Lapino paveikslas V.Krėvės ,,Skerdžiuje“

Lapinas – pagrindinis V.Krėvės apsakymo,, Skerdžius “ veikėjas, šiaudinės pastogės žmogus.

Pasakotojas norejo parodyti kaip Skerdžius bendrauja su žmonėmis. Atskleidžiamas jo vidinis pasaulis,jausmai,pasakojama apie jo buitį ir pasaulėžiūra. Skerdžių visas kaimas vadino Lapinu.Neaišku, ar tai senio pavardė ar pravardė. Na ir keistas buvo tas Skerdžius.

Lapinas buvo piemuo, kuris prižiūrėdavo viso kaimo gyvulius.Darbas buvo atsakingas ,jis turejo prižiūrėti,kad parsivestų visus gyvulius iš laukų.

Jo paveikslas išryškėja iš autorinio aprašymo, šalutinių veikėjų pasisakymų. Lapinas – seniausias Pagirių ssodžiaus gyventojas.Lapinas buvo stiprus nors žemo ūgio,visas apžėlęs ir žydintis it apsamanojęs kelmas. seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių . Šis senelis – skerdžius.

Lapinas neturėjo didžiulių turtų,jis gyveno lušnoj su šiaudiniu stogu. Jam nebūdingas naudos, turto siekimas. Jis moka džiaugtis gyvenimu. Gyvenimo džiaugsmą Lapinui pirmiausia teikia gamta. Skerdžius – gamtos žmogus. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleidžia gamtoje. Gamta – antrieji jo namai. Be gamtos, o ypač be miško, skerdžius neįsivaizduoja laimingo savo gyvenimo.Jis su didžiule meille saugo vvisą gamtą. Jam, be miško niekur nėra gera.

Skerdžiui didžiausia dovana buvo bendravimas su žmonėmis,jį mego vieni ar kiti žmonės,bet jis stengėsi bendrauti su visais..

Lapinas buvo pasakotorius,jis mego pasakoti. Ne atsitiktinai skerdžius dažniausiai pasakoja vaikams apie senovės miškus, tamsias ggirias, tankius šilus, klampius raistus, jų gyventojus.Bet jis mego pasakoti ir išgalvotas istorijas.Mėgdavo pameluoti,bet,kad ir koks žmogus jis atrodo iš išorės,jis viduje yra jautrus žmogus.

Lapinas leisdavosi pajuokiamas, bet jis turejo ir orumo.Skerdžius buvo linksmas seniokas,tai pats neretai pasijuokdavo iš kitu žmonių.

Lapinas labiausiai mylejo vaikus,jis jiems pasakodavo istorijas. Papasakodavo jis vaikams baisią istoriją kurią pats išgalvojo.Būdavo tokių vakarų , kad vaikai bijojo pažiūreti pro langą ar nulipti nuo suolų.

Skerdžius buvo reikalingas kaime,jis vienintelis prižiūrėdavo kaimo gyvulius, už tai žmones jį gerbė,bet kartu ir gailėjosi ,nes jis yra vienas kaip pirštas turi tik liepą ir gyvulius.Nei artimų žmonių neturi.

Savo kūnu ir siela suaugusiam su gamta Lapinui krikščioniškas pasaulio suvokimas yra svetimas. Niekas jo nemokė katekizmų, poterių. Jis nežino, aar žmogaus siela mišta, kiek yra dievų, naujų laikų kunigai jam ne autoritetas.

Lapinas labai mylėjo medžius,augalus.Jis tikejo kad visa gamta moka kalbėti turi jausmus jaučia skausmą tarytum gyvi.

Skerdžius būdamas miške jautėsi tartum kitoje planetoje,medžių ošimas jam tarsi muzika kuri maloni jo širdžiai.

Lapinui mieliausias medis Sodžiuje yra Grainio liepa. Net save susieja su liepa ; jis mane,kad mirs tik tada, kai Grainio liepa nulūš ( taip kadaise čigonė išpranašavo).

Bet atejo ta diena kai vienas žmogus nukirto LLapino liepą.Kitą dieną Skerdžius rastas negyvas.Niekas nežino ar jis mire iš sielvarto ar buvo pakirstas ligos.

Ši istorija tuo ir baigėsi. Nors galejo dar gyventi žmogus, jei ne tas jo nusistatymas. Skerdžius buvo fatalistas, todėl taip liūdnai baigėsi jo ilgas gyvenimas.