Literatūros žanrai

Drama

EPAS — plačios apimties, dažniausiai eiliuotas pa¬sakojamasis kūrinys apie legendinių ar istorinių herojų žygius. Tai iš principo yra praeities laikų žanras. Epas gali būti mitologinis, aiškinantis pasaulio sandarą, gamtos reiškinius — taip, kaip juos suprato senovės žmogus, arba herojinis, isto¬rinis, vaizduojantis tautos istorijai esmingus periodus, aiškinantis žmonių (ne dievų, ne antgamtinių būtybių!), herojų poelgius, nuopelnus — tačiau ne jausmų pasaulį. Neretai mitologinio ir herojinio (istorinio) epo bruožai būna susipynę. (Taip yra ir „Kalevaloje“. Dievų ir žmonių pasaulis susiliejęs ir garsiuosiuose, VVakarų Europos kultūrai itin reikšminguose senovės graikų epuose „Iliada“ ir „Odisėja“.)

Epas dažniausiai yra kolektyvinės kūrybos vai¬sius, liaudies kūrinys, tačiau kartais siejamas su išskirtinių gabumų žmogaus, jį išsaugojusio, mokė¬jusio atmintinai, surinkusio, užrašiusio, vardu. (Pavyzdžiui, Jums jau žinoma „Iliada“ ir „Odisėja“ priskiriama Homerui.) O apskritai, senovės epų kil¬mę kartais labai sunku paaiškinti, mokslininkai siūlo įvairias hipotezes (spėjimus). Tiesa, naujai¬siais laikais epus kūrė ir konkretūs, gerai žinomi rašytojai.

POEMA — eiliuotas pasakojamasis kūrinys. Šio žanro kilmė siejasi ir su epu, tačiau poema paprastai būna ttrumpesnė už epą, glaustesnė, veiksmas turi aiškią pradžią ir pabaigą, mažiau atsišakojimų. Eiliuota kalba poemai suteikia pakilumo, padeda labiau at¬skleisti emocinę įtampą. Šiuolaikinė poema gali per¬teikti ne tik įvykius, bet ir jausmo istoriją, taip priartėdama prie lyrikos. Dėl to poemos žžanrinis api¬brėžimas neretai patikslinamas: epinė poema, lyrinė poema, didaktinė, herojinė.

PASAKĖČIA — trumpas, pasakojamasis, dažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją (didaktinę) arba kritinę mintį. Pasakėčia paprastai susideda iš pasakojimo ir pamokymo (moralo). Pasakojime dau¬giausiai vaizduojami gyvūnai (šis žanras ir atsirado iš pasakojimų bei pasakų apie gyvūnus) arba augalai, daiktai, žmonės. Pasakojimo turinys – – alegorinis. Alegorija (graikiškai allegoria – kitoks nusaky¬mas) — abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu. Tai vienas iš žodžių, vaizdų vartojimo perkeltine prasme atvejų. Moralas (pamokymas) gali būti aiškiai suformuluotas kūrinio pabaigoje (kartais — pradžioje, viduryje) arba labai aiškiai suvokiamas iš pasakoja¬mosios dalies.

Pasakėčios žanro pagrindėjas – – graikas Ezopas (VI a. pr. Kr.). Tad šiandien alegorinis vaizdavimo būdas, pasitaikantis įvairiuose žanruose, vaizdžiai vadinamas „ezopine kalba“. Kitas garsus pasakėtinin¬kas — romėnas FFedras. Iš naujesnių laikų plačiai ži¬nomas prancūzas Z. Lafontenas, rusas I. Krylovas. Daugelio tautų literatūra, ypač skirta jaunimui, vai¬kams, prasidėjo nuo Ezopo pasakėčių vertimų, sekimų, perpasakojimų. Dabarties laikais, anot mokslininkų, pasakėčia „bevaidina antraeilį vaidmenį“, yra „mirš¬tantis žanras“.

PEIZAŽAS — gamtos vaizdo aprašymas literatūros kūrinyje. (Peizažas — taip pat ir dailės žanras.) Jis gali būti apibendrintas arba labai detalus, smulkus. Peizažo pobūdis priklauso nuo rašytojo tikslų. Glaustai nusakytos gamtos detalės gali būti pa¬prasčiausia veiksmo vieta, aplinka, fonas. Neretai peizažas siejasi su veikėjo vvidaus pasauliu, nuotaika. Sakysim, rudeniškas, lietingas, niūrus peizažas dažniausiai paryškina slogią veikėjo savijauta nelaimingą būseną. Nors gali būti ir kontrastingas peizažo ir personažo nuotaikos santykis: atbundanti atgyjanti pavasario gamta, čiurlenantys upeliai tik sustiprina širdies skausmą. Dažnai peizažas turi kone savarankišką, pažintinę funkciją, paskirtį: siekiama parodyti kurio nors krašto gamtos savitumą, turtinguma.

EPOPĖJA (graikiškai epopoiia < epos — žodis ir poieo — kuriu) — didelės apimties kūrinys, paprastai susidedantis iš kelių knygų, tomų, vaizduojantis istoriškai reikšmingus įvykius, svarbų istorijos tarpsnį.

Kai kurie teoretikai siūlo atsisakyti epopėjos termino, vartoti romanų ciklo sąvoką ir panašiai. Kiti teigia, jog epopėjos savitas bruožas — „visuminis vaizdas“, tai yra visapusiškas kurių nors reiškinių atskleidimas.

SAPNAS – – vaizdai, jausmai ir mintys, matomi, išgyvenami miegant. Taip rašoma psichologijos žodyne. Sapno siužetas reiškiasi simboliais, vaizdais ir atspindi pagrindinius žmogaus elgesio motyvus ir gyvenimo nuostatas. Sapnai — paslaptinga žmogaus psichikos sritis. Vis dėlto nėra abejonių, jog sapnuosedažnai atgyja giliausi žmogaus rūpesčiai, mintys, slapti svarbūs jausmai, kurių net pats su savimi žmogus ne visada drįsta aiškintis.

Literatūros kūrinyje sapnas paprastai atlieka kokią nors meninę paskirtį — kaip ir peizažas, aprašymas. Sapno vaizdais rašytojas gali paryškinti kūrinio problemą, idėją, veikėjo paveikslą ir panašiai.

Epika

EPAS — plačios apimties, dažniausiai eiliuotas pa¬sakojamasis kūrinys apie legendinių ar istorinių herojų žžygius. Tai iš principo yra praeities laikų žanras. Epas gali būti mitologinis, aiškinantis pasaulio sandarą, gamtos reiškinius — taip, kaip juos suprato senovės žmogus, arba herojinis, isto¬rinis, vaizduojantis tautos istorijai esmingus periodus, aiškinantis žmonių (ne dievų, ne antgamtinių būtybių!), herojų poelgius, nuopelnus — tačiau ne jausmų pasaulį. Neretai mitologinio ir herojinio (istorinio) epo bruožai būna susipynę. (Taip yra ir „Kalevaloje“. Dievų ir žmonių pasaulis susiliejęs ir garsiuosiuose, Vakarų Europos kultūrai itin reikšminguose senovės graikų epuose „Iliada“ ir „Odisėja“.)

POEMA — eiliuotas pasakojamasis kūrinys. Šio žanro kilmė siejasi ir su epu, tačiau poema paprastai būna trumpesnė už epą, glaustesnė, veiksmas turi aiškią pradžią ir pabaigą, mažiau atsišakojimų. Eiliuota kalba poemai suteikia pakilumo, padeda labiau at¬skleisti emocinę įtampą. Šiuolaikinė poema gali per¬teikti ne tik įvykius, bet ir jausmo istoriją, taip priartėdama prie lyrikos. Dėl to poemos žanrinis api¬brėžimas neretai patikslinamas: epinė poema, lyrinė poema, didaktinė, herojinė.

PASAKĖČIA — trumpas, pasakojamasis, ddažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją (didaktinę) arba kritinę mintį. Pasakėčia paprastai susideda iš pasakojimo ir pamokymo (moralo). Pasakojime dau¬giausiai vaizduojami gyvūnai (šis žanras ir atsirado iš pasakojimų bei pasakų apie gyvūnus) arba augalai, daiktai, žmonės. Pasakojimo turinys – alegorinis. Alegorija (graikiškai allegoria – kitoks nusaky¬mas) — abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu. Tai vienas iš žodžių, vaizdų vartojimo perkeltine prasme atvejų. Moralas (pamokymas) gali būti aiškiai suformuluotas kūrinio pabaigoje (kartais — pradžioje, viduryje) arba labai aiškiai suvokiamas iš pasakoja¬mosios dalies.

Pasakėčios žanro pagrindėjas – – graikas Ezopas (VI a. pr. Kr.). Tad šiandien alegorinis vaizdavimo būdas, pasitaikantis įvairiuose žanruose, vaizdžiai vadinamas „ezopine kalba“. Kitas garsus pasakėtinin¬kas — romėnas Fedras. Iš naujesnių laikų plačiai ži¬nomas prancūzas Z. Lafontenas, rusas I. Krylovas. Daugelio tautų literatūra, ypač skirta jaunimui, vai¬kams, prasidėjo nuo Ezopo pasakėčių vertimų, sekimų, perpasakojimų. Dabarties laikais, anot mokslininkų, pasakėčia „bevaidina antraeilį vaidmenį“, yra „mirš¬tantis žanras“.

būseną. Nors gali būti ir kontrastingas peizažo ir personažo nuotaikos santykis: atbundanti atgyjanti pavasario gamta, čiurlenantys upeliai tik sustiprina širdies skausmą. Dažnai peizažas turi kone savarankišką, pažintinę funkciją, paskirtį: siekiama parodyti kurio nors krašto gamtos savitumą, turtinguma.

Kai kurie teoretikai siūlo atsisakyti epopėjos termino, vartoti romanų ciklo sąvoką ir panašiai. Kiti teigia, jog epopėjos ssavitas bruožas — „visuminis vaizdas“, tai yra visapusiškas kurių nors reiškinių atskleidimas.

Literatūros kūrinyje sapnas paprastai atlieka kokią nors meninę paskirtį — kaip ir ppeizažas, aprašymas. Sapno vaizdais rašytojas gali paryškinti kūrinio problemą, idėją, veikėjo paveikslą ir panašiai.

APSAKYMAS – – nedidelės apimties epinis kūrinys, paprastai vaizduojantis vieną pagrindinio veikėjo gy¬venimo epizodą, gyvenimo etapą. Apsakyme nekaitaliojama veiksmo vieta, ji gana apibrėžta, vaizduojama palyginti neilga laiko aatkarpa. Salia apsakymo varto¬jamas novelės terminas • dažnai kaip sinoni¬mas. Tik kartais pabrėžiama, jog novelė glaustesnė, vientisesnė, pasakojimas neturi atsišakojimų, mažai aprašymų, mažai šalutinių veikėjų — negu kad būna apsakyme.

LEGENDA (lotyniškai legenda — tai, kas skaitytina) yra ir folkloro, ir literatūros žanras. Legendos turinys paprastai apibendrina esmingus, lemtingus praeities reiškinius, taip pat vaizduoja Dievo ir šventųjų gyve¬nimus. Legendos vaizduojamajam pasauliui būdingi fantastiniai, antgamtiniai elementai, tačiau skaityto¬jas skatinamas patikėti pasakojimo tikrumu. Legen¬dai dažniausiai būdingas poetiškas stilius, pakilios intonacijos, apibendrinimo mostas. Jai artimi sakmės bei padavimo žanrai. PADAVIMAS aiškina konkrečių gamtos ar istorijos paminklų, ypatingų vietovių kil¬mę. Padavimų paskirtis –pažintinė, aiškinamoji.

ROMANAS — epikos žanras, šiuolaikinėje literatūro¬je užimantis itin svarbią vietą. Romane gana įvairia¬pusiškai vaizduojama tikrovė, tai yra labai talpus žanras ir nuolat bbesikeičiantis. Todėl mokslininkai nesiima pateikti bent kiek griežtesnio romano apibrė¬žimo. „Bendriausia prasme romanas yra privataus gyvenimo epas“, — pastebi literatūros teoretikas A. Krasnovas. Si pastaba greičiausiai reiškia tai, kad romanui būdingiau vaizduoti sąlygiškai eilinio žmo¬gaus gyvenimo vingius, problemas, istorijas, o ne die¬vų, antgamtinių būtybių, mitinių herojų. Nors ir šie vaizdavimo objektai romanui neuždrausti.

Vis dėlto būkime drąsesni už mokslininkus ir ban¬dykime įvardyti bent kelis romano žanrinius bruožus. Romaną paprasčiausia atpažinti iš dideles apimties (1). Tokie yra bemaž visi C. Dikenso ir kkitų XIX a. rašytojų – – O. de Balzako, Stendalio, L. Tolstojaus, F. Dostojevskio ir kt. — romanai. Tačiau gali būti ir nedidelės apimties romanų — tada sakome, jog jie labai kondensuoti, kompaktiški, „mažieji romanai“. Paprastai romane veikia daug veikėjų (2), kurie neiš¬vengiamai skirstytini į pagrindinius, antraeilius, epizodinius. („Oliverio Tvisto nuotykiuose“ priskai¬čiuotume apie 30 veikėjų.) Romanui būdingos kelios, įvairiai tarpusavyje susijusios siužetinės linijos (3). Tai vėlgi akivaizdu „Oliverio Tvisto nuotykiuose“, ku¬riuose svarbios Oliverio, Feidžino, misterio Braunlou, Rožės Meili, Monkso, misterio Bamblio ir kitų siuže¬tinės linijos (arba įvykių grandinės, gyvenimo istori¬jos). Romano veiksmas paprastai vyksta keliose vieto¬se (4). „Oliverio Tvisto nuotykiuose“ tai — darbo namai, neįvardytas Anglijos miestelis, Feidžino lan¬dynė, Londono gatvės, misterio Braunlou ir Rožės Mei¬li namai, užmiestis ir kitos. Romano veiksmo laikas tradiciškai trunka ilgai (5), gali apimti visą herojaus gyvenimą, bet gali formaliai tęstis ir vieną dieną. Vis dėlto įvairiais būdais – – pasakotojo ar veikėjo prisi¬minimai, svajonės ir pan. – – tas laikas dažniausiai išplečiamas. Analogiškai nukeliama ir į kitas vietas, jeigu, tarkim, veikėjas per visą knygą sėdi vis tame pačiame kambaryje. Taigi romanas, pasitelkęs įvairių formų gudrybių, turi galimybę pavaizduoti platų ir įvairiapusišką gyvenimo kontekstą, nupiešti gyvenimo vaizdą (6).

Dėl didelės įvairovės romanas klasifikuojamas ir remiantis įvairiais kkitais aspektais. Tada jo apibūdi¬nimas pasidaro tikslesnis, aiškesnis. Pagal priklausy¬mą kokiai nors literatūrinei epochai skiriamas švie¬čiamasis, romantinis, realistinis ir kitoks romanas. Pagal tematiką — riterinis, plėšikų, meilės, šeimos ir pan. Pagal tematiką ir siužeto pobūdį (kartu) — nuo¬tykių, detektyvinis, kelionių, socialinis, buitinis, psichologinis. Pagal adresatą — jaunimo, moterų. Pagal pasakojimo būdą — laiškų, dienoraščių, vidi¬nio monologo romanas. Pagal pasakojimo laiko ir vaizduojamojo laiko santykį — istorinis, futurologinis (ateities pranašysčių), fantastinis.

NOVELE — irgi vie¬nas iš pagrindinių epikos žanrų. „Tai nedidelės apim¬ties prozos kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta. Novelei nebūdingi šalu¬tiniai epizodai, antraeiliai personažai, taip pat pla¬tesni aprašymai, komentarai“, — rašo profesorė Vanda Zaborskaitė. Novelėje vaizduojami tik svarbiausieji herojaus likimui įvykiai, atsiskleidžiantys per paly¬ginti trumpą laiką. Tie įvykiai sparčiai artėja prie aukščiausio įtampos taško – kulminacijos, kada sprendžiamas herojaus likimas. Pabaiga, arba ato¬mazga, paprastai būna netikėta.

Taigi – – nedidelė apimtis (1), minimalus veikėjų skaičius (2), glaustas, neišplėtotas veiksmas (3), trum¬pas vaizduojamasis laikas, personažo gyvenimo at¬karpa (4), griežta kompozicija arba griežta vaizdų atranka ir tvirti jų priežastiniai ryšiai (5) — pagrin¬diniai novelės žanro bruožai.

Novelei artimiausias žanras — apsakymas. Kartais ribos tarp tų dviejų žanrų neryškios, kartais abu termi¬nai vartojami kaip sinonimai. Vis dėlto apsakymas yra „laisvesnis“ žanras, turintis iišplėtotų šalutinių epizodų, nukrypimų, arba „ekskursų“, į šalį nuo pagrindinio veiksmo, plačiau pristatomi antraeiliai veikėjai.

KOMPOZICIJA (lotyniškai compositio — sudėstymas, sukūrimas) — atskirų kūrinio dalių, fragmentų, vaiz¬dų surikiavimas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma. Kitaip sakant, autorius, žinodamas, apie ką rašys (pasirinkęs temą, vaizduojamąją medžiagą), kokius jausmus ir mintis norės sukelti skaitytojui, gal¬voja, kaip geriausiai tų tikslų pasiekti. Kompozici¬ja — tai ir stambesnio kūrinio skirstymas į dalis, sky¬rius, veiksmus. Bet ir konkretus veiksmas, skyrius paprastai turi savo vidinę kompoziciją. Pradėdamas nuo peizažo, autorius galbūt nori sukurti nuotaiką arba įvardyti veiksmo vietą. Prieš įvesdamas į kūrinį pagrindinį veikėją, gali plačiai aprašyti tam tikro me¬to visuomenės santvarką ar istorines aplinkybes -vadinasi, kūrinyje bus svarbūs socialiniai ar istoriniaiklausimai. Kada, kurioje vietoje autorius griebiasi dialogo, įvykio aprašymo, peizažo, portreto — irgi pri¬klauso nuo rašytojo siekių, tikslų, nuo sugebėjimo žaisti skaitytojo jausmais, mintimis.

Kai kūrinys turi aiškią, ryškią pradžią ir pabaigą, kai įvykiai kūrinio rėmuose prasideda ir baigiasi -tokia kompozicija vadinama uždara. Kartais, daž¬niausiai eilėraštyje, pabaigoje pakartojama pradžios eilutė ar posmas — tai vadinamoji žiedinė kompozici¬ja. Bet kūrinys gali susidėti ir iš laisvai siejamų vaizdų, apmąstymų virtinės, baigtis daugtaškiu, klaustuku -parodant, jog tai yra atsitiktinė atkarpa iš jausmų, minčių srauto, gyvenimo tėkmės epizodas. Tai atvi¬ros arba

fragmentinės kompozicijos kūriniai.

VAIZDELIS – – nedidelis, nesudėtingo turinio litera¬tūros kūrinys. Jam artima IMPRESIJA (lotyniš¬kai impressio) – įspūdis, subjektyvus išgyvenimas. MINIATIŪRA – – irgi mažos apimties, maksimaliai glaustas literatūros (taip pat dailės, muzikos) kūrinys. Vadinasi, galime sakyti, kad literatūra kaip ir tau¬tosaka turi savo smulkiųjų žanrų. Literatūros procese jie esmingo vaidmens nevaidina, tačiau vis dėlto gali sukelti pasigrožėjimą, sujudinti mintis. Šie žanrai svarbūs pradedantiesiems rašytojams, ugdantiems sa¬vo kūrybiškumą, besimokantiems vaizdžiai, išraiškin¬gai rašyti.

Epikos kūrinio pasaulyje esmingą vietą užima VEIKĖJAI. Kitaip sakant, be vveikėjų epika iš esmės negali apsieiti, nes jų poelgiai, veiksmai, tarpusavio santykiai, požiūriai ir sudaro kūrinio siužetą. Jau ži¬note, jau galite patys išsiaiškinti, prisiminti tam tikrą veikėjų klasifikavimą, skirstymą: teigiami ir neigia¬mi; pagrindiniai ir antraeiliai, šalutiniai, epi¬zodiniai; statiški (tai yra nesikeičiantys per visą kū¬rinį, autorius tik atskleidžia jų bruožus) ir dinamiš¬ki, kurie pradžioje yra vienoki, o kūrinio pabaigoje jau kitokie — sutvirtėję, užaugę, pakeitę pažiūras. Be veikėjo, dažnai susiduriate su dar keliomis artimomis sąvokomis. PERSONAŽAS (prancūziškai personna-ge – – asmuo) —— visiškas žodžio veikėjas sinonimas, tik tarptautinis. HEROJUMI paprastai vadiname pa¬grindinį veikėją, į kurį sutelktas visas dėmesys. CHA¬RAKTERIS (graikiškai charakter – – bruožas, ypaty¬bė) kartais irgi vartojamas kaip veikėjo sinonimas, ta¬čiau tokiu atveju turi būti gana ryškus veikėjo vidaus pasaulis. ((Epizodinio veikėjo netiktų vadinti charak¬teriu.) Kai veikėjo paveikslas apibendrina tam tikros žmonių grupės bruožus, jis kartais pavadinamas TIPU. (Gali būti šykštuolio, neklaužados, kaimiečio, menininko, klajūno ir kitoks tipas.) Be abejo, veikėjai gali būti ne tik tikroviški, žmogiški, bet ir pramanyti, pasakiški, fantastiški. (Galbūt juokinga, bet ir kiškis gali būti veikėjas ir net herojus!..)

Skaitydami įtaigų, menišką, dėmesį prikaustantį kūrinį, mes beveik nejuntame, kaip veikėjo paveikslas ryškėja, konkretėja mūsų vaizduotėje, kokie yra VEIKĖJO KŪRIMO BŪDAI. Tik pradėję kūrinį ap¬tarti, norėdami suvokti jo meniškumą, tuos būdus pastebime. Gana dažna kūrinyje autorinė charak¬teristika (1). Vadinasi, pats autorius apibūdina vei¬kėją (nuoširdus, piktas, judrus) arba sukuria jo por¬tretą (2) — (aukštas, pakumpęs, kokių trisdešimties metų.). Veikėją, herojų gali apibūdinti kiti veikėjai (3), arba jis pats save ppristato ir apibūdina — tai bus autocharakteristika (4). Veikėjo būdą išduoda jo kalba (5) — monologai arba dialogai. Bene daugiau¬siai apie veikėją pasako jo veiksmai, poelgiai (6). Daug apie veikėją leidžia spręsti aplinka (7), daik¬tai (8). (Nešluotos grindys, sujaukta lova, išmėtyti drabužiai — kokio tai veikėjo aplinka?..) Viename ki¬tame kūrinyje veikėjo būdą atspindi ir jo vardas (9), dažniausiai artimas pravardei, – – Slunkius, Vėžliū-nas, Kruglodūrovas. Kartais tekste ir vos pastebimas autoriaus žodelis, kokia nors smulkmena ar net daug¬taškis gali papildyti, ppakoreguoti besiformuojančią mūsų nuomonę apie veikėją.

APYSAKA – epikos žanras, užimantis tarpinę vietą tarp apsakymo ir romano, (apysaka paprastai būna 50—100 puslapių apimties kūrinys). Tai, žinoma, labai laisvas, paviršutiniškas šio žanro apibūdinimas, bet, deja, griežtesnį apibrėžimą mokslininkai sunkiai suranda. Apysakoje dažniausiai išryškėja 2—3 veikėjų paveikslai, pavaizduojami lemtingi tų veikėjų gyve¬nimo tarpsniai, bet ne visas gyvenimas — kaip neretai būna romane. Apysakos siužetą sudaro kelių epizodų, įvykių grandinė, perteikianti gyvenimo vaizdą kuriais nors aspektais. „Riešutų duonoje“, be Andriaus ir Liu-kos linijos, be tėvų, Kaminskų šeimos paveikslų, dar svarbios yra Aliuko Šovinio ir mokytojos Meškutės istorijos. Bet viskas perteikiama vieno, pagrindinio veikėjo, pokario laikų paauglio akimis, neleidžiant tiesiogiai atsiverti kitiems veikėjams, todėl sukuria¬mas dalinis, nevisaapimantis, nors gana platus, gyve¬nimo vaizdas.

DIENORAŠTIS — kasdieniai autoriaus užrašai apie save, įvykius, aplinką. Tai žanras, pagrįstas tikrais faktais, dokumentika. Savo prigimtimi jam artimi žanrai • biografija, memuarai (prisiminimai), autobiografija. Dienoraštis buvo labai populiarus

XIX a. Vakarų Europoje. Dienoraščių yra palikę ir lie¬tuvių rašytojai — A. Baranauskas, S. Nėris. Ne visai autentiški (pirmiausiai dėl to, kad skirti viešai skai¬tyti) yra G. Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraš¬tis“, Just. Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“ ir kt.

XX a. literatūroje dienoraštis neretai vartojamas kaip pasakojimo forma, ne kaip savarankiškas žanras. Šia forma pasirėmė Šatrijos Ragana apysakoje „„Sename dvare“, toks yra Sju Tounsend „Slaptas Adriano Mou-lo dienoraštis“ bei jo tęsinys. Galbūt skaitėte švedų autorių S. Olsono ir A. Jakobsono apysaką „Berto die¬noraštis“ ar kitas tokios struktūros knygas.

STILIUS (lotyniškai stilus — rašymui vartojamas pa¬galiukas, rašysena) — nelengvai apibrėžiama ir kal¬bos, ir literatūros mokslo bei apskritai meno teorijos sąvoka, kategorija. Stilius – – tai minčių ir jausmų reiškimo, kalbėjimo ir rašymo būdas, savitumas. Sti¬lius gali būti mokslinis ir meninis. Meninio stiliaus savitumą lemia vartojamų žodžių tikslumas ar vaiz¬dumas, epitetų, deminutyvų, metaforų ir kitokių me¬ninės raiškos formų kiekybė ir kokybė, jų vartojimo dėsningumai, taip pat sakinio ypatybės ir kita. Apta¬riant, galvojant apie stilių, labai esmingas yra prie¬veiksmis KAIP: kaip pavaizduota, kaip papasakota. IRONIJA (graikiškai eironeia — apsimetimas, nežino¬jimas) yra ir viena iš komizmo formų, ir stiliaus ypa¬tybė. Tai paslėpta, sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas; žodžio, posakio ar ilgesnio teksto reikšmė, priešinga tiesioginei, prieštaravimas tarp vaizduojamojo objek¬to tikrosios reikšmės ir jo vertinimo – – pavyzdžiui, linksmas santykis su baisiais dalykais ir atvirkščiai. Ne visi žmonės sugeba iškart suvokti ir įvertinti iro¬niją — dėl to kartais supykstama ar paprasčiausiai nesusikalbama.

RITERINIS ROMANAS susiformavo viduramžiais, XII amžiuje, Prancūzijoje, vaizdavo feodalų tarpusa¬vio kovas, riterių papročius. Riteriai – – tam tikras feodalų karių luomas. Riteris turėjo būti kilnus, iišti¬kimas savo idealams ir tarnauti moterims, ypač savo išrinktajai širdies damai, privalėjo ją šlovinti, garsin¬ti. Todėl riterinio romano siužetui būtinas idealios riteriškos meilės motyvas, kuris jungia atskirus kūri¬nio epizodus.

PARODIJA (graikiškai parodia