Maironio eilerastis „Mano gimtine“

Maironio eilėraščio ,,Mano gimtinė” analizė ir interpretacija

Maironis (Jonas Mačiulis) – vienas žymiausių lietuvių romantikų, tautos atgimimo dainius, taikliai, esmingai suformavęs tautos būties XIX amžiaus pabaigoje problemas, parodęs ateities perspektyvą. Jis sukūrė idealizuotą tėvynės Lietuvos paveikslą, aiškiai pasakė, kas yra lietuvis, o kas ne.

Maironio lyrika tradiciškai skirstoma į patriotinę – visuomeninę ir individualiąją – asmeninę. Individualiojoje lyrikoje gilinamasi į žmogaus asmeninį gyvenimą, jo jausmus. Patriotinėje lyrikoje jaučiama jo, kaip poeto šauklio, tautos pranašo, pozicija. Jis ragina lietuvius vieningai dirbti tėvynės llabui, nepamiršti tautos vertybių, kovoti už laisvę. Oratorinio tipo eilėraštyje ,,Mano gimtinė”, kuris yra iš rinkinio ,,Pavasario balsai”, atsispindi šios svarbios vertybės, raginančios ginti tėvynės gerovę .

Eilėraščio pavadinimas jau iš karto pasako, kad lietuviui svarbiausia yra meilė tėvynei, laisvės ilgesys ir kova už tautos gerovę. Eilėraštyje vaizdžiai atskleidžiama tėvynės praeitis, kuri palyginama su dabartimi.

Kompozicija yra darni, nuosekli ir aiški. Eilėraštį sudaro šešios strofos. Ketureilėse strofose pirma ir trečia, antra ir ketvirta eilutės yra rimuotos, jas sudaro vienodas skiemenų skaičius. ŠŠiam eilėraščiui būdinga silabotoninė eilėdara, pagrysta dėsningu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimusi eilutėje. Eilėraštyje ,,Mano gimtinė” vyrauja pasakotojo monologas, jame tarsi kreipiamasi į brolius tautiečius. Sunkiais Lietuvos laikų prisiminimais siekiama nuteikti tautą kovai už laisvę.Čia jungiamas jausminis atvirumas, emocingumas ir rracionalumas, disciplinuojantis subjektyvių išgyvenimų sklaidą.

Eilėraštyje laikas yra dvejopas: dabarties ir praeities. Situacija ,,ant ribos”- tarp čia ir ten, dabar ne jaunystės laikų žmogui sukelia įvairių jausmų. ,,Ten” ir ,,Jaunystės” laikai – praeitis, kuri sukelia skausmą, sužadina liūdnus prisiminimus, tačiau dabartis yra ,,čia”, pabrėžiama, kad sunkiausios dienos jau praeity, ir tai suteikia tam tikros vilties bei noro kovoti už laisvę, imti iš gyvenimo viską, ką tik gali.

Erdvė yra neapibrėžta, tačiau jau it pačioje eilėraščio pradžioje aprašyto nuostabaus gamtovaizdžio galima teikti, kad tai tėvynė Lietuva, kurios žemės lietuviui yra didžiausias turtas. Tačiau, galbūt ,svarbiausia erdvė yra lyrinio subjekto vidinis pasaulis, kupinas pamąstymų,m prisiminimų apie praeitį bei reginių kovoti už geresnį gyvenimą.

Eilėraštį ,,Mano gimtinė” skirčiau į tris dalis. Pirmąją dalį sudaro pirma strofa, kkurioje griežtai įvedamas dabarties laikas. Joje iškeliamas tėvynės grožis (,,ten, kur Nemunas banguoja/ Tarp kalnų, lankų”), kuris, galbūt, net perdėtas, nes, kaip žinoma, Lietuvoje aukštų kalnų ir didelių lankų nėra. Paminimas Lietuvos gamtovaizdžio pasididžiavimas – upių tėvas –Nemunas, su kuriuo galima sieti svarbiausius tėvynės praeities laikus.Toliau minima sunki krašto padėtis, kuri išryškinama vaizdingu veiksmažodžiu (,dejuoja”). Lyrinis subjektas ,,broliais vargdieniais” vadina visus tautiečius, Lietuvos žmones, pabrėžia sunkią jų gyvenimo padėtį.

Pirmos strofos paskutinė eilutė (,,Nuo senų laikų”)parodo, jog bus nusikeliama į praeities llaikus. Nejučiomis prasideda antra eilėraščio dalis, kurią sudaro 4 strofos. Pirmoje iškyla praeities, prisiminimų laikas iš paties lyrinio subjekto gyvenimo, kai tautą kamavo nežinia, kai tėvynės laisvė buvo ribojama. Antroje šios dalies strofoje nusikeliama į dar tolimesnę praeitį, kuomet dar niekas neįsivaizdavo tokios tamsios tautos ateities, jos vergovės: ,,Kai lietuvis netikėjo,/Jog belaisviu bus”). Šioje strofoje išryškinamas žmogaus santykis su gamta, kuris nuo senų laikų yra labai glaudus. Girios yra personifikuojamos (,,Girios minėjo”), sutapatinamos su žmonėmis. Ūžiančios girios simbolizuoja laisvę ir nepriklausomą lietuvių tautą, kai ji dar nebuvo paverkta, nes girios ūžia, ošia laisvai ir nevaržomai. Trečioje antros dalies strofoje vaizdingais veiksmažodžiais (,,griūva”, ,,pūva”) pabrėžiamas galingos Lietuvos praeities nykumas, istorinių vertybių merdėjimas. Čia yra ir epinių motyvų, nes milžinai yra mitinių laikų veikėjai atklydę iš labai tolimos praeities. Milžinai yra personifikuojami: ,,Verkia jų kapai”. Paskutinėje šios dalies strofoje grįžtama į asmeninio pasakotojo gyvenimo praeitį, į erdvę kupiną kančių ir nusivylimų. Toliau pasakojama tai, kaip lyrinis subjektas priprato prie sunkaus ir suvaržyto gyvenimo. Jo iškęstos ir jau pasibaigusios kančios pabrėžiamos baigtiniais veiksmažodžiais (,,užaugau”, ,,iškentėjau”). Jais parodoma, kad viskas liko praeity.Paskutinėje eilėraščio dalyje, kurią sudaro paskutinis posmas, grįžtama į dabarties laikus. Pasakotojas su skausmu prisimena sunkius praeities išgyvenimus, kurie jau virtę ,,amžina žaizda”.

Taigi, ggalima sakyti, Maironio eilėraščiai yra labai svarbūs visa lietuvių tautai, siekusiai laisvės ir garbės. Jo lyrikoje iškeliamas žmogaus vidinis jausmų pasaulis, drąsinama ir raginama kovoti. Taip pat aptariamos visuomenės problemos. Ne išimtis ir eilėraštis ,,Mano gimtinė”, kuriame raginama ginti tautos gerovę, papročius ir tradicijas, nepaisant visų patirtų kančių praeityje.