Maironis. Biografija. Kūryba. Reikšmė

Jonas Maironis

(1862-1932)

[pic]

Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio slapyvardžiu, gimė 1862 m.

lapkričio 2 d. buv. Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, netoli

nuo Tytuvėnų, laisvų nuo baudžiavos, vadinamųjų “karališkųjų”,

valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo mažaraštis, bet apsukrus

turtėjančių kaimo sluoksnių atstovas. Nesitenkindamas dviem savais

ūkiais, už suteiktą paskolą jis gavo valdyti gretimą Pasandravio

dvarą,

kuriame ir gimė būsimasis poetas. Namų aplinkoje buvo vartojama lietuvių

kalba, nors tėvai, bendraudami su vietos dvarininkais mokėjo ir lenkiškai.

Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, Jonas

Mačiulis, dokumentuose “subajorintai” vadinamas Maciulevičium, įstojo į

Kauno gimnaziją 1873 m. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje.

Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos

bandymus jis sunaikino.

Gimnazijoje Maironis susipažino su lenkų poetų – A. Mickevičiaus, J.

Kraševskio, J. Slovackio – kūryba, kuri jam padarė didelę įtaką: romantinis

patosas, praeities tematika tapo ryškiomis tuometinės ir vėlesnės Maironio

poezijos savybėmis.

Baigęs gimnaziją 1883 m., Maironis išvyko į Kijevo universitetą

studijuoti literatūros. “Literatūra, ypač savoji, – vėliau rašė jis, – nuo

jauniausių studentavimo dienų mane ypatingai traukė pprie savęs”. Maironiui

Kijeve naujai ir plačiai atsivėrė A. Puškino, M. Lermontovo ir kitų rusų,

taip pat ukrainiečių poetų kūrybos lobiai; klasikinės rusų poezijos įtaka

pastebima Maironio tematikoje bei eilėdaroje. Kijeve poetas išbuvo

vienerius metus. Čia sustiprėjo Maironio patriotinė nuotaika. Įtakingame to

meto rusų laikraštyje “Novoje Vremia” (“Naujasis laikas”), prisidengęs

Liaudies Mokytojo slapyvardžiu, jis paskelbė straipsnį lietuvių kalbos

teisių gynimo klausimu.

Metus studijavęs literatūrą Kijevo universitete, Maironis,

atsižvelgdamas į tėvų norą, taip pat paveiktas savo bičiulio A. Vytarto

(vėliau redagavusio klerikalinį „Šviesos“ laikraštį), įstojo į Kauno

dvasinę seminariją (1884). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo

metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė

„Anykščių šilelis“, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas

lietuvių kalba. Maironis dedikavo A. Baranausko savo pirmąją poemą

„Lietuva“, kuri liko nespausdinta. Lietuvių kalbos žinių Maironis nemaža

sėmėsi ir iš įžymaus kalbininko K. Jauniaus, dėsčiusio tuo metu

seminarijoje. Maironis tapo aktyviu lietuvių nacionalinio judėjimo dalyviu.

Maironis poetas pirmą kartą sutinkamas „Aušros“ laikraštyje: 1885 m.

Zvalionio slapyvadžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis „Lietuvos

vargas“. Šį eilėraštį, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas –

romantiškas susižavėjimas Lietuvos ssenove, poetas vėliau pavadino „Miškas

ir lietuvis“, o paskutinėje redakcijoje – „Miškas ūžia“.

Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę

literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją – M.

Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis šių

studijų vaisius buvo pirmoji išspausdinta Maironio knyga – „Lietuvos

istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (1891), pasrašyta

Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.

Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888), Maironis toliau tėsė mokslus

Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 – 1892). Teologinių studijų metu jis

mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio jo

eilėraščių („Ne taip senovės tėvai gyveno“) pirmą kartą randamas Maironio

slapyvardis. 1895 m. pasirodė žinomasis Maironio eilėraščių rinkinys

„Pavasario balsai“.

Po 1905 – 1907 metų revoliucijos Maironis kaip poetas mažiau

besireiškė. Buržuazijos valdymo metais Maironis ėjo Kauno dvasinės

seminarijos rektoriaus pareigas. Kurį laiką (nuo 1922 m.) jis profesoriavo

Kauno universitete, dėstydamas, be kitų dalykų, ir pasaulinės literatūros

kursą.

Mirė Maironis 1932 metų birželio 28 d.

[pic]

[pic]

Maironis – amžinai gyvas poetas

Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami,

kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis

priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas

klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.

Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir

vaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės

peizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri

vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius

ir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip

užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama

nemirtingą šlovę.

Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis,

ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos

suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų.

Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią.

Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su

žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos

pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui

ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora.

Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia

mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir

giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.

Maironis pamato ne valstietiškąjį kaimo gamtos pasaulį, ne

Žemaičių girias ar Anykščių šilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai

visų pirma tėvynės gamta, tas kraštas, kur “broliai artojai lietuviškai

šneka”, kur “mūsų sodybos, kur bočių kapai”. Maironis pirmasis mūsų

literatūroje sukūrė Lietuvos peizažą, aprėpė gimtosios žemės visumą, su

būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais požymiais, o atskiri to

peizažo elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: “ pelėsiais ir

kerpėm” apaugusi garbinga Trakų pilis, “Vilnius ant kalvos, graži sostinė

Lietuvos”, Punios piliakalnis “pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno

ramaus”, tautine gėle pavadinta “rūta žalioji”. Tėvynės gamta Maironio

poezijoje visados idealizuota, išaukštinta, žadinanti meilės ir

pasididžiavimo jausmus:

Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių žemę

apibūdina “kalnų” įvaizdžiu. “Tarp kalnų” Maironiui dunkso “Vilniaus

rūmai”, “ant kalnų aukštai” griūva apleistos pilys, tarp “kalnų, laukų”

banguoja Nemunas, lyg rūtomis miškais žaliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į

tolumas driekiasi “kalnų, kalnelių, kalvų” virtinės, “ten, už kalno

platumoje” tviska Dyvičio ežero “krištolinė banga”. Bet vvisi šie kalnai yra

ne tik kraštovaizdį apibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo

ženklai, suteikią peizažui kilnumo ir iškilmingumo.

Tokį pat vertinantį poeto požiūrį išsako ir antrasis peizažo

komponentas – girios, miškai. Girios – žalios, tamsios, galingos,

plačiausios; čia ūžia, šlama, čia vėl “krūpčioja slaptingai”; tamsūs

miškai dunkso, verkia ir gaudžia. Giria, miškas – ir Lietuvos galybės, ir

jos skaudaus likimo, ir jos ištvermės, atsparumo, gyvybingumo simbolis:

Pastovumą, tvirtumą reiškiantys kalnų ir girių motyvai jungiasi su

judėjimo ir kaitos reiškėjais – vėjo ir upių motyvais. Vėjas dažniausiai

šaltas, aštrus, “šiaurės vėjas”, “užrūstintas vėjas”, “rudenio vėjas”,

kuris pakyla ir “žalią medį laužo”, girelę daužydamas blaško. Jis siejasi

su priešiška jėga, kuri grasina tautai, bet drauge ir žadina energiją,

atsparumą ir ryžtą. Kartais tai pavasario vėjas, kuris “tirpydamas sniegą,

papūs iš pietų ir gamtą prikels užmigdytą”.

Ir dar upės – plačios, bėgančios, tekančios, banguojančios – kaip

nesustabdomo, viltingai į priekį besiveržiančio laiko simboliai:

Kalnų, girių, upių, vėjų nubrėžti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrai

prasišviečia pro daugelį vietovardžių, augalų, paukščių pavadinimų.

Šatrija, Medvėgalis, Girgždutė, Divytis, Punia. Nemunas, “Vilija – mūsų

upelių matutė”, Šešupė, Dubysa, Nevėžis, Minija, Venta. Maironio peizaže

auga mylimiausi lietuvių medžiai – ąžuolas, uosis, beržas, eglė, drebulė,

putinas skleidžia “žiedus prieš saulę baltai” ir sirpina “uogas, kaip

kraujo lašus”. Maironio eilėraščiuose “rausta žemčiūgai, ir rūtos

žaliuoja”, žiedus skleidžia rožės, pinavijos, gvazdikai, “raudonmargę

kreipia

kepurę jurginų pulkai”, baltai žydi alyvos. Pievos išpintos

neįvardintų gėlių “vainikais margais”, laukuose “gražūs linksmučiai

banguoja rugučiai”, “netoli vandens auga neužmirštuolė, kurios žiedas

“nekaltas, kaip aukštas dangus”. O į dangų kyla vieversiai, gieda

lakštingala, “raiboji gegutė kukuoja”, “pempės giesmė įprasta” sveikina

pavasarį. Visa tai suteikia Maironio peizažui nepakartojamą spalvingumą.

Maironis mato gamtą grožio aspektu. Jis sukūrė lietuvių

literatūroje gamtos grožio modelį. Maironio gamta giedra, harmoninga,

skaidri, šventiška, kelianti džiugesio, pasigėrėjimo ar švelnaus ilgesio

jausmus. Maironio poezijoje švytėte švyti visi metų laikai, kaip antai

pavasaris :

Poeto vaizduotę žadina ggamtos nuolatinis keitimasis, jos formų,

spalvų žaismas. “Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių upelis nuo margo

dangaus”; “Dabinasi girios drabužiais žaliais, ir žiedas ant kalno iš

pumpuro gvildos”. Virš žemės nušvinta saulėtekio aušra, veriasi aukšto

dangaus “mėlyna gilybė”, “mėlynas skliautas neišmatuotas”, pilnas

vieversių čirenimo; saulė “juokiasi, širdį vilioja” arba leidžiasi raudona

“ant Vilniaus kapų” ir slepiasi “už girių”. Tada užsidega kitos

“dangaus šviesybės”, “dangaus akys sidabrinės”. Kartais jo naktys –

mėnesėtos vasaros naktys kvepiančios jazminais, o kartais “žvaigždžių

milijonais nusėtos” viduržiemio naktys. Bet labiausiai Maironis mėgsta

pavasario nubudimą ir ssaulės patekėjimą, kuriuos jis sveikina su dideliu

dvasios pakilimu. Gamtoje poeto širdį paliečia ir vilties pripildo tai,

kas žada gyvybės pergalę prieš mirtį, šviesos – prieš tamsą.

Tėvynės praeitis ir dabartis Maironio lyrikoje

Maironis – didysis mūsų poetas, Tėvynės dainius. Jis kėlė llietuvių

tautinio sąjūdžio idealus, išsakė tikėjimą tautos galiomis. Visai XIX a.

pabaigos tautinio sąjūdžio literatūrai būdingas romantizmas. Jis akivaizdus

Maironio eilėraščiuose apie tėvynę, kovas su kryžiuočiais. Jo kūryboje

gausu praeities vaizdų, kurie yra kontrastas niūriai carizmo prislėgtos

Lietuvos dabarčiai. Praeitis poetui – gausios pilys, didūs kunigaikščiai,

milžinų kapai, t.y. tautos istorija. Senoji Lietuva apgaubta romantikos

šydu, po kuriuo slypi daug neįmintų mįslių: “Praeities gilų miegą kas

pažadint galėtų? / Kas jo dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?”

(“Praeitis”). Praeitis ryškėja kaip dabarties antitezė. Ji “kaip žaibas”

tamsioje dabarties padangėje. Praeities atminimas uždega krūtinę, teikia

jėgų, padeda įveikti dabarties sunkumus. Praeities ir dabarties antitezėmis

paremti eilėraščiai “Vilnius (Prieš aušrą)”, “Trakų pilis”, “Miškas ūžia”,

“Tu girele, tu žalioji”, “Senelio skundas”, “Aš norėčiau prikelti”.

Primenami ir legendiniai Kęstučio, Birutės, Vytauto vardai, nes jie

susiję su garbingąja Trakų pilimi, kuri apdainuota eilėraštyje “Trakų

pilis”. Eilėraštis pradedamas minorine nuotaika, nes dabar ši pilis

apleista, griūvanti, graudinanti “jautrią širdį ne vieną”. Tačiau praeitis

poetizuojama: jos didingumą pabrėžia epitetai (“aukšti valdovai”, ”garbinga

pilis”), perifrazė (“aukštus valdovus užmigdė kapai”), istorinė praeitis

vadinama “vieškeliu amžių plačiu”, o sunki savo meto tikrovė – “tamsia

naktimi”. “Laikai brangiausi” primena, jog lietuviai buvo galingi ir

stiprūs. Eilėraštis baigiamas vėl niūrios dabarties vaizdu: “Kada tik keliu

važiavau pro Trakus, / Man verkė iš skausmo širdis.”. Tauta praeityje buvo

stipri ir galinga, o dabar carizmo nuskurdinta, pažeminta. Toks žžvilgsnis į

praeitį akivaizdus eilėraštyje “Vilnius”. Eilėraščio tonas iškilmingas,

pakylėtas. Piešiamas didingas miesto vaizdas: Vilnius “dunkso tarp kalnų

plačiai”, naktis jį dengia, jis miega giliai, su juo ir “garsūs amžiai

užmigę tyli”.

Toliau primenama brangi praeitis kaip kontrastas dabarčiai. Vilnius

eilėraštyje turi kelias reikšmes. Tai gražus ir poetiškas, paslaptingas

miestas, tai ir šalies sostinė – “širdis”, “akis”, pagaliau Vilnius – visos

Lietuvos personifikacija. Kada atgis senasis miestas, tada ir tauta sulauks

gražesnės ateities. Eilėraštis baigiamas optimistiškai – tikima ateitimi:

“Laikai juk mainos: slėgė pikti, – / Nušvis kiti / Lietuvai, mūsų

tėvynei”. Kituose eilėraščiuose (“Milžinų kapai”, Praeitis”, “Eina garsas”,

“Oi neverk, matušėle!”) atskleisti dramatiškiausi mūsų tautos istorijos

momentai: nuolatinis pavojus kultūrai, kalbai, niokojantys priešų

antplūdžiai, motinų ir seselių sielvartas, baisios kautynės ir sunkiai

iškovotos pergalės. Eilėraščio “Milžinų kapai” laikas – tolima praeitis,

lietuvių kovos su kryžiuočiais. Tarsi regime lietuvius, kurie “galanda

kirvius, kalavijus aštrius”, balnoja juodbėrius ir pulkais ties Kaunu per

Nemuną plaukia. Kalbama apie ištroškusius garbės svetimšalius. Lyrinis

siužetas baigiasi mūšio vaizdu. Dabar tas ženklas ženklina “kapai milžinų”.

Didingai rūstūs vaizdai perteikia senovės lietuvių herojiškumą ir skatina

priešintis dabarties negerovėms. “Milžinų kapai”, “Eina garsas” primena

karines – istorines dainas.

Apdainuodamas praeitį, Maironis brėžia lietuvio ir miško paralelę.

Senos didingos girios ir narsūs lietuviai praeity. Be to, miškas maitino ir

dengė žmogų, ugdė jo dvasią. Eilėraščius “Miškas ūžia”, “Tu girele, tu

žalioji.” Maironis kūrė mmąstydamas apie savųjų laikų Lietuvą ir carinę

priespaudą. Nuotaika liūdna: “Miškas ūžia, verkia, gaudžia”; “Nuliūdimas

širdį spaudžia”. Prisiminimas, kad senovėje miškas buvo didingas,

sustiprina jo ilgesį. Todėl ilgesingai klausiama: “Kas mums praeitį

grąžintų / Ir jos garsą, ir jos galią?” (“Miškas ūžia”). Kaip kontrastas

carinei Lietuvos priespaudai iškyla ne tik didinga praeitis, bet ir viltis:

“Atsibus tėvynės sūnūs, / Didžią praeitį atminį / Pagimdys vargai galiūnus,

/ Ugnimi uždegs krūtinę!” (“Tu girele, tu žalioji.”). Graudžiai lyriškos

intonacijos būdingos eilėraščiams “Mano gimtinė”, “Lietuva brangi”.

Praeitis iškyla kaip garbingųjų amžių atminimas, įsiskverbęs į “krūtinę”,

“širdį”, sesučių “graudžiai malonias dainas” – į visą lietuvio buitį.

Žmogui stiprybės, vilties teikia praeities atminimas.

Tautinės, religinės ir patriotinės problematikos sankryžos: Maironio

poezijos sesutės

AIDA AŽUBALYTĖ

LIETUVIų LITERATūROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTO BENDRADARBė

Maironio Pavasario balsų sesuo (su rūta, audžianti, dainuojanti) ir brolis

(su žirgeliu, artojas arba kovotojas) yra tapę kultūrinio Lietuvos

kraštovaizdžio embleminėmis figūromis. Sesučių dainos, simboliškoji jų

buitis žymi nykstančią, bet gaivintiną senovės gadynę. Tačiau į pačias

„sesutes“ poetas kreipiasi ne tik tautosakiškai stilizuota, bet ir albumine

maniera (eil. „Paskutinis akordas“ ir kt.). Slinktis nuo tautosakinės prie

saloninės kalbėsenos matyti skirtingose „Rūtų vainiko“ redakcijose:

„brangiausė“ sesutė virsta „gražuole“, „meiliausis žiedas“ (rūta) –

„meiliausiu papuošalu“. Ne tik didaktinio pobūdžio, bet ir intymiausiųjų

jausmų raiškos poezijoje Pavasario balsų moteris esti sesuo – kas ji bebūtų

– mįslingoji mūza (eil. „Poezija“) ar konkreti persona (eilės, dedikuotos

Jadvygai Stanelytei).

Kaip matyti, Maironio moters-sesers vaizdinys nesietinas tik su viena

privataus ar visuomeninio gyvenimo sritimi. „Sesučių“ semantinis laukas

leidžia pasigilinti į moteriškąsias ir vyriškąsias reikšmes, tiksliau, į

Maironio „galvojimo apie vyrus ir moteris kategorijas“, XIX ir XX a. pr.

nacionalinio judėjimo kontekste.

XIX a. – XX a. pirmosios pusės poetinėje kūryboje simbolinėmis brolio ir

sesers figūromis paprastai nusakomi ne tik šeimos ar kaimo bendruomenės

nariai, bet ir tautos ar dar tik telkiamos tautinės bendrijos nariai.

Erotinės problematikos kūryba dažniausiai dar privengia autonomiškumo: nuo

jos neatšlyja nacionaliniai rūpesčiai. Nacionalinis aspektas lieka ne

mažiau svarbus, net jei tariamuosius brolį ir seserį ima sieti asmeninės

tarpusavio santykių peripetijos. Juk, pasak A. D. Smitho, tautinis idealas

ir kova dėl jo atliepia žmogaus ir bendruomenės poreikį atrasti savo

tapatumą ir turėti namus, o viena iš telkiančių galių šį siekinį

įgyvendinti yra etninės brolybės vizija. Aukso amžius gali išaugti iš

šlovingos protėvių praeities ar priešistorinių mitinių laikų, jei žmones

lyg darnioje šeimoje vienija bendros vertybės ir bendri jausmai. Tauta,

kaip pažymi pasaulio nacionalinių judėjimų tyrinėtojas, ir yra tokia

išsiplėtusi šeima, kurioje atskiras šeimas ir pavienius žmones vienija

bendra istorinė patirtis ir jos atmintis – kolektyvinių idealų ir emocijų

šaltinis.

Tokių bendrais idealais ir emocijomis paženklintųjų porų XIX a.

vidurio–XX a. pradžios lietuvių kultūroje netrūksta. Tai A. Baranauskas ir

K. Praniauskaitė, savo kreipimusi į „Brolį Kristuje“ iniciavusi poetinį ir

gyvenimiškąjį judviejų dialogą. Šatrijos Ragana, vertinusi brolio titulą,

ir P. Višinskis, skiriąs jai

senovės „Tu, sesute“. Šatrijos Raganos ir

P. Augustaičio susirašinėjimas prasidėjo pasidalinus Mūzos ir Poeto roles.

Į P. Augustaitį Šatrijos Ragana laiškuose kreipiasi jau ne tiesiogiai

brolau, brolyti, broleli, brolužyti, kaip P. Višinskio atveju, o atsargiau,

su didesne distancija – kaip į brolį.

Broliškų-seseriškų jausmų raiškos gausu vyrų kurtose eilėse – nuo pat

XIX a. pirmosios pusės anoniminio eilėraščio, kuriame kreipiamasi į sesutę-

mylimąją.

Skaistos, o ne juslinės pilnatvės, jausmų ir pojūčių suvaldymo, o ne

atsidavimo jiems prioritetas svarbus ir privalomajai kunigų profesinės

gyvensenos programai, o šis luomas Lietuvoje juk buvo ypač gausus ir

kūrybingas. Tad nieko nuostabaus, kad „sesutė“, kaip pažymi S. Žukas,

ilgainiui tampa lietuvių meilės lyrikai būdingu poetizmu. Katalikybei, vyro

ir moters santykius suvokiančiai per draudimo dimensiją, šiuo požiūriu

artima ir lietuvių tautosakinė kūryba, nepratusi į atviros aistros poetiką.

O tautosaka ne vienam lietuvių poetui buvo ne tik pradžiamokslis, bet ir

neprilygstamas autoritetas.

Tad moters-sesers vaizdiniu Maironis liudija vieną ryškiausių savo

laikmečio lietuvių erotinės poezijos ir apskritai erotinės laikysenos

linkmių.

Brolio ir sesers figūrų priimtinumą patiems kūrėjams ir, matyt, visuomenei,

rodo ir tai, jog jos atsiranda ne tik originaliuose, bet ir verstiniuose

tekstuose –– originalo interpretacijose.

Adomo Mickevičiaus „Daina“ iš Konrado Valenrodo iki V. Mykolaičio-Putino

jau buvo sulaukusi 11 poetų-vertėjų dėmesio. Be paties A. Mickevičiaus

biografijos ir kūrybos auros, šios eilės galėjo patraukti meistriška

tautiškumo ir erotiškumo sinteze. A. Mickevičius Konrade Valenrode kalba

apie buvusią Lietuvą. Jos legenda jam yra gyvastingoji kūrybos,

šileriškosios giesmės versmė. Lietuviškai prabylantiems poetams rūpi

aktualioji socialinė, politinė, kultūrinė dabartis. Vilijos (ar

sulietuvintos Neries) ir Nemuno, lietuvaitės ir svetimšalio poros pavyzdžiu

įtaigaujama, jog asmeninės laimės ieškantieji gali tapti vienišiausiais ir

apleisčiausiais žmonėmis, ypač jei nematys ar neįvertins šalia esančio

grožio ir jo ieškos svetimoje erdvėje.

Pirmajame Maironio Pavasario balsų rinkinyje „Vilija“, perdėta iš

Myckevyčiaus, eina iškart po „Jo pirmosios meilės“. Pirmojoje strofoje

pasirodo vandenį semianti lietuvė-sesutė (originale – piękna Litwinka,

graži lietuvaitė) – „upelių matutės“ iš pirmos eilutės fonetinė atošauka.

Penktojoje strofoje gamtiškoji vandenų realybė Maironio žodeliu lyg

pervedama į psichologiškąją plotmę, o lietuvė-sesutė tampa (panašiai ir

J. Žiliaus vertime 1899 m.) lietuve-našlele: „Tu save lygiai svetimam

pašvęsi, / Brangią tėvučių apleidus šalelę, / Ir lyg terp marių užmiršta

paskęsi, / Bet dar liūdnesnė, lietuvė-našlelė!“. Vėlesnėje redakcijoje

Maironis šį kreipinį modifikuos, pabrėždamas tėvynę didžiąja raide –

„Lietuvos mergele!“ V. Kudirkai gimtoji žemė – brolių žemė. Vienatvė (ypač

merginai) – tai ir brolių globos (į šią sąvoką galėtų tilpti ir bernelių

dėmesys) netekimas: „Ir tu ateivio attolinta būsi, / Vargše lietuve, nuo

gimtinės tavo / Ir užmiršimo vilnyje pražūsi, / Tiktai liūdnesnė, tik be

brolių savo“. A. Mickevičiaus neutralų tautovardį „lietuviai“ ir

V. Ažukalnis, E. J. Daukša keičia liaudišku „broliai“ ar „broleliai“.

Lenkakalbė „Vilija“ savo romantine sugestija davė akstiną ne vienam poetui

ir lietuviškai prabilti gaivališkiau, laisviau, erdviau, daugiau dramos

negu moralo tonacijomis, į skaitytojo sąmonę apeliuojant ne prikišamu

pamokymu, o ttautos mergelės likimo ir jos kančios vaizdu. Originalios

„Dainos“ pabaigoje nuskambantis teiginys apie meilės jausmo ir upės bėgsmo

natūralumą, nepasidavimą kliautims ar draudimams Maironio vertime virsta

emociniu šūksniu: „Širdį ir upę sunku suturėti: / Vilijai bėgti, mergaitei

mylėti!“

Beje, būtent verstosios eilės “Čiaurika Pančasika“ (iš indų klasikos) yra

erotiškai atviriausias Pavasario balsų tekstas. Čia kuriamos „mylimos

gražios“ paveikslas, o aistra yra tikrasis likimas ir pasirinkimas, į šalį

nustumiantis net dievus.

A. Mickevičiaus „Dainą“ Maironis ne tik verčia, bet ir jos pagrindu kuria

savas variacijas. Poemos „Tarp skausmų į garbę“ ketvirtojoje giesmėje

vietoj Vilijos pasirodo Dubysa, pamilusi „tolimą vyrą“, o toliau jau

maironiškai plėtojama idealizuota lietuvių-sesučių charakteristika.

Neištikimoji šiuosyk yra vyrija: „Lietuvės neieško kaip vilnys Dubysos /

Sau meilės už girių, kalnų; / Bet širdį ir meilę atranda ne visos, / Nes

bėga lietuviai nuo jų! // Kur Temza, Laba, Niagara plačioji, / Ten skursta

lietuviai keliais! / Kur Varšuvos miestas, Maskva tolimoji, / Ten žudo juos

mokslais tamsiais!“ Prie tolimųjų vandenų suplaukia lietuviai,

V. Zaborskaitės žodžiais, genami „didžiausio liaudies skurdo, žemės bado ir

politinių persekiojimų“, tačiau ne mažesnę Lietuvos vargų dalį sudaro

inteligentija, „nutolusi nuo liaudies, ištirpusi plačiausiuose svetimų

kraštų plotuose“. Maironis iškelia ir trečiąjį faktorių – studijas

užsienyje. Savo veikale, pirmiausiai skirtame mokslingajai jaunuomenei,

Maironis ne kartą entuziastingai šlovina mokslą, tačiau parodo ir nemaža

skepsio jo atžvilgiu. Prancūzų revoliucijos ideologai jį gąsdina

bedieviškumu, tačiau Maironis taip pat supranta, kad revoliucingosios

demokratijos idėjos – „laisvė, lygybė, brolybė“, – pažįstamos iš knygų, ne

taip greitai tampa kasdienio gyvenimo norma (pvz., Motiejui sunku

įsivaizduoti, kad jo geras draugas Juozas, kilęs iš valstiečių, drįstų

siekti jo sesers bajoraitės rankos, nors „žmonės jog lygūs iš knygų

tikėjo“). Dėl Maskvos ir Varšuvos universitetų užsipuolimo poemos autorius

susilaukė griežtos ir vienakryptės socialdemokrato S. Matulaičio kritikos.

Maironis teisinasi publicistikoje, tačiau naujajame poemos „Tarp skausmų į

garbę“ variante „Jaunoji Lietuva“ lietuvių gyvenimo už tėvynės ribų

geografija Dubysos epizode jau nebenurodoma. Tautosakiškai emocinga

„pražuvėlių“ apgailėjimo tąsa kuriama pagal karinę lietuvių liaudies

poeziją stilizuotame dainiškajame intarpe „Trys sesutės grėbia šieną“. Jį

gieda pagrindinio poemos herojaus sesuo Ona, liūdinti brolio, ketinančio

studijuoti ne seminarijoje, o universitete: „Ant galo atsakė: Mus Juozas

apleis! / Vargiai jį matysme kada! / Nenori mat eiti jis Dievo keliais,

/Nes traukia jį duona kita. // (.) Žinau, jogei brolis suklydo skaudžiai, /

O visgi jo gailu slapčia!“ (2, 376). Juozas vaizduojamas kaip jaučiantis

pašaukimą kunigystei, tačiau per meilę Marinei jis pereina abejonių

klystkelius, kol galutinai sutvirtėja ir apsisprendžia ne asmeninei laimei,

o dvasininko keliui, kartu – ir nacionalinio išsivadavimo kovai. Į Onos

lūpas įdedama daina artima Pavasario balsų dainai „Už Raseinių, ant

Dubysos“. Tačiau poemos kontekstas be apibendrinto tėvynės vargų

išdainavimo dainai „Trys sesutės grėbia šieną“ suteikia siužetiškai

pagrįstų reikšmių: sesuo į užsienius studijuoti vykstantį brolį aprauda lyg

kareivį: „Turi brolį tik tą vieną, / Ir tas vienas joms išjoja. // Ir

išjoja į tą šalį, / Kur tėvų tėvai nebuvo; / Retas ten ištverti gali, /Daug

jaunųjų ten pražuvo“(2, 45). Iš tiesų Juozo likimas pakrypsta kaip daugelio

tautiečių – jis ištremiamas. Tačiau, dar neseniai būgštavusi, sesuo ima

sekti brolio pėdomis – persiima tautinio pakilimo ūpu, ir vieną sykį Juozo

draugas Motiejus priblokštas Oną Vilaitytę išvysta naujai:

Nutilo. Ir Vaičius dabar jau suprato,

Jog Juozo sesuo tai tikra!

Ne kaimos mergaitę, bet apšviestą mato!

Ir kaip dar lietuvė karšta!..(2, 410)

Vėliau už Motiejaus ištekėjusi Ona ne tik dainuoja prie lopšio lietuviškas

dainas, atmindama Dubysos pakalnes ir mergautines dienas, bet ir toliau

stebina savo deklamaciniais sugebėjimais – jai artimi brolio pamėgti

Donelaitis, Baranauskas ar Šileris. Į žemės laukų darbus paniręs Marinės

brolis Motiejus ir jo žmona, geriausio draugo sesuo, ženklina naująją,

ateinančią lietuvių kartą: luominiai skrupulai netenka savo vaidmens

(lygybė! brolybė!), dėl šalies gerovės nebūtina aukoti asmeninio gyvenimo

(taikus darbas savo ūkyje), šalia liaudiškos tradicijos jau nuvokiamas ir

europinio lobyno turtingumas, elgesį lemia nebe saistanti tėvų valia, o

individualus apsisprendimas (Motiejus nenori meluoti sau – meta kunigystę).

Nepaisant – šiandienos akimis žiūrint – sykiais vargano poemos estetinio

veido, pernelyg schematinėmis vėžėmis traukiamo veiksmo (nors gal kaip tik

dėl to), „Tarp skausmų į garbę“ turėjo stiprų idėjinį pagrindą. Toks ar

panašus kūrinys buvo būtinas

– ir buvo – kaip išsilaisvinančio tautos

gyvenimo gairių kūrimas. „Tarp skausmų į garbę“ išsiskiria vyriškų ir

moteriškų personažų simetriškumu. Ar tik nebus Marinė pirmas emancipuotos

moters škicas lietuvių literatūroje? Ji padaro stulbinančią muzikinę

karjerą, taip suderindama savo meninius potroškius ir tarnavimą didesnei

tėvynės garbei, pasitenkindama tuo, jog teko mylėti „didį vyrą“, ir daugiau

asmeninės laimės neieškodama. Savo užmojais ir rezultatais, dvasios didybe

ir tvirtumu Juozas ir Marinė nenusileidžia vienas kitam ir sudaro išties

lygiavertišką porą. Ona yra tiesioginė savo brolio Juozo auklėtinė,

besilygiuojanti į jį, o po jo žūties tęsianti pradėtąją vagą,

nebeišsitenkančią Dubysos pakrančių gamtiškajame peizaže.

Tačiau vėlesnėje „Jaunojoje Lietuvoje“ moteriškų personažų galia sumenkusi:

lieka svarbus Juozo, kaip savo sesers Onos mokytojo, vaidmuo (pirmosios

giesmės VII dalis), tačiau pačios Onos saviraiškai nebeskiriama tiek

dėmesio. Juozas stengiasi išsižadėti savo jausmų Jadvygai (buvusiai

Marinei) iš dalies dėl jos tėvo, neleidžiančio peržengti luominių barjerų,

bet argumentuoja ir taip: „Silpnos moteriškės akies spinduliai. / Svajonės

tuščios svetimi sopuliai.“(2, 41). Pačios Jadvygos ištarmės jos ir Juozo

dramoje nebeišgirstame.

Kitas būdas išsiginti savo jausmų moteriai – neįvardinti jų kaip meilės.

Juozas, klūpodamas bažnyčioje –– ne tiek melsdamasis, kiek mąstydamas apie

Jadvygą ir matydamas ją nuliūdusią, – teleidžia sau priskirti žmogiškąjį

supratimą ir krikščioniškąjį gailestį, nejučiomis pasiduodamas slopinamam

savajam skausmui, tik įrašytam kitame – moters veide:

Vienintelis jausmas nūn paėmė viršų:

Ar buvo tai meilė? Gal ne!

Gal buvo tik bbroliškas gailesčio jausmas,

Kuriam mylimosios daugiau sopa skausmas,

Kaip savo paslėptas dugne!(2, 34–35)

Ir Pavasario balsuose Maironis kalba apie brangias moteris, pasitelkdamas

brolio-sesers bendravimo modelį kaip vyro ir moters dvasinio artimumo ir

bendrumo išraišką. Ir kaip tarpusavio santykius, pasibaigiančius

kulminaciniu „sudieu“. Regis, Maironiui šios krikščioniškosios, kitais

atvejais – tautosakinės, apibrėžtys esti ir priebėga, sykiais gal net

paties suvokta. Kazys Bradūnas savo turimuose Maironio rankraščiuose

atkreipia dėmesį į tai, kad eilėraštis, skiriamas Jadvygai Stanelytei,

prasideda „Tu nežinai, graži Jagute!“, o ne, kaip spausdinama raštuose,

„daugiau bendrine, kone tautosakine gaida“ „graži sesute!“. „Sesutės“

„tautosakiškumas“ matyti 1920 m. Pavasario balsų leidime įdėtoje

nuotraukoje: trys merginos, kurių viduryje – J. Stanelytė, apsirėdžiusios

tautiniais rūbais. Tačiau eilėraštyje svarbesnė yra krikščioniškoji

paradigma. Nuo pirmosios strofos pabrėžiamas „sesutės“ pamaldumas – ji myli

angelą sargą, bučiuoja kryželį, nors tai tėra vėlesnės, erotinės, patirties

antitezė. Paradoksali antroji strofa –– čia iš religinės leksikos ateinantis

žodis kaip tik pažymi tai, kas sudrumsčia švelnų ir saugų tradicinį

maldingumą: „Aš nežinau, ar ko gailėjos / Ramiai tebmieganti širdis, / Kada

neliūdo, neilgėjos / Vienuolė tavo paslaptis“ (kursyvas mano – A. A.). Į

tikrąją egzistencinę vienuolystę atveda „kita saulutė“ – kitos, ne motinos

ar dangaus, akys – ir „sesutė“ dabar ne linksmąsias daineles (liaudiškas?)

dainuoja, o užimta sunkiomis mintimis, kurios vis dėlto atveria platų

horizontą: „O mintys sunkios begalinės / Iš erdvių slenka paslapčių“.

Naujoji patirtis pakeičia ir regimąjį „sesutės“ veidą: vveido baltis įgauna

marmuro taurumo (plg. „baltveidės oi verks, nes mylėjo“, nors natūralų

„kaimišką“ grožį Maironis gali ir priešpriešinti „baltosioms ponioms“).

Lyrinis „aš“ lieka ištikimas savajam vienuolystės keliui, atsiskirdamas nuo

jam giminiškos sielos. Paskutiniosios strofos antrąją eilutę baigiant ne

kabliataškiu, o dvitaškiu (1913, 1920 m. Pavasario balsai), kaip tik „ji“

pasirodo kaip likimo lėmėja, kreipianti kitu keliu:

Širdis man verkia: tavo sielą

Aš vien suprasti begaliu:

Man skirta eiti, mano miela,

Kitu gyvenimo keliu.(1, 264)

Lyrinis „aš“, suvokdamas, jog išsiskyrimo skausmo suvis nepavyks

„užspausti“, ne tik „jai“, bet ir sau pasako: „Tik valandoj karčioj

paklausi, / Kodėl, Dievuliau, taip sunku?“(1, 76). Pagal eilėraščio logiką

„jis“ ir „ji“ per bendrą patirtį lieka seserimi ir broliu Kristuje.

Beje, ir „Jaunojoje Lietuvoje“ Jadvygos jausmai, regimi Juozo akimis,

nusakomi pusiau religine, pusiau romansine frazeologija: „Jadvyga čionai!

Ko nuliūdus jinai? / Nejau, angelėli, ir tu pažinai / Skaudžiausią širdies

kalaviją?“(2, 34).

Tautosakiškos tonacijos Maironio eilės – kūriniai, virtę liaudies dainomis

– neretai turi įtrūkių, psichologinių nenuoseklumų. Kaip ir pačios liaudies

dainos, kuriose kartais sinonimiškai kaitaliojasi bernelių ir brolelių ar

mergelių ir seselių įvardijimai.

Štai Maironio „Eina garsas“, virtęs liaudies daina, kurios užregistruota

net 116 variantų. Tekstas skyla į dvi dalis: pirmose dviejose strofose į

sesutę kreipiasi lyrinis „aš“, matyt, brolelis, o likusiose – ne sesė rauda

negrįžtančio brolio, kaip galėtume laukti iš nusakytos situacijos, bet „ji“

(sesutė? mergelė? mylimoji? draugė?) verkia mylimojo bernužėlio. Rodos,

moteriškasis poeto balsas atviresnis: mergelė kreipiasi į mylimąjį

bernužėlį, o vyriškasis „aš“ renkasi pokalbį su sesute, neišsiduodamas, su

kokia sesele kalbasi – iš savo namų ar toliau. Pirmojoje dalyje – įprastinė

seserų, išlydinčių savo brolius į karą, situacija, o antrojoje – merginų,

netenkančių savo mylimųjų, realybė. Taip viename kūrinyje

charakterizuojamos dvi – sesers ir nuotakos – socialinės rolės, kurių

skausmingasis krūvis vienu metu gali tekti tai pačiai merginai: netekti ir

kraujo, ir išsirinktojo „brolelio“. Istoriškai kintantis brolių, seserų,

vėliau mergelių, bernelių santykių akcentavimas karinėse-istorinėse dainose

net stilistiškai matyti šiame viename Maironio eilėraštyje-dainoje.

Archajiškesnį sluoksnį keičia romansinis meilės kančios išdainavimas: „Man

gi ašaros tik rieda / Ir kapai vaidinas!“ (1, 114) Naujoviškumo įspūdį

sustiprina mergelės apsuptis: tai draugės, o ne sesutės, linksmai

giedančios ir besidabinančios šilkais.

Vertas dėmesio ir Maironio „Dainos“ („Už Raseinių ant Dubysos“) tekstas,

taip pat virtęs liaudies daina – užrašyti 52 variantai. Iš esmės redaguotas

vienas eilėraščio žodis. Pirmajame 1895 m. leidime: „Kaip nedžiūtų, kad

nežūtų / Tiek jaunų brolelių, / Kad be laiko tiek nebūtų / Be vilties

našlelių!“ (kursyvas – A. A.) Vėlesnėse redakcijose „brolelis“ pakeičiamas

„berneliu“. Matyt, brolelis našlių, t. y. vedusiųjų, kontekste Maironiui

pasirodo jau ne itin derantis, nors eilėraščio kontekste broliai (kaip ir

liaudies karinėse-istorinėse dainose) pirmiausia žymi ne kraujo giminystę

ir ne ikivedybinį statusą, o karžygiškos dvasios bendrumą ir tautinį

solidarumą. Šią, rodos, nežymią „Už Raseinių ant Dubysos“ redakciją galima

laikyti modernėjančios tautos ir jos poeto sąmonės paliudijimu: silpsta

archajiškojo bendruomeniškumo ženklai.

Eilėraštyje „Įsitikėjimas į savo galią“ sesutės, nors ir atstovauja

bendruomenei, daugiau yra susijusios su egotistiniais poeto troškimais.

Individualistinė romantinė vaizduotė regi kančios ir jaunos mirties grožį.

Tačiau ši vaizduotė yra tramdoma, praeitin krypstantis žvilgsnis gręžiamas

į dabartį (entuziastingas raginimas į darbą) ir ateitį („mano – užkylančiai

metai!“).

Negaila vaidentuvės, norais plačios,

Man gyrusios smertį saldžiai:

Netrokštu ant savo duobės užkastos,

Kad verktų sesutės graudžiai.

Vietoj saldžių jaunystės svajonių ir „sesučių“ randamas kitas estetinis ir

etinis idealas: „Pavargti už sentėvių žemę – gražu!.. / Aukščiausį turėt už

valdovą!“

Maironio poezijoje tėvynė regima „iš arti“ – tarsi asmuo, mylima moteris.

Tačiau moterų galia švelninama: sesutės – ne vilioklės. Šios daugiau nei

broliškų jausmų įkvėpėjos ženklinamos epitetais ar antraisiais „vardais“

(„graži sesutė“, „draugės-sesutės“). Taip jos išskiriamos iš liaudiškųjų

seserų – Lietuvos paveikslo gyvųjų personažių.

Pavasario balsų „sesutės“ – Maironio pamėgtasis poetizmas, svarbus jo

poetinei programai, nors kartais jau vargiai joje beišsitenkantis. Šį

dvilypumą bene geriausiai bus pajutę neoromantikai – J. Aisčio poezijoje

„sesutei“ skiriamas švelnios ar skaudžios ironijos šypsnys.

Tautosakiškai įprastas bernelio ir brolelio susipynimas, komplikuotas ir

Maironio lyrikoje, S. Nėries karo metų eilėraštyje „Tavęs aš laukiau“ tampa

meninio sprendimo ašimi. Pirmosiose strofose – tautosakiškai stilizuojama

informacija apie brolužėlį – kareivį, jo laišką. Paskutinėje strofoje:

„Tavęs aš laukiau, savo bernelio“. Eilėraščio centre, trečioje strofoje,

įterptas kreipinys į skaitytoją – to laiško, kurispoetės rašomas

savajai

bendruomenei. Jis ir motyvuoja mergelės bernelio kaip brolio ilgėjimąsi.

Kaip ir seniausiose karinėse–istorinėse dainose ar sutartinėse jaučiamas

rūpestis ne tik dėl savo artimųjų, bet ir savos šalies likimo.

Į vieną sutelkus Lietuvos kaip moters, o moters kaip sesers, vaizdinius,

neoromantinėje poezijoje gimsta Lietuvos-sesers metafora. J. Aistis,

„Milfordo gatvės elegijose“ aptardamas savo bičiulio A. Miškinio poeziją,

keliskart grįžta prie įstrigusio „mūsų gyvenimo pasakos“ posmo, skirto

Lietuvai iš poemos „Žalio beržo stiliuje“:

Tave papuošt žadėjom,

Kaip savo tikrą seserį.

Esi pačioj jaunystėj

Ir pačiame pavasary.

Lietuvos, kaip sesers, idėja žymi jau kitą lietuvių nacionalinio judėjimo

etapą. Etninės brolystės ir seserystės – tautiečių sambūvio – vizija iškyla

kaip atsvara biurokratėjančiai valstybei, miesto emancipacijai ir

depersonalizacijai. Taip tautinis idealas tampa romantiniu

antimodernistiniu maištu, siekiančiu patenkinti emocinės bendrystės ir

bendrųjų namų poreikį. Lietuvių neoromantikų poezija rodo, kad, nors ir

modifikuotas, tautinis idealas, kurio vienas iš svarbiausiųjų autorių yra

Maironis, tebebuvo aktualus. Tiek tautinės, tiek erotinės, o ypač

sinkretinės problematikos poezijoje neoromantikai galėjo remtis ne tik

tautosakine, bet ir Maironio puoselėta ar net sukurta tradicija.

Šiapus ir anapus Maironio

Marcelijus Martinaitis

VU LIETUVIų LITERATūROS KATEDROS DOCENTAS

Žymiausi poetai, jų kūriniai skatina išpažinti, prisipažinti, kalbėti,

rašyti apie dalykus, kurių, rodos, iki jų nebuvo. Tokia poezija praplečia

kalbos ribas, su ja tarsi atsiranda nauji pojūčiai, vaizdiniai, spalvos,

augalų ir daiktų pavidalai, laiko ir erdvės supratimas. Toks yra Maironis,

kuris daugelyje kultūros sričių reiškiasi kaip laiko matmuo – iiki jo ir po

jo. Nė vienas žymus praeities poetas – nei K. Donelaitis, nei

A. Baranauskas – neužima tokios ryškios vietos istorinio laiko išklotinėje

kaip Maironis. Galima matyti, jog jis į lietuvių kultūrą ir poeziją įvedė

linijinio, iš praeities į ateitį tekančio laiko sampratą ir šioje srityje

yra didžiausias laiko reformatorius. Tai jis eilėmis pažadino mąstyti

labiau istoriškai, negu tai galėjo padaryti pati istorija. Laikas senojoje

tradicinėje lietuvių kultūroje tarsi stovėdavo vietoje (tautosaka),

paklusdavo kalendorinių ciklų ritmui (K. Donelaičio Metai), o kartais

nutrūkdavo, nulūždavo (A. Baranausko Anykščių šilelis).

Maironio poezija atsirado tokiame laiko tarpsnyje, kai lietuvių laiko

galėjo jau nebūti. Tad poetas yra ir visada bus siejamas su mūsų

galvosenos, mąstymo, jausenos, skonio bei vaizduotės virsmu, sąmonės lūžiu

dviejų amžių sandūroje. Jo poezijos praeitis buvo išrasta ne kaip

intriguojančių įvykių sąrašas, o kaip savęs įsivaizdavimo būdas istorijoje,

kultūros vvidinė sąriša, jos iš kartos į kartą perduodama sugestija. Čia ir

iškyla Maironio lyrikos fenomenas: žmogus, veikiamas jo poezijos, ėmė

jaustis teisėtas istorijoje, kurioje jam priklausė ir priklauso ne

paskutinė vieta ir niekas neturi galios iš ten jo išvaryti, pavergti jo

praeitį. To paprastai nepadaro nei mokslas, nei kruopštus praeities faktų

pažinimas, kol nepraregi poetas ar poetai, kol jie neatsistoja akistaton su

istorija.

Taigi Maironis ištiesino istorinį laiką, įveikęs jo uždarumą, kalendorinį

cikliškumą. Laiko išklotinėje istorija tęsiasi, primena save, nesibaigia

savimi, kartais – kaltina dabartį („Trakų pilis“, „Milžinų kapai“, Eina

garsas“ ir kt.), o tai jau projekcijos į ateitį.

Maironis yra mūsų įvesdintojas į naująją pasaulio istoriją, eschatologinę

laiko sampratą – svarbiausią krikščionybės ir Vakarų kultūros veikmės

laiką. Kitaip sakant, į krikščioniškojo laiko sampratą buvo įrašyta tautos

istorija ir žmogaus likimas. Tad jo kūryboje pasirodė žmogus, atsakingas už

praeitį ir siekiantis istorijos išsipildymo, to, kas brendo ir bręsta jame,

tautoje ir pasaulyje. Taip akivaizdžiai pirmą kartą istorinis žmogus buvo

pakviestas įsijausti į visa, kas sudaro jo praeitį, dabartį ir ateitį.

Su Maironio poezija negausioje to meto literatūroje įvyko dar vienas

svarbus lūžis. Lygiai taip gerai jaučiame kalbinę ribą iki Maironio ir po

Maironio. Jo kūryba bus paveikusi lietuvių kalbos erdvę, o ypač jos

literatūrines galimybes. Žodis, kuris, atrodė, tinka vien etnografiniams

vaizdeliams, kaimo žmonių charakteriams ir jų kalbėsenai atskleisti – tai

vyravo tiek prozoje, tiek poezijoje, – bene pirmą kartą ėmė tikti

sudėtingoms vidinėms refleksijoms reikšti („Taip niekas tavęs nemylės“,

„Užmigo žemė“, „Vakaras/Ant ežero keturių kantonų“ ir kt.), kurti

įvaizdžiams ir vaizdiniams, kurių dar nebuvo mūsų meninėje kultūroje,

keisti kalbos ritmines bei intonacines savybės, taikyti pasiskolintas

išraiškos priemones.

Stipriai Maironio sugestijos veikiamas lietuviškas žodis buvo išvestas į

naujas vartojimo lankas, išviliotas iš etninės aplinkos, liaudies dainos ir

sakytinės kalbos, kur jo reikšmes labiau saugojo bendruomeninės tradicijos,

apeigos ir papročiai, o ne knyga, raštas, kultūros institucijos, mokykla,

universitetų katedros. Didelis įvykis yra kalbos vartojimas kultūroje ir

per kultūrą, ją įrašant į naujus kontekstus. Tokia įvesdintoja dažnai tampa

poezija. A. Baranauskas, pakurstytas A. Mickevičiaus „Pono Tado“, irgi

tikėjosi praplėisti lietuviško žodžio kultūrinį lauką.

Kalbėti bei rašyti vien etninių motyvų neužtenka. Religija per giesmes ir

maldynus asimiliavo kalbą siaurame specifiniame vartosenos ruože, o

literatūroje nebuvo apčiuopta ryškesnių jos projekcijų į įvairias gyvenimo

ir kultūros sritis. Galima sakyti, gana ilgai mūsų kalba įvairių išorinių

veiksnių atžvilgiu buvo uždara sistema.

Iki Mairinio, su Maironiu ir po Maironio sukrutus rašyti ir skaityti

lietuviškai, pasikeitė kalbos ir kalbėjimo motyvai, prasidėjo profesionalus

kalbos vartojimas ne vien literatūroje, poezijoje, bet ir kultūroje, visoje

raštijoje. Toks kalbinis perversmas įvyksta pakitus kalbos orientacijoms, o

tai dažniausiai ir prasideda literatūroje, ypač reformuojant poeziją,

plečiant jos raiškos galimybes. Juk Maironio lyrika ir suvokama kaip

ypatingas gimtosios kalbos pavartojimas lietuvių kultūroje ir literatūroje.

Neatsitiktinai poetai laikomi kalbos reformatoriais, tiksliau – jos

įvesdintojais į kultūrą. Tad su Maironiu akivaizdžiai atsiranda savotiškas

aukštasis išraiškos stilius, kurio kiek palonizuoti pavidalai iki tol

reiškėsi tik giesmynuose, jei neminėsime vieno kito bandymo XIX a.

poezijoje. Manau, jog tai geriausiai galėjo padaryti kunigas, jautęs

aukštuosius griesmių registrus. Šitai patvirtina Maironio poezijos sklaida,

ją beveik visą amžių giedant.

Poezijos, meninės kalbos priemonėmis turbūt akivaizdžiausiai įveikiamas

kalbos chaosas. Tarsi nuplėšiant jos vidines išgalias slėpusias uždangas,

kokios būna sakytiniame lygmenyje, ir atskleidžiama tai, ką gali žodis

naujose kultūrose ir gyvensenos erdvėse. Didelis dalykas yra atrasti tam

tikrus kalboje slypinčius, neišryškėjusius modelius, kurie veikia plačius

išraiškų laukus, kol tas vartojimo būdas iki galo neišnaudojamas.

Maironio prisukta vidinė žodžio spyruoklė pradėjo veikti, ir kažin ar be jo

būtume turėję simbolizmą, visą šio amžiaus modernizmą su įvairiomis

priešpriešomis, sugestijomis, nuosmukiais ir pakilimais. Kalba išmėginta ir

mėginama įvairiausiais, o kartais keisčiausiais būdais, nebijant jos

prarasti šiuolaikinėje poezijoje, nes vienaip ar kitaip išlieka Maironio

fonas.

Ir dar – su Maironiu lietuviškas žodis įgyja praeitį, ypač išviliotas iš

ciklinio laiko. Jį įtvirtina ištarimo vieta, laikas ir veiksmas. Kaip ir

mūsų pasaulio samprata, jis įgijo laiko matmenį, jame įsitvirtino.

Iš tikrųjų poezija yra tai, kas kalboje turi praeitį.

Perkeltas iš folkloro veikmės lauko, žodis net ir literatūroje, poezijoje

reiškęs ir išreiškęs bendruomeninį sambūvį, buvo pradėtas individualizuoti,

įgavo tembrą, spalvą, be galo daug atspalvių. Jis ėmė atsiverti savo

slaptąja puse, atgręžta į nematomą tautos, pasaulio, žmogaus esmę,

pervesdamas mus per kalbos ribas, kurias peržengdavo tik dievai, pranašai

ir patriarchai. Mūsų tautoje jas peržengė Maironis. Šitaip buvo patirta

laisvė kalboje ir per kalbą.

Pagal tai, kaip elgiamasi su poetais ir jų poezija, kur, kaip ir kada jie

matomi ar įsivaizduojami, kas daroma su tekstais ir ką apie juos mano

žmonės, jų kūrėjus būtų galima surašyti į kelias skirtingas bylas.

Stambiausi būtų du sąrašai. Viename atsidurtų tie, kurie yra tik skaitomi,

spausdinami, pažįstami vien iš knygų, o kitame – poetai,

kurie dar ir

girdimi, kartais labiau negu skaitomi.

Pastarajame sąraše atsidurtų Maironis, kuris yra girdimas, tarsi įgarsintas

visoj mūsų kultūros erdvėj, kalboj, žmonių klausoje ir atmintyje, neretai

jo tekstus mokantis ne iš knygų, o vienam iš kito. Tai choro balsas,

girdimas nuo vaikystės, įsimenamas ir priimamas kaip savaime esantis

kalboje, gyvensenoje, rodos, net gamtoje. Į tą erdvę savaime įžengiama ir

tampama dalyviu, choristu – dažnai nejučia, nesąmoningai.

Tai kitas Maironis, kurio nėra knygose. Tai gyvojo žodžio poetas, ne vien

skaitomas, bet ir perduodamas iš lūpų į lūpas. Tokias bendruomenines,

sakytines išraiškas įgyjantys kūriniai tampa nepavaldūs vien

literatūrologinėms procedūroms, nes erdvėje „įgarsinti“ tekstai tarsi

kaupia įvairiausio pobūdžio informaciją, skatina išraiškas, kurių nėra

teksuose, bet kurios būna susijusios su vietos ir laiko parametrais,

išreiškia grupinius nusiteikimus. Tai Maironio fenomenas, nes jaučiamės esą

jo poezijos dalyviai, tekstų veikėjai, tariantys žodžius, kurie yra daugiau

negu poeto žodžiai, daugiau negu sako parašyti ar perskaityti, jie yra ir

visų kitų balsas. Tokių bendruomeninių aktų metu Maironis yra daugiau ir

labiau, o ypač neramiu metu, kai daromos kliūtys knygai, raštui, kai

įvedami laisvės apribojimai. Tada tekstų skaitymą tuoj pakeičia choras.

Poeto vaizdinys, jo kūryba tampa vidiniu dalyvių ryšiu, visuomenės

komunikacija, kai niekas kitas jau nepajėgia sutelkti išsibarsčiusių

žmonių. Tokiu būdu visuomenėje veikia Maironio institucija,

reprezentuojanti istorijos, kalbos, vietos ir laiko sąrašą, o ne vien

literatūrą.

Tačiau grynai literatūrologinėms teksto analizės procedūroms toks Maironis

lieka neatpažįstamas. Semantinių arba bendruomeninių išraiškų sankaupos

neretai lieka už kūrinio, jo vidinės sąrangos. Taigi skaitymas dažnai

nepatvirtina to, ką mes girdime ir kas atsiranda sakytiniuose lygmenyse.

Tai ypatinga, gana reta tekstų savybė turėti be galo daug intertekstinių

reikšmių – tai būdinga psalmėms, giesmėms, himnams, pranašų ištarmėms,

kurių prasmė neįrodoma arba neįrodinėjama pasitelkus vien kūrinio

struktūrinės analizės priemones. Tai kažkas, kas yra arba kas atsiranda

genties, bendruomenės ar tautinės sąmonės lygmenyse ir prisiriša arba yra

pririšama prie tekstų pagal tam tikrus motyvus. Tekstas pripildomas

reikšmių tarsi iš išorės, ir jis jas priima.

Nesakau, kad Maironio lyrika neturi savo vidinių reikšmių. Jų yra, ir gana

komplikuotų, kylančių iš tuo metu gan naujos eilėraščio sąrangos. Tačiau

galima sakyti, jog Maironio poezija priklauso savaip šventiems tikstams,

kokių turi dažna tauta ir kurie nekontroliuojami nuolat kintančių

literatūros mmadų bei sampratų, individualių ir visuotinių permainų. Tokie

tekstai gali būti tik atmetami, kaip tikėjimo ištarmes atmeta eretikai,

skelbdami savo ir tik savo tiesas, o ypač kai siekiama grynų literatūrinių

reikšmių.

Todėl yra suprantami keli labai ryškūs, o kartais net piktoki atsimetimai

nuo Maironio, ypač kai pasirodo jauna literatūrinių „eretikų“ karta,

pasišovusi formuluoti ir projektuoti radikalias tekstų pertvarkas. Štai

tada paliekamas ne tiek poetas, kiek bendruomeninis Maironis, atsimetama

nuo jo choristų, nes po tam tikrų laiko tarpų išsenka struktūriniai tekstų

modeliai, ištisi kalbos klodai, įvairios semantinės išgalės. Dar gyvam

esant, MMaironis savo sekėjų jau buvo išgramdytas iki dugno.

Rodos, yra ne vienas, o keli Maironiai. Tik nežinia, kuris stipresnis –

literatūrinis ar gyvojo žodžio poetas, kai jis tampa vidiniu, tarsi

nematomu ryšiu tarp žmonių. Kartais tarp tų dviejų poetų atsiranda didžiulė

spraga, pradėjus giedoti ar deklamuoti ne tai, kas jo parašyta. Atidūs

tekstų perskaitymai dažnai būna visiškai netikėti, nes patetinės ar

retorinės figūros kartais yra apgaulingos, pridengia skaudžius asmeninius

dalykus, neatitikimus tarp to, kas privaloma, ir to, kas individualu.

Tokios yra užgniaužiamos meilės temos, pirmą kartą lietuvių poezijoje

išreiškiamos kaip vidinė asmens sugestija bei drama be įprasto folklorinio

nuspalvinimo, ką dar darė Antanas Vienažindys. Moteris, mylimoji Maironio

kūryboje, kad ir kaip kunigui būtų neparanku, atsidengia veidą, turi vardą,

vėliau ji didelės sugestijos įgyja Putino Altorių šešėly.

Maironio figūros vizija kultūroje, nepaisant įvairiausių atsimetimų nuo jo

ir jo kūrybos, yra stebėtinai pastovi, kiekvienam poetui tarsi privaloma ką

nors apie jį pasakyti. Pagal jį iki šiol modeliuojami poetų vaidmenys bei

laikysena ne tik literatūroje, bet ir visuomenėje. Pats Maironis yra

savotiškas poeto modelis, jo vaizdinys ar net kūrinys, kaip sakė Putinas –

daugiau negu poetas.

Kartu su Maironiu lietuvių kultūroje atsirado naujas vaidmuo, jos

institucija – poeta, kaip jis pirmą kartą ištarė praėjusio amžiaus

pabaigoje, beje, neprarasdamas ir dainiaus, dainuojančiojo vizijos.

Todėl Maironio ir jo poezijos projekcijos nėra užbaigtos, uždaros, jo

vaizdinys slankioja plačiose laiko erdvėse, čia netikėtai išnirdamas iš

prieblandų, čia sustingdamas klasiko poza savo veikaluose, mokyklų

skaitiniuose, universitetų auditorijose. O būna, kad staiga susieja laikus

ir tolimas kartas, kaip neseniai abu Atgimimus – praėjusio ir šio amžiaus

pabaigos – ir abi Nepriklausomybes.

Su Maironio vardu yra susijęs „užimtos vietos“ literatūroje sindromas. Savo

Pavasario balsais jis užsiėmė didelius lietuviškos žemės ir istorijos

plotus, kuriuose vėliau čia pasirodantiems lieka tik tvarkymo, apkarpymo,

vaisinimo, dirvos kultūrinimo darbai, tenka nuolat valyti šulinius,

perkėlinėti savo ožius iš juodai nugraužtų ganyklų. Maironis dar galėjo

rinktis svarbiausius, visuotiniausius bei bendriausius dalykus, kurie

kitose kultūrose gerokai anksčiau ir savaip buvo išreikšti, pinti

gražiausius žemčiūgų vainikus, kai tuo tarpu kitiems, einantiems po jo,

tenka tupinėti prie mažų neišvaizdžių gėlyčių ir mėginti iš jų sudėti

puikias puokštes, siekiant kaip nors pralenkti ar prilygti pirmajam

lietuvių lyrikos klasikui.

Galbūt paradoksalu, bet jau po savęs einančią literatūrinę kartą Maironis,

pats to nenorėdamas ar net burnodamas, stūmė modernizmo, individualizmo

linkme, naujus poetus ir jų poeziją atpalaidavo nuo retorikos, patriotikos,

nes visi, kurie tuos dalykus bandydavo daryti, įsirašydavo į epigonų

sąrašus.

O dabar vėl atėjo laikas skaityti Maironį, nes choristai išsibėgiojo po

partijas, draugijas, verslus.

[pic]

[pic]