Lietuvių senovės dievai ir deivės

Dievų trejybėLietuvių mitologijoje dievišką trejybę sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs:

o Perkūnas

o Patrimpas

o Pikuolis (Poklius)

Baltų dievų trejybė tiek pagal horizontalią (kairėje Patrimpas, centre svarbiausiasis dievas Perkūnas, dešinėje Pikuolis), tiek pagal vertikalią padėtį, atitinka pasaulio erdvės modelį: viršus – vidurys – apačia, arba dangus – žemė – požemis. Šis dievų išdėstymas atitinka ir laiko sandarą – vasarą, rudenį, žiemą, taip pat atskirus žmogaus gyvenimo epizodus – jaunystę, brandą ir senatvę.

Lietuviai greta aukščiausiojo Dievo turėjo tris dievaičius. Visi jie buvo pavaizduoti ant brolių VVaidevučio ir Prutenio (VI a.) vėliavos. Virš šių dievų galvų, nupieštų vėliavos pakraštyje, buvo runų raštu išrašytas tekstas, o vėliavos apačioje nupieštas žmogus su meškos galva, pagarbiai saugoma dvynių Ašvienių.

Teutonai, atėję į Žemaitijos pajūrį XII a. pradžioje, Parusnyje radę po dideliu ąžuolu šėtrą, kur žyniai kūreno amžinąją ugnį. To ąžuolo kamiene buvę trys uoksai, kuriuose stovėję mediniai dievų stabai. Viduryje buvo Perkūnas – vidutinio amžiaus, rūstaus veido, paraudonavęs, su juoda garbiniuota barzda ir liepsnos karūna ant galvos, apsisiautęs geltonais drabužiais. RRankoje turėjęs strėles. Laikytas galingu dievu, šilumos davėju. Dešinėje pusėje stovėjo senas barzdotas Pikuolis lavono spalvos veidu, raudonais drabužiais, su apsukta ant galvos skepeta. Kairėje Perkūno pusėje buvo jaunutis Patrimpas, apsirengęs žaliais drabužiais su varpų vainiku ant galvos.

Baltai bijojo dievų, yypač Patrimpo, Perkūno, Pikuolio. Jie tikėjo, kad geriems žmonėms, šių dievų garbintojams, dievai po šio gyvenimo duosią gražias žmonas, daug vaikų, gerų valgių, saldžių gėrimų, vasarą baltų drabužių, o žiemą šiltų apsiaustų, turės puikią sveikatą, nuolat juoksis ir šokinės. Iš negerųjų ir tų, kurie nenorėsią dievams teikti tinkamos pagarbos, bus atimta tai, ką jie turi, ir taip smarkiai bus mušami pagaliais, jog turėsią verkti, vaitoti, rankas traukyti iš didelio skausmo ir baimės. Visi kaimynai, kurie garbina jų dievus ir jiems teikia aukas, turi būti mylimi, gerbiami, aukštinami. Bet tie, kurie juos niekina ir šmeižia, turi būti naikinami ugnimi ir kuokomis. Jų draugais neturintys niekuomet pasidaryti. Ligoniai patys turėję susideginti. Jei jie to nepajėgdavo, tai turėjo padaryti jų giminės.

Dievų trejybėje Perkūnas ssimbolizuoja aukštų gamybinių, vegetacinių jėgų pakilimą, vyriškumą, sėkmę, taip pat antžeminį pasaulį, dangų, lietų, griaustinį, dangaus ugnį (žaibą) kaip kosminius elementus. Patrimpas simbolizuoja žemę, derlių, javus, o Pikuolis – požemį, mirtį. Perkūnas, kaip dangiškoji dievybė, buvo aukščiausiojo Dievo pagalbininkas ir jo valios vykdytojas. Aukščiausiąjį Dievą jis pranoko savo aktualumu žmogui ir mitologinių funkcijų konkretumu.

Dangaus dievybės

•

o Mitinis Kalvis

o Saulė

o Mėnesis (Mėnulis)

o Ašvieniai

o Žvaigždikis

Saulė turėjusi septynias dukras: Aušrinę, Vakarinę, Indrają, Vaivorą, Žiedrę, Sėliją, Žemę ir sūnų Pažarinį. Trys dukros gyvenančios netoli motinos SSaulės, kitos trys vaikščiojančios po žmones. Čia aiškiai atsispindi planetų išsidėstymas: artimesnės – Merkurijus, Venera ir tolimesnės – Marsas, Jupiteris, Saturnas. Vakarinė Saulei patalą klojusi, Aušrinė jai ugnį kūrusi, pusrytį ruošusi, tik Vaivora tingėjusi darbą dirbti, vien tik seserų kaspinus vėdinusi. Saulė savo dukras barė, kad viena aslos neiššlavusi, antra stalo nenuvaliusi, o gyrusi trečiąją, darbščiąją, kuri langelius nušluosčiusi. Kasmet Saulė leisdavo dukras į Žemę paviešėti: trims dienoms Vaivorą, devynioms dienoms Aušrinę, trejoms devynerioms dienoms Indrają. Visos planetos yra moteriškos lyties, o, pavyzdžiui, romėnai visas planetas, išskyrus Venerą, vadino vyrų vardais, nors ir Venera turėjo dar vyrišką vardą – Liuciferis. Matyt, lietuviai planetoms davė vardus matriarchato laikotarpiu, t. y. anksčiau negu romėnai.

Dauguma baltų mitų sako, kad žvaigždės yra Saulės ir Mėnulio vaikai. Jie tarpusavyje tuokiasi, o ir tėvas nevengia ryšio su savo dukromis. Be to, pati Saulė, Mėnulio žmona, ir žvaigždės kartais mituose laikomos jo seserimis. Tai leidžia manyti, kad šie mitai apie suasmenintus dangaus kūnus buvo jau ankstyvosios gimininės santvarkos laikotarpiu, kai dar praktikuota grupinės santuokos, kai tuokdavosi artimi giminaičiai. Saulės laikymą tai Mėnulio žmona, tai jo seserimi arba žvaigždžių – tai Mėnulio seserimis, tai dukterimis galima būtų paaiškinti tuo, kad jie visi kilę iš vienos motinos, kas ankstyvojo mmatriarchato laikotarpiu tai buvo visai įmanoma. Pati Saulė galėjo būti dangaus (šviesos) duktė, kurios dvyniai broliai buvo Rytų ir Vakarų žaros, indoeuropiečių mituose besimeilinantys savo seseriai Saulei, pas kuriuos ji kasdien pabuvojanti. Lietuvių tautosakoje minėtos žaros vaizduojamos baltu ir juodu žirgais.

Vėlesnės kilmės mitai sako, kad Mėnulį už meilę savo dukrai Aušrinei baudžia dievas Perkūnas, padalydamas jį kardu. Latvių tautosakoje Mėnulį kardu perkerta jo žmona Saulė už tai, kad jis paviliojo Ausekliui skirtą nuotaką. Šie mitai atsirado, kai grupinė santuoka jau nyko ir buvo siekiama nustatyti naują šeimos sudarymo sistemą. Nesilaikantieji buvo baudžiami. Buvusios kraujomaišos pėdsakų visgi išliko daugelyje tradicijų. Kraujomaiša, matyt, kadaise traktuota kaip vaisingumo padidinimo būdas.

o Aušrinė

o Aušra

o Vakarinė

o Žvorūna

o Indraja

o Vaivora

o Žiezdrė

o Sėlija

o Pažarinis

Gimimo ir mirties deivės

Ornitomorfinės moteriškos dievybės buvo pačios reikšmingiausios ir galingiausios. Jose išreikšta moteriško prado idėja.

•

o Laima

o Laimė (Dalia)

o Giltinė

o Veliona

o Mėnulė

o Deivės valdytojos

o Maro deivės

Žemės dievai ir dvasios

•

o Puškaitis

o Pergubrė

o Kaupolė

o Rasa

o Vaisgamta

o Jievaras

Kiti dievai

А

• Aušlavis

• Auštrinis. T.p. Auštaras – lietuvių tautosakoje šiaurryčių vėjas, budintis prie rojaus vartų ir šviečiantis kelią einantiems į rojų. Švietimo funkcija gretintų jį su Aušrine; Auštrinis galimas jos pusbrolis.

• Austėja. Bubilo žmona, Bičių deivė. Austėjai buvo šventinamos pievos. Kartais minima kartu su Žemyna, teigiama, kad jos prisideda prie augimo, dauginimosi, AAustėja – šeimos gausintoja, ištekančių moterų globėja.

• Aitvaras. T.p. kaukas, Pūkis, damavykas, sparyžius, koklikas, gausinėlis, žaltvikšas, spirukas. Jį galima išperinti iš (9– 12 metų) gaidžio kiaušinio. Žudomas aitvaras virsta kibirkštimi.

B

• Bangpūtys. Lietuvių jūros, audros bei vėjo jūroje dievas, ypač svarbus žvejams, bangų ir vėjų dievas. Tapatinamas su Vėjopačiu.

• Baubas. Piktoji dvasia, ilgom sudžiuvusiom rankom, raukšlėtais pirštais ir raudonom akim. Jis raudavęs plaukus arba smaugdavęs. Užpultas žmogus susirgdavęs – jei stiprus pagydavęs, jei silpnas – mirdavęs.

• Baubis. Prūsų ir lietuvių dievas. Siejamas su gyvuliais, galvijais.

• Beaukuris – vaisių dievas.

• Bentis. Bendros kelionės dievas, padedantis du ar kelis drauge išsivilioti į kelionę.

• Beržulis. T.p. Biržulis – beržų, beržų lapijos bei sulos dievybė.

• Blizgulis. Sniego dievas.

• Brėkšta. Sutemų deivė, globoja nakties metą, nuo Saulės laidos iki patekėjimo, sapnų dievybė.

• Bubilas. Bičių dievas. Jam aukotas medus, kurio indas mestamas ugnin, kad spiestųsi bitės. Bubilas Austėjos vyras.

• Butė. Išminties Deivė

D

• Dimstipatis. Namų segėtojas, ugnies globėjas, jam aukojami gaidžiai arba juodos vištos, kurie suvalgomi, o kaulai sudeginami. Kai kur jis šeimininkių dievas, kuriam aukojama kiaulė. Dimstipatis sodybas saugojęs nuo gaisrų. Jo garbei būdavo surengiama puota, kurios metu viskas suvalgoma.

• Dirvolira. Namų deivė, kuriai aukoti paskersti paršai, dėl geresnio derliaus.

• Divytis. Žvejų dievas. Plaukiant žvejoti jam dainuota

giesmė.

• Dvargantis. Dievas, saugantis lietuvių sodybą, kiemą, gal ir kaimą.

Ė

• Ėratinis. Ėraitis, Ėraičių dievas – globoja ėriukus.

E

• Ežerinis. Ežero (ežerų) dievas, tikriausiai gyvenantis kiekviename ežere.

• Ežiagulis. Ne visiškai aiškus dievas, šaltiniuose siejamas su mirusiaisiais, tačiau tikriausiai šitaip įvardijimas pats mirusysis.

G

• Gabija – ugnies ir namų židinio deivė.

• Gabjauja. Globoja nuimtus javus, kluonus.Gabjauja taip pat ir javų deivė. Jai pagerbti būdavo daromas alus ir kepama duona. Šeimininkas virdavo gaidį, o žmona baltai užtiesdavusi stalą. Šeimininkas nuliedamas alų pasakydavo maldą. Po jo ggerdavo visi kiti. Šventę švęsdavo tik giminės su šeima. Prie virto gaidžio nebuvo prileidžiami kiti šeimos nariai.

• Ganiklis. Piemenų dievas. Jam aukoti ganomi gyvuliai.

• Gaila. Nakties dvasia, sapne kankinanti žmones ir gyvulius.

• Gardaitis. Kuršių ir prūsų laivų ir žvejybos dievas, tapatinamas su Bangpūčiu.

• Gardaitis – vėjų, liūties, audros Dievas, jūreivių globėjas. (Šiaurys, Peitvis, Rytvėjis, Vakarinis).

• Girstis. Giraitis – miško (giraitės) dievas.

• Gyvatė, Žaltys. Namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybės. Gyvybės, energijos ir nemirtingumo simboliai. S – simbolizuoja žžaltį arba gyvatę.

• Gondas. Gondas arba Gonda – mergelių garbinamas dievas, galima šeimyninių santykių bei saiko globojimo funkcija, tačiau greičiausiai jis globoja seksualinius santykius, vestuvių dievas, prieš vestuves jam melsdavosi merginos.

• Gulbių dievas. Gulbių Dievas, žmones sauganti dvasia.

J

• Javinė. Deivė gglobojusi klojime sukrautus javus.

• Jagaubis. Kalvių žaizdro ugnies dievas, padedantis kalvystėje.

• Jėvulis. Ievų dievas

• Junda. Karo deivė. Kaune yra Jundos kalnas, kur galėjo būti jos alkas. Jundos šaukdavęsi kariai pavėlavę mūšin.

K

• Karorius. Arklių ir karo dievas.

• Karvaitis. Dievas, globojantis veršelius.

• Keliukis. Kelių dievas. Jam aukotos baltos vištos.

• Kelio dievas, Kelių dievas – globojo kelius, vieškelius, takelius, jo būdavo prašoma, kad kelionė pasisektų laimingai, nuo namų iki namų.

• Kerpyčius. Miško dievas, kartu su Medeina ir Ragaina (Ragana) globojantis mišką. Tikėtina, jog kartu su Šilinyčiu jis buvęs lietuvių statybos dievas.

• Kirnis. Vyšnių Dievas, tai vyšnių medžio dievas.

• Kolera. Lietuvių tautosakoje Maro palydovė, epideminės ligos deivė.

• Kovas. Senovės lietuvių karo dievas. Jam aukoti juodi žirgai ir arkliai. Taip pat jam aukoti karo belaisviai. KKovas – trečiasis mėnesis, karo ir jėgos Dievas.

• Krugis. Kalvių dievas, kalvystės globėjas.

• Krukis, Kriukis, Kiaulių Kriukis. Paršų ir kiaulių dievas, bet ne paršelių.

• Krūminė. Žemdirbystės išradėja, Nijolės motina. Yra mitas, kaip Pykuolis pagrobęs Krūminės dukrą ir nusinešęs ją požemin. Krūminė ilgai ieškojusi dukros, ir mokiusi žmones įdirbti žemę. Vėliau ji atradusi akmenį, kur Dievas įrašęs Nijolės likimą. Krūminė aplankiusi dukrą, o grįžusi pamatė žmonių pagerėjusią buitį.

L

• Laukpatis. Garbintas prieš sėją ar arimą. Saugojo pasėlius nuo negandų, rūpinosi jų užderėjimu. <

• Lauksargis. Laukpatis, Lauksargis – dirbamų laukų ir gyvulių globėjas, lauko dievas, jam meldžiamasi, einant sėti ar arti, jis sergsti laukus nuo nederliaus ir nelaimių (lietaus, krušos).

• Laukų dvasios. Turėjusios gyvulių vardus. Žmonės sakydavę, jog kai laukai banguoja per juos laksto dvasios: Nuogalis, Kiškis, Meška, Lapė, Katinas, Bubis, Bubas, Bubė, Baubas, Babaužis, Bobas, Maumas, Raudongalvis, Raudongerklis, Žaliaakis, Paplėštakis, Guda, Dizikas, Smauglys, Ruginis, Papiokė, Pypalas, Žebris, Arklys, Vilkas.

• Laumė.

• Lazdona. Globojo lazdynus.

• Lėta. Laisvės deivė

• Lietuvonis. Lytuvonis – tai dievas, teikiantis lietų.

• Lyginčius. Teisės ir sandoros dievas

M

• Magyla. Lietuvių mirties deivė, Giltinės tarnaitė

• Maras. Lietuvių tautosakoje – maro epidemijos sukėlėjas, kartais įgaunantis savarankiško dievo statusą.

• Maumas. Namų piktoji dvasia, gąsdindavusi vaikus, smaugdavusi kūdikius.!

• Medeina. Lietuvių miško deivė, medžioklės globėja. Buvo tarp svarbiausių lietuvių oficialiojo panteono dievų kaip vienintelė deivė, jai aukojo Mindaugas.

• Mėletėlė. Dažų bei spalvų deivė.

• Milda

• Miško deivės. Viena iš jų Medeinė, dažnai vaizduojama meškos pavidalu. Ji gindavusi nuo piktųjų dvasių. Žvėrinė, Miško motė, Lazdona, vėlės, miškinės, laumės.

N

• Nijolė. Požemio deivė, Pykuolio žmona. Jai skirtas aukas užkasdavę žemėn.

• Nosolius. Namų dievas. Jam aukoti ožiai, kurių kraujas būdavo pilamas upėn, kad būtų geras derlius. Kartais jis tapatinamas su Dimstipačiu.

• Numadievis, Nunadievis – likimo arba namų dievas. Tapatinamas su andajumi.

P

• Pagirnis.

• Pajauta. SSudievinta asmenybė, legendinio Lietuvos kunigaikščio Kerniaus duktė, Kukovaičio motina

• Pilvytis. Pilnytis – turto ir pertekliaus dievas.

• Pizius. Jam aukoja jaunuoliai, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį (merginos tuo metu aukoja Gondui). Atrodo, jog jis globoja seksualinius santykius.

• Polengabija – ugnies dievybė. dvejinasji su Gabija

• Praurimė – šventosios ugnies deivė, jai aukojo Birutė Palangoje iki pat mirties, tos šventyklos neleido nugriauti net kryžiuočiai.

R

• Ragainė, Ragana – miškų Deivė, miško gilumos ir tamsos deivė, piktoji burtininkė.

• Ragė – raganų deivė. Jai medžiotojai aukodavę sūrį, sviestą, pirmus kiaušinius, vilnas, moterų plaukus.

• Ragutis – alaus ir midaus dievas. Ragučio šventė švęsta vasarį. Midaus darytojų, bartininkų, aludarių, degtrinės varytojų dievas, garbinamas puotautojų.

• Ratainyčia – arklių dievybė.

• Raitininkas – karo Dievas.

• Raugupatis – dievas garbintas ruošiant raugą svarbiom šventėm.

• Raugų Žemėpatis – raugo dievas.

• Rungis – malūnininkų dievas.

Š

• Šeimės dievas – šeimos dievas globėjas

S

• Skalsa – gausumo, palaimos, pilnatvės deivė

• Slogutis – tautosakoje sloginanti dvasia.

• Sovijus

• Sritis – dievas , piemenų globėjas . Jo šaukiamasi , kai atjunkami veršiai , šventinamos karvės .

• Srutis – dažų dievas, minimas kartu su Mėletėle.

• Šiaurės Vėjas, Vėjas Šiaurys, Jovušas- šiaurės vėjo dievas. Vyriausias iš savo brolių. Jei žmogus ieško atsakymo į jam svarbų klausimą, po Saulės ir Mėnulio jis klausia ŠŠiaurio, visą žinančio. Kartais jis sukeičiamas su Bangpūčiu. Jis gyvena dideliame miške, milžiniškame ąžuole. Vėjas saugo dangaus sodo auksines obelis, kurių vaisius gali valguti tik dievai.

• Sutvaras – galvijų bandos dievas Vaivora- Merkurijus. Deivė tinginė.

• Šventpaukštinis – paukščių, tiek naminių, tiek laukinių globėjas.

U

• Upinė, Upyna, Upa – upių, šaltinių, vandenų dievybė.

• Upinis (dievas) – tekančių vandenų globėjas, kuriam aukojami balti paršeliai idant vanduo būtų skaidrus.

• Ūsinis – arklių dievas. Jam per Jurgines aukojami du kepalai duonos ir taukai (deginama židiny). Ūsinis ir Ašvieniai sietini su Ausekliu (rytmečio žvaigždė), Aušra, Aušrine (ir indų Usas, graikų Eos)

• Užpelenė – viena iš namų ugnies deivių, tikriausiai globojusi kampą tarip židinio ir sienos.

V

• Valgina (Valginė) – tai deivė, globojanti naminius gyvulius jų tuklumo bei tinkamumo žmonių maistui atžvilgiu, nulemianti gyvulių pašaro skalsumą.

• Varūna – Bangpūčio motina.

• Vėjopatis ar Vėjas. Prūsų ir lietuvių jūros dievas. Jis rūstus, nepermaldaujamas, apibūdinamas kaip piktoji dvasia, barzdotas, su sparnais ir dviem veidais, kairėje rankoje jis vaizduojamas su žuvimi, dešinėje su indu ir gaidžiu ant galvos. Jo sūnūs Rytys, Pietys, Šiaurys ir Vakaris – sparnuoti vėjų dievai. Bangpūtys kerštingas ir nemėgsta tų, kurie kiša nosį į jo valdas. Kartą Aušrinės ir Mėnulio sūnus Auštaras (dar vienas rytų vėjas) besimaudydamas jūroje

ją įaudrino, todėl Bangpūtys norėjęs jį nuskandinti.

Dausų valdovas (dausos ant aukšto kalno, tarp dviejų upių. Ten auga auksinės obelys. Sode amžina diena, o apie jį tamsa. Vartus į jį saugo Auštaras, nušviečiantis kelią gerosioms dvasioms ir nupučiantis piktąsias dvasias). Vėjas apvaisina moteris, kurios pagimdo didvyrius.

• Vėjo motė

• Velinas – požemio Dievas, mirusiųjų globėjas.

Ž

• Žemėpatis – namų dievas.

• Žemynas Žemynos brolis, žemės, derliaus, namų dievas, sodybos bei vietovės Dievas, jam skirta rudens šventė. Kiekvienas ūkininkas turi savo Žemėpatį, globojantį ūkį ir nnamus. Jam ir jo seseriai Žemynai buvo dėkojama už gerą derlių.

• Žiburinis vienas kraupiausių lietuvių sakmių personažų, kurį vien pamatęs žmogus iš išgąsčio gali mirti. Atrodo kaip griaučiai su liepsnele viduje (širdies vietoje)

Rodomas puslapis „http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvi%C5%B3_mitologija“