maironis
Maironis
(1862 – 1932)
Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra
iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas.
Biografija. Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. spalio 21
(lapkričio 2) d. Pasandravyje (dab. Raseinių raj.), laisvųjų ūkininkų
šeimoje. 1883 m. baigė Kauno gimnaziją, 1883 – 1884 m. studijavo Kijevo
universitete, 1884 – 1888 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur ėmė
reikštis kaip garsėjantis poetas. 1892 m. baigė Peterburgo dvasinę
akademiją ir iki 1894 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1894 – 1909 m.
buvo Peterburgo ddvasinės akademijos profesorius, po to iki mirties – Kauno
kunigų seminarijos rektorius. Įsteigus Lietuvos universitetą Kaune, 1922 m.
buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas, tais pačiais metais
išrinktas garbės profesoriumi, ėmė vadovauti Moralinės teologijos katedrai,
1923 – 1924 m. dėstė universitete lietuvių literatūrą. Turėjo aukštus
Lietuvos Katalikų Bažnyčios titulus.
1885 m. Aušroje Zvalionio slapyvardžiu pasirodė pirmas Maironio
eilėraštis „Lietuvos vargas“, 1895 m. išėjo pirmas eilėraščių rinkinys
Pavasario balsai, kuris, vėliau papildinėjamas ir redaguojamas beveik iki
gyvenimo pabaigos, liko visam laikui viena reikšmingiausių lietuvių lyrikos
knygų. Baigdamas seminariją, Maironis parašė A.Baranauskui dedikuotą
poemėlę LLietuva, 1895 m. išleido poemą Tarp skausmų į garbę, o jau antroje
kūrybinio kelio pusėje sukūrė klasikines mūsų literatūroje poemas Jaunoji
Lietuva (1907), Raseinių Magdė (1909) ir Mūsų vargai (1920). Pirmasis
dramos bandymas buvo libretas Kame išganymas? (1895). Istorinė trilogija
Kęstučio mirtis (1921 – 11930), Vytautas pas kryžiuočius (1925), Didysis
Vytautas – karalius (1930) ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės (1930)
yra jau gyvenimo saulėlydžio vaisiai.
Be grožinės literatūros, jo plunksnai priklauso nemaža Lietuvos
istoriografijos, literatūros istorijos, taip pat teologijos darbų.
Jonas Mačiulis-Maironis mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune,
palaidotas Katedros kriptoje.
Kūryba. Maironis yra lietuvių poezijos kaitos (ir atskaitos)
taškas. Iki jo buvo jau ištobulintas poetinis žodis ne tik liaudies
dainoje, bet ir K.Donelaičio, A.Baranausko kūryboje, toje „naiviojoje“
poezijoje (nelabai tiksliai pasinaudojant Maironio pamėgto F.Schillerio
sąvoka), kur „poetų kūryboje mus jaudina gamta, jutiminė tiesa, gyva
tikrovė“, o ją persmelkiantis subjektyvumas ištirpęs pavaizduotame
pasaulyje, neatsiejamai su juo susilydęs. Buvo lyrika – besimeldžianti,
juokaujanti, dainiškai atverianti mylinčią ir kenčiančią širdį (nuo
A.Klemento ir A.Strazdo iki A.Vienažindžio), bet joje kalbantis žmogus
artimesnis tautosakos bendriniam sugestyviam emocingumui negu moderniosios
lyrikos subjekto nnepakartojamam individualumui. Visa ikimaironinė lyrinė
poezija – dainiška, ne visai atsiskyrusi nuo folkloro beribiškumo. Dar
Anykščių šileliui A.Baranauskas kūrė melodiją ir mokė anykštėnus ją
dainuoti. P.Vaičaitis dar jautėsi esąs „dainelių“ vargo žmonėms
eiliuotojas.
Iš dalies panaši buvo ir Maironio kelio pradžia. Jis pats
pasakojosi esą jaunystėje klierikai skleidę po žmones dainas jo žodžiais.
Tautosakėjo Lietuvos rankraštinio teksto fragmentai: „Jau pavasaris atėjo“,
o ypač „Lietuva brangi“ posmai su J.Naujalio melodija, iš kurių vėliau
išaugo žinomasis eilėraštis, kurio variantai kito iki pat 1920 m., kol
pagaliau Maironis autorizavo dabartinį tekstą. Ir vvėliau jo eiles žmonės
dainavo, bet su tautosaka jos nebesusiliejo, kaip A.Strazdo ar
A.Vienažindžio dainos.
Poezija. Maironis yra pirmasis esmiškai rašytinės poezijos
kūrėjas, iš pagrindų ją modernizavęs, parodęs, ką gali lyrika kaip
literatūros rūšis, lyrikos formomis išskleisdamas platų individualaus
subjektyvumo turinį, teigdamas asmens vertę ir reikšmingumą. Asmens vidinis
pasaulis, modernaus subjektyvumo sklaida yra svarbiausia jo poezijos tema.
Poeto vaidmuo ir samprata. Maironis yra pirmasis lietuvių
autorius, kuris suvokia save pirmiausia kaip literatūros žmogų, rašytoją,
poetą. Svarbu ne tai, kad tokį savojo aš įvaizdį jis ne visados išlaiko ir
kartkartėmis ima viršų kiti socialiniai vaidmenys, o tai, kad šitokia yra
jo nuostata esminiais gyvenimo momentais. Baigęs gimnaziją, jis renkasi
literatūros studijas, ketindamas atsidėti literato profesijai. Tiesa,
netrukus sprendimą keičia ir grįžta į tradicinį šviesuolio kelią –
kunigystę, joje įsitvirtina aukštame hierarchijos lygmenyje: Dvasinės
akademijos profesorius ir inspektorius, vėliau Kunigų seminarijos
rektorius, Kauno universiteto Teologijos fakulteto dekanas, profesorius.
Siekia vyskupo mitros ir jaučiasi giliai užgautas du kartu jos negavęs. Bet
svarbiausias jam lieka Poeto vaidmuo. Ne tik dėl to, kad poetinei kūrybai,
istoriografijai (kurią irgi globoja Mūza!) jis skyrė daug dvasinių jėgų
visais gyvenimo laikotarpiais, bet ir dėl to, kad suvokė, jog kaip poetas
save geriausiai realizuoja ir įamžina. Poemoje Tarp skausmų į garbę jis,
tarsi viduramžių dailininkas, tarp kitų personažų nutapo ir savo figūrą
paveikslo pakraštyje („Maironi! Tu giesmę nuo Dievo gavai“; „Maironis bbus
giesme garsus“); giliai įžeistas Vatikano, kuris nesuteikia jam vyskupo
žiedo, jis taria išdidų žodį:
Už darbą nelaukiau kaip tarnas algos,
Nei deimantais spindinčio žiedo garbės;
Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!..
„Taip atsilyginta“
Kai nuo jo nusigręžia neištikima mylimoji, jis žino: „<.> mūsų
pilietės / Ne jo slapčia tau pavydės“ („Nutrūko – nesumegsi“). Net pačios
mirties akivaizdoje jis visų pirma poetas („Poetui mirus“).
Maironis sukuria romantinę poeto ir kūrybos mitologiją, kuri
išreiškia lietuvių literatūros modernėjimą ir jos įsijungimą į romantizmo
tradiciją, kylančią iš svarbių XIX a. filosofinių ir literatūrinių motyvų.
Tai A.Mickevičiaus Vėlinių tradicija: poetas, kenčiantis už milijonus, taip
pat Konrado Valenrodo, kur dainius – Vaidila yra tautos atminties
saugotojas. Tokiai poeto sampratai rastis palanki buvo tautinio Atgimimo
dirva.
Keliamas poeto, einančio keliu, „kuriuo retai kas eiti gali“,
išskirtinumas („Poezija“). Tai kilnių džiaugsmų, paslaptingo, nežemiško
grožio, „stebuklingų žodžių“ kelias:
Bet kas pažino įkvėpimą,
Jo aukštus, dangiškus jausmus,
Kas gavo brangų atminimą,
Tas čia našlaičiu nebebus.
„Taip
maža paramos“
Bet ir kančia, kylanti iš širdies jautrumo, esmiška talentui.
Poetas dažnai būna vienišas ir nesuprastas
<.> tarp žmonių neras širdies,
Bet nemylėt jų nemokės.
„Taip
maža paramos“
Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė
Man, nuklydusiam skausmo keliais,
Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė <.>.
„Skurdžioj valandoj“
Kam širdį Aukščiausias man ddavė?
O tačiau juk be jos
Ant šios žemės karčios
Poetai negims nesapnavę.
„Nenoriu
sapnų“
Kūryba – atpirkimo auka:
Patsai ramumo nepažinęs,
Kitiems išganymą nešu.
„Poeta“
Poetas – kaip audros išdraskyto lizdo paukštis, kuris savo giesme
džiugina ir darbams skatina žmones; jo vienišumą ir skausmą atperka
nuojauta, kad jo „garbė per girias nuskambės! / Ir šiaurio kaukimai
nutils!“ (Jaunoji Lietuva). Kūryba yra paslaptis, jos kančios slepiamos po
kauke:
Žmonės spėja iš veido ramaus,
Būk man rožėmis klojas takai;
Jiems nematoma mano vidaus <.>.
„Ar
aš kaltas“
Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:
Nesupras žmonės mano kančios!
„Skurdžioj valandoj“
Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,
Praeisiu kaip verdą verpetai <.>.
„Pasitikėjimas savimi“
Dievo globa. Poeto atsakomybė reiškiasi metafizinėje plotmėje, jis
yra ypatingu būdu Aukščiausiojo apdovanotas ir išskirtas, jis tokiu ir
jaučiasi – dėkodamas, guosdamasis, apgailestaudamas. Jis nuolatos stovi
Aukščiausiojo akivaizdoje, jis Dievo yra deleguotas būti tautos pranašu,
šaukliu, jis Dievo pateptasis tautos dainius. Tarp religinių ir tautinių
vertybių čia niekados nėra kolizijos, Aukščiausiasis sankcionuoja,
palaimina tautos būtį, kovas, siekius.
Esmingiausias žmogaus skleidimosi lygmuo Maironio poezijoje yra
dieviškasis, sakralumo sferai priklauso pagrindinės jo išpažįstamos
vertybės, kurios formuoja svarbiausius poetinio pasaulio akcentus. Tačiau
juos sudaro ne religinės tematikos eilėraščiai, kurių Maironio poezijoje
nėra daug ir kurie nėra įspūdingi – nebent populiarioji „Marijos giesmė“,
kurios įtaigumas nemenka dalimi priklauso ir nuo J.Naujalio
melodijos.
Krikščioniškosios vertybės daugiau skleidžiasi bendroje poetinio
mąstymo kryptyje. Maironiui Dievas yra istorijos ir žmogiškojo likimo
Viešpats. Istorijos tapsmas jam yra Teisingumo idėjos realizacija, kurią
nulemia kentėjimo, mirties ir prisikėlimo paslaptis:
O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!
Kanklių balsą išgirs,
Miegąs kraujas užvirs,
Nes Kryžius gyvatą žadėjo.
„Jaunoji Lietuva“
Tai yra Maironio istorijos filosofijos branduolys. Dievas laimina
teisėtus tautų siekius ir kovas, garantuoja jų būsimus laimėjimus. Jo
pagalbos meldžiama tėvynei ir jos vargstantiems žmonėms.
Dramatizmo šaltiniai. Dievas yra ir žžmogaus individualios
egzistencijos saugotojas ir teisėjas. Jo akivaizdoje vyksta žmogaus
gyvenimo drama, skaudus stovėjimas tarp Dangaus, tobulybės ilgesio ir
siaura, trapia žemiškąja būtimi nepasitenkinančios širdies, nuolat gundomos
žemės vilionių ir laimės pažadų. Tai vienas svarbiųjų Maironio lyrikos
dramatizmo šaltinių. Jo eilėraščių aš nuolatos yra tarp skaudžios
desperacijos:
Išplėšk man širdį kruvinai,
Kad jos negundintų ta žemė,
Kur vienos kovos, kur sapnai
Galų gale tik kančią lemia.
„Kam širdį
davei?“
ir viltingo pasitikėjimo:
Aukščiausi, davei širdį man begalinę,
Ją vienas suprasti gali;
Tu vienas gali atgaivinti krūtinę,
Kad kryžkeliais žūna baili.
„Jei žemė
širdį viliojo“
Bet gražiausia yra ne tokia iš refleksijos kilusi poezija, o toji,
kur dramatinės prieštaros nėra tiesiogiai reiškiamos, o yra nugrimzdusios į
sielos gyvenimo podirvį ir maitina visą žmogaus vidinės patirties pilnį,
kai žmogus įvairiausiose situacijose sstovi tarp tikėjimo ir abejonės,
praeinamybės ir amžinatvės, vilties ir nusiminimo, baigtinumo ir begalybės.
Ilgesys ir džiaugsmas dažniausiai reiškiami gamtos vaizdų ir reiškinių
metaforomis. „Užmigo žemė“, „Nuo Birutės kalno“, „Vasaros naktys“,
„Pavasaris“ – šiuose ir kituose gamtos jausmo eilėraščiuose skleidžiasi
giliausi ir intensyviausi žmogiškosios pilnatvės išgyvenimai, išsakyti su
didžiausia poetinio žodžio energija.
Panašus vidinis dramatizmas yra ir Maironio meilės lyrikoje. Čia
daug ilgesio, išsiskyrimo skausmo („Sudieu“, „Išvažiuojant“, „Draugo
liūdesys“), taip pat šviesos, kaip eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero“,
žavinčiame klasikinės darnos, taurumo ir kilnaus paprastumo jungtimi. Tai –
ne tik Maironio, bet ir visos lietuvių meilės lyrikos viršūnė. Dažname
kūrinyje Maironis aukština amžinojo moteriškumo trauką, moters paskirtį ir
vaidmenį vyro gyvenime. Moters idealizacija siejasi visų pirma su vokiečių
klasikinės literatūros tradicija, bet joje dvelkia ir lietuvių liaudies
dainų dvasia.
Poetas ir tauta. Tačiau, be abejonės, ssvarbiausia Maironio
kūryboje yra tautos problematika. Tauta Maironio poezijoje – pagrindinė
pasaulio istorijos kategorija. Pasaulio istorija jam yra pasaulio tautų
istorija. Iš čia kiekvienos tautos savaiminis būtinumas ir reikšmingumas.
Istoriją Maironis apibūdina etikos kategorijomis ir žvelgia į ją kaip į
kelią, vedantį į teisingumo būklę, atitinkančią Aukščiausiojo Būties
Principo tikslus. Lietuvos buvimas greta kitų tautų jam yra ir poetinė
svajonė, ideali vizija, ir įvykusio fakto džiaugsmas. Tauta poetui – ne
vien sava tauta. Visų tautų pastangos išsivaduoti iš priespaudos,
išsikovoti savarankišką būtį gauna aukščiausią – Amžinosios Teisybės ir
Meilės – ssankciją. Jis aukština čekų ir vengrų, suomių ir graikų, pietų
slavų ir sorbų tautinius sąjūdžius: „Laimėkite, jaunos, pakylančios šalys!“
(Jaunoji Lietuva).
Tautiniai sąjūdžiai suvokiami kaip būtina pasaulio istorijos
proceso grandis. Iš čia kyla Maironio poezijos džiaugsminga tonacija
jaučiant, jog lemta gyventi tokiame laike, kai aiškiai girdimas pasaulio
istorijos pulsas, sutampąs su savosios tautos istorijos tėkme:
Aplinkui jau žydi visur atgimimas;
Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai.
Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,
Ir Lietuvai laisvės išauš rytmečiai.
Gyvenamasis laikas Maironiui ryškiai atskleidžia tautų vertę, ypač
mažų pavergtų tautų, kurios ilgai buvo iškritusios iš pasaulio istorijos
vyksmo, o dabar vėl į jį sugrįžta, manifestuodamos visų tautų laisvės,
apsisprendimo, lygybės principų visuotinį galiojimą. Savo tautą jis mato
didžiojoje tautų bendrijoje, kaip bendro proceso dalyvę, seseriškų tautų
likimo bendrininkę. Išvesti tautą į laisvę jis suvokia kaip savo kartos
misiją, kurios sunkumas ir garbingumas uždeda jai ypatingą atsakomybę.
Tautos istorijos reflektavimas yra viena esminių Maironio kūrybos
atramų. Lietuvos istorijos poetinėje idėjoje atsiveria trys atžvilgiai: yra
herojiškoji praeities Lietuva, yra tragiški tautos „užmigimo“, „apmirimo“
amžiai ir yra atgimimo laikas.
Maironio kuriama senosios Lietuvos vizija iš dalies pratęsia XIX
a. pradžios ir vidurio tradiciją, kuriai poetas randa lakonišką ir
įspūdingą išraišką. Maironiui būdingas atrankos ir koncentracijos menas
leido duoti tautai senovės mitologiją – Gedimino, Kęstučio, Birutės
Lietuvą, kur „Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus
nuveikęs ppiktus“, kur „bočiai už laisvę tiek amžių kariavo“, kur „mūsų
tėvynė ir buvo, ir bus“ („Kur bėga Šešupė“). Tai Lietuva, plytinti
mitiniame laike, kai „Kalbos nemindžiota gimtinės / Nei dainų mūsų
Lietuvos“ („Tėvynės dainos“). Šių vaizdų įtaigą lėmė ne tik poetinė
energija, bet ir autoriaus bei adresato gyvai suvokiama analogija su
gyvenamuoju metu. Tolimų laikų karinė heroika ir šlovinga karžygių mirtis
siejosi su pasipriešinimu Rusijai ir su jo aukomis:
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina;
Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai
Vainiką iš diemantų pina“.
„Oi neverk,
matušėle!“
Senoji Lietuva, pagal Maironio istoriosofinę koncepciją, pasaulio
istorijos procese dalyvavo visų pirma kariniu ir politiniu būdu. Ji sukūrė
valstybę, organizavusią Žalgirio pergalę ir gynusią Europą nuo turkų ir
totorių. Kultūros sferoje ji davė unikalaus poetiškumo mitologiją ir
dainas, kurias, anot Maironio, didžiausias vokiečių poetas Goethe vadino
„poezijos perlu“. Bet dėl tragiškų istorinių aplinkybių jai nebuvo lemta
įsitvirtinti Europos tautų bendrijoje. Pragaištingą vaidmenį atliko tai,
kad pavėluotai priėmusi krikštą, lietuvių tauta pasijuto „tarytum
perblokšta, mirtinai nugalėta, neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti“.
Laipsniškai ji neteko savo šviesuomenės, valstybinio savarankiškumo. Ji
tarsi apmirė ir penketą amžių laukė Atgimimo.
Atgimimo meto tautos būtis Maironio siejama su mirties ir
prisikėlimo mitologija – tiek bibline, tiek ir senosios agrarinės kultūros.
Tikėjimo tautos atgimimu negali palaužti jokie kentėjimai, nelaimės,
vargai, nes atgimimas, pprisikėlimas yra nenugalima pasaulio vyksmo jėga: po
žemę sukausčiusios žiemos visados ateina pavasaris, Žemėje palaidotas
grūdas visados pakyla gyvybės želmenimis, po nakties visados išaušta rytas,
po Gavėnios liūdesio ateina Velykų džiaugsmas:
Palaimintas laikas, kada vėversys,
Į dangų iškilęs, viešai apgarsys
Pavasario auštantį rytą <.>.
Pavasaris kitas nabašninkus gali
Prikelti, kad bočių užmirusią šalį
Iš amžino miego vadina!
„Jaunoji Lietuva“
Iš tokių ir panašių vaizdinių formuojasi būdingiausios Maironio
metaforos.
Idealus pasaulio būvis poetui – laisvų tautų bendrija. Galutinių
istorijos tikslų požiūriu jis yra moralus. Užtat tautų pavergimas yra
nusikaltimas „švenčiausioms teisybėms ir tiesoms“, ir už jį baudžia pati
istorija:
Bet amžių baisi Nemezidė užslinks!
Ji eina kaip Dievo rūstybė.
Galingą pirmiausiai gal sau išsirinks:
Prieš ją krito Romos galybė.
„Tarp skausmų į garbę“
Teisybe, teisingumu yra pagrįsta moralinė pasaulio tvarka. Teisinė
sąmonė yra poetui svarbi kultūros sudėtinė dalis. Su juridinės veiklos
sritimi yra susiję daugelis Maironio poemų personažų, o ir jo paties
daktaro disertacija yra „Paskaitos apie teisingumą ir teisę“. Visoms
tautoms jis nori teisingumu pagrįstos demokratinės tvarkos:
Tauta tai nėra savastis
Karalių! Josios ateitis,
Ir jos valdžia, ir jos likimas
Tur prigulėt nuo jos Žmonių.
Atgimimas yra Maironiui esminis posūkis tautos kelyje, tai
sugrįžimas į pasaulio istorijos eigą, atbudimas iš ilgaamžės neistorinės
būties. Maironio istorinė koncepcija yra nauja savo atvirumu, istorija
suvokiama
kaip nukreipta į ateitį, jis duoda tautai naujus laiko matmenis
ir kalba su ja ne tik būtuoju, bet ir būsimuoju laiku.
Tautos kultūra ir kalba. Senąją Lietuvos valstybę pakirto kultūros
prado silpnas reiškimasis – tokia Maironiui svarbiausioji Lietuvos
istorijos pamoka. Dabartis privalo visas tautos jėgas sutelkti kultūros
kūrybai – vien tai laiduoja gyvybę ir ateitį. Maža tauta yra stipri
kultūros didumu. Kultūros vertės motyvas į jo poeziją ateina
ankstyviausiuose kūriniuose. Poemėlėje Lietuva greta praeities politinės
istorijos didvyrių stojasi K.Donelaitis, L.Rėza, broliai Juškos,
A.Mickevičius ir ypač A.Baranauskas, kuris laikomas ddidžiausiu atbundančios
Lietuvos dainiumi, pirmuoju Atgimimo reiškėju. Keičiasi žmogaus asmeninės
vertės kriterijai: su senovės Lietuva siejosi „milžinų“, „didvyrių“
figūros, dabar didvyriai ir milžinai nebe karinių žygių herojai, o
kovotojai ir kentėtojai už naują tautos būvį, už pergales dvasios
regionuose, kovotojai ne ginklu, o valios jėga ir ištverme.
Dvasinė kultūra Maironiui yra tautos gyvybės apraiška ir garantas
– toks požiūris yra jo tautinės programos kertinis akmuo. Aukščiausioji
kultūros vertybė jam yra kalba. Ji ne tik poetizuojama eilėraščiuose, bet
visa kūryba atskleidžia jos galimybes. Maironis sukūrė tokių įvaizdžių ir
metaforų, tokį žžodžio intonacinį ir ritminį lankstumą, kad galėjo išsakyti
visą žmogaus gyvenimo pilnatvę. Jis kalbėjo apie tokius dalykus, kurių
ištarti ir pavadinti niekas iki jo nemokėjo ir net nebandė. Jis suvokė
svarbųjį savo laiko uždavinį: lietuvių kalbą iš buitinės kalbos paversti
kultūros kalba. Čia jis mmatė savo, kaip poeto, esminę misiją. Pirmosios
savo poemos Tarp skausmų į garbę pratarmėje 1893 m. rašė būgštaująs, kad jo
skaitytojams poemos „rūbai pasirodys dar šiurkštūs ir stori, eisena gana
sunki“, ir toliau tęsė: „Bet neužmirškite, broliai, jog einu keliu visai
nauju ir neišmintu, jog lietuviškas liežuvis ypatingai poezijoje visai dar
neišdirbtas, ir ant vieno sakinio reikia ne kartą rymoti ilgomis
valandomis, iki išrandi atsakantį išreiškimą savo mislies.“ Maironio
poezijos leidimai rodo, kaip rūpestingai jis dailino ir tobulino savo
kalbą, kol ji lietuvių poezijai tapo klasikine norma.
Maironiui rūpėjo ne tik meno, bet ir mokslo kalba. Ja lietuvių
šviesuoliai rūpinosi nuo seno, rašydami teologinius, filologinius tekstus.
Maironis rungėsi su kalbine medžiaga, versdamas iš lotynų kalbos savo
„Paskaitas apie teisingumą ir teisę“, stengdamasis turtinti filosofijos ir
teisės terminiją. Jam rūpėjo lietuvių kalbos situacija mmokyklose, ir kai
tik po 1905 metų tautinės revoliucijos atsirado galimybė įvesti lietuvių
kalbą bent kaip atskirą dėstomąjį dalyką, jis dalyvauja sudarant lietuvių
kalbos pirmąją programą. Džiaugdamasis 1920 m. steigiama aukštąja mokykla
(būsimuoju universitetu), jis į pirmą vietą kėlė tai, kad mokslas čia bus
kuriamas lietuvių kalba, turėdamas mintyje, kad juo platesnės
intelektualinės veiklos sritys atsivers lietuvių kalbai, juo ji taps
reikalingesnė tautos gyvenime.
Per kultūrą reiškiasi tautos gyvybė, ir kultūros tautinis
savitumas Maironiui nėra problemiškas, koks jis taps ateinančiai menininkų
kartai. Jam lietuvių kultūra remiasi neabejotinu etniniu valstietišku
pagrindu:
Jei nori atrasti lietuvį šiandieną,
Ieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai.
„Jaunoji Lietuva“
Kalba, tautosaka, papročiai, dorovinės normos – visa tai, pakelta
į aukštesnį sąmoningumo lygį, susieta su istorinio tęstinumo mintimi, su
pilietine ir politine savivoka, ir sudaro jam lietuvių kultūros visumą,
kurią jis reiškia ir aukština poetinėmis emblemomis. Jo santykio su tautos
kultūra poetinė glausta išraiška yra Raseinių Magdės įžangos pirmieji
posmai:
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę.
—————————————
Mylėk jos kalbą, senovės būdą.
—————————————
Mylėk prabočių kapus garbingus.
Tautos kultūros savitumas Maironiui ne tik savaime suprantamas,
bet ir labai svarbus. Tačiau ji nefunkcionuoja poetui uždaroje ir
apribotoje erdvėje, o yra atvira pasaulio kultūrai, dar daugiau – jos
egzistavimo prasmė ir pateisinimas yra jos įnašas į tą kultūrą, jos
dalyvavimas visuotinės pasaulio tautų kultūros kūrime.
Maironio tautos ir kultūros samprata esmingai susijusi su augimo
ir tobulėjimo idėja. Tikroji tėvynės meilė jam yra norėjimas, rūpestis ir
pastanga, kad tautos kultūra įgautų universalią prasmę, taptų žmonijos
kultūros dalimi.
Istorijos vyksmas. Tautos gyvenimas istoriniame laike nėra
sklandus ir savaiminis, jis „neina kaip saulė ramiai, be karionės“: jis yra
grumtynės tarp istorinio regreso ir pažangos jėgų. Keitimasis, mainymasis
ir drauge augimas, tobulėjimas yra esminis istorijos slinkties ypatumas.
Toks požiūris kyla iš krikščioniškos eschatologijos: pasaulis eina Dievo
Karalystės link, grumdamasis su pagunda ir nuodėme, ir gėrio, teisingumo
pergalė šioje grumtyje yra išpranašauta ir ppažadėta („Juk kryžius gyvatą
žadėjo“). Kita vertus, tokį pasitikėjimą ateitimi rėmė ir pozityvistinė
progreso idėja, kuria neabejojo besibaigiantis XIX amžius ir kuri tvyrojo
visoje ano meto intelektualinio gyvenimo atmosferoje, Maironiui savoje dar
nuo Kauno gimnazijos laikų, o paskui stiprėjo Varpo idėjų veikiama.
Tikėjimas, jog darbas, visuomeninis pasišventimas pagaliau atneš geidžiamų
vaisių, buvo visuotinis.
Žmogus šiame procese nėra bevalė ir bejėgė istorijos jėgų blaškoma
būtybė, užtat Maironio kūryboje, ypač poemose, svarbi yra tautinio
apsisprendimo situacija. Ji susieja individą su pasaulio istorijos eiga,
rodo žmogaus priaugimą arba nepriaugimą prie gyvenamojo momento, istorijos
proceso krypties suvokimą arba nesuvokimą. Šis apsisprendimas nėra vien
intelektualinis aktas, jis Maironiui susijęs su etinėmis pareigos ir
atsakomybės kategorijomis. Žmogui neduota kitokio buvimo, kaip buvimas
tautoje. Tradicinėje kultūros fazėje šis būvis natūralus, instinktyvus,
nereflektuojamas („Ten močiutė užlingavo / Raudomis mane <.>“, „Ten
užaugau, iškentėjau / Aš kančias visas <.>“). Bet vėlyvesnėse ir
dinamiškesnėse kultūros stadijose tautinė priklausomybė tampa
problematiška, ji reikalauja sąmoningo identifikavimosi su viena ar kita
tauta; reikalauja mąstymo, argumentuoto pasirinkimo; reikalauja
neužsisklęsti bemintėje, inertiškoje buityje, nepasiduoti žemiems
savanaudiškumo ir servilizmo potraukiams. Žmogus atsistoja prieš išdavystės
arba ištikimybės dilemą. Išsižadėti savo tautos Maironiui – tai išduoti
motiną. „Išgamos“, „tautos pabėgėliai“ Maironio smerkiami piktose satyrose.
Priešingai – žmogaus sutapimas su savąja tauta aukštinamas ir
poetizuojamas. Ši žmogaus situacija pasaulyje Maironio poezijoje yra ypač
pabrėžta ir sureikšminta. Mūsų kultūroje būtent Maironį suvokiame kaip
iškiliausią žmogaus ir ttautos ryšio reiškėją.
Maironio poetinio pasaulio žmogus yra įsišaknijęs savo meto
istoriniame laike, o kartu būna universalioje žmogaus paskirties ir lemties
situacijoje. Žmogus čia nėra savo paties matas, jis susietas su kuo nors
didesniu ir bendresniu. Pasaulio vyksmas yra žmogaus, jo individualios
būties reiškimosi scena, ir jo gyvenime galioja tie patys kovos ir įtampos
dėsniai. Kaip istorijos procese neteisybė, priespauda, smurtas žadina ir
tvirtina viltingas, gyvybingas tautos jėgas, taip ir žmogaus gyvenime
kliūtys, kančia, skausmas sužadina dvasinę energiją ir kūrybingumą:
Taip prūdas, platus ir tamsus nuo vandens,
Kad audra paleidžia upes,
Išlauždamas spragą – kastinę akmens,
Krantus, rodos, savo pames.
Bet audra prabėgo; nušvito dangus;
Vėl užtvenktas — prūdas plačiai;
Tik mala, sujudinęs girnų sparnus,
Ir miltais išeina rugiai.
„Tarp skausmų į garbę“
Istorijos procese Maironiui žmogus ne dalyvis, o veikėjas, klausąs
vidinio sielos balso, skatinančio kurti naujas gyvenimo formas. Esamybė
niekados jo nepatenkina. Veiklos orientyrai jam – Tiesos ir Meilės
principai. Gyventi pagal tiesos reikalavimą – tai visomis savo dvasios
pajėgomis stengtis suprasti pasaulį ir savo vietą jame.
Meilė. Tiesą suradusi protą veiklai, kūrybingam ir pilnam
gyvenimui įkvepia meilė. Ji yra pagrindinė gėrį kurianti jėga. Ką žmogus
daro iš meilės, mylėdamas, tas lemia gėrio ir teisybės laimėjimą:
Į darbą, vyrai! Šalį jauną
Prižadins meilės rytmetys;
Galybė meilės viską griauna:
Žiemos ledus
ji sutirpdys.
„Užtrauksime naują giesmę“
Meilė – universali jėga, jungianti žmogų ir pasaulį:
Vien meilę norėtum dainuoti,
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,
Su meile saldžiai pabučiuoti!
„Pavasaris“
Mylėdamas žmogus pajunta savo dvasios jėgą, išgyvena šviesiausias
būties akimirkas:
Man ranką padavei jautriai
Ir jauną širdį atdarei
Bendros žvaigždės vardu:
Dabar ar juokias ateitis,
Ar sopa, verkia mums širdis –
Jaučiu ašai už du.
„Ant
Drūkšės ežero“
Poetinėje pasaulio sampratoje aukščiausia meilės forma – tėvynės
meilė. Maironio poezijoje ji nėra retorinė deklaracija, o pavergia yypatingu
poetiniu temperamentu. Ji yra aistra, gimininga Platono Erotui, keliančiam
sielą į grožio ir gėrio sferas. Maironio talento prigimtis, jausenos
pobūdis lėmė tai, kad jo poezijoje dažnu atveju tėvynė ir mylimoji
susilieja viename vaizde, Tėvynė personifikuojama moters idealizuota
figūra. Šitaip yra ne tik jo ankstyvojoje poezijoje, bet ir vėlesnio
laikotarpio kūryboje.
Aptardamas Maironio poeziją 1924 m. jam skirtų paskaitų cikle,
J.Tumas yra kalbėjęs, retoriškai kreipdamasis į poetą: „Jaunas būdamas, tu
skaisčiai degei erotine meile. Erotizmu gaubei viską, gamtą ir žmones. Iš
erotizmo gi kilo ir veiksmai, tie pranašavimai, ta uugnis, kuri lyg elektros
srovė badė ir žadino kitus į veiksmą.“ Tai viena tiksliųjų Vaižganto
įžvalgų.
Liaudies it tautos kultūra. Nuo XIX a. pradžios buvo suvokta, kad
liaudies žmogus savo kultūros pagrindu turi kilti į rašto kultūros aukštį.
Tai rodo Vilniaus universiteto studentų būrelio oorientacija ir jos poetinė
raiška S.Stanevičiaus „Šlovėje Žemaičių“, taip pat A.Tatarės, M.Valančiaus,
A.Baranausko atveriamos perspektyvos. Bet Maironis kalba ne literatūrinės
didaktikos forma, o kuria vizionierišką pasaulio vaizdą, figūras ir
situacijas, su poetine įtaiga teigiančias ne švietimo, kultūros poreikį
apskritai, o būtent valstietišką lietuvių kultūros pagrindą ir iš jo
kylančias modernios, šiuolaikiškos kultūros sąmonę ir jos formas. Tautinio
sąjūdžio iškelta tautos kultūros idėja skleidžiasi poemoje Tarp skausmų į
garbę, punktyriškai nužymėta fabuloje, gyvybę gavusi dėlei kūrinio lyrinės
ekspresijos. Šios poetinės idėjos įkūnytoja yra moters figūra – Vilaičių
Anusė. Ji dukart pasirodo poemos vaizduojamame pasaulyje. Pirmąkart poetas
ją įkomponuoja (IV giesmėje) į apibendrintą ir idealizuotą Lietuvos peizažą
(„Malonios ir puikios pakalnės Dubysos“) kaip liaudies kultūros
reprezentante, pirmąją iš dainuojančių mergelių pulko („Tarp jų Vilaitučė
pirmobalsį veda, / Ir skamba nuo giesmių laukai“). Antrąsyk (VIII giesmėje)
ji svečiui &– tautinio atgimimo veikėjui Vaičiui – gieda giesmę Vytautui
Didžiajam pagerbti („Dvasia įkvėpimo užšvito ant veido, / O balsas
skardžiai taip skambėjo“). Jai baigus, Vaičius „<.> suprato, / Jog Juozo
sesuo tai tikra! / Ne kaimos mergaitę, bet apšviestą mato! / Ir kaip dar
lietuvė karšta!..“ Toje pat aplinkoje ji vaizduojama deklamuojanti
Donelaitį, tą „tikrą Homerą“, skanduojanti jo hegzametrus, gėrintisi
Anykščių šileliu ir jo kalbos grožiu; ji prašo, kad Vaičius papasakotų ką
nors apie brolio Juozo mylimą Schillerį; ji skaito naują poemą apie tautinį
atgimimą ir ateities šviesias ppranašystes (IX giesmėje). Taip Anusė, šeimos
židinio saugotoja, iškyla ir kaip aukštesnės dvasinės lietuvių kultūros
puoselėtoja. Ji atstovauja iš liaudies kilusiai kultūros pakopai, su kuria
Maironis sieja tautos ateitį.
XX a. pradžioje ši liaudies ir tautos kultūros problematika taps
viena centrinių kultūrologinėje refleksijoje. Susiformuos programa kurti
nebe „skaitymėlius liaudžiai“, o tautos literatūrą; poeziją ugdyti iš
įsijautimo į liaudies dainos dvasią; profesinę muziką remti liaudies
muzikos intonacijomis. Tai toji pati tautos kultūros koncepcija, kuri,
išplėtota ir suprobleminta, skleisis Pragiedruliuose; vaizduojamųjų menų
raidoje ji bus „arsininkų“ programos pagrindinė gairė.
Maironis bene pirmasis tautos kultūros kūrėjus pasirenka meninio
vaizdavimo objektu. Menininkai ir mokslininkai yra jo poemų veikiantieji
asmenys (epizodiniai). Pirmoji jo poema aukština talentingą biologą
Ažukalnį, kuris „paslaptis mėgsta gamtos“, Klimą, kuris yra „filosofas,
draugas tiesos, / Tautų apgynėjas smarkus“. Paskutinėje giesmėje iškyla
trokštamos ateities regėjimas, kur lietuviai mokslininkai yra įgiję
pasaulinį garsą. Savo muzikinį kompozitorės talentą Lietuvos atgimimui
paskiria Jaunosios Lietuvos svarbiausioji moters figūra Jadvyga
Goštautaitė, o Tarp skausmų į garbę Marinė dar garsėja ir Europoje kaip
pianistė. Jaunosios Lietuvos kultūrinė potencija skleidžiasi įvairialyte
kultūrinių draugijų menine veikla („Kaip lietuvių darželyje auga lelijos, /
<.> taip mūsų draugijos / Auga Vilniuje naujos kas dieną ir žydžia
<.>“). Himną Vytauto Didžiojo garbei repetuoja choras, kuriam diriguoja į
poemos fiktyvųjį pasaulį savo tikruoju vardu įėjęs Naujalis. Vytautui
Didžiajam lietuvių visuomenė pastato paminklą Pilies kalne, o Mūsų vargų
Danutė ppasirodo Daivos vaidmenyje Vydūno misterijoje.
Tačiau pagrindinė figūra tarp kultūros kūrėjų yra Poetas. Lyrikoje
daug kartų aukštinama jo garbinga paskirtis, o poemoje Z nad Biruty (Nuo
Birutės kalno) jis yra pagrindinis herojus.
Mokslo vaidmuo. Mokslo, realizuojančio aukštas pažinimo ir tiesos
vertybes, vieta Maironio tautos kultūros sistemoje svarbi, ir mokslo
šlovinimo motyvas jam būdingas: jis aptinkamas lyrikoje („Į darbą, broliai,
vyrs į vyrą, / Šarvuoti mokslu atkakliu“), Jaunojoje Lietuvoje („Daugiau
mokslo vyrų!“), Raseinių Magdėje („O, mokslas daug gali: / Jis vargstančią
šalį / Išpančios iš amžių skriaudos“). Jau buvo nurodytas šis motyvas
poemoje Tarp skausmų į garbę. Kadaise A.Baranauskas Pasikalbėjime
Giesminyko su Lietuva teigė mokslo teikiamų gėrybių iliuzoriškumą ir
skatino remtis vien tikėjimu, o Maironis į mokslinį pažinimą žvelgia kaip į
abejonių nekeliančią vertybę. Toks buvo jau pozityvizmo įtvirtintas
požiūris, kuris Maironiui, šios epochos vaikui, buvo visiškai savas.
Panašiai tuo metu mąstė ir kiti Maironio pasaulėžiūros žmonės (A.Jakštas,
J.Tumas). Maironis nemato mokslo ir tikėjimo supriešinimo galimybių ten,
kur jos buvo akivaizdžios A.Baranauskui, nes per jų kūrinius skiriantį
laiką – antrąją XIX a. pusę – daug kas pasikeitė katalikiškos visuomenės
mentalitete, pasikeitė ir Bažnyčios pozicija: ji atsivėrė mokslo pažangai,
popiežius atidarė Vatikano archyvus mokslininkams, buvo atgaivintas dar
patristikos laikais teigtas požiūris, kad mokslas ir religija yra viena
kitą papildančios žmogaus dvasinės veiklos sritys. Po ketvirčio amžiaus
Maironis sveikino Kaune steigiamus Aukštuosius kursus (nuo 11922 m.
universitetas), matydamas čia ir senos vilties išsipildymą, ir naujos
ateities pažadus: „Pilnas esu džiaugsmo, kad sulaukiau dienos, kada kuriasi
aukštoji Lietuvos mokykla. Juo aukštesnis mokslas, juo arčiau einame į
tiesą <.>.“
Bet Maironis nepasidavė scientizmo iliuzijoms – nuo to jį saugojo
bendras pasaulėvaizdis ir jame viešpataujanti vertybių hierarchija. Jam
aišku, kad mokslo vertybių negalima suabsoliutinti, kad žmogaus buvimas
kelia problemų, kurios yra ne mokslinių svarstymų kompetencijoje. Poetinėje
dramoje Kame išganymas herojus išsako karčią refleksiją:
O mokslas!.. Žinau, man nedaug atsakys:
Jis moka nuodais tik apduot kaip žaltys;
Kas šventa ir aukšta, jis viską naikina;
Kiek protą apšviečia, tiek širdį marina;
Jis moka išjuokti jaunystės sapnus,
O pelno nežino iš to ar bebus;
Jis moka vien griauti, o nieko nestato;
Ką apčiupi rankomis, tą ir temato.
Nesunku čia išgirsti Fausto pirmojo monologo atgarsį. Cituotą
tiradą išnašoje palydi toks autoriaus komentaras:
Kai kurie šaunūs kritikai, pasisavinę sau monopolį mokslo
apgynėjų, jau anais metais užmetinėjo autoriui, kad jis pasirodąs mokslo
priešu. Najiviški vyrai! Zonius dar ne pats autorius. Pats Zonius
klaidžiodamas ir tikro kelio dar tik ieškodamas, jei meilę, sociališką
klausimą ir mokslą skaudžiai apkaltina, tai dėl to, kad į juos žiūri
vienpusiškai, per tas pasėkmes, kurios su anais dalykais per žmonių
atkaklybę mūsų laikuose gana tankiai eina per nelaimę greta.
Tautos kultūra, jos ugdymas ir
perspektyvos yra Maironiui centrinė
gyvenimo ir kūrybos problema. Tačiau šios kultūros jis netraktuoja kaip
uždaros, vien į save pačią orientuotos sistemos. Ji suvokiama kaip
neatskiriamas pasaulio kultūros komponentas. Beje, atvirumas pasaulio
kultūrai būdingas ne tik Maironio poetinėms vizijoms, bet ir jo
literatūrinei veiklai. Peterburgo dvasinės akademijos studentas, jis kovoja
dėl lietuvių kalbos teisių viešajame gyvenime ir kaip tos teisės
realizaciją skaito lietuviškai paskaitą apie Dantę Alighierį. Gyvenimo
pabaigoje jis verčia Rigvedos himnus, rašo visuotinės literatūros istoriją.
A.Mickevičiaus, F.Schillerio, J.W.Goethe’s poezija įeina į jo kūrybos
pavaizduotąjį pasaulį, drauge su rusų klasikine ppoezija formuoja jo paties
literatūrinę sąmonę. Jį domina Europos tautinių sąjūdžių kultūrinis
aspektas. Naują Lietuvos istorinę egzistenciją, visų pirma kultūrinę, jis
sieja su Europos tautų bendrija.
Požiūris į pagonybę ir krikščionybę. Šiame kontekste Maironis mato
ir Lietuvos krikšto problemą. Religiniu požiūriu jam krikščionybė, savaime
aišku, užima nepalyginti aukštesnę vietą vertybių skalėje negu pagonybė.
Bet yra dar kultūrinis atžvilgis, kurio istorinis procesas pasirodo
nevienareikšmis ir tragiškas. Krikščionybės priėmimas yra būtinas žingsnis,
atveriąs galimybę įsijungti į bendrą Europos tautų civilizaciją. Deja,
Lietuvai jis vyko nepalankiausiomis istorinėmis aplinkybėmis ir sukėlė
esminių negatyvių padarinių. LLietuvių tauta, sukūrusi savitą pagonišką
kultūrą, dėl kryžiuočių agresijos liko atskirta nuo Europos kultūros
progreso, o tai savo ruožtu lėmė tautinės tapatybės dalinį praradimą:
Lietuviai, amžiais gindamies nuo vokiečių priešų ir nuo brukamo
tikėjimo, jautė kariaują už savo būvį, už tautos gyvybę, ir jjų sąmonėje
ilgainiui krikščionių tikėjimas susikristalizavo kaip mirtinas tautos
priešas, o savo, stabmeldiškasis, kaip tautos gyvybės ir jos
nepriklausomybės reiškėjas. Kai tas krikščionių tikėjimas, lenkų atneštas,
galų gale vis tik ėmė viršų, Lietuvių tauta savo kovoje pasijuto tarytum
perblokšta, mirtinai nugalėta, neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti.
Tai, kad neįsitvirtino Mindaugo krikštas, sužlugdė prielaidas
tautai išlaikyti pilną socialinę struktūrą ir naują mąstyseną, naujas
vertybes ir naujas civilizacijos formas integruoti į tautos paveldėjimą:
Mindaugo krikštas ir jo karaliumi apvainikavimas buvo labai
svarbus įvykis Lietuvos istorijoje. Jisai būtų turėjęs labai didžių ir
Lietuvai naudingų išdavų <.>.
Vokiečių ordinas būtų nustojęs pamato kariauti su stabmeldžiais
lietuviais, Lietuva būtų pusantro šimto metų anksčiau prisidėjusi prie
kultūringųjų vakarinės Europos valstybių kaip lygiateisė karalija, ir tai
be lenkų tarpininkavimo; pusantro šimto metų anksčiau būtų prasidėjęs mūsų
krašte ramus kultūros ddarbas. Kiek tai būtų sutaupyta jėgų, žmonių! Būtų
buvę sulaikyta ir gudų tikėjimo, ir jų kalbos įtaka Lietuvos rytų šone.
Patys prūsai būtų susilaukę nemaža paramos iš Lietuvos pusės ir bent dalimi
išlikę nuo pražūties.
Krikšto vertinimas – tai ryšio su Europos kultūra vertinimas ir
drauge atsakymas į klausimą, ar lietuvių savitai, tradicinei kultūrai būtų
buvę labiau pageidautina ir prasminga likti atsiribojusiai ir izoliuotai
nuo Europos tautų kultūros proceso, ar savo ateities ir gyvybingumo labui
įsijungti į jį.
Istorinės nelemties atitaisymo viltį ir galimybę Maironis sieja su
tautiniu aatgimimu, kuriam lemta tarsi iš naujo pradėti kadaise nutrukusį
procesą. Lietuvių kultūra per penketą šimtmečių išliko liaudies, žemdirbių
kultūra (tai Maironio požiūris, su kuriuo šiandien nelinkstama visiškai
identifikuotis). Ją turi apvaisinti šiuolaikiškos europinės kultūros
impulsai. Maironis įsijungia į tą kultūrologinės refleksijos kryptį, su
kuria siejasi Vydūno, V.Mykolaičio-Putino, bet ypač S.Šalkauskio vardai.
Artimiausias jis pastarojo idėjinėms nuostatoms. Vydūnui visų pirma rūpi
individo ir tautos santykio filosofiniai aspektai, Putinui – meno
egzistavimas tautoje ir jo galimybė pakilti iki visuotinių vertybių,
S.Šalkauskio filosofijoje brėžiamas bendriausias tautos ugdymo tikslas:
tapti nacija, apibrėžiant pastarąją kaip tautą, „kuri savo visuotinai
reikšminga kultūrine kūryba yra laimėjusi nebepakeičiamą vietą tautų
draugijoje“, kuri savo tautines ir kultūrines galimybes yra išvysčiusi iki
aukščiausio laipsnio ir pajėgia aktyviai dalyvauti sprendžiant universalias
kultūros problemas. Šis idėjų ratas yra giminingas Maironio
pasaulėvaizdžiui. S.Šalkauskio filosofinių formuluočių abstraktų bendrumą
atitinka ekspresyvūs poetiniai šūkiai, neapsunkinti konkretybe, įtaigūs
lyrinio jausmo energija:
Į eilę stok, sena tauta!
Europai buvus kitada
Prieš turkus siena iš granito!
Iš naujo auki pagarboj,
Kurios nepaprastoj kalboj
Girdėtis atbalsiai sanskrito!
Į eilę stok greta kitų
Europoj valdančių tautų
Ir nešk kultūrai savo dalį!
Tiek vyrų davus praeity
Didvyrių, – amžių paslapty
Parodysi, ką sūnūs gali.
Dar paskutinės paslapties
Nepasakei! Dar kibirkšties
Tos neišskėlei iš krūtinės,
Kuri ne vargo apmaudais –
Švies savo genijų vardais
Ir vyrais valios geležinės!
„Mūsų
vargai“
Ateitis, kai tauta „švies savo genijų vardais“, yra Maironiui
vienintelė pastangų verta istorinė perspektyva.
Požiūris į sulenkėjusią dvarininkiją. Šiame kontekste labai
svarbus yra sulenkėjusios dvarininkijos klausimas. XIX a. pabaigoje jis
rūpėjo visam tautiniam sąjūdžiui, nors ne visi jam teikė vienodą reikšmę.
Labiausiai jis rūpėjo konservatyviajam sparnui. Sąjūdžio iniciatoriai, be
abejonės, buvo valstiečių vaikai, pirmoji karta po baudžiavos, ir žvilgsnis
į visuomenę, kultūrą, tautos ateitį ir problemas buvo jų.
Tarsi iš kapo kėlėsi kultūra, kuri buvo laikoma jau palaidota ar
bent pasmerkta pasilikti „po šiaudiniu stogu“. Ji jautėsi galinti dalyvauti
modernėjančios visuomenės procesuose, suvokė savo istorines teises ir
perspektyvas. Bet ji jautė ir iškylančių uždavinių sunkumą, dairėsi galimų
sąjungininkų, ir žvilgsnis krypo į bajoriją, dvarą. Čia tų sąjungininkų ir
radosi – tai bajorijos dalis, daugiausia smulkesniosios, kuri nebuvo
praradusi ryšio su lietuvių kalba ir istorine tradicija, vienas kitas ir iš
aukštesniųjų sluoksnių. Radikalesnieji buvo įsitikinę, kad sąjūdžio
hegemonai gali būti tik nekilmingoji inteligentija, o įsijungiantieji
besąlygiškai turėtų priimti jos programą, konservatyvesnieji buvo linkę
„dvarponiams“ palikti privilegijų, nesiekti radikalesnių pasikeitimų su
viena sąlyga: jie turi vartoti lietuvių kalbą, dalyvauti lietuvių kultūros
kūrime, kovoje už šios kultūros teises. Maironis identifikavosi su
pastarąja kryptimi.
Atgimimui pritarė kai kas iš jaunosios bajorijos, tos pačios
kartos, kaip ir sąjūdžio dalyviai, demokratiškai nusiteikęs jaunimas. Bet
dauguma žiūrėjo priešiškai, o to priešiškumo šaknys buvo dvejopos ar,
tiksliau, dvilypės. Pirmiausia tai ppriešiškumas dar vakar buvusių
baudžiauninkų vaikams, kurie ėjo į viešumą su savais siekimais, su
savarankiškomis kultūrinėmis ir politinėmis aspiracijomis. Antra, tai iki
kaulų smegenų įsismelkusi unijinė ideologija, kuri žiūrėjo į „separatizmą“
kaip į Rusijos intrigą.
Sąjūdžio dalyviai savo ruožtu į juos žvelgė irgi priešiškai, kaip
į žmones, tarpstančius Lietuvos žemėje, užsisklendusius savo kastos
interesuose, svetimus jos žmonėms ir jų poreikiams, švaistančius jų tėvų,
dar tik vakar buvusių baudžiauninkų, uždirbtus turtus, socialiniu požiūriu
jiems tolimus, priešiškus, svetimus kultūriškai. Suartinanti grandis buvo
klebonija, vienintelė vieta, kur valstiečio sūnus galėjo su ponu jaustis
kaip lygus su lygiu. Suprantama, kad šioje terpėje ir radosi geidimas
atlietuvinti dvarininkus, patraukti juos į savo pusę. Tad jauni
pasauliečiai inteligentai – V.Kudirka, P.Višinskis – traukė į lietuvių
veikėjų gretas demokratiškai nusiteikusias jaunas dvarininkaites
bajoraites, o jauni kunigai siekė patraukti bajoriją, stambius dvarininkus,
nesikėsindami į jų socialines privilegijas, pripažindami visuomenės
hierarchiją.
Maironio poezijoje santykis su visu šiuo problemų kompleksu yra
ambivalentiškas: jis gana aiškiai matyti, pasekus satyros „Tautos
pabėgėliams“ evoliuciją. Pirmąkart ji paskelbta 1895 m., o galutinį
pavidalą įgavusi 1920 m.:
„Oičizna“ jums kvepia, ne žemė-tėvynė,
Maitinanti storus pilvus,
Ne prosenių žemė, kurios užsigynę,
Begarbinat lenkų dievus.
Tradicijų savo nuo vakar dienos,
Kultūros skelbikai užkimę!
Negarbūs pabėgėliai mūsų tautos!
Prabočių ainiai išsigimę!
Kiek kartų man virė iš skausmo krūtinė,
Tylėjau tačiau kaip naktis!..
O išgamos! Pirštinę
štai geležinę
Dabar jums metu į akis!
Tai vis posmai iš galutinės redakcijos, kuri skiriasi nuo
pirmosios kai kuriais papildymais ir stilistiniu paredagavimu, taip pat
antrašte: pirmoji buvo „Dėl išrinktųjų“, kuri, nors ironiška, vis dėlto dar
lyg pripažįsta adresato aukštą visuomeninį statusą; paskutiniajame variante
– „Tautos pabėgėliams“, konstatuojanti, kad adresatas atsidūręs už tautos
bendruomenės ribų. Tačiau itin pažymėtina 1895 m. varianto pabaiga, kurios
vėlesniame tekste nebėra:
Štai užbaigiau raudą, ir skausmas suspaudė
Krūtinę erškėčiais baisiais;
Nes giesmę rūstingą kaimynai išgaudė,
Ir džiaugias iš jos pašaliais.
Kam ranką pakėliau ant savo akies?
Aptemusios!. bet gi vis savo!
Dėl ko? Ar ant jos neturėjau širdies?
Ar mano ji meilę užgavo?
Gailiuos! Tai ligonis! Jam reikia sakytį,
Jog serga. Vienok patyliu!..
Bet žodžiai ištrūko, ir jų sulaikyti
Nenoriu, ar jau negaliu.
Čia dar esama jausmo, kad anoji dvarininkija yra savosios tautos
dalis, tik išsigimusi, skaudžiai išduodanti bendrą tėvynę. Pro skaudžią
rūstybę čia dar švysteli lyg ir vilties kibirkštis. Labai būdinga 1895 m.
pastaba eilėraščio pabaigoje:
Sergėk mane, Dieve, kad norėčiau ppažeminti ir atstumti diduomenę!
Gerai suprantu jos morališką intėkmę ir galę: ne esmi iš principo jos
priešu. Eilės man bėgo pačios, nenoromis.
Vėliau šių išlygų nebelieka. Dvarininkija jau buvo apsisprendusi
lenkiškosios tapatybės naudai. Antagonizmas ėmė įgauti vis aštresnį pobūdį
(kovos bažnyčiose, intrigos Vatikane), pagaliau jjis perėjo į karinę plotmę
kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, prieš kurią dvarininkai pakėlė
ranką. Ir tuomet Maironis tarė jau ne satyros, o kovos šūkio žodį:
Gana lietuviškos kantrybės!
Ginkluota kelkis, Lietuva!
„Želigovskiui
Vilnių pagrobus“
Toks buvo istorinio kelio finalas. Bet grįžkime į XIX a. pabaigą,
į satyros „Dėl išrinktųjų“ parašymo laikus. Dvarininkijos lenkėjimas ir
atsimetimas nuo Lietuvos buvo jau labai toli pažengęs, ir Maironis tai
matė. Bet A.Jakštas dar parengia kreipimąsi į kilmingąją jaunuomenę ir
gauna ryžtingą atsakymą „Niekados!“ Ir vis dėlto Maironio poemose šis
motyvas vis dar sugrįžta – Jaunojoje Lietuvoje, Z nad Biruty. Šalutinėje
siužeto linijoje jis traktuojamas satyriškai, bet pagrindiniuose poemos
veiksmo mazguose iškyla vis tuo pačiu pavidalu, kaip buvo poemoje Tarp
skausmų į garbę: valstiečių kilmės jaunuolis, Atgimimo veikėjas, pamilsta
didiko dukterį ir yra jos pamilstamas, bet jjuos išskiria luominiai
barjerai, paskui – herojaus mirtis. Bet taip laimimas aristokratų giminės
ir kilmingosios mylimosios atlietuvėjimas. Dvasioje glūdėjusi svajonė,
turinti pakankamai apčiuopiamą autobiografinį pagrindą (emocinis ryšys su
grafaite Marija Tiškevičiūte), maitina poetinę vaizduotę tuo, kas realybėje
išgyventa nepilnai ir netobulai ir kas mene iškyla labiausiai geidžiamais
pavidalais. Kalba kaip kultūrą integruojantis veiksnys poetinėje vizijoje
yra nenuneigiama sąlyga. Lietuviškai kalbantys ponų rūmai įsijungtų į
lietuvių kultūros visumą su savo puošniais pastatais, aristokratiška
buitimi ir vakarietiška civilizacija, su turtais ir ryšiais imperijos
aukštuomenėje – visa tai atpirktų istorinę diduomenės praradimo skriaudą iir
pastatytų lietuvių tautą viename lygmenyje su kitomis Europos tautomis.
Tokiomis idealinėmis vizijomis baigiasi trys minėtos poemos. Tačiau
netrukus vis dėlto atėjo prablaivėjimas. Dar kartą prie sulenkėjusios
bajorijos grįžtama Raseinių Magdėje (1909), bet čia ji traktuojama tik
pašaipiai, tik konstatuojant bajorijos istorinį kelią, vis tolstantį nuo
lietuvių tautos atgimimo, savarankiškos, modernios istorinės būties. Poemos
pabaigoje galutinai atsisveikinama su nuklydusia tautos dalimi:
Dabar jų tėvynė –
Ne mūsų tėvynė!
Jų norai – ne mūsų sapnai!
Į valstybingumą jau eina valstietiška tauta, neieškanti
sąjungininkų kituose luomuose (Mūsų vargai, 1920). Herojaus mylimoji Danutė
Staigvilaitė, nors ir bajoraitė, neteikia savo kilmei jokios reikšmės ir
dalyvauja grynai valstietiškos tautos programoje.
Maironio meninis pasaulėvaizdis aprėpia svarbias žmogaus ir tautos
buvimo sferas. Poetas suvokia jas savame istoriniame laike, o kartu
praskleidžia jų universaliąsias prasmes. Maironio poezija toli prašoka
savojo laiko prozos prasmių lauką, apimdama dramatišką žmogaus dvasios
gyvenimo visumą, o jai išsakyti suranda tinkamus literatūrinius pavidalus,
kurie buvo nauji jo kūrybos laiku ir reikšmingi tolimesnei lietuvių
literatūros plėtotei.
Lyrikos formos. Maironis yra daugelio lyrikos formų kūrėjas ir
pradininkas. Jo poezijoje yra visų lyrinės raiškos tipų repertuaras, kuriuo
naudojosi ir kurį plėtojo visa vėlyvesnė lietuvių poezija (K.Nastopka). Jis
sukūrė klasikinių sonetų, gražiausių baladžių, mūsų literatūroje irgi
turinčių klasikinio pavyzdžio vertę. Tą patį galima pasakyti apie satyras –
juvenališką satyros tipą, kur kalbantysis aš sarkastiškai aptaria adresatą
– adversarijų. Su Maironiu ssiejasi galutinis lietuvių eilėdaroje
silabotonikos įsigalėjimas ir ištobulėjimas, metrinių formų įvairovės
sukūrimas (J.Girdzijauskas). A.J.Greimas čia dargi įžvelgia „savotišką
kultūrinę revoliuciją, atsiskyrimą nuo lenkų kultūros nebe ideologinėje, o
formų pakopoje“. Maironis sukūrė lietuvių poezijos aukštąjį stilių,
atitinkantį jo poezijos turinį, orientuotą į aukštas ir pastovias
sakralines, tautines, žmogiškas vertybes. Idealizuojantis kalbėjimas yra
ryškiausias Maironio stiliaus bruožas, kurio fone didelio ryškumo įgauna
retkarčiais pasirodantys prozaizmų stilistikos elementai.
Poemos. Labai ilgam į lietuvių literatūrą įėjo Maironio sukurtas
lyrinės poemos modelis, geriausiai realizuotas Jaunojoje Lietuvoje (1907).
Jos pirmasis variantas buvo Tarp skausmų į garbę (1895). Tai romantinė
poema, tačiau ne baironiška, vaizduojanti ne egzotišką ir romantiniu
nepaprastumu apgaubtą pasaulį, bet poeto gyvenamąjį metą, jo žmones,
siekius ir problemas. „Poemos temą paėmiau iš dabartinių laikų, o ne
kuriuos dalykus gyvai iš man žinomų atsitikimų“, – rašoma poemos Tarp
skausmų į garbę pratarmėje. Poemos parašytos jau visuotinai įsigalėjusio
realizmo epochoje, bet realistinė proza labiausiai domėjosi kritišku
požiūriu į savąjį laiką, o Maironį įkvėpė stiprėjančios tautinės kultūros
reiškiniai, tautos atgimimo idealai ir jų realizavimo pastangos. Poemų
centrinės figūros – jaunoji inteligentija, „moksliškai apšviesta
jaunuomenė“, poemos protagonistas – „tautų pavasario“ veikėjas, sąmoningai
gyvenantis dabartyje taip, kad ji subrandintų trokštamą ateities vaisių.
Romantinį pobūdį šiai figūrai suteikia heroizavimas, veiklos ir išgyvenimų
nepaprasto intensyvumo, reikšmingumo, sprendimų dorovinės vertės
pabrėžimas. Herojus vaizduojamas tik iškiliausiais gyvenimo momentais, kai
atsiskleidžia jo emocijų jėga, valios tvirtybė arba polėkių kilnumas.
Tačiau hherojaus veikla ir išgyvenimai dar neišsemia jo charakterio turinio,
kurį papildo peizažai, įterptinės giesmės, liepsningi autorinės kalbos
aforizmai. Poemos herojus subjektyviai labai artimas autoriui – negalima
išskirti herojaus iš viso lyrinio poemos srauto, kur jo monologai susipina
su paties poeto svarstymais, o gamtos vaizdais pagrįstos metaforos,
charakterizuojančios herojaus būsenas, susilieja su bendru gamtovaizdžių
ūpu. Bet ir kiti veikėjai beveik ištirpsta poemos lyrizme – tematomi jų
kontūrai, vienas kitas portreto ar aplinkos bruoželis, vos nužymėta
situacija, pasigirsta retkarčiais tariama replika. Jų vidinė esmė
atsiskleidžia tik visos poemos peizažų, himnų, lyrinių refleksijų
kontekste.
Poemos kompozicinio vientisumo pagrindas yra bendras visam
kūriniui lyrinis impulsas, kuriam pajungti ir veikėjų išgyvenimai, ir
probėgomis nubrėžti fabulos įvykiai, ir gamtos vaizdai. Gyvą emocinę
įvairovę jungia viena – mažorinė – tonacija. Jausmas auga ir skleidžiasi
visados ta pačia kryptimi: iš kančios į džiaugsmą, iš tamsos į šviesą, o
akcentai krinta į šviesiuosius vaizdus; emocinis poemos turinys susilieja
su jos idėjine prasme, kalbančia apie tautos kelią „per skausmus į garbę“ –
taip yra be išlygų pirmojoje Maironio poemoje. Jos romantinį modelį
praturtino naujasis variantas – Jaunoji Lietuva, iškiliausioji Maironio
poema. Joje kiek sustiprėjęs epiškumas: meninė erdvė prisipildė detalių,
sustiprėjo fabulos rišlumas, veikėjai tapo reljefiškesni, aiškiau išsiskyrė
iš bendrosios lyrizmo tėkmės. Stilius pakito mimetinio vaizdingumo linkme,
prislopo atviras, viską persmelkiantis emocingumas, įvairesnis tapo
eiliuotinės kalbos metrinis piešinys.
Tokia pati žanro charakteristika iš esmės
tinka ir kitoms poemoms
– Raseinių Magdei, Mūsų vargams, taip pat lenkiškajai Z nad Biruty.
Dramos. Tris istorines dramas (Kęstučio mirtis, 1921 – 1930;
Vytautas pas kryžiuočius, 1926; Didysis Vytautas – Karalius, 1930) Maironis
sukūrė paskutiniuoju savo gyvenimo dešimtmečiu, sukaupęs jose žinias ir
idėjas, kurios klostėsi nuo pat jaunystės ir kurios jam visados buvo
brangios ir reikšmingos. Dramose yra keli gražūs lyriniai fragmentai, bet
šiaip jos po Krėvės istorinių dramų ir B.Sruogos Milžino paunksmėj lieka
lietuvių literatūros periferijoje kaip anachronizmas. Toks pat ir libretas
Nelaimingos Dangutės vestuvės. Istorinėmis ddramomis Maironis pabaigė,
galutinai išsėmė tą kryptį, kurią pradėjo A.Fromas-Gužutis, ištobulino
M.Šikšnys Pilėnų kunigaikštyje ir kurios tąsa trečiajame dešimtmetyje
nebebuvo prasminga.
Kitoks yra Maironio pirmasis draminis kūrinys – Kame išganymas?
(1895). Autorius jį pavadino libretu, bet muzikos jam niekas nesiėmė
rašyti, išskyrus kelias A.Kačanausko arijas. Atrodo, kad šis libretas
nelabai atitiko žanro kanoną: per sunkus jo racionalumo ir loginių
konstrukcijų svoris. Greičiau kūrinys vadintinas poetine filosofine drama,
kuri problematikos ir prasmės universalumu neturi sau lygių to meto
lietuvių literatūroje (žmogaus gyvenimo prasmė, meilės prigimtis,
teisingumas, visuomenės sutvarkymo keliai, mokslinio pažinimo rribos,
tikėjimo prasmė ir galia.). Deja, turiniui nesurasta adekvačios poetinės
išraiškos, ir jis didele dalimi liko racionalių išprotavimų lygmenyje.
Poeto lemtis. Maironio realioji biografija tęsėsi ilgiau negu jo
literatūrinė epocha, pasibaigusi antrosios Nepriklausomybės išvakarėse.
Teisybė, po to dar parašyti keli iškilūs eilėraščiai („Lietuva brangi“,
„Draugo lliūdesys“, „Vakaro mintys“), talentingai sukurtos satyros. Bet
svarbiausi literatūriniai įvykiai, vardai, tekstai jau buvo kiti: atėjo
pomaironinė karta, – taip ją pavadino K.Binkis Vainikuose 1921 m.
Atsiribojimą žymėjo neigimo, patyčių, parodijavimo banga. Tačiau netrukus
viskas atsistojo į savo vietą. Maironis jau seniai lietuvių literatūroje
suvokiamas kaip klasikinis poetas, teigiąs būties darnumą ir prasmingumą,
kuriam svetima tai, kas liguista, ekscentriška ir paradoksalu. Jo kūryba
gali būti apibrėžta klasikinio grožio idealu („taurus paprastumas ir kilni
ramybė“). Tautos sąmonėje jis gyvas kaip paties poetiškumo simbolis ir kaip
poetas, įspūdingiausiai išreiškęs tautines vertybes, ištaręs žodžius,
kuriais tauta mąsto save. Tai retas ir aukštas literatūrinis likimas, kurį
nulemia talento ir laiko dermė.
