M.K.Čiurlionis

M. K. ČIURLIONIS – KOMPOZITORIUS Lietuvių tautos istorijoje, kultūriniame jos palikime ypač svarbią vietą užima muzikas ir dailininkas M. K. Čiurlionis. Tai buvo pirmas lietuvių kompozitorius, padėjęs pagrindus lietuvių profesionaliajai muzikai. Su jo vardu susiję profesionaliniai lietuvių fortepijoninės, kamerinės ir simfoninės muzikos kūriniai, liaudies dainos vaikams, pirmieji bandymai teoriškai apibendrinti lietuvių liaudies dainas, nustatyti muzikos nacionalinio stiliaus pagrindus.

Čiurlionio kūrybinis palikimas yra ne tik gausus savo kiekybe, bet ir didžiai vertingas meniniu atžvilgiu. Jis yra palikęs apie 270 įvairių žžanrų muzikos kūrinių, tačiau svarbiausią vietą užima instrumentinė jo muzika – kūriniai fortepijonui, simfoninės poemos, styginis kvartetas.

Būdingas Čiurlionio muzikos bruožas yra jos liaudiškumas, susijęs su gimtojo krašto meile ir gamtos poezija. Muzikos nuoširdumą nulemia vyraujanti lyrinė jo kūrinių nuotaika. Čiurlionio muzikai taip pat būdingas ir filosofinis susimąstymas, optimistinė nuotaika, šviesi pažiūra į gyvenimą.

Čiurlionis visoje savo kūryboje ypač didelę reikšmę teikė idėjiniam jos turiniui. Tai galima pastebėti ne tik stambiausiuose jo kūriniose, bet net ir trumpučiuose preliuduose, kkuriuose pajuntame ryškų tam tikrų jausmų bei pergyvenimų blykstelėjimą. Rašydamas naują muzikos veikalą, Čiurlionis visada pirmiausia apgalvodavo idėjinį jo turinį.

Čiurlionis teisingai sprendžia ir kūrinio formos klausimą. Kompozitorius į pirmą vietą iškelia praeities klasikines tradicijas, kurių geras įsisavinimas padeda nnaujiems kūrybiniams ieškojimams.Čiurlionis labiausiai mėgo rašyti smulkiosios formos kūrinius. Dažnaitrijų dalių formoje pastebimas ne kontrastinis temų priešpastatymas, bet jų gretinimas, antroji tema neretai išplaukia iš pirmosios.

Daug dėmesio Čiurlionis kreipė, rinkdamas savo kūriniams temas. Jis sako, jog “tema turi būti paprasta ir stipri. Toliau nesigailėk fantazijos, polifonijos.”

Užtat ir Čiurlionio kūrinių muzikinė tematinė medžiaga pasižymi savo kondensuotumu; jo temos trumpos, lakoniškos, tačiau turiningos, emocionalios.

Čiurlionis pirmasis nurodė tikras gaires kitiems lietuvių kompozitoriams, formuojant nacionalinį lietuvių muzikos stilių. Jis pats pirmasis pradėjo naudoti liaudies dainų intonacijas savo originaliuosiuose kūriniuose. Liaudies dainų intonacijos, bet ne citatos, ir kūrinių nuotaika kaip tik ir teikia jo muzikai liaudišką pobūdį.

Nesitenkindamas įpratinėmis meninės išraiškos priemonėmis, kompozitorius ieškojo būdų praturtinti muzikinę kalbą .

Todėl jo kūriniuose neretai sutinkame savitai vedamą melodinę liniją, padidintus intervalus, alteruotus septakordus, chromatinius motyvus, naujas harmonines spalvas, įdomų moduliacinį planą, natūralaus ir harmoninio minoro gretinimą, basso ostinato ir kitas priemones.

Be išradingos ir spalvingos harmonijos, Čiurlionis puikiai naudoja polifoninę techniką – fugas, imitacijas, kanonus ir kitas formas. Tematinės medžiagos vystymui jis taip pat pritaiko variacijų principą.

Teikdamas didelę reikšmę instrumentacijai ir nesijausdamas gerai pasiruošęs šioje srityje, Čiurlionis ne kartą užsimena apie savo užmojį mokytis jos iš rusų kompozitorių, kkartu žavėdamasis H. Berliozo, R. Štrauso instrumentacijos meistriškumu.

Čiurlionis yra parašęs daugiau kaip 150 fortepijoninių kūrinių, daugiausia preliudų. Greta jų minėtinos fugos, kanonai, sonatos, mazurkos, polonezai, noktiurnai, variacijos liaudies dainų temomis ir kt.

Čiurlionis parinko apie 20 lietuvių liaudies dainų, iš kurių vienas tiesiog pritaikė fortepijonui, o kitų temomis parašė po keletą variacijų. Pačios įdomiausios variacijos fortepijonui, kuriose puikiai pajausta dzūkų liaudies dainos nuotaika, yra “Bėkit, bareliai”.

Ir šiame darbo bare Čiurlionis buvo pirmasis lietuvių muzikas. Liaudies dainų pritaikymuose, kaip ir visoje fortepijoninėje Čiurlionio muzikoje, taip pat ryškėja būdingas kompozitoriaus braižas – santūrus fortepijoninės faktūros panaudojimas, nesivaikant virtuozinės technikos, neieškant pigaus efektingumo. Liaudies dainos, pritaikant jas fortepijonui, turėjo teigiamos įtakos Čiurlionio originaliajai fortepijoninei kūrybai.

Vienas iš kompozitoriaus pagarbos ir meilės liaudies menui pasireiškimų buvo jo harmonizuotos liaudies dainos, kurių yra daugiau kaip 40. Ir pritaikydamas liaudies dainų melodijas fortepijonui, ir harmonizuodamas jas mišriam ar lygių balsų chorui, Čiurlionis stengėsi iškelti bei išryškinti būdinguosius jų bruožus, o tuo pačiu praturtinti chorinių kolektyvų repertuarą.

Čiurlionis yra ir lietuvių kamerinės instrumentinės muzikos pradininkas. Dar studijuodamas Varšuvos konservatorijoje, jis parašė dvi fugas ir temą su variacijomis styginiam kvartetui, o Leipcigo konservatorijoje 1902 m. Sukūrė, kaip jau minėta, styginį kvartetą – pirmąjį lietuvišką ššio žanro kūrinį.

Kvartetas pasižymi idėjinio turinio vieningumu ir tobula klasikinės sonatos forma. Muzikinės kalbos ir struktūros atžvilgiu jis yra artimas to laikotarpio Čiurlionio fortepijoninei muzikai. Kvarteto tematinė medžiaga vystoma ne kontrasto, bet sugretinimo principu, jaučiamas giminingumas – ypač lyrinėse temose – lietuvių liaudies dainų intonacijoms,

ryškųs polifoniniai elementai. Puiki kontrapunktinė technika padėjo kompozitoriui individualizuoti atskirų kvarteto instrumentų partijas ir pasiekti viso kūrinio vientisumo.

Baigdamas Varšuvos konservatoriją, Čiurlionis sukūrė pirmąją lietuvišką simfoninę poemą “Miške”. Nors šioje perdėm lyrinėje, giedroje poemoje nėra jokių liaudies melodijų citatų nei intonacijų, tačiau visa jos muzika pažadinta Lietuvos miškų nuotaikos, kuri buvo artima ir miela miškingoje Dzūkijoje užaugusiam ir ją karštai pamilusiam kompozitoriui.

Čiurlionį visada nepaprastai žavėdavo jūra. Jūros vardu jis pavadino ir stambiausią savo simfoninį kūrinį. “Jūra” – tai monumentalus kūrinys, parašytas 1903 – 1907 m. Dideliam simfoniniam orkestrui su vargonais. Ji pasižymi psichologiniu gilumu ir didele dramatine įtampa.

Simfoninė poema “Jūra” turi apibendrinančios reikšmės visai kompozitoriaus kūrybai. Pirmiausia čia pastebimas tas vidinis vientisumas, kurio Čiurlionis siekė visoje savo muzikoje. Greta harmoninių, polifoninių bei ritminių elementų kompozitorius vykusiai panaudoja simfoninį orkestrą su atskirų jo instrumentų bei jų grupių tembriniu įvairumu.

Čiurlionis turėjo neabejotiną sugebėjimą labai jautriai pastebėti ir iškelti gamtos reiškinius, įžvelgti ttipiškuosius jų bruožus, paryškindamas juos kūrybine savo fantazija. Čiurlionio vaizgai greit kaitaliojasi, užleisdami vietą vieni kitiems. Su tuo greičiausiai susiję jo kūrinių, tuo pačiu ir “Jūros”, temų trumpumas, lakoniškumas. Tuo galima paaiškinti ir laisvą sonatinio allegro formos traktavimą šioje Čiurlionio simfoninėje poemoje. Joje daug fantazijos, polėkio. “Jūroje”, kaip ir visoje šio kompozitoriaus kūryboje, vyrauja vidutiniai ir lėti tempai, tačiau jie nemažina poemos emocionalumo ir lyrinio dramatizmo.

Kaip matyti iš laiškų ir išlikusių gaidų, Čiurlionis buvo parašęs ir daugiau simfoninių kūrinių – fugą styginiam orkestrui, simfonijos 1 dalį, uvertiūrą “Kęstutis”, Fantaziją (visi 1902 m.), poemą “Pasaulio sukūrimas” (1907m.) ir kt., tačiau, 1915m. Vokiečiams sunaikinus Viekšnių miestelį, rankraščiai žuvo. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Čiurlionis buvo užsiplanavęs parašyti naujų stambių simfoninių kūrinių, tačiau jie liko nebaigti, ir tik rankraščiuose tėra išlikusių jų eskizų. Taip pat yra išlikę ir keli fragmentai operai “Jūratė – Baltijos karalienė”.

Čiurlionis minėtinas ir kaip vienas iš pirmųjų lietuvių muzikologų – teoretikas, kritikas ir publicistas. Ir čia pagrindinis jo devizas – liaudies menas turi būti profesinio meno pagrindas. Vienas iš reikšmingų Čiurlionio, kaip muzikos kritiko, darbų buvo Č. Sasnsusko “Lietuviškos muzikos” recenzijos. Č. Sasnausko dainas Čiurlionis vertina kaip lietuvių profesinės muzikos plėtojimosi pradžią. Šitos dainos esančios tikrai lietuviškos ir

parašytos pagal muzikos mokslo reikalavimus. Nurodidamas, kad kaip tik keliu lietuvių muzika turinti eiti ir toliau, Čiurlionis jau ir šitose paliginti kuklios Č.Sasnausko dainose pabrėžia jų turinio ir išraiškos priemonių vienovę.

Stambiausias Čiurlionio muzikinis teorinis darbas, kuriame išryškėja jo estetinė pažiūros ir ypač jo požiūris į liaudies meninę kūribą, yra jo straipsnis “Apie muziką”, išspauzdintas S. Čiurlionienės-Kymantaitės knygoje “Lietuvoje”. Straipsnio įžangoje, kalbėdamas apie muzikos esmę ir jos paskirtį, kompozitorius pirmiausia kalba apie liaudies dainas, kuriose atsispindi visuomenės sutvarkymo ssąligos. gamta pergalėjimas, vergija, karai, liuosybė”, jis iškelia glaudžią poetinio turinio ir išraiškos priemonių sąveiką.

Čiurlionis teisingai pabrėžia, kad lietuvių muzika turi ateitį, kurią jis mato liaudies dainose. “Tos dainos – tai tarytum brangaus marmuro uolos, ir laukia jos tik genijaus, kuris mokės iš jų pasigaminti nemirštančius veikalus. Mūsų liaudies dainos taip gražios ir originalinės; reikia tik pamylėti jas ir pradėti toje dirvoje darbą – na, suprantamas dalikas, – reikia daug žinojimo ir talento; talentą Lietuvoje ne taip sunku surasti,o mmokslą įgys kiekvienas, kuris norės ir darbo nebijos.”

Čiurlionis sielojasi, kad tuo metu rengiamuose lietuvių koncertuose retai skamba lietuviška muzika, išskyrus nebent chorą, kad nėra sukurta stambios formos kūrinių – operų, simfonijų, sonatų, – kad nėra kas esamus kūrinius tinkamai propaguotų, kkas ruoštų pačius muzikus.

Išnagrinėjęs įvairius lietuvių liaudies dainų melodijų tipus, jų formą, metrinę – ritminę struktūra, kadencijas ir gausiai pailiustravęs melodijų pavyzdžiais, Čiurlionis ne tik parodo lietuvių liaudies dainų savitumus, jos slypintį grožį, bet ir pabrėžia, jos reikia nuolat studijuoti dainas, kad komponuodamas nesuklystum.

Būdamas daugelio lietuvių originaliosios muzikos žanrų pradininkas,Čiurlionis jautė tą didelęatsakomybę, kuri teko pirmiesiems kompozitoriams, formojantiems nacionalinę lietuvių kompozitorių mokyklą. “Esme pirmi lietuviai kompozitoriai, – rašė jis, – ir ateinančios kartos mūsų veikaluose ieškos pavyzdžių. Esame tarytum mazgas tarp liaudies dainų ir lietuvių muzikos ateityje”.

Rimtai žiūredamas į lietuvių muzikos ateitį, Čiurlionis jau 1910 m. Pabrėžė mintį. Kurią vėliau puselėjo J.Gruodis ir kuri ypač buvo akcentuota 1962 m. Įvikusiame III TSRS Tarybinių kompozitorių suvažiavime MMaskvoje – muzika neturi tenkinti vien masių poreikių ,eiti paskui mases, bet ji turi vesti mases paskui save, jas auklėti.

Vystydama Čiurlionio kūrybines tradicijas, lietuvių tarybinė muzika

praturtėjo daugeliu įvairių žanrų realistinių, gyvenimo tikrovę atspindinčių muzikos kurinių, padedančių darbo žmonėms statyti naują šviesesnį rytojų.

M. K. ČIURLIONIO PAVEIKSLAI

M. K. Čiurlionio palikimai – plačiai pagarsėjęs meno reiškinys, turįs daug gerbėjų visame pasaulyje. Vieni Čiurlionį laiko simbolistu, kiti – neoromantiku, tačiau vardu ar jis gali būti įspraustas į kokius nors griežtus vvienos srovės ar stiliaus rėmus. Tikriausia svarbiau yra tai, kad prie jo paveikslų vis grįžta ir grįžta žmonės, ištisos kartos, nebejotinai grįš ir epochos.

Čiurlionis kaip dailininkas reiškėsi vos šešerius metus (1903-1909-, bet per tą trumpą kūrybinio darbo atkarpą nutapė apie 200 paveikslų. Jo kūriniai kupini laikios fantazijos ir poetinės šviesos, juos atsiveria romantinė menininko pasaulėjautos ir mąstysenos prigimtis.

M. K. Čiurlionis buvo nepaprastas žmogus, gamtos dosniai apdovanotas dviem kūrybiniais polinkiais: regimąjį pasaulį jis girdėjo, o visa, kas aplink jį skambėjo, sugebėjo suvokti vaizdais. Ir pirmiausia jis “išgirdo” nuostabią Lietuvos gamtą ir “pamatė” gražiąsias savo tėviškės dainas. Nuolat girdėdamas ir regėdamas, Čiurlionis savo paveiksluose sujungė dailei būdingus bruožus su muzikos keliamais vaizdiniais. Tuo galima paaiškinti daugelį jo kūrinių pavadinimų: “Pavasario sonata”, “saulės sinata”, “Žalčio sonata” ir kitus.

Čiurlionio dailė garsi savo giliu ir visada aktualiu turiniu. Joje – pavasario gamtos grožis ir kosmoso platybės, gyvenimas ir mirtis, šviesos ir tamsos kova. Meno priemonėmis Čiurlionis kaldėjo apie viską, bet mąstė apie žmogų, apie jo kelius ir pagrindines būties problemas. Kūrybinio darbo pradžioje jis yra tapęs bibline tema , vėliau jį ypač traukė sudėtingi žmogaus sielos reiškiniai. Vargu ar kas nors gali nepajusti užplūstančių jausmų bangos priėjęs prie jo “Bičiulystės”, “Ramybės”, ““Sąmonės”, “Minties”, ir vargu ar jau begali abejingai nuo jų pasitraukti. Ypatingą vietą Čiurlionio kūryboje užima įžymusis “Zodiako” ciklas. Ciklo temą dailininkui padiktavo senoviniai žvaigždynų mitai, o jos imtis paskatino mintis apie kosminę pasaulio erdvės ir laiko didybę, romantiškas paties kūrėjo nusiteikimas. Čiurlionis griežtai nesilaikė vienos kurios nors senovinės Zodiako emblemų vaizdavimo tradicijos. Dvylika fantastinių dangaus gyventojų jis perteikė gana žemiškais vaizdais, kurie vis dėlto alsuoja giliai pajausta kosmine jėga. “Šaulyje”, pavyzdžiui, tikriausiai atsispindi Kaukazo gamtos įspūdžiai, o štai “Mergelė” jau padvelkia šiltu Lietuvos laukų vėju. Čiurlionio “Jautis”, atrodo, toks žemiškas ir toks

įprastas lietuvio artojo akiai, tuo pat metu kopia lyg ir iš už kažkokio kosminio kalno, gal planetos kamuolio. Jo ragai, rodos, skirti galingai apglėbti saulei ir išnešti ją iš kažkokių tamsių vandenų ar iš amžinos žiemos.

Čiurlionis visą gyvenimą degė kūrybine ugnimi, jo širdis buvo sklidina vidinio nerimo, jo dvasinis gyvenimas visąlaik buvo įtemptas kaip styga. Gal todėl taip greitai užgeso nuostabaus menininko gyvybė, gal todėl jis taip trumpam lyg šviesulys sušvito Lietuvos kultūros padangėje.

LITERATŪRA

1. Vitautas Landsbergis. “Vainikas Čiurlioniui”. Vilnius 1980

2. Evalda Jakaitienė. “Lietuviškai apie Lietuva”. Vilnius 1999

3. J. Gandrimas, A.Savickas. M.K. Čiurlionis. Vilnius 1974

M. K. ČIURLIONIS – KOMPOZITORIUS Lietuvių tautos istorijoje, kultūriniame jos ppalikime ypač svarbią vietą užima muzikas ir dailininkas M. K. Čiurlionis. Tai buvo pirmas lietuvių kompozitorius, padėjęs pagrindus lietuvių profesionaliajai muzikai. Su jo vardu susiję profesionaliniai lietuvių fortepijoninės, kamerinės ir simfoninės muzikos kūriniai, liaudies dainos vaikams, pirmieji bandymai teoriškai apibendrinti lietuvių liaudies dainas, nustatyti muzikos nacionalinio stiliaus pagrindus.

Čiurlionio kūrybinis palikimas yra ne tik gausus savo kiekybe, bet ir didžiai vertingas meniniu atžvilgiu. Jis yra palikęs apie 270 įvairių žanrų muzikos kūrinių, tačiau svarbiausią vietą užima instrumentinė jo muzika – kūriniai fortepijonui, simfoninės poemos, styginis kvartetas.

Čiurlionis visoje savo kūryboje ypač didelę reikšmę teikė idėjiniam jos turiniui. Tai galima pastebėti ne tik stambiausiuose jo kūriniose, bet net ir trumpučiuose preliuduose, kuriuose pajuntame ryškų tam tikrų jausmų bei pergyvenimų blykstelėjimą. Rašydamas naują muzikos veikalą, Čiurlionis visada pirmiausia apgalvodavo idėjinį jo turinį.

Čiurlionis teisingai sprendžia ir kūrinio formos klausimą. Kompozitorius į pirmą vietą iškelia praeities klasikines tradicijas, kurių geras įsisavinimas padeda naujiems kūrybiniams ieškojimams.Čiurlionis labiausiai mėgo rašyti smulkiosios formos kūrinius. Dažnaitrijų dalių

formoje pastebimas ne kontrastinis temų priešpastatymas, bet jų gretinimas, antroji tema neretai išplaukia iš pirmosios.

Daug dėmesio Čiurlionis kreipė, rinkdamas savo kūriniams temas. Jis sako, jog “tema turi būti paprasta ir stipri. Toliau nesigailėk fantazijos, polifonijos.”

Užtat ir Čiurlionio kūrinių muzikinė tematinė medžiaga pasižymi savo kondensuotumu; jo temos trumpos, lakoniškos, tačiau turiningos, emocionalios.

Čiurlionis pirmasis nurodė tikras gaires kitiems lietuvių kompozitoriams, formuojant nacionalinį lietuvių muzikos stilių. Jis pats pirmasis pradėjo naudoti liaudies dainų intonacijas savo originaliuosiuose kūriniuose. Liaudies dainų iintonacijos, bet ne citatos, ir kūrinių nuotaika kaip tik ir teikia jo muzikai liaudišką pobūdį.

Nesitenkindamas įpratinėmis meninės išraiškos priemonėmis, kompozitorius ieškojo būdų praturtinti muzikinę kalbą .

Be išradingos ir spalvingos harmonijos, Čiurlionis puikiai naudoja polifoninę techniką – fugas, imitacijas, kanonus ir kitas formas. Tematinės medžiagos vvystymui jis taip pat pritaiko variacijų principą.

Teikdamas didelę reikšmę instrumentacijai ir nesijausdamas gerai pasiruošęs šioje srityje, Čiurlionis ne kartą užsimena apie savo užmojį mokytis jos iš rusų kompozitorių, kartu žavėdamasis H. Berliozo, R. Štrauso instrumentacijos meistriškumu.

Čiurlionis yra pparašęs daugiau kaip 150 fortepijoninių kūrinių, daugiausia preliudų. Greta jų minėtinos fugos, kanonai, sonatos, mazurkos, polonezai, noktiurnai, variacijos liaudies dainų temomis ir kt.

Vienas iš kompozitoriaus pagarbos ir meilės liaudies menui pasireiškimų buvo jo harmonizuotos liaudies dainos, kurių yyra daugiau kaip 40. Ir pritaikydamas liaudies dainų melodijas fortepijonui, ir harmonizuodamas jas mišriam ar lygių balsų chorui, Čiurlionis stengėsi iškelti bei išryškinti būdinguosius jų bruožus, o tuo pačiu praturtinti chorinių kolektyvų repertuarą.

Kvartetas pasižymi idėjinio turinio vieningumu ir tobula kklasikinės sonatos forma. Muzikinės kalbos ir struktūros atžvilgiu jis yra artimas to laikotarpio Čiurlionio fortepijoninei muzikai. Kvarteto tematinė medžiaga vystoma ne kontrasto, bet sugretinimo principu, jaučiamas giminingumas – ypač lyrinėse temose – lietuvių liaudies dainų intonacijoms,

ryškųs polifoniniai elementai. Puiki kontrapunktinė technika padėjo kompozitoriui individualizuoti atskirų kvarteto instrumentų partijas ir pasiekti viso kūrinio vientisumo.

Čiurlionis turėjo neabejotiną sugebėjimą labai jautriai pastebėti ir iškelti gamtos reiškinius, įžvelgti tipiškuosius jų bruožus, paryškindamas juos kūrybine savo fantazija. Čiurlionio vaizgai greit kkaitaliojasi, užleisdami vietą vieni kitiems. Su tuo greičiausiai susiję jo kūrinių, tuo pačiu ir “Jūros”, temų trumpumas, lakoniškumas. Tuo galima paaiškinti ir laisvą sonatinio allegro formos traktavimą šioje Čiurlionio simfoninėje poemoje. Joje daug fantazijos, polėkio. “Jūroje”, kaip ir visoje šio kompozitoriaus kūryboje, vyrauja vidutiniai ir lėti tempai, tačiau jie nemažina poemos emocionalumo ir lyrinio dramatizmo.

parašytos pagal muzikos mokslo reikalavimus. Nurodidamas, kad kaip tik kkeliu lietuvių muzika turinti eiti ir toliau, Čiurlionis jau ir šitose paliginti kuklios Č.Sasnausko dainose pabrėžia jų turinio ir išraiškos priemonių vienovę.

Stambiausias Čiurlionio muzikinis teorinis darbas, kuriame išryškėja jo estetinė pažiūros ir ypač jo požiūris į liaudies meninę kūribą, yra jo straipsnis “Apie muziką”, išspauzdintas S. Čiurlionienės-Kymantaitės knygoje “Lietuvoje”. Straipsnio įžangoje, kalbėdamas apie muzikos esmę ir jos paskirtį, kompozitorius pirmiausia kalba apie liaudies dainas, kuriose atsispindi visuomenės sutvarkymo sąligos. gamta pergalėjimas, vergija, karai, liuosybė”, jis iškelia glaudžią poetinio turinio ir išraiškos priemonių sąveiką.

Čiurlionis teisingai pabrėžia, kad lietuvių muzika turi ateitį, kurią jis mato liaudies dainose. “Tos dainos – tai tarytum brangaus marmuro uolos, ir laukia jos tik genijaus, kuris mokės iš jų pasigaminti nemirštančius veikalus. Mūsų liaudies dainos taip gražios ir originalinės; reikia tik pamylėti jas ir pradėti toje dirvoje darbą – na, suprantamas dalikas, – reikia daug žinojimo ir talento; talentą Lietuvoje ne taip sunku surasti,o mokslą įgys kiekvienas, kuris norės ir darbo nebijos.”

Išnagrinėjęs įvairius lietuvių liaudies dainų melodijų tipus,

jų formą, metrinę – ritminę struktūra, kadencijas ir gausiai pailiustravęs melodijų pavyzdžiais, Čiurlionis ne tik parodo lietuvių liaudies dainų savitumus, jos slypintį grožį, bet ir pabrėžia, jos reikia nuolat studijuoti dainas, kad komponuodamas nesuklystum.

Rimtai žiūredamas į lietuvių muzikos ateitį, Čiurlionis jau 1910 m. Pabrėžė mintį. Kurią vėliau puselėjo J.Gruodis ir kuri ypač buvo akcentuota 1962 m. Įvikusiame III TSRS Tarybinių kompozitorių suvažiavime Maskvoje – muzika neturi tenkinti vien masių poreikių ,eiti paskui mases, bet ji turi vesti mases paskui save, jas auklėti.

Vystydama Čiurlionio kūrybines tradicijas, lietuvių tarybinė muzika

praturtėjo daugeliu įvairių žanrų realistinių, gyvenimo tikrovę atspindinčių muzikos kurinių, padedančių darbo žmonėms statyti naują šviesesnį rytojų.

M. K. ČIURLIONIO PAVEIKSLAI

M. K. Čiurlionio ppalikimai – plačiai pagarsėjęs meno reiškinys, turįs daug gerbėjų visame pasaulyje. Vieni Čiurlionį laiko simbolistu, kiti – neoromantiku, tačiau vardu ar jis gali būti įspraustas į kokius nors griežtus vienos srovės ar stiliaus rėmus. Tikriausia svarbiau yra tai, kad prie jjo paveikslų vis grįžta ir grįžta žmonės, ištisos kartos, nebejotinai grįš ir epochos.

Čiurlionio dailė garsi ssavo giliu ir visada aktualiu turiniu. Joje – pavasario gamtos grožis ir kosmoso platybės, gyvenimas ir mirtis, šviesos ir tamsos kova. Meno priemonėmis Čiurlionis kaldėjo apie viską, bet mąstė apie žmogų, apie jo kelius ir pagrindines būties problemas. Kūrybinio darbo pradžioje jis yra tapęs bibline tema , vėliau jį ypač traukė sudėtingi žmogaus sielos reiškiniai. Vargu ar kas nors gali nepajusti užplūstančių jausmų bangos priėjęs prie jo “Bičiulystės”, “Ramybės”, “Sąmonės”, “Minties”, ir vargu ar jau begali abejingai nuo jų pasitraukti. YYpatingą vietą Čiurlionio kūryboje užima įžymusis “Zodiako” ciklas. Ciklo temą dailininkui padiktavo senoviniai žvaigždynų mitai, o jos imtis paskatino mintis apie kosminę pasaulio erdvės ir laiko didybę, romantiškas paties kūrėjo nusiteikimas. Čiurlionis griežtai nesilaikė vienos kurios nors senovinės Zodiako emblemų vaizdavimo tradicijos. Dvylika fantastinių dangaus gyventojų jis perteikė gana žemiškais vaizdais, kurie vis dėlto alsuoja giliai pajausta kosmine jėga. “Šaulyje”, pavyzdžiui, tikriausiai atsispindi Kaukazo gamtos įspūdžiai, o štai “Mergelė” jau padvelkia šiltu Lietuvos laukų vėju. Čiurlionio “Jautis”, atrodo, toks žemiškas ir toks

LITERATŪRA

1. Vitautas Landsbergis. “Vainikas Čiurlioniui”. Vilnius 1980

2. Evalda Jakaitienė. “Lietuviškai apie Lietuva”. Vilnius 1999

3. J. Gandrimas, A.Savickas. M.K. Čiurlionis. Vilnius 1974