literatūros terminų žodinėlis

Adresantas – siuntėjas, siunčiąs asmuo.

Adresatas – gavėjas, gaunantis asmuo.

Aforizmas – trumpas, vaizdingas, įtaigus posakis, reiškiantis apibendrintą ar netikėtą mintį.

Akrostichas – eilėraštis, kurio pirmosios eilučių raidės sudaro asmens vardą arba pavardę, žodį arba frazę.

Akordas – kelių skirtingų garsų sąskambis.

Aktas – dramos kūrinio veiksmas, dalis.

Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas.

Aleksandrinas – 12 arba 13 skiemenų poezijos eilutė su cenzūra po šešto arba septinto skiemens.

Aliteracija – tų pačių priebalsių pasikartojimas.

Aliuzija – užuomina į žinomą dalyką.

Almanachas – gyvenamojo meto įvairių aautorių literatūros kūrinių rinkinys.

Alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas.

Amfibrachis – triskiemenė pėda, kurios vidurinysis skiemuo kirčiuotas.

Anachronizmas – senovės liekana, nesiderinanti prie dabarties; vienos epochos įvykių priskyrimas kitai, laiko sumaišymas.

Anafora – stilistinė figūra – žodžiai, junginiai, kartojami sakinių, eilučių, posmų pradžioje.

Anakolutas – kai žodžiai nesuderinami gramatiškai, o tik semantiškai.

Anakruzė – eilutės pradžia, t.y. nekirčiuoti arba trumpi skiemenys prieš pirmąjį metrinį kirtį.

Analai – pamečiui aprašyti įvykiai.

Analizė – išsamus ko nors nagrinėjimas.

Anapestas – triskiemenė pėda, kurios paskutinis skiemuo kirčiuotas.

Antanas – garsiausias Panemunės vidurinės mmokinys.

Antika – graikų bei romėnų senovė, jų kultūra.

Antikadencija – kai intonacija kylanti.

Antitezė – priešingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ar emociniam įspūdžiui sustiprinti.

Antropomorfizacija – kai negyviems daiktams suteikiamos žmogui būdingos ypatybės.

Anekdotas – trumpas, žaismingas pasakojimas, kurio pabaiga sąmojinga, nnetikėta.

Anonimas – nepasirašyto laiško ar veikalo autorius, nežinomo autoriaus laiškas ar veikalas.

Anotacija – trumpas knygos ar straipsnio apibūdinimas.

Antologija – įvairių autorių tekstų rinkinys.

Antonimai – priešingos reikšmės žodžiai.

Antonomasija – tikrinio vardo panaudojimas.

Apybraiža – epinis kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta.

Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo.

Apogėjus – didžiausias pasiekimas, suklestėjimas.

Apokalipsė – paskutinė Naujojo Testamento knyga, kurioje kalbama apie pasaulio pabaigą ir antrąjį Kristaus atėjimą.

Apologetas – kurios nors idėjos, mokslo ir kt. gynėjas, garbintojas.

Apoteozė – asmens ar įvykio pagarbinimas; iškilminga scena.

Aprašymas – kurio nors daikto, aplinkos, reiškinio, žmogaus ar kitos būtybės išorinis pavaizdavimas.

Apsakymas – trumpo grožinės prozos kūrinio žanras; to žanro kūrinys.

Archaizmas – pasenęs, nebevartojamas žodis, forma, posakis.

Architektonika – kūrinio sandara, jo dalių išdėstymas.

Archyvas –– įstaiga, renkanti, sauganti, tvarkanti ir tirianti senus dokumentus ir rankraščius; jos patalpos; tų dokumentų sankaupa.

Arkadija – natūralaus ir laisvo gyvenimo idealas.

Asindetonas – sakinio dalių arba sakinių jungimas be jungtukų bei kitų gramatinių jungimo priemonių.

Asociacija – sąryšis tarp atskirų sąmonės vaizdinių.

Asonansas – vienodų balsių pasikartojimas eilėraščio eilutėse.

Aspektas – atžvilgis, kuriuo nagrinėjamas daiktas, reiškinys.

Atomazga – kūrinio baigiamoji dalis, kai viskas paaiškėja, išsisprendžia.

Autobiografija – kūrinys, kuriame autorius aprašo savo gyvenimą.

Autografas – kieno nors parašas, įrašas, autoriaus rankraštis.

Autorius – savarankiškai ką sukūręs ar ssuprojektavęs asmuo.

Avangardizmas – menas, kuriam būdinga tradicijų, ypač realizmo principų neigimas.

Baladė – lyrinis-epinis istorinio ar legendinio turinio kūrinys, atskleidžiantis pasaulio paslaptingumą ir tragišką žmogaus lemtį.

Baltosios eilės – nerimuoti įvairaus metro eilėraščiai.

Barbarizmas – paskolintas iš kitos kalbos žodis ar posakis, svetimybė.

Beletristika – bendras grožinių kūrinių, ypač prozos, pavadinimas.

Bestseleris – labai skaitoma didelio tiražo knyga.

Cezūra – pauzė eilėraščio eilutės viduryje.

Chorėjas – Dviskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas.

Chrestomatija – geriausių rašytojų kūrinių ištraukų arba literatūrinių ar mokslinių veikalų pavyzdžių rinkinys, skirtas mokymosi tikslams.

Citata – tiksli vieno teksto ištrauka kitame tekste.

Daktilis – triskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas.

Daktilinis rimas – kirtis trečiame nuo galo eilutės skiemenyje.

Debiutas – pirmas viešas pasirodymas.

Dedikacija – kūrinio kam nors skyrimo tekstas, įrašytas autoriaus.

Detektyvinė literatūra – seklių darbą vaizduojanti literatūra.

Detonavimas – nukrypimas nuo normalaus garso aukštumo.

Dialektizmas – vietinės tarmės žodis, posakis; tarmybė.

Dialogas – dviejų arba kelių veikėjų pasikalbėjimas.

Didaktinis kūrinys – pamokomojo, moralizuojančio turinio kūrinys.

Dinamika – tai kas susiję su garsų tarimo ilgumu, stiprumu, greitumu.

Disonansas – nesiderinančių garsų sąskambis.

Ditirambas – iškilmingo pobūdžio giesmė, iš pradžių kurta vyno ir linksmybės dievo Dionizo, arba Bacho, garbei.

Drama – literatūros kūrinys, parašytas dialogo ir monologo forma, skirtas scenai.

Egzistencializmas – filosofijos kryptis, skelbianti, kad asmuo gali laisvai rinktis, todėl ir atsakingas už savo veiksmus.

Eilėraščio instrumentuotė – ttikslinga garsinė teksto organizacija.

Eilėraštis – nedidelis eiliuotas kūrinys.

Ekspozicija – kūrinio pradmė-veiksmo aplinkybių, konflikto jėgų parodymas.

Ekspresija – kalbos, reiškinio, kūrinio išraiškingumas.

Ekspresionizmas – srovė, kuriai būdingas meninio vaizdo ryškumas, nervingas aštrumas, groteskiškos priemonės.

Ekspromtas – be pasirengimo sakoma kalba, kuriamas ar atliekamas kūrinys.

Ekstazė – didžiausio emocinio pakilumo, susižavėjimo būsena, kuriai būdinga sumažėjusi savikontrolė.

Elegija – liūdnos nuotaikos lyrinis eilėraštis.

Elipsė – glaustos, emocingos, dažnai dinamiškos kalbos forma.

Epas – bendras pasakojamosios literatūros pavadinimas.

Epigonas – nekūrybiškas sekėjas, pasenusios meno, mokslo krypties idėjų skelbėjas.

Epigrafas – trumpa kito kūrinio ištrauka, dedama savo kūrinio pradžioje.

Epigrama – trumpas, sąmojingas, pajuokiamasis eilėraštis.

Epifora – paskutinių sakinio, eilutės posmo žodžių ar junginių kartojimas.

Epilogas – baigiamoji kūrinio dalis po atomazgos.

Epistoliarinė literatūra – laiškų formos literatūra.

Epitafija – antkapinis užrašas, eilėraštis mirusiojo atminimui.

Epitalama – eiliuotas vestuvinis jaunųjų pagerbimas.

Epitetas – asmenį, daiktą, veiksmą, ypatybę meniškai apibūdinantis žodis.

Epizodas – siužeto įvykis, turintis savarankišką reikšmę.

Epopėja – didelis daugiaplanis romanas ar romanų ciklas, kuriame reikšmingų istorinių įvykių fone tikroviškai vaizduojamas visuomenės gyvenimas.

Esė – tekstas, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas.

Estetika – mokslas apie grožį, grožio teorija.

Eufemizmas – žodis ar posakis, vartojamas šiurkščiam ar nešvankiam žodžiui, posakiui pakeisti.

Eufonija – garsų darna-grožinės kalbos ypatybė, kurią sudaro jos skambėjimo grožis ir natūralumas.

Ezopinė kalba – užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorine kalba.

Fabula – nnuoseklus kūrinyje vaizduojamų įvykių išdėstymas.

Farsas – paviršiniu pajuokimu grindžiama pjesė.

Figūra – esminis teksto vaizduojamo pasaulio elementas.

Feljetonas – aktualus straipsnis, išjuokiantis trūkumus.

Filosofinė lyrika – amžinąsias žmogaus problemas-gyvybės, laiko, žmogaus vietos gamtoje, visatoje – svarstanti lyrika.

Foliantas – stora, didelio formato knyga.

Formalizmas – nustatytų formų smulkmeniškas laikymasis, pedantiškumas.

Futurizmas – avangardinė XX a. pr. meno srovė, neigusi praeities kultūrą, skelbusi technikos kultą.

Groteskas – vaizdavimo būdas, pagrįstas netikėtais grožio ir bjaurumo, juoko ir baisumo, tikrovės ir pramano dėsniais.

Hegzametras – metrinio eiliavimo forma, kai eilutė susideda iš šešių pėdų- daktilių ir spondėjų.

Hiperbolė – posakis, kuriuo nepaprastai perdedama, siekiant didesnio įspūdžio.

Homonimai – žodžiai, vienodai skambantys, bet skirtingos reikšmės.

Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti didžiausia vertybe.

Humoras – palankus, neįžeidžiantis pajuokimas,; pajuokavimas, pašaipa.

Humoreska – trumpas, juokingo ir linksmo turinio prozos kūrinys.

Įasmeninimas – asmens ypatybių suteikimas daiktams, gyvūnams ar sąvokoms.

Idealas – galutinis siekimų tikslas, visiška tobulybė.

Idealizavimas – per daug geras vertinimas, tik teigiamų ypatybių kėlimas.

Idėja – vadovaujamoji kurio nors darbo mintis, pagrindinė veikalo mintis.

Idilė – nedidelis lyrinio aprašomojo pobūdžio, giedros nuotaikos kūrinys, vaizduojantis kaimo buitį, gamtą, meilę.

Idioma – pastovus, vaizdingas žodžių junginys, kurio reikšmė nesutampa su atskirai paimtų dėmenų reikšmėmis.

Impresionizmas – meno kryptis, vaizduojanti subjektyvius išgyvenimus bei nuotaikas.

Improvizacija – kūrimas iš karto atliekant.

Inkunabulas – pirmojo

spaudos laikotarpio (iki 1501 m.) knygos.

Intermedija – nedidelė komiška pjesė ar scena, atliekama tarp spektaklio veiksmų.

Interpretacija – prasmės aiškinimas; meno kūrinio savotiškas atlikimas.

Intonacija – žmogaus kalbos tonas, kurį nulemia balso pakėlimo ir nuleidimo kaitaliojimas.

Intriga – slapti veiksmai, pinklės, nuo kurių priklauso veiksmo plėtotė.

Inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas sakinyje.

Ironija – paslėpta sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas.

Jambas – dviskiemenė pėda, kurios antrasis skiemuo kirčiuotas.

Kadencija – kai intonacija krintanti.

Kalambūras – žodžių žaismas, pagrįstas tik garsiniu jų panašumu.

Katachrezė – gretinimas dviejų žodžių, savo prasme nesuderinamų, ssiejančių nesuderinamas sritis.

Katarsis – vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas juos išgyvenus (ypač per meną).

Klasicizmas – XVII-XVIII a. ir XIX a. pr. meno kryptis, susiformavusi sekant antikos principais.

Klasikas – pasižymėjęs, pripažintas meno, mokslo veikėjas.

Klauzulė – poezijos eilutės baigmuo nuo paskutinio kirčiuoto garso.

Kolizija – priešingų interesų, siekimų, tikslų, nuomonių susidūrimas.

Kodas – bet kokia ženklų sistema, kurios pagrindu gali būti kuriami atskiri pranešimai.

Koloritas – spalvingumas, savitumas.

Komedija – linksmo, komiško ar satyrinio siužeto draminis veikalas, išjuokiantis žmonių ydas.

Komentaras – kūrinio arba jo vietų aiškinimas.

Kompozicija – kkūrinio sandara, jo dalių išdėstymas.

Konfliktas – veiksmą plėtojanti priešingybių kova.

Konsonansas – darnus sąskambis.

Kontekstas – teksto ištrauka, iš kurios tiksliai suprantama į ją įeinančio žodžio arba sakinio reikšmė.

Kontempliacija – gilinimasis į savo vidinį dvasinį pasaulį, savęs stebėjimas; apmąstymas.

Kontrastas – ryškus priešingumas, ppriešingybė.

Konvencija – abipusis susitarimas.

Kosmopolitizmas – ideologija, priešinga patriotizmui, atmetanti nacionalines tradicijas ir nacionalinę kultūrą.

Kreipinys – žodis ar junginys, kuriuo kreipiamasi.

Kritika – naujų meno kūrinių nagrinėjimas ir vertinimas.

Kronika – chronologinis įvykių aprašymas.

Kulminacija – didžiausio įtempimo, pakilimo momentas kūrinyje.

Kultūra – visa, kas sukurta visuomenės fiziniu ir protiniu darbu; išsiauklėjimas, išprusimas.

Kupletas – juokingo turinio daina, atliekama estradoje ar operetėje, su pasikartojančiu priedainiu.

Laipsniavimas – žodžių ar frazių išdėstymas reikšmės stiprėjimo arba silpnėjimo tvarka.

Laisvosios eilės – eiliavimas be aiškaus metro.

Lakonizmas – minčių išdėstymo trumpumas, aiškumas, glaustumas.

Legenda – pasakojamasis mitinio ar religinio siužeto literatūros arba tautosakos kūrinys.

Leitmotyvas – pagrindinė mintis, dažnai kartojama ir pabrėžiama.

Libretas – operos, operetės žodžiai (tekstas); baleto veiksmo aprašymas.

Lyrika – poezija, reiškianti autoriaus išgyvenimus, mintis, jausmus.

Litanija – malda su pasikartojančiais kreipiniais.

Literatūra – rašytinių aar spausdintinių kūrinių visuma, raštija.

Litotė – vaizduojamojo dalyko sumažinimas, sumenkinimas.

Madrigalas – senovinė pasaulietiška daugiabalsė, dažniausiai lyrinė daina.

Meditacinė lyrika – apmąstymo dominavimas, visuomeninių klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, sąžine.

Melodika – tai kas susiję su garsų tarimo aukštumu ir įvairiais sąskambiais.

Melodrama – dramos kūrinys, kur tragiškumas susipynęs su sentimentalumu, jausmingumu.

Memuarai – savo paties gyvenimo aprašymas.

Metafora – tropas, grindžiamas kokiu nors panašumu, paslėptas palyginimas.

Metodas – pažinimo, tyrinėjimo būdas.

Metonimija – tropas, grindžiamas sąvokų gretinimu.

Metras – eiliavimo ritmo matas.

Metraštis – chronologinis įvykių aprašymas.

Miniatiūra – mmažos apimties literatūros, muzikos ar scenos kūrinys.

Mįslė – trumpas apibūdinimas daikto ar reiškinio, kurį reikia atspėti, remiantis kito daikto aprašymu.

Misterija – dramos veikalas bibline arba tautos likimo tema.

Mistifikacija – sąmoningas ir išradingas klaidinimas, apgaudinėjimas.

Mitas – senovinis fantastinis pasakojimas apie antgamtines būtybes, legendinius didvyrius ir pan..

Modelis – pavyzdžiai, pagal kuriuos kas nors kuriama.

Modernizmas – meno kryptis, kur reiškiasi polinkis vartoti neįprastas išraiškos priemones.

Monografija – mokslinis darbas, skirtas vienam asmeniui arba kuriam nors vienam klausimui.

Monologas – vieno veikėjo kalba, sakoma sau, kitiems veikėjams arba žiūrovams.

Montažas – iš atskirų parinktų dalių sudarytas kūrinys.

Moteriškas rimas – rimuojamų žodžių kirtis antrame nuo galo eilutės skiemenyje.

Motyvas – skatinamoji priežastis, veiksnys; veikimo pagrindas; mažiausias meno veikalo turinio, prasmės vienetas.

Muziejus – įstaiga, kur renkami, laikomi, tiriami ir rodomi materialinės ir dvasinės kultūros dalykai; tos įstaigos pastatas ar patalpos.

Natūralizmas – meno kryptis, siekianti fotografinio tikrovės kopijavimo.

Nekrologas – straipsnis, kuriuo pranešama apie žmogaus mirtį, rašoma apie jo gyvenimą ir veiklą.

Neologizmas – naujas žodis naujam gyvenimo reiškiniui arba sąvokai; paties autoriaus sukurtas žodis.

Nihilizmas – neigimas nekeliant nieko teigiamo.

Novelė – trumpas intriguojančios fabulos prozos kūrinys.

Nutylėjimas – nutylėta, bet atspėjama mintis.

Odė – iškilmingo pobūdžio eilėraštis, sukurtas įvykiui ar asmeniui pagerbti.

Oksimoronas – junginys žodžių, kurių reikšmės prieštarauja viena kitai, išskiria vienas kitą.

Onomatopėja – poetinė ppriemonė-gamtos garsų pamėgdžiojimas.

Oracija – iškilminga, paprastai humoristinė apeiginė kalba.

Padavimas – pasakojamosios tautosakos kūrinys apie nepaprastus praeities atsitikimus ir gamtos reiškinius.

Pakartojimas – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant emocinio poveikio.

Palyginimas – dviejų dalykų vaizdingas sugretinimas.

Pamfletas – tekstas, pajuokiantis kurį nors asmenį arba visuomeninio gyvenimo reiškinį.

Panegirika – literatūros kūrinys, perdėtai šlovinantis asmens nuopelnus ar įvykį; liaupsinamoji kalba.

Paradoksas – neįprasta, keista mintis, kuri prieštarauja sveikam protui.

Paralelizmas – dviejų reiškinių sugretinimas, pavaizduojant juos lygiaverčiai.

Parnasas – pasižymėjęs, pripažintas meno, mokslo veikėjas.

Parodija – sekimas kuriuo nors meno kūriniu, išlaikant pastarojo išorinę formą ir toną, siekiant kitų tikslų.

Paronomasija – panašaus sąskambio, bet nevienodos reikšmės žodžių sugretinimas, sukeliantis komizmo įspūdį.

Pasaka – pasakojamasis fantastinis kūrinys.

Pasakėčia – alegoriškas pamokomasis pasakojimas, kurio veikėjai būna ne tik žmonės, bet ir gyvuliai, augalai, daiktai.

Pasakojamoji (naratyvinė) lyrika – lyrika, turinti epiškumo bruožų: vaizdo, įvykio, peizažo, fabulos užuomazgų.

Pasakotojas – asmuo, kuris pasakoja arba kurio vardu pasakojama literatūros kūrinyje.

Pasaulėžiūra – požiūris į būties visumą ir joje žmogui tenkančią padėtį bei paskirtį. Įsitikinimų, prasmių nuostatų sistema, kuri suteikia žmogaus gyvenimui vientisumo ir pastovumo.

Paskvilis – įžeidžiamas, plūstamas tekstas, literatūrinis kūrinys.

Pastoralė – poema ar eiliuota drama, idiliškai vaizduojanti kaimą, piemenų ir piemenaičių gyvenimą.

Pastraipa – teksto dalis nuo vienos naujos eilutės iki kitos.

Patarlė – trumpas posakis, kuriuo reiškiama liaudies išmintis.

Patosas –– aistringas entuziazmas, didelis pakilimas.

Pegasas – poetinio įkvėpimo, poetinės kūrybos simbolis.

Peizažas – gamtos vaizdas meno kūrinyje.

Perifrazė – tikrojo pavadinimo pakeitimas aprašomuoju nusakymu.

Periodas – ilgas, sudėtingas kūrinys, ryškios pauzės padalytas į kelias dalis, kurios tariamos pakeliant ir nuleidžiant balsą.

Personifikacija – tropas, kur negyvam suteikiami gyvo požymiai.

Pėda – pasikartojantys kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų deriniai eilėraščio eilutėse.

Pjesė – rimto konflikto dramos kūrinys.

Plagiatas – autorystės pasisavinimas.

Pleonazmas – minties reiškimas tos pačios ar panašios reikšmės žodžių junginiu.

Poema – Eiliuotas pasakojamasis kūrinys, paprastai siužetinis arba pagrįstas idėjos išgyvenimu.

Polisindetonas – stilistinė figūra- jungtukų gausumas ten, kur jų galėtų būti mažiau arba visai nebūti.

Portretas – veikėjo išorės aprašymas literatūroje.

Posmas – dainos ar eilėraščio dalis, apimanti vienodą eilučių skaičių.

Potekstė – žodžiais nepasakoma, nuvokiama teksto prasmė.

Prologas – įžanginė kūrinio dalis, įvykiai iki užuomazgos, kūrinio pristatymas.

Prototipas – realus asmuo, panaudotas meno kūrinio veikėjui kurti.

Prozopopėja – gyvos būtybės ypatybių teikimas negyviems daiktams.

Pseudonimas – slapyvardis, netikra pavardė ar vardas.

Publicistika – žurnalistikos šaka, nagrinėjanti politikos ir visuomenės gyvenimo aktualijas.

Raštai – kūriniai, jų rinkinys; knyga, knygos.

Raudos – šeimos apeigų (laidotuvių, vestuvių) rečitatyvinis graudus kūrinys.

Realizmas – meno kryptis, siekianti vaizduoti tikrovę tokią, kokia ji yra.

Recenzija – kritinis grožinio, mokslinio kūrinio, spektaklio, filmo ar projekto įvertinimas.

Referatas – trumpas kūrinio išdėstymas,

viešas pranešimas.

Refleksija – savo psichikos stebėjimas ir apmąstymas.

Refrentas – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas siekiant emocinio poveikio.

Remarka – dramos veikale autoriaus pastaba aktoriui, režisieriui, skaitytojui.

Replika – trumpas atsakymas kalbėtojui, prieštaravimas atkirtis.

Retorika – iškalbos menas, iškalba, gražbylystė.

Retorinis klausimas – stilistinė figūra-teigimas klausimu.

Retorinis kreipinys (apostrofa) – posakis, kurį sudaro kreipimasis į nesantį asmenį kaip esantį arba į negyvą daiktą kaip gyvą būtybę,

Rezignacija – visiškas nuolankumas, atsisakymas priešintis, pasidavimas savo likimui.

Rimas – dviejų arba kelių eilėraščio eilučių pabaigos sąskambis.

Ritmas – sistemingas tam tikrų ppanašių kalbos vienetų pasikartojimas eilutėse.

Romanas – pasakojamasis didelės apimties, apylaisvės struktūros kūrinys.

Romansas – nedidelis lyrinis eilėraštis, skiriamas trumpalaikėms nuotaikoms, meilės išgyvenimams, tinkamas dainuoti solo, pritariant instrumentui.

Romantizmas – meno kryptis, kuriai būdingas maištas prieš tikrovę, kilnių idealų, jausmo, svajonės kėlimas, individo ir tautos savitumo bei laisvės pabrėžimas.

Runos – karelų, estų ir suomių epinės liaudies dainos.

Sakmė – pasakojamosios tautosakos kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis.

Sarkazmas – piktas pašiepimas, aštri ironija.

Satyra – kūrinys, kuriame smerkiami iir aštriai, piktai išjuokiami ydingi bruožai, reiškiniai.

Scenarijus – kino ar televizijos filmo tekstas; koncerto, vaidinimo, šventės ar kitokio renginio planas.

Segmentas – teksto atkarpa tarp dviejų pauzių.

Semantika – žodžių junginių, žodžių ir žodžių formų reikšmės.

Semiotika – mokslas, tiriantis ženklų sistemas.

Sentimentalizmas – mmeno srovė, žmogaus esme laikanti jausmą, natūralumą, atmetanti perdėtą racionalizmą ir klasicizmą.

Silabinė eilėdara – eilėdaros sistema, kurios pagrindą sudaro vienodas skiemenų skaičius eilėraščio eilutėje.

Silabo-toninė eilėdara – eilėdara, kur metrinę funkciją atlieka visi natūralieji kirčiai, bet ne jų skaičius, o dėstymo tvarka.

Simbolis – meninis vaizdas, turintis apibendrintą perkeltinę idėjos reikšmę.

Simbolizmas – meno kryptis, sukilusi prieš tikrovės kopijavimą, išraišką grindusi intuityviai pasiekiamos paslaptingos reiškinių esmės simboliais.

Simploka – žodžiai ar jų junginiai, kartojami vieno sakinio ar posmo pabaigoje ir kito pradžioje.

Sinekdocha – tropas – visumos reiškimas dalimi arba dalies visuma.

Sinestezija – jungimas skirtingais pojūčiais patiriamų pagavų.

Sinkopė – garso išnykimas žodžio viduryje.

Sinonimas – tos pačios arba artimos reikšmės žodis.

Sintezė – įvairių dalių prijungimas į visumą.

Situacija – padėtis, aplinkybės, aplinkybių visuma.

Siužetas – įvykių seka, atskleidžianti vveikėjų charakterius, sudaranti kūrinio turinį.

Slengas – žodžiai arba posakiai, vartojami tam tikrų profesijų arba visuomenės sluoksnių.

Sonetas – eilėraštis, sudarytas iš dviejų ketureilių ir dviejų trieilių posmelių (italų, prancūzų); trijų ketureilių ir vieno dvieilio (anglų).

Sonetų vainikas – reta ir sudėtinga eilėraščių pynė, kurios paskutinysis sonetas susideda iš pirmųjų kitų eilėraščių eilučių.

Spondėjas – dviskiemenė pėda su dviem ilgais arba dviem kirčiuotais skiemenimis.

Stilius – išraiškos priemonių visuma, būdinga kuriai nors meno krypčiai, sričiai, autoriui.

Strofa – dainos ar eilėraščio dalis, apimanti vienodą eilučių skaičių.

Struktūra –– teksto elementų tarpusavio ryšiai.

Struktūralizmas – metodologija, daiktus ir reiškinius tyrinėjanti atsižvelgdama į jų sąveiką ir visumą.

Subjektas – pasakotojas, žmogus, kuris pasakoja objektyviai pažindamas tikrovę, padaro ją savo veiklos objektu.

Šaržas – reiškinio, daikto, kurio nors išorės arba charakterio bruožo pavaizdavimas karikatūriškai.

Tautologija – to paties žodžio arba tos pačios šaknies žodžių kartojimas.

Tautosaka (folkloras) – žodinė tautos (liaudies) kūryba.

Tekstas – rišlus kalbos darinys.

Tema – pasakojimo objektas, gyvenimo medžiaga, kuri vaizduojama kūrinyje.

Tendencija – sąmoningas minties, pažiūros, veiksmo kryptingumas.

Tezė – teiginys, kurio teisingumas įrodinėjimas.

Tipas – veikėjas, turintis apibendrintus, būdingus tam tikros grupės žmonių bruožus.

Tirada – ilgas posakis, replika, pakeltu tonu pasakytas kalbos fragmentas.

Toninė eilėdara – eilėdaros sistema, paremta maždaug vienodu ritminių kirčių skaičiumi eilutėje.

Topas – pastovus, nuolat pasikartojantis kultūros tradicijos motyvas ar tema, išreiškianti tam tikrą kokio nors dalyko sampratą, vertinimą.

Tradicija – papročių, apeigų, vaizdinių, idėjų, simbolių išlaikymas, perdavimas iš kartos į kartą.

Trafaretas – pavyzdys, kuriuo aklai sekama, šablonas.

Tragedija – dramos kūrinys, kuriame vaizduojami nesutaikomi gyvenimo konfliktai, pražudantys pagrindinius veikėjus.

Tragikomedija – draminis kūrinys, kuriame derinami tragedijos ir komedijos bruožai.

Transcendencija – buvimas egzistavimas už, anapus ko nors, pvz., už materialios tikrovės ribų.

Transkripcija – kūrinio perdirbimas.

Trilogija – trys draminiai arba pasakojamieji kūriniai, susiję tema ir kompozicija.

Trioletas – aštuonių eilučių eilėraštis, kurio ketvirtoji ir septintoji eilutės kartoja ppirmąją, o aštuntoji – antrąją.

Tropas – perkeltine reikšme vartojamas žodis ar posakis.

Utopija – neįvykdoma, nereali svajonė, fantazija.

Užuomazga – kūrinio siužeto pradžia, kai kyla konfliktas.

Vaizdas – tapytas, rašytas ar vaidinamas gyvenimo paveikslas.

Variantas – kita to paties dalyko rūšis, viena galimybių, atmaina, skirtybė.

Veiksmas – dramos kūrinio dalis.

Verlibras – eiliavimas be aiškaus metro.

Vyriškas rimas – kirtis paskutiniajame eilutės skiemenyje.

Vodevilis – vienaveiksmė komedija su kupletais ir šokiais.

Vulgarizmas – storžieviškas žodis ar posakis.

Žanras – meno kūrinių skirstymo pagal sandaros ypatybes vienetas.

Žargonas – kurios nors socialinės ar profesinės grupės kalba, kurioje apstu formų, žodžių, posakių, nesutinkančių su bendrinės kalbos dėsniais ir normomis.