Lapino paveikslas V. Krėvės „Skerdžiuje“

Lapino paveikslas V. Krėvės “Skerdžiuje”

Apsakymų rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj“ atsiveria rašytojo Vinco Krėvės (Mickevičiaus) vaikystės laikų kaimas – sodžiaus buitis, žmonės, jų gyvenimo įvairios situacijos ir atsitikimai. Krėvės sodžius nutapytas labai realistiškai. Tikroviška, sodri buitis, gyvi, ryškūs charakteriai, turtinga kaimo žmonių kalba. Bet Krėvė nelinkęs pabrėžti tamsiųjų gyvenimo pusių, žmonių ydingumo ir šiurkštumo, socialinių skriaudų ir neteisybių. Jam įdomus kaimo išminčius senis Vainorus („Bedievis“), archainės animistinės pasaulėjautos Lapinas („Skerdžius“).

Lapinas – pagrindinis apsakymo “Skerdžius” veikėjas, jis – pats seniausias iš visų PPagirių kaimo gyventojų. Buvo puikus pasakorius – pasakodavo vaikams savo paties išgalvotas istorijas apie tai, kaip lapės ant kiaušinių tupi, vilkai medžiuose vaikus peri, volungės kiškius melžia. Gąsdindavo laumėmis, monais, miškiniais, o vaikai juo tikėjo, nes skerdžius mokėjo visa tai pateikti labai įtikinamai, paskui vaikai net sodžiun grįžti bijodavo, o ypač, jeigu pakelėje yra bala ar pirtis. Jis sutarė ne tik su jaunimu, bet ir su vyresniaisiais kaimo gyventojais – moterims trūkžolių, skujinių, vantų parnešdavo. Moterys dažnai jį pirkion pasikviesdavo: ppavaišindavo kuo nors, tai ragaišiu, tai sūriu, tai batviniais ar buiza. Su vyrais irgi bendravo, kartais ir apmeluodavo, o jie skerdžių senu kvailiu vadino, tačiau Lapinas nepykdavo, o jei labai jau įžeisdavo, nuleisdvo negirdomis – turėjo žmogus orumo.

Pats senis gyveno vvienui vienas – žmona mirusi buvo, vaikų neturėjo. Jis nebuvo turtingas, tačiau labai nuoširdus, ypatingas savo dvasine stiprybe. Jam buvo nutikę daug nelaimių, bet jis nepasidavė – kabinosi į gyvenimą nors buvo sunku. Nors jau senas vis vien dirbo savo mėgiamą darbą, kuris buvo susijęs su gamta.

Senajam skerdžiui gera miške, kur „medžiai stovi tylūs, lyg daugel matę seneliai, ir nei vienas lapas nesukukžda, nesušlama, nei viena šakelė nelinguoja. Girdi, kaip nuo šakos ant šakelės paukštukas šokinėja, kaip pilka voverėlė lipinėja.” Lapinas moka įsiklausyti į gamtos garsus ir stengiasi ją perprasti, suvokti. Miške jo siela atsigauna – jaučiasi nesuvaržytas, laisvas. Jis nemoka katekizmo, bet žino, kad žolė ir medis yra Dievo dovana, duota visiems ir nepavaldi žmonių įstatymams. Nesvarbu, kad medis aauga tavo kieme, bet jis ne tavo sodintas, ir tu nesi jo savininkas. Negali elgtis su medžiu ar augalu kaip viso to valdovas, nes toks nesi. Lapinas buvo panteistas.

Jo paguoda buvo sena liepa, kuri stovėjo Grainio kieme. Jie abu su liepa turėjo ir nemažai bendro: išvaizda buvo panašūs – “apsamanoję”, abu vieniši, jokios materealinės naudos neteikė. Sakė žmonės, kad tai toji liepa buvo seniausioji, o Lapinas – antras.

Skerdžiui čigonės pasakyta: mirsi, kai nulūš Grainio liepa. Kai vieną rytmetį GGrainis nukirto žaliuojančią liepą su čypiančių paukštelių lizdais, linksmas ir smagus seniokas iškart suglebo, tartum kirvis būtų užkliudęs ir jo gyvenimo gyslą. Prisnūdęs išvydo sapne savo paties vestuves: aplink skobnį veda už rankos mylimąją, o toji virsta sena liepa, apsikabina jo kaklą ir ima smaugti. Neužilgo jau nebuvo Lapino. Numirė jisai kaip pakirsta liepa.

Šiame apsakyme atsiveria paslaptingas ryšys tarp žmogaus ir medžio, kuris yra labai ypatingas, tuo, kad žmogus taip mylintis gamtą, sulaukęs tokio garbaus amžiaus miršta nuo žmonių nesupratingumo, nepagarbos dalykams, kurie Lapinui buvo šventi.

Mirė paskutinis senojo pasaulio atstovas, kuris taip džiaugėsi ir mylėjo jį supančią bei globojančią gamtą.