Lietuvių kalba pasaulio universitetuose

Pasaulio kalbos

Jeigu prieš ketvertą šimtų metų su šiuo klausimu būtume kreipęsi į kokį nors mokytą anų laikų žmogų, jis mums trumpai ir aiškiai būtų atsakęs: dvylika. Mat 1538 m. prancūzų mokslininkas Gijomas Postelis parašė traktatą apie visas pasaulio kalbas ir rado jų dvylika. Šiandien jus turbūt juokas ima girdint tokias šnekas : kiekvienas, be abejo, sugebėsite išvardinti daugiau kalbų.

XVΙ amžiaus mokslo vyrai nesunkiai galėjo išskaičiuoti visas pasaulio kalbas, bet vėliau reikalai pablogėjo, nes XVΙΙΙ amžiaus pabaigoje Peterburge buvo išleistas llyginamasis visų kalbų ir tarmių žodynas, kuriame buvo 272 kalbos bei tarmės. Gal pagalvosite, kad per du šimtmečius pasaulyje atsirado dar 260 kalbų? Taip neatsitiko. Kalbų skaičius nepagausėjo, tik žmonės daugiau sužinojo apie pasaulio kalbas, mat jie pradėjo plačiau keliauti, ieškoti naujų kraštų.

Tačiau šiandien nei mokyčiausias kalbininkas nesugebėtų išskaičiuoti žinomų kalbų, nes jų yra apie tris tūkstančius. Vadinasi, per keturis šimtus metų žmogaus žinios apie kalbas išaugo pustrečio šimto kartų.

Per šį laiką pasikeitė ir tomis kalbomis kalbančiųjų žmonių skaičius. VVienur jis nepaprastai padidėjo, kitur gerokai sumažėjo. Pavyzdžiui, gretimoje Latvijos respublikoje dar galima išgirsti kalbant lyviškai. Šią kalbą dabar vartoja gal šimtas senesnio amžiaus žmonių, o anksčiau jų buvo žymiai daugiau. Lyvių kalba turėjo net nemažos įtakos literatūrinei latvių kalbai. TTai šiuos lyvius XΙΙΙ amžiuje pavergė vokiečiai. Nuo jų gavo vardą ir ilgus metus mūsų kraštą varginęs Livonijos ordinas.

Ypač tokių kalbų ‚,nykštukų‘‘ gausu Afrikoje, Australijoje, Amerikoje. Tačiau šalia šių ,,nykštukų‘‘ egzistuoja pasaulyje ir kalbų ,,milžinų‘‘. Pavyzdžiui, kinų kalbą vartoja apie 1000 milijonų žmonių, angliškai šneka 400 milijonų, rusiškai – 184 milijonai, vokiškai – 100 milijonų, ispaniškai – 300 milijonų žmonių.

Tiksliai neįmanoma pasakyti, kiek šiandien yra pasaulyje kalbų, nes ir mūsų laikais kalbos miršta , o, žiūrėk, kur nors Afrikos ar Pietų Amerikos džiunglėse koks nors misionierius suranda iki šiol jokiose kalbininkų knygose nepaminėtą kalbą. O kitas, gali jums pasirodyti net ir juokingas, dalykas, kad toli gražu ne visada galima pasakyti, kur yra atskira kalba, o kur tik tos pačios kkalbos tarmė. Juk kartais žmonės, kalbantys atskiromis kalbomis, gali daug lengviau susikalbėti negu kurios vienos kalbos atskirų tarmių žmonės. Pešdamiesi kieme, čekų ir slovakų vaikai puikiausiai supras vienas kitą, nors kiekvienas kalbės savo gimtąja kalba Be ypatingo vargo, kalbėdami gimtosiomis kalbomis, gali bendrauti švedai ir norvegai. O pietų ir šiaurės kinai, mokėdami vien tik savo tarmes, nesusikalbės. Tačiau vieni ir kiti puikiai supras tą patį hieroglifais užrašytą raštą. Net ir Šveicarijos vokiečiai, jeigu juos taip galima pavadinti, mokantys tik savo ggimtąją vokiečių tarmę, nesusikalbės su Berlyno ar Leipcigo vokiečiu, kalbančiu bendrine kalba.

Iš tarmių atskiros kalbos kartais atsiranda ir dėl karų, užgrobimų, religijos keitimų. Štai dalis mūsų brolių latvių, ilgesnį laiką pagyvenę ne vokiečių, bet slavų valdžioje ir kaimynystėje, vos nepradėjo kalbėti savarankiška latgalių kalba. Kas ten žino, jeigu Vytautas, kadaise kryžiuočiams atidavęs žemaičių kraštą , būtų nesugebėjęs vėl atsiimti, gal šiandien būtų ne žemaičių tarmė, o atskira žemaičių kalba.

Seniausia pasaulio kalba

Istorijos mokslo tėvas graikas Herodotas, gyvenęs beveik prieš pustrečio tūkstančio metų, aprašė tokį atsitikimą. Egiptiečiai manė, kad iš visų žmonių giminių jie atsiradę pirmieji ir jų kalba yra seniausia. Tačiau Egipto valdovu tapęs Psametichas panoro sužinoti, ar tikrai taip buvę. Mat jam kilo abejonių, ar frigiečių kalba kartais nėra senesnė už egiptiečių. Kai anų laikų išminčiai Psametichui nesugebėjo šio klausimo išsiaiškinti, jis pats ryžosi ištirti tiesą ir sugalvojo tokį eksperimentą. Du ką tik gimusius prastų žmonių vaikus atidavė auklėti ožkaganiui. Aišku, kilmingų tėvų vaikų niekas piemenims neatiduos! Šiedu vaikai buvo laikomi nuošalioje pašiūrėje niekada neturėjo išgirsti jokios žmonių kalbos. Piemuo, atginęs ožkas, vaikus pamaitindavo ir, netaręs nė žodžio, visą laiką juos stebėjo. Taip praslinko dveji metai. Ir štai vieną kartą , atidarius duris, vaikai, ištiesę rankas, puolė prie jjo, šaukdami ,,bekos, bekos!“ Pasikartojus tai iš eilės keletą sykių, ožkaganys nuvedė vaikus pas valdovą ir paaiškino, kas nutikę. Išgirdęs vaikų šauksmą, Psametichas liepė išklausinėti, kokie žmonės vartoja žodį bekos. Jam buvo pranešta, kad tokiu žodžiu frigiečiai vadina duoną. Ilgai negalvojęs, Egipto valdovas nutarė, kad frigiečiai už juos senesni ir jų kalba atsirado pirmiau. Sunku šiandien pasakyti, ar tai tikras atsitikimas, ar tik gražus pasakojimas. Žinoma, jei kas panašaus ir buvę, tai vaikams jokiu būdu negalėjo ateiti į galvą pasakyti frigietišką duonos pavadinimą. Jie tikriausiai mėgdžiojo ožkų bliovimą, kurį nuolatos girdėdavo, o piemeniui pasirodė, kad jie sakę kažkokį jam nesuprantamą žodį . Iš šio Herodoto pasakojimo matyti, kad kalbos amžiaus klausimu žmonės domėjosi jau nuo senų laikų. O kuri pasaulio kalba seniausia, mes ir šiandien atsakyti negalime, nors kalbos mokslas pasiekė nepaprastai didelių laimėjimų.

Kartais įmanoma nustatyti, kada viena ar kita kalba atsirado. Pavyzdžiui, galima tvirtinti, kad pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje niekas nekalbėjo nei rusiškai, nei lenkiškai, nei bulgariškai, nei ukrainietiškai. Mat tuo laiku dar nebuvo suskilusi vadinamoji slavų prokalbė, iš kurios vėliau šios kalbos atsirado, ir tiek rusų, tiek lenkų protėviai dar nekalbėjo viena kalba. Tačiau šioje kalboje jau būta kai kurių tarminių skirtumų. Vėliau šie skirtumai ddidėjo, ir ilgainiui atsirado vakarinės, rytinės, ir pietinės slavų grupės, o šios dar vėliau suskilo į atskiras kalbas. Pavyzdžiui, rytiniai slavai suskilo į rusus, ukrainiečius ir baltarusius, ir mes galime apytikriai pasakyti, kad tai įvyko XΙV – XV amžiuose. Vadinasi, ukrainiečių kalba turi apie penkis šimtus metų.

Lietuvių kalba atsirado suskilus vadinamajai baltų prokalbei. Žymusis mūsų kalbininkas Kazimieras Būga teigė, kad baltų prokalbė ne vėliau kaip ΙV – ΙΙΙ a. pr. Kr. Suskilo į prūsų ir lietuvių – latvių grupes, o lietuvių – latvių grupė į atskiras kalbas pasidalijo po kokio tūkstančio metų. Taip galime spėti, kad mūsų kalba nuo latvių kalbos atsiskyrė maždaug prieš tūkstantį tris šimtus metų. Žinoma, šis atsiskyrimas – tai ne vienos dienos padarinys: jis galėjo užtrukti net keletą šimtmečių.

Pasaulio kalbų istorijoje esama ir tokių atvejų, kai galima tiksliai pasakyti kalbos atsiradimo metus. Tokių kalbų yra irgi nemaža, tai vadinamos dirbtinės kalbos. Pavyzdžiui, esperanto kalba gimė 1887 m., kai Liudvikas Zamenhofas (jis kurį laiką gyveno Lietuvoje) Varšuvoje išleido pirmąjį šios kalbos vadovėlį. Taigi dėl esperanto kalbos senumo mokslininkams niekada nereikės laužyti galvų.

Lituanistikos židiniai Vokietijoje

Augustas Šleicheris. 1852 metų gegužės mėnesį Prahoje lankosi Austrijos – Vengrijos švietimo ministras grafas Leonas Tun – Hohenšteinas. Su dideliu palydovų

būriu šiam einant į puotų salę, koridoriuje kelią pastoja gražaus sportiško sudėjimo vyriškis. Ministras susinervina, palydoje sumišimas – laikai juk neramūs. Visi atsikvepia, kai nepažįstamasis paprašo ministro leisti jam vykti į Lietuvą tirti to krašto žmonių kalbos . Džiaugdamasis, kad taip laimingai pasibaigė netikėtas susidūrimas, ministras, nesileisdamas į ilgesnius samprotavimus, pažada įvykdyti savo keisto interesanto norą, o šis jau spėja pasisakyti esąs Prahos universiteto profesorius Augustas Šleicheris.

Į Lietuvą, tuo metu kalbos mokslui dar mažai žinomą kraštą, Šleicheris buvo užsispyręs žžūtbūt patekti.Jis nedavė ramybės universiteto vadovybei, rašė prašymus Vienos mokslų akademijai. Iš niekur negavęs konkretaus atsakymo, iš vieno savo bičiulio, kurio sesuo buvo paskirta patarnauti aukštesniems svečiams, sužinojęs tikslią ministro iškilmingų pietų vietą ir laiką, Šleicheris ryžosi ką tik minėtam ,,pasikėsinimui”.

Ministras pažadą įvykdė:Vienos mokslų akademija Šleicheriui paskiria šešis šimtus guldenų, ir dar to paties mėnesio 25 dieną Šleicheris pradeda reikšmingiausią lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje kelionę. Iš Prahos atvyksta į Drezdeną, kur atsiima skirtuosius guldenus. Porą dienų pasisukioja Berlyne. Iš ŠŠtetino po trisdešimt šešių valandų kelionės audringa jūra 1582 metų gegužės 31 dieną atvyksta į Karaliaučių. Karaliaučiuje Šleicheris pirmiausia pasibeldžia į jam jau gerai žinomo lietuvių kalbos tyrinėtojo, Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos lektoriaus Frydricho Kuršaičio duris. Tačiau išeina pro šias dduris labai nusiminęs: tikėjosi geresnio priėmimo. Kuršaitis šiek tiek paegzaminavo Šleicherį iš lietuvių kalbos linksniavimo, paklausinėjodar vieno kito dalykėlio, ir viskas. Į Šleicherio pageidavimą pamokyti lietuvių kalbos Kuršaitis atsako taip miglotai, kad anas nesupranta, ką tai reiškia. Šlaicheris mandagiai paprašo, kad šis apsigalvojęs bent raštu praneštu savo atsakymą, ir nueina pas kitą žymiausią anų laikų Karaliaučiaus lituanistą profesorių Ferdinandą Neselmaną. Bet šis – vokietis, lietuvių kalbos pramokęs iš knygų, mažai jam gali padėti. Nesulaukęs Kuršaičio atsakymo, giliai širdį jį keiksnodamas, Šleicheris palieka Karaliaučių ir iškeliauja į lietuviškus Rytų Prūsijos kaimus lietuvių kalbos mokytis iš paprastų žmonių, be lektorių ir profesorių pagalbos.

Tokio mokymosi praktiką Šleicheris jau turi neblogą: juk čekų kalbą jis išmoko ne universitete, o Prahos baruose , prie pputojančio alaus bokalo su įkaušusiais čekais svarstydamas visai ne kalbos mokslo problemas.

Vienas po kito į Prahą, Vieną pasipila Šleicherio laiškai, kuriuose lyg gyvi iškyla devynioliktojo šimtmečio vidurio Rytų Prūsijos lietuvių kaimo paveikslai. Šleicheris suspėja visur. Žiūrėk, tia jis linksminasis su kaimo žmoneliais krikštynose, girdamas naujągimį ir linkėdamas jam laimingo gyvenimo kelio. Tai jis klebančiame būryje sėdi prie vestuvių puotos stalo, klauso piršlio oracijų ar, ant kelių pasidėjęs sąsiuvinį, skuba užsirašyti liūdnos mergaičių dainos melodiją. Tai vėl su nuomėtuotomis moterėlėmis ttraukia į šermenis. Didelio džiaugsmo Šleicheriui sukelia rugiapjūtės pabaigtuvės. Paskutiniai pradalgiai nukirsti. Pjovėjai, iškėlę iš varpų ir gėlių nupintą vainiką, dainuodami grįžta namo. Prie durų juos pasitinka šeimininkai. Vainiką atnešusį pjovėją laisto vandeniu. Šleicheris, gimęs ir augęs mieste, panašių dalykų nebuvo matęs. Lietuvių kalbą mokytis jam labai gerai sekasi. Jau birželio 11 dienos laiške slovėnų slavistui rašo, jog šiandien lauku o se pirmą kartą užkalbino žmogų. Liepos 6 dienos laiške draugui pasigiria, kad iš bėdos su lietuviais galįs susikalbėti, o suprantąs jau visiškai gerai.

A.Leskynas. Leskynas išleido labai įdomų veikalą apie baltų, slavų ir germanų kalbų linksniavimo sistemas. Už šį veikalą jam buvo paskirta speciali premija. Originaliai spręsdamas minėtų kalbų giminystės klausimus , Leskynas pamėgino sutakyti ,,bangų” ir ,,medžio” teorijas, parodydamas, kad jos viena kitai ne prieštarauja, o tik viena kitą papildo.

Savo metu labai reikšmingi buvo Leskyno veikalai ,,Lietuvių kalbos vardažodžių daryba”. Jie padėjo pagrindus tolesniam šių lietuvių kalbos problemų tyrimui. Leskynas taip pat atrado dėsnį apie lietuvių kalbos žodžių galūnių trunpėjimo ryšį su šių galūnių priegaide. Atradėjo garbei šis dėsnis buvo pavadintas Leskyno vardu. Paskutinis svarbus Leskyno kituanistikos darbas buvo lietuvių kalbos vadovėlis. Šį vadovėlį jis baigė rašyti prieš pat mirtį, jau sunkiai sirgdamas. Paskutinis Leskyno lituanistikos veikalas buvo išspausdintas po autoriaus mirties . Iš šios Leskyno knygos pirmuosius pirmuosius lietuvių kalbos pagrindus gavo beveik ištisa užsienio indoeuropiečių karta.

Leipcige Leskynas išugdė burį žymių kalbininkų. Pasiklausyti Leskyno paskaitų į Leipcigą važiuodavo ne tik vokiečių, bet ir rusų, lenkų, bulgarų, norvegų, serbų, japonų, ir kitų šalių kalbininkai. Kai kurie Leskyno mokiniai, sekdami savo mokytojui, tyrinėjo ir lietuvių kalbą. Antai bulgaras Aleksandras Doričius Leskyno paskatintas tavyko į Lietuvą, tyrinėjo lietuvių kalbos tarmes ir savo lituanistinę studiją skyrė pagerbti Leskynui. Leskyno mokinys norvegas Olafas Brokas kruopščiai ištyrė dabar jau beveik beveik išnykusią Bastūnų ir Žirmūnų tarmę.

Maskvos universiteto mokslinė taryba 1914 metų liepos 14 dieną, Leskynui švenčiant auksinį daktaro disertacijos jubiliejų , išrinko jį garbės nariu. Savo garbės nariu, įvertindama nuopelnus lituanistikai, Leskyną 1907 metais išrinko ir Vilniaus Lietuvių mokslo draugija.

Tiesa, lituanistika Leicigo universitete mėginta gaivinti, kai ten 1961 – 1974 metais profesoriavo Reineris Ekertas. Tačiau jam persikėlus į Berlyną rimtesnių gaivintojų daugiau neatsirado.

Francas Špechtas. Kalbą apie Špechto mokslinę karjerą turime pradėti nuo ,,Anykščių šilelio“ autoriaus Antano Baranausko. Šis dėstydamas lietuvių kalbą Kauno kunigų seminarijoje reikalaudavo, kad jo mokiniai iš gimtųjų vietų užrašytų gyvosios kalbos pavyzdžių. Atostogų metu šie prašydavo visokiausių sengalvėlių bobučių ir tėvukų pasakų ir tempdavo į Kauną ssavo mokytojui. Tas jas perskaitydavo, ką ne ką pataisydavo ir siųsdavo savo geram bičiuliui vokiečių kalbininkui Hugo Vėberiui. Baigęs universitetą, Francas Špechtas dirbo mokytoju, tačiau, sulaukęs atostogų, važiuodavo į Leipcigą ir sėsdavo prie anos Baranausko atsiųstų raštų krūvos. Pirmiausia jis visus šiuos raštus turėjo iššifruoti ir persirašyti savo ranka. Varginantis ir nuobodus buvo tai darbas, o kai 1914 metų liepos mėnesį Špechtas persirašė paskutinį puslapį ir apsidžiaugė, kad dabar galės rimtai studijuoti.

Špechtas sunkiai sužeidžiamas, o pagijęs vėl grįžta prie baranausko tekstų. Dirba labai atidėjęs. Jo darbo rezultatai buvo du stambūs tomai ,,A. Baranausko surimktos lietuvių kalbos tarmės“. Pirmajame 1920 metų išleistame tome pateikiami patys tekstai, o antrajame dvejais metais vėliau išleistame tome – aptariamos šių tekstų gramatinės ir leksinės ypatybės. Už šį darbą Špechtui suteiktas daktaro laipsnis, o autorius paskyrė jį nesenai mirusio savo ,,neužmirštamo mokytojo“ Leskyno atminimui.

Su Baranausko tekstais atėjęs į žymiausių lietuvių kalbos tyrėjų gretas, Špechtas iš jų nebepasitraukė. Beveik kiekvienais metais jis paskelbdavo kokių nors lietuvių kalbos istorijų tyrimų. Šiuos tyrimus jis skelbdavo ir lietuvių filologinėje spaudoje. Ir lietuvių kalbos,ir literatūros tyrinėtojai dėkingi Špechtui už pavyzdingą vieno reikšmingiausių senosios mūsų raštijos paminklų – Konstantino Sirvydo pamokslų ,,Punktų sakymų“ išleidimą. Šiam leidiniui Špechtas parašė ir išsamią

Sirvydo kalbos studiją. Špechtas yra suradęs ir paskelbęs nežinomų lietuvių kalbos rankraščių.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Špechtas daug dirbo prie stambaus veikalo apie indoeuropiečių linksniavimo kilmę. Šiame veikale yra daug drąsių hipotezių, įdomių etimologijų ir, suprantama, labai daug lietuvių kalbos medžiagos.

Lietuvių kalba ateina į Rusijos universitetus

Filipas Fortunatovas. Baigęs 1868 metais Rusijos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, Fotunatovas paliekamas ruoštis profesūrai. Išlaikiusį magistro egzaminus, universiteto vadovybė jį keletui metų išsiunčia pasižvalgyti po žymiausias Europos kalbos židinius. Karaliaučiuje jis turi progos pasišnekėti ssu geriausiu tuometiniu lietuvių kalbos specialistu Frydrichu Kuršaičiu. Skaito senas lietuviškas knygas, tyrinėja Karaliaučiaus bibliotekose esančius rankraščius.

1871 metų vasarą jis su kitu jaunu maskviečiu, vėliau garsiu orientalistu Vsevolodu Mileriu, buvo atvykęs į Liudvinavo apylinkes tyrinėit šio Lietuvos kampelio tarmės. Kelionei Fortunatovas iš anksto gerai pasiruošė. Dar neišvykęs iš Maskvos, jis jau turėjo neblogą supratimą, kaip kalbės liudvinaviškai, nes, susiradęs iš ten kilusį savo mokslų draugą Andrių Botyrių, ilgas valandas atidžiai klausėsi jo tariamų lietuviškų žodžių. Liudvinavo apylinkėse, apsigyvenęs ano mmokslo draugo tėviškėje, rusų mokslininkai prisirinko apie pusantro

Šimto liaudies dainų. Beveik pusę šių dainų jiems padainavo viena padienė darbininkė.

Grįžę į Maskvą, Fortunatovas su Mileriu išleido gražų lietuvių liaudies dainų rinkinį, kuriame pateikė ir Liudvinavo šnektos charakteristiką.

Fortunatovui į LLietuvą atvykti neteko, bet lietuvių kalbos tarmių tyrinėti jis nepaliovė ir gyvendamas Maskvoje: iš įvairių Lietuvos vietų kilę studentai jam būdavo savo gimtųjų tarmių atstovai.

Fortunatovo auditorijose paprastai daug klausytojų nebūdavę, bet iš tų, kurie ten nuolat sėdėdavo, galėjai tikėtis sulaukti tikrų mokslo žmonių.

Beveik jie visi išklausė ir labai turiningą lietuvių kalbos kursą. Šis kursas paprastai trukdavo dvejus metus. Klausytojai gerai susipažindavo, kiek tais laikais buvo įmanoma, su lietuvių kalbos tarmėmis, lietuvių kalbos istorija. Per pratybas nagrinėdavo įvairių lietuvių kalbos tarmių ir senųjų raštų tekstus.

Į Fortunatovo paskaitas sugužėdavo beveik visi Maskvos universiteto studentai lietuviai, nesvarbu, kokią specialybę jie būtų studijavę. Fortunatovo auditorijoje sėdėdavo Medicinos fakulteto studentas, būsimasis Lietuvos respublikos prezidentas Kazys Grinius. Ypač su dideliu susidomėjimu kiekvieno Fortunatovo žžodžio klausė būsimasis lietuvių bendrinės kalbos normintojas Jonas Joblonskis. Fortunatovas su lietuviais studentais palaikydavo artimus santykius ir kuo galėdamas jiems padėdavo. Pavyzdžiui, lietuviams caro valdžia tuo metu buvo uždraudusi spaudą, už lietuviškos knygos ar laikraščio platinimą bei skaitymą grėsė didelė bausmė. Tačiau kaip profesorius Fortunatovas savo vardu užsiprenumeruodavo šią spaudą ir dalydavo lietuviams studentams. Yra užsilikę iš to meto lietuvių studentų laiškų, kur jie su džiaugsmu rašo draugams ir artimiesiems, kad iš fortunatovo rankų jie gauną ,,Aušrą“ ir kitus nelegalius llietuviškus leidinius. Viename 1885 metų ,,Aušros“ numeryje, redakcijos atsakymuose, ,,gromatų skardinėje“, kaip ten vadino, randame ir tokį pranešimą: ,,Prof. Fortun., Maskvoje. Tamstos 8 rublius, prenumeratą už Auszrą, apturėjome. Dėkui labai szirdingai. Auszra taip taps ir toliau prisiųsta“.

Grigorijus Uljanovas. 1895 metų Lomonosovo premijos įteikimas buvo šventė ne tik rusų filologams – šis įvykis įėjo ir į lituanistikos istoriją. Mat tais metais įžymiojo rusų mokslininko vardo premiją gavo tuolaikinis Varšuvos universiteto profesorius, Fortunatovo mokinys Grigorijus Uljanovas už stambų veikalą ,,Lietuvių – slavų kalbos veiksmažodžių kamienų reikšmė“. Pirmoji šio veikalo dalis bovo išspausdinta 1891 metais, o antroji paskelbta 1895 – premijos įteikimo metais. Rusijos mokslų akademijos pageidavimu Fortunatovas parašė didžiulį atsiliepimą, kuriame išsamiai išnagrinėjo Uljanovo darbą, papildė jį vertingomis pastabomis, o svarbiausia – visiškai savarankiškai, dar nieko nežinodamas apie Ferdinando de Sosiūro atradimą, paskelbė dėsnį apie lietuvių kalbos kirčio perkėlimą, kuris, kaip esame minėję, dabar dažniausiai ir vadinamas Sosiūro ir Fortunatovo dėsniu.

Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija, galima sakyti, buvo pagrindinė Uljanovo specialybė. Šia tema jis parašė magistro disertaciją, o mūsū minėtas premijuotas veikalas Maskvos universitete buvo apgintas kaip daktaro disertacija.

Nikolajus Sokolovas. Pirmą kartą į Lietuvą jis atvyko 1901 metais. Pirmosios savo viešnagės Lietuvoje metu Sokolovas aarčiau susipažino su tuometinių Ukmergės ir KKauno apskričių tarmėmis. Po vienuolikos metų, dabar jau Maskvos universiteto docentas, Sokolovas vėl atvyko į Lietuvą, šį kartą į žemaičių kraštą. Apibendrindamas trijų išvykų į Žemaičius rezultatus, Sokolovas parašė plačią žemaičių tarmių monografiją, gaila, iki šiol ji nėra paskelbta. Sokolovas, važinėdamas po Lietuvą, ypač susipažinęs su tokiomis margaspalvėmis ir kalbotyrai įdomiomis žemaičių tarmėmis, suprato, kad pavieniai tyrinėtojai dažnai bejėgiai parodyti visus lietuvių kalbos tarmių ir tarmelių ypatumus. 1912 metais Sokolovas parašo specialų straipsnį, kuriame siūlo sudaryti prie lietuvių mokslo draugijos tarmių tyrinėjimo komisiją. Šios komisijos pagrindinis uždavinys būtų parengti lietuvių kalbos tarmių tyrimo programą. Šia tema Sokolovas 1912 metų vasarą Lietuvių mokslo draugijos susirinkime perskaito ir pranešimą.

Sokolovas domėjosi ir lietuvių kalbos praktikos dalykais. Anais laikais, žinoma, aktualiausiais dalykas buvo rašyba . Ne veltui pirmasis Būgos kalbinis darbas vadinosi: ,,Genys margas, o lietuviška rašybadar margesnė“. Lietuvių kalbininkas pykosi , ginčijosi, bet niekas nesusitarė, kokia rašyba mums tinkamesnė. Įšį ginčą įsitraukė ir Sokolovas, 1915 metais Vilniuje buvo išleista brošiūra ,,Lietuvių rašyba ir jos reformatoriai“.

Janas Boduenas de Kurtenė. Lietuvos ir Lenkijos karalius Augustas Antrasis, dėl nepaprastos jėgos pramintas Stipriuoju, vieną tokį Bodueną de Kurtenė, žymų artileristą, pasikvietęs iš Prancūzijos ir vėliau paskyręs savo rūmų svetimšalių gvardijos viršininku. Šio artileristo palikuonis iir buvo Janas Boduenas de Kurtenė, kuris ne tik mūsų kalbotyros, bet ir apskritai kultūros istorijoje suvaidino tokį didelį vaidmenį, jog Juozas Tumas – Vaižgantas, nekreipdamas dėmesio, jog Boduenas de Kurtenė smarkus bedievis, prašė Dievo jam geros sveikatos ir vaidino jį ,,lietuvių angelu sargu“.

Boduenas de Kurtenė Kazanėje dėstė ir lietuvių kalbą. Iš anų laikų išlikusiame universiteto mokslinės tarybod protokole rašoma, kad slavų literatūros magistro laipsniui įgyti buvo reikalaujama išlaikyti kalbotyros egzaminą, kurio metu ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į sanskritą, lietuvių ir slavų kalbų lyginamąją gramatiką. Į Kazanę atvykęs tobulintis talentingas lenkų kalbininkas Mikalojus Kruševskis nagrinėti lietuviškų tekstų eidavo specialiai pas Bodueną de Kurtenė į namus. Tačiau ne pedagogine veikla daugiausia Kaznėje lituanistikai nusipelnė Boduenas de Kurtenė.

Tais pačiais metais kaip ir Boduenas de Kurtenė dirbti į vieną Kazanės gimnaziją atvyko lietuvis Jonas Juška. Jis buvo baigęs Charkovo universitetą ir jau spėjo pasižymėti lituanistiniais darbais: rezenzavo Augusto Šleicherio gramatiką, 1861 metais Rusijos mokslų akademija išspausdino jo darbą ,,Kalbos lietuviško liežuvio ir lietuviškas statrašymas raba ortografija“. Tai buvo pirmas lietuvių dialektologijos veikalas, parašytas lietuvio! Jono brolis Antanas kunigavo Lietuvoje beveik su neįsivaizduojamu užsidegimu rinko lietuvių liaudies dainas ir gyvosios kalbos žodžius. Antano Juškos rinkiniai to meto sąlygomis buvo pasiekę beveik astronominių

dydžių: apie septyni tūkstančiai dainų tekstų, beveik du tūkstančiai dainų melodijų, apie septyniasdešimt tūkstančių žodžių.

Pirmiausia Boduenas de Kurtenė pamėgina keturias dainas išspausdinti universiteto ,,Mokslo darbuose“: išspausdinta lietuviškai lotyniškomis raidėmis. Eksperimentas pavyksta laimingai; niekas neapsižiūri, kad nusižengiama cariniams įstatymams. Dainas ruošti spaudai į Kazanę atvyksta ir pats, jau senukas, Antanas Juška. Universiteto mokslinė taryba Bodueno de Kurtenė iniciatyva priima nutarimą leisti Juškos dainas, ir 1880 metais pasirodo pirmasis tomas, antrašte ,,Lietuviškos dainos, užrašytos per Antaną Juškevičią apygardoje Pušaločių ir Veliuonos iiš žodžių lietuvių dainininkų ir dainininkių.

Bodueno de Kurtenė santykiai su lietuviais nenutrūko jam dirbant ir kituose universitetuose. Negalima parašyti beveik nė vieno senesnės kartos lietuvių kalbininko biografijos neminint Bodueno de Kurtenė vardo, ypač artimai su lietuviais jis bendravo dirbdamas Peterburge.

Savi Gimtosios kalbos tyrėjai

Frydrichas Kuršaitis. Kuršaitis buvo lietuvis, tačiau jau visiškai susitaikęs su mintimi, kad lietuvių tauta netrukus išnyks. Todėl norėdamas, kad bent bibliotekų lentynose jo mirusi tauta ateinančioms kartoms paliktų šiokius tokius pėdsakus, stengėsi šios tautos dvasinius lobius ,,,nuogrunčiai į knygas surašyti“. Dirbo Kuršaitis išsijuosęs, ir darbas jam sekėsi. Jo veikalai yra tikri Rytų Prūsijos lietuvių kalbos paminklai. Trys Kuršaičio žodyno tomai yra pagrindinis mūsų išnykusios tautos dalies žodžių aruodas, o Kuršaičio gramatika, medžiagos gausumu ir patikimumu pralenkianti nnet garsiąją Šleicherio gramatiką, yra išsamiausias ir paskutinis to krašto lietuvių kalbos struktūros aprašymas. Mokslo pasaulyje Kuršaitis ypač išgarsėjo lietuvių kalbos priegaidžių tyrimais. Mat jis pirmasis nuodugniai išdėstė, kad lietuvių kalbos dvibalsiai ir ilgieji balsiai gali būti ištariami su dvejopomis priegaidėmis. Šleicheris, tais laikais su nuostabiu tikslumu perteikęs lietuvių kalbos bruožus, vis dar teberašė: ragas – ragai, degu – dega, kasiau – kasė, o Kuršaičio raštuose tokie lietuvių kalbos pavyzdžiai jau įgauna šiandieninį vaizdą: ragas – ragai, degu – dega, kasiau – kasė it t. Tiesa, Šleicheris viena proga yra prisipažinęs, kad Kuršaičio dar 1849 metais paskelbta studija apie lietuvių kalbos kirčiavimą jis buvo taip susižavėjęs , kad ją visą išmoko atmintinai. Tačiau Šleicheriui vis dėlto atrodė, kad tvirtagalės ir ttvirtapradės priegaidžių skyrimas yra per daug subtilus dalykas.

Kuršaitis, pavyzdžiui, ir savo žodyne, bijodamas suklaidinti ateities tyrėjus, žodžius, kurių pats savo ausim nebuvo girdėjęs, o paėmęs iš kokių nors rašytinių šaltinių , pažymėdavo tam tikru ženklu. Mūsų dienų mokslininkai, naudodamiesi Kuraičio pavyzdžiais, taip pat niekada nepamiršta pažymėti ir ano ženklo. Tačiau nėra namų be dūmų, nėra darbų be klaidų. Kuršaičio veikaluose tokie ,,dūmai“ yra dvibalsių ie, uo su balsiais ė, o suplakimas. Pagrindinis kaltininkas čia yra gimtoji Kuršaičio tarmė, kur ššie garsai gerokai painiojami.

Į ,,Lietuvių kalbos gramatiką“ Kuršaitis įdėjo ir pluoštą lietuvių liaudies dainų su melodijomis. Tai dainos, kurias pats Kuršaitis vaikas dainavo ir kurių skambesys, kaip jis sakė, dar po šešiasdešimt metų jo sąmonėje išliko gyvas. Kuršaitis gražiai apibūdina lietuvių liaudies dainų pobūdį. Dainos lietuviui – tai savotiškas jo svajonių Eldoradas. Dainose yra viskas, ko taip trūksta lietuviui kasdieniame gyvenime, žirgai ten kaustyti aukso pasagomis, laivai plaukia šilkinėmis burėmis.

Kaip tolimą vaikystės prisiminimą, gelbėdamas nuo galutinės pražūties, šias dainas Kuršaitis ir įdėjo į gramatiką. Tačiau jis labai apsiriko – kas šiandien nežino Lietuvoje Kuršaičio vaikystės dainų ,,Ko liūdi, sesyte, ko nedainuoji“, ,,Vienam darže žydėjo mairūnai“. Pats Kuršaitis , matyt, dėl dainų išnykimo mažai rūpinosi, jeigu Klaipėdos krašto dainų rinkėjas Ansas Bruožisjį, jau mirusį, su kitais ,,dievotaisiais žmonėmis“ priskyrė net prie ,,lietuviškų dainų naikintojų“.

Antanas Baranauskas. Svarbią vietą Baranauskas užima mūsų literatūros istorijoje. Reikia pasakoti apie Baranauską ir lietuvių matematikos istorijoje. Neparašysi be jo ir lietuvių kalbotyros istorijos, kur jam, kaip pirmam žymiam mūsų dialektologui, priklauso garbinga vieta.

Tačiau be Muravjovo ,,paskatinimo“ gilesnėms lietuvių kalbos studijoms Baranauskas tikriausiai nebūtų atsidėjęs ir savo ,,Kalbomokslio lietuviškos kalbos“ nebūtų rašęs. Iš pradžių dėstymo reikalams Baranauskas iš vokiečių kalbos išsivertė Šleicherio lietuvių kalbos ggramatiką, bet vėliau, labiau įsitraukęs į studijas , parašė ir savo ,,Kalbomokslį“, kurį daug kartų taisė, redagavo, bet išleisti taip ir nesiryžo. Tiesa, visai be Baranausko žinios iš jo mokinių nuorašų su gausybe klaidų ,,Kalbomokslis“ buvo išleistas 1896 metais Tilžėje. Rašyti gramatiką Baranauskui iš tikrųjų buvę labai sunku: ankstesnės gramatikos buvo rašomos svetimomis kalbomis. Baranauskui reikėjo kurtis lietuviškus gramatikos terminus. Nemaža tokių jo terminų lietuvių kalbotyroje išsilaikė iki mūsų dienų. Rodos, kokie paprasti žodžiai tarmė, rašyba, sakinys, o iki Baranausko jų niekas nežinojo. Šiais žodžiais lietuvių kalbotyros terminiją ir apskritai lietuvių kalbą praturtino Baranauskas. Daugelis jo sugalvotų terminų neprigijo. Šiandien jau maža kas atspės, jog lanktis arba lankis, Baranauskui buvo linksnis, skundlankis – galininkas, duotlankis – naudininkas, kad priebalsius š, ž, jis vadinęs šnypščiais, o s, z – švilpiais, č, dž – čiulpiais ir t. Kai kurie Baranausko terminai mums dabar ir šypseną sukelia, tačiau nepamirškime, kad Baranauskas lietuvių kalbotyros terminijoje laužė pirmuosius ledus. Savotiškos Baranausko pažiūros buvo ir į bendrinę kalbą. Jis teigė, jog sunorminti reikia tik rašybą, o skaito kiekvienas kaip nori savo tarme. Pavyzdžiui, Baranauskas specialiai rašydavo duna, kad vieni šį žodį galėtų skaityti dūna, kiti douna, treti – dona, o ketvirti duona. Baranauskas ir pats, važinėdamaspo įįvairias parapijas, stengdavosi kalbėti vietinėmis tarmėmis. Galima įsivaizduoti, kokį juoką sukeldavo vietos Žmonėms anykštėnas, prabilęs žemaitiškai ar dzūkiškai. Tokiu savo elgesiu vyskupas piktindavo ganomuosius. Baranauskui ypač patikusi dzūkų tarmė. Sako, jog žadėjęs net dzūkišką laikraštį leisti.

Seminarijoje Baranauskas lietuvių kalbą dėstė dvylika metų. Tada jis buvo laikomas didžiausiu savo gimtosios kalbos autoritetu. Rusijos mokslų akademija prašydavo jo recenzuoti įvairius lituanistinius veikalus. Pas jį lankydavosi žymūs Rusijos ir užsienio mokslininkai. Ypač artimus ryšius Baranauskas palaikė su vokiečių kalbininku, Šleicherio mokiniu Hugo Vėberiu, Kuriam Baranauskas siūsdavęs tarmių tekstus; geras jo bičiulis, aprūpindavęs jį, be kita ko, ir naujausia lingvistine literatūra, Buvo Janas Boduenas de Kurtenė. Tačiau nustojęs dėstyti lietuvių kalbą kauno kunigų seminarijoje, Baranauskas nuo šios kalbos studijų ir apskritai nuo lietuvybės ėmė tolti. Senatvėje daugiausia rūpinosi tik religijos reikalais. Tas pats Baranauskas, kuris kažkada rašė: ,,Pirmieji tiesos spinduliai mano prote lietuviškai praspindo; pirmieji širdies jausmai lietuviškai man jrūtinę sukaitino, sudrebino. Mano motulė lietuviškai sypdama lyliavo, auklėtoja lietuviškai pasakas sakydavo. Pirmosios dainos lietuviškai man širdin kliudė.“, keturių eržilų karieta važinėdamas, net kalbėti lietuviškai privengė, o neretai, lietuviškai prakalbintas, leniškai atsakydavo.

Vytautas Juška. Čia laukia vėl maloni staigmena: Švietimo ministerija jam paskiria keturių mėnesių komandiruotę į Suvalkų guberniją tyrinėti dzūkų tarmių, o iš

ten jis galėsiąs vykti į Vėliuoną tikrinti dėdės surinktų žodžių. Plokščiuose daug laiko praleidžia lietuvių tautinio atgimimo žadintojo Petro Kriaučiūno svetinguose namuose. Nerte pasineria į darbą. Jaučiasi be galo laimingas pagaliau ilgesniam laikui atvykęs į tėvų gimtinę. Aštuonis mėnesius praleidęs Lietuvoje, grįžta į Dorpatą. Suredaguoja dalį žodyno ir vyksta į Peterburgą duoti savo darbų atskaitos. Čia laukia vėl kita be galo džiuginanti staigmena. Vieno profesoriaus pasiūlymu paduoda pareiškimą užimti Peterburgo universiteto lyginamosios gramatikos privatdocento vietą. 1896 metų kovo 16 dieną ddvidešimt šešerių metų privatdocentas skaito savo pirmąją paskaitą. Į kito semestro planus įtraukiamas lietuvių kalbos garsų ir formų apžvalgos kursas. Skaitys jį Vytautas Juška. Rusijos mokslų akademijos padedamas, svajoja sušaukti lituanistų kongresą. Tačiau tiek daug žadančio jauno moksliniko kelią pastoja šiltinė.

Jonas Jablonskis. Jablonskio vaikystė prabėgo Suvalkijos lygumose. Kaimo siuvėjo pramokytas skaityti lietuviškai, tris žiemas Naujamiestyje rusiškai ir lenkiškai, žinoma, šių kalbų beveik nemokėdamas, kalė kitas mokslo gudrybes. Mokytojas Jablonskis buvo labai griežtas. Nei vienas simuliantas, nei vienas pakankamai nepasirengęs mmokinys ar studentas neprasmukdavo pro Jablonskio kontrolę.

Lietuvos universiteto studentai lietuvių kalbos egzamino laikyti eidavo į Jablonskio butą ar net į ligoninę, kur jis sirgdamas gulėdavo. Bet ir tokios aplinkybės nė kiek nešvelnindavo egzamino. Kiti profesoriai buvo net susirūpinę, ką ddaryti, kad taip mažai žmonių šį egzaminą išlaiko.

Dar 1901 metų ,,Lietuviškos kalbos gramatikos“ prakalboje Jablonskis rašė: ,,Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslui, reikia būti atsargiam <.> Šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti.“ Kurdamas naujadarus, išvarydamas iš lietuvių kalbos svetimos kilmės žodžius, buvo labai atsargus. Jis nevarė iš lietuvių kalbos tokių svetimos kalbos žodžių, kurie lietuvių kalbai buvo kuo nors reikalingi, kuriuos lietuviai nuo seno vartojo ir kuriems mūsų kalboje nebuvo gerų pakaitalų. Nekovojo Jablonskis ir su tokiais svetimais žodžiais, kurie vartojami daugelyje civilizuoto pasaulio tautų. Kai Lietuvoje atsirado kalbininkų, kurie klimatą siūlė keisti orove, literatūrą – raštuomene, trigonometriją – trikampiomata. Jablonskis rašė: ,,Man, seniui, net galva ima suktis, beskaitant įvairius tų tterminų rinkinius ar projektus <.> reiks, nuosekliai elgiantis, ir mūsų studentai netrukus moksniuotojais paversti.

Šiaip apie Jablonskį esame įpratę kalbėti kaip apie kalbininką praktiką. Tačiau tokie Jablonskio veikalai, kaip 1922 metais išleista ,,Lietuvių kalbos gramatika“, 1928 metais pasirodę ,,Linksniai ir prielinksniai“, turi didelės reikšmės ir mūsų kalbos mokslui.

Lietuvių kalbotyra už Atlanto

Alfredas Senas. Lietuvos universitete jaunam šveicarui tenka dėstyti daugybę dalykų. Šiuo metu jis paskelbia ir nemaža reikšmingų publikacijų. 1929 metais Vokietijoje išleidžiamas jo ,,Trumpas lietuvių kalbos vadovėlis“, tiesą sakant, jjis nėra toks trumpas – tai daugiau kaip trijų šimtų puslapių knyga. Palankią šios knygos recenziją paskelbė jau mums pažįstamas įžymusis latvių kalbininkas Janas Endzelynas, pabrėžęs, kad čia ,,pirmą kartą randama tokių duomenų apie lietuvių kalbą, ypač raštų kalbos kirtį ir priegaidę, kokių iki šiol mūsų dispozicijoje nebuvo“. Humanitarinių mokslo fakulteto leidiniuose Senas paskelbia straipsnius apie Motiejaus Valančiaus garsažodžius, apie lietuvių kalbos degtinės pavadinimus, išsamiu straipsniu įvertina Kazimiero Būgos reikšmę kalbotyrai. Kaune jis pradėjo darbą ir prie ,,Lietuvių rašomosios kalbos žodyno“.

Ypač sėkmingai ,,Lietuvos ir lietuvių naudai“ senas darbavosi Pensilvanijos universitete Filadelfijoje. Čia, be daugybės smulkesnių darbų, jis parašė kapitalinį ,,Lietuvių kalbos vadovą“. 1957 metais Vokietijoje buvo išleista antroji šio veikalo dalis ,,Chrestomatija ir žodynas“, o 1966 metais – pirmoji dalis ,,Gramatika“. Tai, be abejo, yra geriausiais ir išsamiausias užsienio kalba parašytas, pirmiausia mokslininkams kalbininkams skirtas lietuvių kalbos vadovėlis.

Filadelfijoje senas baigia parengti ir svarbiausią savo gyvenimo veikalą ,,Lietuvių rašomosios kalbos žodynas“. Šiame darbe jo nepakeičiamas talkininkas buvo profesorius Antanas Salys. Šis penkių tomų lietuvių – vokiečių kalbų žodynas dažniausiai vadinamas Nydermano žodynu. Tačiau Alfredas Senas iš visų keturių žodyno autorių buvo vienintelis, kuris čia darbavosi nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Pradėdamas žodyno darbą, Senas, žinoma, neįsivaizdavo, kad šis darbas ttaip ilgai užtruks.

Viljamas R. Šmolstygas. Nuo 1965 metų Šmolstygas labai sėkmingai profesoriauja Pensilvanijos valstijos universitete. Čia jam tenka ar teko dėstyti rusų, senąją slavų kalbą, sanskritą, hetitų, lietuvių kalbas, istorinę kalbotyrą ir kitus filologojos dalykus.

Iš apibendrinamojo pobūdžio lietuvių kalbos tyrinėjimų didžiausio dėmesio, be abejo, nusipelno Šmolstygo veikalas ,,Lietuvių kalbos istorinė sintaksė“ ir ,,Lituanus“ žurnale paskebta studija ,,Lietuvių kalba – praeitis ir dabartis“. Prifesorius yra bendraautorius ir turbūt populiariausio užsienyje išleisto lietuvių kalbos vadovėlio. Tai kartu su Leonardu Dambriūnu ir Antanu Klimu parašytas ,, Dabartinės lietuvių kalbos įvadas“.

Pasaulio baltistams profesorius Šmolstygas padarė labai didelę paslaugą į anglų kalbą išversdamas Janio Endzelyno veikalą ,,Baltų kalbų garsai ir formos“. Vertė profesorius šią knygą iš lietuviško vertimo, o su latviškuoju originaliu ją sutikslino Amerikos latvių kalbininkas Benjaminas Jėgeris.

Baltistika tekančios saulės šalyje

Ikuo Murata. Pirmojo japonų lituanisto ir apskritai baltisto šlovė tenka Tokijo ekonomikos koledžo profesoriui Ikuo Muratai.

Prasideda lituanistinė Muratos veikla. Pirmiausia ,,Tokijo ekonomikos koledžo humanitarinių ir gamtos mokslų žurnale“ skelbiami jo lietuviškų pasakų vertimai. Skelbiami jie su lietuviškais originalais, plačiais komentarais, įvairia informacine medžiaga. Apie vienos pasakos vertimą norėtume pakalbėti smulkiau. Tai garsioji mūsų pasaka apie Eglę žalčių karalienę ir jos medžiais pavirtusius vaikus. Pasakos vertimą Murata parengė kruopščiai. <

Po lietuviškų pasakų, lietuvių kalbininkų straipsnių Murata sėdo prie Kristijono Donelaičio ,,Metų“. Norėdamas geriau pajusti lietuviškų Donelaičio eilučių skambesį, visą ,,Pavasario linksmybių“ tekstą įsirašo į magnetofono juostelę.

Po Donelaičio atėjo Antano Baranausko eilė. Šalia japoniško teksto profesorius pateikia net du lietuviškus originalo tekstus – bendrinės kalbos ir tarminį poemos variantą. Kaip rimtas kalbininkas net ir lietuvių kalbos tarmių žemėlapį prisideda.

Kapitaliniams japonų leidiniams ,,Pasaulio mįslių enciklopedija“ ir ,,Pasaulio patarlių enciklopedija“ Murata labai rūpestingai parengė skyrius , skirtus šio žanro lietuvių ir latvių kūrybai. Paskelbė straipsnių apie baltų kalbų bevardę giminę, baltų ir slavų kalbų santykius, lietuvių leksikografiją. Kartu su trumpomis gramatikomis jis išleido lietuvių ir latvių kalbų žodynėlius.

Lituanistika Huso šalyje

Leopoldas Geitleris. Gerų lituanistų Prahoje tuomet nebuvo, tad Geitleris, pasimokęs lietuvių kalbos daugiausia savarankiškai, jo biografų žodžiais tariant , ,,Šleicherio pavyzdžiu“ 1873 metais iškeliauja į Lietuvą. Geitleris tada jau buvo baigęs Prahos universitetą ir Vienoje apgynęs daktaro disertaciją.

Dėl neaukšto to meto lietuvių dialektologijos lygio ir nepakankamai gero lietuvių kalbos mokėjimo Geitlerio darbuose esama nemaža netikslumų.Kaip vieną tokią laiko bandymus išlaikusią detalę norėtųsi nurodyti 1875 metais paskelbtą lietuvių kalbos žodžio kepurė etimologiją. Šį žodį Geitleris siej su rusų čepec, lenkų czepiec, serbų – kroatų čepac. Niekas nuo Geitlerio nemėgino

gudriau aiškinti lietuvių kepurės kilmės.

Persidirbęs Geitleris susirigo sunkia nervų liga ir mirė. Tačiau į lituanistikos istoriją įeis kaip pirmasis čekas, aktyviai pradėjęs darbuotis lietuvių kalbotyros baruose, o čekų filologijos istorijoje jis pagrįstai vadinamas ,,pirmuoju mūsų baltistu“.

Josefas Zubatas. Lietuvių kalbos pradėjo mokytis dar studijuodamas universitete. Iš pradžių specialiai lietuvių kalbos tyrinėti Zubatas nesirengė. Tos kalbos duomenys jam buvo reikalingi tik bendroms indoeuropietiškoms problemoms geriau suprasti. Tačiau 1891 metais jau tapęs Prahos universiteto profesoriumi, jis staiga pasuka į baltistiką ir ššiai mokslo sričiai atiduoda penkiolika kone kūrybingiausių gyvenimo metų.

Zubatas tyrinėjo lietuvių ir latvių liaudies dainas, rašė istorines baltų kalbų gramatikos klausimais, recenzavo svarbiausius anų metų baltistikos leidinius, Ypač daug straipsnių paskelbė baltų kalbų žodžių kilmės klausimais. Jis intensyviai rinko medžiagą lietuvių kalbos etimologiniam žodynui, kurį buvo pasiryžusi išleisti viena vokiečių leidykla. 1901 metų vokiečių indoeuropeistikos žurnale pasirodė naujai ruošiamų kalbotyros veikalų reklama. Tarp tų veikalų ir Zubato žodynas.

Su dideliu pasisekimu Prahos universitete Zubatas skaitė lietuvių kalbos kursą. PPavyzdžiui, 1895 mokslo metų pirmajame semestre Zubato lietuvių kalbos paskaitų klausė dvidešimt studentų,o tai ištikrųjų labai daug, nes anais laikais panašių disciplinų profesoriai turėdavo du tris, kartais vieną mokinį.

Vaclavas Machekas. Žmogus iš Lietuvos, patekęs į Macheko kabinetą, būdavo gerokai nnustebintas – jis pasijusdavo esąs ne Čekijoje, o kurio nors Vilniaus filologo bute: ant sienos Lietuvos žemėlapis, knygų lentynose išsirikiavę Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Ievos Simonaitytės, Juozo Baltušio raštų tomai, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio reprodukcijos, ant stalo – koks nors ką tik iš spaudos išėjęs lituanistinis leidinys.

Akademiko Juozo Balčikonio aštuoniasdešimties metų jubiliejaus proga Machekas atsiuntė straipsnį apie lietuvių kalbos priešdėlius. Deja, savo darbo, išspausdinto Lietuvoje, jis jau nesuspėjo pamatyti. Paskutiniuosius kelerius gyvenimo metus Machekas ruošė spaudai naują savo etimologinio žodyno leidimą. Darbą sėkmingai pabaigė. Paskutiniuosius nurodymus dėl veikalo spausdinimo davė jau išvežamas į ligoninę.

Naudota literatūra

1. Algirdas Sabaliauskas – ,,Žodžiai atgyja“.

2. Algirdas Sabaliauskas – ,,Žodžiai keliauja“.