Maironio eilėraščio “Išnyksiu kaip dūmas” analizė ir interpretacija

Jonas Mačiulis, save vadinęs Maironiu, yra iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas. Jo kūryba apėmė eilėraščio, dainos, poemos, istorinės dramos, žanrą. Jis reiškėsi kaip poetas, istorikas, politikas. Rinkinys “Pavasario balsai” yra svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje. Vienas iš šios knygos kūrinių yra eilėraštis “Išnyksiu kaip dūmas”.

Šis eilėraštis patriotinis, jame perteikta trumpą akimirką trunkanti nuotaika, kai nenorima blaiviai vertinti mūsų gyvenimo dėsnių. Nelabai tikiu, kad toks mąstymas nuolat kankina žmogų. Lyrinis subjektas kalba savo vardu, bbūdamas depresijoje. Eilėraštyje atsispindi ryškus dvasinės būsenos nuopolis, gilėjantis liūdesys.

Kas skausmo šaltinis? Ar tai suvokimas, kad su žmogaus mirtimi viskas baigiasi? Ar kad užmirš giesmes? Manyčiau, antroji priežastis svarbesnė. Čia kalbama apie poetą- gana savarankišką, galbūt ir garbėtrošką:

Užmirš mano giesmes! Poetai kiti

Ieškos įkvėpimo brangaus;

Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,

Bet vėl kaip mane ji apgaus!

Dėl ko apgaus? Kad jaunysteje trokštama garbės, norima būti išrinktaisiais, minimiems po mirties?

Šis žmogus patekęs į minčių ir jausmų cchaosą. Bandoma ieškoti išeities, harmonijos, tačiau nesėkmingai. Antroji strofa tik paaiškina, išplečia aiškų retorinį klausimą:

Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo

O kas jų bent vardą atspės?

Gana banaliai skamba palyginimai “kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus”. Visai nemotyvuotas Sardinijos, TTėnų, Rymo minėjimas. Vietoves ar istorinius faktus buvo galima pasitinkti taip, kad skaitytojas pajaustų apibendrinančią visumą.

Menininko depresiją išduoda tų pačių teiginių kartojimas:

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?

Tie dvasios sumirgę žaibai!

“Išnyksiu kaip dūmas”- parašytas triskiemeniu metru (amfibrachiu), padedančiu perteikti sudėtingo žmogaus dramą. Eilėraštį sudaro šauktukai ir klaustukai, tiesioginių sakinių visiškai nėra. Aš manau, kad tuo jis ir unikalus. Pagrindas- šaukiamojo pobūdžio tezės. Patriotiniuose Maironio eilėraščiuose tuo jau nebesistebime. Šiame kūrinyje- nevilties akimirka. Tik akimirka, o nesusiformavusi pažiūra. Maironis buvo kunigas, jis turėjo tikėti dvasios amžinu gyvenimu. Vadinasi eilėraštyje “Išnyksiu kaip dūmas” kalba kitoks nei Maironis žmogus – netikintis Dievą.

Tai svarstančio būties klausimą žmogaus balsas, savotiškas dialogas su savimi. Čia neaptinkame ramybės, tačiau jaučiame ssavotišką požiūrį į visas problemas.