Laiskas Vytautui Racickui

Skuodas

2004-02-07

Sveiki,GERBIAMAS RAŠYTOJAU,

Jums su didele pagarba rašo vieno mažo miestelio paprasta gyventoja, septintokė mergaitė, vardu Marija.Drįstu pasakyti, kad aš Jus pažįstu ne tik iš knygų ar nuotraukų, o „tikrą“, „gyvą“. Gerai atsimenu, kai Jūs buvote atvažiavęs į Skuodo Bartuvos vidurinę mokyklą (maždaug prieš dvejus metus). Ši susitikimą man priminė viena ištrauka iš Jūsų knygos: „Prisimenat, Vilniaus vienas poetas į mokyklą buvo atvažiavęs? Toks su barzda. Ir baltas kaip sūris. Poetai visada išbalę. Mat, rašydami eilėraščius, jie kkankinasi.“ Tai mažojo Zabaliuko (iš knygos „Mano vaikystės ledai“) žodžiai. Nors Jūs iš išorės nelabai panašus į knygoje aprašyta poetą, tačiau man pasirodėte labai įdomus (tiesa, visai ne baltas ir nenukankintas), todėl nutariau griebtis Jūsų knygų. Po susitikimo nusipirkau „Mikę ir Juozapėlis“. Aišku, dar ir dabar autografas ten puikuojasi. Na, o knyga „Mano vaikystės ledai“ tiesiog prikaustė mano dėmesį. Tikrai įdomu skaityti apie Jūsų sukurtų veikėjų „nuodėmes“, išdaigas. Skaitant atrodo, kad tai Jūsų paties vaikystėje patirti įspūdžiai, nes taip tikroviškai jjuos aprašyti galima tik pačiam tai išgyvenus, o be to , pasakotojo vardas toks pat kaip Jūsų – Vytautas. Nepykit, bet toliau laiške aš ir kreipiuosi ne į Vytautą (viena iš veikėju), o į Jus.

Knygoje Jūs pasakojate apie įdomia bbrolių aistrą – karvelių auginimą. Noras juos turėti buvo toks stiprus, kad nebaisūs atrodė bet kokie sunkumai.Paukščius reikėjo kažkuo lesinti, todėl Jūs vargote lukštendami kviečius: „Kviečių varpos draskė rankas, delnai kaito, nuo alsios saulės svaigo galva.“ O kiek bėdos buvo, kai jie kaimyno stogą apdirbo ir būtent Jums teko jį nuvalyti. Man net gaila Jūsų pasidarė, kai skaitant aiškėjo, kad kaimynai įžūliai Jumis ir broliu naudojosi: „Atvežkite penketą vežimų gerų malkų, gausite lentų.“

Galbūt ir įdomus tas verslas, tik man nelabai aišku, ką su tais karveliais veikt, nebent juos užaugint, gerai prižiūrėti, o po to parduoti už padorią kainą jaunesniems karvelininkams.

Kaip panelei man buvo įdomu sužinoti, ką berniukai mąsto apie mergaites. Aš nemanau, kad ir dabar berniukų požiūris į mmus pasikeitė. Man įstrigo Jūsų pasakymas: „Ar suprasi tas moteris! Joms tik liežuviu malti.“ Mano klasėje tikrai ne mergos liežuviais mala, o bernai amžinai per pamokas pliurpia ir svarbiausia, kad ne apie pamokos temą, o kažkokias nesąmones: kas ką padarė, aks ko nepadarė, kas ką padarys.kartais atrodo, kad vaikinams tik sijono trūksta ir būtų tikros bobos!

O Jūsų nuomonė apie Onelę man pasirodė tikrai neteisinga, juk ji nekalta dėl jos tėvelio sukeltų nemalonumų Jūsų šeimai. Ji taip meiliai su Jumis eelgdavosi, kviesdavo pas save į svečius, žiemą siūlydavo pažaisti su sniegu, o Jūs dar abejodavote – eiti ar ne.

Kai pas Jus kaime akmenis sprogdindavo, ji bijodavo tų garsų ir atbėgdavo pas Jus ant sūpynių pasėdėti, juk ji mergaitė, o mergaitės tikrai bailios. O dėl jos „intapo“ Jūsų nuomonė buvo neteisinga, juk mes negalime pasirinkti iš Dievo „dovanos“. Nu, mergaičiukei „nenuskilo“ – jai prie veido „prilipdytas“ apgamas, bet kitiems juk likimo skirtos daug baisesnės „dovanos“. Ir jei ši mergaitė dar gyva, siūlyčiau atsiprašyti jos, vis gi negru taip. Kiekvienas skaudus žodis, bet kokiai mergaitei apie jos išvaizdą, eina gilių giliausiai į širdį.

Įdomu buvo skaityti apie bendrabučio gyvenimą. Tikrai, gal ten ne toks baisus gyvenimas: „Bendrabutyje visada būdavo šilta, koridoriaus grindys kvepėdavo vašku, o valgomajame, kur sušveitę gerus pietus, ruošdavome pamokas, niekad neišnykdavo saldus kakavos kvapas.“ O kai savaitgaliais dar sau ir šokius pasikeldavote, kai „mokytojas Breiva atsinešdavo gražų akordeoną raudonomis dumplėmis, atsisėsdavo kampe prie krosnies ir pradėdavo groti melodiją po melodijos“, tai tikrai ten jokio blogumo nematau. Tačiau „jeigu kuris naujokas atsisakydavo atiduoti iš namų atsivežtas gėrybes, paprastai neišvengdavo pogromo.“ O jau šito tikrai nesitikėjau, kad naujokai būdavo šitaip „įšventinami“. Bet gerai, kad atsirado toks, kuris nenorėjo apsiduoti jjūsų visų įtakai, pvz. Zolys . jis tikrai kietas vyrukas, kad išdrįso tą palaižūną Pekerį apšlapinti. Tačiau keista, kad Blusytė nesužinojo apie jūsų „egzekucijas“. O kaip jūs begėdžiai pavasarį, norėdami prasmukti iki miesto, be jokios sąžinės graužaties „iščirškindavote“ ja į namus. Juk kepintų lašinukų kvapas toks skanus, turbūt nė aš prieš jį neatsilaikyčiau.

Bet gi jums atsirūgo – Teodora Blusytė jus pagavo ir nemanau, kad dar kada bėgsite iš bendrabučio filmo pažiūrėti.

„Tikrasis vadas bendrabutyje buvo Žlabickis. Be jo leidimo nė mažiausias tinko gabalėlis nuo lubų nenukrisdavo. Pekeris buvo tarnas, klapčiukas. Atlikinėjo įvairius juodus darbelius, kurie jam tikriausiai teikė daug malonumo.“ Iš šios citatos galima tikrai neteisingą nuomonę apie Žlabį susidaryti, nes iš tikro jis nebuvo toks jau ir blogas, nors žaisdamas iš Jūsų su draugais pinigus vokdavo. Tačiau jis juos atiduodavo vargšui Zoliukui, kuris neturėdavo kelių kapeikų bandelei ir stiklinei slyvų kompoto nusipirkti. Be abejo kaip sakome „užsikrėtus sunku sustoti“ , tad Žlabas taip „nusigyveno“, kad ir gastronomą apiplėšė. Iš ten jis pavogė kelis tūkstančius „rusliužių“, o teisingumas, aišku, visad būna įvykdytas – taip jį ir milicija susėmė. Gerai, kad amerikonas suprato, kad Žlabys ne sau pinigus vogė, o Zoliukui, tai Jūs įrodėte. Kad esate geri draugai, ir, susimetę ppo kelias kapeikas, nupirkdavote Zabaliukui pavalgyti.

Skaitant Jūsų knyga nesijaučia jokių kompleksų dėl „kietesnio“ žodžio pavartojimo. Atrodo, lietuviškas žodis „kalė“, „apmyžta kiaulė“ ar „bezdalai“ sukelia įvairiausių nepadorių minčių galvoje, kai jais norime pasakyti „paleistuvė“, „purvina kaip kiaulė“, „mažiai“. Gal iš tikrųjų ir reikėjo vartoti tuos „padoresnius“ žodžius , bet taip gražiau, nes jau labai atsibodo visi tie „nulaižymai“, kai tik galvoji, kad koks žodis kokiam žmogeliui nesukeltų diskomforto.

Labai džiaugiuosi, kad galėjau išsakyti savo nuomonę Jums. Tai tikriausiai ne kiekvieną dieną galima padaryti, o skaitant knygas kyla įvairiausių klausimų rašytojui apie jo knygą.

Linkiu Jums sukurti dar daugiau knygų, kurios paliktų pėdsakų mūsų, paauglių sielose. Jūs šauniausias vaikų rašytojas!

Sudie, Vytautai Račickai!

Su pagarba, Marija Buivydaitė.