Literatūros rūšys ir žanrai
Literatūros rūšys ir žanrai
Literatūros rūšys:
❑ epas (epika);
❑ lyrika;
❑ drama.
Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei
kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį
kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius
nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o
veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.
Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus
žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų
nėra.
Lyriniai kūriniai
Visi eiliuoti grožinės literatūros kūriniai vadinami poezija. Kartais šis
terminas vartojamas iir lyrikos prasme. Tačiau poezijos sąvoka platesnė
(eiliuotų yra ir epinių, draminių kūrinių). Lyrika – poezijos dalis.
Lyrika – kalbančiojo žmogaus jausmų reiškimas, išsakymas, jo vidinio
pasaulio atsivėrimas, būsenų, minčių atskleidimas.
Lyrikoje atsiverianti žmogaus dvasinė būsena vadinama lyriniu išgyvenimu,
emociniu ar poetiniu išgyvenimu. Išorinio pasaulio vaizdų paprastai būna
mažai (gali ir visai nebūti). Asmenybė, kurios vardu kalbama lyriniame
kūrinyje, vadinama lyriniu subjektu, lyriniu “aš”. Lyrinio subjekto
nereikia tapatinti su poetu. Kūrinyje lyrinis “aš” gali reikštis įvairiai.
Dažniausiai jis kalba pirmuoju asmeniu ir savo sielą atveria tiesiogiai.
Kartais “aš” būna tarsi pasislėpęs už kūrinio poetinio pasaulio, jo
nusiteikimą jaučiame iš eilėraščio vaizdų.
Lyrizmas – toks vaizdavimo būdas, kuriuo rodomi ne patys įvykiai, bet jų
sukelti jausmai., išgyvenimai. Tokiu būdu sukurti kūriniai vadinami
lyriniais. Lyrizmas būdingas daugeliui draminių ir epinių kūrinių (pvz.,
J.Biliūno apsakymams), bbet lyriniame kūrinyje jis visa ko pamatas.
Lyrikos žanrai
Elegija – lyrikos žanras, kuriame vyrauja graudulio, liūdesio,
susimąstymo nuotaika. Būdingi ilgesio, mirties, netekties motyvai,
vienišumo situacija, raudas primenantys kreipiniai ir t.t. (A.Vienažindžio
“Daina”, P.Vaičaičio “Gyvenimo mano saulutė.”).
Odė – iškilmingas eilėraštis, skirtas pašlovinti kokį nors asmenį, svarbų
istorinį įvykį. Tai proginis kūrinys, skirtas viešam skaitymui,
deklamavimui. Būdingas objekto išaukštinimas, pakilus, deklamacinis tonas,
sutaurinta leksika (žodynas), retorinės figūros, personifikacija,
hiperbolė. Odės pvz. – S.Stanevičiaus “Šlovė žemaičių”.
Baladė – eiliuotas legendinio turinio kūrinys, būdingi lyrikos, epo,
dramos elementai. Klasikinei baladei būdinga:
1. Pavaizduotas pasaulis šiurpus, fantastiškas, paslaptingas.
2. Yra pasakotojas.
3. Turi siužetą, bet veiksmas fragmentiškas, staigi kulminacija ir
atomazga.
4. Veikėjai visada neeiliniai – stiprūs, drąsūs, beatodairiškai
siekiantys tikslo.
5. Šalia realių personažų, veikia fantastinės, mitinės būtybės.
6. Priešingų jėgų susidūrimas, tragiška bbaigtis.
7. Pakilus emocingumas, baladiškas tonas.
Dabar vyrauja lyrinė baladė. Jai būdinga:
1. Konkreti grėsminga situacija, “istorija”.
2. Lyrinis subjektas.
3. Įtemptas lyrinis vyksmas.
4. Simbolinės figūros, jų metamorfozės.
5. Vidinė žmogaus kova lemties akivaizdoje.
6. Kalbos glaustumas, retorinės figūros, dialogo nuotrupos.
7. Motyvų visuotinumas.
Klasikinės baladės pavyzdys – Maironio “Jūratė ir Kastytis”.
Sonetas – griežtos sandaros 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš dviejų
ketureilių ir dviejų trieilių strofų (itališkasis, pvz., F.Petrarkos
sonetai) arba iš trijų ketureilių ir vieno dvieilio posmo (angliškasis,
pvz., V.Šekspyro ssonetai). Būdinga griežta rimavimo sistema (abba abba, ccd
ccd ir pan.). 12-oje eilučių – įtemtas vidinis išgyvenimas, paskutinėse
dviejosi – tarsi jų atomazga.
Trioletas – 8 eilučių kūrinys, pagrįstas trimis pakartojimais (1, 4, 7
eilutės vienodos) ir trimis arba dviem rimais. Pvz. – K.Binkio “Utos”.
Eilėraštis – universaliausias lyrikos žanras, įvairus, labiausiai
neapibrėžtas. “Visa tai, kam nerandama kitokio termino, vadinama
eilėraščiu.” (V.Kubilius)
Epigrama – trumpas satyrinis eilėraštis, piktai išjuokiantis kokį nors
asmenį. (Kūrė D.Poška).
Epitapija – trumpas eiliuotas antkapio įrašas mirusiajam pagerbti
(A.Baltakio “Epitapijos”).
Idilė – nedidelės giedros nuotaikos kūrinys, idealizuotai vaizduojantis
kaimo buitį, gamtą, meilę. (K.Bradūnas “Idilės”, J.Mekas “Semeliškių
idilės”, Just.Marcinkevičius “Rytas Lietuvoje. Idilė”).
Pastoralė – eiliuotas kūrinys, kuriame poetizuojamas nerūpestingas
piemenų gyvenimas. (A.Strazdas “Pasterka, arba piemenų giesmė”, J.Aistis
“Pastoralė”, J.Vaičiūnaitė “Pastoralės”).
Panegirika – kūrinys, kuriame garbinamas ir aukštinamas kuris nors
žmogus.
Daina – pats seniausias lyrikos žanras. Turinys neišplėtotas, svarbi ne
tiek žodžio reikšmė, kiek jo ištarimas, būdingi priedainiai, pakartojimai,
kreipiniai, dialogai. Pagrindinė situacija – dainavimo vieta, turinys –
dažniausiai veiksmas, kreipimasis, skundas, džiūgavimas, atviras išsakymas,
pašmaikštavimas.
Romansas – lyrinės dainos pobūdžio eilėraštis, sukurtas meilės tema
(dažniausiai). Jam būdingas pabrėžtas emocingumas (kartais
sentimentalumas), jausmų kilnumas, vienišumo motyvas, meilės ir mirties,
ištikimybes ir nusivylimo priešpriešos. Išsakydamas savo dabarties jausmus,
kalbantysis dažniausiai prisimena praeitį. Pvz., P.Širvio “Mes draugavom
ilgai”.
Atmintis – poetinė 8 eilučių miniatiūra, paremta prisiminimo ir dabarties
situacija. Tai griežtos sstruktūros, kondensuotos išraiškos eilėraštis be
pavadinimo (M.Martinaitės “Atmintys”).
Rauda – poezijos kūrinys, kuriuo reiškiamas sielvartas, netekties,
skausmas tragišku gyvenimo momentu. (M.Martinaitės “Severiutės rauda”,
“Kvailutės Onulės rauda”).
Poringė (sakmiškas eilėraštis) – pasakojamo pobūdžio eiliuotas kūrinys,
vaizduojantis žmonių ir mitinių būtybių santykius, sukuriantis dabartinę
pasaulio situaciją. Būdinga:
1. Ryšys su mitologija, sakmės poetika.
2. Tikroviškumo iliuzija (vyksmo erdvė – etninė teritorija su tikrais
vietovardžiais ir personažų pavardėmis).
3. Laikas sąlygiškas (praeitis vyksta dabar).
4. Vietoj lyrinio subjekto – pasakotojo figūra, turinti savo charakterį
ir netgi išorinio portreto detalių).
5. Eilėraščio situacija – poilsio, atvangos valandėlė, kai galima
neskubant pakalbėti su gyvais ir mirusiais.
Sakmiškų eilėraščių kūrėjas – A.Žukauskas.
Eilėraštis proza – nedidelės prozinės formos lyrikos kūrinys (fragmentas,
intarpas). Būdinga:
1. Lyrizmas.
2. Subjektyvus išsakymas, bet ne pasakojimas.
3. Stiprus emocinis centras, į kurį susibėga visos išgyvenimo gijos.
4. Kalbos emocingumo, ritmiškumo pasiekiama sintaksinėmis figūromis.
5. Teksto grafinė išraiška – proza.
Pvz. – H.Radausko “Pilka diena”.
Lyrikos tipai
Pagal skirtingas kalbėjimo orientacijas, pagal intonaciją ir ryšį su
žanrais galima skirti tokius lyrikos tipus: dainiškąją, meditacinę,
pasakojamąją (naracinę), oratorinę ir ekspresinę lyriką.
Dainiškoji lyrika remiasi dainos patirtimi. Jos intonacija daininga,
skambi, monologiška. Šiam tipui priklauso didelė lietuvių lyrikos dalis.
Pagrindiniai žanrai – daina, romansas.
Būdingiausias meditacinės lyrikos atspalvis – apmąstymo vyravimas, būties
klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, sąžine. Šiam tipui itin
svarbus yra moralumas. Mintis tarsi slepiama, emocinis mąstymas
pritildytas, siekiama pusiausvyros, harmonijos.
Meditacinės lyrikos mintis dažnai yra retrospektyvi (= susijusi su
praeitimi) – ji klausia, vertina ar gaili jau lyg ir praėjusių, bet žmoguje
pasilikusių dalykų. Dažniausias žanras – eilėraštis. Tobuliausi pvz. –
Maironio “Užmigo žemė”, “Vasaros naktys”.
Meditacinei lyrikai artima filosofinė lyrika. Meditacinei lyrikai
būdingas apmąstymas, emocinė refleksija (= gilus susimąstymas; savęs
pažinimas, savo minčių analizavimas). Filosofinėje lyrikoje apmąstymas
dažniausiai tampa minties refleksu, mąstymu apie pačią mintį. Meditacinėje
lyrikoje vyrauja ši diena arba realiais laiko vienetais, matuojama
atmintis. Filosofinei lyrikai būdingos amžinosios žmogaus problemos –
gyvybės, mirties, žmogaus vietos gamtoje, visatoje. Filosofinės lyrikos
pvz. yra J.Baltrušaičio, V.Mykolaičio-Putino, A.Nykos-Niliūno kūryboje.
Oratorinis eilėraštis orientuojasi į idėjų propagavimą, aktyvią
agitaciją. Jam būdingi retoriniai klausimai, sušukimai, pakili intonacija.
Meditacinėje lyrikoje žmogus kalba kaip atskiras “aš”, oratorinėje –
bendras “mes” arba “aš” pasirodo kaip šauklys. Pvz.: V.Kudirkos “Labora”,
Maironio “Užtraukime naują giesmę”, “Šalin dūsavimai”, B.Brazdžionio
“Šaukiu aš tautą.”.
Pasakojamasis (naracinis) eilėraštis yra lyg ir tarpinis tarp lyrikos ir
epo. Pasakojimui reikia siužeto, veikėjo. Pasakojamųjų eilėraščių gausu
lyrikos formavimosi pradžioje (A.Strazdas, P.Vaičaitis). Būdinga rami, lygi
intonacija, gamtos ir buities detalės, kartais ir dialogo elementai.
Pasakojamasis eilėraštis paprastai yra ilgesnis, kartais jis tampa ir
nedidele poema. Pasakojamųjų eil. Pvz. – V.Mačernio “Vizijos”, Alb.Žukausko
eil.
Ekspresinėje lyrikoje dominuoja išraiškingumo siekimas. Atsisakoma
loginių jungčių kompozicijoje, iš pirmo žvilgsnio atrodo,
kad vyrauja
savotiška “lyrinė netvarka”, “chaosas” (taip rašoma tyčia, sąmoningai).
Būdingas realių formų deformavimas, vaizdo sąlygiškumas. Į taigą siekiama
sustiprinti naujumu, netikėtumu, ieškant neįprastų jungčių, pačios kalbos
ekspresyvumo, interpretuojama kultūra, mitologija, tautosaka. Šių bruožų
galima rasti H.Radausko, A.Mockaus, V.P.Bložės, S.Gedos, J.Juškaičio,
M.Martinaičio, J.Vaičiūnaitės kūryboje.
Ekspresinėje lyrikoje labiausiai pasitikima vaizduote, intelektu,
meditacinėje vyrauja įspūdis, jausmas, emocija, filosofinėje – mintis,
oratorinėje – idėja, virtusi įsitikinimu, aistra.
Lyrika galima būtų suskirstyti ir pagal turinį, tematiką (pvz., gamtinė,
meilės, urbanistinė ir t.t.)
Epiniai kūriniai
Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama sukurti
gyvenimo tikrumo, rregimumo įspūdį (iliuziją). Žmones, įvykius, aplinką ir
kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, t.y. objektyviai. Pasakojimo
objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.
Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu,
konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojo
asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pasakotojo
ir pavaizduoto pasaulio yra mažesnė. Šių laikų romane kartais pasakotojas –
pagrindinis veikėjas (pasakojama I asmeniu).
Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė
psichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monologas, tiesioginė
menamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjerai,
panoraminiai vaizdai) aautorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo
iliuziją (net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos
istorijos).
Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi – nuo vienos pastraipos dydžio
miniatiūros iki daugiatomių epopėjų. Veikėjų skaičius priklauso nuo kūrinio
apimties, tematikos, meninių tikslų. Trumpame vaizdelyje paprastai
vaizduojama vieno veikėjo ddvasinė būsena, o epopėjoje – daugybės žmonių
likimai. Paprastai kūrinio centre būna vienas ar keli veikėjai, apie
kuriuos sukasi visi įvykiai. Tokie išskirtiniai veikėjai vadinami herojais
(ar antiherojais), o kiti, priklausomai nuo siužetinių funkcijų, –
pagrindiniais, šalutiniais, epizodiniais veikėjais.
Epo žanrai
Pagal meninės kalbos pobūdį epiniai žanrai skirstomi į eiliuotus
(herojinis epas, poema, pasakėčia.) ir prozinius (romanas, apysaka,
novelė.). Eiliuoti žanrai vyravo Antikos, Viduramžių, Klasicizmo
literatūroje: nuo Renesanso laikų populiaresni prozos žanrai.
Pagal apimtį epiniai žanrai skirstomi į mažuosius, vidutiniuosius,
didžiuosius. Mažiesiems priklauso anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka,
sakmė, novelė, apsakymas, miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis;
vidutiniesiems – apysaka, poema, didiesiems – herojinis epas, romanas,
epopėja. Mažųjų epinių žanrų siužeto pagrindas – vienas įvykis arba vienas
herojaus gyvenimo epizodas, vidutiniųjų – įvykių grandinė arba keletas
epizodų, didžiųjų – visas herojaus gyvenimas, didžiausiąjį (epopėjos,
romanų ciklo) – ilgi ttautos, žmonijos istorijos laikotarpiai.
Romanas – didelės apimties, laisvos sandaros pasakojamasis prozos
kūrinys. Eiliuoti romanai – išimtis (A.Puškaičio “Eugenijus Oneginas”).
Romanas vaizduoja žmogaus sąlytį su gamta, visuomene, įvairiais istoriniais
įvykiais. Vienas esminių žanro bruožų – charakterio raida. Svarbus romano
bruožas – veikėjų psichologiškumas, t.y. jų psichinių procesų, vidinių
būsenų pavaizdavimas.
Būtinas romano elementas – siužetas (siužetas – įvykių seka,
atskleidžianti veikėjų charakterius ir sudaranti kūrinio turinį).
Stambiuose romanuose, kur daug veikėjų ir plati epochos panorama, esti
kelios siužetinės linijos. Veiksmo aplinka, erdvė romane vaizduojama
plačiai, aiškiai jaučiama laiko slinktis.
Pagr. romano tipai: tradicinis epinis romanas ir modernusis, kuriame
vaizduojami asmenybės vidaus konfliktai (dėl to susilpnėja siužeto
vaidmuo).
Pagal vaizdavimo objektą romanai skirstomi į socialinius – buitinius,
psichologinius, istorinius, satyrinius, nuotykių, siaubo ir t.t.
Epopėja – didelis daugiaplanis romanas arba romanų ciklas, vienas iš
sudėtingiausių ir rečiausių literatūros žanrų. Vaizduojamas visos tautos,
valstybės likimas, atskleidžiama plati istorinio vyksmo panorama, įvairių
socialinių sluoksnių buitis. Būdinga reikšminga problematika, išsamus
pasakojimas, daugybė siužetinių, tematinių linijų, visas žmogaus ar kelių
kartų žmonių gyvenimas. Epopėjos pvz. – R.Rolano “Žanas Kristofas” (10
tomų), L.Tolstojus “Karas ir taika”. Lietuvių literatūroje į epopėją
panašūs kūriniai – J.Avyžiaus “Sodybų tuštėjimo metas”, Vaižganto
“Pragiedruliai”.
P.S. kartais žodis epopėja vartojamas kaip “epikos” sinonimas.
Epas (siaurąja prasme) – dažniausiai eiliuotas, didelės apimties kūrinys.
Jam būdingas pakilus stilius, tipiški veikėjai, objektyvus, ramus, išsamus
pasakojimas. Herojiniai epai buvo populiarūs Antikos ir Viduramžių
literatūroje. Veiksmas dažnai vyksta dievų ir žmonių (herojų) pasaulyje,
paremtas istoriniais – legendiniais įvykiais. Pvz. – Homero, Vergilijaus
kūriniai, “Rolando giesmė” ir t.t.
Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, pagrįstas siužetu,
charakteriais, arba didesnis lyrinis kūrinys su ištisa išgyvenimų grandine.
Vaizduojami įvykiai reikšmingi, atspindi lemtingus tautos, liaudies
gyvenimo posūkius. Poemos veiksmas plėtojasi nuosekliai, bet su
pertrūkiais, nuolat įsiterpiant pasakotojui. Atsisakoma smulkesnių
aprašinėjimų, visapusiškai nupieštų veikėjų paveikslų, nes poema yra
glaustas kūrinys. Įvykiai, vaizdai, personažai paprastai būna
nevienareikšmiai.
Kai kurioms poemoms būdingi lyrikos ir dramos bruožai. Dėl to yra
skiriamos kelios poemos žanrinės formos: epinė, lyrinė, epinė-lyrinė ir
draminė. Epinė poema – didelės apimties siužetinis kūrinys, būdinga
nuoseklesnė įvykių raida, platesnis aplinkos vaizdas ir t.t. Epinė poema –
epo (siaurąją prasme) sinonimas.
Lyrinė poema yra mažesnės apimties, fragmentiško siužeto, gali apseiti ir
be įvykių raidos. Jai būdinga nuotaikų, išgyvenimų kaita, svarbiausia ne
epinis veikėjas, o lyrinis subjektas.
Lyrinė-epinė poema turi epo, lyrikos ir dramos elementų. Ji sprendžia
žmogaus, tautos ir netgi pasaulinio masto klausimus. Draminės poemos pvz. –
Just.Marcinkevičiaus “Mindaugas”.
Apybraiža – literatūros kūrinys, kuriame aprašomi tikri, autoriaus matyti
arba dokumentine medžiaga paremti faktai, todėl apybraiža (mokslinė,
publicistinė, meninė) priklauso dokumentinei literatūrai.
Literatūrinė pasaka – prozinis arba eiliuotas kūrinys, kurio įvykiai
sąmoningai prasimanyti, fantastiniai. Vienos literatūrinės pasakos būna
parašytos naudojant liaudies pasakas ar sakmes (P.Cvirkos “Kupriukas
muzikantas”), kitų siužetai išgalvoti rašytojų (J.Degutytės “Šaltinėlis”).
Literatūrinis padavimas (legenda) yra pasakojamosios prozos ar poezijos
kūrinys. Tai istorijos duomenimis nepatvirtintas fantastinis pasakojimas
apie praeities įvykius ar veikėjus. Centre – nepaprastas įvykis, kurio
baigtis tragiška. Situacijos įvykiai, veikėjai nekasdieniški, išskirtiniai.
(V.Krėvė “Milžinkapis”).
Pasakėčia – trumpas, dažniausiai eiliuotas pasakomojo pobūdžio epinis
kūrinys. Paprastai kas nors išjuokiama, bet ne tiesiogiai, o alegoriškai.
Pasakėčia dažniausiai baigiasi pamokomąja išvada – moralu (S.Stanevičius,
K.Donelaitis).
Feljetonas – nedidelis epinis prozos kūrinys, išjuokiantis aktualias
visuomenės, politikos, žmogaus blogybes, ydas (dažniausiai skelbiamas
laikraščiuose, žurnaluose).
Apsakymas – nedidelis epinis prozos kūrinys, kuris parodo vvieną įvykį ar
gyvenimo epizodą. Būdingas kondensuotas pasakojimas. Įvykiai, aplinkos
vaizdai, buities detalės imami tik patys reikšmingiausi. Apsakymo veikėjas
vaizduojamas ne visapusiškai, kaip romane, o vienu kuriuo požiūriu.
Novelė kartais laikoma apsakymo sinonimu, kartais – apsakymo rūšimi.
Novelė – ypatingai glaustas, turintis išryškintą pradžią ir pabaigą
nedidelės apimties prozos kūrinys. Apsakymui būdinga laisvesnė kompozicija,
plačiau išsišakojęs pasakojimas. Apsakymus kūrė Žemaitė, noveles –
J.Savickis, J.Aputis.
Apysaka – vidutinės apimties prozos kūrinys, vaizduojantis keletą
reikšmingesnių herojaus gyvenimo epizodų. Apysaka įsiterpia tarp romano ir
apsakymo, bet ji gali būti trumpesnė už ilgą apsakymą ir ilgesnė už trumpą
romaną. Apysakoje rodomas žmogaus formavimosi procesas. Veiksmas plėtojasi
viena linija (romane būna kelios), jis trunka ilgesnį laiką, nors būna
vaizduojami tik keli svarbiausi herojaus gyvenimo epizodai. Vaizduojamoji
tikrovė apysakoje rodoma vienu ar dviem požiūriais, o ne plačiai,
visapusiškai. Kitas apysakos bruožas – lanksti forma, neapibrėžta sandara.
Daug ką perima iš kitų žanrų: įvykius, veikėjus piešia kaip romanas; kalbos
glaustumą ima iš apsakymo, aplinkos konkretumą, tikrovės reiškinių pažinimą
– iš apybraižos. Pasakotojas daugiausia būna objektyvus stebėtojas. Pvz. –
J.Biliūno “Liūdna pasaka”.
Draminiai kūriniai
Nėra lyrinio subjekto, pasakotojo, skaitytojas kūrinį suvokia be
tarpininkų.
Draminiai kūriniai turi savitą išorinę išvaizdą (veikėjų sąrašas,
scenovaizdis, dialogai, monologai, remarkos), bet svarbiausias požymis –
dramatiškas veiksmas. Veiksmo pagrindas – konfliktas (išorinis ar vidinis).
Veiksmas nekasdieniškas, dramatiškas, lemiantis veikėjų likimus. Veiksmas
neatskiriamai susijęs su veikėjais – draminiais charakteriais. Veikėjai
gana
vienpusiški, jų vidinis gyvenimas labai intensyvus, dinamiškas,
veiksmas kondensuotas. Personažus ir įvykius jungia priežastiniai ryšiai.
Veikėjas nuolat patenka į tokią padėtį, kai turi pasirinkti sprendimą,
kuris jam labai skausmingas. Tokia veikėjo būsena vadinama dramatiška.
Dramatizmas reiškia pusiausvyros stoką, kulminacinius lūžius, kritinę
situaciją, išgyvenimų sunkumą, įtampą, sukrečiančią būseną. Dramatizmas
daugiau ar mažiau būdingas visai literatūrai, bet dramoje jis – lemiantis
faktorius. Padėtis be išeities vadinama tragizmu. Veikėjai visa esybe
susiję su savo siekiamais tikslais. Tikslo veikėjai negali išsižadėti,
neprarasdami patys savęs.
Dramos kūriniai neilgi. Viskas koncentruota, nėra detalių, į trumpą,
kondensuotą laiko atkarpą sudedami likimai. Veiksmas nukrypsta į vieną
tikslą. Siužetui dramaturgas ieško tokios situacijos, kuri leistų
pavaizduoti vientisą veiksmą su visomis pakopomis: ekspozicija (išsidėsto
priešingos jėgos) – užuomazga (pirminis postūmis) – veiksmo vystymasis
(raida, eiga) – kulminacija (aukščiausias įtampos taškas) – atomazga.
Labai svarbi dramos kalba. Ja vienu metu atskleidžiamas ir veiksmas, ir
charakteris, todėl kalba labai individualizuota. Veikėjo pasisakymas
vadinamas replika. Veikėjų replikų tėkmė sudaro dramos dialogą. Dramos
dialogai konfliktiški (ginčai, priešingų nuomonių susidūrimas),
informuojantys apie tai, kas vyksta už scenos. Dramos monologai dažnai
atskleidžia veikėjų svyravimus, vidinius prieštaravimus, stiprius
išgyvenimus. Ilga vieno veikėjo kalba vadinama tirada (monologą veikėjas
sako būdamas vienas, tiradą – dialogo dalis). Autoriaus paaiškinimai,
pastabos vadinamos remarkomis.
Dramos žanrai
Skiriami 3 dramos žanrai: tragedija, komedija ir drama (siaurąja prasme).
Scenai skirti kūriniai dar vadinami pjesėmis.
Tragedija
Tai dramos kūrinys, vaizduojantis nesutaikomus prieštaravimus, kurie
baigiasi herojaus pralaimėjimu arba mirtimi. Tragedija vaizduoja didingus,
dažnai lemtingus tautai įvykius, todėl neretai būna paremta mitų ar
istorine medžiaga. Konfliktas neišsprendžiamas, pralaimi ir herojus, ir jo
priešininkas. Veiksmas būna labai intensyvus, įtemptas.
Herojai – stiprios asmenybės, išskirtinės, savo protu praaugusios savo
epochą. Jie išgyvena vidinius prieštaravimus, patenka į kraštutines
situacijas, neatsižada idealo, nors supranta būsimos kovos sunkumą, net
gresiančią neišvengiamą žūtį. Asmenybės įkūnija aukščiausias žmogiškas
vertybes (žmogaus moralinį grožį, laisvės troškimą, patriotinius idealus).
Antagonistai taip pat tvirti, valingi, stiprių jausmų žmonės (kitaip
nebūtų neišsprendžiamo konflikto). Pyktis, pavydas, garbės troškimas taip
pat didingi. Dramos kalba dažnai eiliuota ar neeiliuota, bet ritmiška,
pakili, todėl teigiama, kad tragedija – pats poetiškiausias dramos žanras.
Komedija – dramos kūrinys, pagrįstas linksmomis situacijomis,
išjuokiantis žmogaus silpnybės, keistenybės, turintis laimingą pabaigą.
Komedijos pagrindas yyra komizmas. Komizmas (komiškumas) – vaizdavimo
būdas, išryškinantis neatitikimą, prieštaravimą tarp turinio ir formos,
tikslo ir priemonių, žodžių ir veiksmų, siekiantis sukelti juoką ir kartu
vertinantis, kritikuojantis kokius nors bruožus. Komizmo rūšys: humoras,
satyra, ironija. Humoras – draugiškas, linksminantis juokas. Ironija –
juoko rūšis, kai šaipomasi netiesiogiai, žodžiai vartojami priešinga,
atvirkščia prasme, sakoma viena, o galvojama priešingai; paslėpta pašaipa.
Satyra – piktas juokas, kritikuojantis ydas, blogus įpročius. Humoras,
satyra, ironija būdingi ne tik komedijoms, bet ir epo ar net lyrikos
žanrams.
Pagal komizmo šaltinį komedijos skirstomos į situacijų (intrigos) ir
charakterių (buities, papročių). Komiškieji charakteriai ir situacijos
daugiausia hiperbolizuoti. Fabula linksma, dinamiška, žaisminga, pilna
netikėtumų, nesusipratimų. Veikėjų kalba ryškiai individualizuota, jai
būdingas sąmojis, žodžių žaismas, nelogiškumas.
Drama siaurąją prasme (kartais vadinama pjese) vaizduoja aštrius, bet
neišsprendžiamus konfliktus. Nuo komedijos skiriasi konflikto sudėtingumas,
kovos aštrumas, išgyvenimų gilumu. Herojaus kelias sunkus, kartais
reikalaujantis aukų, kartais veikėjas patenka ir į tragiškas situacijas,
bet veiksmo baigtis nebūna katastrofiška kaip tragedijoje.
Kiti dramos žanrai. Tragikomedija – dramos žanras, kuriame susipynę
tragedijos ir komedijos elementai, greta skaudžių, liūdnų įvykių yra ir
juokingų.
Tragikomedija rimtus gyvenimo klausimus iškelia juoku, parodydama tą
juoką kaip krizinę būseną, kaip tragizmo pasireiškimą. Būdingos jos
ypatybės – paradoksalūs minties ir fabulos posūkiai, pakilaus ir farsinio
elemento derinys personažų charakteriuose.
Melodrama – dinamiškos intrigos, labai aštrių situacijų dramos kūrinys,
pasižymintis poetišku aistrų vaizdavimu, kategoriška gėrio ir blogio
konfrontacija. Kitas melodramos apibūdinimas – muzikinis dramos kūrinys,
kuriame tragiškumas susipynęs su sentimentalumu, jausmingumu.
Vodevilis – linksma, lengva pramoginio turinio komedija su žaisminga,
paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogai paprastai
kaitaliojami su muzika, šokiais, kupletais.
Farsas – anekdotinio pobūdžio siužetas iš kasdieninio gyvenimo pagrįstas
vaidinamas, kurio veikėjai apibendrintų bruožų, aktoriai juos vaidina
butaforiškai, su klounados žymėmis, įvairiais triukais, ryškiu grimu.
Misterija – vaidinimas bibliniais siužetais. Jai artima liturginė drama,
vaidinta pamaldų metu. Moralitė – pusiau religinė pjesė, jos tikslas –
moralizuoti, naudojant alegorijas. Autosakramentalė – religinio turinio
kūrinys, vvaidinamas per bažnytines šventes. Sarsuela – vaidinimo rūšis,
atsiradusi barokinėje Ispanijoje, grindžiama lyrine pjese, kurioje dialogai
kaitaliojasi su dainomis ir šokias.
Interliudija – trumpa pjesė, įterpiama tarp kažko kito dalių (pvz.,
šventės).
Intermedija – nedidelė komiška pjesė ar scena.
Monodrama – drama, kurioje kalba tik vienas veikėjas.
Grožinės literatūros kalba
Visų grožinės literatūros kūrinių kalbą vadiname menine, arba poetine.
Svarbiausia meninės kalbos paskirtis – estetinė. Svarbu ne tik kas
pasakyta, bet ir kaip pasakyta. Pagrindiniai meninės kalbos sandaros
komponentai: poetinė leksika, poetinė sintaksė ir eilėdara
Poetinė leksika
Leksika – visi kurios nors kalbos žodžiai. Meninė kalba naudojasi ir tais
žodžiais, kurio lieka už bendrinės kalbos ribų (archaizmas, dialektizmas,
barbarizmais, neologizmais).
Archaizmai – seni, beveik nevartojami žodžiai, padedantys sukurti tam
tikrą senoviškumo atspalvį.
Dialektizmai (tarmybės) – žodžiai, vartojami atskirose tarmėse. Jie
padeda išryškinti tam tikros vietovės žmonių buities koloritą.
Barbarizmai – svetimos kalbos žodžiai, kūrinyje padedantys sukurti tam
tikros epochos dvasią.
Neologizmai – nauji, neįprasti bendrinėje kalboje žodžiai, sugalvoti
paties kūrėjo (jie retai prigyja bendrinėje kalboje). Neologizmais siekiama
atkreipti skaitytojo dėmesį, stebinti, šokiruoti ar net paryškinti poetinį
vaizdą gražia garsų derme.
Prozoizmai – į poetinę kalbą įvesti kasdieniniai pasakymai. Prie jų
priklauso ir profesionalizmai – žodžiai iš profesinės leksikos.
Meninės kalbos leksika turtinama įvairiai vartojant žodžius tiesiogine ar
perkeltine reikšme. Žodžio pavartojimas tiesiogine prasme būdingas
deminutyvams, epitetams, palyginimams.
Deminutyvai – mmažybinės maloninės reikšmės žodžiai (lelijėlė, motinėlė,
brolužis). Paprastai tekste deminutyvai kuria švelnumo, malonumo įspūdį,
bet kartais gali įgyti priešingos reikšmės – menkinimo, niekinimo niuansų.
Epitetas – meninis pažyminys (baltapūkis debesėlis, žvarbus lietus).
Epitetas pabrėžia daikto ar reiškinio ypatybes, vaizdo plastiškumą, spalvą
ir pan. (tai – vaizdiniai epitetai), gali suteikti tam tikrą emocinį
atspalvį (emociniai epitetai). Tautosakoje tuos pačius daiktus ar
reiškinius pažymi įprastiniai žodžiai – nuolatiniai epitetai (močiutė
sengalvėlė, baltosios rankelės).
Palyginimas – dviejų dalykų sugretinimas. Lyginamajam daiktui, veiksmui
ar reiškiniui sugretinimas teikia naujų požymių, prasmės atspalvių. Gali
būti ir neigiami palyginimai. Pvz.: “Tie debesėliai – tokie baltučiai /
Kaip garbanėlės kūdikio mano”, “Ne gegutėlė / Girioj kukuoja, / Tik
sesutėlė / Klėtelėj verkia”.
Žodžiai, pavartoti perkeltine reikšme, vadinami tropais. Pagal reikšmės
perkėlimo būdą yra skiriamos dvi tropų grupės: metaforos (metafora,
personifikacija, alegorija, simbolis) ir metonimijos (metonimija,
sinekdocha, antonomazija, hiperbolė, litotė).
Metafora – paslėptas palyginimas, paremtas panašias savybes turinčių
daiktų ar reiškinių sugretinimu. Pvz., topolių žvakės (topolio liemuo ir
žvakės liemuo – ČČČbenoka – “liemuo”). Metaforų gausu ir šnekamojoje
kalboje, jų paskirtis – teikti informaciją (bėga metai, slenka laikas,
gyvas pokalbis, laiminga diena.), poetinės metaforos paskirtis –
estetinė, ji originali, negirdėta (“Rudenėlis aukso šarvais apsidengęs”).
Personifikacija (įasmeninimas) – žmogaus būdingų savybių suteikimas
gamtos reiškiniams, gyvūnams arba abstraktiems dalykams. Įasmeninimas tarsi
sudvasina vaizduojamus reiškinius, leidžia pamatyti juos iš nenuspėjamo
taško (“Parugėm gelsvom basa /
Vasara nubėgs.”).
Alegorija – abstrakčios sąvokos išreiškimas konkrečiu vaizdu. Paprastai
ja sutartinai sąlygiškai apibūdinami reiškiniai, ypatybės (pvz., taiką žymi
baltas balandis, teisingumą – moteris užrištomis akimis ir svarstyklėmis
rankose). Įprastos alegorijos yra patarlės, priežodžiai. Alegoriniai būna
veikėjai (lapė – suktumo, vilkas – godumo, kiškis – bailumo alegorija),
siužetai ar kūriniai (pvz., pasakėčios).
Simbolis (gr. k. “sutartinis ženklas”) – daikto, reiškinio pavadinimo
pakeitimas sąlyginiu ženklu, kuo nors primenančiu aptariamąjį. Pvz., aušra,
rytas – gyvenimo pradžios, vilties simbolis, naktis – mirties, ledas –
nelaisvės simbolis. Visada išlieka paslapties elementas, simbolis iiki galio
neiššifruojamas, jo reikšmė daugiau nujaučiama. Yra gana pastovių simbolių,
pvz., liaudies dainose lelijėlė – mergelė, dobilėlis – bernelis ir pan.
Nuo alegorijos simbolis skirsis tuo, kad jis daugiareikšmis (pvz., gulbė
– ištikimybės, grožio, meno, moters simbolis). Simbolių prasmę gali įgyti
bet kuri poetinė figūra: metafora, alegorija, palyginimas ir net epitetas.
Metafora (gr. k. – vardo pakeitimas) – daikto ar reiškinio pavadinimo
pakeitimas kitu susijusiu su pirmuoju. Metafora paremta skirtingų dalykų
palyginimu, metonimija sukeičia ne panašių, bet tarpusavyje susijusių
daiktų pavadinimus. Pvz., patinka Mocartas (vietoj Mocarto muzika); Kas
nedirba, tam šaukšto nėra.
Sinekdocha – vienaskaitos pavartojimas vietoj daugiskaitos (dalis vietoj
visumos arba atvirkščiai). Pvz.: “Lenko bitė raudonųjų / Dobilėlių žiedą”,
“Medžių ant saulės kepintas lapas / Nuspindo rasa”.
Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas bendrine prasme (“O skurdas
gimdė prometėjus, / IIr krūpčiojo naktis šalta”).
Hiperbolė – daikto, veiksmo ar reiškinio meninis padidinimas. Pvz.:
“Geras artojas ir žąsinu paaria”, “Ten ašarėlių – ik pažastėlių, / Ogi
kraujelių – iki kelelių”.
Litotė – vaizduojamo dalyko meninis sumažinimas. Pvz., “Upę perbridęs,
šaukšte prigėrė”, “Būk mažesnis už aguonos grūdelį”.
Ironija – žodis, pavartotas priešinga tiesioginei reikšme. Pvz., “Gudrus
kaip asilas”, “Greitas kaip apatinis girnų akmuo”. Ironija neigia teigimo
forma. Ironija gali būti geraširdiška, bet gali būti ir kandi, pikta.
Kandžiausia ironija – sarkazmas.
Oksimoronas – priešingos reikšmės žodžių derinys, panašus į kontrastišką
metaforą – skaudus džiaugsmas, spengianti tyla.
Perifrazė – žodžių junginys, apibendrintai išreiškiąs daikto ar reiškinio
bruožą. Pvz., akis – regėjimo organas, diena – metas nuo ryto ligi vakaro.
Meninėje kalboje perifrazės nebūna neutralios. Pvz.: “Ilgas gyvenimas /
vaikiškoj lovelėj miega” – kūdikis, kkuriam gyvenimas dar prieš akis. “Kur
baltas miestas, / kur Nemunėlis” – Kauno įvardijimas.
Oksimoronas ir perifrazė paprastai nepriskiriami minėtom dviem tropų
grupėm, bet oksimoronas artimesnis metaforų grupei, perifrazė – metonimijų
grupei.
Poetinė sintaksė
Sintaksė – gramatikos dalis, kuri nagrinėja žodžių junginius sakinyje ir
sakinius. Poetinė sintaksė tyrinėja meninės kalbos sakinių sandarą, jai
būdingas figūras, jų estetinę prasmę. Poetinė sintakse paprastai
apibūdinama gana bendrais žodžiais: lygi, rami, aiški, valinga, kapota,
punktyriška, trūkčiojanti, tekanti (tais pačiais žodžiais galima apibūdinti
intonaciją). Poetinei sintaksei galio būti svarbūs skyrybos ženklai (pvz.,
daugtaškis – nebaigto pasakymo, nutylėjimo, “neaiškumo” ženklas; keli
brūkšniai sakinio viduryje ar pabaigoje gali žymėti intensyvumą, nebaigtumą
ir daugybę kitų dalykų), jų nebuvimas (sudaromas “chaotiškumo” įspūdis;
parodomas atskirų sąvokų artimumas, jų ryšys; suteikiama galimybė
skaitytojui pačiam “susidėti” ženklus – nuo jų gali priklausyti teksto
prasmė).
Sintaksinės raiškos priemonės vadinamos figūromis. Svarbiausios yra
inversija, paralelizmas, pakartojimas, antitezė ir retorinės figūros.
Inversija – neįprasta žodžių tvarka sakinyje. Paprastai reikšmingiausi
žodžiai atkeliami į sakinio pradžią. Pvz.: “Laiminga ir garsi buvo kistynų
tauta.” (A. Vienuolis).
Paralelizmas – dviejų reiškinių sugretinimas ir vienodas jų išdėstymas
sakinyje. Jis artimas palyginimui, tik čia tarsi brėžiamos dvi lygiagretės
linijos (šakos) – abi žmogaus, abi gamtos, viena – žmogaus, kita – gamtos.
Pvz.: “Tai gražiai gaudžia / Sode katinėlis, / Tai gražiai joja / Brolelių
pulkelis”. Dažni neigiami paralelizmai. Pvz.: “Ne jūrą drebino audra, / Ne
ji dejavo. / Raudojo motina gera/ Sūnelių savo“ (S.Nėris).
Antitezė – priešingų dalykų sugretinimas, dažnai reiškiamas antonimais ar
neigimu. (dažni priešpriešiniai jungtukai). Tai paralelizmo atmaina. Pvz.:
“Aš trumpam atėjau. / Aš ilgam išeinu”. (J.Strielkūnas) “Pažiūrėk, jau
aušta rytas – / Ne, ne rytas.” (V.Mykolaitis-Putinas). Antitezę vadiname
priešprieša (opozicija).
Pakartojimas – įspūdžiui sustiprinti kartojami žodžiai, frazės, sakiniai.
Pagal išdėstymą tekste pakartojimai yra kelių rūšių.
Anafora – eilutės, sakinio pradžios pakartojimas. Pvz.: “Dengia sniegas
gatves, / Dengia sniegas namus, / Dengia sniegas našlaičio galvelę”. (S.
Nėris). Pakartojimas nėra mechaniškas, pvz., šiuo atveju perteikia
stiprėjantį žmogaus skausmą, siaurėjančios erdvės įspūdį.
Epifora – pakartojimas eilučių, sakinių pabaigoje. Pvz.: “Kur gėlynai
žydi – ten ir aš. / Kur draugeliai žaidžia – ten ir aš.” (S.Nėris)
Simploka (sandūra) – žodžių ar jų junginių kartojimas vieno sakinio,
eilutės ar posmo gale ir kito pradžioje. Pvz.: “Bet Karalius tylėjo, tylėjo
ir Karalienė” (I.Simonaitytė). “Dėl ko mudu liūdim prie aukšto kalnelio, /
Prie aukšto kalnelio šią tamsią naktelę?” (V.Mykolaitis-Putinas).
Laipsniavimas (gradacija) – laipsniškas kilimas, stiprėjimas. Tai
vienarūšių sakinio dalių ar sakinių išvardijimas tokia seka, kuri kelia
stiprėjimo įspūdį. Pvz.: “Vargas lapoja, / Vargas šakoja, / Vargas
varteliuose žydi.” (Liaudies daina).
Periodas – ilgas, išbaigtas daugianaris banguojančios intonacijos
sakinys, aiškiai skylantis į dvi dalis, turinčias skirtingą intonaciją –
kylančią ir krentančią. Pvz.: “Tai ne Nemunas bangavo, vėtrų judinamas, ne
audra pakilo, plačias jūres, gilius vandenėlius bedrumsdama, / prakalbėjo
prabilo jaunieji berneliai, Dainavos raiteliai” (V.Krėvė).
Perkėlimas (anžambemanas) – tai vientisos sintaksinės frazės perdalijimas
keliant jos dalį į kitą eilutę ar posmą (tai būdinga poezijai). Pvz.:
“Saulėtų krantų pasigedo / Širdis. Nebegaliu. / Ir bėgu per lūžtantį ledą /
skenduolių keliu” (S.Nėris).
Retorinis klausimas – tai klausiamasis sakinys, nereikalaujantis
atsakymo. Juo emocingai kas nors teigiama, tvirtinama, skatinama, neigiama,
dvejojama. Pvz.: “Kas atdarytų aukso skrynią / Tėvynės dainų malonių? / Ir
kas prižadintų gadynę / Sesučių, dainomis ggarsių?” (Maironis).
Retorinis kreipinys – tai pakilus kreipimasis į įsivaizduojamą klausytoją
(tai gali būti negyvas daiktas, abstrakti sąvoka, miręs asmuo ir pan.).
Pvz.: “Asiūkli, asiūkli – stebukle, / tik tu neišeik iš mūsų!”
(J.Degutytė).
Retorinis sušukimas – tai emocingas šaukiamasis sakinys. Juo gali būti
reiškiamos įvairios emocijos: nustebimas, pasigerėjimas, pasitenkinimas,
neviltis ir t.t. Pvz.: “Gera čia gyvent ir mirti! / Gera vargt čia,
Lietuvoj!” (J.Aistis).
Poetinė fonetika. Eilėdara
Meninė kalba esti prozinė ir eiliuota. Prozinė kalba artimesnė
šnekamajai, o eiliuota sudaro atskirą meninės kalbos sistemą. Vienas
būdingiausių jos bruožų – emocinio pobūdžio eiliuota kalba. Eiliuotos
kalbos sandarą vadiname eilėdara. Ji apima eilučių ir strofų sudarymo
principus, garsyną, poetinę sintaksę ir bendrą eilėraščio skambėjimą –
intonaciją. Eiliuotos kalbos sandaros schema apytiksliai atrodytų taip:
|E| | | |Fonika | |Onomato| | |
|i| | | | | |pėja | | |
|l| | | | | | | | |
|i| | | | | | | | |
|u| | | | | | | | |
|o| | | | | | | | |
|t| | | | | | | | |
|a| | | | | | | | |
|k| | | | | | | | |
|a| | | | | | | | |
|l| | | | | | | | |
|b| | | |
| | | | |
|a| | | | | | | | |
| | |I| | | | | | |
| | |n| | | | | | |
| | |t| | | | | | |
| | |o| | | | | | |
| | |n| | | | | | |
| | |a| | | | | | |
| | |c| | | | | | |
| | |i| | | | | | |
| | |j| || | | | | |
| | |a| | | | | | |
| | | | | | |Garsų | |asonansas |
| | | | | | |kartoji| | |
| | | | | | |mas | | |
| | | | | | | | |aliteracij|
| | | | | | | | |a |
| | | | | | | | |ritmas |
| | | | | | | | | |
| | | | |Ritmika| |Metras || |klauzulė |
| | | | | | | | |skiemenų |
| | | | | | | | |skaičius |
| | | | | | | | |eilutėje |
| | | | | | | | |cenzūra |
| | || | | | | | |kirčių |
| | | | | | | | |išsidėstym|
| | | | | | | | |as |
| | | | | | | | | |
| | | | |Poetinė| |inversi| | |
| | | | |sintaks| |ja | | |
| | | | |ė | | | | |
| | | | | | |pakarto| | |
| | | | | | |jimas | | |
| | | | | | |paralel| | |
| | | | | | |izmas | | |
| | | | | | |perkėli| | |
| | | | | | |mas | | |
Visi eiliuotos kalbos elementai kuria eilėraščio intonaciją. Iš trijų
pagrindinių svarbiausias eilėdaros kkomponentas, su kuriuo siejasi kiti, yra
ritmika (ritminė eiliuotos kalbos sandara).
Pauzėmis atskirtų prasminių intonacijos vienetų pakartojimą vadiname
kalbos ritmu. Ir prozinė, ir eiliuota kalba yra ritmiškos. Prozinės kalbos
ritmo vienetas yra frazė, eiliuotos – eilutė. Prozinės kalbos ritmas
laisvas, natūralus, artimas šnekamajai kalbai, eiliuotos kalbos – griežtos,
poeto atitinkamai sutvarkytas. Eilučių vidaus matas, ritmo pamatas –
metras. Prozinė kalba metro neturi.
Pagal metro pobūdį eilėdara skirstoma į sistemas: antikinę (hegzametrą),
silabinę, silabinę-toninę ir kt.
Hegzametras – šešių pėdų eilutė. Pirmosios penkios pėdos yra daktilinės
((((), paskutinė chorėjinė ((((). Pėda – dėsningas kirčiuotų ir nekirčiuotų
arba ilgųjų ir trumpųjų skiemenų junginių pasikartojimas. Hegzametro pėdą
sudaro vienas ilgas ir du trumpi skiemenys (daktilis) arba du ilgi
skiemenys (spondėjas), lietuviškame hegzametre (K.Donelaičio) pėdą sudaro
kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaita. Trečioje pėdoje po ilgo skiemens –
pauzė (cezūra). Pvz.:
Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą.
( ( |((|( (((| ( ( (| ( ( (| ( (
(Taisyklingo hegzametro eilutė: (((|(((|( ((((|(((|(((|(()
Silabinės (gr. “skiemuo”) eilėdaros metro pamatą sudaro vienodas skiemenų
skaičius eilutėje (13). Šalutiniai požymiai – cezūra eilutės viduryje ir du
pastovūs kirčiai – priešpaskutinis ir beveik visur šeštasis eilutės skiemuo
(šalutiniai požymiai nebūtini). Pvz., A.Baranausko “Anykščių šilelis”:
Vi|sur|nak|ty| taip| ty|ku, || kad| gir|di,| kaip| jau|nas
La|pas| ar|ba| žie|de|lis || ant| ša|ke|lių| krau|nas.
Silabinė-toninė (silabotoninė) eilėdara. Lementi metro požymiai yra du:
skiemenų skaičius ir kirčių išsidėstymas. Lietuvių poezijoje silabotoniką
įtvirtino Maironis. Skiriami trys metrų tipai: dviskiemeniai, triskiemeniai
ir mišrieji.
Dviskiemeniai metrai dvejopi: chorėjas ir jambas.
Chorėjas ((() – kirčiuoti nelyginiai skiemenys (1, 3, 5, 7.).
Žengia vyras paskui vyrą.
( (| ( (| ( (| ( (
Ryto perlai žemėn byra.
( (| ( (| ( ( | ( (
(P.Vaičiūnas)
Jambas ((() – kirčiuoti lyginiai skiemenys (2, 4, 6, 8.)/
Gražiai vėjelis ūžia.
( ( | ((|((|(
Šviesesnis čia ir ssapnas.
( (|( ( |( ( |(
(P.Širvys)
Triskiemeniai metrai yra trejopi: daktilis, amfibrachis ir anapestas. Jie
skiriasi tik eilučių pradžia.
Daktilis – triskiemenis metras, prasidedantis pirmu kirčiuotu skiemeniu
(((().
Supasi, supasi lapai nubudinti,
( ((| ( ((| ( ( (| ( ((
Šnarasi, šnekasi, vėjo pajudinti.
( ((| ( ((| ( ( (|( ( (
(B.Sruoga)
Amfibrachis – triskiemenis metras, prasidedantis nekirčiuotu skiemeniu
(((().
Pavasario saulė prašvito meiliai
( ((|( ( (| ( ( (| ( (
Ir juokiasi širdį vilioja.
( ( (|( ( (|(( (
(Maironis)
Anapestas – triskiemenis metras, prasidedantis dviem nekirčiuotais
skiemenimis (((().
Suplasnojo kaip paukštė širdis,
( ( (|( ( (|( ( (
Ir prasiskleidė toliai žvaigždėti.
( ( (|( ( (|( ( (|(
(V.Mykolaitis-Putinas)
Sinkopis (gr. sutrumpinimas, išmetimas) išpopuliarėjo XX amžiuje.
Eiliuojama skirtingais metrais. Eilutėje sumažėja nekirčiuotų skiemenų
skaičius, todėl sutrinka triskiemenis metras. Jei tokių nukrypimų nedaug,
eilėdara išlieka silabotoninė, jei daug – sinkopis. Klasikiniame sinkopyje
kaitaliojasi 1, 2, 4 nekirčiuotų skiemenų intervalai. Pvz.:
| |1|,|1|,|1|,|2|,|2|
|Galvon suaugę baras | | | | | | | | | |
|profesoriai | | | | | | | | | |
| |(|(|(|(|(|(|(|(|
| |1|,|4 |,|1|
|Mažutis taksimotoras | | | | | |
| |(|(|(|(|(|(|(|(|
(K.Binkis)
Verlibras (pranc. laisvos eilės) – eiliavimas be aiškios sistemos,
derinantis įvairius eiliavimo elementus. Jis neturi kokio nors vieno
dinaminio pamato (metro) kaip silabotonika ar sinkopis. Ber gali turėti
rimą, simetrišką intonaciją, pakartojimų, paralelizmų ir pan. Pvz.:
Pusiaunakčiu eisiu – tūkstantį kartų! –
Tamsa,
tavo kūną užklojusia,
alsuot.
Tavo galvą bejėgę priglausti,
prie šono padėti kardą, –
Tūkstantįkart pasmerkta –
Antigonė –
tavo sesuo!
(J.Degutytė)
Iš kur girios, iš kur ąžuolai ateina?
Iš žemės.
Iš tylinčios žemės.
Iš kur kyla sniegas?
Iš kur pučia vėjas, šlama burės?
Iš žemės.
Iš tylinčios žemės.
(V.Bložė)
(klausimai-atsakymai: pakartojimai)
Nerimuotos eilės vadinamos baltosiomis eilėmis.
Metras jungia žodžius į didesnius vienetus – eilutes. Jos yra
pagrindiniai ritmo vienetai. Pasikartodamos metriškos eilutės kuria tam
tikrą melodiją. Eilutė – intonacijos atkarpa, kuri jutimiškai perduoda
eilutės prasmę.
Eilutė turi savo struktūrą. Jos pamatas – metras. Metrui, ritmui,
intonacijai reikšminga eilutės pradžia, vidurys ir pabaiga.
Eilutės pradžia iki pirmo kirčiuoto skiemens – anakruzė.
Cezūra – pauzė eilutės viduryje, ji perdalija eilutę į du puseilius.
Eilutės pabaiga nuo paskutiniojo kirčiuoto skiemens vadinama kadencija.
Kitas terminas – klauzulė (eilutės pabaiga nuo paskutinio kirčiuoto balsio,
dvigarsio ar dvibalsio).
Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis,
( ( (|( ( (( ( |(( ( |( ( (|(
anakruzė cezūra kadencija
Gintariniai krantai ir sena Palanga. (A.Venclova)
( ( (| ( ( (((( ( ( | ( (
(
anakruzė cezūra kadencija
Eiliuotoje kalboje paskutiniai eilučių skiemenys skamba vienodai arba
panašiai. Eilučių galo sąskambis yra rimas. Rimai esti tikslūs (alyvos –
negyvos, nečiulbėti – duobėti) ir netikslūs (graso – seses, būdas –
prigludus).
Pagal kirčio vietą eilutės pabaigoje rimai skirstomi į vyriškuosius,
moteriškuosius ir daktilinius. Rimas, kuris baigiasi kirčiuotu skiemeniu,
yra vyriškasis.
Lydėdami gęstančią žarą, vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
(V.Mykolaitis-Putinas)
Jei kirtis krinta ant antrojo nuo galo skiemens eilutėje, rimas
moteriškasis.
Aukso miglos supa tylą –
Užu šilo saulė kyla.
(P.Vaičiūnas)
Kai kkirtis krinta ant trečiojo nuo galo skiemens – rimas daktilinis.
Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti.
(B.Sruoga)
Pagal rimų išsidėstymą ketureilėse strofose skiriami trys rimavimo būdai.
Gretutinis (jungia dvi gretimas eilutes):
|Augo sodely žalia |A |
|vejelė, | |
|Augo motulės graži |A |
|dukrelė. | |
|Vai ir atjojo jaunas |B |
|bernelis, | |
|Ir pažadėjo mane |B |
|tėvelis. | |
Kryžminis (pirmoji eilutė rimuojama su trečiąja, antroji – su
ketvirtąja):
|Tu žiedelio nenumauk, |A |
|Nenukirpk kasų, |B |
|Ilgai laukus, dar |A |
|palauk, | |
|Grįšiu iiš tiesų. |B |
Gaubiamasis (pirmoji eilutė derinama su ketvirtąja, antroji – su
trečiąja):
|Užuovėjoje kalno |A |
|Gedimino | |
|Aukštyn iškyla |B |
|Vilniaus pastatai. | |
|Per sidabrinę miglą tu|B |
|matai, | |
|Kaip siekius vandeny |A |
|Neris gramzdina | |
Rimas kalbai suteikia ssklandumo, muzikalumo, pabrėžia eiliuoto kūrinio
eilutę arba išskiria prasmingesnius žodžius. Atitinkamai išsidėstę rimai
tam tikru nuoseklumu susieja eilėraščio eilutes ir sudaro stambesnį vienetą
– strofą.
Meninio teksto garsinė sandara vadinama fonika (garsynu). Garsyno meninis
sutvarkymas vadinamas eilėraščio fonizavimu. Skiriami du fonizavimo tipai:
eufonija ir instrumentuotė. Eufonija – harmonija, daili garsų slinktis
(t.y. mažai skiriasi nuo šnekoje įprastų garsų dažnumo normų).
Instrumentuotė – specialiai paryškinta garsinė sandara.
|Fonizavimo priemonės |
| |
|Fonetinės |Leksinės |
| | |
|alitera|asonans|rima|onomatop|garsažo|
|cijos |ai |i |ėjos |džiai |
Aliteracija – raiškus priebalsių pakartojimas (“Širdy kaip šile šiluma /
Po sąmonės samanom slepias”, Just.Marcinkevičius).
Asonansas – raiškus balsių kartojimas (“Ėgi srove teškena upelė
Šventoji”, A.Baranauskas).
Onomatopėja – tikrovės garsų pamėgdžiojamas (“Dun dun dun / – / Dundulis
dunda”, M.Vainilaitis).
Naudota literatūra:
1. Literatūros teorijos apybraiža. – V., 1982.
2. S.Matulaitienė. Poezijos ggramatika. – V., 1997.
3. V.Daujotytė. Lyrika mokykloje. – K., 1995.
4. Skaitiniai 9 klasei. – K., 1989.