M.K.Čiurlionis

Čiurlionis

Prie didžiųjų meninkų reikia priskirti M.K.Čiurlionį, nepalaužiamos valios, didelio pasiryžimo ir skaisčios sielos žmogų kūrėją, kuris, palyginti, per trumpą savo gyvenimą suspėjo tinkamai išsilavinti ir ištobulėti, kad sėkmingai įvykdytų savo menininko misiją. Jo pilnas nenuilstamo darbo gyvenimas nepažįsta vingių į šalį ar atgal. Jis nepaprastu pasiryžimu, nematomos šviesos vedamas pasiekė savo Šventojo Kalno viršūnę, iš kurios su nuostabiu nuoširdumu atskleidė begalinį grožį ir didingą žemės ir Visatos reiškinių prasmę. M.K.Čiurlionis yra vienas žinomiausių iš menininkų, kūrėjų ir tyros sielos žmonių.Argi mmes žinome dar nuoširdesnį, dar atviresnį žmogų už šį genijų, išgarsėjusį ne tik Lietuvos mastu?

Mikalojus Čiurlionis gimė 1875 metais Varėnoje. Jo tėvas buvo parapijos vargoninkas Konstantinas Čiurlionis,ir mama Adelė Marija Magdalena Radmanaitė-Čiurlionienė. 1876 m. gyveno Radnyčioje, o 1877 m. –Druskininkuose. 1882 metais pradėjo groti iš klausos ir gaidų. 1885 metais pavasarį baigė Druskininkų liaudies mokyklą. 1890m. persikrausto į Plungę. Muzikas jau nuo 1897 metų pradeda pats kurti. 1894 metais gyvena Varšuvoje ir mokosi šio miesto muzikos institute, ten baigia fortepiono kklasę. 1899 metais gauna instituto diplomą ir 1900 metais pasirodo kompozitoriaus kūrinio “Noktiurnas fis-moll” publikacija. Pirmasis didelis Čiurlionio darbas “Miške” publikuojamas tais pačiais 1900 metais. 1902 m. pradėjo jis pradėjo piešti ir studijuoti Leipcigo karališkojoje koncervatorijoje. Tais pačiais metais gauna iir jo baigimo pažymėjimą. 1904 m. mokosi Varšuvos piešimo klasėje, o po to ir Varšuvos dailės mokykloje (1906m.). 1907 m. dailininkas yra vienbalsiai išrenkamas į Lietuvių dailės draugijos valdybą, tada dar sutinka savo būsimą žmoną Sofiją Kymantaitę ir jai pasiperša. 1908 metais apsigyvena Vilniuje ir vadovauja “Vilniaus kanklių” draugijai. Pirmąjame lietuvių dailės draugijos susirinkime išrenkamas garbės nariu. 1908 metais gyvena Peterburge. 1909 metais susituokia su rašytoja S. Kymanataite. 1910 m. sunkiai suserga ir tada gimsta duktė Danutė. 1911 metais “Raudonojo dvaro” sanatorijoje, Pustelnike, žmonės paskutinį kartą matė gyvą Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

Čiurlionį mylėjo visi, kas jį tik pažinojo: jo mokiniai, tėvai, žmona, netgi tie žmonės, kurie tik pirmąjį kartą regėdavo arba girdėdavo jo kūrinius.Po vieno Konstatino koncerto G. Petkevičiūtė-Bitė pasakė:

-“Po ppono Čiurliano vikriais pirštais fortepionas kokiuo įpatingu ilgėjimu dūsauja, gaudžia.”

– “Nors pats Čiurlionis sakėsi visuomet esąs tik kompozitorius,ne pianistas, tačiau, kai keliuose lietuvių koncertuose Vilniuje grojo fortepionu,- visų širdys salėje virpėte virpėjo, sužavėtos nepaprasta galybe iš po jo pirštų gimstančių balsų.- G.Petkevičienei pritarė L.Gira.

M.K.Čiurlionis buvo ne tik kompozitorius, ne tik poemų autorius, ne tik garsus dailininkas, ne tik didis mokytojas, bet ir rašytojas.Apie visus jo meninius talentus ir bandysiu parašyti.

M.K.Čiurlionis buvo tikras muzikos klasikas, bet nepamiršo ir dailininko teptuko. Jis nnutapė šiuos paveikslus: “Rex”’,”Pasaka” arba “’Karalių pasaka”, “Rojus”,”Auka”,”Lietuvos kapinės”,”Baladė” arba “Juodoji saulė”, “Preliudas”, ”Zodiakas I-Saulė eina vandenio ženklu”,”Fantazija”,”Praeitis”,”Sonata”ir kitus. Jo piešiniai fantastiški: pažvelgę į drobes išvysime tikroviškumą, sodrumą ir dalelę Mikalojaus širdies ir sielos.

Ne daug kas žino, kad Konstantinas buvo ir rašytojas. Štai trumputė jo pasakos ištrauka:

“Išėjo Karalius su Karaliene į mišką. Tai buvo nepaprasta milžinų Karališka pora ir nepaprasta buvo tas milžiniškas miškas. Medžių šakose tilpo didžiuliai miestai, rūmai ir bokštai.

Karalius ir Karalienė dėvėjo pasakiškus tautinius rūbus. Jų galvas puošė išdidžios karūnos. Tame tamsiame milžiniškame miške jie ieškojo tos vietos, iš kur švieselė švietė. Ir pagaliau jie rado ant žemės, tarp galingų tamsių stuobrių, mažytį saulės šviesa spindintį daiktelį.

Karalius jį paėmęs į rieškutes ir drauge su Karaliene ilgai žiūrėjo ir stebėjosi, klausdami vienas kito- kas čia galėtų būti?”

Pagal šį kūrinį menininkas nutapė bene patį žymiausią savo paveikslą “Karalių pasaka”.

Mikalojų Konstantiną Čiurlionį laikome mūsų nacionalinės muzikos pradininku. XIX a. Pabaigoje- XX a. Pradžioje jis iškilo tarp kitų kūrėjų kaip įpatingo talento ir vienintelis tikrai profesionaliai pasiruošęs kompozitorius. M.K.Čiurlionis parašė simfoninę poemą “Miške”, uvertiūrą “Kęstutis”, kantatą “De Profundis”, dainas “Šėriau žirgelį”, “Beauštanti aušrelė”, “Bėkit, Bareliai”, “Oi tu, mergele”, “naktis tamsi”, “Lapas pageltęs nukrinta”, simfoninę poemą “Jūra” ir dar daug kitų. Taip pplėtėsi savitas, turtingas, nuostabus kūrėjo pasaulis. Tik ne visą mes jį pažįstame. Daug dar liko slėpinių muziko gyvenime.

Čiurlionis jungė liaudiškąsias vertybes su naujausiomis profesinės kūrybos priemonėmis. Tai įrodo jo nuostabios liaudiškos dainos ir ne tik. Daugelis konkrečių muzikinių idėjų, kartais net pasauliniu mastu naujoviškų ir negirdėtų, glūdėjo sunkiai išskaitomuose kūrėjo rankraščiuose, eskizuose, jo pieštuku skubotai palytose penklinėse.

Gamtos didybė ir amžinybė, jos grožis, kurio mes pasiilgstame, glūdi neišsememuose dailininko aruoduose.

Čiurlionis yra pasakęs:

-“Liaudies dainos tai tartum brangaus marmuro uolos, ir laukia jos genijaus, kuris mokės iš jų sukurti nemirtingus veikalus.”

J.Gruodis pridūrė:

-Mes savo liaudišką muziką sukursim. Jau pradžią yra padėjęs Čiurlionis.”

Taigi Čiurlionis buvo muzikas profesionalas. Tą lėmė ne vien pirmasis jo įgytas meninis išsilavinimas, nors jis iš pradžių nelabai padėjo. Rašytojas turėjo piešti paveikslus ir vesti privačias pamokas, rašyti straipsnius laikraščiams ir kitaip užsidirbti pinigų. Bet Čiurlionis, darugų švelniai vadintas Kastuku, pateisino savo dzūkišką charakterį ir nepuolė į depresiją. Jis siekė būti panašus į savo idealus: Bethoveną ir Bachą(Šių didžių žmonių netgi likimai panašūs!).

Kompozitoriaus sesuo pasakojo V.Landsbergiui apie Čiurlionio naktis:

-“Po vakarienės, kai jau pradėdavo temti, visi žinodavome, kad turime išeiti iš didžiojo kambario, kur stovi pianinas. Tai būdavo Kastuko valandos. Jis užsidarydavo ir improvizuodavo. Tąsyk tėvai ir vyresnieji susėsdavo darželio altoje ir tylėdami kklausydavo, kiekvienas savo mintyse paskendęs. O mažesnieji sutūpdavome kur nors po obelimi, klausydami kramtydavome obuolius arba agrastus ir taip ištūnodavome net iki vidurnakčio.”

Taigi pamėginkime ir mes vakarais pasiklausyti Čiurlionio muzikos ir neužmirškime mūsų didžio kūrėjo.

Vienas iš man labiausiai man patinkančių M.K.Čiurlionio kūrinių yra “Jūra” (pats kompozitorius šią poemą vadino “Marės”, o po to “Jūros širdis”).Šios simfoninės poemos muzika labai didinga. Konstantinas stengėsi ne pavaizduoti jūrą, o muzikos garsais perteikti tai, ką išgyvensi būdamas prie jūros. Muzika tiesiog žėri. Beklausant “Jūros” apima šviesus, džiugus ilgesys. Tai nepaprasta! Sukūręs šią kompoziciją muzikas pasakė:

-“Kaip tai nuostabu būti reikalingam žmonėms ir jausti šviesą savo delnuose!”

“Rodos, kad JO kūriniuose atskleista dalis to, kas iš pat pasaulio pradžios buvo paslėpta nuo išminčių akių.” Stasys Čiurlionis

Bene populiariausias Mikalojaus darbas, skambantis iki šių dienų, yra “Dainų dainelė”. Nors jos žodžius parašė ne jis, o Lietuvių liaudis, bet harmonizavo M.K.Čiurlionis. Priminsiu jums šios dainos senąją versiją:

Aš padainuosiu dainų dainelę,

Aš dainų bernužėlis.

Aš atdarysiu dainų skrynelę,

paleisiu į liustelį.

Akmuo be kraujo, vanduo be sparnų,

Papartėlis be žiedelių.

Igno Šlapelio atsiliepimai apie M.K.Čiurlionį:

“Norint su meno kūriniu susigyventi, patirti jo įtakos ir būti paveiktam, ne visuomet pakanka fiziškai su juo susidurti, t.y. jį pamatyti.

Yra daug meno rūšių, pvz.: muzika, poezija, vaizduojamieji menai, tapyba, skulptūra, bet vistiek

čia svarbiausia ne tik mintis, bet betarpiškas jausmų veikimas (užsikrėtimas jais). Klausytojai bei žiūrėtojai iš meno kūrinių laukia asociatyvių pradų – proto paveikimo. Juo daugiau meno dalykas asociatyvių minčių, atsiminimų ir didesniam žiūrovų ratui, tuo jis yra suprantamesnis ir populiaresnis.

Meno užduoties gaminti ne kazdieninių įspūdžių ir pergyvenimų, bet naujų nepaprastų, kaeliančių žmones iš kazdieninio gyvenimo purvyno patyrimų. Tam iš meno kūrinių reikalaujama originalumo.

M.K.Čiurlionis – labai savotiško pasaulio gyventojas, pats jausmais pergyvenąs labai daug ir nepaprastų patyrimų, kuriuos dažnai įkūnija adekvačiai ttinkamose formose. Tai yra jo pliusas, bet ir priežastis, kad jis mažai kam tėra prieinamas.

Mūsų prabočių yra pasakyta: neik į vienuolyną su savo taisyklėmis. Šis patarimas tinka einant prie Čiurlionio menų kūrinių, kurie yra lyg savotiški pasauliai, kurie gyvuoja savo įstatymais. Ir įėjimas į juos yra atviras.”

Antanas Venslova:

“ Nueina į praeitį jo gyventa epocha, ne savo dvasiniais, tokiais skirtingais nuo mūsų epochos veidą. Tačiau ir dabar mus žavi ir jaudina ne tik talentingi Čiurlionio muzikos kūriniai, bet ir jo ddidelis(apie 300 paveikslų) dailės palikimas, toks neįprastas, naujas, originalus, prieštaringas, kupinas sunkiai žodžiais nusakomo spalvingumo, pilnas ieškojimų ir aistros.

Buvo kritikų, kurie Čiurlionio dailės palikimą laikė tuščiu darbu, nieko gero joje neįžiūrėjo ir atmetė kaip neturinčią vertės. Buvo ir Čiurlionio garbintojų.

Taigi, aatrodo, kad teisingiausias kelias Čiurlioniui kaip dailininkui suprasti ir vertinti būtų glaudus jo susiliejimas su epocha, kurioje vystėsi jo talentas.

1904-1909m. buvo labai reikšmingi jo biografijoje, taigi nemažą įtaką turėjo ir jo meno kūrimas. 1905 m. lietuvių, lenkų, rusų dailėje sustiprėjo modernizmo, simbolizmo reiškiniai, kuriems būdingas bėgimas nuo tikrovės į fantazijų pasaulį.

Greitai Čiurlionio kūryba sudaro vieną ryškų bei originalų puslapį ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės dailės istorijoje.”

Romenas Rolanas:

“Sunku žodžiais išreikšti kaip mane sujaudino šitas iš tiesų įstabus menas, praturtinęs ne tik tapybą, bet ir praplėtojęs vaizduotę muzikinės ritmikos srityje.

Markas Etkindas:

“Čiurlionio paveiksai! Jie nustebina, tu net netiki tuo įspūdžiu, jei pasirodo labai nepanašūs į matytas reprodukcijas ir į visa tai, kas buvo apie juos sakyta. Tai savotiškas, originalus, tačiau, be abejo, ssunkiai suprantamas kitiems dailininkams. Jo paveikslai kelia nerimą, skatina mąstyti, neduoda ramybės net miegant.

Paveikslai tikrai stebina, jie laiko, ilgam kausto prie savęs, keri.Negalima sakyti, kad kūrybinis Čiurlionio palikimas yra iki galo suprastas ir išaiškintas. Jo paveikslų turinys ir prasmė paprastai aiškinama skirtingai, karatis net priešingai. Ginčai kilę dar tada, kai parodose pasirodė pirmieji dailininko darbai, tebevyksta ir dabar.”

Nijolė Tumėnienė:

“Žiūrėdama į jo kūrinius negali nejausti jų išskirtinės savybės- šventumo. Ypač jei pamėgintume juos gretinti ar įsivaizduoti šalia kitų to meto simbolistų ddarbų. Todėl M.K.Čiurlionio simbolių šventa prasmė turėjo ankščiau ar vėliau sudominti to meto tyrinėtojus. Jis pradeda savo kūrybinį kelią nuo simbolizmo. Naudoja simbolizmo mėgiamus kelionės ir mirties įvaizdžius. Tačiau vėliau jis palieka daug imlesnius visuomeninius sluoksnius, kuriuos sunku įvardinti kaip tam tikrų kultūrų ženklus, nes jie turi platesnę ir dvasingesnę prasmę.”

Gytis Vaitiekūnas:

“Apibenant įvairių menotyrininkų pasisakymus apie Čiurlionį, dominuojančiomis galima pavadinti 3 nuomones. Pasak pirmosios, Čiurlionis laikomas to meto kurios nors dailės srovės ar pakraipos atstovu, dažniau jis skiriamas prie simbolistų. Antroji nuomonė pripažysta Čiurlionio palikimo aktualumą ir traktuoja dailininką kaip kuriuos nors šiuolaikinės meno srovės pradininką. Trečioji nuomonė teigia, kad Čiurlionio kūryba nesutapo nei su viena XIXa. pr. meno srove, atskirai paimta, tačiau yra glaudžiausiai susijusi su šiuolaikinio meno procesais, reiškiančiais daugeliui jo srovių.

Dar savo amžininkų darbuose Čiurlionis buvo skiriamas prie gana kontrastingų strovių, pradedant simbolizmu ir baigiant realizmu. Jis siejamas su įvairiausiomis XIX-XXa. sandūroje susiformavusiomis šiuolaikinio meno pakraipomis. Čiurlionio kūrybos aktualumą pripažysta labai skirtingų estetinių bei idėjinių pozicijų (simbolizmo, modernizmo ar net realizmo) šalininkai. Ir – kas įpač įdomu – jie savo nuomonei pagrįsti pateikia rimtų argumentų. Visa tai duoda pagrindo tvirtinti, kad Čiurlionio kūryba atskirais aspektais iš tiesų siejasi su daugeliu to meto kultūrinio gyvenimo tendencijų, savo visuma nnesutapdama su kuria nors viena iš jų.

XIXa. pab – XXa. pr. laikotarpio dailė buvo labai nevienalytė, susiskaldžiusi į atskirus, silpnai susijusius reiškinius, ir ieškoti vieningų visoms pakraipoms būdingų procesų, atrodė nėra prasmės. Tačiau žvelgiant į tą laikotarpį dabar, matome, kad tie skirtumai anaiptol nebuvo principiniai ir kad daugelis pakraipų buvo daugiau panašios, nei skirtingos.”

Irena Kostkevičiūtė

“Čiurlionio kūryba nuo pat pirmųjų savo pasirodymo dienų 1907m., tvirtai įsišaknijo gimtosios lietuvių kultūros dirvoje. Keletą šimtmečių pagrindinis lietuvių kultūros, tautos sąmonės ir gyvybės reiškėjas buvo rašytojas. Ir štai XXa. pr. prisijungia dailininko ir kompozitoriaus figūra, tapusi vienu aukščiausių jos mastu vertės kriterijumi.

Čiurlionis, nuo to laiko, paženklino savo vardu visą XXa. lietuvių meninę intelektualinę mintį. Jis ne tik užėmė joje genialaus dailininko, mažai žinomo rašytojo, žymaus kompozitoriaus vietą, bet kartu buvo ir dvasine įtampa degęs kūrėjas.

Konstantinas tapo tautinio meno savitumo reiškėju, ir tai iš karto pastebėjo ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų jo tapybos vertintojai. Jo menas galėjo gilinti ir prasminti neoromantinio pasaulėvaizdžio formas, turėjo reikšmės gamtinio panteizmo, visatos motyvų, filosofinės problematikos, ypač buities analizės plėtotei, skatino apskritai dvasinių meno kategorijų įsitvirtinimą.”

Augustinas Savickas:

“Pirmosiose lietuvių dailės parodose labiausiai visuomenę nustebino Čiurlionio darbai. Jo amžininkai A. Varnas, P. Kalpokas ir kt. bandė jėgas buitiniame, socialiniame, istoriniame žžanruose, parodose eksponavo realistiškai, kruopščiai nutapytų portretų, figūrų paveikslų.

Čiurlionio kūryba buvo į nieką nepanaši – jai impulsą davė muzikos pasaulis, gimtinės gamta, tuos įspūdžius dailkininkas reiškė simbolistinėmis priemonėmis. Čiurlionio mąstysena buvo neįprasta ne tik to meto vidutiniam žiūrovui, bet ir meno pasaulio žmonėms.

Ano meto visuomenės sluoksniuose, kurių skonis, išauklės akademinio meno, buvo linkęs atnesti viską, kas prasilenkia su pripažintais kanonais, gimė mitas jog Čiurlionis, esą neturėjęs dailininkui reikalingo profesinio pasiruošimo, buvęs prastas piešėjas. Tos nuomonės laikėsi net ir žymūs meno veikėjai.”

Stasys Yla:

“Spręndžiant iš kūrybos, ne vienam atrodė, kad jo pasaulėžiūra ir pasaulėjauta turėjusi būti labai išskirtina. Spėliota ir tebespėliojama, kokios sistemos galėjusios jį paveikti, nukreipdamos į tokį nepaprastą pasaulio vaizdą.

O realistams Čiurlionio pasaulėžiūroje prieštaringa jau tai, kad jis bandęs prasiveržti į “Aną Pasaulį” ir ten ieškojęs išeities. Čiurlionis ieškojęs žemiško ir dieviško prado ne atskirai, jam rūpėjusi bendra dauktų ir reiškinių visuma, visa vienijanti pirminė esmė. Niekas aukščiau iš Europos šiaurės kraštų tyrinėtojų taip giliai neįžvelgęs visos kosminės visumos kaip Konstantinas.

Du motyvai ryškūs jo kūryboje, vienas su kitu kontrastuojantys – tai gyvybė ir mirtis, darna ir chaosas, šviesa ir tamsa, kilimas ir kritimas. Šios dvi paralelės sukuria kontrastinę dinamiką. Šiuose dviejuose motyvuose, Įvairiuose jų metmenyse ir atauduose, išreiškiama

jo pasaulėžiūra bei pasaulėjauta.

Čiurlionio pasaulėjauta bei pasaulėžiūra, galėtume sakyti, teisinė teocentrinė, neabejotinai religiška. Jei jis nebūtų religingas, visa jo kūryba būtų tik skambantis varis. Nebūtų nė pačios kūrybos, pačios aiškiaregystės, viską iš pat pradžių užtvindytų ir užtemdytų valdingai pažadintas Chaosas. Pagrindinis Čiurlionio religinio jausmo apraiškų motyvas yra KILIMO MOTYVAS.

Štai toks buvo nepamirštamasis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Literatūra

1. V.Landsbergis “Čiurlionio muzika” Vilnius, 1986 m. VAGA

2. V.Lansbergis “Čiurlionio dailė” Vilnius, 1976 m. VAGA

3. J.Čepelė “Talentingo mąstymo bruožai” Kaunas, 1985 m. Šviesa

4. E.Balčytis “Muzika” Kaunas, 11983 m. Šviesa

5. J.Rūtenis “Čiurlionis” Vilnius, 1994 m. VAGA

6. V.Landsbergis “Geresnės muzikos troškimas” Vilnius, 1990m. VAGA