Lietuviu liaudies dainos

Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija

Lina Girskaitė

Ia klasės mokinė

Lietuvių liaudies dainos

Darbo vadovas

mokyt.R. Žemaitienė

Zarasai 2004

Turinys

I Įvadas

II Lietuvių liaudies dainų rinkimas

III Lietuvių liaudies dainų įvairovė ir jų skirstymas

IV Lietuvių liaudies dainų grožis ir savitumas

V Etnografinės sritys

VI Išvados

Lietuvių liaudies dainos

Mes dainuojame liaudies dainas, skaitome daug pasakų, žaidžiame

mindami mįsles. Suprasti savo ištakas įmanoma tik ištyrus kultūrą, kurios

žaizdre šimtmečius ugdėsi lietuvių kartų kartos. Vienas reikšmingiausių

dvasinės kultūros reiškinių yra tautosaka. Jei priklauso dainos iir raudos,

pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės ir priežodžiai,

mįslės ir minklės ir kita.

Daina – dvasinės kultūros atrama, taurių jausmų, idealų reiškėja.

Daina – viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Širmieji

spausdinti lietuvių tautosakos tekstai yra trys lietuvių liaudies dainos:

„Anksti rytą rytužėlį“, „Aš turėjau žirgužėlį“ ir „Aš atsisakiau savo

močiutei“.

Stiprėjant tautiniam sąjūdžiui, į dainas imama žiūrėti kaip į esminę

tautos dvasinio turto dalį, tautos prigimties reiškimosi būdą. Jos imamos

rinkti, pasirodo didesni leidiniai. Pirmasis lietuvių liaudies dainų

rinkinys „Dainos oder Litauische Volkslieder“ išleistas KKaraliaučiuje 1825

metais. Jo sudarytojas – Liudvikas Gediminas Rėza (1776 – 1840). Rinkinyje

lietuvių ir vokiečių kalbomis pateiktos 85 dainos, įdėtos 7 dainų melodijos

ir įvadinis straipsnis. Netrukus pačioje Lietuvoje Simonas Stanevičius

išleido liaudies dainų rinkinį „Dainos Žemaičių“ (1829), kuriame iš savo

surinktų dainų pateikė 330 tekstų. Melodiją S. Stanevičius laikė

neatskiriama dainos dalimi ir 1833 metais išleido šių dainų melodijų

rinkinį „Pažymės žemaitiškos gaidos , pridėtos prie Dainų Žemaičių“. Dainų

tekstų rinkinį sudarė ir Simonas Daukantas (1846). 1853 metais didelę dainų

rinktinę – 410 tekstų, 55 melodijos – lietuvių ir vokiečių kalba paskelbė

vokiečių kalbininkas F. Neselmanas.

Patys reikšmingiausi ir didžiausi praėjusio šimtmečio dainų

leidiniai – apie 2700 tekstų, 1711 melodijų – sudaryti brolių A. Ir J.

Juškų beveik vien iš Veliuonos apylinkių. Tai „Lietuviškos dainos“ (3t.,

1880 – 1822), „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1883). Po jų mirties kiti

parengė melodijas (1900).

Be to , amžiaus pabaigoje pasirodė ir Ch. Barčio „Dainų balsai“ (2t.,

1886 – 1889) – Svarbus Mažosios Lietuvos dainų sąvadas.

XXa. dainos renkamos dar intensyviau. Į šį darbą įsitraukia įvairių

sluoksnių, profesijų žmonių.

Svarbiausias yra Lietuvių kalbos ir literatūros instituto

tautosakininkų rengiamas daugiatomis leidinys „Lietuvių liaudies dainynas“.

Pasirodė keturi tomai: „Vaikų dainos“ (1980), „Karinės – istorinės dainos“

(1t., 1983, 2t., 1988). Juos parengė P. Jokimaitienė, B. Kazlauskienė, Z.

Pupeikienė ir kiti. Šis leidinys turi vainikuoti daugelio žmonių darbą. Jis

remiasi anktesnėmis publikacijomis, ypač rankraštine sukaupta medžiaga,

kurios dauguma – apie 400 000 tekstų – sukaupta instituto Lietuvių

tautosakos rankraštine. Tai milžiniški turtai, kuriuos per šimtmetį surinko

įvairaus amžiaus, išsilavinimo, užsiėmimo žmonės, skyrę lietuvių tautosakai

ne vieną dieną, o ištisus mėnesius, metus. Jų ddėka šiandien ir įmanoma

tautai grąžinti jos didįjį kūrybinį palikimą.

Ir dabar kaupiamos dainos. Kol dar žmonės moka vertingų tradicinių

dainų, aktualu jas rinkti. Todėl kasmet organizuojamos mokslinės

ekspedicijos, renka ir pavieniai entuziastai, ir mokyklų literatai,

kraštotyros būreliai. Tik šitaip galima išsaugoti ateičiai sparčiai

nykstančią lietuvių liaudies dainas.

Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pavyzdžiui, supant,

liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, o pavasarį patiems supantis lauke

pakabintose sūpuoklėse – sūpuoklinės dainos. Lankant sekmadieniais rugius,

buvo dainuojamos paruginės dainos, o per vaišes – vaišių, šokant – šokių

dainos ir t.t.

Tiesa, ne visos dainos atitinkamoms progoms skirtos. Dainuojama ir

šiaip sau, bet kada, pavyzdžiui, ilsintis, jaunimui suėjus vakaroti,

moterims bebruzdant po namus.

Daugiatūkstantinę dainų aibę sugrupuoti, kad būtų suprantama ir aiški

tvarka, nėra lengva. Iš dalies šiokią tokią tvarką siūlo pats gyvenimas,

atskiros jo sritys, kurias vaizdavo ar prie kurių pritapo dainos.

Atsižvelgiant į tai, didžiąją daugumą lietuvių dainų galima suskirstyti į

trys grupes: 1.Kasmetinių darbų ir papročių dainos; 2.Asmens ir šeimos

gyvenimo dainos; 3. Visuomenės gyvenimo dainos.

Kasmetinių darbų ir papročių dainas patogu suskirstyti pagal jų

sąsają su metų laikais. Darbas – daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Kaimo

žmonės dainas pasitelkė į pagalbą savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui

pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo

beveik tokia pačia būtinybe, kaip dirbti. Skirtingiems darbams vis kitos

dainos buvo kuriamos. DDainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą

su metų laikais. Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų. Pavasarį skambėdavo

arimo, vasarą šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau – linaraučio,

o rudenį ir žiemą – kūlimo dainos. Natūraliai prie gamtos kaitos derinosi

ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą

laiką skambėjo ganymo dainos, raliavimai. Metų laikai lėmė ir kai kurių

nuolatinių namų darbų ritmą. Pavasarį ir vasarą per patį darbymetį nebuvo

nei verpiama, nei audžiama, neskambėdavo tada ir verpimo, audimo dainos.

Tik malimo dainos dainuojamos per ištisus metus.

Šienapjūtė – pirmasis svarbus vasaros darbas, pašaro ruošimas žiemai.

Šienapjūtė būdavo palydima valiavimais, t.y. dainomis, apipintomis

priedainiais valio valio ir pan. Valiavimais išsiverždavo iš jaunų krūtinių

vyrų darbo ūpas, išgyvenimai žalių laukų platybėje. Valiavimai – tarsi

himnas žmogaus darbui ir gamtai. Valiavimų skaidrus polėkis susipina su

humoristinėmis gaidomis.

Per šienapjūtę skambėdavo dainos ir be minėto priedainio. Vienose iš

jų liečiama karo tema, nugailimas kariu ar rekrūtu tapęs šienpjovys („Oi

daugel daugel mūsų brolelių“, „Augin tėvas du sūnelius“), kitose girdėti

bajorų nuskriaustos seselės skundas, našlaitės išgyvenimai. Apskritai dažni

dramatiški, tragiški motyvai, galimas dalykas, yra senų šienavimo apeigų

tolimi atgarsiai. Bet pačios dainos – tai ne mintinis augmenijos mirties

apdainavimas, jos – žemiškos, tai įvairių žmogaus išgyvenimų įkūnijimas.

Šienapjūtės dainos yra paplitę šiaurinėje Lietuvos dalyje, tuo tarpu

rugiapjūtės dainos – pietinėje iir pietrytinėje dalyje, t.y tarp rytinių ir

pietinių dzūkų. Rugiapjūtės dainas dainuodavo ne šiaip sau buitiškai, o

garsiai garsiai. Balsas, rodos, pakildavo iki pat padangės, nusklisdavo

per visus rėžius iki miško, vėl sugrįždavo aidų aidais. O pačios melodijos

dažnai ne tiek iškilmingos, kiek didžios sopės, nuovargio ir kančios

kupinos. Bet rugiapjūtės dainų tematika, pasakytume, moteriška.

Asmens ir šeimos gyvenimo dainos sudaro didžiausiąją lietuvių dainų

dalį. Šias dainas skirstome pagal sąsają su tam tikrais žmogaus gyvenimo

tarpsniais. Išskiriamos vaikų, jaunimo, meilės, piršlybų, vestuvių,

krikštynų šeimos ir kt. dainos. Šios dainos savo ruožtu dalijasi į mažesnes

grupeles. Vaikų dainose išsiskiria lopšinės, gyvūnijos apdainavimai,

erzinimai. Šeimos dainas sudaro dainos apie tėvus ir vaikus, vyrą ir žmoną,

marčią, našlaičius ir kt.

Visuomenės gyvenimo arba visuomeninės dainos taip pat labai

įvairios. Gausiausios iš jų – karo dainos. Karo dainos buvo kuriamos daug

šimtmečių. Jas galima skirstyti į senąsias (klasikinio stiliaus) ir

naująsias. Apytikrė chronologinė riba, sąlygiškai jas skiriant, – XVIII

amžius. Meniškiausios – klasikinio stiliaus dainos.

Seniausios lietuvių karo dainos priklauso kovų su kryžiuočiais

laikotarpiui. Nuožmūs Lietuvos puldinėjimai ypač suaktyvėjo XIII a.

pabaigoje.

Kario mirties išaukštinimas daina buvo labai reikšmingas dalykas

senųjų lietuvių kovoje prieš kryžiuočius. Tai – dvasinė atrama, padėjusi

narsiai kautis, net suvokiant, kad teks žūti.

Skaudų daugelio karų patyrimą liaudis įkūnijo savitose dainose.

Populiariausios dainos, apdainuojančios kario mirtį dainoje „Anoj pusėj

Nemunėlio“ (487

variantai) sesė, žuvus broliui, iš nevilties pašers žirgelį

žaliosiomis rūtelėmis, močiutė pagirdys gailiom ašarėlėm. Dainoje „Aušta

aušrelė“ (836 variantai), žirgui parnešus brolio mandierėlę (drabužius),

sesė plaus ją ašarėlėm, kočios atodūsiais. Dainoje :Per tiltą jojau“ (804

variantai) prie žuvusiojo atskris gedėti gegutės: motina, sesuo ir žmona.

Tad lietuvių dainininkai, šiaip vengiantys vaizduoti žiauriausią

gyvenimo beprasmę – mirtį – dainose, šio žanro kūriniais pasirodė dideli

menininkai. Jie sugebėjo emocingai, plastiškai, apgaubdami fantazijos šydu

įamžinti per karus patiriamų baisybių nežmoniškumą.

Be to, visuomenės gyvenimo dainoms priklauso socialinio

protesto, sukilimų, tautinio sąjūdžio, rrevoliucijų, partizanų kovų,

tremties, emigracijos ir kitos dainos. Daugelį čia išvardytų dainų galima

vadinti ir istorijos (praeities) dainomis: jos apdainuoja reikšmingus

Lietuvos istorijos įvykius, laikotarpius, retkarčiais – konkrečias įvykių

vietas, veikėjus. Tačiau istorinis konkretumas laikui bėgant blėsta, lieka

bendrybės. Kitos ir buvo sukurtos išreikšti apibendrintam turiniui. Todėl

kai kurias visuomenės gyvenimo dainas, ryškiai nesusietas su konkrečiu

laikotarpiu, sunku pavadinti istorijos dainomis.

Prie visų trijų grupių dainų šliejasi vaišių ir šokių dainos.

Vaišinamasi, linksminasi darbą baigus, per kasmetines ir asmens bei šeimos

šventes, kuriose neretai dalyvauja ir kaimo bendruomenė. Dainų aapie gamtą

taip pat randame tarp įvairių anksčiau minėtų dainų. Be to,

paskutiniaisiais amžiais, veikiant individualiajai poezijai, ėmė atsirasti

grynai gamtinės lyrikos.

Vertingiausią, labai menišką lietuvių dainų tradicinio –

klsikinio žanro stiliaus kūriniai. Jie vientisi ir turiniu, ir raiška.

Lietuvių dainos iš prigimties lyriškos. Jos aatskleidžia „balanos gadynės“

kaimo žmogaus būseną, jausmus įvairiais gyvenimo momentais. Jomis

reiškiamos mintys ir išgyvenimai, pažadinti rimto darbo ir linksmų vaišių,

žaismingo jaunimo bendravimo ir didelių vedybų rūpesčių, pakilaus asmeninės

laimės troškimo ir skaudaus nenumaldomai bėgančio laiko suvokimo. Jos

alsuoja pastovia namų, šeimos gyvenimo tvirtybe, vaikų niekdžiūgavimais ir

našlaitės, kario nedalia. Dainų pasaulis, J.V. Gėtės žodžiais tariant,

„trečiasis pasaulis“, kuriamas iš realybės įspūdžių ir idealių paskatų, yra

pakylėtas, kiek idiliškas, kai apdainuojama žavi jaunystė, gražus darbas,

taurūs santykiai šeimoje. Jis ir liūdesio kupinas, kai prislegia socialinė

neteisybė, skaudi netektis.

Daugumai klasikinių lietuvių dainų būdinga didelė formos

kultūra. Tradiciniai komponavimo principai įvairūs: vienos dainos griežtos

sandaros (daug įvairių pakartojimų, sugretinimu), kitos – laisvesnės.

Vyrauja lyriniai pasakojimai bei aprašymai, supinti su dialogais ir

monologais. Grynas lyrinis kreipimasis; išpažinties forma retesnė.

Lietuvių dainų pasaulis skaidrus ir erdvus, ppiešinys neapkrautas

detalėmis. Vyrauja tikroviški vaizdai, bet neretai įsiterpia ir

idealizuojančia fantastika atausti regėjimai.

Perteikiant vidinius išgyvenimus, ypač svarbi simbolika. Lietuvių

dainos mirgėte mirga „lelijėlėmis“, „liepelėmis“, “dobilėliais“,

„mėtelėmis“, „ąžuolėliais“ ir kt. Simboliniais gamtos įvaizdžiais

poetizuojami dainų veikėjai. Jų jausmai tampa ne tik grožio šviesos

nutvieksti, bet ir galią, iki galo nesuprastą reikšmę turintys.

Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug jose švelnumo,

dvelkiančio nuo dažnų deminutyvų – mažybinių ir maloninių žodžių. Dainų

kalba daininga, daug pakartojimų. Eilutės, posmai grakštūs, lengvi,

krištolinio skambėjimo. Garsinė organizacija neįkyri, būdingi

demminutyviniai nenuoseklūs rimai ir kiti ssąskambiai. Kai kuriose dainose

svarbią jausminę, prasminę ir kompozicinę paskirtį turi priedainiai.

Tokie yra bendri lietuvių liaudies dainų stilius bruožai. Kai kurių

žanrų, grupių dainos, kaip matysime iš tolesnės apžvalgos, turi ir

specifinių bruožų.

Aukštaičiai – dainingi žmonės, gal todėl čia pat suvešėjo ir

profesionali lietuvių lyrika.

Aukštaičiai dainų – du klodai. Vienas – nepakartojamas, pelnęs

Lietuvai pasaulinę šlovę, bet visai baigiąs išnykti. Tai – -sutartinės, dar

vadinamos giesmėmis. Jos savo ištakomis ataidėjusios iš sunkiai

beįsivaizduojamos laiko tolybės, labai savitos. Stebina mus savo originalia

senų priedainių poezija, disonansiais1 supinta polifonija2, dažnais

sinkopiniais3 ritmais, jas lydinčių šokių paprastumu, reto tembro

vamzdelių, ragų trimitų muzikos jėga, dinamiškumu.

1Disonansas – nesiderinančių muzikos garsų skambesys.

2Polifonija – daugiabalsė muzika; vienalaikis savarankiškų melodijų

jungimas ir plėtojimas.

3Sinkopė – muzikinio kirčio perkėlimas i silpnąją takto dalį.

Stebina ir didelio susiklausymo reikalaujančiais dainavimo būdais, ir

„pakaitiniu: kartojimu: kūrybingasis veda, pasyvesni – atitaria. Lakoniška,

išoriška, bet kartu sielos gilumas užgriebianti poezija.

Kitas klodas – daugiabalsės dainos su pritarimu, gyvos, mėgstamos

dėl svaiginančiai aukštai, padangėmis vedžiojamos tyros pirmojo balso

melodijos, kuriai galingai ir stipriai, protarpiais nustelbdami viršutinį,

pritaria žemesnio tembro balsai. Ypač veikia vytų traukiamos dainos.

Dainingiausia Lietuvos dalis – Dzūkija, ne be reikalo dar vadinama

Dainavos kraštu. Ilgiausiai Dzūkijoje išliko improvizacinė dainuojamoji

tautosaka – įvairiausios raudos. Ši etnografinė sritis išsiskiria ir

savitais dainų žanrais. Tik čia pasitaiko retų, iškilmingų, fantastikos

apgaubtų advento, KKalėdų dainų. Čia buvo pagrindinis rugiapjūtės dainų

aruodas.

Suvalkiečių dainų yra daugiausiai daugiabalsės, tik jų

melodijose žymu ir vienbalsių dainų priklydusio laisvumo. Vienos artimos

dzūkų, kitos – žemaičių dainoms.

Uždari, lėti, mažakalbiai – tiks žemaičių paveikslas

atsiskleidžia iš pasakojimų ir anekdotų, kur daugiausia veikia šio krašto

vyrai. Žemaičių dainų repertuaras kur kas mažesnis negu kitų etnografinių

sričių.

Liaudies dainos suburdavo, nuramindavo, įkvėpdavo stiprybės ir

vėlesniais sunkmečiais – tremties, emigracijos sąlygomis, ir prasidėjus

naujajam tautiniam atgimimui.

Išskirtinę reikšmę lietuvių liaudies daina turėjo individualiajai

poezijai. Praėjusiame šimtmetyje neatsijusiems nuo tradicinės kaimo

kultūros poetams liaudies daina buvo pirmoji poetinė mokykla. XXa. Daina

tapo poezijos meniškumo viršūnė, originalios tautinės raiškos pagrindu,

tautos būdo, dvasingumo, pažinimo raktu. Svarbi ji profesionalios lietuvių

muzikos raidai. Galima tvirtinti, kad be liaudies dainos profesionalus

lietuvių menas nebūtų pasiekęs daugelio laimėjimų.

Naudotos literatūros sąrašas

1.Sauka L. „Lietuvių tautosaka“ Kaunas 1989

2.Miškinis M. „Lietuvių literatūra“ Kaunas 1990

3.Burkšaitienė L. ir Krištopaitė D. „Aukštaičių melodijos“ Vilnius 1990