Maironis

Rašytojo gyvenimo faktai

Dubysos paupio sritis davė lietuvių tautai poetą, kuris taip ilgesingai troško „ prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų“. Poeto tėvai , seneliai ir proseneliai buvo Betygalos apylinkių gyventojai, vadinamieji „karališkieji“ valstiečiai. Nežinia tuo tarpu, kur gyveno poeto prosenelis Juozapas Mačiulis. Reikia manyt, kad jis kaip ir jo vaikai buvo valstybinio Maksvitų dvaro valstietis, turėjęs ūkį Didžkaimyje, kurį paveldėjo jo vyresnysis sūnus Kasparas Mačiulis, gimęs apie 1790 mm. Čia jį gyvenant rodo 1851 – 1855 metų inventoriai. Jaunesnysis sūnus, Adomas Mačiulis, poeto senelis, gimęs apie 1800 m., tų pačių inventorių žiniomis, gyveno Steponkaimyje, kuris vėliau atiteko kaip dalis poeto tėvo Aleksandro Mačiulio seseriai, ištekėjusiai, rodos, už jono Lukino. 1851 m. sudarytuose Maksvitų dvaro planuose Bernotų viensėdis, poeto tėviškė, figūruoja kaip atsarginė žemė, ateityje priskirsima valstiečiams. Tik, matyt, vėliau pieštuku čia įrašyta Aleksandro Mačiulio pavardė. O apie poeto motiną galima pasakyti tik tiek: ji su šeima nuo seno ggyveno Šimkaičiuose.

Poeto tėvas, mažaraštis, bet valingas ir apsukrus valstietis, buvo laisvas nuo baudžiavos ir savo padėtim bei ambicijomis nenusileido smulkiems dvarininkams. Mačiuliai palaikė artimus ryšius su M. Valančiumi.

Aleksandras Mačiulis vedė Oną Kurmauskaitę Betygalos klebono patartas. Bet ir taip Mačiulių ir KKurauskų šeimos nuo artimai bendravo. Betygalos bažnyčios metrikų knygų tėra išlikę fragmentai, bet iš jų matyt, kad, pavyzdžiui, 1802 01 19 m. Juozapas Maciulevičius (Mačiulis) krikštijo Kazimiero Kurausko iš Šimkaičių sūnų Adomą, o ir vėliau šių šeimų nariai yra ėję vieni pas kitus į kūmus. Pranciškus Kurauskas buvo ir poeto krikštatėvis.

Dar feodalinių santykiu gelmėje prasidėjęs valstiečių skaidymasis intensyviai vyko ir toliau, išsiskiriant ir labiausiai pasiturinčiam sluoksniui. Jam tad ir priklausė Aleksandras Mačiulis. Gaudamas dar baudžiavos laikais Bernotus – tarp privataus dvaro žemių išsklaidytų rėžių valaką,- jis jau, matyt, buvo turtingas žmogus. Atsiėmęs turbūt pinigais savo dalį iš tėviškės, kurią valdė, atrodo, iki ištekant seseriai, užsidirbęs dar ūkvedžiaudamas ar kokiais kitais būdais, jis jau skolina pinigų net apylinkės dvarininkams. Apie 1860 mm. jam už skolas perleidžia 3 – 4 metams Pasandarį Astrauskai, seni šio dvaro paveldėtojai. Palikęs Bernotuose Šeimininkauti giminaitę Palkevičienę, jis pats nusikelia į Pasandvarį su didžiuma inventoriaus. „stato ten devynis jungus, devynis artojus, gano savo gyvulius gerose dvaro ganyklose, ūkininkauja, pačius dvarininkus laikydamas savo įnamiais dalyje dvaro rūmų“.

Čia, Pasandvaryje, 1862 m. lapkričio 2 d. ir gimė būsimasis poetasJonas Mačiulis – Maironis. Gimė jis didelių socialinių ir politinių sukrėtimų epochoje, savo kilme susijęs su ta lietuvių valstietijos dalimi, kuri baudžiavos iir pirmųjų poreforminių dešimtmečių laikotarpiu buvo ekonominio ir kultūrinio progreso nešėja, nors, carinės Rusijos vystymosi prieštaringumų sąlygojimas, jos revoliucionizuojantis vaidmuo visuomeninių santykių raidoje ir nebuvo didelis. Baudžiavą panaikinus, ir šiai pasiturinčios valstietijos daliai atsivėrė tolesnio ekonominio stiprėjimo perspektyvos,- ilgainiui ir Bernotų savininko ūkis padidėjo dvigubai.

1863 m. sukilimas nepatraukė visos valstiečių masės. Nesidėjo į jį nė Aleksandras Mačiulis, nors išlikti visai neutralus šiame ginkluotame sambrūzdyje neįstengė. Sukilimas taip smarkiai sukrėtė visą kraštą, kad nuošaly laikytis buvo neįmanoma – kiekvienas turėjo tapti tų įvykių dalyviu – net mažajam, vos vienerių metų, Jonukui Pasandvario dvarininkaitės pasiuvo keturkampe kepuraitę – „konfederatą“ – pritarimo sukilimui ženklą.

Al. Mačiulis buvo apkaltintas teikęs paramą sukilėliams, atsidūrė kalėjime, ir jį tardė Kauno gubernatorius N. Muravjovas. Tiesa, jam pavyko išsiteisinti, bet šio konflikto su carine valdžia įspūdis neišdilo: priešiškas požiūris į carizmą nuo šiol įsigali Mačiulių šeimoje, jo tvirtai laikomasi, jis sudarė tą politinę atmosferą, kuri gaubė būsimojo poeto vaikystę.

Svarbus veiksnys, formavęs Mačiulių šeimos politinį nusistatymą, taip pat ir kultūrines aspiracijas, buvo M. Valančiaus poveikis. Mačiuliai jį patyrė ne tiktai ta forma, kaip visa ano meto Žemaitijos valstiečių masė, kuriai šio vyskupo autoritetas buvo labai didelis, bet ir dėl asmeninių kontaktų: Al. Mačiulis gerai pažinojo M. Valančių. Nuvažiavęs į KKauną, visada jį aplankydavo. Buvo pas vyskupą nuvežęs ir savo dar visai mažą Joniuką.

Mačiulių šeimos politinę atmosferą M. Valančius bus nuteikęs visų pirma požiūriu į caro valdžia. Tas požiūris, kaip žinoma, nebuvo vienareikšmis: vyskupas oficialiose pareiškimuose yra pasmerkęs 1863 m. sukilimą. Bet, antra vertus, jo plačiai varomas nelegalus lietuviškų knygų spausdinimas, net jo religinės veiklos pobūdis ir turinys, visa jo laikysena neleido užgesti carizmo valdininkų įtarimui, kad M. Valančius – tai opozicinių nusiteikimų krašte skatintojas, palaikąs „viešą ir slaptą, atkaklų priešinimąsi“ visiems caro valdžios įstatymams.

M. Valančiaus neigiamas požiūris bent jau carizmo varomą rusifikaciją ir ypač krašto pravoslavinimą buvo aiškus kiekvienam, turėjusiam su juo šiokį ar tokį kontaktą. Negalėjo šito nejausti nė Al. Mačiulis, kuris grįždavęs iš vyskupo pilnas įspūdžių, primokytas drąsiai ir kietai laikytis pasyviosios opozicijos carizmui.

Visos tos nuotaikos, kalbos, įspūdžiai, lygiai kaip ir tragiškojo sukilimo vaizdų fragmentai, neįsirėžė vaiko atmintyje rišlia ir įprasminta forma – jie vėliau tešmėžavo sąmonėje padrikais, miglotais pavidalais.

Bet vis dėlto, kad ir nejučiomis, jie formavo būsimo poeto pažiūras, paliko gilią žymę visame jo mentalitete ir buvo vienas iš esminių idėjinio jo kūrybos pagrindo komponentų. Ilgainiui iš namų paveldėtos opozicinės nuotaikos, susipynusios su kitokiais stimulais, įgaus apibrėžtų politinių pažiūrų programą. Šitoji programa bus labai nuosaiki, tolima bbet kokiam revoliucingumui, ji išreikš tik atsargią opoziciją nacionalinei carizmo politikai. Bet ji negalės apibūdinti poeto santykių su carizmu visumos: širdyje nuo pat vaikystės giliai tvyros priešiškumas jėgai, sugniuždžiusiai sukilimą, žiauriai engiančiai gimtąjį kraštą, „geležine ranka“ spaudžiančiai artimuosius,-ir tas priešiškumas įsilies į dvasinio gyvenimo podirvį, iš kurio ilgainiui ištrykš drąsos ir maištingos kūrybos versmė.

Politinių nusiteikimų pradmenys tebuvo, aišku, tik vienas iš daugelio būsimojo poeto pasaulėžiūros ingredientų, kurių formavimąsi lėmė šeimos aplinka, daugiausia sąlygojanti žmogaus charakterio, jo idėjinių simpatijų ir antipatijų kryptį – arba skatindama ir paremdama, arba sukeldama prieštaravimų dvasią, savo nepriimtinumu individui veikdama kaip faktorius, ugdantis psichologines bei idėjines vertybes, priešingas toms, kurios vyrauja šeimoje.

Būsimojo Maironio santykis su šeima buvo grynai pozityvus, dėl to čia susiklosčiusių ryšių, papročių, gyvenimo būdo skatinantis poveikis augančiam žmogui galėjo būti labai stiprus. Jo asmenybės brendimą lėmė valstietiška lietuviška Mačiulių šeimos buitis ir kultūra.

Tos kultūros pagrindą sudarė liaudinė tradicija. Nuo pat lopšio poetas girdėjo turtingą ir raiškią kalbą, kuria išmoko tarti pirmuosius žodžius: tai buvo aukštaičių vakariečių – šiauriečių tarmė. Jį gaubė tautosakos grožio ir fantastikos stichija. Tačiau ji turbūt nebuvo, kaip to esame pratę laukti, labai artimai susijusi su motinos asmeniu, kuris veikiausiai dėl savo kuklumo, tylumo ar blankumo kažkaip neryškiai poeto

vaikystės paveiksle, iškylančiame mums iš negausių literatūroje užfiksuotų prisiminimų. Sako ją buvus atsidėjusią šeimininkę, ne per daug tesirūpinusią savo vaikais, pavedusią juos auginti auklėms giminaitėms. Savo auklę – Oną Palkevičienę – Jonukas labai mylėjo. Tai buvo gyva, energinga mergina, dainininkė ir pasakotoja, pirmoji jo skaitymo mokytoja.

Bet ryškiausia figūra Mačiulių namuose buvo tėvas – veiklus ir energingas. Jis lėmė šeimos buities charakterį – būdingos ano meto pasiturinčio valstiečio buities, kur pynėsi ir konservatyviosios gyvenimo formos, ir naujų, kapitalistinių santykių pagimdyti reiškiniai. <

Arklių Mačiulis augindavo nedaug – dvejetą ar trejetą: didesnę ūkio darbų dalį atlikdavo du jaučių jungai. Melžemų karvių būdavo 8 – 9. Valgyti darbininkams duodavo gerai, tačiau darbo visiems užtekdavo. Ir pats šeimininkas būdavo labai darbštus, mažai temiegodavo. Reikėjo ne tik visus javus iškulti spragilais, bet ir į malūną Mačiulis grūdų neveždavo. Jis savo namuose turėjo įsitaisęs dvejas girnas, kurias bernai per žiemą sukdavo. Tuo laiku jis pats sukdavo nagines ar joms sukdavo šniūrelius. Su naginėmis į bažnyčią eidavo ir jjo paties vaikai; tik prie miestelio persiaudavo bateliais. Tų pačių metų derliaus javų jis niekada neparduodavęs, užtat, kai kartą Mačiulio amžiuje pasitaikė badmetis, jis ne tik sušelpęs savo kaimynus, bet nemaža grūdų pardavęs miesteliui ir už tai paėmęs gražaus pinigo.

Savo įįgytą turtą Mačiulis stropiai saugojęs. Kad jo arklių ir raguočių kas nepavogtų, jis pats ir bernai miegodavo ant tvartų. Šiaip jis nė su kuo nesibardavęs. Al. Mačiulis buvo praktinė veiklos žmogus, kietai saugojęs savo naudą. Bet šiaip jis mėgdavo ir mokėdavo bendrauti su žmonėmis, turėjo įgimtų organizacinių ir diplomatinių sugebėjimų, išvedusių jį iš siauros, uždaros ano meto valstiečių buities. Jis garsėjo įgimtu protu, nusimanydavo ūkio darbuose, mokėjo skiepyti medelius, buvo prityręs bitininkas. Apsukrus ir sumanus valstietis pageidaujamas ir gretimuose dvaruose. Jis turėjo pažinčių su Raseinių valdininkais, jiems padedant, vaduodavo jaunikaičius rekrūtus nuo karo tarnybos – tais reikalais važinėdavo ir į Kauną. Bet nesvetimi jam buvo meniniai polinkiai bei prašmatni fantazija: jis turėjo gerą balsą, buvo garsus dainininkas. Visos apylinkės nuostabą kkeldavo dresuotojas arklys, kurį Mačiulis išmokė šokti.

Jau žymiai vėliau dominuojančius tėvo bruožus galima bus atsekti sūnaus charakteryje – ypač dėstant akademijoje, rektoriaujant Kauno seminarijoje, kur taip akivaizdžiai reikšis diplomatiniai bei organizaciniai sugebėjimai, suteikdami jo asmeniui ne visados simpatingų bruožų, atskleisdami jo prieštaringą veiklą, kur taip keistai susipynė gyvenimiškoji ir kūrybinė meninė plotmės. Bet, antra vertus, tėvo charakterio struktūra atsilieps ir jo kūrybinėje individualybėje ryškiomis valingumo ir energijos apraiškomis.

Mačiulių šeima nebuvo užsisklendusi tik siauroje patriarchalinėje valstiečių buityje, jos kultūrinis atkirtis nesibaigė ssu tradicine liaudies kultūra. JI priklausė tam šviesiam ano meto valstietijos sluoksniui, kuriame gyvo atgarsio rasdavo anų laikų lietuvių literatūra. Tėvas buvo raštingas žmogus, mokė vaikus rašto nuo pat mažumės – ne tik Jonuką, bet ir visas tris dukteris: Prancišką, Marcelę, Kotryną.

Knyga nebuvo retas svečias Mačiulių namuose. Važinėdamas su reikalais į Kauną, tėvas jų parveždavo. Knygų jiems nebuvo sunku gauti, nes per Raseinius anuomet ėjo visa kontrabanda iš Prūsų. Nežinia, kokių lietuviškų knygų bus buvę anuomet Mačiulių namuose – apie tai galima tik spėlioti. Bet reikia manyti, kad, be religinio turinio knygelių, ten būta ir kitokios literatūros: liaudžiai skirtų ar jai prieinamų knygų tuomet pasirodydavo ne taip jau maža. Nėra abejonės, kad Mačiuliai turėjo ir pagarbiai saugojo M. Valančiaus knygas.

Mačiuliai materialiniu atžvilgiu nuo dvaro nebuvo priklausomi – gal net priešingai: Al. Mačiulis, kad ir valstietis, bet turtingas ir savarankiškas, jautėsi pranašesnis už ekonomiškai smunkančius dvarininkus ir šlėktą. Prieš juos jis mėgdavo net pasipuikuoti savo valstietiškumu. Įdomi detalė: dvarininkus Mačiulis maloniai priimdavo, juos vaišindavo, tačiau tada jis apsivilkdavo paprastus kailinius, nors turėdavo ir ištaigingesnių rūbų. Tada savo menkavertiškumo jausmo, galėjusio kilti luominės diskriminacijos pagrindu, aišku, nebuvo.

Tačiau žymesnės įtakos Mačiulių šeimos kultūrai kontaktai su dvaru nepadarė. Jų šeimos kalba buvo lietuvių: čia iir aukštesniosios lietuvių kultūros daigai šaknis buvo suleidę, Tiesa, Al. Mačiulis mokėjo lenkiškai, pamokė šios kalbos ir paaugančius savo vaikus, bet tik dėl to, kad ano meto sąlygomis tai buvo būtina, norint bendrauti su šviesuomene. Tačiau niekada neprarasta sąmoningo ryšio su savo tradicija ir kultūra.

Šitoji tradicija ir kultūra įspaudė tvirtas žymes besiformuojančioje vaiko pasaulėžiūroje. Vėliau gyvenimas daug ką stengsis formuoti ir keisti savaip, bet niekad nepajėgs išdildyti to, kas įsirėžė imlioje ir jautrioje aplinkos poveikiams vaikystėje metų psichikoje.

O susidūrus su priešingos linkmės veiksniais teko anksti – tik pradėjus lankyti valdinę mokyklą, kuri visomis jos disciplinoje buvusiomis priemonėmis stengėsi skiepyti oficialiąją carinės imperijos ideologiją, griauti tai, kas vaikui buvo įdiegta lietuviškoje valstiečių šeimoje.

Mačiulių Jonukas pateko i svetimą tiek socialiniu, tiek kultūriniu atžvilgiu aplinką. Kauno gimnaziją tėvai pasirinko, matyt, dėl to, kad Šiauliai buvo sunkiau pasiekiami. Į Kauną važiuodavo arkliais iki Vilkijos, o toliau – garlaiviu. Užtat mokestis už mokslą Kauno gimnazijoje buvo didesnis negu Šiaulių: 1874 m. Kauno parengiamojoje klasėje reikėjo mokėti per metus po 30 rb., kitose klasėse – po 40 rb., o Šiauliuose tuo pačiu metu – parengiamojoje klasėje 24 rb., kitose – 30 rb.

Prieš stodamas į gimnaziją, Jonukas bene pusmetį mokėsi vidurinėje mokykloje, greičiausiai Betygaloje, kur jis galėjo ggyventi pas motinos gimines. Paskui jį per vasarą mokė vienas Pasandvario Astrauskų. Suprantama, kad pasiruošimas egzaminams buvo menkas. Vaiką priėmė į parengiamąją klasę.

Tėvai apgyvendino jį Betygalos apylinkės bajoro našlės Juzefos Nešukonienės bendrabutyje. Pradžioje mokslas Jonukui sekėsi menkai: rusiškai jis nemokėjo, tad, liko toje pačioje parengiamojoje klasėje antriems metams. Užtai paskui jis visą laiką mokėsi gerai ir sklandžiai žengė iš klasės į klasę. Dar parengiamojoje klasėje jis išsiskyrė matematiniais sugebėjimais, matyt, paveldėtais iš tėvo. Užtat jį mėgęs mokytojas G. Izmailovas lemdavęs Mačiuliui aukštąją karjerą.

Gimnazijoje Jonas turėjo ypač gerą draugą Antaną Vytartą. Jis buvo metais jaunesnis už Joną Mačiulį. Jų abiejų gimimas pažymėtas ta pačia 1863 metų tragedija. Su Antanu santykiai buvo itin nuoširdųs: jiedu Kaune gyveno viename bute, o atostogų metu tai Jonukas viešėjo Vytartuose, tai Antanas Mačiuliuose.

Jonas Mačiulis, baigęs 4 klases, norėjo stoti į kunigų seminariją, ir tik griežtas tėvų noras, kad sūnus baigtų gimnaziją, jį nuo to sulaikė.

Tik čia, aukštesnėse klasėse, išaugus iš vaikystės amžiaus, apsibrėžia, susiformuoja interesai, klostosi pagrindiniai individualybės bruožai.

Šeštoje klasėje staiga atbunda literatūrinis talentas, humanitariniai interesai. Jonas pasižymi rašomaisiais darbais, literatūros dalykai pasidaro labiausiai dominanti sritis. Jo rašinys „Apie draugystę“ literatūros mokytojo dėmesį: taip parašyti galįs tik subrendęs, gyvenimą pažįstantis žmogus. Gal šiuo metu parašomi

ir pirmieji eilėraščiai lenkų kalba, kuriuos vėliau, seminarijoje, pradėjęs rašyti lietuviškai, sudegina.

Suprantama, kad iš visų dėstomų dalykų labiausiai dabar turėjo dominti literatūra. Tačiau literatūros dėstymas carinėje gimnazijoje buvo sutvarkytas taip, kad jis negalėjo patenkinti iškilusių poreikių, negalėjo pasotinti dvasinio alkio ir patenkinti tų troškimų, kurie dabar jame sukilo.

Literatūrą J. Mačiuliui penktoje klasėje dėstė Peterburgo universitetą baigęs N. Krylovas, šeštoje ir septintoje – A. Pigulevičius, o aštuntoje – S. Vesinas, – abu pastarieji taip pat Peterburbo universiteto auklėtiniai. Kokie jie buvo mmokytojai ir kaip jie literatūrą dėstė, žinių nėra, bet, kiek matyti iš vėlesnės Maironio kūrybos, jis didžiai vertino rusų literatūros išraiškos grožį, o idėjinis tematinis jos aspektas taip ir liko jam gana tolimas.

Kauno gimnazijoje aukštesnėse klasėse J. Mačiulis „ pergyveno rimtų abejojimų dėl tikėjimo“. Galimas daiktas, kad į jo rankas buvo pakliuvusi viena kita populiari anuo metu draudžiama knygelė, aiškinanti gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius kitaip negu mokykloje, pagrįsta materialistine pasaulėžiūra. Bet šitai nepaliko poeto sąmonėje kokių nors pastebimų pėdsakų. <

Stipriausia atsvara mokyklos skelbiamai ideologijai buvo, be abejo, ryšiai su tėviške, šeima. Atostogų metu parvažiuodamas į Bernotus, jis tuoj pasinerdavo į tą patį gyvenimą kaip ir vaikystės metais. Tėvai, mylinčios seserys, kurios „takus nutrypdavo bėgiodamos į lauką už viso kilometro bbroliuko pasitikti, laiku atvažiuojančio pamatyti“ , buvo pagrindinė jungtis su gimtuoju kraštu ir jo žmonėmis. O čia dar plačioji Mačiulių giminė – dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės! Mačiulis turėjo penkias ištekėjusias seseris, Mačiulienė – keturis brolius ir tris seseris. Visi tie giminės gyveno Betygalos, Raseinių ir Šiluvos valsčiuose, su visais giminiuotasi, lankytasi vienų pas kitus.

Visa širdimi gyventa ir džiaugtasi gimtosios žemės grožiu. Jaunuolis vaikščiodavo Dubysos pakrantėmis, klaidžiodavo žydinčiais Krišnovės, Lunknios krantais, nueidavo į artimą Nugaros piliakalnį. Mėgdavo klausytis apsilankančio į Bernotus senuko Kvieslio pasakojimų apie senovę. Mačiulių namuose dažnas svečias būdavo motinos pusbrolis knygnešys Jonas Vaičius, matyt, didelį įspūdį daręs būsimam poetui: jo pavarde Maironis pavadino vieną iš savo poemos „Tarp skausmų į garbę“ veikėjų.

J. Mačiulio seserys buvo pasimokiusios tik vvienuolių dominikonų mokykloje Raseiniuose. Jonukas stengėsi papildyti gausias jų švietimosi spragesne tik dažnai koresponduojamas su seserimis, bet dar atostogų metu pamokydamas jas istorijos, geografijos ir kitų dalykų. Vasaromis ruošdavo į gimnaziją ir kaimynų vaikus.

Paskutiniuosius gimnazijoje praleistus metus, paskutiniąsias vasaras jam nušvietė jaunuoliška meilė gražiai, linksmai Teklei Navickaitei, kaimyno dvarininko dukteriai. Su Alfredavo Navickais Mačiuliai artimai bendravo, todėl ir vaikams suartėti buvo lengva. Parvažiavęs atostogų, Jonas kartu su Tekle eidavo pasivaikščioti, į viešnages, į pasilinksminimus ir šokius. Teklei ši meilė ji lliko gyva iki pat senatvės – su pietizmu ir šiluma ji prisiminė ją dar amžiaus pabaigoje kaip šviesiausią, giliausią išgyvenimą, atpažindama save vėliau išgarsėjusio poeto kūryboje. Gilią žymę ji paliko ir Maironio dvasioje, po dešimties metų atgimusi poetizmu Marinės paveikslu poemoje „Tarp skausmų į garbę“, įsiliejusi į „Jaunosios Lietuvos“ Jadvygos vaizdą. Ar tik ne dėl šių išgyvenimų Jonas Mačiulis atsisako stoti į kunigų seminariją, į kurią taip veržėsi dar prieš keletą metų, ir išvažiuoja į universitetą? Tačiau nepaisant jausmų, kurie traukė jį prie gražiosios kaimynės, nepaisant merginos tėvo, kuris pritarė jų draugystei, jis vargu ar norėjo susirišti su ja kokias nors įpareigojančiais saitais. Prieš jį vėrėsi per daug plačios perspektyvos, kad galima būtų svajoti įplaukti į ramų uostą, dar neišbandžius jėgų gyvenimo kovoje.

Gimnaziją jis baigia 1883 m. pavasarį – „Aušros“ pasirodymo metais. Brandos atestate pažymiai ne ypatingai geri: daugiausia turėjo ketvertų, o graikų kalbos ir fizikos bei matematinės geografijos – po tris; egzaminų metu prisidėjo dar lotynų kalbos trejetas ir tik iš tikybos gavo vienintelį tradicinį penketą. Matyt, gabaus jaunuolio interesai turėjo aiškų profilį: jie buvo pakrypę lietuviškųjų dalykų kūrybinių bandymų linkme, o gimnazijoje mokomieji atsidūrė antrame plane.

Stipriai išryškėjusi interesų kryptis, tai, ką drąsiai galime vadinti pašaukimu, apsprendė ir tolesnį jjo žingsnį – literatūros studijas universitete – žingsnį, labai neįprastą anų laikų valstiečio vaikui lietuviui.

Tėvas jo pasirinkimo nevaržė, žadėdamas išleisti sūnų į „ kokį jis tik nori mokslą“. Žinoma, svajota apie kunigo kelią; priimtina atrodė dar ir inžinieriaus profesija: pats Aleksandras Mačiulis buvo gabus tiltų statytojas. Bet sunku įsivaizduoti, kad šis pasirinkimas būtų buvęs tėvams prie širdies. Galimas dalykas, kad tarp jų ir sūnaus iškilo net konfliktas – kaip kitaip išaiškinti tą aplinkybę, kad Jonas studijuodamas Kijeve, su namiškiais gal net nesusirašinėjo. Net po metų nepranešė jiems metąs universitetą ir stojąs į kunigų seminariją.

Studijoms Jonas Mačiulis pasirenka Varšuvos universitetą. Vakarų krašto gyventojai, norį jame mokytis, turėjo gauti specialų leidimą iš generalgubernatoriaus. Tad Jonas kreipėsi pagal reikalaujamus formalumus į Kauno gubernatorių, prašydamas tarpininkauti. 1883 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus generalgubernatorius išduoda raštą, kuriuo Jonui Mačiuliui leidžiama stoti į Varšuvos universitetą.

Tačiau jis nuvažiuoja ne į Varšuvą, o į Kijevą. Autobiografijoje Maironis rašė: „.norėjau važiuoti į Varšuvos universitetą, bet, negavęs leidimo, pateko į šv. Vladimiro universitetą Kijeve.“ Leidimą jis buvo gavęs. Bet dar liepos 11 d. J. Mačiulis buvo padavęs dokumentus į Kijevo universitetą, kur specialių leidimų nereikalauta, o jau rugpjūčio mėnesį buvo priimtas į Istorijos ir filologijos fakultetą, kur jį „masino literatūros mmokslas“.

Istorijos – filologijos fakultetas, į kurį 1883 m. rudenį įstojo J.Mačiulis, buvo mažiausiais universitete: iš 1709 studentų medicinos fakultete buvo 990, teisės – 304, fizikos – matematikos – 253, o istorijos–filologijos – tik 162. Literatūros dėstymui ir apskritai filologijai fakultete skirta mažai dėmesio: klasikinę filologiją dėstė doc. J. Kulakovskis ir doc. F. Mucenko. Prof. P. Pavlovas skaitė meno istoriją ir teoriją, bet, kaip matyti iš jo darbų, daugiau domėjosi bendraisiais istorijos klausimais. Vakarų Europos literatūrą – viduramžius ir Naujuosius laikus – skaitė doc. N. Daškevičius, slavų filologiją – doc. T. Florinskis, o rusų filologiją – prof. A. Sobolevskis, domėjęsis kalbos istorijos ir gramatikos klausimais. Nebuvo kursų, susijusių su gyvuoju literatūros procesu, bent tai metais visiškai nebuvo skaitomi žymieji rusų literatūros autoriai. Suprantamas todėl nusivylimas, su kuriuo paskui J. Mačiulis kalbėjo:“. tiesiog nieko nebuvo pirmame kurse mokytis nei apie literatūrą, nei apie poeziją“.

Tačiau Kijeve praleisti metai vis dėlto nepraėjo veltui. Vargu ar jie praplėtė kiek literatūrinį Maironio akiratį, bet čia jis turėjo progos pastudijuoti istoriją, kuria domėjosi dar gimnazijoje, susipažinti su moksline metodologija. O istorijos dalykų jis klausė – tai rodo kad ir išlikę vidurinių amžių istorijos kurso, skaityto prof. Fortinskio 1883/84 m., užrašai, tais pačiais metais įsigyta Kijevo istoriko

V. Antanavičiaus knyga.

Kijevo universitetas brandino poeto domėjimąsi gimtojo krašto istorija, davė metodo pagrindus, supažindino su problematika ir naujausiąja literatūra. Universiteto pėdsakai bus ryškūs po keleto metų parašytuose „ Apsakymuose apie Lietuvos praeigą“ – čia bus remiamasi Kijevo istorikų darbais ir drauge su jais ne kartą bus aštriai polemizuojama.

Šalia akademinių studijų Jonas Mačiulis bandė įsitraukti į platesnių visuomeninių interesų ratą: būsimasis Maironis, prisidengęs pseudonimu Narodnyj Učitel, pasiuntė iš Kijevo 1884 m. laikraščio „Novoje Vremia“ redakcijai laišką lietuvių spaudos draudimo klausimais ir ttas jo laiškas be jokių pakeitimų ar praleidimų buvo išspausdintas. Tarp visų straipsnių J. Mačiulio atrodo tiek kuklios apimties, tiek ir turinio. Tačiau, pasekant bręstančio poeto biografiją, yra svarbus pats faktas, kad atbudo žmogaus visuomeninis aktyvumas, išryškėjo noras pačiam įsitraukti, nors dar ir nedrąsiai, į savo meto visuomeninę kovą.

Tuo metu jam turbūt paaiškėja, kad, stodamas į humanitarinių studijų kelią, jis esamomis sąlygomis negalės pasiaukoti nacionalinės kultūros darbui: rašytojas tautoje, kuriai uždraustas raštas! Mokytojas ir mokslininkas krašte, kuriam neleista turėti savo mmokyklų!

J. Mačiuliui teko rinktis: ar vieną iš „laisvųjų profesijų“ – gydytojo, advokato, kurioms nebuvo nei polinkio, nei psichologinio pasiruošimo, bet kurios garantavo teisę likti savame krašte; ar pagaliau kunigo kelias,- juk su šia mintim susigyventa nuo pat vaikystės, ir šito ttroško mylimi savieji. Pasaulėžiūrinių kliūčių antrojo kelio pasirinkimui nebuvo. O šiaip – žmogus su jau išryškėjusiu neabejotinu polinkiu į literatūrą, su poeto talentu – kur jis galėjo tikėtis anuomet geresnių sąlygų? Jis negalėjo numatyti, kad tai turės skaudžių pasekmių dvilypiame poeto – kunigo kelyje.

Mesti studijas jis apsisprendžia palyginti greitai – išklausęs vos vieną semestrą: 1884 m. sausio 20 d. J. Mačiuliui išduodamas pažymėjimas, kad jis paliekąs universitetą savo paties noru. Grįžti namo į kaimą nesiryžta, nes nežinotų ką pasakyti savo artimiesiems, o be to, ką jis ten veiktų. Todėl tuo tarpu lieka gyventi Kijeve, o paskui išvažiuoja į H. Žurakovskio dvarą Samhorodoką mokyti jo vaikų. Ten jis gyvena iki vasaros pabaigos. Namų mokytojo darbas buvo trumpas, laikinas stabtelėjimas. Balandžio mmėnesį jis pasiunčia dokumentus į Telšių (Kauno) Romos katalikų seminariją.

Po vasaros atostogų J. Mačiulis grįžta į Betygalą jau klieriku, nustebindamas ne tik kaimynus bei pažįstamus, bet ir namiškius: tėvams jis nė nebuvo užsiminęs metąs universitetą.

Seminarijoje jis sutinkamas taip pat išskėstomis rankomis. Tuometinis rektorius J. Račkauskas labai vertino kiekvieną kandidatą į kunigus, baigusį gimnaziją, o juoba tokį, kuris dar ir universitete yra buvęs.

Ketveri seminarijoje praleisti metai ( 1884 – 1888 m. ) būsimajam poetui buvo vaisingi, nors jo asmenybę maitino aanaiptol ne oficialusis seminarijos dvasinis penas. Gabiam, visą gimnazijos kursą išėjusiam jaunuliui seminarijos mokslai neatėmė nei daug jėgų, nei laiko, bet ir nepraturtino jo intelektualinio bagažo. Čia dėstomi dalykai negalėjo ugdyti jo talento ir kūrybiškumo. Netgi artimiausi jam šiuo atžvilgiu dalykai – literatūros istorija bei teorija – buvo einami pagal vidurinių mokyklų vadovėlius, tuos pačius ar panašius, iš kurių jis mokėsi gimnazijoje, o dėstė tos pačios Kauno vyrų gimnazijos jaunesniųjų klasių rusų kalbos mokytojas Čikilevskis. Beje, brandos atestatus turintiems nebuvo privalu klausytis tų dalykų, kurių jie buvo mokęsi gimnazijoje: rusų ir lotynų kalbų ir Rusijos istorijos. Tereikėjo lakyti egzaminus. Jonas Mačiulis iš vadinamųjų „rusiškųjų“ dalykų (rusų kalbos bei literatūros, Rusijos istorijos ir geografijos) visuose kursuose egzaminus laikė labai gerai.

Poeto brendimui didelę reikšmę galėjo turėti lietuvių kalbos mokymas. Jam būnant seminarijoje, homiletiką (pamokslų skaitymo meną) ir kartu lietuvių kalbą dėstė A. Karosas (iki 1885 m. ) ir K. Jaunius ( nuo 1885 m. ). Pas A. Baranauską, dėsčiusį lietuvių kalbą iki 1884 m., J. Mačiuliui mokytis neteko. K. Jaunius vertino būsimą Maironį ir klierikams minėdavo kaip gabų, mylintį lietuvių kalbą vyrą. Tik dėl vieno dalyko jam priekaištaudavo: „Jis nežino, kas yra priegaidė. Ir nesupranta.“

Visas nuo oficialių seminarijos mokslų ir pareigų atliekamas llaikas buvo skiriamas lituanistinių dalykų, ypač Lietuvos istorijos, studijoms, poetinei kūrybai, platiems ryšiams su draugais, dalyvavimui lietuvių visuomenės gyvenime, spaudoje. Tai buvo šiuo laikotarpiu tikrasis J. Mačiulio gyvenimas.

Seminarijoje jis sroveno neregimas, visiškai svetimas, netgi priešiškas oficialiajai jos atmosferai, kurioje viešpatavo lenkiškoji bajoriškoji kultūra. Apie tai ne kartą su apgailestavimu ir pasipiktinimu rašė ano meto lietuvių spauda. Bet klierikus jau buvo pasiekusios tautinio sąjūdžio idėjos. Tiesa, seminarijoje jos plito iš lėto ir nedrąsiai, slegiamos ne tiktai bendrųjų carizmo sąlygų, bet dar ir seminarijos vadovybės draudžiamos ir persekiojamos. Tautinio sąjūdžio idėjų pagauti jaunuoliai bendravo, svarstė tautos žadinimo klusimus – o ar tas bendradarbiavimas buvo šiuo metu įgavęs kokias nors organizacines formas, ne toks jau esminis dalykas. Bet žinome, pavyzdžiui, iš Vaižganto, ir iš paties Maironio, kad jo seminarijoje parašyti eilėraščiai sklido tarp draugų; J. Šimaitis 1888 m. spaudoje mini dar nepaskelbtus „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“, rašydamas, jog „p. Zval. esąs parašęs visai tinkamą Lietuvos istoriją, kurią reikėtų pasirūpinti išleisti“. Su kai kuriais iš anksčiau minėtų būrelio narių J. Mačiulį siejo artima draugystė (su A. Jakštu, anksti mirusiu J. Šimaičiu, iš dalies su J. Tumu), per kitus jis vėliau siuntė savo raštus: P. Urbonavičius tarpininkavo spausdinant „ Apsakymus apie Lietuvos praeigą“. K. Pakalniškis –– poemą „Tarp skausmų į garbę“.

Šis giliai paslėptas seminarijos gyvenimo srautas siejosi su tuo, ką J. Mačiulis rasdavo, parvažiavęs atostogų į tėviškę, kur jis vėl susitikdavo su ta pačia, nuo vaikystės įprasta, sava ir mylima aplinka. Tėviškėje lankydavosi ir draugai: artimiausieji A. Vytartas, J. Šimaitis, be to – Mykolas Prielgauskas, Silvestras Paneris, Vladas Bortekičius. Mačiuliams nesunku ir miela buvo vaišinti gausius svečius: 15 – 20 karvių, didelis sodas, 15 avilių – pieno, medaus, obuolių būta apstu. Maudytis visi važiuodavo į Lukenę, dainų, juoko, klegesio ir disputų būdavo pilni Bernotai. Kartais ir pats Mačiulis nuvažiuodavo paviešėti ar pas A. Vytartą, arba pas S. Panerį, kurio tėvai nuomojo Liktėnų dvarą, 10 km. Nuo Bernotų. Reikia manyti, kad jaunuoliai aplankydavo ir T. Daugirdą, žinomą archeologą ir etnografą, kurio senienų muziejus Plemborgo dvare, netoli Ariogalos, tuo metu buvo plačiai pagarsėjęs. Pasiekdavo gal ir garsiuosius D. Poškos „Baublius“.

Šitokioje tad seminarijos metų atmosferoje susidarė sąlygos realizuoti susikaupusią jaunatvės energiją, neramias svajones, brandintas dar aukštesnėse gimnazijos klasėse. Būsimasis Maironis kaip ir visa ano meto inteligentija rūpinasi pažinti lietuvių literatūrą, filologiją, tautosaką. Bet pagrindinis dėmesys tenka Lietuvos praeities studijoms.

J. Mačiulio „ Apsakymai apie Lietuvos praeigą“, parašyti 1886 m. ir išleisti 1891 m., buvo pirmoji ištisinė Lietuvos istorija, parašyta

lietuvių kalba.

J. Mačiulio „ Apsakymai“ yra kompiliacinio pobūdžio. Plona knygelė, parašyta labai jauno žmogaus, niekada specialiai istorijos nestudijavusio, nepretendavo į originalų mokslo veikalą. Ji skirta eiliniam skaitytojui – pratarmėje autorius rašo: „Atsitikimų išguldinėjime rūpinaus kiek galint prisitaikyti prie išgalių ir išmonės paprastų žmonių ir nelakioti aukštai; mokslo vyrai gal kada plačiau ir geriaus aprašys mūsų tėvų veikalus ir akyliaus ištyrinės tamsias ir neaiškias vietas mūsų tėvynės istorijos.“ Knygelės tikslas – „ supažindinti savo brolius su jų praeiga ir parodyti lietuviams, jjog jų istorija verta pažinimo“.

Rašydamas „Apsakymus“, J. Mačiulis turėjo išsiaiškinti savo santykį su trimis pagrindinėmis Lietuvos istoriografijos kryptimis: su oficialia carine istoriografija, lenkų kalba rašytais romantikų darbais ir su lietuviškąja istoriografija, kurios žymiausias atstovas anuo metu tebebuvo S. Daukantas.

J. Mačiulio santykis su lenkų kalba rašytąja XIX a. pradžios istoriografija yra kitoks nei su oficialia carine opozicija. Susidomėjimas Lietuvos istorija čia tiek didelis ir tiek artimai susijęs su lietuvių tautinės sąmonės formavimusi, kad nieko negali stebinti, jog šių istorikų darbais rėmėsi aauganti lietuvių istorijos mokykla. Joje pateikiama gausi medžiaga apie Lietuvos praeitį, kultūrą, mitologiją traukė ir žavėjo lietuvių inteligentiją per XIX amžių. Toji medžiaga ne visai autentiška, ten istoriniai faktai pinasi su išmone, fantazija, legenda, bet juose sukurtas senosios Lietuvos paveikslas žžavėjo savo didybe, heroika, romantiniu poetiškumu.

Ryškiausiai J. Mačiulis skiriasi nuo ankstesnės Lietuvos istoriografijos bendru Lietuvos istorijos proceso suvokimu. Jis yra pirmas Lietuvos istorikas, kuris paseka tautos kelią nuo tų laikų, kai ji iškilo iš priešistorinių amžių glūdumos, iki pat savo gyvenamojo meto, suvokdamas šį procesą kaip ištisinį ir nenutrūkstamą. Tuo tarpu populiarieji feodalizmo epochos istoriografai, kuriuos su J. Mačiuliu sieja senosios Lietuvos idealizacija, į Lietuvos istoriją žiūrėjimo kaip į užbaigtą procesą, jo baigme laikydami, pareinamai nuo savo bendrosios koncepcijos, vieną ar kitą istorinį įvykį.

J. Mačiulio „Apsakymai“ yra pirmasis veikalas lietuvių istoriografijoje, susiejęs visą lietuvių tautos kelią nuo pačių seniausių laikų su dabartimi, jame lietuvių tautos istorija traktuojama ne tiktai kaip medžiaga, bet dar ir nepasiekusi tų savo viršūnių, kurias ji ggalinti pasiekti. Išaugusiam romantinės Daukanto, Narbuto, Kraševskio istoriografijos dirvoje J. Mačiuliui artimi buvo senovės poetizacija, senovės kultūros ir heroikos kultas, tačiau jis neapsiribojo vien konstatuodamas senovėje sukurtų vertybių nuopuolį, bet jau įžiūrėjo ir naujų vertybių augimą.

Lietuvos istorijos rašymas tebuvo tik viena iš daugiapusės J. Mačiulio veiklos sričių. Drauge jis atidžiai seka pirmuosius lietuviškus laikraščius, juose bendradarbiauja.

Stambiausias J. Mačiulio straipsnis šiuo metu yra išspausdintas „Aušroje“ ir skirtas sorbų-lužitėnų folkloristui ir etnografui, tautinio sąjūdžio veikėjui J. E. Smoleriui.

Pietryčių ir Vidurio Europos tautų nnacionaliniu sąjūdžiu lietuvių inteligentija domėjosi, stengdamasi pasinaudoti jo patirtimi, pasimokyti. Šiam judėjimui išaukštinti bus skirtas ne vienas Maironio poezijos posmas, bet jau ir „Aušros“ laikais jis atidžiai stebi anų tautų gyvenimą. Savo „Apsakymų“ pabaigoje rašo: „Viduryje XVIII amžiaus pradeda pabusti iš miego nuvergti, prispausti ir bemažo kone ištautinti vakariečių slavai, ypatingai Serbai ir Čekai. Jie pradeda darbuotis apie pakelimą savo tautos dvasios ir apie savo liežuvį. Tas naujas sujudėsimas atranda ir tarp lietuvių nekuriuos kariautojus.“ Šio domėjimosi išraiška yra ir minėtasis straipsnis apie J. E. Smolerį.

J. Mačiulis taip baiminasi dėl socialinio antagonizmo aštrėjimo, kad jam net straipsniai, nukreipti prieš bajorijos, dvarininkų sulenkėjimą, atrodo dvelkią pavojingu liberalizmu, ir „Aušros“ redakcija gauna jį raminti: „Mes nešaukeme ant lenkų! Mes pasakome tik teisybę. Patys savo akimis matėme, kaip nekurie mūsų vietiniai svetimgenčiai prieš bajorus, į lietuvystę linkusius, intriguoja.“ Iš tikrųjų Maironio požiūris į sulenkėjusią dvarininkiją niekuo nesiskyrė nuo „Aušros“ požiūrio: ir jis troško matyti dvarininkus, įsijungusius į tautinį sąjūdį, remiančius lietuvių spaudą, mokslą, švietimą, ir jam, kaip visam buržuaziniam šio judėjimo sparnui, dvarininkija atrodė potencialus sąjungininkas. J.Mačiulio baiminimasis dėl „Aušros“ požiūrio į lenkišką dvarininkišką visuomenę – tai viena iš gana dažnų konservatyvizmo apraiškų, nesvetimų jo visuomeninei laikysenai visuose gyvenimo etapuose.

Tad, žiūrint į Mačiulio ssantykį su „Aušra“, galima teigti, kad jis, visiškai pritardamas laikraščio pastangoms gaivinti ir ugdyti lietuvių kultūrą, kitais požiūriais sutapo su konservatyviuoju „aušrininkų“ sparnu, negalvodamas apie kokį nors radikalesnį viešpataujančių socialinių-politinių santykių pakeitimą.

Dar ryškiau šio laikotarpio J. Mačiulio visuomenės pažiūros atsiskleidė jam bendradarbiaujant „Šviesoje“.

1887 m. pradėjusios eiti „Šviesos“ faktinis redaktorius buvo artimiausias J. Mačiulio draugas A. Vytartas. Suprantama, kad Mačiulis buvo aktyvus laikraščio bendradarbis: čia išspausdinti trys jo straipsniai, eilėraštis ir bene taip pat jo plunksnai priklausęs Bernatavičiaus „Pajautos“ vertinimo fragmentas. „Šviesos“ pažiūros jam buvo savos. Redakciniame pirmo numerio straipsnyje, pasirašytame leidėjo E. Vejerto, bet parašytame A. Vytarto (gal drauge su J. Mačiuliu), nusakomas naujai pasirodžiusio laikraščio santykis su „Aušra“: „Buvo jau pas mus garsingas laikraštis „Aušra“, vienoks ans neturėjo krikščioniškos dvasios, priešiškas katalikiškam tikėjimui ir erzinantis svietišką vyresnybę, ne tik nedarosi naudingu reikalams apšvietimo, bet dar, sėdamas tarp gyventojų nesutikimus, didina tamsumą, per tai neilgai trukus pagaišo.“ Kaip tat primena J. Mačiulio priekaištus „Aušrai“ dėl „liberališkumo“ ir dėl „šaukimo ant kunigų“! Gana rezervuotai jis įvertina „Aušrą“ taip pat ir savo „Lietuvos“ poemėlėje („.,,Aušrą“ nevisai šviesią“).

Skelbdamas vienybę ideologinėje srityje, J. Mačiulis ją supranta kaip klerikalizmo hegemoniją – jam priimtina vienybė tik „ant pamato krikščioniško mokslo“. Vadinasi šitame straipsnyje išryški tos JJ. Mačiulio pažiūros, kurių kontūrus galima buvo suvokti ir santykyje su „Aušra“: susitaikymas su esamos politinės santvarkos pagrindais, klerikalizmas ir tautinio sąjūdžio apribojimas vien kultūriniu darbu.

Keli straipsneliai „Aušroje“ charakterizuoja anų metų J. Mačiulio visuomenines pažiūras. Akivaizdu, jog čia jis siejasi su konservatyviuoju lietuvių tautinio sąjūdžio sparnu. Bet ne šiomis publikacinėmis deklaracijomis jis yra įėjęs į mūsų kultūros lobyną. Jau seminarijos laikotarpiu jis žengė pirmuosius savo poetinio kelio žingsnius – jie mus labiausiai ir domina.

Baigęs 1888 m. pavasarį seminariją, J. Mačiulis gauna stipendiją tęsti mokslui Peterburgo imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje, į kurią jis buvo priimtas tų pačių metų rugpjūčio 30 d. Ketveri studijų metai (iki 1892 m.) nulėmė aukštos jo bažnytinės karjeros kelią, ir kartu per tą laiką labai intensyviai vystėsi meninis talentas.

Gyvenimas Peterburge ėjo panašiai kaip anksčiau Kaune: viena vertus, teologinių, taip pat ir kai kurių pasaulietinių dalykų studijos, kita vertus – sąlyčiai su visuomeniniu kultūriniu gyvenimu, ryškiai augant ir bręstant poetiniam talentui. Bet pareigos ir interesai čia jau kiek kitokie. Studijoms turbūt reikėjo didesnio atsidavimo nei seminarijoje. Čia plačiai ir smulkmeniškai einami teologijos dalykai, dėstomos kalbos – lotynų, graikų, hebrajų, rusų, prancūzų, vokiečių, be to dar – rusų literatūra ir Rusijos istorija.

Rusų literatūrą dėstė po 4 val. per

savaitę N. Nekrasovas. Į programą įėjo geriausieji rusų rašytojai nuo Žukovskio iki Lermontovo. Studentai privalėjo jų kūrinius skaityti bei komentuoti ir, remdamiesi išeito kurso medžiaga, rašyti temas. Rusų istoriją dėstė R. Menžinkis pagal Ilovaiskio „Rusijos istoriją“, pasiremdamas dar Solovjovo, Bestuževio-Riuminio, Kostomarovo, Zebelio ir kt. darbais.

J. Mačiulio studijos visą laiką buvo įvertinamos gerai – savo kurse jis visados buvo vienas iš stipriausiųjų, jeigu ne pats stipriausias. 1891 m. birželio 8 d. jam pripažįstamas I laipsnio teologijos kandidato vardas, 1892 m. rugpjūčio 118 d. patvirtintas teologijos magistrato vardas, kuriam gauti, be teologijos dalykų, jis dar rašė referatą iš rusų kalbos, tema „A. V. Kolcovo poezija“. Šis darbas buvo įvertintas labai gerai.

Tačiau ir čia studijos neatėmė nei viso laiko, nei visos energijos. Kaip ir seminarijoje, jį traukia lietuvių visuomenės reikalai. Tiesa, jis nedalyvauja dabar juose taip plačiai kaip anksčiau. Jis nedalyvauja varpininkų suvažiavime, nors šiaip klierikų jame dalyvavo. Jo visuomeninė veikla apsiriboja akademijos sienomis, jis stengiasi laimėti čia pilietybės teises lietuvių kalbai, skleisti ttautinio sąjūdžio idėjas.

J. Mačiulis, tik atvykęs į akademiją, tuoj atsistoja tenykščio lietuvių būrelio priešakyje. Jis „išsyk gauna vadovavimo vadžias visiems draugams lietuviams, net ir plačiau, išskirtas senioru. Jis už visus kuopos draugus landžioja į vyriausybę, už visus atsvilina savo akim, vvisų narių reiškia pageidavimus ir net reikalavimus. Mačiuliui atvykus, lietuviai susiorganizuoja į kultūrinį vienetą, šalia lenkų, kurie iki šiol monopolizavo kultūrą.

Reikia pasakyti, kad, nepaisant to, jog visuomeninei veiklai J. Mačiulis dabar skiria nemaža laiko ir energijos, pagrindinį svorį tarp gyvenimo interesų galutinai įgyja poetinė kūryba. Išsiplečia literatūrinis akiratis, pagilėja vidinis gyvenimas, galutinai susiklosto charakteris. Seminarijoje su didele stiprybe veikė, išcentrinės jo asmenybės jėgos, stumdamos jį į santykius su išoriniu pasauliu, besireikšdamos kontaktų, bendravimo ieškojimu, tuomet tryško energija, siekianti apimti plačias kultūros sritis – rašoma istorija, publicistika, bandoma plunksna poetinėje kūryboje, o dabar atsiranda daugiau susikaupimo, daugiau telkiamasi į save, stebimas savo vidinis gyvenimas. Sparčiai bręsta talentas. Ir tik dabar jo kūrybą galutinai apvalo ta sukaupto dvasinio gyvenimo kaitra, tas gilus eemocingumas, kuris sudaro didžiąją Maironio kūrybos jėgą.

Pagrindiniai faktoriai, veikę šio meto J. Mačiulio dvasinį gyvenimą, buvo lektūra ir keletas jam ypač artimų draugų.

Akademijos metais seniai, atrodo, pažįstami autoriai jam atsiskleidė kai kuriais naujais aspektais. O kai kas ir visai naujai įėjo į jo interesų sferą – Gėtė, o ypač – Šileris.

Akademijos metais, galima numanyti, J. Mačiuliui atsivėrė nauji A. Mickevičiaus kūrybos aspektai. Mickevičius Maironiui, kaip ir visai jo kartai, buvo nuo pat pirmųjų sąmoningo gyvenimo žingsnių neišsenkamas šaltinis, iš kkurio semtasi tėvynės meilės, pasididžiavimo gimtojo krašto istorija ir jos didvyriais. Didžiojo dainiaus šviesa yra nutviekstas ne vienas Maironio poezijos puslapis. Seminarijos laikų J. Mačiulį galima sieti pirmiausia su epiniais A. Mickevičiaus kūrybos momentais, jo sukurtu Lietuvos paveikslu, o dabar jam ryškiau atsiveria žmogiškoji Mickevičiaus problematika, jo duodamas individo ir visuomenės, žmogaus asmeninės laimės ir visos tautos laimės santykio sprendimas. Tai rodytų akademijoje parašyta poema „Tarp skausmų į garbę“, kai kurie tų metų eilėraščiai, atspindį Maironio ir jo herojų posūkį iš individualių į visuomeninius išgyvenimus. Šį posūkį Maironio lyrikoje ir „Jaunosios Lietuvos“ Juozo Rainio charakteryje pabrėžia ir V. Mykolaitis-Putinas, visa tai siedamas su „Vėlinių“ Gustavo-Konrado dvasine evoliucija.

Tik dabar, atrodo, susiklosto ir J. Mačiulio kūrybinis santykis su rusų klasikine poezija, ypač su Puškinu. Tos poezijos geriausi pavyzdžiai J. Mačiuliui buvo pažįstami dar iš gimnazijos suolo, su ja jis turėjo progos susidurti seminarijoje, ir štai dabar – akademijos literatūros pamokose. Šie kontaktai, be abejo, brėžė ženklus bręstančio poeto sąmonėje, ir jo kūryboje tai šen, tai ten galėsime užčiuopti klasikinės rusų poezijos – tylų, o kartais ir aiškesnį atgarsį.

Ne tik knygose J. Mačiulis rasdavo skatinančią dvasinio aktyvumo atmosferą – gal daugiausia šiuo atžvilgiu jam davė bendravimas su keletu ypač artimų draugų: Julijonu Šimaičiu, LLiudviku Besekerskiu, Kazimieru Kybeliu.

Apie 1888 – 1894 metų J. Mačiulį galima pasakyti, kad jis, daug iš savo aplinkos gaudamas ir daug jai duodamas, galutinai susiformavo kaip žmogus ir kaip poetas. Akademijos laikais jis rašė, o gal ir pabaigė poemą „Tarp skausmų į garbę“. Čia sukūrė didelį eilėraščių pluoštą, kurių dalis, gerokai paredaguota kalbiniu ir stilistiniu požiūriu, įėjo į „Pavasario Balsus“. Čia jis pasirinko Maironio pseudonimą, taip neatskiriamai suaugusį mums su jo kūryba.

Bet pirmosios poezijos knygos – „Pavasario Balsai“ ir „Tarp skausmų į garbę“ pasirodė tik 1895 m. Jos, matyt, baigtos rašyti arba bent parengtos spaudai, dėstant Kauno dvasinėje seminarijoje: čia Maironis bus parašęs dalį eilėraščių, įdėtų į pirmąjį rinkinį, čia bus perredagavęs ir anksčiau parašytuosius. Čia turbūt parašytas libretas „Kame išganymas“, išspausdintas drauge su „Pavasario Balsais“. Spaudoje pirmuoju Kauno laikotarpiu nebuvo paskelbta nieko.

Dvejus Kaune praleistus metus (1982 – 1894) Maironis vėliau vadino laimingiausiais savo gyvenime. Daug laiko ir jėgų jis skyrė dėstomajam darbui, stengdamasis ir teologinių kursų metu mokyti savo klausytojus gražios ir taisyklingos lietuvių kalbos. Specialaus lietuvių kalbos kurso jis negavo. Bet vis tiek į Maironį klierikai žiūrėjo kaip į Jauniaus tradicijų tęsėją. Jis čia buvo gerbiamas ir mylimas kaip vyresnysis brolis. Po dviejų metų, iškeliamą į Peterburgą, mokiniai jjį lydėjo su ašaromis, o ir jis pats susigraudinęs sakė „paskutinį sudiev, kiekvieną glėbiu apkabindamas“.

Šalia pedagoginio darbo intensyviai vyko kūrybinis gyvenimas. Maironis jautėsi jau subrendęs poetas, rūpinosi parengti spaudai ir išleisti pirmąsias knygas. Sunku dabar pasakyti, ar „Pavasario Balsų“ eilėraščius visus, ar tik didžiąją jų dalį buvo atsivežęs iš Peterburgo – bet iš čia, iš Kauno, bus juos pasiuntęs į Tilžę.

1894 metų pabaigoje Maironis persikelia į Peterburgo dvasinę akademiją, dėsto, eina prefekto pareigas. Visu ryškumu čia iškyla prieštaravimas tarp oficialaus, tarnybinio jo veido ir poetinės kūrybos. Įžengiant į aukštos bažnytinės hierarchijos kelią, pasirodo knygos, kupinos drąsos ir maištingumo.

Dažną neatitikimą tarp menininko gyvenimo ir kūrybos dar kartą patvirtina ir Maironis. Jo išorinė biografija rami, lygi, beveik pilkoka. Gerai jį pažinojusių žmonių atsiminimai, taip pat ir mums žinomi jo biografijos faktai kalba apie žmogų su stipriai išryškėjusiais praktiniais interesais, „labai taupų ar net šykštų“. Jo ryškūs diplomatiniai sugebėjimai kasdieniniame gyvenime peraugdavo į pernelyg didelį visuomeninių konvenansų paisymą ir atsargumą. Žmones, susidariusius jo vaizdą iš kūrybos, nuvildavo tikrovėje sutikto poeto kasdieniškumas, net proziškumas. Tiesa, būdavo valandėlių, kai staiga atsiskleisdavo kita jo asmens pusė. Pasakojama, kad jo mokiniai, eidami į seminarijos rektoriaus kabinetą, spėliodavo, ką jie ten ras: ar griežtą ir oficialų Maciulevičių,

ar poetą Maironį. Bet apskritai poetiškąją ir buitinę, gyvenimiškąją jo asmenybės plotmę paprastai skirdavo griežta riba. Dėl to daug kam buvo sunku įsivaizduoti, kad orus, konservatyvių pažiūrų kanauninkas yra maištingų eilių autorius. Turbūt šiuo požiūriu tipišką situaciją bus pavaizdavęs V. Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“, kur pasipiktinęs pretalas oficiozas nepatiki, jog „Skausmo balsą“ parašė Žemaičių seminarijos rektorius, o ne „socijalista, anarchista i ateista“.

Pagaliau ir caro valdininkai neįtarė, jog kaunininkas Maciulevičius ir poetas Maironis yra pas pats asmuo. Juk tuo metu, kai poetas dduste duso carizmo varžtuose, „sunkiai galėdamas pareikšti draudžiamosios savo kūrybos originalumą, ir tada „Maciulevičius“ su aukštąją caro valdininkija buvo kuo geriausiuose santykiuose; buvo Svetimųjų tikėjimų dapartamento direktorių favoriziuojamas ir, išleidžiant iš Petrapilio, aprūpintas pensija“.

Griežtas Maironio kūrybos traktavimas matyti iš vienos Kauno apygardos teismo bylos.

1898 m. pas valstietį Antaną Šimkevičių, gyvenantį Raseinių valsčiuje, Gudelių kaime, rasta draudžiamų lietuviškų knygų bei laikraščių, tarp jų ir St. Garnio poema „Tarp skausmų į garbę“.

Čia suminėti faktai atskleidžia poeto asmens, jo gyvenimo ir kūrybos prieštaringumą. JJie rodo, kaip svarbu, analizuojant bei vertinant Maironio kūrinius, laikytis griežtai objektyvių kriterijų, žiūrėti paties kūrinio prasmės ir visuomeninio skambesio ir nepasiduoti poeto biografijos faktų bei jo politinių deklaracijų įtaigai. Galbūt šitaip susiklosčiusį santykį tarp gyvenimo ir kūrybos galima pavadinti MMaironio-žmogaus silpnybe ar trūkumu. Bet kartu tai yra didelė meninio tikrovės apvaldymo ir interpretavomo jėga, didelė talento pergalė: suvokti ir pasakyti tiesą, nugalint savo paties ribotumus.

Pirmoji Maironio gyvenimo pusė – nuolatinė kaita, augimas, brendimas. ankstyvosios jaunystes įspūdžiai, šeimos aplinka, mokymosi ir studijų metai, knygos ir draugai – visa tai formavo charakterį, pasaulėžiūrą, ugdė talentą. Šis kelias buvo palyginti tiesus ir ramus, be staigių vingių ir dramatiškų lūžių, jis ėjo iš esmės viena, nuo pat pradžių nužymėta linkme. Tačiau jame aiškiai galima išskirti etapus, įžvelgti skirtumą, visados aiškų tarp vaikystės ir jaunystės, tarp jaunystės ir subrendimo. Galima suvokti tuos aplinkos veiksnius, kurie turtino žmogų ir poetą. „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio“, jis pasiekė savo kūrybinio pajėgumo viršūnę.

Dabar prieš akis – antroji gyvenimo ppusė. Ji pažymėtina nebe evoliucijos, o stabilizacijos ženklu. Maironis yra visiškai kitokio tipo žmogus ir kitoks poetas negu, pavyzdžiui, Putinas, kurį neišsenkantys kūrybinių jėgų ištekliai, visiškas atvirumas gyvenimui, netylantis dvasios budrumas skatino nuolat tikrinti ir pervertinti, kas jau kartą buvo atrasta, ieškoti naujų, dar nepažintų ir nepatirtų būties atžvilgių. Dėl to kiekviena Putino knyga yra naujas pasaulis, naujas „dvasinio kontinento“ su naujais išgyvenimais ir nauja polemika.

Kitoks Maironis. Jo kūrybos kelias – ne atradimų grandinė, o nuolatinė tąsa, papildymas, dažnai – ppakartojimas to, kas atrasta jaunystėje. Jam dėsninga, kad viso gyvenimo eilėraščiai sudėti į knygą viena antrašte – į „Pavasario Balsus“, kurie buvo taisinėjami ir papilgynėjami daugiau kaip trisdešimt metų. Esminiai jo meninio pasaulėvaizdžio bruožai išryškėjo ankstyvoje kūryboje – toliau jie tobulėjo, vystėsi, stiprėjo, nepatirdami tačiau gilesnės transformacijos. Šis tobulėjimas ir augimas pasibaigė apie 1904-1905 m. Antrasis „Pavasario Balsų“ leidimas ir naujos poemos „Per skausmus į garbę“ variantas – tai aukščiausias šio proceso taškas. Visa tolesnė kūryba geriausiu atveju išsilaiko šitame, XX a. pradžioje pasiektame lygmenyje. Poetas parašo dar labai geros lyrikos, klasikinės yra šiuo metu sukurtos jo baladės, reikšmingos mūsų literatūrai poemos – „Jaunoji Lietuva“, „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“. Jo kūryba praturtėja naujomis temomis, bet jos sprendžiamos jau kartą tvirtai susiformavusios pasaulėžiūros pagrindu, išsakomos seniau surastos išraiškos priemonės. Maironio ideologija ir poetika nebesikeitė, jų nepalietė veržlus gyvenimo srautas. Vėlyvojoje Maironio kūryboje šalia tikros poezijos švytėjimo yra gana daug senatviškos negalios ženklų.

Maironis matė 1905m. įvykius (tai riba, skirianti dvi visuomeninio gyvenimo ir lietuvių kultūros vystymosi epochas) ir pats tuose įvykiuose dalyvavo, aktyviai dėdamasis į palaisvėjusį kultūrinį gyvenimą. Jis yra tarp pirmojo legalaus lietuviško laikraščio iniciatorių, pasirašo po atsišaukimu dėl Vilniaus universiteto atkūrimo, drauge su Fortunatovu, K. Jaunium ir E. Volteriu įeina įį 1905 m. Švietimo ministro sudarytą komisiją lietuvių kalbos programai Lietuvos mokyklose sudaryti, dalyvauja pirmosios dailės parodos atidaryme. Vėliau jis išgyveno dar Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečių okupaciją, buržuazinės Lietuvos valstybės susikūrimą. Vyko natūralus gyvenimo patirties turtėjimas, pasilikimas tačiau jau kartą įsirėžusios vagos ribose. Toji gyvenimo patirtis dažniausiai buvo karti, kupina nusivylimo, griovusi jaunystės viltis ir iliuzijas. Augo kriticizmas, skeptiškas požiūris į žmones ir institucijas. Įsigalėjo konservatyvus santykis su tikrove. Nepasitenkinimą, netgi priešiškumą kėlė stiprėjantis darbininkų judėjimas, socializmo idėjų plitimas.

1894 m. paskirtas Peterburgo dvasinės akademijos profesorium, jis čia išbuvo iki 1909 m. Bet darbas akademijoje Maironiui atrodė nelyginant svetimų paukščių lesinimas. 1909 m. jis grįžo į Kauną jau kaip seminarijos rektorius ir ėjo šias pareigas iki pat gyvenimo pabaigos.

Įsisteigus Lietuvos Universitetui, Maironis 1922 02 16-03 13 buvo Teologijos-Filosofijos fakulteto dekanu, o iki pat mirties – moralinės teologijos katedros vedėju. 1922 10 15 jis buvo išrinktas garbės profesoriumi.

Tačiau bažnytinė karjera nesiklostė jam taip lengvai ir sklandžiai, kaip galima būtų manyti. Prolenkiško nusistatymo hierarchijos viršūnės stengėsi neįleisti į vadovaujančias vietas įtakingo lietuvių visuomenės atstovo. Tiesa, Maironis gavo, kad ir su tam tikrais sunkumais, titulus: 1903 m. jis tapo Mogiliovo garbės kanauninku, 1907 m. – Žemaičių kapitulos kanauninku, 1911 m. – prelatu, 1914 m. –– Žemaičių konsistorijos oficiolu, bet vyskupo mitros jam taip ir nebuvo lemta pasiekti, nors jis pagrįstai jautėsi jo nusipelnęs ir jį viliojo M. Valančiaus bei A. Baranausko pavyzdžiai. Ne kartą jam yra tekę patirti intrigų, apkalbų, šmeižtų.

Vatikano santykiuose su carinės Rusijos sudėtyje esančiomis katalikų vyskupijomis ir tuo laiku lemiamą vaidmenį vaidino prelatas K. Skirmantas, šovinistiško prolenkiško nusistatymo žmogus. Jo patariamojo balso popiežius ir Romos kurija klausėsi, taip pat ir skirdama šioms sritims vyskupus. Kilęs iš senos lietuviškos giminės, bet jau visiškai sulenkėjusios, jis be atodairos stengėsi stiprinti lenkų dvasininkijos įtaką Lietuvoje. Jį palikė panašios orientacijos žmonės vietoje, Maironio bylos atveju – ypač kun. Žongalavičius, didelis jo priešas. Jis tad, iškilus minėtajai Maironio kandidatūrai, Romoje jį apibūdina „kaipo „concubinatus“, turintį, mat, mergą ir trejetą vaikų – o prie jo gyveno sesuo Marcelka ir kitos sesers dvi mergaiti ir vaikas“. Vysk. Cirtautas bandė gana vangiai situaciją aiškintis, kreipėsi K. Skirmantą, kuris pasirūpino aiškinamąjį raštą sulaikyti, kad jis nepatektų į tuos dalykus svarstančią kongregaciją. Maironis pavyskupiu nebuvo paskirtas. Šios bylos aidas – 1908 m. eilėraštis „Taip atsilyginta“, kupinas nusivylimo aukščiausiąja bažnyčios valdžia:

Už darbą nelauktai kaip tarnas algos,

Nei deimantais spindinčio žiedo garbės;

Manoji žvaigždė ir be to gal žibės.

O laisvas pilietis ramiai sau miegos,

Nevaržomas

pančiais šilkiniais.

Tik vieno man gaila: užviltos vilties,

Kad tėvą atrasiąs tikėjo sūnus!..

Skaudi realybė išblaškė sapnus,

Ir siela nebteko skaisčios praeities

Su vaiko tikybos šaltiniais!

Antrasis ryškesnis šių intrigų etapas – 1914 metai. Tada, skiriant naują Žemaičių vyskupą, vėl iškilo Maironio kandidatūra, bet ji buvo atmesta. Su kartėliu jis rašė L. Girai: „Šios dienos numery (255) „Litovskaja Rus“ atspausdinta visa istorija su kandidatais į Žemaičių vyskupus.

Tais pačiais metais Žongalovičius skundė Romai Maironį už jo seminarijoje varomą neva šovinistinę antilenkišką politiką, lenkų klierikų ir profesorių maltretavimą.

1926-1927 mm., skiriant naujus vyskupus Lietuvoje, vėl apsistota prie Maironio kandidatūros, ir vėl dėl tų pačių jėgų ji buvo atmesta. Kanauninkas B. Liausas pristatęs Romai eilėraščio „Jo pirmoji meilė“ vertimą be paskutiniojo posmo, iš kurio aiškėja, jog poeto mylimoji – tai tėvynė. Maironis buvo kaltinamas kone erotomanija. Giliai įsižeidęs, jis parašė vieną paskutiniųjų eilėraščių „Skausmo skundą“, leisdamas jį skelbti tik po savo mirties – eilėraštį, kupiną tragizmo, kur išsilieja gal ne tik ši konkreti nuoskauda, bet ir per daugelį metų dėl įįvairių aplinkybių susitvenkęs kartėlis:

Ir štai, kaip kareivis nelygioj kovoj,

Be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj

Aš parblokštas ir vienas!..

Jo nė kiek nebedžiugino jau vėliau, metus prieš mirtį, iš Vatikano gautas protonotaro garbės titulas. Laiške bičiuliui jis rašė: „Pats aš asmeniškai neturiu kkuo labai džiaugtis, ypač tuščiu titulu ir teise pasipuošti violetiniais rūbais. Galėjo tai sudaryti man šiokį tokį malonumą prieš 15 metų: dabar senatvėje vanitas vanitatum.“

Būta sąlyčių su politiniu gyvenimu, nors juos diktavo ne tiek vidinis poreikis ir apsisprendimas, kiek visuomeninė padėtis. Dvasinės akademijos profesoriui, vėliau – seminarijos rektoriui lyg ir derėjo dalyvauti krikščionių demokratų partijos veikloje, o žymiausiam tautinio atgimimo dainiui – bent oficialiomis progomis reprezentuoti buržuazinę Lietuvos valstybę.

Tačiau sąlyčiai su krikdemais buvo visai trumpalaikiai. Kai vadinamo „Vilniaus seimo“ išvakarėse klerikalai veikėjai suskato kurti savo partiją, Maironis drauge su A. Dambrausku ir P. Būčiu paruošė partijos programos projektą.

Vėliau programa buvo ne kartą keičiama, bet Maironis šiame darbe nebedalyvavo. Jis liko visai nuošaliai ir nuo rinkimų į valstybės dūmą, o buržuazinėje LLietuvoje į krikdemų veiklą žiūrėjo gana nepalankiai.

Maironis gyveno „tautinės vienybės“ iliuzijomis. Bet pats jis valstybės organizavime ir valdyme tiesiogiai nedalyvavo, nebent kaip reprezentacinis asmuo buvo kviečiamas atlikti religinių apeigų, pakalbėti įvairiomis oficialiomis progomis. Jis norėjo, kad Lietuvoje klestėtų dvasinė ir materialinė gerovė, bet realiosios politikos keliai jam buvo svetimi.

Sielvartą jam kėlė sukerojusios Lietuvos blogybės, kiekviename žingsnyje matoma visuomeninio idealizmo stoka, spekuliacijos patriotizmu – visa tai buvo taip tolima jo išsvajotajam idealui. Ne tik satyrose jis apie tai kalbėjo, bet primindavo iir šiaip dažna proga, kai tik tekdavo paliesti Lietuvos gyvenimą ar paminėti kokį svarbų praeities patrioto žygį.

Nėra pagrindo įsivaizduoti paskutiniojo dešimtmečio Maironį kone kaip tremtinį savo kadaise išsvajotoje Lietuvoje. Nesidėdamas į politinę veiklą, jis, ypač pirmaisiais po Didžiojo karo metais, aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje, meno ir mokslo kūryboje matydamas tvirčiausią Lietuvos ateities laidą. Jis svajojo apie tuos laikus, kada Lietuva „pasakys pasauliui: štai esmi nauja pajėgia kūrėja, kada susilauks savo Schillerių, Rembrantų, Newtonų, Bramantų, kada jos dvasia sieks plačiau negu jos kūno sienos“.

Jis dalyvauja Aukštųjų Kursų atidaryme pasveikindamas juos pakilia ir jaudinančia kalba. Maironis – lietuvių Meno kūrėjų draugijos valdybos narys, nors jo vaidmuo šia buvo daugiau reprezentacinis; organizuojant Lietuvos meninį gyvenimą, jis aktyviau nepasireiškė. O į amžiaus pabaigą ir visai nutolo nuo viešojo kultūrinio gyvenimo.

Visą laiką jis nestokojo viešos, oficialios pagarbos ir išaukštinimo – buvo tapęs tarsi kokia valstybinio patriotizmo emblema oficialiose iškilmėse, labai dažnai ir piktnaudojama.

Nuo jaunystės laikų Maironis domėjosi sociologija – tai rodo libretas „Kame išganymas“ ir atitinkamai skyriai trakte „Paskaitos apie teisingumą ir teisę“. Neišnyko tas domėjimasis ir vėliau, paliesdamas taip pat ir poetinės veiklos sferą, bet daugiau atsispindėdamas jo moksliniuose ir publicistiniuose darbuose.

Inspektoriaudamas Peterburge, jis rūpinosi įsteigti sociologijos katedrą, kuri ir buvo įsteigta 1906m. 1906 001 05 skaitė Kaune suorganizuotuose socialiniuose kursuose paskaitą „Krikščioniškasis socialinės tvarkos mokslas pagal Leono XIII enciklikų“. Pagaliau 1919 m. paskelbtas jo straipsnis „Žemės savastis teologijos supratimu“. Į tą pačią eilę galima dėti ir bent kiek kitokio pobūdžio straipsnį „Apie Lietuvos elgetas (ubagus)“.

Nuo seno jam aktuali etikos problematikai skirta studija „istoriškoji morališkosios teologijos apžvalga“.

Visi tie darbai parašyti iš tų pačių pozicijų, kurios išryškėjo dar librete „Kame išganymas“ – ne veltui Maironis tiek kartų šį kūrinį perspausdino ir taip jį brangino.

Maironio pažiūros etikos klausimais taip pat nepasikeitė nuo ankstyvos jaunystės laikų. Kaip jis juos išdėstė atsakyme „Varpo“ kritikui 1895 m., kaip jis juos suvokė librete „Kame išganymas“, taip formuluoja ir dabar: „Tikėjimas ir etika rišasi neišvengiamu tarp savęs mazgu. gražiausi etikos įstatai, puikiausiai žmonėms skelbiami, nepaverš žmogaus valios, int pikta palinkusios, jei jiems truks tos autorystės, tos sankcijos, kuri ne tik mokina ir liepia iš anksto, bet irgi nubaudžia prasikaltusius; o tokią sankciją ir prievartą gali suteikti tik viršprigimtinis tikėjimas“. Laisvesnis ir gilesnis etikos problemų sprendimas, net pasiliekant krikščioniškos etikos plotmėje, jam visiškai svetimas.

Iki amžiaus pabaigos Maironis liko ištikimas ir Lietuvos istorijos studijoms. Jo „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“, antrą kartą perspausdinti 1903 m., 1906 m. susilaukė trečio leidimo, kuris skiriasi nuo aankstesniųjų kai kuriomis kalbinio ir redakcinio pobūdžio detalėmis bei naujai pridėta „Trumpa lietuvių rašliavos apžvalga“.

Populiarioji Maironio Lietuvos istorija, vienu metu susilaukusi labai palankaus vertinimo įvairių ideologinių krypčių spaudoje, dabar tampa kritiko objektu. „Vilniaus Žiniose“ pasirodo gana arogantišku tonu parašyta recenzija, kurioje Maironio darbas vertinamas visais atžvilgiais neigiamai. „Lietuvos istorijos“ autoriui prikišama, kad jis rašąs ne genetiškai, o pragmatiškai, t. y. rūpinąsis ne moksline faktų analize, bet aktualizuojąs juos savo moralinių ir politinių idėjų šviesoje. Autorius neskiriąs fakto nuo legendos, netinkamai argumentuojąs, tikrus faktus pakeisdamas patriotinėmis intencijomis. Raštijos apžvalga teduodanti biografinių bei bibliografinių žinių kratinį ir jokios sintezės, o šalia viso to – knygos autorius visiškai nemokąs lietuvių kalbos, rašąs netaisyklingais, nevykusiais sakiniais!

Maironis pasijuto giliai įžeistas. Jis replikavo recenzijos autoriui, nesustodamas prie atskirų kritiko priekaištų, tik parodydamas jo formulavimą ir sprendimų nelogiškumą bei patardamas autoriui „užsiimti kokiu nors naudingesniu darbu, nekaip rašinėjimu niekam vertos, nesubrendusios kritikos“.

Toji recenzija taip ir neišdilo iš Maironio atminties. Dar po 20 metų, leisdamas ketvirtą kartą savo Lietuvos istoriją, jis pratarmėje rašė: „Kam mano veikalėlis pasirodys naudingas, galės juo naudotis, kam nepatiks, tasai tegul pasirūpins mums pagaminti geresnį, nepasitenkindamas vien lengva ir tuščia kritika. Mūsų kai kurie šaunūs vyrai nepraleidžia progos, neparodę savo galios erudicijos, skaudžiai kitus

kritikuodami, bet patys pozityvaus darbo veikalais nemėgsta pasirodyti“.

Antrojoje gyvenimo pusėje Maironio intelektualinė veikla prasiplėtė dar viena sritimi – literatūros istorija.

Jau pirmajame „Apsakymų apie Lietuvos praegą“ leidime jis buvo davęs truputėlį lietuvių literatūros apžvalgos, kurią gerokai išplėtė 1906 m., paversdamas atskiru knygos skyrium. Žinoma, tai ne savarankiškų studijų rezultatas, o kompiliacija ar, tiksliau, glaustai suregistruoti biografiniai ir bibliografiniai faktai. Pertaisinėdamas ir praplėsdamas vėliau savo Lietuvos istoriją, jis 1926 m. leidime literatūros apžvalgos atsisakė. Neįdėta ji nė į tais pačiais metais išėjusią „„Trumpą visuotinės literatūros istoriją“: kadangi esą jau platokų Biržiškos, Jakšto, Tumo, Zajančkausko tyrinėjimų, nesą prasmės dėti į vadovėlį konspektyvios apžvalgos.

Platesnės Maironio literatūros studijos siejasi su jo darbu Universitete. 1923 m. rudens semestre i r1924 m. pavasario semestre jis skaitė lietuvių literatūros istorijos kursą „Donelaičio kūryba ir lietuvių poetai pirmosios XIX a. pusės“. Sprendžiant iš paskelbtų užrašų, paskaitos tiek faktai, tiek interpretacijos remiasi spausdinta medžiaga apie Donelaitį, bet jos reikšmingos tuo, kad plačiau atskleidžia paties Maironio požiūrį į lietuvių literatūros istorijos pprocesą. Ankstesniuose darbuose jis ypatingai pabrėžė „Anykščių šilelio“ autoriaus vaidmenį, su jo vardu siedamas naujosios lietuvių literatūros pradininku laiko Donelaitį, lygindamas jį su Dante italų literatūroje. Iki Donelaičio buvusios religinės raštijos Maironis su grožine kūryba nesieja jokių aspektų: meninis tautos ggenijus iki Donelaičio tesireiškęs žodine liaudies kūryba – dainomis, pasakomis, mįslėmis, legendomis, padavimais. Toks sąmoningas ir pabrėžtinas estetinio kriterijaus suformulavimas ir pritaikymas lietuvių literatūros istorijos darbuose. Metodologijos prasme Maironis įsijungia į pozityvizmo mokyklą, pabrėždamas visuomeninės ir kultūrinės aplinkos svarbą bei poveikį literatūros procesui. Donelaičio epochai nušviesti jo kurse skiriama daug vietos.

Kiti Maironio darbai lietuvių literatūros istorijos srityje didesnio intereso nesukelia.

Kaip anksčiau, taip ir vėlyvajame Maironio gyvenimo bei veiklos laikotarpyje tikrai nenykstančią vertę turi jo grožinė kūryba. Poemos, o ypač lyrika yra neatsiejamos nuo mūsų literatūros proceso. Menkesnė yra dramų reikšmė. Ir tik jau kaip maža kam šiandien bežinomą kuriozą reikia paminėti vienintelį Maironio bandymą beletristikos srityje: 1930 m. jis parašė ir išspausdino novelę „Peiliukas išgelbėjo“.

Slinko metai ir dešimtmečiai. Maironį aapgaubė šlovės aureolė, visi jį pripažino, Liudo Giros žodžiais „Lietuvos poetų didžiuoju kunigaikščiu“. Dar gyvas, jis jau tapo legenda ir gyveno tautos sąmonėje savo kūrybos žodžiu.

Bet koks jis buvo ne idealinėje meno, o kasdieninėje tikrovės plotmėje? Tos plotmės jame visada buvo skirtingos ir tolimos. Emocinė įtampa, dramatinė jausmų kova, atviras prisipažinimo, skundo, džiaugsmo, pykčio ir entuziazmo žodis, impulsyvus ir aistringas mostas – viso to kupina Maironio poezija. Tačiau gyvenimiškajame jo vaizduote vyrauja kitokios spalvos.

Daugelis jį prisimena šaltą, oficialų, visados išlaikantį ddistanciją tarp savęs ir kitų. Gal toks jis susiformavo dėl didelės vidinės disciplinos ir valios, bijodamas ir nenorėdamas savo gyvenimo ir elgsenos formomis susikirsti su pasirinktuoju luomu ir socialine aplinka. Gal droviai ir pavydžiai slėpė lengvai pažeidžiamą, įspūdingą ir jautrų poezijos, įkvėpimo pasaulį nuo svetimo žvilgsnio ir brutalaus prisilietimo. O gal greičiausiai čia pasireiškė kita, „ne poetinė“ jo prigimties pusė, kuri padėjo jam be ypatingų pastangų patogiai, saugiai ir ramiai įsitvirtinti tame laike ir toje vietoje, kur jam buvo lemta gyventi.

Maironis – pareigos ir tvarkos žmogus, pedantiškai tiksliai ir punktualiai atlikdavęs visa, kas siejosi su jo tarnybine padėtimi. To paties jis reikalavo ir iš kitų.

Pirmojo pasaulinio karo metu seminarija iš Kauno buvo perkelta į Vašakėnus, tačiau kaimo gyvenimas nesuardė griežtos įprastinės Maironio dienotvarkės. Nepraleisdavo jis niekad nė vakarinių pamaldų. Bet vienas klierikas susilažino kartą su draugais, kad jis padarysiąs taip, jog rektorius į pamaldas neateisiąs. O tas klierikas mokėjęs labai gerai pamėgdžioti paukščių balsus. Tad pasislėpęs krūmuose prie alėjos, kuria Maironis mėgdavęs pavakariais vaikštinėti, ir ėmė suokti lakštingalos balsu. Poetas taip užsiklausęs čiulbėjimo, kad viską pamiršęs ir į pamaldas nenuėjęs.

Jis mylėjo gamtą ir džiaugėsi ja visur ir kiekviena proga. Kas vasarą lankydavosi Palangoje. Amžininkai atsimena, kaip jis su baltu aapsiaustu, balta šiaudine skrybėle, su gumbuota lazda, „mužikiškai“ tvirtos saujos sugniaužta, seserį Marcelę už parankės paėmęs, žingsniuodavo jūros tilto link, arba kaip nusileidusios saulės gaisų fone stovėdavo su baltu apsiaustu dainuojančio jaunimo būrelyje. jis pėsčias kartais nužygiuodavo iš Kretingos į Palangą.

Maironis mėgo fizinį darbą. Gyvenantį Krekenavoje, jį žmonės dažnai matydavo su kastuvu rankoje, sodinantį medelius ir dekoratyvinius krūmus. Už šventoriaus, į upelio pusę buvęs apgriautas, duobėtas, piktžolių priaugęs kalno šlaitas, iš kur imta molis ar žvyras bažnyčios statybai. Nuo Maironio rankų duobės mažėjo, atsirado nukasti, užpilti takai ir prie takų medeliai. Jo sesuo Marcelė pasakojo, kad jis apkasdavęs vaisinius medelius savo sode, genėdavęs juos ir dirbdavęs kitus darbus. Jis padėdavęs darbininkams, remontavusiems jo namą Kaune.

Maironis buvo stiprus, geros sveikatos žmogus. Nuosaikiai valgęs, mažai tegėręs, nerūkęs, senatvėje nekortavęs (jaunystės metais jis neatsisakydavo sulošti vintą, kurį pats savo satyroje yra pašiepęs). Visados mėgdavo žaisti šachmatais. Rengęsis kukliai ir paprastai. Iš valgių mėgęs prieskučius, rūgusį pieną su bulvėmis; gardžiuodavęsis juoda duona su sviestu, sūriu ir medumi; nemėgęs kopūstų. Namuose jis nelaikęs virėjos. Pietus ir vakarienę jam atnešdavę iš seminarijos virtuvės – sesuo Marcelė tik pašildydavusi.

Savo bute palaikęs pedantišką švarą ir tvarką. Jei kuris sienoje kabėjęs paveikslas kiek pakrypdavo į šoną, šeimininkas jį tuoj iišlygindavo. Gyvenusius pas jį sesers vaikus taip pat pratindavęs prie tvarkos. Darydavęs jiems pastabą, kai jie kabindavę sviestą iš sviestinės, palikdami sviesto paviršiuje duobutes.

Maironiui nebuvo svetima praktinė veikla. Nusipirkęs apleistus didikų rūmus Kaune, jis juos restauravo ir modernizavo. Nuolat rūpinosi remontuoti, pertvarkinėti ir perstatinėti savo vadinamąją seminariją. Jis skųsdavosi, kad nė vienų metų jis neturėjęs gryno oro: vis uždulkinta kalkėmis ir žemėmis. Neva pyko ir kreitėjo, o iš tikrųjų ir Palangoje atostogaudamas ilgėjosi tos dulkynės: naujai atvykusių teiraudavosi, kiek jau padirbta, ir nerimo tai matyti savo akimis.

Statymu Maironis gėrėjosi ir mieste. Antai vieną kartą sutinku jį ankstokai begrįžtantį iš atostogų. Paklausus, kuriam galui, atsakė rimtai susirūpinęs: „Palikau pradėtus kloti senamiesčio trotuarus, tai rūpi pasekti, ar jau daug nudirbta.“

Negalima apie Maironį pasakyti, kad būtų krovęs lobius savo giminėms, artimiesiems. Tiesa, išleido į mokslus sesers Kotrynos vaikus; aprūpino kitos sesers – Marcelės, visą amžių jam šeimininkavusios – senatvę. Tačiau šiaip visa, ką buvo išgyvenęs, paskyrė testamentu visuomenei. Šiandien Maironio namuose yra jo literatūrinis muziejus.

Maironis visur stengėsi būti objektyvus, bešališkas, teisingas. Nemėgo kraštutinumų, bravūros, laikėsi „aukso vidurio“. Pradėdamas skaityti universitete literatūros istorijos kursą, jis taip motyvavo, kodėl pasirinkęs dėstyti senuosius, o ne naujųjų laikų autorius: „.nenorėdamas kitiems primesti savo pažiūrų ir bijodamas

šališkumo ar subjektyvumo, aš beveliju eiti ištrintais, išmėgintais keliais“. Ši frazė galėtų būti epigrafu daugeliui Maironio poelgių ir sprendimų – išskyrus jo poetinės veiklos sferą.

Maironis nebuvo iš spalvingų, ryškių savo meto figūrų – šiuo atžvilgiu jis nepalyginamas ne tik su Vaižgantu, bet netgi su A. Jakštu. Jis pernelyg nuosaikus, ir iš jo negalėjai sulaukti originalaus, neįprasto, impulsyvaus mosto, drąsaus ir netikėto žodžio. Gyvenime jis kartais atrodydavo netgi prozaiškas ir banalus.

Keista, tačiau skambios, o dažnai ir oratoriškos poezijos kūrėjas gyvenime nebuvo iiškalbingas ir neturėjo muzikinės klausos. „Atmename jį. buvus mikną ir klausos daltonista; jis vienodai deklamuodavo bet kurį savo metrą ir savo paties eilėmis nepadarydavo gilesnio įspūdžio.“

Nemėgdavo kalbėti apie mena, literatūrą, savo kūrybą. Žinoma, jokiu būdu nepasakysi, kad menai jam nebūtų rūpėję. Jis mielai lankydavo parodas, koncertus, teatrą. Net tada, kai šitai nesiderindavo su jo užimamu postu, pavyzdžiui, profesoriaudamas Peterburge, jis lankė operą, nors dvasinės vyriausybės akyse tai buvo smerktina. Pasakojama net apie tokį anekdotinio pobūdžio įvykį: „Esą Maironis su akademijos pprofesorium Baltušiu operoj pastebėję dar vieną kunigą, persirengusį civiliai. Bet patys nebuvo pastebėti. Kitą dieną juodu, sutikę aną operos lankytoją, pradėjo gąsdinti: einą gandai, kad jisai operoj lankąsis. Tas, prisibijodamas, kad žinios nepasiektų vyskupo, liovęsis vaikščioti į operą, ir Maironis ssu Baltušiu galėję toliau joje lankytis be liudininko.“ Labai mėgo muziką, tačiau didžiosios muzikos pasaulis jam nebuvo artimas. Draugų liudijimu, labiausiai mėgęs Šopeną, bet daugiau lengvesnius, saloninius jo muzikos aspektus. Mėgo dailę, bet vargu ar labai tiksliai pajusdavo jos meninį svorį: labai žavėjosi Čiurlioniu ir Rimoniu ir vertino juos vienodai.

Poetas mėgdavo pasikviesti svečių, kurie skaitydavo savo kūrybos, muzikuodavo. Jis pats turėjo gerą fortepijoną, vertingą smuiką. Bet ir šiuose pobūviuose neužsimegzdavo gilesnis, prasmingesnis pokalbis meno, kūrybos temomis. Poetas, viešajam gyvenime labai santūrus ir užsidaręs, artimesnių žmonių tarpe norėjo gal laisvesnio ir paprastesnio bendravimo, norėjo atsipalaiduoti nuo įtampos ir įsipareigojimų.

Šitokių pobūvių metu, o ypač siauresniame, uždaresniame draugų būryje, jis būdavo gyvas ir sąmojingas; net laisvas ir galantiškas. Kartais gal ir per daug, yypač į gyvenimo pabaigą – tarsi nebepakeldamas nuolatinės savitvardos ir vidinės disciplinos.

Tačiau jo kūrybinis gyvenimas ir amžiaus pabaigoje tebebuvo intensyvus: paskutinioji Vytautinės trilogijos dalis, apmatai „Barborai Karalienei“, novelės bandymas, labai geras eilėraštis „Vakaro mintys“ – tai 1929 – 1932 metų darbai. Nuo 1926 metų jis pradėjo leisti savo paties lėšomis raštų rinkinį, smarkiai perredaguodamas, pertaisydamas beveik visą savo literatūrinį palikimą. P. Stiklius, tuo metu dirbęs „Raidės“ spaustuvėje laužytoju, prisimena, kad senas poetas pats atėjo į spaustuvę susitarti dėl spausdinimo, nustatė kknygų formatą, pasirinko šriftą ir popierių, nurodė, kur siųsti korektūras. Taip jis sutvarkė svarbiausiąją savo palikimo dalį.

Penki raštų tomai apėmė toli gražu ne visa, ką jis buvo parašęs. Neapėmė ir paskutiniųjų darbų – juk poetas kūrė iki pat mirties, kuri atėjo gana staigiai ir netikėtai.

Maironis nesiskųsdavo sveikata, nesilankydavo pas daktarus. Stipriau buvo susirgęs tik 1927 – 1928 m. – tada gydėsi Vokietijos kurorte Vildungene. Paskui jautėsi visiškai sveikas. 1932 m. birželio mėnesį nuvyko vasaroti į Tytuvėnus. Čia pasijuto blogiau ir nusprendė grįžti į Kauną. Kelionė geležinkeliu truko ilgai, nes Radviliškyje teko laukti kiti traukinio. Jis labai pavargo ir grįžo Kaunan nusilpęs. Čia tuoj atsigulė į miesto ligoninę Gardino ir Aleksoto gatvių kampe, buvo operuotas, bet operacijos neišlaikė. Mirė 1932 m. birželio 28 d. anksti rytą.

Rašytojo kūrybos apžvalga

Maironis parašė palyginti nedaug eilėraščių. Pirmajame „Pavasario balsų“ leidime (1895 m.) jų buvo 45. Autoriui gyvam esant, pasirodė šeši „Pavasario balsų“ leidimai. Per tą laiką poetas šį savo eilėraščių rinkinį papildė trigubai.

Lyrika yra vertingiausia Maironio kūrybos dalis. Joje atsispindėjo liaudies svajonės, lūkesčiai ir viltys. Su ankstyvąja Maironio lyrika į lietuvių literatūrą atėjo naujas romantiškų užmojų herojaus – karštas nacionalinio išsivadavimo, patriotinio pakilimo šauklys, laisvės ir šviesos skelbėjas. Tai buvo uždegantys posmai, kuriuos platūs skaitytojų ssluoksniai priėmė kaip savo širdies balsą.

Maironis su didele talento jėga išreiškė bendrą carizmo pavergtų tautų nacionalinio judėjimo patosą, būdingą ypač XIX a. pabaigos Vidurio Europos bei Balkanų kraštų literatūroms. šis patosas konkretizavusi išorinės praeities poetizavimui, gimtosios kalbos, liaudies kūrybos kėlimui, visuomeninio kūrybingumo propagavimu. Ankstyvajai Maironio poezijai būdingas platus, tribūniškas mostas, išreiškiąs nacionalinio pakilimo, šios, anot poeto, „nesulaikomos upės“ veržlumą, gąsdinusį oficialiosios tvarkos šalininkus:

Nebeužtvenksi upės bėgimo,

Norint sau eitų ji pamažu;

Nebsulaikysi naujo kilimo,

Nors jį pasveikint tau ir baisu.

„Nebeužtvenksi upės“

Be bendro maištingumo motyvų, ankstyvojoje Maironio poezijoje yra ir konkretesnių, pozityvistinių raginimų eiti į mases, kelti krašto kultūrą, švietimą. Šiuos programinius laiko šūkius poetas taip pat išreiškė aforistiškai glaustais ir emocinės įtaigos kupinais posmais:

Į darbą, broliai, vyrs į darbą,

Šarvuoti mokslu atkakliu,

Paimsim arklą, knygą, lyrą

Ir eisim Lietuvos keliu!

„Užtrauksime naują giesmę“

Šitie optimistiški Maironio posmai, alsuojantys A. Mickevičiaus „Odės jaunystei“ dvasia, atitiko tuometinės lietuvių jaunuomenės veržimąsi į šviesą, kultūrinę pažangą.

Žadindamas tautinę sąmonę, Maironis poetizavo Lietuvos senovę, siekė ją iškelti prieš skurdžią dabartį. Šis motyvas jau turėjo tvirtas tradicijas lietuvių literatūroje. Pagonybės laikus vaizdingai aprašė S. Daukantas „Būde senovės lietuvių“: praeities girių ir dabarties „kalnų kelmuotų“ kontrastu grindžiamas A. Baranausko „Anykščių šilelis“. Žila senovė romantiniais atspalviais dominuoja ir ankstyvojoje Maironio lyrikoje. Vienais atvejais poetas apgailestauja, kad nebėra legendinių ppraeities didvyrių („Miškas ūžia“), kitais – poetizuota lietuvių kovas su kryžiuočiais, aukština herojines praeities tradicijas. Daugelis dainų, folkloro įvaizdžiais bei stilistika pagrįstų šios tematikos eilėraščių („Oi neverk, motušėle“, „Milžinų kapai“, „Eina garsas“) puikiai išreiškė ano meto visuomenės patriotines nuotaikas ir veikiai virto populiariomis dainomis.

Eilėraščiuose praeities tematika Maironis kūrybiškai pasinaudojo poetine liaudies dainos išraiška. Tačiau kai kada nevengė ir konkretesnio literatūrinio įvaizdžio, kuriame, kaip lęšyje, susikryžiuoja praeities ir dabarties kontrastai. Kaip vizija iškyla senoji Lietuvos sostinė Vilnius, dengiamas nakties, t. y. carinės priespaudos, ir liūdintis „amžius didžius atminęs“ („Vilnius“), stūkso griūvančios Lietuvos pilys, dabar „apleistos ir vienos“, tačiau kadaise mačiusios „Vytauto didžio galybę“ („Trakų pilis“) ir kt.

Praeities ir dabarties kontrastai sudaro Maironio eilėraščių dramatiškąjį branduolį, artimą jo pamėgtų lenkų romantikų A. Mickevičiaus, J. Slovackio, V. Polio kūrybai. Čia nėra pasyviajam romantizmui būdingos rezignacijos. Poetą, žvelgiantį į herojiškos praeities griuvėsius, nušviestus kraupios mėnesienos, ima slėgti liūdesys, kurį jis tuoj pat sutramdo: „Ko taip nuliūdai? Ko ant krūtinės ašara krinta graudi?“ ir jau su didvyrišku pasiryžimu bei tikėjimu žvelgia į ateitį:

Žiūrėk, rytuose aušra jau teka,

Pabudę paukščiai pagiriais šneka;

Laikai juk mainos: slėgė pikti, –

Nušvis kiti

Lietuvai , mūsų tėvynei.

„Vilnius“

Kaip visų atbundančių tautų poetų, taip ir Maironio lyrikoje iškyla nacionalinio savitumo ir tautos nemarumo motyvas. „Garbingos

praeities“ turinį sudaro ne tik kovų heroika, bet ir gimtosios kalbos, tautodailės, tautosakos gyvybingumas. Poetas norėtų „prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų“ („Aš norėčiau prikelti“). Caro priespauda užtrenkė „aukso skrynią tėvynės dainų malonių“ („Tėvynės dainos“), tačiau tautos etninė-kultūrinė individualybė tveria amžius. Vienas ankstyvosios Maironio poezijos tipažų yra jauna lietuvaitė, apsirengusi tautiniais rūbais, šukuojanti geltonas kasas ir dainuojanti senas tautines dainas („Kur bėga Šešupė“). Maironio poezijoje ši romantizuota figūra – ttai savotiškas tautos išliekamumo simbolis, praeities tradicijų ir ateities idealų jungtis.

Maironis sukūrė panoraminį Lietuvos peizažą su charakteringais kraštovaizdžio, gyvenimo būdo, tautos psichikos bruožais. Jis įvedė į peizažą Nemuną, Nerį, Nevėžį, Baltijos jūrą, piliakalnius, rūtų darželius, pakelių rūpintojėlius, „brolius artojus“, „geltonplaukes sesutes“. Gimtojo krašto gamtos motyvus poetas jungė su bendrąja savo lyrikos problematika bei romantinio maištingumo nuotaika. Šiuo atžvilgiu ypač įspūdinga Baltijos jūros stichijos ir jaunatviškos sielos nerimo paralelė, perteikiama vykusiai parinktu ritmu:

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,

Man krūtinę užliek savo šalta banga

Ar ttą galią suteik, ko ta trokšta širdis,

Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

„Nuo Birutės kalno“

Tai vienas Maironio poezijos šedevrų. Menine jėga jam nenusileidžia ir trumpas eilėraštis „Užmigo žemė“. Kai žemė, globiama nakties sutemų, miega, budi žvaigždės. Taip ir poeto „širdies ttroškimų“ niekas nenustelbs, kaip „neužmigdys naktis žvaigždės“. Gili poetinė emocija ir klasikinė šio eilėraščio struktūra (trys keturpėdžiai posmai) sudaro darnią meninę vienovę.

Daugeliu atvejų gamtos vaizdai yra kaip palyginimas sunkiai lietuvių tautos buičiai carizmo priespaudoje pavaizduoti. Pavyzdžiui, perteikdamas slogią spaudos draudimo meto nuotaiką, poetas lietuvį lygina su nebylia žaliąja giria: abu jie tyli, ir „tik kad žmonės jų nemato, birt jiems ašaros paprato, lyg kad rasos sidabrinės“ („Lietuvis ir giria“). Kai kada, priešingai, tapoma šviesi gimtojo krašto gamtos panorama, atspindinti liaudies gyvybingumą ir optimizmą („Už Raseinių ant Dubysos“). Apskritai Maironio poezijoje iš vienos kitos labai saikingai panaudotos gamtinės detalės ryškiai jaučiama gimtojo krašto visuma: Lietuvos miškai, upės, žvaigždėtas nakties dangus, žydinčių darželių kvepėjimas. Gamtą poetas traktuoja liaudies žmogaus požiūriu. Net piešdamas nneįprastą Šveicarijos peizažą, jis svajonėmis grįžta į gimtojo krašto lygumas, „ten, kur Dubysa mėlyna juosia banguoja plati“. Tokiomis paralelėmis tarp Alpių ir Lietuvos gamtos yra pagrįsti lyriški Maironio eilėraščiai „Rigi Kulm“, „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“.

Gamta Maironiui yra ne tik emocinių pajautų, bet ir filosofinių apmąstymų pagrindas. Eilėraštyje „Uosis ir žmogus“ poetas originaliai plėtoja medžio ir žmogaus gyvenimo paralelę, vesdamas ją per vaikystės, jaunystės ir senatvės etapus:

Iš kamieno tiesaus

Dročiai karstui išpjaus

Lentų, nes tėvai susenėjo;

O viršūnę tašys:

Vygė bus ir lopšys,

Nes kūdikis kklykti pradėjo.

Šiame kūrinyje, menine koncepcija primenančiame F. Šilerio „Dainą apie varpą“, gamtos motyvai ne tik darniai susipina su žmogaus likimo etapais, bet tiesiog liete liejasi į vientisą poetinį išgyvenimą, aprėpiantį ir gamtą, ir integralinę jos dalį – žmogų. Šiuo atveju Maironis ne tik pratęsė, bet ir giliai filosofiškai įprasmino liaudies monistinį pasaulio supratimą bei poetinio paralelizmo tradiciją.

Maironio lyrikoje nuolat juntamas poetas – tribūnas, liaudies dvasinis vadovas. Šitokį visuomeninį kūrėjo vaidmenį dažnai jis deklaravo ir tiesioginiu būdu. Poetas – tai kovotojas dėl savo tautos teisių. Jo širdis bandys pavilioti daug žemės „gražių dukterų“, bet vienintelė jo didžioji meilė – tai „numylėta tėvynė“ („Taip niekas tavęs nemylės“). Poetas „be atilsio nori kariauti“, ir tiktai tada, „kai sušvilpia žaibai“, jis gali „krūtine atsigauti“ („Nenoriu sparnų“).

Skelbdamas veiklumo, aukojimosi visuomenės labui idėjas, Maironis negalėjo nesusidurti su jaunos lietuvių buržuazijos savanaudiškumu. Tokie reiškiniai kėlė poetui daug vidinių prieštaravimų, įnešė į jo kūrybą tragiškų gaidų. Dar ankstyvojoje kūryboje pasigirdo, o vėliau ir labiau sustiprėjo abejojimo ir nusiminimo intonacijos. Įtikėjęs nacionalinės buržuazijos ir plačių tautos masių tapatybe, poetas neretai pasijusdavo svetimas, vienišas, nesuprastas su savo aukštais idealais buržuazijos aplinkoje („Ko siekiu ir alkstu“). Ši nuotaika prasiveržė vienu tragiškiausių Maironio eilėraščių „Išnyksiu kaip dūmas“:

Užmirš mano giesmes! Poetai kiti

Ieškos įkvėpimo bbrangaus;

Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,

Bet vėl, kaip mane, ji apgaus!

Maironio poetizuota tautinė vienybė gyvenimo tikrovėje virto partinėmis rietenomis, karjerizmu, prabangos siekimu. Tatai skatino poetą griebtis satyros. Kandžioje satyroje „Spjauki, drauguži, į viską!“ Maironis nupiešė tipišką lietuviško buržujaus portretą: „iš grašių sermėgio nutukęs“, jis „vargšo drovėsis namų“, o jaunystės pasiryžimai ir entuziazmas jam taps jokio vertu „sapnu“. Satyromis poetas skaudžiai plakė buržuazijos sumiesčionėsimą („Vintas“), abejingumą pažangai ir liaudies kultūrai („Ašaros tarp juokų“). Jose pasigirsta skaudi poeto rezignacija:

Giedojau meilę, jauną viltį,

Skambėjo stygos man saldžiai;

Šiandieną tenka ar nutilti,

Ar verkt už išgamas skaudžiai.

„Skausmo balsas“

Visuomenės piktžaizdes Maironis buvo linkęs laikyti atskirų žmonių ydomis. Jis nesiliovė tikėjęs nacionalinio judėjimo, tautos vienybės idealais, kurie neleido jam įžiūrėti naujųjų visuomenės jėgų. Vėliau, 1905 – 1907 m. revoliucijos ir po jos sekusios reakcijos laikotarpiu, Maironio izoliacija ir vienišumas didėjo. Gilėjanti visuomenės diferenciacija galutinai sužlugdė „tautos vienybės“ viltis. Kultūriniame gyvenime pasireiškęs modernizmas buvo dar vienas susiskaldymo reiškinys, svetimas tautos atbudimo pranašui ir tribūnui.

Maironio porevoliucinio laikotarpio lyrika – jo naujieji eilėraščiai, išspausdinti 1913 m. ir 1920 m. „Pavasario balsų“ leidimuose – mažiau beturi visuomeninių motyvų. Poetas tik retkarčiais prisimena skaudų visuomeninį patyrimą. Jis jaučiasi negalįs nemylėti „apleistos tėvynės“, o tuo tarpu tautiečiai – „veikėjai“ jo kilniausius jausmus „paspiria kkaip pinigą seną“ („Taip atsilyginta“). Maironis bando kovoti ir antrame fronte – šmaikščiu satyros botagu nuplaka poetus dekadentus, tuos „giedančius svirplius“, kurių eilėraščiuose „nei ritmo, nei rimo, nei prozos geros“, o poezijos – „nė lašo“ („Mūzos pavojuje“). Užtat šio laikotarpio Maironio lyrikoje pagausėjo eilėraščių individualiais motyvais.

Žymi dalis Maironio lyrinių eilėraščių, reiškiančių asmeninius išgyvenimus, turi didelę meninę vertę. Juose įspūdingai perteikiami bendražmogiški meilės ir draugystės jausmai, apdainuojamas gamtos grožis. Tokių eilėraščių posmai liejasi su puškiniška plastika ir muzikalumu:

Tekėjo mėnuo. Iš kalnų

Žiedai kvepėjo jazminų,

Žavėdami jausmus;

Tarp žalio ežero bangų,

Toli nuo triukšmo ir vargų,

Laivelis supa mus.

„Ant Drūkšės ežero“

Tiesa, eilėraščių meilės temomis „Pavasario balsuose“ nėra daug. Poetas buvo linkęs asmeninių jausmų atsisakyti visuomeninių idealų vardan. Vėliau, kai prieštaringa gyvenimo tikrovė atšaldė karšto visuomenininko polėkius, išryškėjo naujas konfliktas: tarp asmeninių prigimties troškimų ir dvasininko padėties. Moteriai, kurios „veido marmuras išbalęs oi daugel, daugel pasakys“, poetas skausmingai prisipažįsta: „bet skirta eit man, mano miela, kitu gyvenimo keliu“ („J. St“). Meilės motyvą Maironio lyrikoje lydi liūdesio nuotaika, mintys apie greit bėgantį laiką, senatvės artėjimą. Gyvenimas poetui atrodo praėjęs nejučia, kaip gęstantys žaibai („Senatvė“). Vietoje pavasario, aušros motyvų, būdingų ankstyvajai Maironio poezijai, įsivyrauja rudens („Rudens dienos“), vakaro („Saulei leidžiantis“) motyvai. Ši nuotaika kai kuriuose eilėraščiuose perauga ir į neviltį

(„Skurdžioj valandoj“). Tačiau ir tragiškiausius būties motyvus liesdamas, Maironis liko aiškaus, giliaminčio, visuomeniškai įprasminto eilėraščio kūrėjas. Lietuvių lyrikoje jis pirmasis pavaizdavo nepakartojamai individualią asmenybę, sukūrė sudėtingą jos dvasinės raidos istoriją.

Paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu Maironio lyrikoje vėl pastebimas visuomeninių motyvų stiprėjimas. Pirmasis pasaulinis karas, pergyventas gimtajame krašte, sukrėtė poetą savo baisumu. Eilėraščiuose „Nevėžis per karą“, „Lietuva Didžiojo karo metu“ Maironis nupiešė šiurpų kaizerinės okupacijos valdžią: „viešpats Berlyno“, tas „audražygis baisus“, „ko neišplėšė, tai sunaikino“. šiuose eilėraščiuose vėl atgyja jaunajam Maironiui būdingas optimizmas, ttikėjimas ateitim: „Laikas ir tuosius karo galiūnus, kaip perėjūnus nušluos!“ pranašaudamas germaniškojo imperializmo galą, poetas kaizerines užmačias siejo su teutonų agresija praeityje.

Buržuazinės Lietuvos valstybės įsikūrimą Maironis pasveikino programiniu eilėraščiu. Tačiau netrukus krašto gyvenime ėmė kilti į paviršių neigiami reiškiniai: valdančiųjų sluoksnių savanaudiškumas, partinės rietenos; aštrėjo klasių kova. Gyvenimo tikrovė privertė Maironį dar kartą griebtis satyriko plunksnos. Perfrazuodamas tuometinį Lietuvos himną, nusivylęs poetas rašė:

Lietuva – didvyrių žemė.

Mūsų giedama seniai,

Bet iš tos didybės semia

Savo naudą tik velniai.

Maironis matė gilėjančią turtinę nelygybę, valdančiųjų kkarjerizmą. Į valdžios postus smelkėsi, poeto žodžiais, „siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja, diplomuotų valizų vežikai“. Kai kurie „tautos vadai“ pasirodė esą į tautos „kūną nuodais isisiurbus giją“ („Kai kam“). Maironį ypač skaudino tautos vienybės griuvimas „demokratinių“ pokarinės Lietuvos seimų laikais. Eilėraštyje „„Skausmo skundas“, kurį poetas leido paskelbti tik po savo mirties, sako jauciąsis „be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj“, kur „vien tik partijų partijoms dirva plati“. Kaip ankstesnėmis, taip ir šio laikotarpio satyromis Maironis tarėsi kovojąs prieš perėjūnus, prisiplakėlius, stiprinąs idėjinius-moralinius valstybės ir tautos pamatus, tačiau objektyviai šie kūriniai įgijo daug bendresnę prasmę, atliko reikšmingą vaidmenį plačiosios visuomenės sąmonėjime.

Senstantis Maironis retkarčiais lietė ir bendrąsias būties temas. Kai kurie šios tematikos eilėraščiai giliai perjausti, rodo neišsekusį poeto talentą. Maironio lyrikoje suskambėjo dainingas, Rytų motyvą primenantis meilės duetas („Duetas“), šviesių vasaros naktų ilgesio daina („Vasaros naktys“), jautrus atsisveikinimo atodūsis („Sudieu“) ir kt. Stambesniems eilėraščiams meniškumu nenusileidžia ir kai kurios šio laikotarpio lyrinės miniatiūros („Seniai aš laukiu“, „Suolelis miške“, „Laiškai“).Filosofiniu susimąstymu ir gyvenimo ppereinamumo nuotaika dvelkia vienas paskutiniųjų poeto eilėraščių „Vakaro mintys“.

Maironis savo lyrikos tematika bei motyvais buvo ir liko artimas romantizmui, tačiau menine išraiška niekur nenukrypo nuo klasikinių poezijos formos ir eilėdaros reikalavimų. Maironio eilėraščiai visi lengvai suprantami, dauguma atvejų priartėja prie liaudies dainos poetinio paprastumo ir skaidrumo. Jų tekstais mėgo pasinaudoti kompozitoriai. Maironis ir pats sąmoningai rėmėsi tautosaka. Kartais jis tik šiek tiek perkuria tautosakinį motyvą; toks yra, pavyzdžiui, eilėraštis „Tupi šarka“. O kartais savo originalią poetinę mintį išreiškia tautosakiniais įvaizdžiais. AAntai eilėraštyje „Daina“ lyrinio herojaus vienatvės liūdesiui išsakyti vykusiai panaudojamas folklorinis gegutės motyvas; „Ar skauda man širdį? Oi ne, oi ne! gegutė kūkuoja „ku-kū“ miške“. Dar kitais atvejais kūrinys tampa ištisai liaudiškas plačia savo esme: tematika ir išraiškos priemonės susilieja į vienovę. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Mano gimtinė“ romantiškieji senovės girių, apleistų pilių motyvai nepastebimai susilydo du daininga tautosakine pasikartojančių stilistinių struktūrų sistema: „Ten močiutė užlingavo raudomis mane“; „Ten užaugau iškentėjau aš kančias visas“. Tokio pat tipo kūriniai yra „Už Raseinių ant Dubysos“, „Lietuva brangi“, „Oi neverk, matušėle“, „Milžinų kapai“. Tai patys populiariausi Maironio eilėraščiai: jie iki šiol tebėra dainuojami.

Apskritai daugumai Maironio eilėraščių būdinga darni paralelinė struktūra. Labiausiai ji išryškėja siužetinio lyrinio tipo kūriniuose („Uosis ir žmogus“). Tokiais atvejais abi paralelės šakos – žmogus ir gamta – išplėtojamos maždaug vienodai; kitais – eilėraštyje vyrauja poeto skelbiamos idėjos bei asmeniniai išgyvenimai, ir gamtinė paralelė pasireiškia vos vienu kitu palyginimu („Ko siekiu ir alkstu“, „Nebeužtvenksi upės“) arba, priešingai, išplėtojami gamtos vaizdai, o žmogaus tema išsakoma vienu kitu posmu („Pavasaris“, „Rigi Kulm“).

Maironis nėra subjektyvių emocinių asociacijų, nutylėjimų poetas. Jo eilėraščio išraišką valdo racionalus pradas, nepakenčiąs nei kompozicinio fragmentiškumo, nei poetinės frazės logiškumo. Maironio eilėraščio struktūra – darni, nuosekli, išbaigta. Poetas mėgsta vadinamąją žiedinę kompoziciją: analogiškus pposmus kūrinio pradžioje ir pabaigoje, motyvų pasikartojimą. Savo eilėraščius Maironis grindžia aiškiais tezės – antitezės, kontrasto ar paralelės principais. Jo poetinės emocijos visuomet pajungiamos griežtiems strofikos, ritmo, stiliaus dėsniais.

Maironiui lyrikui būdingas ir asmeninių jausmų bei emocijų išsakymas: „Giedojau meilę, jauną viltį“, „man buvo liūdna ir sunku keliaut gyvenimo taku“ ir pan. jo eilėraščiuose, ypač visuomenine tematika, vyrauja ne aprašomoji vaizduojamoji, o retorinė emocinė išraiška. Savo emocijų turinį poetas mėgsta išsakyti tiesiai ir viešai, tarsi minios akivaizdoje. Tokiais atvejais prabylama su šauklio, tribūno pakilimu: „Kas mums praeitį grąžintų, ir jos garsą, ir jos galią?“; „Numesk, tėvyne, rūbą seną, kurį užsivilko svetimi!“; „inkime kalbą, žemę, jos būdą!“ Maironio lyrikai būdingos retorinės figūros: klausimai, atsakymai, kreipiniai, šūksniai.

Maironis – klasikas ir eilėraščio strofos atžvilgiu. Skirtingai nuotaikai bei išgyvenimams reikšti jis dažnai naudoja vienodą posmų struktūrą. Daugelyje poeto kūrinių vyrauja ketureiliai, kryžmiškai rimuoti posmai, nors yra ir penkiaeilių, šešiaeilių ar dar sudėtingesnės struktūros posmų („Vilnius“, „Milžinų kapai“).kartais įvedamas priedainis („Užtrauksime naują giesmę“). Maironis parašė ir vieną kitą sonetą („Praeitis“, „Saulei tekant“). Užtat eilėraščių ritminę struktūrą poetas puikiai suderina su turiniu bei nuotaika: pavyzdžiui, jaunatvišką kovingumą jis išreiškia keturpėdžių ir dvipėdžių-tripėdžių šešiaeilių priedainių jambiniu ritmu („Užtrauksime naują giesmę“), banguojančios jūros sukeltą nuotaiką perteikia monotonišku anapestu („Nuo BBirutės kalno“) ir kt. Ritminį Maironio lyrikos įvairumą praplečia ritmo melodika, susidaranti natūraliai, ne pagal pėdas, kirčiuojant skaitomo eilėraščio žodžius. Tokiais atvejais monotonija, kuri galėtų atsirasti dėl taisyklingo vienodų pėdų kartojimosi, išnyksta.

Maironis lietuvių poezijoje galutinai įtvirtino silabinę-toninę eilėdarą. Po silabinės eilėdaros vyravimo tatai buvo naujas žingsnis. Šiuo atžvilgiu Maironį teigiamai veikė klasikinė A. Puškino, M. Lermontavo poezija, taip pat kai kurie silabine-tonine eilėdara pagrįsti lenkų poetų kūriniai.

Pradėjęs rašyti tuo metu, kai lietuvių literatūrinė kalba dar tik formavosi, Maironis tapo vienu poetinės lietuvių kalbos kūrėjų. Jo sukurta poetinė frazeologija taip pat buvo ne mažas lietuvių poezijos laimėjimas. Vykusiai panaudodamas stilistines-kalbines išraiškos priemones, Maironis pasiekė didelio poetinės frazės tikslumo, aforistinio taupumo ir kartu paprastumo. Nors ir mėgdamas retorinius periodus, apimančius ištisus eilėraščio posmus, užbaigtą gramatinę periodo dalį jis dažniausiai sutalpina į vieną eilutę, todėl posmai yra sklandus, lengvai skaitomi ir suvokiami. Maironis buvo priešingas „poetinei laisvei“ – kalbos morfologijos bei sintaksės normų laužymui ritmo ar rimo sumetimais.

Maironis buvo jautrus ir reiklus savo kūrinių poetinei išraiškai, kalbos taisyklingumui ir skambumui, žodyno atrankai. Nors jo žodynui būdingos romantinio simbolinio atspalvio sąvokos (širdis, troškimai, pančiai, viltis, žvaigždė, žaibai, milžinas, verpetai ir pan.), tačiau poetas atidžiai sekė šnekamosios ir ypač literatūrinės kalbos evoliuciją, stengėsi neatitrūkti nuo

jos pažangos. Per metus Maironis parašydavo nedaug, bet užtat nuolat savo eilėraščius taisydavo ir gludindavo. Kiekvienas naujas „Pavasario balsų“ leidimas poeto buvo rūpestingai redaguojamas. Maironio kūrinių autoriniai taisymai atspindi jo gyventojo meto literatūrinės kalbos, stilistinės kultūros raidą.

Nuo pat savo kūrybos pradžios, kartu su lyriniais eilėraščiais, Maironis rašė poemas. Pirmoji išspausdinta poemas buvo „Tarp skausmų į garbę“ (1895 m.). tai autobiografinio pobūdžio kūrinys. Pagrindinis poemos veikėjas Juozas Vilaitis atsižada dvarininkaitės meilės, tampa kunigu, įsitraukia į lietuvių nacionalinį judėjimą. Maironis labai vertino ššią savo poemą, skyrė ją besimokančiam jaunimui, tikėdamasis, kad kūrinį pamėgs „ir rūmai, ir pilka sermėga“. Tačiau šios poeto viltys nepasitvirtino.

Poema „Tarp skausmų į garbę“, prašokusi ano meto lietuvių poezijos lygį eiliavimo lengvumu, lyrinių digresijų poetiškumu, susilaukė prieštaringų kritikos vertinimų. Dešinioji spauda džiūgavo dėl sau artimų idėjų iškėlimo poemoje. Pažangieji kritikai (S. Matulaitis ir kt.) griežtai smerkė klerikalines autoriaus tendencijas. Kūrinio idėjinį vienpusiškumą, personažų neįtikinamumą pripažino net Maironiui idėjiškai artimi rašytojai – Šatrijos Ragana, Vaižgantas.

Paveiktas kritikos, Maironis ėmėsi taisyti savo kkūrinį. Po keliolikos metų parengė gerokai platesnį poemos variantą, pavadintą „Jaunoji Lietuva“ (1907 m.). taip gimė stambi, devynių giesmių poema, geriausiais Maironio epinis kūrinys. „Jaunajai Lietuvai“ pasirodžius, poetas prašė skaitytojus „Tarp skausmų į garbę“ laikyti juodraščiu ir užmiršti.

Naujojoje poemos redakcijoje MMaironis pagrindinį veikėją Juozą Rainį padarė pasauliečiu inteligentu, žymiai praplėtė tematiką, nors kūrinio idėjinė kryptis, apskritai imant, nedaug tepakito. Juozas Rainys, nustelbęs asmeninius jausmus ir atsisakęs dvarininkaitės Jadvygos Goštautaitės meilės, tampa lietuvių nacionalinio judėjimo veikėju, už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą patenka į kalėjimą, suserga džiova ir miršta užsienyje. Rainio pavyzdys sulenkėjusius dvarininkus Goštautus „atverčia į lietuvybę“: jaunasis Goštautas veda pasiturinčių Rainių dukterį. Taigi poemoje pabrėžiama tradicinė visų luomų vienybė, kaip nacionalinio atgimimo laidas.

Labiausiai pavykusios yra pirmos penkios „Jaunosios Lietuvos“ giesmės. Čia užsimezga ir plėtojasi aštrus konfliktas tarp romantiškos Juozo ir Jadvygos meilės ir feodalinio Goštautų užsisklendimo. Kitose keturiose giesmėse autorius pameta šią pagrindinę siužetinę liniją ir imasi plačiai aprašinėti įvairius ano meto Lietuvos gyvenimo reiškinius: pirmojo lietuvių laikraščio („Aušros“) steigimą, įįvairių kultūrinių draugijų veiklą ir pan. Tik retkarčiais teužsimenama apie Rainio ištrėmimą, jo gydymąsi bei mirtį Šveicarijoje. Panašiai išblėsta ir Jadvygos paveikslas. Pradžioje išryškėjusi kaip jautri, mylinti ir tėvo despotizmą kenčianti siela, vėliau ji nebetenka individualių charakterio bruožų, tampa veikėja kultūrininke apskritai. Įdomiai poemoje pabrėžtas Goštauto sūnaus Motiejaus paveikslas. Tai liberalių pažiūrų jaunuolis, mėgstąs pašiepti kunigus, luominius savo tėvo prietarus, tačiau tik filosofuojąs ir nieko konkrečiai neveikiąs. Kiti antraeiliai veikėjai, kaip religinius pamokymus barstąs Jonas Glinskis ar staiga atlietuvėjęs dvarininkas GGoštautas, yra gana schematiški. Beje, kai kuriuos epizodinius poemos veikėjus Maironis pavadino tikromis žinomų to meto Lietuvos kultūrininkų pavardėmis (poetas Jakštas, inžinierius Tumas ir kt.). Kritikuodamas iliustratyvias poemos personažų charakteristikas, Vaižgantas rašė, jog tai „tik manekenai idėjoms palaikyti, kaip telegrafo stulpai vieloms: per juos eina srovė; o ne jie sroves leidžia“.

„Jaunojoje Lietuvoje“ Maironis stiprus pirmiausia kaip lyrikas. Lyrinėmis emocijomis poema alsuote alsuoja, jos yra atskirų siužetinių epizodų pagrindas. Su romantiniu pakilimu ir patosu čia apdainuojami ir platūs visuomeniniai to meto Europos reiškiniai. Alegoriniais vaizdais, lozunginiu aforistiniu stiliumi pasižymi poemos veikėjų dainuojama daina apie carizmo pavergtųjų tautų nacionalinį atgimimą:

Jau slavai sukilo. Nuo Juodmargio krašto

Pavasaris eina Karpatų kalnais.

Po Lietuvą – žiema. Nei žodžio, nei rašto

Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.

„Jaunojoje Lietuvoje“ nestinga meilės lyrikos, puikių gamtos vaizdų, sudarančių paralelinį ar kontrastišką foną veikėjų išgyvenimams. Šio pobūdžio emocijos dažniausiai reiškiamos lyrinėmis digresijomis, kurios virsta beveik savarankiškais eilėraščiais („Iš aukšto švietė jaunam keleiviui žvaigždė ant dangaus“; „Kame mano brangūs jaunystės sapnai“).kai kurias poemos giesmes Maironis pradeda ar baigia lyriniais posmais, pagrįstais arba tautosakiniu motyvu („Trys sesutės grėbia šieną“), arba stipriai išjaustu gamtos vaizdu („Malonios ir puikios pakalnės Dubysos“; „Ir kas do naktis, dega žvaigždės aukštai“). Šie lyriniai poemos intarpai meniniu įtaigumu prilygsta geriausiems Maironio eilėraščiams; dalį jjų, kaip savarankiškus kūrinius, autorius įdėjo į „Pavasario balsų“ rinkinį.

Epiniuose „Jaunosios Lietuvos“ epizoduose atsispindėjo daugelis ano meto visuomeninių reiškinių, perėjusių per autoriaus ideologijos prizmę. Poemoje atskleidžiamas augantis plačiųjų lietuvių visuomenės sluoksnių nepasitenkinimas carine priespauda („Lietuvoj ne tik žodis ir raštas/- lietuviškas vardas užginta“). Neapykantos carizmui augimą autorius pastebi ypač rusų – japonų karo metu, kada „nuo Volgos ir Dono / lig Sibiro sniegų ir Kitajaus geltono, / nuo to karo valstiečiai suvargę žegnojos“. Maironis, nors ir be ironijos, priverstas pripažinti, jog „socialistais net knibžda takai“. Kai kurios detalės poemoje atskleidžia socialinę nelygybę; antai ir bažnyčioje ponus prie altoriaus veda „šveicorius., daužydamas sermėgiams kupras“. Poemoje gana plačiai paliestos buržuazinių veikėjų rietenos (pvz., „Aušrą“ steigiant), jų visuomeninės veiklos smulkmeniškumas, tuščia pompastika ir kt. pasitaiko poemoje ir nacionalistinių bei antisocialistinių aliuzijų ar replikų. Apskritai visuomeninis fonas „Jaunojoje Lietuvoje“ turi ne tiek meninę, kiek istorinę pažintinę vertę.

Nepaisant aprašomųjų publicistinių digresijų, Maironio „Jaunoji Lietuva“ – reikšmingas kūrinys žanro raidos požiūriu. Po ramių, epinių K. Donelaičio „Metų“, po lyrinių gamtos aprašymų A. Baranausko „Anykščių šilelyje“ Maironis pirmasis į poemą įvedė lyrinį-dramatinį pradą, leisdamas jam atlikti svarbų struktūrinį vaidmenį. Taigi Maironis nemažai praplėtė žanrinės poemos galimybes.

Kartu su „Jaunąja Lietuva“ Maironis sukūrė dar porą mažesnių poemų. Viena jų –– „Nuo Birutės kalno“, parašyta lenkų kalba („Z nad Biruty“, 1904 m.) ir skirta sulenkėjusiems to meto Lietuvos dvarininkų sluoksniams. Poemoje tam tikru mastu atgyja dvaro buitis (Palangos grafo rūmai, arklių lenktynės, kelionės po Šveicariją ir kt.), tačiau pagrindinės veikėjos, dvarininkaitės Celinos, pamilusios lietuvį poetą, atsivertimas į lietuvybę ir įsijungimas į lietuvių nacionalinį judėjimą nėra nei naujas tematiniu, nei pagrįstas psichologiniu atžvilgiu. Kūrinys pasižymi lengvu eiliavimu ir palyginti sklandžia kalba.

Antroji poema „Raseinių Magdė“ (1909 m.), – satyrinis alegorinis kūrinys, nukreiptas prieš Liublino uniją, apribojusią feodalinės Lietuvos savarankiškumą. Poemoje pasakojamas padavimas apie raseiniškę bajoraitę Magdę, kuri vienintelė iš lietuvaičių sutikusi tekėti už lenko Zbignevo ir tuo pagreitinusi Lietuvos-Lenkijos feodalų suartėjimą. „Lenkomanė“ Magdė šiuo atveju primena A. Sumarokovo, D. Fonvizinio komedijos išjuoktus rusų „prancūzomanus“. Tačiau įvaizdį „Raseinių Magdė“, lietuvių liaudyje tapusį nacionalinio nepastovumo simboliu, Maironis savo poemoje taiko pažangaus inteligento Baltraus Bandūros asmeniui. Pastarasis, kaip personažas, poemoje apmetamas ryškiais bruožais, tačiau gana tendencingai vaizduojamas kaip atitrūkėlis nuo „nacionalinių šaknų“. „Raseinių Magdėje“ prasismelkia nacionalinės Maironio pažiūros.

Paskutinė stambi Maironio poema „Mūsų vargai“ (pradėta 1911 m., baigta 1920 m.) idėjiniu tematiniu turiniu bei formos ypatybėmis yra tarsi „Jaunosios Lietuvos“ tęsinys, tik mažiau nusisekęs. Poemoje lyg kronikoje aprašomas lietuvių inteligentijos kelias nuo 1905 – 1907 m.

revoliucijos iki buržuazinės Lietuvos valstybės sukūrimo. Istoriniai įvykiai traktuojami klerikaliniu požiūriu, nevengiant reikšti priešiškumo socializmo idėjoms. Poema turi ir pažintinę vertę: atskleidžia buržuazijos bailumą, jos sandėrius su carizmu, vėliau su kaizeriniais okupantais, Vatikano kišimąsi į politinius įvykius Lietuvoje ir kt. „Mūsų vargams“ Labiau, negu kitoms Maironio poemoms, trūksta siužetinio nuoseklumo ir aiškumo. Atskiros giesmės neturi glaudesnio kompozicinio ryšio: meninius vaizdus dauguma atvejų nustelbia sausas, kronikinis įvykių atpasakojimas.

Literatūriniu požymiu pažymėtinas vienas kitas „Mūsų vargų“ epizodas. Įtikinamai ir ryškiai poetas piešia Pirmojo ppasaulinio karo vaizdus (V – VII giesmės). Ypač sugestyvus, Maironiui net neįprastai realistiškai tapomi, kaizerinių kareivių siautėjimo Lietuvoje epizodai. „Namie nuskurdę, alkani“, okupantai „visko godžia ranka siekė“, išplėšdami „net duonos paskutinę riekę“. Poemoje atsispindi imperialistinio karo žiaurumas ir beprasmiškumas, tai, kad jame didžiausias aukas turėjo sudėti paprasti žmonės, kurių „tirpo bataljonai“, kuriuos „kaip bandą šaukė“. Meniškai vertingos poemoje ir lyrinės digresijos – atskiri puikūs eilėraščiai („Kodėl, dievuliau, negaliu“, „Naktis rami, vaizdi“). Tai tikri poezijos perlai, tačiau jų „Mūsų varguose“ kur kkas mažiau, negu „Jaunojoje Lietuvoje“.

Veikiamas romantizmo tradicijų, Maironis vienas pirmųjų rašė balades. Iš jų meniniu atžvilgiu stipriausia „Jūratė ir Kastytis“ (1920 m.).baladei panaudotas žinomas folklorinis-mitologinis motyvas: deivė nusivilioja į jūros gelmes jauną žveją. Baladė pasižymi nuosekliai augančia dramatine įtampa, kompozicine ddarna, klasikiniu stilistinės išraiškos nuosaikumu. Strofokos ir ritmikos atžvilgiu kūrinio eilėdara įvairi: šešiaeilius, epiškai ramesnius posmus, parašytus jambu, keičia tarsi savotiški priedainiai – gyvi, primena jūros bangų šokį chorėjiniai posmai, kurių pradžioje rimuojami žodžiai sudaro muzikinės instrumentacijos įspūdį. „Jūratė ir Kastytis“ – vienas geriausių baladės žanro kūrinių lietuvių literatūroje.

Dramatinės įtampos nestinga ir Maironio baladei „Čičinskas“ (1919 m.). jos pagrindu paimtas populiarus liaudies pasakojimas apie žiaurų feodalą Čičinską, kurį žiemą nutrenkia perkūnas ir lavono nepriima žemė. Baladė įtikinamai perteikia stichinį liaudies priešiškumą despotizmui. Eiliavimas čia lengvas ir dinamiškas, nors strofikos ir ritmikos atžvilgiu, lyginant su „Jūrate ir Kastyčiu“, yra kur kas monotoniškesnis. Apskritai, dramatinę įtampą Maironio baladėse dažnai pakeičia lyriškumas ar epinis pasakojimas. Tokios baladės lengvai virsta eiliuotais pavadinimais. Maironiui būdingas ššio tipo eilėraštis yra „Ant Pūnės kalno ties Nemunu“ (1925 m.), kuriame vaizduojamas legendinis senovės lietuvių vado Margio susideginimas ant laužo kryžiuočių apgultoje pilyje. Tokio tipo kūriniai taip pat alsuoja romantine nuotaika, tačiau kai kuriems jų kenkia per gausi faktologija.

Šalia baladžių, pereinamąją grandį tarp Maironio lyrikos ir dramos sudaro du libretai operoms (muzika jiems nebuvo sukurta). Dar pirmuoju kūrybos laikotarpiu parašytame librete „Kame išganymas?“ (1895 m.) poetas sprendė filosofinį žmogaus gyvenimo prasmės ir laimės klausimą. Kūrinyje nestinga žmogaus fizinio ir ddvasinio skurdo, jam būdinga savotiškas eiliavimo impulsyvumas, tačiau apriorinė tendencija „rasti išganymą“, katalikybėje neleido autoriui objektyviau pažvelgti į vaizduojamą tikrovę.

Idėjiniu ir meniniu atžvilgiu vertingesnis yra libretas „Nelaimingos Dangutės vestuvės“, parašytas pagal kompozitoriaus J. Tallat-Kelpšos apmestą planą (1927 m.). kūrinys perkelia skaitytoją į kovų su kryžiuočiais laikus. Pamilusi kunigaikštį Daugirdą, bet tėvo verčiama tekėti už kunigaikščio Kundroto, Dangutė tampa šventosios ugnies saugotoja – vaidilutė. Kai ją, patekusią į kryžiuočių rankas, savieji apkaltina „neištikimybe įžadams“, Dangutė susidegina ant laužo kartu su kovose žuvusiu savo tėvu. Libreto siužetas pagrįstas aštriu konfliktu tarp žmogaus jausmų ir feodalinio despotizmo bei tikybinių prietarų. Kūrinyje ne vienu atveju ryškiai pavaizduota kryžiuočių agresija. Libretas pasižymi kompoziciniu darnumu ir vientisumu. Jame vykusiai panaudojama tautosaka: mergaičių dainos („Augo dukrelė pas senmočiutę“, „Ko liūdi? Ko liūdi, sesute širdele?“), raudos, vestuvių papročiai, komiškos dainelės ir kt. libretas parašytas gyva, liaudiška kalba.

Paskutiniuoju savo kūrybos laikotarpiu Maironis parašė tris eiliuotas istorines dramas iš Lietuvos praeities, sudarančias draminę trilogiją: „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“ ir „Didysis Vytautas – karalius“ (1921 – 1930).

Tai buvo nemažas, tačiau iš dalies proginis Maironio užmojis – atsiliepti į krašte 1930 m. plačiai švęstą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 metų jubiliejų. Kartu Maironis čia tenkino ir savo seną istoriko pomėgį. Visas ttris dramas jungia Vytauto asmuo, vaizduojamas nuo jaunystės iki senatvės ir mirties. Keletas antraeilių siužetinių linijų yra daugiau ar mažiau epizodinės ir ne sieja, o priešingai, ardo trilogijos vieningumą.

Maironio dramų siužetinį pagrindą sudaro tikri istoriniai įvykiai, traktuojami taip, kaip juos suprato XIX a. istorikai ir kaip jie buvo nušviesti paties Maironio „Lietuvos istorijoje“. Tačiau istoriniai faktai, nors kupini aštrių konfliktų, vis dėlto nėra trilogijos karkasas. Maironis pagrindinį dėmesį telkė ne į istorinių įvykių dramatizmą (konfliktų drama), bet į svarbiausius veikėjus – istorines Kęstučio, Vytauto, Jogailos asmenybes. Tragiškus liaudies išgyvenimus autoriui gyviau pavyko perteikti atskiruose trilogijos epizoduose (kryžiuočių agresijos scenos, kaimiečių dialogai, juokdarių sąmojis ir kt.).

Pagrindinių veikėjų paveikslai Maironio trilogijoje gana iliustratyvūs ir melodramiški. Čia iškeliamas Kęstučio švelnumas ir pasitikėjimas politiniais partneriais, pabrėžiami neigiami Jogailos bruožai, idealizuojamas Vytautas. Dramaturgo dėmesys sukoncentruotas į praeities nuoskaudas, tragiškas feodalinės Lietuvos žlugimo aplinkybės. Bandymas iškelti Vytautą, kaip karališkos šlovės vertą Lietuvos valdovą, Maironis savo trilogijoje pabrėžė ir graudų kartėlį dėl istorinių tautos nesėkmių.

Maironio dramos buvo statomos teatre, tačiau jų meninė vertė neprilygo kur kas aukštesniems to meto lietuvių istorinės dramos pasiekimams, susijusiems su V. Krėvės, B. Sruogos ir kitų autorių vardais.

Rašytojo kūryba lietuvių literatūros kontekste

Į lietuvių literatūrą Maironis įaugo savo lyrika. Epinė ir draminė poeto kkūryba, be atskirų išimčių, turi daugiau istorinę-pažintinę reikšmę, charakterizuoja tiek jo gyventąją epochą, tiek kūrybinę individualybę.

Su ankstyvąja Maironio lyrika romantizmas lietuvių literatūroje pasiekė aukščiausią lygį. Poeto, kaip pranašo, interpretacija, praeities garbinimas, senovės kovų už laisvę heroika, šių kovų istorinių paminklų apdainavimas – tai vis būdingi romantizmo motyvai. „Audringas maištavimas, karštas entuziazmas, atviras jausmingumas – visas tas nevaržomas pasidavimas emocinio gyvenimo impulsams yra būdingas romantiniam menui, kuris jausmų sferoje randa esmingiausias žmogaus prigimties vertybes. Išraiškos srityje šioms būsenoms atitinka įvaizdžių sistema, pagrįsta vaizdinių intensyvumu, kur vyrauja ne intymumo, o ekspresijos momentas“, – rašo V. Zaborskaitė monografijoje apie Maironį. Maironio kūrybos romantizmas buvo artimas Rytų Europos romantizmo tipui, subrandintam nacionalinių judėjimų. Poetas visur išlieka aktyvus veikėjas, kovotojas dėl tautos teisių, visuomenininkas, tikįs šviesia tėvynės ateitimi. Net gamtinei Maironio lyrikai nebūdingas siauras individualizmas ar sentimentalumas; ji išreiškia sveiką, optimistinį, liaudišką poeto santykį su gimtąja žeme.

Kartu Maironio kūryboje, ypač poemose, jaučiama ir klasicizmo tradicijų atbalsių (pareigos pergalės prieš asmeninius jausmus poetizuota, tam tikras kompozicijos bei stiliaus racionalumas, retorinė patetika ir kt.). poetinio piešimo detalėse Maironiui nėra svetimas ir realistinis, nors savaip pakilus, vaizdavimo būdas. Maironio talentas sulydė į meninę visumą įvairių literatūros srovių nešamus privalumus.

Geriausiais savo kūriniais Maironis talentingai išreiškė lietuvių liaudies nuotaikas ir

lūkesčius carinės priespaudos sąlygomis. Geriausių Maironio poetinių kūrinių išliekamumo pagrindą sudaro nacionalinio išsivadavimo kovų patosas, nuoširdi gimtojo krašto, kalbos ir nacionalinės kultūros meilė, jautrumas tėviškės gamtos grožiui, susimąstymas dėl žmogaus likimo bei gyvenimo prasmės greit bėgančio laiko akivaizdoje, meniška poetinė forma, kūrybiškas sąlytis su tautosaka. Tokiais kūriniais Maironis neišdildomai įaugo į lietuvių tautos sąmonę.

Kartu Maironis neišvengė tam tikro nacionalinio uždarumo, istorinės praeities idealizavimo, „tautinės vienybės“ iliuzijų. Šie bruožai iškyla aikštėn ne tiek lyrikoje, kur nusveria apibendrinti meniniai vaizdai, kiek epinėje bbei draminėje kūryboje. Kai kuriems poeto kūriniams negatyvių žymių teikia religiniai motyvai bei įvaizdžiai.

Maironio poezija, nors ir pasižymėjusi tam tikru estetinių pagrindų statiškumu, padarė platų ir vaisingą poveikį lietuvių literatūros raidai. Prasmingas, gilus išgyvenimas, romantinis patosas, poetinės minties aiškumas, vaizdinio audinio emocingumas, silabinė-toninė eilėdara, savo metui sklandi ir taisyklinga literatūrinė kalba sudarė ištisą maironinės poetikos mokyklą, atlikusią didžiai teigiamą vaidmenį lietuvių literatūros procese.

Maironio poezija buvo nemažu mastu susijusi su lietuvių nacionalinio judėjimo kitimu. Tad vėliau smulkesnieji lietuvių poetai, kurie mėgino ššiuo atžvilgiu sekti Maironiui, tapo savotiškais jo epigonais. Kur kas gilesnę ir toliau siekiančią įtaką jaunesnės kartos lietuvių poetams turėjo Maironio lyrikos meninės ypatybės. Ši įtaka buvo tokia stipri, kad jos savo kūrybos pradžioje neišvengė net tokie saviti poetai, kaip VV. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, K. Binkis ir daugelis kitų, kurie vėliau dėjo ryžtingas pastangas išsivaduoti iš maironinės mokyklos, surasti naujų, individualių meninės išraiškos formų.

Didelę Maironio įtaką lietuvių literatūrai rodo ir tai, kiek daug dėmesio šio poeto kūrybai skyrė įvairių ideologinių bei estetinių krypčių rašytojai ir kritikai. Demokratinių bei socialistinių pažiūrų literatai stengėsi įžvelgti ne tik Maironio, kaip poeto, jėgą, bet ir jo kūrybos ribotumą. Antai pirmasis lietuvių proletarinis poetas J. Janonis žavėjosi gamtos grožio išreiškimu Maironio poezijoje: „Jaučia gamtos grožį Maironis ir moka jį išreikšti taip, kaip dar, rodos, nė vienas lietuvių dainius nėra išreiškęs. Mėgstu už tai Maironį“. Kartu J. Janonis matė Maironio poezijoje ir tai, kas buvo „persigėrę smulkiųjų seminarijos rūmų dvasia“. Panašiai Maironio mirties proga pažangiame „Kultūros“ žžurnale K. Korsakas rašė apie šio poeto „platų universalumo atspalvį“ bei meninį meistriškumą ir apie idėjinio ribotumo momentus. Tuo tarpu modernizmo sąjūdis dar Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse prasidėjo šūkiais: „Maironis paseno“, „Šalin nuo Maironio!“

Pažangieji rašytojai ugdė teigiamąsias Maironio kūrybos tradicijas, mokėsi iš jo poetinio meistriškumo. Geriausioji Maironio literatūrinio palikimo dalis reikiamo įvertinimo susilaukė tarybinės santvarkos sąlygomis. Dar Didžiojo Tėvynės karo metais patriotiniai Maironio eilėraščiai buvo spausdinami bei cituojami tarybiniuose leidiniuose. Tuojau po karo Tarybų Lietuvoje buvo išleisti Maironio „Pavasario balsai“ ((1947 m.). vėliau išėjo dviejų tomų Maironio poezijos rinktinė (1956 m.); pasirodė studijinių darbų apie jo kūrybą bei eilėdarą. Maironio poezija plačiai pasklido ir už Lietuvos ribų. Jo eilėraščių vertimai į rusų kalbą ėmė rodytis dar karo meto leidiniuose: „Živaja Litva“ (1942 m.), „Vekovaja nenavist“ (1943 m.), „O rodyne“ (1944 m.) ir kt. 1949 m. išėjo Maironio poezijos rinktinė rurų kalba, parengta įžymių rusų vertėjų.