Literatūros rūšys ir žanrai

LITERATŪROS RŪŠYS IR ŽANRAI

I. LYRIKA – kūriniai (paprastai eiliuoti), perteikiantys individo išgyvenimus, įspūdžius, nuotaikas, mintis.

Baladė – trumpas eiliuotas istorinių ar liaudies motyvų kūrinys, vaizduojantis intriguojančius, paslaptingus, dažnai šiurpius įvykius, tragiškus žmonių likimus; ypač buvo paplitusi romantizmo literatūroje.

Daina – rašytinės lyrikos žanras, kurio charakteringos žymės – melodinga intonacija, refrenai, atsikartojantys kupletai, kreipinių – atsakymų paralelizmas.

Eilėraštis – labiausiai neapibrėžtas, universaliausias lyrikos žanras, dominuojantis nuo romantizmo laikų.

Elegija – rimto turinio, susimąstymą reiškiantis kūrinys, kuriame kalbama liūdno prisiminimo ar skundo tonais; kilusi iš laidotuvių rraudų.

Enkomionas – giesmė, šlovinanti didvyrį arba sportinių varžybų nugalėtoją.

Epigrama – aforistinio tipo kūrinys, pagrįstas sąmoju, paradokso logika, netikėtu baigmės smūgiu.

Epitafija – eleginiu distichu parašytas eilėraštis mirusiojo garbei.

Epitalama – panegirinio pobūdžio eilėraštis, skirtas vestuvių iškilmėms; vestuvių daina.

Idilė (pastoralė, bukolika) – dažniausiai lyrinio monologo forma parašytas kūrinys, tematiniu požiūriu susijęs su piemenų, žemdirbių, žvejų, medžiotojų buitimi.

Madrigalas – trumpas meilės tematikos eilėraštis, kuriame kreipiamasi į moterį, sakomi jai rafinuoti ir sąmojingi hiperbolizuoti komplimentai, supinti su pastoraliniais ir mitologiniais motyvais.

Odė – iškilmingas, patetiškas eiliuotas kkūrinys, kuriame šlovinamas žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, didi filosofinė, etinė ar politinė idėja.

Satyra – hegzametru parašytas laisvo pašnekesio formos, pamokančio ar smerkiančio turinio kūrinys, kuris temų sėmėsi iš visuomenės papročių, politikos ir literatūros.

Sonetas – 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš 22 ketureilių su 2 rimais ir 2 trieilių (italų ir prancūzų sonetas) arba iš 3 ketureilių ir 1 dvieilio (anglų sonetas).

II. EPAS – pasakojamoji, įvykius aprašanti eiliuota ir prozinė literatūra.

Apybraiža – nedidelis literatūros kūrinys, pagrįstas tikrais įvykiais bei veikėjais.

Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo.

Apsakymas – trumpas grožinės prozos kūrinio žanras; novelės atmaina.

Autobiografija – memuarinis pasakojimas apie save, organizuotas chronologine seka arba probleminiais koncentrais.

Biografija – žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties.

Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai apie save, aplinką, istorinius įvykius be išankstinio konstrukcijos brėžinio.

Esė – mokslo arba literatūros kritikos rašinys, straipsnis, kuriam būdinga kompozicinis ir stilistinis laisvumas, subjektyvus nagrinėjamo objekto traktavimas.

Herojinis epas (epas siaurąja prasme, epopėja) – plačios apimties kūrinys, dažniausiai eiliuotas, bylojantis legendinių arba iistorinių herojų žygius svarbiu tautai istorinių lūžių laikotarpiu.

Memuarai – kūrinys, kuriame autorius pasakoja praeities įvykius, kurių dalyviu ar stebėtoju yra buvęs; atsiminimai.

Novelė – nedidelės apimties prozos kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.

Pasakėčia – trumpas alegoriškas pamokomasis pasakojimas.

Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, paprastai siužetinis arba pagrįstas idėjos išgyvenimu.

Romanas – didelės apimties, laisvos struktūros (paprastai prozinis) kūrinys, vaizduojantis asmenybės susidūrimą su socialine istorine aplinka, gamta, atskleidžiantis charakterio raidą ir savimonę.

III.DRAMA – kūriniai, kuriuose vaizduojamieji įvykiai, reiškiniai atsiskleidžia per vveikėjų kalbą (dialogus ir monologus) ir kurie paprastai yra skiriami vaidinti teatre.

Drama siaurąja prasme (pjesė) – rimto (bet ne tragiško) konflikto kūrinys, dažniausiai vaizduojantis gyvenamojo meto tikrovę.

Farsas – iš juokaujamų, išdaigiškų buitinių intarpų į misterijas ir iš karnavalinių mugių, liaudies vaidinimų viduramžiais susiformavusi nedidelė pjesė, personažų–kaukių, šiurkštaus, storžieviško humoro, balaganinų triukų priemonėmis vaizduojanti buitį ir papročius.

Komedija – komiškas, skaitytojo ar žiūrovo juoką sukeliančias situacijas bei charakterius vaizduojantis draminis kūrinys, kuriame išjuokiami neigiami žmonių bruožai ar ypatybės, o kartais ir visa visuomeninių santykių visuma.

Tragedija – dramos kūrinys, atskleidžiąs aštrius ir neįveikiamus prieštaravimus, gilią visuomeninę prasmę slepiančias stiprių, herojiškų asmenybių kolizijas.

Tragikomedija – naujųjų laikų dramos žanras, kuriame, išlaikydami autonomiją, jungiasi tragedijos ir komedijos elementai.

Vodevilis – linksma, lengvo pramoginio turinio komedija su žaisminga, paradoksaliai netikėtos atomazgos fabula, kurioje dialogai paprastai kaitaliojami su muzika, šokiu, kupletais.