Lietuviu liaudies dainos

ĮŽANGA

Liaudies daina mus lydi visą gyvenimą, nejučiomis turtiną mūsų dvasinį pasaulį. Vargu ar rastume žmogų, augusį be lopšinių, šmaikščių žaidimų, nepatyrusį gaivinančio liaudiesdainos poveikio brandos metais. Ne be reikalo Lietuva vadinama dainų kraštu. Dažna kaimo moteris jų mokėdavusi po keliasdešimt ar net kelis šimtus.

Kone visos liaudies dainos mus pasiekė iš amžių glūdumos. Savo tekstais, ritmika, intonacijomis jos nuostabiai susisieja su senųjų tautų žodine kultūra. Apstu jose senovinio žmonių mąstymo, archainės kultūros ir pasaulėžiūros atspindžių – tik reikia mmokėti tai įžvelgti. Jos kupinos jausmo, išreikšto taupiu, taikliai parinktu žodžiu ir nugludinta melodija.

Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.

Liaudies dainų vertę bei reikšmę rodo ne tik jų įtaka mūsų liaudies gyvenimui praeityje, lietuvių literatūrai ir iš viso kultūrai feodalizmo bei kapitalizmo laikais, bet ir tai, kad jos yra neišsenkamas šaltinis poezijai, muzikai, teatrui ir kitoms meno šakoms turtinti, socialistinei kultūrai ugdyti.

DARBO DAINOS

ARIMO DAINOS

Palyginti su kitomis darbo dainomis arimo dainų repertuaras negausus. Jį sudaro didelės meninės vertės dainos, savitai santykiaujančios su šiuo darbu, turinčios savitą tematiką. Pasitaiko paliudijimų, kad artojui dainuojant geriau sekasi darbas, jo arklys geriau žengia. Dainose kartais užsimenama, kkad artojėlis dainuoja ardamas „ūbą laukelį“ , tačiau su darbu, jo ritmu arimo dainos tiesiogiai nesusisieja. Jų esmė ir vertė atsiskleidžia per daugelį sudėtinių komponentų, kurių bene svarbiausi – poetizuoti veikėjų paveikslai.

Arimų dainų pagrindinis veikėjas – artojas, liaudies dainų žodžiais tariant, bernelis artojėlis. Bernelis artojėlis nėra paprastas žemdirbys, duonos augintojas ir šeimos maitintojas. Jis jaunas, pilnas jėgų ir vyriško patrauklumo. Jo paveikslas liaudškai iškilus ir žavus. Dainose surandama įvairiausių ir puikiausių bruožų išaukštinti artoją ir jo darbą. Lyg pasakų herojus jis kerta ąžuolą šimtašakėlį, dirba iš jo važelį, o iš šakelių – jungelį. Jo vyriškumas, išorinis bei vidinis grožis atsiskleidžia darbe:kaip greitai eina jo palši jauteliai, kaip gražiai verčia žemę klevinės palyčėlės, švytrinėja plieniniai noragėliai, būbuoja jauteliai, pavaromi ššilkinių botagėlių. Gyvo darbo paveikslą įrėminą gamtos fonas:dainose nuolat pakiliai pabrėžiama, jog bernelis aria pavasario dienelę, kai bunda žemė, plyti laukų erdvė, ir tai ne tik telkia darbui, bet ir skatina lietis nuostabią dainų dainelę, kokios dar niekas nėra dainavęs. Arimo dainose dažnai greta artojo kuriamas ir simbolinis mergelės paveikslas. Šakotinės struktūros arimo dainose apibendrinančius paveikslusryškinantys bruožai yra ypač kruopščiai parinkti. Svarbi arimo dainų tema – pusrytėlio nešimas. Jaunam artojui labiausiai laukiama nešėja – mergelė. Juk tai buvo puikiausia proga jjauniems susitikti, pasikalbėti. Todėl tik mergelės neštą pusrytėlį artojėlis mielai priima ir, kol pats pasistiprina, jautelius pailsina, lankelėj pagano, upelėj pagirdo – su mergele meiliai pakalba.

Arimo dainų vilionės savitos, berniškos, primenančios naktigonių dainų nuotaikas:artojėlis su užuominomis klausinėja, ar jau užaugo kaselės jam vyniot ant rankelių, moja mergelei nežinia dėl ko : ar dėl jos kraičio, ar dėl pasogėlės, ar dėl jos jaunų dienelių. Kitose dainose ryški socialinė nuostata: bernelis renkasi mergelę vargdienėlę, kuri įpratusi vargelį vargti, ir jis palauš žagrelę, bet nepalauš širdelės „ant bagočiaus dukrelės“.

-2-

Arimo dainų meilės, šeimos sukūrimo motyvai linkę plėtotis, dainininkai jungia prie jų naujus motyvus. Arimo tema dažnai lieka tik kaip fonas įvairiems veiksmams ir išgyvenemams vaizduoti. Nuolatinis įvairių darbo dainų veikėjas – prastas darbininkas. Kitose darbo dainose tinginiai ir nemokšos dažnai pašiepiami, o arimo dainose humoristinis jų traktavimas vos juntamas.

Arimo dainos yra kupinos pakilios nuotaikos, nuoširdaus džiaugsmo, gražių jausmų. Tradicinė temAtika jose interpretuojama savaip.

ŠIENAPJŪTĖS DAINOS

Šienapjūtė prasidėdavo gražiausiu vasaros metu – jos pradžioje, kai gamta visur suvešėjusi. Tarp šienapjūtės dainų unikalūs yra valiavimai – tai bendro darbo dainos, kurių būdingiausia tema – darbininko išaukštinimas ir jo šaunumo parodymas. Yra lenktyniavimo motyvų, paraginami ar pajuokiami pritingintys pjovėja, kartais skundžiamasi nnuovargiu, monotonišku darbu. valiavimai – patyčios išradingai pliekia tinginius ir nevaleikas:

Trys broleliai pjovė šieną

Ei valioi valioi,

Apie kelmą visą dieną

Pievelėj žalioj.

Trijų dienų jų pjovimo

Nesugrėbiau nei vežimo.

Šaipomasi iš pjovėjėlių tinginėlių, kurių ploni pradalgėliai, kurie moka tik su grėbėjom lapauti, kurie nei pjauna, nei dainuoja, tik pakrūmėliais tinginiuoja. Atrodo, patyčių posmus dažniau traukdavo grėbėjos. Šie mergaitiški bernelių pašiepimai kai kada labiau primena švelnų flirtą, užkabinėjimus nei tikras pajuokas. Valiavimai geriau kaipo koks kitas žanras atskleidžia kūrėją.

Apskritai šienapjūtės dainose bernelio ir mergelės daliai skiriama daug vietos. Jose įdomiai atskleista gyvenimo draugo pasirinkimo, šeimos sukūrimo, nelengvos marčios dalios tema. Šienapjūtė yra tik fonas sumanymams ar įvykiams vystytis. Tarp šių dainų netikėtai atsirnda karinių motyvų.

Šienapjūtės dainos labai vertingos. Ypač unikalūs nuostabieji valiavimai:net mūsų artimiausi kaimynai panašių dainų neturi. Nemažai valiavimų, o ir kitų šienapjūtės dainų išlaikė savo gyvybingumą, tapo labai populiarios ir yra dainuojamos įvairiomis progomis.

MALIMO DAINOS

Jos talkina vieno iš sunkiausių ir nuobodžiausių namų ūkio atlikėjoms – grūdų malėjoms girnomis. Lietuvių liaudies malimo dainos iš tikrųjų yra vienos iš seniausių darbo dainų, minimos jau XVIa. istorijos šaltiniuose.Jų nėra daug, bet jos- vienintelės lietuvių liaidies dainos, tvirtai susijusios su darbo rritmu.Malimo dainoms būdingi įvadai, ritmingi kreipiniai, kurių nuolatinis ritmingas kartojimas padeda dirbti, t.y. organizuoja, derina darbo judesius. Sykiu dainos perteikia malėjos būseną, mintis,išblaško darbo monotoniją. Šiose dainose savitai atspindėta seniausio buities darbo sąlygos, malėjų nuotaikos ir išgyvenimai. Malimas-sunkus darbas. Girnas malėja traukia,ir tik labai retai tas veiksmas dainose nusakomas kitaip,pavyzdžiui,suka ar tiesiog-mala.

-3-

Nuobodus ir varginantis malimo darbas dažniausiai tekdavo jaunoms marčioms, našlaitėms, samdinėms. Savo nelengvą dalią jos ir apdainavo senosiose ir naujesnėse malimo dainose. Šakotinėse dainose įtaigiai perteikta sunki, be jokių prošvaisčių našlaitės būtis, didžiojoje šeimoje engiamos marčios dalia. Dainose jos aimanuoja, kad pavargo: „Rankelės pristojo, Kojelės nestovi; „Vai, sopa sopa Baltas rankeles“, sunkiai dūsauja dėl alinančių darbo įrankių-akmenėlio ir „milinėlio rankagraužėlio“. Malėjoms – ne tiek malimo , kiek dūsavimo, o dar daugiau ašarėlių. Dainose-vien nuoskaudos, kad našlaitės svetimi nesigaili, kad anyta kaskart užduoda vis naują darbelį, kad tenka malti „ne saviem vaikam, o čiužiem pragaram“. Panašūs ryškūs išgyvenimai, socialinės būklės, priespaudos motyvai skamba rugiapjūtės vakaro dainose. Lietuvių liaudies malimo dainos labai margos. Dažna malimo dainų tema-pasišaipymai iš prastų malėjų, iš menko jų darbo rezultato. Jos skatina nepasiduoti, neapsileisti.

VERPIMO DAINOS

Nuo seniausių laikų verpimas ir audimas valstiečio šeimos gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Lietuvės moters

darbščios rankos šeimą rengė, parūpindavo visus buityje naudojamus audeklus, paklotus, rankšluosčius ir kt. Kaip ir kiti valstiečių darbai, verpimas turėjo savo metą. Jo moterys imdavosi vėlai rudenį ir žiemą, kai būdavo nudirbusios laukų darbus, parūpinusios maisto atsargų. Verpti reikėjo baigti iki Užgavėnių, nes laukė audimas ir kiti darbai. Verpimo laikas sutapo sugražiu kaimo papročiu-vakaronėmis. Verpimo dainų yra nedaug. Pagrindinė jų tema-mergelės verpėjėlės darbštumo ir patrauklumo išaukštinimas. Jauna mergelė verpia nauju rateliu, jos balti lineliai ar net šilko kuodelis. Dainuose nuolat mminimas verpėjėlės darbo tikslas: ji turi susikrauti kraitį, pagaliau juk reikės ir naujai šeimai įsiteikti – pagaminti dovanų anytai, šešurui. Dainos, primenančios verpėjėlei jos lemtį – toli toli išeiti, gauti bernelį kaip erškėtėlį, yra labai graudžios, įtaigioa ir gana populiarios. Savo motyvais jos artimos vestuvių dainoms, linkusios su jomis jungtis. Liaudies dainininkai surado gražiausių, švelniausių žodžių darbščiai verpėjėlei pagerbti, sunkią jos dalią atjausti. Tačiau, kaip ir kitose darbo dainose, nepaigalima prastų darbininkų. Pasijuokimai – subtilūs, iškalbingi. Pašiepta ir darbštuolę vaizduojanti vverpėja:

Svetys namuosna – kuodelis naguosna,

Svetys už durų – kuodelis pa suolu.

Verpimo dainose darbas – irgi svarbiausias žmogaus vertės matas.

AUDIMO DAINOS

Audeklų kokybė priklausydavo nuo verpėjos darbštumo, nuo sugebėjimo „plonai verpti“. Audimas, kaip ir verpimas, reikalavo ddaug kantrybės ir laiko, o jį taupyti ir tinkamai naudoti skatino ūkinių metų eiga, tradicijos ir papročiai. Austa paprastai nuo Užgavėnių iki laukų darbų pradžios. Darbštumas , kūrybiniai ieškojimai, audinių grožis rado atgarsį liaudies dainose. Audėjėlės staklelės naujos, drobelės plonos, o pati mergužėlė kaip lelijėlė. Kai mergelė audžia, jos staklelės taip trinksi, kad net klėtelė dunda. Audėjėlė moka ir dvinytai, trinytai, ir šešnytai, ir rašytai austi. Dainose audėjėlė vaizduojama kaip darnios šeimos dukrelė. Dažnai atsiranda motyvų, rodančių, kas jai teikia paramą, kas pamoko austi: tėvas padaro stakleles, brolis – skietelį, sesuo užtaiso drobeles, neria nyteles. Su didele meile ir užuojauta apdainuojama vargo mergelės darbštumas, sugebėjimas puikiai austi. Llietuvių liaudies dainų audėjėlė yra darbščios, patrauklios mergaitės simbolis. Audimo dainose,

-4-

šlovinančiose aaudėjėlę, neretai greta kuriami posmai ir artojėlio garbei. Daugiausia tai šakotinės kompozicijos dainos, atrodo, vienodai išaukštinančios ir artojėlį, ir audėjėlę. Ženkli audimo (kaip ir arimo) dainų tema – mergelė nemoka austi. Prie šių dainų šliejasi dainos apie prastas, tingines audėjas. Šios dvi temos labai skirtingai traktuojamos. Apie nemokančias austi dainuojama labai rimtai, su dideliu rūpesčiu. Valioj auginta, darbelių neišmokinta mergelė turės prašyti, kad pamokytų svetimi, turės dėl to išklausyti anyrtos. Panašios temos dainos yra šakotinės, jose – tei patys audėjėlių iir artojėlių rūpesčiai dėl darbo. Prastos, tinginės audėjos dainose negailestingai vanojamos. Ypač išjuokiamos tos, kurios vieną audeklą ilgai audžią. Ilgai dirbant užsimeta darbo įnagiai, susijaukia nytys, staklės, audeklas apauga dobilėliais, veršeliai sutrauko gijas. Atrodo, kad iš prastos audėjos tik žaismingai pasišaipyta, tačiau jos apsileidimas vaizdas perteiktas įspūdingai. Audimo dainoms būdingos temos daug kuo panašios į kitų rūšių darbo dainų temas. Galima sakyti, kad audimo dainos yra vienos iš gražiausių ir giedriausių tarp visų darbo dainų.

SKALBIMO IR DROBIŲ BALININIMO DAINOS

Šias dainas sunku atskirti, nors šie darbai tam tikrų skirtumų turi. Skalbimas kaimo moteriai buvo sunkus ir sudėtingas darbas. Naminės skalbimo priemonės ir skalbimo būdai buvo tokie, kad geidžiamą švarą ir baltumą būdavo nelengva pasiekti. Dažniau dainose minimas drobių balinimas, nors tas darbas artimas skalbimui. Drobes balino saulėje jaunos mergaitės, kurios pavasarį jas išnešdavo į pievas, arčiau upės, ežero ar šiaip vandens. Pavasaris, šilti jo vakarai – pats smagiausias laikas jaunimui susirinkti, padainuoti. Griežtai atskirti skalbimo ir drobių balinimo dainų neįmanoma. Tos pačios dainos variantuose apdainuojama mergelė čia skalbianti, čia drobeles „blykiuojanti“. Šių dainų svarbiausios temos – darbas ir jaunuolių susitikimai. Darbo, buities realijos, darbo papročiai padeda sukurti nepaprastai gražius ir prasmingus dainų poetinius vaizdus, išreikšti dirbančiųjų mintis ir jjausmus. Vien apie darbą dainų nedaug. Jose šlovinamas darbas ir skalbėjėlė, kurios žlugtelis baltas kaip gulbelė, o ji pati kaip lelijėlė. Daugiausia yra dainų, kuriose apdainuoti jaunųjų susitikimai ir santykiai. Reali gyvenimiška situacija dainoje virsta lakonišku poetiniu vaizdu: „Mergelė žlugtą skalbė, bernelis žirgą girdė“. Susitikimus apdainuojančios dainos atskleidžia bernelio kėslus ir planus. Tai jisai liepia saugotis žirgo „patkavėlių“, tai vilioja, peršasi. Ir nepajunta mergelė, kad kol drumstas ežero vanduo nusistovėjo, bernelis ją ir perkalbėjo. Taip skalbimo dainose atsiranda piršlybų, vestuvių motyvų.

VESTUVINĖS DAINOS

Vestuvinės dainos yra gausiausias lietuvių liaudies dainuojamosios poezijos žanras. Vestuvinės dainos yra skirtingos kilmės, amžias, tematikos bei meninės formos. Jos kilo iš senovinių vestuvinių liaudies apeigų bei papročių. Ilgą laiką šios dainos buvo dainuojamos tik vestuvėse. Jos papildė vestuvių apeigas, išryškino jų turinį. Vestuvines dainas nuo kitų liaudies dainų skiria pati liaudis: nusako jų funkciją, susieja jas su atitinkama apeiga.

-5-

PIRŠLYBŲ DAINOS

Prie piršlybų dainų priskiriamos pažintuvių ir žvalgytuvių dainos. Pažintuvių, piršlybų ir žvalgytuvių dainose atsiskleidžia jaunųjų išgyvenimai, kuriuos jie patiria susipažinimo metu bendraudami, ieškodami savo išrinktųjų. Džiaugsmas radus savąją mergelę ar bernelį, ilgėjimasis ir kiti meilautiniai išgyvenimai yra būdingi šių dainų motyvai. Dainos atkuria vykstančio į piršlius bernelio ir piršlių belaukiančios mergelės nnuotaikas, išreiškia pažiūras, svajones, kokio asmens vienas ar kitas trokšta. Pažintuvių ir piršlybų dainos yra gana giedros nuotaikos. Atrodo, kad ir rūpesčiai, apie kuriuos dainuojama, yra įveikiami. Dainų bernrlis ar mergelė siekia arba mano, kad gali patys pasirinkti tinkamą asmenį. Su tokiu žvaliu tikrumu, pasitikėjimu dainuojama apie besižvalgančius bernelius. Piršlybų dainose ryškiai išplėtoti bernelio jojimo pas mergelę vaizdai kartais sudaro tik nuotaikingą pradžią, o toliau atskleidžiami kiti jaunųjų, besiruošiančių tuoktis, išgyvenimai. Pažintuvių, piršlybų poezijoje atsispindi troškimas vesti darbščią mergelę ar ištekėti už darbštaus bernelio. Dainose pagal nuo seno kaimo bendruomenėje įsigalėjusias pažiūras ir etines normas išjuokiami tinginiai, nevaleikos, idealizuojami darbus mokantys ir darbštūs žmonės. Iš piršlybų dainų atsiskleidžia ir kiti ūkiniai interesai, aktualūs tradicinėms vestuvėms. Jose gana daug ir dažnai dainuojama apie mergelės kraitį. Ilgus šimtmečius gyvavo tvirtas paprotys, kad mergina negali tekėti, kol neprisiaudžia pilnų kubilų, skrynių. Ne vienoje dainoje dukrelė ar motina susirūpinusi, kad dar nesukrautas ar per mažas kraitelis. Kai kurios piršlybų dainos atskleidžia valstiečio troškimus vedant praturtėti. Piršlybų dainos, kuriose kalbama apie turtą, išreiškia tirai liaudišką pažiūrą, teigdamos, kad vedant svarbiausia žmogus, o ne turtas. Žmogaus vertė nesiejama su materialiniu pertekliumi – atvirkščiai, jam priešpastatoma: turtingi žmonės prasti, o jei mergelės“prasti rūbužėliai, didi jos

išmonėlė“. Iš piršlybų dainų atsiskleidžia valstiečių pažiūra į vedybas su kitų socialinių sluoksnių, grupių atstovais. Šio dainos tipo atskiruose variantuose apdainuojamas mergelės noras ištekėti ir už raštininko, bajoro ir pan. Socialiniai luominiai skirtumai tarp pono ir valstietės tokie dideli, jog laukianti ateitis nežada nieko gero. Girtuoklio jaunikio labai baimindavosi nuotakos, žinodamos, kokia dalia laukia jų ištekėjus. Šie išgyvenimai atsispindi ne vienoje piršlybų dainoje. Liaudies dainose visada smerkiamas smurtas, žiaurumas, šiurkštumas. Piršlybų dainose mergelė taip pat priešinasi ir nenori tekėti už rrūstaus bernelio. Iš piršlybų dainų išryškėja ne tik svarbiausi motyvai, dėl kurių nenorima tekėti, vesti, bet ir iškeliami ir kiti teigiami žmogaus būdo bruožai. Bernelis svajoja ir žvalgosi, kad mergelė būtų meili, protinga, gerai išmokyta, klusni. Ideali nuotaka turi būti graži ir iš išorės, ir iš vidaus, o kai tokios darnos nėra, kyla dvejonių. Meilės temai piršlybų dainose nėra skiriama tiek dėmesio, kiek būtų galima tikėtis. Juk kuriant patriarchalinę šeimą, labai dažnai nulemdavo ne meilė, o kiti veiksniai. Piršlybų dainose mmeilės tematika kartais paliečiama netiesiog, apdainuojant meilikavimus, mergišką gudravimą, bernišką didžiavimąsi, ilgėjimąsi, nuoskaudas dėl apkalbų ir kt. Liaudis, poetizuodama meilautinių santykių grožį, dažnai pasitelkia simbolines priemones. Meilė, piršimasis, vaizduojami simbolinėje plotmėje, esti sutaurinami, o kartu gerokai suabstraktinami. Meilės jausmai, susidarius aatitinkamai gyvenimiškai situacijai, netiesiog buvo atspindimi ir dainuojant minėtąsias kitų motyvų dainas, reiškiant troškimą tekėti už jauno, už artojėlio, už išrinkto bernelio.

Žvalgytuvių dainos senos, išreikštos simboliniais vaizdais:rytinė žvaigždelė vyksta į žvalgytuves, renka saulelei vietelę arba žiedas rieda į anytos dvarą, apžiūri, ar gražus dvarelis, ar meilus bernelis, ar slauni giminėlė.

Apskritai piršlybų dainos yra gana pastovios. Vientisos dainos pagrindas paprastai yra aiškus, nesunkiai atskiriamas ir visada daugiau kartų užrašytas negu kontaminuotos versijos. Piršlybų, pažintuvių bei žvalgytuvių dainos gana įvairios daugeliu atžvilgių. Skirtingas dainų turinys dažnai liudija, kad jos buvo sukurtos ne vienu laikotarpiu.

JAUNIMO DAINOS

Pagrindinis jaunimo dainų bruožas yra tas, kad jose vaizduojamas ikivedybinis jaunimo gyvenimas, neiškeliant meilės ir vestuvinių rūpesčių. Tai skiria jas nuo mmeilės, šeimos gyvenimo, vestuvinių dainų.

-6-

Jaunimo dainų veikėjai paprastai yra mergelė ir bernelis. Jiems apdainuoti skiriami reikšmingiausi ir populiariausi vaizdai bei įvaizdžiai.Meniniais mergelės ir bernelio paveikslais atskleidžiamas idėjinis – tematinis dainos turinys. Kiti jaunimo dainų veikėjai (tėvelis, motinėlė, broliai, seserys) tėra epizodiški. Jaunimo dainų bernelis ir ypač mergelė vaizduojami supoetinto, idiliško gyvenimo pas tėvus fone. Toks vaizdaivimas apsprendžia šių dainų nuotaiką, teikia joms švelnumo, lyriškumo. Mergelės gyvenimas tėvų namuose suprantamas kaip ramaus, nerūpestingo gyvenimo idealas. Ji tėvų namuose auga vvisų, ypač motinos, mylima, „turi valelę“, nemato vargo, nesusiduria su sunkia feodalizmo ir kapitalizmo laikų Lietuvos kaimo buitimi. Vienoje dainoje sakoma, kad mergelė, pas močiutę augdama, „kas rytelis vakarėlis“į darželį eina, rūtytėles skina, vainikėlį pina, jį ant galvelės deda ir po kiemelį vaikšto; kitoje dainoje – motulė dukreles taip myli, kad jas „vyneliu prausia, šilkeliu šluosto“; dar kitoje apdainuojamos pas motinėlę augančios mergelės, kurių „rankelės baltos, pirštai žieduoti, plaukai geltoni ir sušukuoti“, ir sakoma, kad jų „nei spaudžia vargai, nei klapatėliai“.

Panašiai vaizduojamas ir bernelio gyvenimas gimtuosiuose namuose. Antai tėvas augina „du sūnužėliu kaip dobilėliu“, jiems paskiria po sodą, kuriuose paukšteliai čiulba, saulelė šviečia. Bernelio gyvenimas jaunimo dainose dažnai idealizuojamas. Mergelė irgi nori tokio bernelio, kuris būtų „ant baltų rankų nešiotas, prie zerkolėlio šokintas, aukso obuoliu bovintas“.Jaunimo dainose pakiliai, supoetintai apdainuojama mergelės ir bernelio išvaizda, jų grožis. Sakoma, kad močiutės dukros yra „gražios ant veidužėlio“, „patogios ant liemenėlio“, „jos gražiai apsirengusios, su „rūtų vainikėliu, aukso galionėliu“. Bernelio išvaizda detaliau nenupasakojama. Jo šaunumą visų pirma pabrėžia tai, kad jis yra geras raitelis, kad jo žirgas puikus:

Žalioj girelėj,

Lygioj lankelėj,

Šyvas žirgelis

Nenustovėjo,

Šyvas žirgelis

Nenustovėjo.

Šyvas žirgelis

Nenustovėjo,

Jaunas bernelis

Nenuturėjo,

Jaunas bernelis

Nenuturėjo.

Esminis jaunimo dainų mmergelės ir bernelio bruožas yra darbštumas ir darbo meilė. Jose neretai pabrėžiama, kad mergelės išsirinks tiktai darbininkus bernelius („nei pijokėlius, nei laidokėlius – tėvelio sūnelius darbininkėlius“).Kartu toje pačioje dainoje smerkiami mergelė ir bernelis, kurie nenori dirbti, o mėgsta tuščiai linksmintis. Toks vaizdavimas iškelia darbo ir darbininko vertę, papildo teigiamojo dainos herojaus paveikslą tokiais bruožais, kurie dar labiau pabrėžia jo šaunumą, dvasinį grožį. Taip vertinant darbą, natūralu, kad neigiamai apdainuojami turtingi, vienturčiai jaunuoliai, kurie ilgai miega, „valioj auga“, sunkių darbų nedirba. Šių dainų prasmė yra ta, jog žmogaus taurumo šaltinis yra darbas ir darbštumas. Meniniai dainų vaizdai simboliniais apibendrinimais atspindi jaunimo gyvenimą, jo džiaugsmus, rūpesčius, viltis bei lūkesčius.Mergelė ir bernelis net ir barami nori būti tokioje aplinkoje, kuri juos ramintų, guostų: dukra prašo motiną, kad ją bartų rūtų daržely, osūnus – žirgų stonioj. Optimizmu, pasitikėjimu, giedra nuotaika dvelkia vadinamosios dainos – mįslės. Tik retai kurioje dainoje pro linksmą ir nerūpestingą nuotaiką prasiveržia mintis, kad jaunystė greitai prabėgs, pavyzdžiui:

Nukris žiedeliai,

Užaugs obuolėliai,

Nublės mano mergelės

Skaistumėlis veidelių.

Tačiau tokių graudžių momentų jaunimo dainose pasitaiko nedaug. Apskritai šios dainos yra linksmos, giedros nuotaikos, nes buvo jaunimo kuriamos ir jo dainuojamos.

-7-

MEILĖS DAINOS

Jaunimo dainoms labai artimos yra gausios meilės dainos. SSkiriamasis šių dainų bruožas – meilės apdainavimas. Meilės tema nesvetima ir jaunimo dainoms, tačiau čia ji nepabrėžiama, neiškeliama į pirmą vietą. Tuo tarpu meilės dainose šis jausmas nulemia lyrinio herojaus veiksmus, elgesį, apskritai visą dvasinį pasaulį.

Lyrinis meilės dainų herojus labai panašus į jaunimo dainų mergelę ir bernelį, tačiau vaizduojamas dar išraiškingiau, dar labiau idealizuojamas, nes jis paprastai piešiamas mylimosios arba mylimojo požiūriu, galingo ir kilnaus meilės jausmo įtakoje, iškeliant mylimo žmogaus geriausius bruožus ir nematant jame ne tik nieko blogo, bet ir neigiamo. Šitaip apdainuota mergelė ar bernelis tampa liaudišku jauno žmogaus grožio idealu. Ypač spalvingai piešiama mergelė. Ji lyginama su gražiausiomis gėlėmis – balta lelija, radasta, vadinama uogele ir pan. Štai keli pavyzdžiai, labai ryškiai rodą, kokia mergele dainose didžiuojamasi:

Mergužėlė jauna,

Mergužėlė graži,

Kaip radastos žiedužėliai

Mergelės veideliai,

Kaip radastos žiedužėliai

Mergelės veideliai.

Juodos akaitės,

Baltos rankaitės –

Mergelė kaip uogelė,

Mergelė kaip uogelė.

Analogiškai apdainuojamas ir mylimas bernelis. Jis vadinamas gražiu dobilėliu, jo veidai – „kaip bijūno žiedužėliai“. Mergelės ir bernelio idealizavimo panašumą apsprandžia ir tai, kad jie abu dažnai yra apdainuojami greta vienas kito šakotinėse dainose. Meilės dainose ypač pakiliai vaizduojama visa, kas siejasi su mylima

mergele. Apskritai meilės dainų bernelis ir mergelė piešiami ne buitiškai, bet meilės suidealizuotame pasaulyje, kuris, antra vertus, yra sukurtas valstiečio galvosenos, jo grožio supratimo pagrindu.

Dažniausiai mergelės ir bernelio meilė išreiškiama, vaizduojant jų susitikimą, susipažinimą. Tradiciniu dainose yra tapęs susitikimas prie šaltinio, mergelei einant vandens sekmadienio rytą, arba kaip bernelis joja žirgo girdyti ir pamato prie vandens vaikštinėjančią ar žlugtą beskalbiančią mergelę. Dažnai mergelė bernelį sutinka vyšnių sode, o bernelis mergelę – rūtų daržely. Meilės dainose jaunuoliai paprastai susitinka ttėvų ir giminių netrukdomi. Nuo pačios mergelės priklauso, kokį bernelį ji pasirinks. Vienur mergelė atsisako kalbėti su berneliu, nes „šalta rasa, o aš basa – nušals kojelės“, kitur ji, sulaikydama žirgą už kamanų, išreiškia berneliui savo meilę.

Nors ir ne dažnai, tačiau apdainuojama ir nelaiminga meilė. Suviliotos ir apgautos merginos nelaimė paprastai išreiškiama simboliniu pavytusio vainikėlio įvaizdžiu, vartojamu ne tik meilės, bet ir kitų žanrų dainose.

Nepriklausomai nuo to, kaip dainose vaizduojami besimylinčiųjų santykiai, meilė jose – tai ttyras, galingas, visą žmogų apimąs jausmas. Meilė apsprendžia ir tolesnį žmogaus gyvenimą, jo likimą. Be mylimosios ar mylimojo nėra gyvenimo:

Jei skirsies, mergele,

Skirkis ir žemele –

Aš be tavęs jaunos

Negaliu gyventi.

-8-

Į meilę dainose žiūrima kaip įį pastovų, nepraeinantį jausmą. Dėl to ištikimybė yra vienas iš labiausiai pabrėžiamų idėjinių meilės dainų momentų. Jaunimo ir meilės dainos turi nemaža bendrų meninių ypatybių. Ir vienos, ir kitos daugiausia yra linksmos, žaismingos, lengvos, jų vaizdai pakilūs. Poetines šių dainų ypatybes atitinka ir jų melodingumas, dainingumas, didelis populiarumas. Meilės dainose dažniau ir detaliau, negu kitų žanrų dainose, vaizduojamas peizažas. Apskritai krašto gamtovaizdia lietuvių liaudies dainose apdainuojamas retai. Meilės dainose, ypač jų įžangose, peizažas paprastai yra fonas, kuriame susitinka bernelis ir mergelė, kuriame vystosi jų santykiai, vaizduojama jų meilė. Būdingos meilės dainų peizažo detalės yra medžiai, upės, ežerai, šaltiniai, kalnai. Svarbų vaidmenį jaunimo ir meilės dainose vaidina žirgo įvaizdis, populiarus ir kitų žanrų dainose. Žirgas – neatskiriamas jaunimo ir meilės dainų bbernelio palydovas. Jo įvaizdis simbolizuoja jaunuolio šaunumo, grožio ir turtingumo supratimą.

Pakilų, poetizuotą pasaulį jaunimo ir meilės dainose sukurti padeda deminutyvai, bet jie, vartojami visose lietuvių liaudies dainose, nesudaro vien jaunimo bei meilės dainų meninės specifikos.

VAIŠIŲ DAINOS

Pagrindinė vaišių dainų tema yra linksminimosi bei vaišinimosi apdainavimas. Jose ypač pabrėžiama draugystė ir vienybė su giminėmis, kaimynais, draugais. Vaišių dalyviai paprastai yra arba giminės, arba kaimynai. Dažniausiai apdainuojamos vaišės su giminėmis. Vaišių dalyviai, pavyzdžiui, taip nusakomi:

Saldus alutis padarytas,

Slauni giminėlė suprašyta.

Dainos apie kaimynų vaišinimą yra kiek žaismingenės, nerūpestingesnės už dainas, skirtas vaišėms su giminėmis apdainuoti.

Liaudišką vaišių nuotaiką padeda išryškinti gėrimų apdainavimas. Gražiausiai apdainuojamas populiarusis gėrimas – alus. Dainose dažnai kalbama apie alaus darymą, žadama juo vaišinti svečius, alum atsilyginama geriausiems dainuotojams, patys svečiai prašo alaus ir nenori likti vaišėse, jeigu jo nėra, blogas alus peikiamas ir t.t. Alaus gėrimas per vaišes dažnoje dainoje siejamas su gražiu dainavimu, ir tuo dar labiau pabrėžiama linksma, giedra vaišių nuotaika(„alutį gėriau, gražiai dainavau“). Iš kitų gėrimų vaišių dainose dar minimi vynas, midus ir degtinė. Apie degtinę retai kada atsiliepiama palankiai. Iš dainų matyti, jog degtinė nepadeda sudaryti geros, linksmos nuotaikos. Vaišių dalyviai sako:

Linksma mano širdelė

Ir be tos arielkos.

Vaišių dainose smerkiamas girtuokliavimas. Šio žanro dainos atspindi kai kuriuos liaudies moralės bruožus. Jose nesididžiuojama girtu vaišių dalyviu, bet jo drovimasi, prašoma neapkalbėti nusigėrusio, paguldyti jį, kad niekas nematytų. Iš vaišių visada stengiamasi tą pačią dieną parvykti namo, vengiama nakvoti svečiuose, nes, liaudies įsitikinimu, rimtas, doras žmogus būtinai tūrįs nakvoti namie. Nakvojimas svetur laikomas palaido gyvenimo ženklu.

Šio žanro dainose mėgstama apdainuoti vaišių turtingumą ir šeimininkų vaišingumą. Vaišių dainose atsispindi ir kai kurie liaudies papročiai, yra savitų poetinių vvaizdų ir įvaizdžių. Išraiškingai vaišių dainose apdainuojamas apynys. Jis vadinamas vyno šakele, vyno medžiu. Labai lyriškos yra tos dainos, kuriose apynys suasmeninamas. Vaišių dainose yra vaizdų, kurie puikiai atspindi liaudiškų vaišių šaunumą. Apie vaišes labai dažnai kalbama ne tiesiogei, o piešiant metaforiškus vaizdus. Vaišių dainos yra ypač vertingos savo jumoru, linksma nuotaika, nerūpestingumu, sveiku gyvenimo džiaugsmo supratimu.

-9-

KARINĖS – ISTORINĖS DAINOS

Karinėmis – istorinėmis vadiname tas lietuvių liaudies dainas, kuriose apdainuojama lietuvių tautos kovos su priešais, kareivio dalia, karinė tarnyba. Užuominų apie šias dainas ar net atskirų jų posmelių randame jau ankstyvuosiuose istorijos šaltiniuose. Įvairiose kronikose bei metraščiuose paminima, kad, sutinkant didžiuosius kunigaikščius iš karo žygių ar kritus jiems mūšiuose, buvo dainuojama arba raudama. Į karines – istorines dainas jau pirmųjų lietuvių liaudies dainų rinkėjų bei tyrinėtojų buvo atkreiptas išskirtinis dėmesys. Jose buvo ieškoma istorinės tikrovės atspindžių.

Pagrindinės senųjų tradicinių karinių – istorinių dainų temos yra kario išvykimas į karą ir kario mirtis. Ne tokios ryškios temos yra kario dalia, nelaisvė, mūšis, kario sugrįžimas namo. Tačiau griežtas ribas tarp vienos ar kitos tematikos dainų sunku išvesti. Pavyzdžiui, kario išrengimo ir išvykimo į karą motyvai kartojasi dainų tipuose, kur pagrindinis dėmesys sukaupiamas į kario mirties apdainavimą. Išvykimo į kkarą motyvai nėra gausūs bei įvairūs. Tai šaukimas į karą, žinios davimas, sūnaus išrengimas, atsisveikinimas ir palydėjimas, išsiskyrimas su mergele, kario našlaičio dalia, jojimas į karą. Būsimasis karys – valstietis bernelis, tėvo sūnelis – atitraukiamas nuo žagrės, plačių laukų, arimų:jų ilgesys ir prisiminimas jį lydi per visą karo laiką.ir tą jutimą, žinojimą, kad reikės eiti į karą, lydi liūdna, gaili nuotaika. Tai pastebima net ramiose epiškose sutartinėse.

Daugiausia dainų tenka atsisveikinimo su mergele motyvui. Tai pačios lyriškiausios, vėlyviausios dainos. Jose daug sentimentalumo. Skaudžios skyrimosesukeltos emocijos čia dažnai nepajėgiamos atplėšti nuo buities, paversti menu. Apskritai šios dainos žaismingos, vaizduoja meilės sntykius. Kai kurios jų primena meilės romansus.

Su išvykimu į karą siejasi ir mirties nujautimo motyvas, išreikštas poetiška „niekados“ formule, kuria atsakoma įartimųjų klausimą: „Kada sugrįši?“ Mirties nujautimą perteikia ir „niekados“ formulėms artimi tam tikri laiko pakartojimai, maginiai skaičiai, paslaptingi ženklai. Nuolat pasikartojančiais vaizdais nusakant laukimo laiką, susidaro emocinė įtampa, kurioje slypi nelaimės nuojauta. Kad brolis negrįš, nusako ir magiški skaičiai – tarsi tam tikra sutrumpinta „niekados“ formulės atmaina. Dainuojama, kad brolelis grįš „trečiuos meteliuos, trečioj dienelėj“, „septintuos meteliuos“ ir pan. Iš paslaptingų ženklų, rodančių mirtį, yra gėlių pražydėjimas ir jų spalvos. Dar vienas mirties pranašas – nelaimė kelyje. Berneliui jojant,

suklumpa žirgas, pakrypsta balnas.

Savitą, nors nedidelę grupę sudaro dainos, kuriose vaizduojama kario dalia. Jose pabrėžiamas kario gūdus vienišumas, kai nėra arti mylimų žmonių. Sunki, netveriama kario dalia išreiškiama kareivio skndu – priekaištu motinai, kad jį pagimdžiusi. Poetiški vaizdai neutralizuoja didelį skausmą, objektyvizuoja sunkius išgyvenimus, bet kartu ir slopina emocinę įtampą.

Savotiška, nors ir nedidelė yra grupelė dainų, apdainuojančių vadavimą iš nelaisvės. Nemaža jų – sutartinės. Pagrindinė šių dainų tema – išpirkimas, vadavimas iš nelaisvės – atskleidžiama per stereotipinę kkompoziciją.

Kur kas daugiau yra dainų, apdainuojančių kareivio grįžimą. Tačiau šios dainos nėra labai meniškos, jos artimos meilės lyrikai. Svarbiausia jose brenelio ir mergelės tema, kuri dažniausiai sprendžiama tragiškai. Šiose dainose yra daugiau baladiškumo. Jų siužetai labiau išplėtoti, veiksmingesni.

Pačios gausiausios ir vertingiausios karinės – istorinės dainos – apie kario žuvimą. Dainose vaizduojamas mūšio lauke sužeistas mirštantis karys. Sužeistą ar mirusį karį, gulintį mūšio lauke, budina artimiausieji žmonės – motulė, tėvelis, seselė, ateidami ar atnešdami jam brangiausius ir artimiausius kasdieninio jjo gyvenimo daiktus – žirgelį, jautelius, balnelį, bet karys nesikelia. Tik mergelė, atnešusi žiedelį, jį pažadina. Mirtį nugali didelė meilės jėga.

Pati gausiausia dainų grupė yra apie mirties žinios pranešėją žirgą. Šių dainų siužetai labiau išplėtoti. Į juos įeina visi bbūdingi kario gyvenimo momentai: karo žinios gavimas, kareivio išrengimas ir jojimas į karą, kario laukimas sugrįžtant, pagaliau žirgo sugrįžimas su mirties žinia. Tačiau yra – nors ir ne tiek gausiai – dainų, kur apie kario mirtį praneša paukščiai – gegutė, varnas. Ryškesnis vaidmuo čia tenka gegutei: karys kreipiasi į

-10-

gegutę, prašydamas lėkti į namus, nunešti žinią saviesiems. Gegutės vaizduojamos, kaip kario gedėtojos ir apraudotojos.

Karinės – istorinės dainos buvo kuriamos ne kasdienybės arba šventinio pakilumo veikiamos, o gimė tarsi skausmo aimana didžiausio žmogaus būties sukrėtimo situacijomis. Taigi pagrindinė karinių – istorinių dainų tema – žmogaus kančios meninis įprasminimas. Nors dainose liaudžiai iš esmės rūpėjo ne atkurti istorinę situaciją, o išsakyti žmogaus tragediją, vis dėlto siužetai ryškūs, juose daug įvykių iir veiksmų.

Kadangi karinės – istorinės dainos vaizduoja liaudžiai karų nešamas blogybes bei jų kančias, atrodo, čia turėtų vyrauti jausmo protrūkiai. Tačiau taip nėra. Skausmas čia tarsi objektyvizuotas, pakylėtas viršum asmeniškumo, emocinė įtampa išreikšta labai taupiomis meninėmis priemonėmis, pasiekiančiomis didelio meninio įtaigumo, nupiešiamas monumentalus žūstančio kario paveikslas.

Lietuvių liaudies karinės – istorinės dainos, nors ir neatskleidusios objektyvios istorinės panoramos, parodė gilų filosofinį liaudies žmogaus požiūrį į gyvenimą, reiškė optimizmą ir meilę, taurumo ir dvasinio prado pergalę prieš kančią ir sunaikinimą. ČČia glūdi jų didybė ir vertė.

RAUDOS

Atskira lietuvių dainuojamosios tautosakos rūšis yra raudos. Jos išsiskiria ir savo turiniu, ir funkcija, ir atlikimo būdu, ir meniniais vaizdais bei įvaizdžiais. Raudos atliekamos rečitatyvu. Dėl to jos ir buvo užrašomos nevienodai: vienos užrašytos kaip eiliuoti tekstai, kitos – kaip ritminė proza. Raudos neturi pastovaus teksto:raudant kiekviena rauda tartum sukuriama iš naujo, nors ir naudojamasi tradiciniais siužetais, vaizdais, įvaizdžiais. Atsižvelgiant į apeigas ir įvykius, su kuriais raudos siejasi, jas galima skirstyti į kelias ryškesnes grupes: „Mirusiųjų garbstymo raudos“, „Vestuvių verkavimai“ ir „ Vargo, kareiviavimo, hitlerinės okupacijos laikų rauds.

Gausiausiai liaudyje gyvavo ir daugiausia yra užrašyta mirisiųjų garbstymo raudų. Jomis duktė ar sūnus rauda mirusių motinos ar tėvo, motina ar tėvas – duktės ar sūnaus, sesuo – brolio, žmona – vyro ir t.t. Tematikos atžvilgiu bendras visų mirusiųjų garbstymo raudų bruožas yra gyvųjų tarpe likusių mirsiojo artimųjų vargo vaizdavimas. Gyventi likusių artimųjų, ypač našlaičių, vargas išsakomas nepaprastai graudžiai. Mirusiojo artimųjų gyvenimo sunkumas paprastai reiškiamas didelio vargelio, sunkios dalelės įvaizdžiais, kurie kartais pereina į socialinius apibendrinimus ir atspindi apskritai sunkų liaudies gyvenimą klasinėje visuomenėje. Apraudant mirusįjį, visada iškeliami tik tai gerieji jo būdo ir elgesio bruožai. Ryšiai tarp artimųjų, tarp šeimos narių yra tokie sstiprūs, kad jie nenutrūksta netvienam iš jų mirus: motinos kapas lankomas dukterų, motina rūpinasi vaiko pomirtiniu gyvenimu ir pan. Raudose vaizduojami idealūs santykiai ne tik tarp tėvų ir vaikų, bet ir tarp vyro ir žmonos, tarp vaikų ir senelių, net tarp marčios ir anytos.

Vestuvių raudos arba verkavimai buvo atliekami įvairiais vestuvių apeigų momentais nuo pirmojo vestuvių vakaro iki jaunosios išvažiavimo iš tėvų namų pas jaunąjį. Visų jaunosios verkavimų pagrindinė tema – mergautinių dienų, nerūpestingos jaunystės, su kuria jaunoji skiriasi, apgailėjimas, graudus atsisveikinimas su gimtaisiais namais bei giminėmis, naujo gyvenimo jaunojo šalyje baimė. Forma bei poetine išraiška vestuvių verkavimai turi kai kurių bendrų bruožų su mirusiųjų garbstymo raudomis, tačiau yra žymiai trumpesni už jas.

Hitlerinės okupacijos metų raudos yra susijusios su konkrečiais įvykiais ir atspindi okupantų siautėjimą, jų žiaurumus. Jose mažiau apibendrinamųjų momentų, kaip, pavyzdžiui, senosiose laidotuvių raudose. Hitlerinės okupacijos laikų raudos iš vienos pusės rodo, kaip tvirtai siejasi su gyvenimu net toks savo ištakomis senas apeiginės tautosakos žanras, koks yra raudos, o iš kitos pusės – leidžia geriau suprasti jų gyvavimo sąlygas.

Glaudžiai susijusios su tikrove ir kitos raudos, pavyzdžiui, rauda dėl blogų metų, ganymo rauda, raudama mergaitės, kareiviavimo raudos. Pastarosios raudos liudija ne tik sunkų paprastų žžmonių gyvenimą išnaudotojiškos santvarkos laikais, betir antikarines liaudies nuotaikas, prisirišimą prie gimtųjų namų.

-11-

• Lietuvių liaudies dainynas „Darbo dainos“, parengė V. Misevičienė

• Lietuvių liaudies dainynas „Vestuvinės dainos“, parengė B. Kazlauskienė

• Lietuvių liaudies dainos „Aušta aušrelė“, parengė K. Aleksynas

• Lietuvių liaudies dainos „Dainos raudos“, parengė B. Uginčius

• Lietuvių liaudies dainynas Karinės – istorinės dainos“, parengė P. Jokimaitienė