lietuvių liaudies vestuvinės dainos

Įvadas

Lietuvių vestuvinės dainos sudaro svarbią ir reikšmingą mūsų tautosakos klasikinio plitimo dalį. Savo gausumu ir paplitimu jos užima pirmą vietą tradicinių dainų tarpe. Daug kūrinių žavi nepamirštama poetine išmone ir gyvybingu melodijų grožiu. Jie gali būti laikomi meniškumo viršūne, kurią pasiekė žodinė ir muzikinė lietuvių liaudies kūryba.

Daugiausiai lietuvių liaudies vestuvinių dainų yra sukaupta Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvių tautosakos rankraštyne. Iš viso sukaupta apie 70000 vestuvinių dainų.

Visa surinkta – tiek spausdinta, tiek ir nespausdinta – medžiaga plačiai aatstovauja vestuvinių dainų žanrui, gana tiksliai atspindi repertuarą ir sudaro pakankamą pagrindą charakterizuoti lietuvių vestuvinę poeziją.

Norint teisingai išcharakterizuoti lietuvių liaudies dainas, būtina žinoti kokie dalykai yra svarbiausi lietuvių liaudies dainose.

Vestuvinės dainos ir papročiai yra būtina vestuvinių dainų gyvavimo sąlyga. Išnykstant ceremonijoms, miršta ir pats žanras. Dainos yra neatskiriama vienos ar kitos apeigos sudėtinė dalis, jas būtina dainuoti tam tikrais momentais, ir jos tarsi įkūnija tokių momentų pergyvenimus, mintis, jausmus. Tuo būdu apie atskirus vestuvių apeigų ir papročių ciklo epizodus, kaip aantai: piršlybas, mergvakarį, prikeltuves ir kt., susitelkė savitos, tik tam epizodui charakteringos dainos. Jos ir skirstomos pagal tai į piršlybų, mergvakario, pragėrų ir kitų epizodų dainomis.

Atsižvelgiant į tvarką, kuria būdavo dainuojamos vestuvių papročių ir apeigų cikle, pirmąja grupe reikėtų llaikyti pažintuvių ir mėglavimo dainas. Jomis būdavo apdainuojamas vaikino susipažinimas su merginos tėvais, pačia mergina, jos būdo, darbo ištyrimo metas. Su pažintuvių ir mėglavimo papročiais glaudžiau susijusios dainos atkuria jaunųjų pergyvenimus, kuriuos jie patiria susipažinimo metu, bebendraudami, beieškodami savo išrinktųjų. Mėglavimų ir išbandymų metu kylantis nusivylimas ar džiaugsmas, radus savąją mergelę ar bernelį, lankomos, dažnai apkalbamos mergelės laukimas, ilgėjimasis ir kiti meilautiniai pergyvenimai yra charakteringi šių dainų tematiniai motyvai. Iš savitesnių šios grupės dainų tipų pažymėtini: „Augo putinas žalioj girioj“, „Abu mudu broliai“, „Aš pas tėvelį“, „Aš pasėjau rūtelę“, „Nejok, berneli, pavasarėlį“, „Siuntė mane motinėlė“, „Tekėk, mergele, už manęs“ (Teka mergelė už jo, bernelio. Pas jį darbelių nedirbs, kalne rugelių nepjaus, pakalnėj linelių neraus, akmens girnelių netrauks, tik po sodelį vvaikščios, uogeles rankios, seklytėlėj sėdės, kaseles pynios, riešutėlius gliaudys, pro stiklo langelį žiūrės.) . Šios dainos gyvuoja įvairiose Lietuvos dalyse, dažnai jau neapeiginės poezijos teisėmis. Galima spėti, kad, išnykus pažintuvių ir mėglavimo ceremonijoms, pažintuvių dainos virto neapeiginėmis.

Piršlybų dainų grupė – pati gausiausia: ją sudaro apie 200 dainų. Suku patikėti, kad visos šiai grupei priskiriamos dainos buvo dainuojamos piršlybų ceremonijų metu. Dalis jų tikriausiai buvo atliekamos šiaip įvairiuose jaunimo susibūrimuose. Kai kurie tematiniai piršlybų dainų motyvai tie patys kaip pažintuvių dainų, iir tai visiškai suprantama: ten, kur nebebuvo (o gal ir niekada nebuvo) pažintuvių ir mėglavimo papročių, juos pakeisdavo piršlybos. Piršlybų dainos atkuria vykstančio į piršlius bernelio ir piršlių belaukiančios mergelės nuotaikas, išreiškia pažiūras, svajones, kokio asmens vienas ar kitas trokšta, ko nemyli. Vaizduojami ikivedybiniai konfliktai, kylą dėl tėvų kišimosi, dėl turto, būdo ir kt. pasipiršimas ir sutikimas ar nenoras priimti piršlius apdainuojamas užmaskuota forma; dainos išreiškia berno didžiavimąsi savo šaunumu, savo „žirgeliu“, mergelės puikavimąsi kračiais, darbeliais piršlybų metu dainuojamos tokios populiarios dainos, kaip „Ant ežerėlio rymojau“, „Ant kalno rugiai“, „Per šilelį jojau“, „Oi tu, seni, senutėli“, „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“, , „Pasakyk mergele, iš kur svečiai buvo“, „Šiltas gražus rudenėlis“, „Šuneliai sujojo, sveteliai atjojo“, „Visos mano amžinikės“, „Oi žirge, žirgeli juobėrėli“, „Anksti rytą kėliau“, „Ant mano tėvo didžio dvarelio šlyvužė žaliavo“, „O ir prijojo pilnas dvaras svetelių“, „Saulutė tekėjo“, „Šėriau žirgelį per savaitėlę“ (Bernelis šėrė žirgelį per savaitėlę, kai atėjo subatėlė, pasibalnojo. Ar žirgas nuneš jį per pusantros valandėlės šimtą mylių? Jei bernelis pašers avižėlėm, pagirdys vandenėliu,– nuneš.)

Sutartuvių dainose dar ryškiau atsispindi turtiniai vedybų motyvai. Nemaža jų dalis yra naujoviškesnės, rimuotos. Jose apdainuojamas derėjimasis dėl dalies, „posogos“ , išreiškiami tėvų ir jaunųjų interesai, sprendžiant šiuos reikalus; apdainuojami mergaitės, vaikino ppergyvenimai, jau įvykus sutartuvėms, reiškiamos mintys apie artėjantį atsisveikinimą su vainiku, žirgu, jaunomis dienelėmis. Jose džiugiai ar su liūdesiu apdainuojamos sutartuvių dovanos, simboliškai išreiškiančios sutikimą ar atsisakymą tekėti. Plačiau paplitusių Sutartuvių dainų tarpe paminėtos: „Šviesi naktis mėnesiena“ , „Pas močiutę augau“ , „Parjodžiau žirgelį“ , „Padainuosim mes sustoję“ , „Žiedas ant žiedo“ , „O jūs kvietkai, kvietkai“ , „Per Širvintėlių miestelį“ , „Gale lauko ežerėlis“ , „Aš išdainavau visas daineles“ , „Gėriau alutį, saldų midutį“ , „Saulelė raudona“ ir kt.

Trumputės jaunojo namų žvalgytuvių ceremonijos,– negausios ir jų dainos. Žvalgytuvių dainų žinome vos keletą tipų. Tai arba humoristiniu būdu perkeltas nuotakos nusivylimas, apsigavimas berno namais – „Kas dienelę vėjas pūtė“, arba susirūpinimas dėl būsimo gyvenimo – „Girdžiu aš kertant“ (Mergelė girdi kertant, kapojant –tai bernelis stato svirnelį. Siųstų ji tėvelį apžiūrėti svirnelio. Sugrįžo tėvelis. Ką jis ten matė? Svirnelio grebėstai lazdyniniai, durys obelinės. Ji ten privalgys riešutėlių ir obuolėlių. Riešutėliai – ašarėlės, obuolėliai – rūstūs žodžiai.).

Priešvestuvinių papročių tarpe labai svarbus yra sužieduotuvių epizodas, vienur vadinamas žiedynomis, kitur pragėromis ir pan. Žiedynų ir pragėrų dainos, kaip minėta, vienos nuo kitų šiek tiek skiriasi. Žiedynų dainos atskleidžia pergyvenimus, susijusius su žiedo dovanojimu – lemtingu simboliniu aktu žmogaus gyvenime, nes žiedas dovanojamas „ne vienai ddienai“, „visam amželiui“. Jos kupinos džiaugsmo, jaunatviško pasipuikavimo arba graudžios, išreiškiančios nenorą tekėti („Atjojo bernelis per lygų lauką“, „“Kas bernelio sumislyta“, „Aš augau pas tėvelį“, „Aukštas dangus, šviesios žvaigždės“, „Palankėj, pašilėj saulė tekėjo“). Pragėros dažnai būna susiliejusios su sutartuvėms, todėl per jas skamba ir sutartuvių motyvų dainos apie suderamą – prageriamą dukrelę: „Oi ulyčia ulyčia“, „Išėjo mergaitė“. Su magija susijęs paprotys reikalaudavo per pragėras daug gerti ar bent rodytis linksmam, kad jaunųjų gyvenimas būtų linksmas. Todėl pragėrų dainose taip džiaugiamasi „bačkelėmis“, „vyno upeliais“, nors, kita vertus, kai kuriose šios grupės dainose padvelkia ir liūdesio nuotaika.

Mergavimas ir kiti ikivestuviniai papročiai neturi ryškesnių savitų dainų. Prieš pat jungtuvių šventę ruošiamas didvakaris: susirenka jaunimas papuošti, ar išleisti kvieslį į kaimą, o taip pat giminė suvažiuoja „ant didžiosios rodos“. Didvakario dainų grupė taip pat labai negausi. Didvakario metu buvo dainuojamos populiarios dainos („Sėjau rūtą, sėjau mėtą“, „O jei gerą vyrą gausiu“), priklausančios kitoms vestuvių ceremonijoms, ir dar vienas kitas savitesnis dainos tipas, kaip antai: „Šėriau žirgelį per du metelius“, „Atjojo kvieslys“.

Nepalyginamai daugiau dainų skamba per pačias vestuves; jos nenutyla nuo mergvakario iki svečių išsiskirstymo, „išrūkymo“. Mergvakario dainomis apdainuojamas nuotakos atsisveikinimas su jaunimu ir pačia jaunyste. Graudžios dainos primena, jog tai paskutinis vakaras

pas močiutę; dilgina širdį priekaištais, kam negailėjo šilkų kaselės, rūtelių, „valnystėlės“, jaunų dienelių, jaunimo pulkelio; gąsdinama blogu vyru, sunkiu gyvenimu pas anytą; ypač graudžios našlaičių mergvakario dainos. Iš ryškesnių mergvakario dainų paminėtinos: „Oi rūta, rūta“, „Lėk, sakalėli“, „Oi, žydėk žydėk, sausa obelėle“ ir t.t.

Jaunojo išleistuvių dainos vaizduoja jaunojo atsisveikinimą su jaunomis dienomis, išreiškia dėkingumo jausmus tėvams, dvelkia susirūpinimu, ar pavyks kelionė, moko, kaip elgtis, nujojus į uošvės dvarą. Tai dainos, kupinos dvejonių: „Siaurieji gaseliai, prasiskleiskit“, „Oi, kur josi, broleli“, „Tamsužė ttemo“, „Jojau dieną, jojau naktį“, „Kelkis, berneli, negulėk“, „O ar jau gieda raibieji gaideliai“, „Ei tu, broleli, broleli dobilėli“

Išvežimo į jungtuves dainos išreiškia pasigrožėjimą išvažiuojančia, papuošta nuotaka; jos primena, kad pargrįžus iš bažnyčios, niekas į jaunąją nebežiūrės. Tie pergyvenimai įkūnyti dainose „Išėjo broliukai žirgelių balnoti“, „Ir paaugo žalia liepa“. Našlaitė šiose dainose, važiuodama pro tėvų kapus, kelia mirusius tėvus ir prašo jų palaiminimo, paguodos. Sugrįžimo iš jungtuvių dainos išreiškia ir jaunikio džiaugsmą, įvykus santuokai, ir ištekėjusios nuotakos gailestį, netekus „kaselės“, „„vainikėlio“, ir jos pergyvenimus, trumpam sugrįžus pas motinėlę.

Jaunavedžiams išvažiavus į jaunojo namus, ir pagrindinis veiksmas persikelia į tą pusę. Jaunavedžių sutiktuvių dainos atskleidžia emocijas, kurias sukelia nuotakos pasirodymas vyro giminei. Dainose atsispindi neretai prasiveržiantis vyro tėvų priešiškumas marčiai. DDainos kalba apie jaunamartės laukiantį vargą, „sunkius darbelius“. Iš šios grupės dainų labiau paplitusios „Pasėjau linelius lankoj, lankoj“, „Močiute mano“, „Perlaužiau nenorelę per puselę“, „Beauštanti aušrelė“.

Be suminėtų, galima išvardinti dar daugybę vestuvinių dainų grupių. Į lietuvių vestuvinių dainų repertuarą XIX a. ir XX a. pradžioje patekdavo ir visai atsitiktinės dainos. Per vestuves buvo dainuotos ir karo, krikštynų tematikos dainos. Šiandien per vestuvių puota taip pat beveik visur dainuojama, bet retai kur dainos sudaro vieningą žanrą: čia jau matome įvairiausios tematikos tradicinių ir literatūrinių dainų, romansų, kitų tautų kūrinių.

Baigiant būtų galima padaryti tokias išvadas:

1) vestuvinės dainos, gyvuodamos papročių ir apeigų cikle susiskirstė į daug grupių ir grupelių;

2) dainų grupės turi regioninių skirtumų, tačiau pastebimas ir visos vestuvinės poezijos vvieningumas; tai įgalina kalbėti apie bendrus vestuvinių dainų grupių bruožus, jų repertuarą;

3) vestuvinių dainų grupių dauguma nepasižymi nei išskirtinėmis poetinės formos, nei melodijų savybėmis; jas sieja tematiniai, o kartais funkciniai ryšiai;

4)XIX a.– XX a. pasireiškia stipri grupių repertuaro sumišimo tendencija; gausu vestuvinių dainų, griežtai nesusijusių su vienu ar kitu apeigų aktu; vestuvių metu dainuojama nemažai neapeiginių dainų.

Literatūra:

Lietuvos TSR mokslų akademija, ,Lietuvių kalbos ir literatūros institutas,

„Literatūra ir kalba IX“ ,Vilnius 1968m., P.9-48