Lietuvių literatūros rašytojų įžangos

Juozas Aputis – XX amžiaus lietuvių rašytojas, vienas iškiliausių šio laikotarpio novelistų, gavo valstybinę premiją. Rašytojas tikroviškai vaizdavo gyvenamojo meto dalykus, socialinę aplinką, kaimo buitį, bet svarbiausia jam – žmogaus išgyvenimai, būsenos, sąmonės procesai, subtilūs ryšiai su aplinka ir kitais žmonėmis. Savo kūriniuose kelia gailestį, užuojautą, iškyla dėmesys kitam, parodo žmonių žiaurumą, susvetimėjimą. Taip pat savo kūriniuose skatina aktyvią poziciją. Apučio novelėse tarytum atgimsta Biliūno dvasia, kurią galima atpažinti iš jausmingos kalbos, nuoširdaus bendravimo su skaitytoju. Jam artimas biliūniškas dėmesys ppaprastam žmogui. Žymiausi Juozo Apučio kūriniai yra: ‚, Dobilė. 1954 metų naktį“ ir „ Šūvis po Marazyno ąžuolu“. Ši novelė ypatinga tuo, kad joje vaizduojamas šiuolaikinis žmogus, kuris yra negailestingas, rūstus, kupinas neigiamų emocijų.

Antanas Škėma – vienas žymiausių XX amžiaus vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų, išeivijos rašytojų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką – vertybių griūtis, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Antanas Škėma yra miesto kultūros žmogus. Jis vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvaudavo kkultūrininkų sambūriuose. Išleido nemažai novelių ir apysakų rinkinių: ‚, Nuodėguliai ir kibirkštys“ , romaną „ Balta drobulė“. „ Balta drobulė“ – tai pats žymiausias Antano Škėmos kūrinys. Šiame kūrinyje autorius atskleidžia žmogaus gyvenimo trapumą, tragizmą.

Antanas Vaičiulaitis – XX amžiaus ketvirtojo ddešimtmečio kartos rašytojas. Tai vienas ryškiausių krikščioniškojo humanizmo atstovų lietuvių literatūroje. Antanas Vaičiulaitis atstovauja brandžiai ir laisvai nepriklausomos Lietuvos meninei kultūrai. Vaičiulaitis pirmiausia yra novelistas, išleidęs 6 šio žanro kūrinių rinkinius. Keletas svarbiausių yra „ Kur bakūžė samanota“ , „ Pelkių takas“ . Rašytoją ypač išgarsino ,, Valentina‘‘ – vienas gražiausių lietuviškų romanų.

,,Valentina‘‘ – žinomiausias, iki šiol populiarus Vaičiulaičio kūrinys, pasižymintis itin subtilia žmogaus psichologijos sklaida, jausmų analize, meistriškai atkurta amžina meilės ir netekties istorija.

Romualdas Granauskas – XX amžiaus prozininkas, dramaturgas ir eseistas. Būdinga kaimiška išmintis, lėtas žemdirbio mąstymas, darbų apsunkinta buitis. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jo šaknis. Granausko tekstai kuria įsimintiną archeptinį veikėją ir labaisavitą būties modelį, pagrįstą archaine baltų pasaulėjauta. RRašytojo meninis pasaulis, kartais vadinamas magiškuoju, tarytum iškrenta iš istorijos ir civilizacijos konteksto. Lietuvių skaitytojo sąmonėje jis sužadina seniausią, su žemės darbais susijusią atmintį, skatina išgirsti gamtos gyvybės balsą žmoguje ir jo artimiausios aplinkos daiktuose. Žymiausi kūriniai – apsakymas “ duonos valgytojai” ir romanas “ gyvenimas po klevu”.

Maironis – šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių klasikas, tautinio atgimimo dainius. Maironis savo kūryboje sujungė entinės lietuvių kultūros ir europines tradicijas.Jo kūryba padėjo fformuotis lietuvių tautinei savimonei, skatino laisvės, nepriklausomybės siekius. Maironio minčių, jausmų, įkvėpimo šaltinis – tėvynė. . Tauta Maironio poezijoje – pagrindinė pasaulio istorijos kategorija.

,,Jūratė ir Kastytis‘‘ – baladė.

,,Jaunoji Lietuva‘‘ – poema.

,,Trakų pilis‘‘ – elegija

Vincas Krėvė – Mickevičius – prozininkas ir dranaturgas, savo raštais sukūrė Lietuvos legendą, kuri Xxa prad. teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo idėjoms. Lietuviškosios dvasios Krėvė ieškojo tautosakoje, liaudies išmintyje, taip pat Rytų filosofiniuose tekstuose. atrasdamas juose panašumo su lietuvių tikėjimais. Krėvė iškėlė herojiškąjį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektus.

,,Skirgaila‘‘- drama.

Justinas Marcinkevičius – XX a. rašytojas,prozininkas, eseistas ir dramaturgas. Lietuvių literatūroje užima savitą vietą. Jau 50 metų jis rašo vis naujas knygas, kuriose išliekatrys svarbiausios temos:Lietuva, lietuvių kalba, gamta. Tai ir lietuvių literatūros klasikos temos. Just. Marcinkevičiui klasikinė tradicija, jos tęsimas yra natūraliai svarbi.Klasikinė lietuvių litertūros tradicija įvairių politinių reikalavimų varžomai Xxa antosios pusės lietuvių poezijai buvo ir patikima atrama, padėjusi rasti savo kelią.

Vincas Mykolaitis- Putinas – vienas žymiausiu XX a. rašytojų į lietuvių literatūros istoriją įėjęs kaip didelio talento kurėjas. Ankstyvoji Putino kūryba – simbolistinių eilėraščių rinkiniai ;;Tarp dviejų aušrų‘‘ bei ,,Keliai ir kryžkėliai‘‘, taip pat autobiografiškumu dvelkiantis psichologinis intelektualinis romanas,,Altorių šešėly‘‘ – kupinas vidinių prieštaravimų, opozicijų, dvasinių ieškojimų ir apsisprendimų.. Tuo tarpu vėlyvajai kkūrybai priskiriamas romanas ,,Sulkilėliai‘‘ apie 1863m sukilimą ir poezijos rinkiniai ,, Būties valanda‘‘, ,,Langas‘‘ atspindi Putino siekį gvildenti visai žmonijai aktualias problemas, spręsti filosofinius klausimus, akcentuoti dvasinių išgyvenimų amžinumą. Reikšmingas lyrinis ciklas ,, Parafrazės‘‘, kuriame taip pat liečiami universalūs dalykai – laimės ieškojimas, meilės troškimas,laisvės ilgesys, išnykimo grėsmė, vidaus kovos.

Kristijonas Donelaitis – grožinės lietuvių literatūros pradininkas. Skaitydami poeto darbus, išvystame tuometinį sunkų Lietuvos būrų gyvenimą, išgirstame jų šneką, kuria tuo metu buvo kalbama Mažojoje Lietuvoje. Tačiau vis labiau plito vokiečių kalba. Ponai lietuviškai beveik nekalbėjo, nes šią kalbą skaitė prasčiokų kalba. Būtent todėl šie kūriniai turėjo ypatingą reikšmę tautos kalbos išsaugojimui ir propagavimui. Šlovę Donelaičiui atnešė kūriniai, kuriuos jis rašė hegzametru – antikinės eilėdaros metru, sudarytų iš šešiapėdžių nerimuotų eilučių. Svarbiausias kūrinys- epinė poema ”Metai”. Metuose iškyla būrų buities ir darbo vaizdai. Sudaro 4 dalys: pavasario linksmybės, vasaros darbai, rudens gerybės, žiemos rūpesčiai. Metai atgyja kaip gyvas nesenkančių galiu pasaulis, kurio centre plaka amžinoji Saulės širdis.

Jonas Biliūnas – lyrinės lietuvių prozos pradininkas,Anykščių krašto rašytojas. J.Biliūno kūriniuose susijungė XXa. pradžiai būdinga socialinių pertvarkymų romantika, tragiškų nuojautų kupinas etinis jautrumas, elegiškas prabėgančio laiko ir būties trapumo suvokimas. Jo meninė atrama – pasakotojo prisipažinimai, svarstymai, vizijos, svajos ir graudulio akimirkos. Geriausiuose J.Biliūno kūriniuose jjuntame 20a. žmogų, įkvėptą socialinės pažangos vilčių ir kartu pašiurpusį nuo smurto grėsmės, trapų, atsargiai tikrinantį idealus ir realybę, ieškantį tikrumo savyje, trokštantį atsinaujinti iš vidaus ir ginantį sielos subtilumą kaip brangiausią humanistinę vertybę.

,,Ubagas‘‘- apsakymas.

,,Liūdna pasaka‘‘ – apysaka.

Šatrijios Ragana yra rašytoja-auklėtoja. Savo kūryboje ji skleidžia auklėjamąsias idėjas. Jos vaizduojami žmonės patys savo asmeniu ir veiksmais moko pasiaukojimo, altruizmo, teisingumo, darbštumo, gailestingumo ir kitų dorybių. Šios idėjos taip gražiai įpintos į atskirus vaizdus, situacijas ir žmones, kad nekenkia jos kūrinių meniškumui, lyg savaime išplaukia. Problema:

Klausyti ne pasaulio, rūščiai diktuojančio savo sąlygas ir reikalavimus, klausytis savęs, savo jausmų, klausytis, “ką mums sako prigimimas”. ,,Sename dvare‘‘- apysaka.

Balys Sruoga- poetas, dramaturgas, įvairiapusio talento rašytojas. Balio sruogos lyrikoje, nežymu Maironio įtakos ir beveik nėra patriotinių, visuomeninių motyvų Sruogos dramos priklauso romantinių-neoromantinių dramų tipui: jose paprastai vaizduojama tautos istorija, tautinės sąmonės pabudimas. Vis dėlto istorines dramas Sruoga rašo visai kitokias. Medžiagą dramoms Sruga ima iš sunkiausio LT laikotarpio – iš XVI –XVIIa. ,,Dievų miškas‘‘ – romanas. ,, Milžino paunksmė‘‘ – drama(istorinė). Kūrė simbolistinio stiliaus eilėraščius, didžiausia dalį užėmė dramos.

Salomėja Nėris – garsi lietuvių rašytoja, vadinama Lietuvių tautos lakštingala, neoromantikė, lyrikė. Nėries kūryboje išsakomi asmeniškam sielos gyvenimui svarbūs dalykai. Įsijautimas į savo emocijas yra

pagrindinė poetės būsena. Poetė išleido 5 eilėraščių rinkinius. Paskutinysis eilėraščių rinkinys ,,Prie didelio kelio‘‘ buvo išleistas po rašytojos mirties. Tai buvo tikrasis Nėries rinkinys, kurį buvo priversta pakeisti į kitą rinkinį ,,lakštingala negali nečiulbėti‘‘. Šiame rinkinyje namų ilgesio emocija pinasi su keršto, kovos motyvais. Už eilėraščių rinkinį ,, Diemedžiu žydėsiu‘‘ buvo apdovanota valstybine premija. Šiame kūrinyje lyrinis subjektas yra pati poetė, nes kūriniuose atsispindi, tam tikri jos gyvenimo faktai, širdgėla, ilgesys.

Vytautas Mačernis- jauniausias literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vvienas pačių reikšmingiausių savo kartos poetų. V.Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės iškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistiniūai filosofiniai lietuvių literatūros tradicijai. Pagrindiniai Mačernio poezijos žanrai – vizijos(regėjimai,sapnai) ir sonetai. Juose sprendžiamos gyvenimo prasmės problemos, būties, išlikimo.

Henrikas Radauskas – vienas žymiausių XX a. lietuvių poetų, vyriausiasis išeivijos rašytojas, vadinamas pasaulio kultūros žmogumi. Savo kūryboje Radauskas atsisako pagrindinių neoromantikų lyrikos principų – asmeniškumo, artimo ryšio su tautos istorija ir peizažu, visuomeninių įsipareigojimų. Kuria poezija –– tekstus, kuriuose svarbiausias dalykas yra pati kalba, vaizdų, garsų žaismas. Visur ieškojo grožio, spalvos. Vengdamas asmeniškumo, jausmingumo, savo poezijoje Radauskas perteikė ir XX a. žmogui būdingą jauseną, pažymėtą nerimo, ironijos, katastrofinės patirties,- pasaulėžiūrą, kurioje menas, kultūra tampa prieglobsčiu nuo iistorijos sukrėtimų. Žymiausias eilėraštis – dainos gimimas.