Lapino Paveikslas V.Krėvės „Skerdžiuje“

Rašinio “Lapino paveikslas V.Krėvės “Skerdžiuje” planas.

I. Įžanga. Lapinas – pagrindinis apsakymo veikėjas.

II. Dėstymas. Keistuolis, paslaptingas Lapinas.

1. Išskirtinė Lapino “profesija”.

2. Išorinis portretas.

3. Lapinas ir turtai.

4. Santykiai su kaimo žmonėmis;

a) pasakorius, melagis, bet ir jautrus,

b) leidžiasi pajuokiamas, bet turi ir orumo,

c) dėmesingas kaimo žmonėms,

d) myli vaikus,

e) reikalingas, kaimas jo gailisi.

5. Lapino tikėjimas, santykis su krikščioniškuoju Dievu.

6. Lapino artumas gamtai – svarbiausias jo paveikslo bruožas;

a) tikėjimas gamtos gyvybe (panteizmas),

b) Lapino mintys apie girią, mišką,

c) Lapino ir liepos mirtis.

7. Paslaptinga Lapino mirtis.

III. Pabaiga. Lapinas – senojo pasaulio atstovas, “išeinančio” žmo-

gaus tipas.

Pats apsakymas pardedamas taip: “Du ssenu buvo Pagirių sodžiuje;

Grainio liepa ir skerdžius Lapinas.” Ir tai padeda suprasti,

kad visa apysaka bus apie vieną iš šių dviejų veikėjų – skerdžių

Lapiną, mat Grainio liepa tai ne veikėjas, o tik augalas. Lapinas nusi-

pelnė būti traktuojamas kaip pagrindinis veikėjas, nes jis išskirtinė asmenybė, apie kurią tikrai yra ką parašyti.

Skerdžius Lapinas buvo keistas ir paslaptingas, bet tai žavėjo

kaimo gyventojus. Jiems skerdžius atrodė įdomus žmogus. Jis puikiai mokėjo įsiteikti žmonėms; iki soties priganydavo gyvulius, vaikams pagamindavo švilpukų, mokėdavo su jjais nuoširdžiai bendrauti.

Jis buvo vienintelis skerdžius kaimelyje. Butent dėl jo profesijos ir įspūdingo amžiaus Lapiną visi didžiai gerbė.

Skerdžius buvo stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai

žemėn įaugęs ąžuolo kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti oobelis,

seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių.

Lapinas gyveno visai gerai kol gyva buvo žmona, tokia pat neišma-

nėlė ir sena kaip jis pats. Nors jie buvo įsikūrę sodžiaus gale dūmi-

nėje pirkaitėje be priemenės, bet vertėsi visai neblogai; kiekvieną vasarą Lapinas ganė gyvulius, o jo žmona rinko uogas, kremblius, ne-šiojo artiman miestelin ir pardavinėjo žydams. Žiemą gamino tinklus, bradinius, o kai nebuvo jokio darbo mezgė moterims petkes; jo žmo-

na verpė ūkininkėm pakulas. Taigi galima spręsti, kad Lapinai visai neblogai vertėsi, o dar vaikų neturėjo, tik vienu du gyveno.

Didelis turtas buvo Lapino ir Lapinienės gera nuotaika, sugebėji-

mas džiaugtis gyvenimu, gera sveikata. Visa tai matydami kiti ūki-

ninkai pavydėdavo, nors pinigų gal net daugiau turėjo, bet juk šei-

myninės laimės nenusipirksi. Lapinas buvo turtingas ir ssavo siela, vi-

dumi.

Skerdžius buvo didis pasakorius, melagis, bet ir jautrus. Mėgdavo

pasakoti vaikams ir suaugusiems apie praeitį, kokių būta stiprių žmonių anais laikais. Jis sekdavo ir įvairias mistines istorijas

apie tai kaip lapės ant kiaušinių tupi, kaip vanagai žindo vanagynus,

kaip vilkai vaikus peri, volungės kiškius melžia. Dar baisiau vaikams

skambėjo pasakojimai apie laumes, ir tai, kaip jos maišus mezga, au-

deklus velėja, saulei nusileidus vaikus balose murkdo. Prisiklausę

tokių Lapino pasakojimų kaimo vaikai bijodavo ir namo grįžti. Jis

vaikus ne tik ggąsdindavo, bet ir naudingų dalykų apie senas girias,

tankius šilus, klampius raistus pripasakodavo. Visa tai darydavo su

atsidavimu, nuoširdžia meile, dėmesiu. Skerdžius džiaugėsi, kad yra

kažkam reikalingas. Niekas sodžiuje taip įtikinamai, gražiai ir įdo-

miai istorijų pasakoti nemokėjo kaip senis Lapinas. Ne tik mažus vai-kus, bet ir suaugusius vyrus apgaudavo. Tik jokiu būdu nereikia pa-

galvoti, kad Lapinas buvo senas melagis. Jis labai nuoširdus žmogus, gailėjo miško, medžių ir vaikus mylėjo, bet savotiška, skerdiška meil-

le.

Skaitant apsakymo pradžią gali atrodyti, kad Lapinas kvailas ir iš-

juokti save leidžiantis veikėjas. Bet ne, jis turi orumo, o tai ypač

atsiskleidžia skerdžiaus barnyje su Grainiu. Jis gynėsi ir nesileido

kaimyno pajuokiamas dėl savo įsitikinimo, kad mirs kai nulūš Grainio liepa.

Lapinas buvo dėmesingas kaimo žmonėms, jiems visada malo-

niai padėdavo. Tai kokiai šeimininkei trūkžolių parneša, kitai gal van-

tų parneš, dar kam nors šluotą susuks. Vaikams senis prigamina dū-

delių, aukšliukų ar rėknių, duoda į ragą papusti ir botagu papliauškin-

ti. Ir visa tai Lapinas daro su šypsena, visada gerai nusiteikęs, besi-

džiaugiantis kiekviena diena. Išklausydavo jis visus ir pokalbį palai-

kyti mokėjo. Ypač lengvai bendrą kalbą jis rasdavo su vaikais.

Kaimo žmonės nesusimąstė kaip atrodytų gyvenimas jeigu vieną rytą skerdžiaus nebebūtų. Jie gyveno tik šia diena, nes Lapinas visa-

da švytėjo, nesiskundė sveikata. Kai senis nnumirė, žmonės pasijuto tarsi netekę dalies savo gyvenimo, mat Lapinas nuolat jį paįvairino linksmindamas žmones. Todėl jis buvo reikalingas.

Skerdžius Lapinas nebuvo giliai tikintis žmogus, jo tikėjimas į Die-

vą atsiskleidžia tik tada kai jis kalba apie mišką, gamtą. Lapinas

mini, kad miškas tai Dievo dovana ir ne žmogui, o gyvulėliui. Jis tikė-

jo į Dievą tik todėl, kad senais laikais netikintis žmogus buvo laiko-

mas kitokiu nei visi. Lapinas tikėjo lemtimi, burtais, manė, kad vis-kas pasaulyje yra iš anksto nulemta t.y. buvo fatalistas. Jis nė kate-

kizmų gerai nemokėjo ir nežinojo kiek yra Dievų.

Skerdžius buvo gamtos ir miško vaikas. Jis tikėjo gamtos galia, miško stebuklais. Lapinas manė, kad be miško niekur nėra gera, net jei ten ir Amerika būtų. Jam miškas tai skambi muzika, kurią sklei-

džia paukštukai ir siūbuojantys medžiai. Visas senio gyvenimas su-

sietas su mišku.

Lapinas ir Grainio liepa glaudžiai susieti visoje apysakoje. Daug panašumų tarp jų. Ir Lapinas ir liepa seni, liepa paukščių, o Lapinas žmonių mylimas, abudu linksmai gyveno. Bet štai ėmė vieną dieną ir nukirto Grainis liepą, skerdžius paslaptingai pasiligojo. Mirė liepa, mirė Lapinas. Išsipildė pieš daugelį metų išburta čigonės pranašystė. Žmonės susimąstė, ar nevertėjo paklausyti daug gyvenime visko ma-čiusio Lapino? Paslaptinga skerdžiaus mirtis, bet laiko atgal nepa-

suksi. TTikriausiai Grainis pradėjo gailėtis savo poelgio, ir jautėsi kal-

tas, dėl viso to, kas nutiko.

Lapinas buvo įsimintina asmenybė. Tokių žmonių koks buvo jis, da-

bar retai sutiksi. Jis daugeliui – pavyzdys. Tikriausiai Pagirių so-

džiaus gyventojai dar ilgai skerdžių Lapiną geru žodžiu minėjo ir net po mirties gerbė. Reikėtų skaityti daugiau tokių pamokančių apysa-

kų, iš jų suprantame, kad mes, žmonės, kitą asmenį įvertiname tik

tada, kai jau nieko nebepakeisi ir jo nebesusigrąžinsi.