Maironio biografija
Gyvenimo kelio pradžia, studijų metai (1862-1894)
Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862m 2 laisvųjų ūkininkų Onos ir Aleksandro šeimoje, Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Turėjo tris seseris: Kotryną, Marcelę ir Prancišką. Pusmetį pasimokęs valdžios mokykloje, 1874 įstojo į Kauno gimnazijos parengiamąją klasę, kurioje mokėsi 2 metus, kol pramoko rusų kalbos. Paskui ėjo iš klasės į klasę. Baigęs 4 klases, artimo draugo Antano Vytaro pakalbintas, norėjo stoti į kunigų seminariją, bet paklusęs tėvo valiai pasiliko gimnazijoje. Čia domėjosi literatūra, Lietuvos istorija, bandė rrašinėti lenkiškus eilėraščius. Išgyveno jaunuolišką meilę kaimynų dvarininkų dukrai Teklei Navickaitei. 1883 baigęs gimnaziją įstojo į Kijevo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti literatūros. Išklausęs vieną semestrą, 1884 pavasarį ir vasarą dirbo namų mokytoju Žurovskio dvare Samhorodoke. Tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, kuria baigė 1888. Besimokydamas parašė eilėraščių, poemėlę Lietuva, dedikavęs ją Antanui Baranauskui, Apsakymus apie Lietuvos praeigą, straipsnį apie sorbų tautinio sąjūdžio veikėją J.A. Smolerį, Vytarto redaguojamoje Šviesoje programinį straipsnį „Žodis prie lietuvių , mylinčių savo tėvynę“ ir kkt. Skaitė Simoną Daukantą, Adomą Mickevičių, Jozefą Ignacą Kraszewskį, Teodorą Narbutą. Taisė Motiejaus Valančiaus Mokslo Rymo katalikų kalba (su Juozu Tumu-Vaižgantu). Gavęs stipendiją, išvažiavo tęsti studijų į Peterburgo katalikų dvasinę akademiją. 1891 priėmė į kunigų šventinimus. Tais pačiais metais išspausdino ppirmą eilėraštį Maironio pseudonimu (anksčiau pasirašinėjo Zvalioniu, Stanislovu Zanavyku, St. Garniu). Artimiausias draugas J. Šimaitis įvedė jį į Johano Wolfgango Goethės ir Friedricho Schillerio pasaulį. Akademiją baigė teologijos magistro laipsniu. 1892 grįžo profesorium į Kauno kunigų seminariją, kur praleido, kaip pats sakė „laimingiausius savo amžiaus metus“. Dėstė dogmatinę teologiją ir katekizmą, buvo studentų mylimas, gerbiamas kaip garsėjantis poetas, kurio tekstai, dainos sklido žmonėse. Užsimezgė draugystė su Juozu Naujaliu, kuri tęsėsi visą gyvenimą. Atidavė spaudai poemą Tarp skausmų į garbę, turbūt ir Pavasario balsus, Kur išganymas?
Peterburgas: tarp dvasinės akademijos ir lietuvių visuomenės (1894-1809)
Nuo 1894 rudens Peterburgo katalikų dvasinės akademijos profesorius, dėstė dogmatinę ir moralinę teologiją, keletą metų buvo prefektu ir dvasios tėvu, nuo 1900 inspektoriumi. 1903 pasirodė Praelectiones de iiustitia et iure (Paskaitos apie teisingumą ir teisę), už kurias gavo teologijos daktaro laipsnį. Jo rūpesčiu ir iniciatyva akademijoje įsteigiama Sociologijos katedra. Išspausdino Krikščioniškąjį socialinės tvarkos mokslą pagal Leono XIII encikliką (1909), pradėjo skelbti studiją Historiškoji morališkosios teologijos apžvalga (1908). Palengva kopė bažnytinės karjeros laiptais, 1902 tapo Mogiliovo garbės kanauninku, 1904 Žemaičių kapitulos kanauninku. Aktyviai dalyvavo lietuvių visuomenės gyvenime: buvo Labdaringos lietuvių ir žemaičių draugystės narys ir rėmėjas, rašė rusų periodikoje lietuvių spaudos draudimo klausymais, yra autorius A. Smilgos vardu 11895 paskelbto šiuo klausymu pranešimo Rusijos darbuotojų suvažiavime. Apie 1900 tapo vienu iš steigėjų Lietuvių kalbos programai Lietuvos mokykloms parengti narys kartu su Filippu Fortunatovu, Kazimieru Jaunium, Eduardu Volteriu), vienas pirmo legalaus lietuviško laikraščio (Lietuvių laikraštis, 1904-1905) iniciatorių ir aktyvus bendradarbis. Drauge su Aleksandru Dambrausku ir Petru Pranciškum Būčiu Didžiojo Vilniaus Seimo išvakarėse parengė krikščionių demokratijų partijos programos projektą Šalia to vyko kūrybinis ir privatus gyvenimas: pažintys, bendravimai, artimesni ryšiai, kurių sukelti išgyvenimai teikė impulsų kūrybai. Bičiuliavosi su Smilgos šeima, su J. Dausinaitė-Smilgiene. Jai dedikuotas eilėraštis „Skurdžioj valandoj“ (1905). Pas Smilgas susirinkdavo daugiau lietuvių inteligentų: S. Baltramaitis, K. Būga, Č.Sasnauskas, Volteris, A. Dubinskas. Raseiniškių poeto bičiulių būriui priklausė O. Malakauskaitė- Edelienė, su kuria siejasi eilėraštis „Poezija“ (1902). Tuo laikotarpiu, matyt, susipažinta su M. Tiškevičiūte: ji yra XIX a. Pabaigoje parašytos poemos Z nad Biruty Celinos prototipas.
Lietuvoje: tolesnė akademinė, bažnytinė karjera (1909-1932)
1909 Maironis tapo Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, reformavo ir atlietuvino ją, nupirko rūmus ir padovanojo seminarijai. Pasaulinį karą praleido Vašuokėnuose (su seminarija) ir Krekenavoje, 1917 kaip Lietuvos delegatas dalyvavo Berno konferencijoje. Susikūrus nepriklausomai valstybei, profesoriavo LU Teologijos-filosofijos fakultete, kurį laiką buvo dekanas. Paskelbė teologijos darbų (Žemės savastis teologijos supratimu, 1919). Šalia teologiniu disciplinų, 1922-1924 skaitė lietuvių literatūros kursą. Bažnytinė kkarjera klostėsi ne visai sklandžiai. 1912 buvo pakeltas į Žemaičių kapitulos prelatus, 1914 paskirtas Dvasinio teismo pirmininku, bet vyskupo mitros negavo, nors siekė jos du kartus: 1906 ir 1914. Intensyviai vyko kūrybinis darbas: rašė eilėraščius, poemas, vėliau dramas, ruošė ankstesnių kūrinių naujus leidinius. Bičiulystė ryšiai susiejo jį su J. Stanelyte ( jai dedikuoti eilėraščiai „Ar aš kaltas“, 1909; „Aš nežinau, graži sesutė“, 1913), paskui su A. Petkaite (jai dedikuota poema Mūsų vargai ir trys eilėraščiai 1920: „Sudieu“, „Išvažiuojant“, „Kam širdį davei“). 1926 pradėjo leisti savo lėšomis Raštų rinkinį, beveik viską perredaguodamas, pertaisydamas, bet 5 tomai apėmė ne visa, ką buvo parašęs, neapėmė ir paskutiniųjų darbų: poetas kūrė iki mirties, kuri atėjo gana netikėtai. Maironis buvo geros sveikatos, rimčiau buvo susirgęs tik 1927- 1928, tada gydėsi Vokietijos kurorte Wildungene, paskui jautėsi visiškai sveikas. 1932 VI persišaldė, buvo operuotas.
Mirė 1932 birželio 28d. Kaune, palaidotas Katedros kriptoje.
Bibliografija
Rinkinys „Pavasario balsai“ – (1895).
Poemos: „Lietuva“ (1888 m. , neišspausdinta), „Tarp skausmų į garbę“ (1895 m. , S. Garnio slapyvardžiu), „Nuo Birutės kalno“, „Janoji Lietuva“, „Raseinių Magdė“ (1909 m.), „Mūsų vargai“ (1920 m.).
Libretai: “ Kame išganymas“ (1895 m.) ir „Nelaimingos Dangutės vestuvės“ (1930 m.);
Istorinė draminė trilogija „Kęstučio mirtis“ (1921 m.), „Vytautas pas kkryžiuočius“ (1925 m.) ir „Didysis Vytautas – karalius“ (1930 m.), kurioje romantiškai idealizavo Lietuvos praeitį.
Literatūros istorijos ir kritikos darbai: „Trumpa lietuvių rašliavos apžvalga“ (1906 m.), „Trumpa visuotinės literatūros istorija“ (1926m.);
Remdamaisis daugiausia Simonu Daukantu, parašė populiarią istoriją „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (1891 m.).
Parašė nemažai ir publicistinių straipsnių, teologijos studijų. Išvertė Adomo Mickevičiaus, A. Miusė, Siuli Priudomo, Bilhanos poezijos, Rigvedos himnų.
Kaune, buvusiame Maironio name, 1936 m. įkurtas Maironio muziejus.
Vienas iš Maironio eilėraščių
MILŽINŲ KAPAI
Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;
Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja.
Nuo Prūsų šalies
Kaip sparnai debesies
Padangėmis raitosi dūmai;
Tai gaisro ugnis
Šviečia diena naktis:
Liepsnoja ir girios, ir rūmai.
Tarp tyrų plačių
Ne staugimas žvėrių;
O ne! tai našlaitės lietuvės:
Ar verkia sūnaus,
Ar bernužio brangaus,
Kurs jų nebeginsiąs pražuvęs.
Kryžiuočių seniai
Suvadinti svečiai
Į vaišes per Lietuvą traukia;
Ištroškę garbės,
Kai aušra patekės,
Išvys, ko visai nebelaukia.
Lietuvių pulkai,
Kaip apsako žvalgai,
Ties Kaunu per Nemuną plaukia;
Po kaimus šauklys
(Jo po putų arklys)
Į kovą lietuvninkus šaukia.
Klaidu tarp miškų!
Vien tik ugnys gaisrų
Per Lietuvą kelią berodo.
Užtemęs dangus
Mėto tankius žaibus;
Beklaidžiot svečiams nusibodo.
Sutrinko miškai
Lyg Perkūnas aukštai,
Ir štai netikėtai lietuviai
Tarytum ugnis,
Kad ant stogo užšvis,
Apraitė kryžiuočius užgriuvę.
O, buvo mūšys!
Apsiniaukus naktis
Jį dienai parodyt drovėjos;
Tik kūnų šimtai,
Suvartyti keistai,
Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos.
Dabar ten baisu
Ir nakčia nedrąsu!
Net vyrai aplenkti mėginą:
Esą tai senų
Kapai milžinų,
Ir kartais net pasivaidinę.
