Lietuvių bendrinės kalbos susiformavimas

KLAIPĖDOS SIUVIMO IR PASLAUGŲ VERSLO MOKYKLA

LIETUVIŲ KALBOS FORMAVIMASIS

Renata Bartkutė BP-5

Turinys

ĮVADAS 2

LIETUVIŲ BENDRINĖS KALBOS SUSIFORMAVIMAS, JOS PLĖTOTĖ 2

BENDRINĖ KALBA [1973] 2

IŠVADOS 2

LITERATŪROS SĄRAŠAS 2

ĮVADAS

Genys margas, o pasaulis dar margesnis“, – sako žmonių išmintis. Kiek jame tautų tautelių, kalbų kalbelių, koks skirtingas žmonių būdas, tikėjimas, kokie įvairūs papročiai, o žmogus vis tiek yra žmogus. Jis drauge ir didelis, ir mažas, ir kuriantis, ir visa naikinantis. Nuo neatmenamų laikų, nuo pačios pasaulio pradžios karai ir karai, kraujas ir kraujas: iš vienos pusės grobimas, plėšimas, mažesniųjų ir silpnesniųjų naikinimas ((ir ne vien tik su kardu, bet ir ekonomiškai), o iš antros pusės – kovos dėl nepriklausomybės, tautiškumo, religijos, stengimasis išlikti, sustiprėti, o sustiprėjus, jei galima, ir pasiglemžti.

Kalbos bendrumas yra ne tik svarbiausias kalbos požymis, bet ir tautinės valstybės sėkmingo gyvavimo sąlyga. Valstybinė kalba leidžia sutelkti visus piliečius bendrom darbui ir kūrybai, saugoti ir ginti jų teises visoje krašto teritorijoje.

Lietuvių kalba buvo vartojama LDK valdyme, tačiau ji buvo tik viena iš valstybės kalbų ir, deja, daugiausia šnekamoji, o oficialioji rrašomoji buvo kanceliarinė slavų.

Kanceliarinis stilius jokio lietuviško palikimo negavo, mokslinis mezgėsi tik lietuvių kalbai tapus – pirmą kartą! – universitetine.

Vis dėlto po daugelio istorinių vingių ir posūkių – lietuviškos bekalbystės savo valstybėje, kelių dvikalbysčių, kelių rašomosios kalbos variantų, pasiekta aaukščiausia kalbos forma – subrendusi, stabili, diferencijuota bendrinė kalba. Per šimtmetį susidarė ir nusistovėjo rašomosios ir šnekamosios bendrinės kalbos ir jos visų funkcinių stilių normos, bendrinės kalbos kodifikacija yra mokslinė (gero teorinio lygio) ir oficiali.

LIETUVIŲ BENDRINĖS KALBOS SUSIFORMAVIMAS, JOS PLĖTOTĖ

Kalbos kultūros problema ryškiau iškyla atsiradus bendrinei kalbai, kai ją, jau sunormintą, reikia saugoti nuo pažeidimų.

Lietuvių bendrinė kalba susiformavo palyginti vėlai – tik XIX ir XX amžių sandūroje. Maždaug tuo pat metu atsirado ir kai kurių mūsų kaimynų, pavyzdžiui, latvių ar vokiečių bendrinės kalbos. Kadangi lietuvių bendrinė kalba yra palyginti jauna, tai turime ir tokių jos vartosenos sunkumų, kurie nebūdingi senesnėms, tarkim, anglų, prancūzų, rusų bendrinėms kalboms.

Bendrinės kalbos Lietuvoje nebuvo iki pat XIX a. pabaigos. XIX a. pradžios autorius DDionizas Poška rašė pietų žemaičių (dūnininkų) tarme, jo amžininkas Antanas Strazdas ir kiek vėliau Antanas Baranauskas – rytų aukštaičių tarmėmis.

XIX a. pabaigoje, Prūsijoje pradėjus leisti pirmuosius lietuviškus laikraščius „Aušrą“ (1883-1886) ir „Varpą“ (1889-1905). Jų kalbos, taigi ir formuojamos lietuvių bendrinės kalbos pagrindu buvo pasirinkta vakarų aukštaičių kauniškių (kitaip – suvalkiečių) tarmė.

Labai daug lėmė bendrinės kalbos tėvu vadinamas didysis kalbos normintojas kalbininkas suvalkietis Jonas Jablonskis.

Jonas Jablonskis lietuvių bendrinę kalbą normino labai išmintingai. Fonetiką (garsyną) ir morfologiją (žodžių kaitybą, darybą) jjis ėmė iš vakarų aukštaičių kauniškių (kitaip – suvalkiečių), nes suprato, kad suplakti kelias tarmes netikslinga – turi išlikti vientisa sistema. Tačiau leksiką (žodyną) ir sintaksę (žodžių junginių ir sakinių sudarymą) normino žiūrėdamas į plačiausiai paplitusius reiškinius, kad nereikėtų persimokyti daugumai.

Susiformavusias lietuvių bendrinės kalbos normas galutinai įtvirtino Jablonskio veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911) ir ypač „Lietuvių kalbos gramatika“ (1919, papildyta – 1922) bei „Linksniai ir prielinksniai“ (1928). Kaip matome, vėlesnieji Jablonskio darbai buvo išleisti jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.

Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) laikotarpis. Tuo metu pirmą kartą šalies istorijoje lietuvių kalba tapo oficialia valstybine kalba. Ji įgijo visas teises ir buvo vartojama visose gyvenimo srityse. Nuolatinėmis recenzijomis, praktine profesoriavimo veikla jai tobulėti padėjo Jonas Jablonskis (mirė 1930 m.), svarų žodį turėjo kalbininkas Juozas Balčikonis, jauni gabūs kalbos specialistai Antanas Salys, Pranas Skardžius ir kiti. Buvo įsteigta Lietuvių kalbos draugija, kuri daugiausia rūpinosi bendrinės kalbos ugdymu ir norminimu. Draugija 1939 m. išleido Leonardo Dambrausko (Dambriūno) parengtą „Kalbos patarėją“. Ypač plačią vagą išvarė šios draugijos pradėtas leisti žurnalas „Gimtoji kalba“ – jį inteligentai mielai skaitė, aptarinėjo. Gyvas buvo patriotinis nusiteikimas gerai išmokti ir taisyklingai vartoti bendrinę kalbą. Veikė lietuviškos mokyklos, o 1922 m. įkuriamas lietuviškas Kauno universitetas, kuris pparengė daug kvalifikuotų humanitarų lituanistų. Palyginti gera lietuvių kalba buvo leidžiamos knygos, laikraščiai, kalbama per radiją, teatruose. Talentingiausių to meto rašytojų Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Kazio Binkio, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Vienuolio, Petro Cvirkos, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio, Salomėjos Nėries ir kitų kūrinių kalba jau buvo visiškai artima šiandieninei.

Didžiausias praradimas sovietmečiu – lietuvių kalba nebelaikoma valstybine. Ji nedraudžiama, vartojama ir buityje, ir spaudoje, bet svarbesniais atvejais pirmenybė teikiama rusų kalbai. Rusiškai vykdavo vienintelės vadovaujančios Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pasitarimai; rusiškai tvarkė dokumentaciją ir susirašinėjo pagrindinės Lietuvos įmonės, tam tikros įstaigos; reikšmingiausių mokslo sričių darbus lietuviai irgi dažniausiai turėjo rašyti rusiškai. Kuo toliau, tuo labiau lietuvių kalba ėmė prarasti prestižinės bendravimo kalbos pozicijas.

Reaguodami į gyvenimo realijas, naujas sąvokas kūrė ir patys žmonės. Išpopuliarėjo žodis deficitas, nes per visą sovietmetį vis ko nors trūkdavo. Ypač paplito žodis blatas „ko nors gavimas per pažintis ar kyšius“. Atsirado žargono reikšmę turintys veiksmažodžiai suveikti ar sukurti „gauti ką nors per blatą“. Apie rečiau matomą prekę žmonės nebesakydavo parduoda, o duoda, išmetė: duoda miltų, išmetė batų.

Vilniaus universitetas, kitos aukštosios mokyklos parengė didelį būrį lituanistų, kurių dalis nuėjo į leidyklas, redakcijas ir tapo kvalifikuotais redaktoriais, stilistais, kiti gerino kalbos kultūrą mokyklose, treti pasirinko mokslinį darbą ir lleido kalbos kultūrai bei mokslui svarbius kapitalinius veikalus: daugiatomį lietuvių kalbos žodyną, akademinę gramatiką, lietuvių kalbos atlasą, rašė kalbos praktikos knygas ir straipsnius. Kazio Ulvydo sutelkta grupė kalbininkų leido tęstinį leidinį „Kalbos kultūra“, o kalbininkas Aldonas Pupkis ir kiti parengė „Kalbos praktikos patarimus“, pradėjo leisti leidinėlį „Mūsų kalba“. Taigi ilgainiui rašomosios kalbos kultūra pakilo ir jau dažnai lenkė ikikarinį lygį. Tačiau šnekamosios kalbos kultūra smuko ir toliau. Liūdniausia, kad ji menko ir kaimuose, kur dėl 1948-1950 metų kolektyvizacijos ir dėl trėmimų į Sibirą sustiprėjo gyventojų kaita, ėmė maišytis tradicinės tarmės, skverbėsi miestiečių kalbos apraiškos.

Atkurtoji nepriklausoma Lietuva (nuo 1990 m. iki šiol). 1988-1989 m. Jau prieš nepriklausomybės atkūrimą Sąjūdis pasiekė, kad lietuvių kalba būtų paskelbta valstybine. 1989 m. atkurta ir Lietuvių kalbos draugija, nuo 1990 m. atgaivintas žurnalas „Gimtoji kalba“. Sudarytos visos sąlygos pačiai lietuvių kalbai plėtotis, tobulėti..Deja, blogos kalbos vis dar pasitaiko, ypač kai, nenorėdami turėti išlaidų, leidėjai nesamdo redaktorių, stilistų. Su tokiais pažeidėjais kovojama, jie baudžiami.

BENDRINĖ KALBA [1973]

Bendrinė (literatūrinė1) kalba yra tautos viešojo gyvenimo (rašto, mokyklos, literatūros, masinių komunikacijos priemonių) kalba. Daugelyje kraštų funkcionuoja ir kaip inteligentų tarmė. Nuo teritorinių ir socialinių dialektų bendrinė kalba skiriasi tuo, kad

a) turi ne tik akustinę, bet ir vizualinę išraišką

(raštą),

b) joje dominuoja rašytinis ar sakytinis monologas,

c) sudėtingesnė ir turtingesnė vad. funkcinių stilių sistema.

Yra ir kitokių bendrinės kalbos ir dialektų skirtumų, bet jie beveik visi išvedami iš pirmųjų dviejų – rašytinės išraiškos prioriteto2 ir monologinės formos.

Rašytinės išraiškos dominavimu galima paaiškinti net tokias bendrinei kalbai būdingas ypatybes, kaip polinkį į archajiškesnes, ilgesnes formas ir didesnį jos sintaksės, ypač žodžių tvarkos organizuotumą. Visa tai paprastai atsiranda todėl, kad rašte prozodinės kalbos ypatybės – kirčiai, priegaidės ir ypač sakinio intonacija –– praktiškai neatsispindi. Pavyzdžiui, jeigu bendrinėje kalboje vartotume zanavykiškus vietininkus upė, saulė, kurie tarmėje nekirčiuotame skiemenyje turi tvirtapradę priegaidę ir tuo skiriasi nuo vardininko formų, turinčių tvirtagalę priegaidę, gautume homoformų konfliktą. Be to, ilgesnės žodžių formos ir pilnesnės struktūros sakiniai leidžia išvengti to būtinojo kalbos pertekliaus (redundancijos) trūkumo, kuris turi atsirasti dėl minėto prozodinių reiškinių nefiksavimo. Tas perteklius bendrinėje kalboje turi būti didesnis, negu tarmėse, nes jos pagrindinė forma yra monologas, skirtas neapibrėžtam, nekonkrečiam adresatui. Monologinės formos dominavimu taip pat ppaaiškinama, kodėl bendrinės kalbos atskirų žodžių reikšmės paprastai būna siauresnės, negu tarmėse, kodėl vengiama galinčių analogiškuose kontekstuose susidurti homonimų (pvz., tokių, kaip pamatas „fundamentas“ ir pamatas „pagrindas“). Polisemija ir homonimai pakenčiami dialoge, bet visai nepatogūs monologinėje kalboje.

Dėl tų pačių priežasčių bbendrinės kalbos normos turi būti itin stabilios ir griežtos ir jos neišvengiamai reikalauja kodifikacijos ir nuolatinės priežiūros.

Bendrinės kalbos pagrindu visada tampa aktyviausio tautos sluoksnio teritorinis arba socialinis (dažniausiai sostinės inteligentų) dialektas. XIX a. II pusėje Lietuvos sostinės inteligentų dialektas dėl gerai žinomų priežasčių tapti bendrinės kalbos pagrindu negalėjo. Įsigalėjo vad. suvalkietiško tipo kalba, nes po 1863 metų pasitraukus iš kultūrinio gyvenimo bajorijai, dauguma inteligentų buvo suvalkiečiai. Daug reiškė čia ir spaudos draudimas: Prūsuose knygas leisti ir spausdinti parankiausia buvo vietos tarme, kuri, kaip žinoma, buvo „suvalkietiška“.

Šiuo metu bendrinė kalba tiek nuo „suvalkiečių“, tiek nuo kitų tarmių smarkiai skiriasi. „Suvalkietiška“ ji tik savo fonologiniu ir morfologiniu karkasu. Be minėtų bendrųjų, visoms kalboms būdingų priežasčių, lietuvių kalboje skirtumų yra atsiradę ir todėl, kkad iš bendrinės kalbos buvo pašalinta daug svetimos kilmės elementų5. Antra, į bendrinę kalbą atėjo daugybė žodžių, sintaksinių konstrukcijų, sakinių jungimo būdų iš kitų tarmių. Toks bendrinės kalbos turtinimas kitų tarmių elementais, apskritai kalbant, yra teigiamas ir neišvengiamas dalykas. Tačiau jis turi ir tą neigiamą pusę, kad gerokai klibina žodžių darybos ir sintaksės sistemas. Pvz., kalboje atsiranda vedinių, neturinčių pamatinio žodžio (plg. ančdėlis: *ančdėti; galutinai: *galutinas ir pan.). Tokių dalykų būtų buvę išvengta, jeigu į kitas tarmes būtų buvę kreiptasi ttik išnaudojus visus pamatinės tarmės galimumus.

Lietuvių bendrinės kalbos standartiškumo koeficientas nebūtų labai didelis: jos normos dar nėra pakankamai stabilios. Ir tai visiškai suprantama, nes kol kas praktiškai nėra visuomenės sluoksnio, kuriam bendrinė kalba būtų gimtoji tarmė. Todėl šiuo metu bendrinės kalbos kodifikacijai ir jos kultūrai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys: dabartinė kodifikacija didžia dalimi lems ateities bendrinę kalbą.

IŠVADOS

Kalbos normų kitimą lemia ir gali lemti visuomenė. Kai visuomenė kurios normos dažnai nesilaiko arba aiškiai nepriima kokio naujo teikinio, kalbininkai analizuoja, kodėl taip yra, ir dažnai šį tą koreguoja,nes labai svarbu kalbos gynumas.

Kalbos taisyklingumo kriterijus reikalauja atsisakyti to, kas ne sava, ypač kai turima savų pakaitų, arba kas nesisteminga ar apskritai netaisyklinga.

Kas jau bendrinėje kalboje nusistovėję ir yra įteisinta gramatikose, žodynuose, kitoje norminamojoje kalbos literatūroje, be būtino reikalo nekaitaliotina, nors viena kita norma daliai vartotojų gali ir nepatikti. Yra pastebėta, kad vietoj nevartotinų žodžių ir posakių lengviau prigyja trumpi pakaitai.

Sprendžiant, kurį kalbos reiškinį iš kelių besivaržančių parinkti bendrinei kalbai, labai svarbu atsižvelgti į jų paplitimą gyvojoje kalboje, pirmiausia – tarmėse. Tai gana svarbus kriterijus, kad, įsiliejant į bendrinės kalbos vartotojų būrį, netektų persimokyti daugumai, o tik mažumai.

Tiesa, ir kalbininkai gali apsirikti, kartais net tarpusavy nesutarti, bet tai reti atvejai. Kiekvienos srities mmokslą ir praktiką tvarko tos srities specialistai, kurie tam yra pasirengę, į tai gilinasi.

Siekdami atgaivinti savo kalbą, turime sukurti nuoseklią jos ugdymo strategiją, parengti tam reikalingų priemonių, o tai įmanoma padaryti tik sustiprinus lietuvių kalbotyros institucijas. Iki šiol buvo įprasta daug kalbėti apie lietuvių kalbotyros laimėjimus, apie jos tarptautinį prestižą, bet kartu stengiamasi nepastebėti, kad visa tai pasiekta saujelės žmonių pasiaukojamu darbu.

Ateityje galima tikėtis kalbos kultūros gerėjimo, didesnio kalbos normų aiškumo, stabilumo, juo labiau kad grupė kalbininkų rengia naują svarbią knygą „Kalbos patarimai“, kol kas leidžiamą atskirais sąsiuviniais.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bielinienė J. Iškalbos menas. Vilnius, 2000.

2. Griškevičienė K. Ir kt. Lietuvių kalbos kultūros vadovėlis: kolegijos. Vilnius, 2003.

3. Koženiauskienė R. Retorika: iškalbos stilistika. Vilnius, 2001.

4. http://ualgiman.tinklapis.lt/k_kultūra/htm

5. http://aldona.mii.lt/pms/kalba/liet.htm

6. http://postilla. mch.mii.lt/Dauksa/kalbgarb.htm

7. http://www.eunet.lt/girdenis/Straipsniai-Lt.htm