Lietuvos gamta

Turinys:

1. Įvadas…………………… 2 psl.

2. Lietuvos kraštovaizdis……………. 2 psl.

3. Lietuvos geografinė padėtis………….. 2 psl.

3.1 Reljefas………………..3 psl.

3.2 Oras………………… 4 psl.

3.3 Klimatas……………… 4 psl.

4. Augmenija…………………. 4 psl.

5. Gyvūnija………………….. 5 psl.

6. Aplinkos sauga……………….. 5 psl.

7. Ekologijos problemos……………..6psl.

,,Koks gražus, mažytis mūsų kraštas, kaip lašelis tyro gintaro.“ rašė apie savo tėviškę lietuvių poetė Salomėja Nėris.

Lietuvos vakaruose banguoja Baltijos jūra, rytuose ir pietuose žalumynuose paskendę tyvuliuoja ežerai, ežerėliai. Per visą kraštą melsvomis juostomis vingiuoja daugybė sraunių upių, upelių.

Lietuvos gamta labai graži ir įvairi, ypač graži Rytų LLietuva, kurią vadiname Lietuvos Šveicarija. Lietuvos reljefą įvairina upės, ežerai, upių slėniai. Lygumos sudaro apie 60%, o aukštumos 40%. Vidurinės Lietuvos aukštis virš jūros lygio yra apie 100m.Tačiau paviršius tebesiformuoja ir dabar, upės keičia savo vagas, ežerai užauga ir pelkėja, dėl ūkinės veiklos stiprėja vėjo erozija. Žmogus kasa naudingas iškasenas tiesia kelius, atlieka statybinius darbus.

Šiandieninė Lietuvos teritorija susiformavo gan sudėtingomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Lietuvių tautai teko apsigyventi mažame, gražiame, bet labai pavojingame žemės kampelyje, kurio mums pavydi mūsų kaimynai.

Geopolitikas KK. Pakštas rašė: kad ne dėl vieno pasaulio uosto tiek nesivaržoma kaip dėl Klaipėdos ir nė dėl vienos pasaulio sostinės kaip dėl Vilniaus. Jeigu Šveicarija pasižymi aukštais kalnais, Suomija ežerais ir miškais, tai Lietuva savo pavojingumu čia gyventi tokiai mažai ttautai. Lietuva būdama pietinė Baltijos regiono šalis, kartu yra ir vidurio regiono šalis. Lietuvai svarbų vaidmenį sudaro Klaipėdos neužšąlantis uostas. Per Lietuva eina keliai jungiantis Rytų ir Vakarų Europos, Šiaurės ir Pietų Europos centrus.1989m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, jog Lietuvoje 22km. nuo Vilniaus į šiaurę yra Europos centras. Vargu ar Europoje galima rasti valstybę, kurios geopolitinė padėtis yra tokia lemtinga jos nacionaliniam egzistavimui.

Lietuva – nedidelė, tačiau tūkstantmetes valstybingumo tradicijas turinti Vidurio Europos šalis prie Baltijos jūros. Regioniniu požiūriu Lietuva dažniausiai apibūdinama kaip Baltijos valstybė.

Teritorijos dydžiu (65 302 km2) Lietuva yra labai artima Airijai ir Latvijai. Lietuva yra kiek didesnė, nei Šveicarija, Danija, Belgija ar Olandija, tačiau šiek tiek mažesnė nei Austrija. Lyginant su JAV valstijomis, Lietuva labiausiai panaši į VVakarų Virginiją.

XVI amžiuje Lietuvos valstybės plotas siekė > 700 000 km2.

Dabartinės Lietuvos teritorijos kraštinės koordinatės: šiaurėje – 56°27′ šiaurės platumos, pietuose – 53°54′ šiaurės platumos, vakaruose – 20°56′ rytų ilgumos, rytuose – 26°51′ rytų ilgumos. Iš rytų į vakarus Lietuva driekiasi 373 km, todėl Saulė virš Lietuvos „rieda“ net 23 minutes 20 sekundžių. Iš šiaurės į pietus Lietuvos teritorija nutįsta 276 km. Nuo Lietuvos geografinio vidurio iki Žemės pusiaujo yra net 6129 km, o iki Šiaurės ašigalio – tik 3873 kkm. Be to, mes esame apie 1500 km ryčiau pradinio Grinvičo meridiano. Dėl Žemės sukimosi mūsų geografinėje platumoje mes skriejame 965 km per valandą greičiu .

Mūsų šalis ribojasi su penkiomis kaimyninėmis valstybėmis. Šiaurėje driekiasi 588 km ilgio siena su Latvija, rytuose ir pietuose – 660 km siena su Baltarusija. Pietvakariuose Lietuva ribojasi su Lenkija (sienos ilgis – 103 km) ir Rusijos Federacija (273 km). Daugiau kaip ¾ Lietuvos sienų driekiasi upėmis ir ežerais. Baltijos jūroje Lietuvos ekonominė zona (apie 6400 km2) pasiekia Švedijos vandenis.

Lietuvos paviršiaus reljefas formavosi per ilgus amžius. Šis procesas truko apie 4 milijardus metų.Reljefą sudaro: Pajūrio žemuma ,Žemaičių aukštuma, Ventos vidurio žemuma, Sūduvos aukštuma, Dzūkų aukštuma, Aukštaičių aukštuma, Pietryčių lyguma, dalis Švenčionių – Naročiaus ir Ašmenos aukštumų. Aukščiausiаs Lietuvos taškas – Juozapinės kalnas (294 m).

Didelį vaidmenį Lietuvos klimatui sudaro reljefas. Oras kildamas aukštyn kas 100m vėsta 0.6. Aukštesni rajonai yra ne tik vėsesni bet ir drėgnesni. Reljefas turi reikšmės ir mikro klimatui.

Taigi Lietuvos klimatą lemia mūsų šalies geografinė padėtis (Lietuva yra vidutinėse platumose, arti jūros ir vandenyno), globaliniai veiksniai (ypač – vyraujanti vakarinė oro masių pernaša vidutinėse platumose) bei vietinės gamtos sąlygos (reljefas, paklotinio paviršiaus ypatumai). Vis didesnę reikšmę įgauna žmogaus veikla. Klimato įvairovės požiūriu Lietuva aapibūdinama kaip esanti vidutinių platumų klimato zonos šiaurinėje dalyje. Pagal klimato klasifikaciją Lietuva priklauso Atlanto žemyninės miškų srities pietvakariniam posričiui. Tik Baltijos pajūrio klimato rajonas artimesnis Vakarų Europos klimatui ir gali būti priskirtas atskiram Pietų Baltijos klimato posričiui. Didesniąją metų dalį orus Lietuvoje lemia atmosferos frontai, kurių skaičius per metus siekia 160–170.

Mūsų šalies teritoriją per metus vidutiniškai pasiekia po 85 kcal/cm² Saulės energijos. Saulės aukštis virš horizonto Lietuvos viduryje kinta nuo 11° gruodžio 22 d. iki 58° birželio 28 d. Saulės švytėjimo trukmei didžiausią įtaką turi dienos trukmės kaita per metus ir debesuotumas bei rūkas. Dėl to faktinė Saulės spindėjimo trukmė Lietuvoje sudaro 50–55% nuo didžiausios galimos. Vidutinė mėnesio Saulės švytėjimo trukmė kinta nuo 30 iki 290 valandų (pav.). Labiausiai saulėti mėnesiai Lietuvoje – birželis ir liepa. Šiais mėnesiais vidutinė Saulės švytėjimo trukmė 9,3–8,6 valandos per dieną. Gruodžio mėnesį vidutinė Saulės švytėjimo trukmė siekia apie 1 valandą per dieną. Metinis Saulės radiacijos balansas Lietuvoje kinta nuo 1670 MJ/m2 miškinguose Pietų Lietuvos rajonuose iki 1340 MJ/m2 Šiaurės ir Šiaurės Vakarų Lietuvoje.

Kritulių Lietuvoje iškrinta daugiau, nei gali išgaruoti. Vidutiniškai per metus Lietuvoje iškrinta 661,5 mm kritulių (daugiametė 1961–1990 m. norma; tai sudaro apie 43 km3 vandens visoje Lietuvos teritorijoje), tačiau jų pasiskirstymas tteritorijoje netolygus. Daugiausia kritulių iškrinta priešvėjiniuose pietvakariniuose ir vakariniuose Žemaičių aukštumos šlaituose (apie 900 mm per metus). Mažiausiai kritulių gauna lygumos (Šiaurės Lietuvoje – tik 520 mm per metus). Net ir vienoje vietovėje kritulių kiekis skirtingais metais gali labai skirtis (pavyzdžiui, Vilniuje – 2,3 karto). Lietingiausi mėnesiai Lietuvoje – liepa ir rugpjūtis (79–77 mm), rytinėje šalies dalyje – birželis, o pajūryje – rugsėjis. Mažiausiai kritulių iškrinta vasario, kovo (33–36 mm) mėnesiais. Apie 75% kritulių yra skysti, 17% – mišrūs, o 8% – kieti (sniegas, ledas). Vidutiniškai per metus krituliai krinta 1000–1300 valandų (Žemaitijoje kai kuriais metais – iki 2000 valandų; dienų su krituliais čia būna apie 190). Ilgi sausi laikotarpiai dažniausiai pasitaiko gegužę.

Lietuvoje dažni rūkai. Jų gausiausia vakariniuose Žemaičių aukštumos šlaituose (90 –105 dienos per metus; bendra rūko trukmė – 600–650 valandų). Mažiausiai rūkų – Vidurio Lietuvos žemumoje – tik 38–51 diena per metus. Net 70% rūkų susidaro spalio–kovo mėnesiais.

Lietuvos klimatas rekreaciniu ir terapiniu požiūriais vertintinas kaip gana prieštaringas. Palankiausios žmogui klimato sąlygos yra Baltijos pajūryje – ypač rytiniame Kuršių nerijos pakraštyje. Šiam kraštui būdinga švelni žiema, šiltas lietingas ruduo, vėsūs pavasaris ir vasara, maža metų ir paros temperatūros amplitudė, trumpas šalnų laikotarpis. Čia daugiausia saulėtų dienų. Antropoklimatiniu požiūriu

palankios sąlygos yra ir ežeringose Pietų Lietuvos aukštumose bei pietinėje Pietryčių smėlingosios lygumos dalyje. Čia šilčiausios vasaros, beveik dvigubai daugiau nei pajūryje dienų su didesne nei 15° C vidutine oro temperatūra. Ypač palankiu mikroklimatu išsiskiria Nemuno slėnis. Minėtiesiems regionams būdingas ir švarus oras. Mažiausiai palankios antropoklimatiniu požiūriu sąlygos yra Žemaičių aukštumoje, kuriai būdingi drėgni ir vėsūs orai, dažni krituliai ir rūkas.

Lietuva yra vid. plot. klimato juostos, mišriųjų miškų gamtinėje zonoje. Kažkada Lietuva buvo tundra vėliau spygliuočiai, o dar atšilus atsirado iir lapuočiai. Tai žinome iš žiedadulkių kurias randame durpynuose. Augalai nyksta keičiantis klimatui ir dėl žmogaus ūkinės veiklos. Išnyko kukmedis, agaras.

Augalija: miškų, pievų, pelkių, vandens, pajūrio ir smėlynų, kultūrinio kraštovaizdžio.

Miškai užima 28% L. teritorijos, brandūs amžiumi vadinami giriomis (dainavos, rūdininkų, labanoro). Miškingiausia ptr. smėlėta lyguma ir žemaičių aukšt. ptv. šlaitai. Mažiausia miškų vid. L. Vyrauja pušynai, jie skirstomi: mėlyniniai, kerpšilius, brukninius.

Auga smėlyje, šaknys skverbiasi gilyn, miškai šviesūs.

Eglynai tamsūs, šaknys paviršiuje, vyrauja drėgnesnėse vietose.

Ąžuolynai sudaro 1% visų miškų, papl. Nevėžio žž. Paplitę juodalksniai, beržai, drebulės.

Reikia iškirsti tiek, kiek per metus vidutiniškai išauga. Naujus miškus gauname apsodinę buvusius durpynus. Miškai sulaiko drėgmę, stabdo eroziją, puošia gamtą, valo orą. Lietuvos valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir yypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.

Saugomų teritorijų tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Dar viduramžiais Lietuvos žemėse augo vadinamosios šventosios girios, kuriose drausta kirsti medžius, daryti takus ir net lankytis. Saugomos taip pat buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio “medžioklės” , t.y. miškai, skirti medžiojamų žvėrių ir paukščių apsaugai. Tokių saugomų teritorijų kiek vėliau atsirado ir kitose mūsų šalies dalyse . Pažymėtinos Petro I valdant, įsteigtos “laivinės girios” , skirtos tinkamo laivams statyti miško apsaugai. Tačiau vis dėlto dauguma senųjų saugomų plotų, artimų šiandieniniams draustiniams, buvo skirta medžiojamosios gyvūnijos gausinimui bei apsaugai. DDėl to mūsų šalyje lig šiol labai glaudūs ryšiai tarp draustinių bei rezervatų steigimo ir medžioklės ūkio plėtojimo.

Valstybinių draustinių tinklas respublikoje jau dabar yra gana platus. Panagrinėkime dabar įvairių rūšių draustinius.

Pradėkime nuo geologinių draustinių, kurių pirmieji buvo įsteigti dar 1960 metais. Geologiniai draustiniai steigiami apsaugoti pasižyminčiomis įdomia geologine sandara bei turinčioms mokslinę pažintinę reikšmę vietovėms ir kurioms nors geologinės vertybėms.

Šiuo metu turime 15 geologinių draustinių, apimančių 1430 ha plotą, arba 0,02 % respublikos teritorijos. Pagal saugomų vvertybių savitumą išryškėjo 3 šių draustinių atmainos (rūšys):

1) atodangos, 2) karstinės , 3) riedulynai.

Būginga, kad dauguma mūsų geologinių draustinių yra palyginti nedideli – nuo kelių iki keliasdešimt ha ploto. Iš visų išsiskiria Šauklių draustinis, siekiantis visapusiškos apsaugos tikslų dėl ko ir tampa lygiaverčiu kraštovaizdžio draustiniams.

Kita negyvosios gamtos vertybių apsaugos forma yra hidrologiniai draustiniai. Jie steigiami siekiant apsaugoti ir tikslingai naudoti ūkiniu, moksliniu bei kultūriniu atžvilgiu vertingus upių baseinus , kuriuose yra tinkamos sąlygos natūraliam paviršiniam nuotekiui susidaryti. Šios rūšies draustiniai buvo įkurti 1980 m. Jų turime tris, užimančius bendrą 24121 ha plotą, arba 0,32 % respublikos teritorijos. Ypač išsiskiria Skroblaus draustinis , iš esmės visapusiškai apsaugantis kraštovaizdį. Šio draustinio gamtinės vertybės yra tokios retos, kad čia pageidautina taikyti, net griežtesnę rezervacinės apsaugos tvarką.

Hidrosferos apsaugai įsteigtas Klaipėdos kanalo hidrogeologinis draustinis , kuris apsaugo nuo užteršimo šioje srityje esančius gausius gamtinio vandens išteklius , naudojamus Klaipėdos ir kitų pajūrio miesto gyventojų. Šis 3981 ha ploto draustinis savo paskirtimi aiškiai nesiderina prie kitų mūsų draustinių ir iš tikrųjų tėra valstybinio draustinio pavadinimu įteisinta vandens ūkio išteklių apsaugos zona.

Gyvosios gamtoms vertybėms saugoti respublikoje plėtojamas botaninių, zoologinių bei mišrių draustinių tinklas. Botaniniai draustiniai steigiami apsaugoti retųjų ir nykstančių augalų augimvietėms, bbūdingoms Lietuvos augalų bendrijoms bei ištisų ekologinių sistemų tipams, taip pat tinkamiausioms spanguolių augimvietėms , jų ištekliams bei ekologinės sistemoms. Beje, šie draustiniai pagal dabartinius nuostatus sudaro net atskirą rūšį, vadinamą botaniniais spanguolynų draustiniais. Pirmieji botaniai draustiniai mūsų respublikoje buvo įkurti dar 1960 metais, o spanguolynų draustiniai atsirado tik 1974 metais.

Labiausiai įvairuoja gyvūnijos apsauga. Šiam tikslui skirti net keturių rušių zoologiniai draustiniai :

Paukščių (ornitologiniai), balinių vėžlių (herpetologiniai), žuvų ichtiolohiniai bei vabzdžių entomologiniai. Zoologiniai draustiniai steigiami apsaugoti retųjų ir nykstančiųjų gyvūnų gyvenamoms arba kilnojimosi ir neršto vietoms, taip pat retoms bei būdingiausioms Lietuvos gyvūnų bendrijoms ar ištisoms ekologinėms sistemoms.

Išskirtinę vietą užima Kuršių Nerija, kuri dar 1966 metais buvo paskelbta kraštovaizdžio draustiniu su specialiu režimu, iš esmės attinkančiu nacionalinio parko apsaugos reikalavimus. Tai nepakartojamo gamtos grožio vieta – jos prisiminimas labai malonus visiems, kas čia apsilanko. Iš esmės mūsų Neringa – tai pavyzdinis nacionalinis parkas.

Visais laikais žmogų jaudino didingoji ir paslaptingoji Gamta. Jos grožis buvo ir tebelieka vienas svarbiausių argumentų, mokslininkams ir gamtos apsaugos darbuotojams įrodinėjant saugomų plotų plėtojimo svarbą. Bet grožis vis dėl to yra gana reliatyvi sąvoka. Žinoma, yra gamtos vaizdų, užburiančių kiekvieną. Bet yra ir tokių jos kampelių, kurie nepaprastai svarbūs ir brangūs tik nnedaugeliui. Šia prasme kiekvienas kaimas, kiekvienas miškas ir ežeras tam tikram žmogui yra savotiškas draustinis. Įdomu tai, kad po daugelio metų mažos vietinės gamtos vertybės netikėtai įgauna naują prasmę. Juk nerasime tokios atsiminimų knygos, kur autorius neprisimintų kokios nors palinkusios obels prie gimtojo kelio ar traukduobės, pro kurią baisu būdavo praeiti. Prisiminimai dar glaudesni, jeigu laikas nepailgėjo tos obels ar tos paslaptingos duobės.

Visa tai, dėl ko sielojamės vaikystėje ir jaunystėje, ypač brangu. Jaudina ne tai, kas išmokta, ne tai kas pamatyta, o tai – kas pajausta. Būtent dėl to kiekviena vieta, kiekvienas mažas mūsų krašto paminklas – vertingas ir neužmirštamas.

Anais laikais lietuviai tausojo savo gamtą. Dar prieš porą šimtmečių gamta buvo palyginti švari. Tai liudija Lietuvos teisiniai gamtosaugos aktai, priimti pirmieji Europoje.

Atmosferos užterštumas pradėjo sparčiai didėti pradėjus plačiai vartoti akmens anglis. Tačiau gamtos užterštumo kreivė staigiai pakilo maždaug nuo 1950 metų, kai ypač sparčiai pradėjo augti automobilių, aviacijos ir laivų statybos pramonė. Jei XX a. pradžioje pramonės gamyboje buvo panaudojami 19 cheminių elementų, amžiaus viduryje – apie 50, tai šiuo metu per 100 elementų. Tai sukėlė naują kokybinį atmosferos užterštumą labai nuodingais junginiais bei sunkiųjų ir retųjų metalų aerozoliais. Du trečdaliai Lietuvos teritorijos veikia neigiami antropogeniniai veiksniai.

Pasaulinės sveikatos apsaugos duomenimis apie 80 % ligų sukelia užteršta atmosfera, vanduo, maisto produktai. Ekologinės problemos jau tapo politiniu klausimu, kurio neįmanoma išspręsti atskiros valstybės ar respublikos ribose. Rimtas dėmesys gamtos degradacijos problemoms buvo skirtas 1972 metais Stokholme Jungtinių Tautų konferencijoje. Nuo to laiko ruošiamos ir apsvarstomos valstybinės ir tarptautinės programos, apimančios gamtos apsaugos klausimus. Tarptautinė Žemės diena, vykstanti kiekvienais metais, skatina ekologinių problemų tyrimus ir ekologinių žinių sklaidą.

ATMOSFEROS UŽTERŠTUMAS

Žmogaus ir kitų organizmų gyvybinei veiklai atmosferos oras yra svarbiausias vartojimo pproduktas. Be maisto žmogus gali ištverti 5 savaites, be vandens – 5 dienas, be oro 5 minutes. Normaliai gyvybinei veiklai reikalingas švarus, be nuodingų priemaišų, kenksmingo spinduliavimo, be triukšmo oras.

Atmosferos teršimo šaltiniai yra dvejopos kilmės: natūralūs – gamtiniai ir antropogeniniai – žmogaus veiklos padariniai. Gamtinės kilmės priemaišų atmosferoje buvo nuo seniausių Žemės istorijos laikų. Didelė jų koncentracija (dulkių, nuodingų vulkaninių dujų) vietomis galėjo turėti neigiamos įtakos gyvajam pasauliui.

Vienas iš didžiausių atmosferos teršėjų yra automobilių transportas, kurio išmetamos kenksmingos medžiagos Lietuvoje ssudaro iki 40 % visų teršiančių medžiagų. Amerikiečių atliktais tyrimais nustatyta, kad per metus kiekviena auto mašina, vidutiniškai nuvažiuojanti 20000 km , į atmosferą išskiria angliavandenilių – 235 kg, anglies monoksido – 680 kg, azoto oksidų – 36 kg.

Žemės aatmosferą taip pat teršia ir kosmosas, iš kur patekę meteoritai sudegdami palieka atmosferoje vien dulkių apie 1000 t per parą.

ŠVARUS VANDUO – VISŲ RŪPESTIS

Gamtosaugininkų didžiausias rūpestis – išsaugoti švarų vandenį. Jį daugiausia teršia buitinės chemijos atliekos, kanalizacija, pramonės ir transporto išmetamos medžiagos, pesticidai ir trąšos.

Svarbią ekologinę problemą sudaro paviršiaus aktyviosios medžiagos – detergentai. Tai etileno oksido junginiai su aukštesnės klasės alkoholiais, rūgštimis, alkilofenoliais, riebiųjų rūgščių amidais. Šios medžiagos plačiai naudojamos buityje kaip skalbimo, valymo priemonės, tekstilės, celiuliozės, naftos, odos pramonėje, vaistingųjų medžiagų, kosmetikos priemonių, lako, dažų bei plastmasės gamyboje, žemės ūkyje. Detergentų neskaldo mikrobai ir jie tik pamažu išnyksta iš vandens ir dirvožemio. Kai kurios aktyviosios medžiagos mažina oksidacinį fermentų aktyvumą, skatina kraujagyslių aterosklerozę, trukdo baltymų ir lipidų apykaitai, ssukelia vėžį.

Žalingas sveikatai yra geriamas vanduo, turintis daug sunkiųjų metalų oksidų (chromo, nikelio, kadmio, švino, cinko, gyvsidabrio.) Dauguma sunkiųjų metalų junginių veikia kancerogeniškai, mutageniškai, embriotoksiškai.

Vandens apsaugos tarnyboje veikia požeminio vandens būklės sekimo sistema, sudaryta iš stebimųjų grežinių. Apie 500 jų skirta požeminio vandens taršai sekti. Todėl kuriami ir specialūs poligonai, kuriuose tiriami teršalų migracijos ir kitimo parametrai, reikalingi požeminio vandens kokybės prognozei.

APLINKA IR ŽMOGUS

Mokslo ir pažangos tempai tokie dideli, kad net ir stengiantis griežtai laikytis technologinių procesų, aplinka kinta taip ggreitai, jog nespėjama nei išsiugdyti nei įtvirtinti organizmo reguliacinių bei apsigynimo funkcijų. Kasmet žmogaus aplinkoje atsiranda šimtai naujų medžiagų, kurių jokio organizmo evoliucijos eigoje dar nėra buvę. Taigi nėra ir jų apykaitos bei detoksikacijos mechanizmų. Žmogaus genetinis pagrindas nesuspėja keistis dideliais tempais. Kintančioje aplinkoje sutrinka žmogaus adaptaciniai mechanizmai, dėl to dažniau sergama alergija, keičiasi įvairių patologinių būsenų klinikinė išraiška.

Kurdamas vis naujus išorinius veiksnius, žmogus sukūrė ir naują psichoemocinę aplinką. Psichinė ir fizinė įtampa darbe, nuolatinis laiko stygius, daug kam neramumas dėl rytojaus, skurdud egzistavimas – tai faktoriai, kurie nuolatos veikdami žmogų, sukelia streso būklę. Bioritmai, kurie susiformavo žmoguje jo vystymosi raidoje, organizmo procesus derina su aplinkos pokyčiais (šviesos cikliškumas, jonizacija, magnetinis laukas, temperatūra, drėgmė, atmosferos slėgis ir kt.) nulemia gyvųjų sistemų egzistavimo pagrindą – prisitaikomumą. Kauno medicinos universitete sukurtas mokslinis žmogaus centras vadinamas „Sveikatos“ centru. Jo tikslas – sukurti vieningą sveikatos ekologinio monitoringo sistemą. Šioje sistemoje sveikatos rodikliai – biologiniai, imuniniai, psichologiniai, socialiniai, klinikiniai, o aplinkos – maisto, oro, vandens, dirvožemio.

Šiuo metu svarbu ne tik konstatuoti blogą ekologinę situaciją, bet ir imtis priemonių jai gerinti. Neteisinga manyti, kad dėl šiuolaikinės ekologinės situacijos kalta technika ir spartūs gamybos tempai. Mūsų mokslininkų manymu, žmogaus ir aplinkos santykių problema gali būti išspręsta nne atsisakant pramonės, transporto vystymo, energetikos ir chemizavimo plėtimo, bet tobulinant technologinius procesus, valymo įrenginius, plačiau diegiant naujausius mokslo ir technikos laimėjimus. Gamybos procesus harmoningai derinti su gamtos procesais – realiausias kelias išspeęsti ekologinės krizės problemas.