; liturginius ženklus – kryžių, velykinę žvakę, švęstą vandenį ir smilkalus – reikia naudoti tinkamai. Krikščioniškajame maldingume inhumavimas laikomas pavyzdiniu tikinčiųjų laidojimo būdu. Atsiribota nuo mumifikavimo, balzamavimo ar kremavimo praktikų, kadangi jos suponuoja idėją, jog mirtis reiškia vvisišką žmogaus sunaikinimą. Palaidojimas, viena vertus, primena žemę, iš kurios žmogus paimtas ir į kurią jis privalo grįžti. Kita vertus, jis nurodo Jėzaus palaidojimą, grūdą, nukritusį į žemę ir atnešusį daug vaisių.

Pasaulio medžio ir jo varianto – Gyvybės medžio prasminės interpretacijos lietuvių istoriografijoje dažnai sutapatinamos, todėl galima teigti, kad šiuo įvaizdžiu tradicinėje kaimo kultūroje išreiškiamos dvi – iš archainių laikų paveldėta universalioji pasaulio centro (“Axis Mundi”), visatos sandaros trinariškumo išraiška bei konkrečioji – amžino gyvybingumo, cikliško atsinaujinimo prasmės. Todėl ššioje studijoje Pasaulio ir Gyvybės medžių semantikos niuansai neatskiriami, o naudojamasi vienu – Gyvybės medžio terminu.Gyvybės medžio mitologema pomirtinio gyvenimo sampratoje

Medžio ir augalo savybė mirti ir vėl atgimti, šio proceso cikliškumas ir medžio būties ilgaamžiškumas matuojant žmogaus gyvenimo trukmės aatžvilgiu, daugelyje pasaulio tautų reprezentavo amžiną gyvenimą, nemarią sielą, nemirtingumą plačiąja prasme. Archetipinis mąstymas gyvybę traktuoja kaip ypatingą vitališką energiją, gimstančią iš kosminės versmės ir išreiškiančią kosmoso esmę, kuri įvairiose kultūrose įprasminama Pasaulio medžio ar kitus vardus turinčio kosminio medžio įvaizdžiu. Jis talpina ne tik sakralinio “pasaulio centro”, kultūrinės erdvės, trinariškos “dangaus – žemės – požemio” ar analogiškos žmogaus laiko atžvilgiu “protėvių – amžininkų – ainių” ir kt. struktūrinės sampratos reikšmes, bet išreiškia ir augmenijos cikliško atsinaujinimo idėjoje įprasmintą gyvybės amžinumo esmę. Daugelio tautų mitologijose, religijose ir tautosakoje (pasakose) kosminis medis turi ne tik žemiškuosius šventų medžių analogus, bet ir siejamas su konkrečiomis dievybėmis, dvasiomis ar mitiniais herojais – tai dievų buveinė, jų gyvybės šaltinis ar pomirtinis dievybių, dvasių ar ssielų būstas: senovės Egipto religijoje derlingumo ir pomirtinio pasaulio valdovas Ozyris kaip medis numiršta ir vėl atgimsta, jo kapavietė prie medžio arba iš jos išauga medis su Ozyrio siela; antikinėje mitologijoje Adonis gimė iš miros medžio, Afroditė po mirties jį pavertė gėle;biblinis izraelitų karalius Saulius ir jo sūnūs palaidojami po ąžuolu; pasinėręs į kontempliaciją po figos medžiu (“nušvitimo medžiu” – Bodi medžiu) Sidharta pasiekė aukščiausiąjį pažinimą ir tapo Buda. Daugelio Europos tautų folkloristikoje taip pat sutinkami pasakojimai apie mergaitę, gyvenančią ppušies kamiene ar apie senus medžius, kuriuose gyvena miško dvasios – elfai; kertant tam tikrus medžius, girdisi dejonės ir pan.Atgailaujančios sielos

Tai vėlesnė, tačiau nemažai archaiškų bruožų išlaikiusi tikėjimo pomirtiniu gyvenimu forma, susijusi su sielos klaidžiojimo idėja. Tikima, kad žemiškąjį gyvenimą dorai nugyvenusių žmonių sielos keliauja į protėvių šalį, o žemiškoje erdvėje lieka nedorėlių, neišgyvenusių jiems skirto laiko, nepalaidotų ar palaidotų netinkamai žmonių sielos. Panaši samprata žinoma ir kitose tautose: Tibeto liaudies religijoje siela bla klaidžioja ir kartais pereina į medį, Latvijoje tikėta, kad gerų žmonių vėlės lieka prie kapo, o blogų – klajoja, vaidenasi ir pan.

Kaip nurodo G.Beresnevičius, lietuvių tautosakoje ir žmonių pasakojimuose vyraujantis kurį laiką klajojančios, atgailaujančios sielos vaizdinys tik dalinai susijęs su krikščioniškos skaistyklos įvaizdžiu. Skirtingai nuo Bažnyčios mokymo tikima ne tik sielų atgailavimu kituose kūnuose, bet tokios sielos gyvena žemiškame pasaulyje, o ne abstrakčioje antgamtiškoje erdvėje: jos kenčia medžiuose, gėlėse, gyvūnuose ir žmogaus gyvenamoje aplinkoje – sodybos teritorijoje, namo angose (slenkstyje, krosnyje, kamine, būriuojasi prie langų).

Įvairiose Lietuvos vietose užfiksuoti tikėjimai rodo išlikusius sielos buvimo miško, sodybos medžiuose variantus: traškant medžiui buvo sakoma, kad “vėlės skaistyklą kenčiančios”, už jas sukalbama malda, tokį medį vengiama kirsti, nes kirtėjui ir jo šeimai bus nelaimė; jeigu žmogus negerbė medžių ir llaužė šakas, medžiai nepriima jo vėlės ir pan.Medžiai, augalai laidotuvių apeigose

Kaip pažymi etnologai, sėkmingas mirusiojo sielos patekimas į anapusinį pasaulį daugelyje archainių kultūrų sąlygotas palaidojimo proceso būtinybės, t.y. tik pagal tradiciją palydėto ir atiduoto Motinos Žemės gimdančioms įsčioms žmogaus siela įgyja galimybę patekti į amžinos laimės šalį. Šių sąlygų svarba būdinga daugeliui tautų, ji išlikusi lietuvių, latvių ir slavų liaudies pasaulėžiūroje. Todėl laidotuvių apeigos, kaip vienos iš konservatyviausių tradicijų, amžių bėgyje išlaikė daug archainių elementų, kurie iki šiol funkcionuoja kaip tradicinės kultūros vientisumo faktorius. Šiame kontekste ir medžių bei augalų vaidmuo neatsiejamas nuo bendro teisingo tradicinio ritualo, kurio esminė idėja – mirusiojo sielos globa ir sauga ne tik palaidojimo vietoje, bet ir ypač pavojingame perėjimo iš vienos erdvės į kitą etape.

Medžiai ir augalai, kaip gyvybės cikliško atsinaujinimo reiškėjai ir sielos saugotojai iki šiol naudojami viso laidotuvių proceso metu: eglišakėmis nubarstomas kelias į sodybą ir takas per kiemą, šarvojimo vieta apjuosiama ąžuolo ar mirtos lapų vainiku (vėliau – vainikais), į karstą dedami bažnyčioje šventinti augalai, išnešant karstą iš namų, ant dangčio dedamas ąžuolo, mirtos lapų vainikas, vežimo (sunkvežimio) kampuose tvirtinami keturi berželiai vasarą ir keturios eglutės žiemą, kapo duobės šonai prismaigstomi gėlių ir medžio šakų, dugnas išklojamas eglišakiais, keturi medeliai įįsmeigiami kapo kampuose. Žaliuojančių šakų, ąžuolo, rūtos vainikų bei šventintų augalų naudojimą laidotuvių apeigose kaip etninį savitumą išskiria lietuviškų tradicijų Punsko ir Seinų krašte (Lenkija) tyrinėjimai. Pasak etnologų, dar ir šiandieninių žmonių tikima, kad šventintų žolynų naudojimas išreiškia maginę saugą metafizinėje erdvėje, o atskirais atvejais manoma, kad augmenija suteikia ir laikinąjį prieglobstį mirusiojo sielai. Pastarasis aspektas ypač pabrėžiamas tikint sielos, turinčios paukščio pavidalą, atveju, kai laidotuvių apeigose naudojami medeliai traktuojami kaip vieta jam nutūpti.

Tam tikrų, šventų medžių kultą reprezentuojančių žaliuojančių medžių – eglių, beržų ir ąžuolo, mirtos lapų, žydinčių ir švęstų augalų naudojimas daugumos pateikėjų traktuojama kaip krikščioniškos tradicijos forma, kadangi Bažnyčios ne tik nedraudžiama, bet priešingai, taip pat naudojama. Beje, krikščioniškoje ikonografijoje žaliuojantis, žydintis kryžius simbolizuoja mirties nugalėjimą, o pasak M.Gimbutienės, žaliuojančio medžio ar augalo vaizdinys visose archainėse kultūrose turėjo cikliško atsinaujinimo, gyvybės nesibaigiamumo reikšmę, todėl ir krikščionybėje sutinkama medžio kaip amžino gyvenimo simbolio išraiška turi daug senesnes, ikibiblijinius laikus siekiančias šaknis. Turint omeny krikščioniškos tradicijos prisitaikymo prie vietinių tikėjimų formų, daugelio kultūrinių archetipų adaptacijos momentą, tampa suprantamas ir augalų, medžių sakralinės reikšmės ir jų ryšių su nekrokultu ilgaamžiškumo liaudies tradicijose faktas. Tiesa, daugeliu atvejų šiandieninis augmenijos – eglišakių, medelių, gėlių naudojimas laidojimo apeigose išlikus kaip formali tradicijos

tąsa (išskyrus šventintus žolynus), tačiau tai nenuneigia augmenijos archetipo semantinės reikšmės, kuri vienokia ar kitokia forma gyvavo praeito ir šio amžiaus pradžios kaimo kultūroje.

Neturint duomenų apie medžių ir kitų augalų naudojimo tradicijas kitose kultūrose, galima tik spėti, kad medžių kultui ir augmenijai teikiamas vaidmuo galėjo atsispindėti ir laidojimo papročiuose. Šią prielaidą dalinai patvirtina nuo priešistorinių iki šių laikų įvairių Europos tautų antkapiniuose paminkluose populiarus augalinis ornamentas.Kur surasti laidojimo papročių?

Baltų laidojimo papročiai, pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas plačiai atsispindi to meto rašytiniuose ššaltiniuose. P.Duisburgietis rašė, kad baltų tikėjimu sudeginti daiktai prisikelsią drauge su jais ir jiems vėlei tarnausią. Daug vertingų duomenų apie šiuos papročius yra įvairiuose istorijos ir mitologijos traktatuose (J.Dlugošo, M.Strijkovskio). V.Radlubeko kronikoje (XIII a. pr.) teigiama jotvingius tikėjus, jog mirusiųjų vėlės pereinančios gyventi į kitus kūnus. Iš J.Dlugošo “Lenkijos istorijos” (1455-1458) galima susidaryti nuomonę, kad vėlės gyvena netoli alkų, kuriuose mirusieji laidojami, ir todėl ugniavietėje jiems paliekama maisto. Labai daug vertingos medžiagos apie baltų pomirtinio gyvenimo supratimą yra lietuvių ir llatvių tautosakoje (mitologinėse sakmėse ir pasakose, raudose, patarlėse ir priežodžiuose), mirusiųjų laidojimo ir minėjimo kalendoriuose (ypač Kūčių) papročiuose, tikėjimuose, burtuose ir prietaruose.Išvados

Rašydama šį referatą sužinojau labai daug apie senovės lietuvių, europiečių laidojimo tradicijas. Sažinojau ir apie seną, man naują, laidojimo bbūdą tai laidojimą medžiuose. Buvo labia įdomu ne tik skaityti bet ir rinkti medžiagą. Šio darbo dėka ne tik praplėčiau savo akiratį, bet ir labia daug sužinojau apie mirtį ir laidotuves.

Pati pritariu tai nuomonei, kad miršta tik kūnas, o žmogaus siela persikelia į kitą, aukštesnį lygmenį. Siela, mano manymu nemirtinga. Perskaičius visą susirastą medžiagą neradau, ar gal skaitydama nesupratau, kai kurių trdicijų, kurios yra dabar. Pvz.: pastačius paminklą medinis kryželis užkasamas po žeme, juostos nuo vainikų – taip pat irdar kitokių.

Tikuosi surasiu ir jas. Buvo įdomu rašyti šį referatą, nes pati tuo domiuosi.Naudota Literatūra:

• Račiūnaitė R., Senvaitytė D., Vaicekauskas A. “Senovės lietuvių pasaulėžiūra”. Kaunas, 2001 VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO LEIDYKLA: P. 25,74-75

• http://ausis.gf.vu.lt

• www.lcn.lt/bzinios