maironio biografija

Maironis

Jonas Mačiulis, pasirašinėdavęs slapyvardžiu Maironis gyveno XIX a. pab. – XX a. pradžioje. Jis gimė ūkininkų šeimoje. Mokėsi Kaune, Kijeve, Peterburge, po to dirbo Kauno kunigų seminarijoje. Jei jis būtų visas savo jėgas ir norus atidavęs vyskupo titulo siekimui – turbūt jam tai būtų pavykę, nes prieš mirtį, jis gavo iš popiežiaus titulą ganėtinai artimą vyskupui, tačiau problema buvo tame, jog Jonas Mačiulis savo kūryboje aukštino ir gaivino lietuvių kalbą, be to, jis kritikavo ligtolinę pasaulietiškąją bei bažnyčios valdžią. Matyt vvisa tai ir jo talentas sukėlė kunigų baimę, ir tai sutrukdė jam tapti vyskupu. Tačiau jis pats senatvėje, kai jau gavo titulą priartinantį jį tarsi prie gyvenimo troškimų pasakė, kad tai jo jau nebedomina. Jis kunigo karjerą buvo pasirinkęs tam, kad priartėtų prie žmonių.

Viena iš žymesnių jo poemų „Lietuva“, kurią jis dedikavo Baranauskui, galėjo pakeisti jo gyvenimą. Baranauskas ją sukritikavo, bet tikriausiai sukritikavo labiau baimindamasis konkurento, nei išties manydamas, jog poema bloga. Baranauskas Maironiui buvo autoritetas ir galėjo atsitikti taip, kkad išgirdęs jo kritiką Maironis būtų visai pametęs poeziją, o tuomet Lietuva būtų netekusi didaus poeto, kuris be kita ko gaivino ir lietuvių kalbą bei rašė apie Lietuvos istoriją. Būtent Maironio kūryba tapo Lietuvos poezijos pasikeitimų pradžia. Iki jo poezijos nnemažai rašytojų savo kūriniams kurdavo muziką, taip jas priartindami prie tautosakos, ir kartais mokydavo kitus poemas dainuoti. Nors iš pradžių Maironio žodžiai buvo skleidžiami dainų pavidalu, tačiau vėliau jis pakeitė požiūrį į lyriką ir atskyrė ją nuo tautosakos. Svarbiausia, kad Maironis visuomet išliko poetu, ir net jei būdavo kritikuojamas, ar tuomet, kai negavo vyskupo titulo ir visuomet aukštino lietuvišką kalbą.

Tuo metu, kai gyveno poetas, siekti savišvietos tarnaujant dvasininku buvo bene vienintelis būdas. Būtent sakrališkumas yra svarbiausias Maironio kuriamo poetinio pasaulio akcentas. Tiesa, grynai religinių eilėraščių rašytojas nerašė, religija atsiskleidžia tik fone. Dievas yra ir žmogaus individualios egzistencijos saugotojas ir teisėjas. Jo akivaizdoje vyksta žmogaus gyvenimo drama. Neverta pamiršti ir to, jog Maironis buvo lietuvis, ir nepaisant jo darbo ir mokymosi kkunigystės, jis žinojo apie Lietuvos praeitį, ir pagonybę. Religiniu požiūriu jam krikščionybė, savaime aišku, užėmė nepalyginti aukštesnę vietą vertybių skalėje negu pagonybė. Bet žvelgiant iš kultūrinio požiūrio taško, kurio istorinis procesas pasirodo nevienareikšmis ir tragiškas. Krikščionybės priėmimas buvo būtinas žingsnis, kuris atvėrė galimybę įsijungti į bendrą Europos tautų civilizaciją. Deja, Lietuvai jis vyko nepalankiausiomis istorinėmis aplinkybėmis ir sukėlė esminių neigiamų padarinių. Lietuvių tauta, sukūrusi savitą pagonišką kultūrą, dėl kryžiuočių agresijos liko atskirta nuo Europos kultūros progreso, o tai savo ruožtu llėmė tautinės tapatybės dalinį praradimą. Istorinės nelemties atitaisymo viltį ir galimybę Maironis siejo su tautiniu atgimimu, kuriam lemta tarsi iš naujo pradėti kadaise nutrukusį procesą.

Žvelgiant iš vieno požiūrio taško – Maironiui svarbiau už viską buvo jo kunigystė ir jo pareigos, tačiau vertinant jo poelgius bei jo užrašus, galima suprasti, jog išties jam ne ypač rūpėjo pareigos. Taigi krikščionybė, kaip ir jo aukštos pareigos, jam tebuvo įrankiai siekiant kitų tikslų, o tai yra – poezijos. Mes galime tik džiaugtis, kad buvo toks poetas, pakeitęs Lietuvos poezijos tėkmės kryptį ir kas dar svarbiau – neleidęs apleisti lietuvių kalbos.