Liūnės Sutemos eilėraščio “Tėvo nukaltu raktu” interpretacija

Lietuvių kalba laikoma viena sunkiausių dėl jos žodžių įvairovės. Įvairiai parinktos frazės, motyvai ar sąskambiai gali sukurti įvairiausią atmosferą, sukelti asociacijas, priversti skaitytoją fantazuoti. Labiausiai tai išreikšti sugeba poetai, rašydami tai, ką įsivaizduoja, ką jiems liepia širdis. Tokios mintys yra tikros, nuoširdžios ir be veidmainystės šydo. Liūnė Sutema – viena iš tokių poetų; jos slapyvardis iš skambesio sukelia gilumą ir tamsą. Tai atsispindi ir rašytojos poezijoje – gausu vaizdų, jausmų, prisiminimų.

Eilėraštis “Tėvo nukaltu raktu” aaprašo būseną, kuomet žmogus nori užsidaryti savyje, atsiriboti nuo jį supančio pasaulio, džiaugtis tik vidinėm mintim ir prisiminimais. Tai ne jo kaltė, kad jis toks užsidaręs – taip jį išauklėjo ir užaugino tėvai (“Tėvo nukaltu raktu užrakinau duris”), tačiau vaikystę jis prisimena kaip mielą žaislą (“žaisliniu vaikystės skydu”), kuriuo galima apsisaugoti nuo baimės ir realybės. Širdies sustojimas reiškia mirtį, o užsisklendimas – ramybę, kuri gali trukti visą gyvenimą (“ir ramu – ir taip gyvenu”). Atsiribojama nuo visų jutimo organų – aakių, ausų, širdies, dvasios.

Eilėraštyje pažymimi pagrindiniai ramybės ir saugumo drumstėjai – įsiskverbimas į vidinį gyvenimą, liūdesys, skundai, auksmai. Kiekvienam blogam jausmui randamas atsakas geru jausmu (“migla aptraukiau akis, kad nematyčiau liūdnų veidų”, “perkūnu užtrenkiau ausis, kad negirdėčiau skundų ir šauksmų”).

Visa eeilėraščio poetinė struktūra sudaro savotišką piramidę: uždaromos durys, kad niekas neįeitų – tai virūnė, arba visiškas atsiribojimas dvasiniam gyvenimui; migla aptraukiamos akys – iek tiek mažiau svarbus momentas, nes regėjimas yra svarbiausias jutimo organas; užtrenkiamos ausys – žmogus nebegirdės aplinkinių garsų; saugomasi mirties, kuri įvertinama kaip pati žemiausia pakopa, siekiant atsiriboti nuo pasaulio. Dvasinis gyvenimas svarbiausias, jis laikomas kiekvieno asmeniniu jausmu, kurio kiti negali keisti.

Atsiribojus nuo pasaulio ir realybės visais įmanomais būdais, pasiekiama ramybė, stagnacija, kuri tęsiasi amžinai (nėra nurodytas laikotarpis, todėl susidaro įspūdis, kad tai tęsis be galo – “ir taip gyvenu”). Tačiau ši ramybė nėra mirusi – ji gyva, nes plaka irdis (“kad i baimės nesustotų plakus irdis”), pagrindinis organas gyvybei palaikyti. Protas skirtas mąstymui, galvojimui, tačiau tiesiogiai ggyvybę reguliuoja “varikliukas”, esantis kiekvieno žmogaus krūtinėje.

Eilėraštis trumpas, tačiau jame atsispindi visi galimi užsidarymo savyje būdai, jie analizuojami, nurodomi galimi variantai tai pasiekti. Liūdni, skausmingi, baimės jausmai slopinami abejingais, žaisliniais, net linksmais, tačiau netikrais. Tai tarsi poeto gyvenimas – žmogus, suprantantis tik pats save, nenorintis liūdnumo ir trokštantis gyventi tik sau ir savo mintims. Eilėraštis turi vieną prasmę – atsiribojimą nuo supančio pasaulio, tačiau pažvelgus giliau, matome kenčiančią asmenybę, kuri trokšta reikštis, tačiau niekas jos nesupranta, todėl ji pasirenka visišką uužsisklendimą savyje, kas atrodo labiausiai priimtina ir lengviausiai pasiekiama. Jeigu kiekvienas žmogus taip galvotų ir elgtųsi, greitai iš žmonių civilizacijos teliktų pavieniai individai, nenorintys su niekuo bendrauti. Evoliucija eina į priekį, naujos gyvybės keičia senas, todėl ramybė ir užsidarymas savyje reikia egzistavimo pabaigą. Tu tampi gyvenimo šiukle ir nata kitiems. tai čia ir matome pagrindinį skirtumą tarp užsidariusio poeto ir paprasto žmogaus: poetas, nors ir nebendraujantis, stengiasi išreikšti savo mintis žodžiais ant popieriaus lapo, kartais net negalvodamas juos pateikti kitiems. Tačiau su laiku jis inyksta, o užrašytos raidės lieka ir duoda didelę naudą kitiems, besidalinantiems mintimis ir patirtimi.