LIETUVIŲ LIAUDIES PASAKOS ARBA MITOLOGINĖS SAKMĖS. VIENOS PASAKOS ( SAKMĖS ) ANALIZĖ ARBA PASAKŲ ( SAKMIŲ ) ANALIZĖ PASIRINKTU ASPEKTU.

Mitologinės sakmės – tai kolektyvinė kūryba, atspindėjusi senovės pasaulio supratimą. Tai estetinė ir etinė pasaulio pažinimo forma. Mitas gimė iš žmonijos pastangų suprasti save, pasaulį, daiktus. Sakmė – tai savotiška pakeista realybė, įgyjanti šventumo. Mite papasakotas įvykis – šventa istorija,o šventumas nesiejamas su žemiškuoju pasauliu. Senieji žmonės manė, jog sodybas supantys laukai, miškai ir vandenys yra pagyvendintos keistų, kartais ddraugiškai, o kartais priešiškai nusiteikusių mitinių būtybių, jog net kasdien jų matomi gyvuliai, paukščiai ir žvėrys kalbasi tarpusavyje, yra protingi, turi savo šeimininkus ir karalius. Tačiau visas šis paslaptingas pasaulis, jų manymu, yra nematomas, neapčiuopiamas ir tik retkarčiais, ypatingais atvejais, atsiveriąs prieš žmogų, jį nustebindamas, ir, neretai, išgąsdindamas. Mitologinšse sakmėse ir vazduojamas trumpalaikis mitinio pasaulio atsivėrimas.

Sakmėse protėvių pasaulis sukurtas atidžiai stebint gamtą, subtiliausius žmogaus ir gyvūnų elgsenos bruožus, kai kurių žemės vietų ( pelkių, kalnų, ežerų, miškų ) ,, akmenų ir net dangaus kūnų ( Saulės , Mėnulio, žvaigždžių ) poveikio žmogui ypatumus. Sakmėse sukauptas didelis protėvių patyrimas, tik išreikšyas sunkiai suvokiamais fantastiniais vaizdais, simboliais. Mite net buitiniai dalykai susieti su kosminiais. “ Mitologijos objektas yra ne pasaulis iir daiktai, bet tai, ką žmogus galvoja apie daiktus, pasaulį ir save patį. “ ( Greimas ) . Pasaulis mitologinėse sakmėse yra labai giliai suvoktas. Jose yra daugybė gamtos paslapčių. Mitus mūsų protėviai palieka kaip savotišką išmintį, kaip perspėjimą, užuominas. Mitai pabrėžia, kad yra ribos, nerašyti įstatymai, kurių reikia paisyti, nes, kitaip , aukštesnių ir galingesnių jėgų būsi sunaikintas.

Kaip suvokiama laimė ( Pagal mitologines sakmes ) :

Su antgamtiniu pasauliu žmonės siejo ne tik juos supančią tikrovę, bet ir savo likimą , tikėdami antgamtinių jėgų egzistavimu, savotiškai atidavė į meta kilmės jėgų rankas. Su aukštesnėm jėgom jie siejo ir savo laimę. Žmonėns buvo nesuprantama, kodėl kiekvienas gyvena skirtingai; kodėl vienam sekasi geriau : jis turtingesnis, turi didesnį ūkį, jo dderlius visuomet gerai užderi, jo namai visuomet gražūs ir švarūs, o kitas neturi nieko , jam gyvenime visiškai nesiseka. Laimė buvo suprantama kaip pasisekimo, naudos, veltui gautos dovanos idėja.

Nežinodami, kas tą laimę sąlygoja, protėviai siejo ją su kitu pasauliu. Kaukai, aitvarai, laumės, velnias buvo pagrindinės jėgos, galėjusios nulemti likimą. Jie sakmėse vaizduojami žmonių pavidalu, dirbantys įvairiausius darbus ir kaip kito pasaulio ( nematomos, bet girdimos ) būtybės, savo egzistavimą patvirtinančios nežemiškos kilmės veiksmais.

Svarbiausia žmonėms buvo sutarti ne ttik su kaukais ir laumėmis, bet ir su pačiu velniu. Kaukai už piktą galėdavo taip pat atsilyginti piktu , pridarydami begales nelaimių ir atnešdami šimtus rūpesčių. Todėl žmonės stengdavosi būti dorais ir sąžiningais, nes, jei norėjai būti laimingas, visų pirma, turėjai būti sąžiningas. Mite “ Laumės ir kūdikis “ laumės šilkais apdovanoja kūdikį, motinos netyčia užmirštą laukuose, ir nusuka galvytę turtingos kaimynės, norėjusios klasta išgauti iš laumių gėrybių, vaikeliui. Šiame mite pabrėžiama, jog yra ribos tarp žemės, žmonių ir tarp dieviškojo, antgamtinio pasaulio. Šias ribas peržengęs ( kaip tai padarė turtingoji kaimynė, norėdama klasta pergudrauti laumes ir taip į savo rankas savotiškai prisiimdama dieviškųjų jėgų funkcijas ), gali būti rimtai nubaustas. Kitaip tariant, laimingas būsi tik tada, kai gyvensi žemiškojo pasaulio ribose.

Mitologinėse sakmėse sakoma, jog kiekvieno žmogaus laimė yra nulemta iš anksto, žmogaus gyvenima tvarko ir likimą nulemia, kaip jau minėta, stipresnės jėgos ( kaukai, aitvarai, laumės ). Mite “ Žmogaus dalia “ sakoma, jog . kiekvienam žmogui kiekviename miške yra užaugę tam tikras skaičius grybų. Šiuo atveju žmogus atrodo tikrai beviltiškai kai jis galvoja, jog viskas priklauso nuo jo . Galbūt jo valioje ir galioje yra surasti kuo daugiau grybų. Sakmėse atverta paprasta tiesa, jog vertybė yra iieškantysis žmogus. Tačiau daugiau grybų nei jam skirta jis nesuras. Čia ir yra žmogiškosios būties menkumo prieš kito pasaulio jėgas įvardijimas. Su šia nuostata svarbu sugyventi ir susitaikyti. Jei žmogus norės daugiau nei jam duota, kitaip tariant, jeigu . mažą rasi samanose ir jį pakasęs paliksi augti, manydamas, kad rytoj atėjęs paimsi užaugusį, tai rytojaus dieną nuėjęs jį rasi tokį pat neužaugusį , tik sukirmijusį. ( Grybai bijo akių ). Protėviai manė, jog laimė yra turėti ne daug ir didelių grybų, o surasti SAVO grybus, tuomet būsi laimingas, kitaip tariant, tuomet tavo žemė grybais sužydės.

Sakmė “ Nusaugotas paparčio žiedas “ ( 83 psl. Iš Sužeisto Vėjo ) :

Joninės – svarbiausia lietuvių liaudies vasaros šventė. Švenčiama ilgiausią dieną ir trumpiausią naktį. Svarbiausi joninių atributai, minimi ir naujuosiuose aprašymuose ir senuosiuose šaltiniuose , yra ugnis – laužai, ant karčių iškeltos degančios dervos statinaitės, ratų stebulės, beržų tošys ir kt. Joninių išvakarėse, norint apsisaugoti nuo laumių, raganų ir kt. negerų būtybių, į tvartus buvo anksti suvaromi gyvuliai, derva arba kreida ant tvarto durų užbrėžiami kryžiai, raktų skylutės užkemšamos ką tik surinktomis devyneriopomis žolėmis, ties tvarto durimis pakabinami šermukšnio ir kiečių pluoštai , jais perbraukiamos karvės, tvarte netoli durų padedamos klumpės ir veidrodis, vvirš durų pakabinama užmušta šarka, kryžmai prikalami keli gabaliukai “ graudulinės žvakės “ . Joninių rytą daromi burtai, norint atimti karvių pieną, išvaryti iš namų žiurkes.

Prasidėjusios išvakarių dieną , joninių apeigos nenutrūkdavo beveik visą naktį. Naktį kūrenami laužai, daginamos ratų stebulės, šokama ir dainuojama, einama imčių, ieškoma paparčio žiedo, deginami arba plukdomi vainikai, spėjama vedybinė laimė. Stengimasis joninių naktį visiškai nemiegoti atsispindi archaiškame tikėjime, jog tas, kas joninių naktį ir išvakarėse visiškai nemiega, įgyja gydomąją galią ( šioje sakmėje berniukas praleidžia naktį miške, iki pat paryčių, skaito knygą – dar prieš saulės tekėjimą . sušniokštė vėjas ir nuskambo ant drobulės pilkas žiedelis. Berniukas pasiėmė ir, atpjovęs rankos odą, įdėjo žiedą. Kai ranka užgijo , tapo viso pasaulio žinovu. ) Joninės – dangaus dievams skirta šventė. Joninių apeigų trukmė nuo vienos dienos iki kitos , stengimasis visą naktį nemiegoti, laužų deginimas, norint apšviesti visą apylinkę, liudija jonines esant šviesos ir dienos, o ne tamsos šventę. Šioje šventėje nuo seno inscenizuojama kova tarp šviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, tarp dangaus ir požemio būtybių, kuri vėliau gavo kovos tarp gėrio ir blogio prasmę. O kova inscenizuojama todėl, kad per jonines saulė ir kitos mitinės būtybės būdavo pasiekusios ir

savo galybės apogėjų, ir kartu kritišką momentą – kai jų jėgos tuoj ims sekti . Tik dabar dar galima kovoti ir įveikti priešiškas jėgas. Todėl joninėse , priešingai kūčioms, atsispindi ne tiek tamsiųjų jėgų aktyvumas, kiek kova su tomis jėgomis ir tos kovos efektyvumas. Šioje sakmėje berniukas nugali tamsiąsias jėgas, jis neišsigąsta. Kaip laimętojas jis apdovanojams regėjimo , išminties dovana. Kiekvienas, priartėjęs , palytėjęs tą ribą, skiriančią žmogiškąjį pasaulį nuo meta pasaulio ( realiausiai , remaintis mitologija, tai galima padaryti kkritiniais momentais, kai stichiškos gamtos jėgos pasiekia aukščiausią tašką begalybės prasme ) tampa išrinktuoju, palytėtuoju, pažymėtuoju. Berniuko meta ženklu tampa po oda įdėtas žiedelis.