Mano požiuris į liaudies dainas

Ylakių vidurinė mokykla

„Mano požiūris į

liaudies dainas“

Referatas

Leonardas Vičius

8a klasės mokinio

vadovė Virginija Šarlauskienė

lietuvių kalbos mokytoja

2005m

Įvadas

Liaudies daina mus lydi visą gyvenimą,nejučiomis turtina mūsu dvasinį pasaulį.Vargu ar rastume žmogų,augusį be lopšinių,šmaikščių žaidimų,nepatyrusį gaivinančio liaudies dainos poveikio brendimo metais.ne be reikalo Lietuva vadinama dainų kraštu.Dažna kaimo moteris jų mokėjusi po keliasdešimt ar net kelis šimtus.Tokių poteikėjų tautosakos rinkėjams ir dabar pasiseka užtikti.

Kone visos liaudies dainos mus pasiekė iš amžių glūdumos jos nuostabiai susieja ssu senųjų tautų žodine kultūra.Apstu jose senovinio žmonių mąstymo,archainės kultūros ir pasaulėžiūros atspindžių – tik reikia mokėti tai įžvelgti.jos kupinos,jausmo,išreikšto taypiu,taikliai parinktu žodžiu ir nugludinta melodija.Svarbiausios lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas,reiškimas,nuoširdumas,švelnuma,o one istorijų eiliavimas.Tai leidžia samprotauti ir apie mūsų tautosakos moteriškumą – turbut daugiausia ją kūrė moterys.

Dabartinių metu liaudies daina gyvena preišingą gyvenimą.Daugumai senisios kartos žmonių ji jaunų dienų reliktas,kurio pasinaudoti retai kada tenka.Todėl liaudies dainos tolydžio nyksta iš atminties.Kuo toliau,tuo mažiau lieka lliaudies daininkų,vis daugiau nueina užmarštyn ir jų mokamų dainų.Jaunoji karta liaudies dainas daugiausia jau paveldi ne kaip dvasinę vertybę tiesiogiai iš savo tėvų bei protevių,o perima iš knygų, chorų, ansamblių.

Kita vertus, ne vienam garsiam profesionaliam daininkui ar muzikantui liaudies ddaina yra gaivinusi kūrybinius ieškojimas, formavusi meninę inviduolybę.O ir pati visuomenė vis labiau perpranta liaudies dainų estetinių vertę, suvokia, kad jose glūdi tikrojo meno šaknys, kad jos – etninio bei nacionalinio savitumo išraiška, viena iš priemonių telkti žmones bendrauti, vienyti dvasiškai.Ir kaimuose ir miestuose buriasi etnogarfiniai bei folkloriniai ansambliai, kurie populiarina, kelia iš užmaršties liaudies dainą, ugdo meilę jai.Kaip ir mūsų miestelyje veikia pagyvenusių žmonių liaudies šokių burelis.vadovaujami Adelės Tautvidienės.Daugėja tokių ansamblių mokyklose.Į juos buriasi ir mokiniai ir mokytojiai, o jų medžiagos šaltinis – savoje apylinkėje gyvenantys liaudies daininkai.

Lietuvių liaudies dainuose dažniausiai apdainuojami: meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai. Šiuo atžvilgiu lietuvių laidies dainos sudaro tartum meilės cciklą – jos pirmąsias užuomazgas, atsiskleidimą įvairiausiais atspalviais ir išbaigimą vedybiniame gyvenime. Mes kai klausom lietuvių liaudies dainas išgirstame lietuvę mergelę jos vaikystės ir jaunystės dienomis (pirmos dienos) šalia triūsiančios motinos uoliai besidarbuojančią namuose: verpiančią, audžiančią, siuvinėjančią.Mes matome ją sužadėtinę su savo senoviniu, taip labai garbinamu, iš paprastų rūtų nupintu nuotakos vainiku. Matome ją gražiausią savo gyvenimo dieną iškilmingai pasipuošusią, bet kupiną liūdesio, atsisveikinančią su motina, seserimis ir draugėmis – su iškilme važiuojančią į savo būsimo vyro namus ir nenoromis, ddažnai su ašaromis, nusiimančią išsaugotą vainiką.Matome ją pagaliau šeimininkę laimingame šeimos ratelyje, besidarbuojančią savo namuose, kieme ir darže taip pat uoliai, kaip pirma motinos namuose, betriūsiančią. Kartais regime ją ir nelaimingą – skubančią pas mylimąją motutę, norinčią jos tyliajame glėbyje išlieti savo sielvartus.

Visi šie santykiai pavaizduoti tokiomis įvairiomis formomis, kad aš nežinau, ar yra Europoje tauta, kuri būtų išreiškusi valstiečio pirkelės meilę tokia įvairybe vestuvinių dainų.

Prie dainų priskiriamos ir mįslių dainos (tolygios dainoms tonu ir metru).PVZ

Ai siuntė, siuntė mane anytėlė

Žiemužės šėko, vasaružės sniego.

O aš eidama, graudžiai verkdama,

Sutikau bernužį, jauną kerdužį.

– O kur tu eisi, mergyte mano?

O ko tu verki, jaunoji mano?

– Ai siuntė, siuntė mane anytėlė

Žiemužės šėko, vasaružės sniego.

– Eikis, mergyte, eikis, jaunoji,

Vis pagirėliais, vis pamarėliais, –

Ten tu rasi žalią pušytę.

Imk pušies šaką ir marės putos saują, –

Tai tu parneši savo anytėlei

Žiemužės šėką, vasaružės sniegą.

Yra dar viena lietuvių dainų rūšis – giesmės, kurių tema yra arba pamokymas, kaip K.Donelaičio ,,Metai“ , arba religinis jausmas – tikrosios giesmės. Pastarosios yra gausiai šventėjų, arba pamaldžiųjų lietuvių, eiliuojamos, bet iš jų dvelkia evangeliškų bažnytinių giesmių dvasia. Tačiau yra tarp jų ir gana originalių bei turiningų kūrinių. Jos visiškai skiriasi nuo dainų savo metru, stiliumi ir melodija.

Rečiausia yra ttrečioji lietuvių dainų rūšis – raudos, kurios išreiškia mirusių mylimųjų asmenų ilgesį. Rauda arba našlaitė ant savo motinos kapo:

Kas man sušildys rankas kojeles?

Kas šukuos mano galvelę?

Kas nupraus mano burnelę?

Kas kalbės meilės žodelį?

arba sodžiaus mergaitės aprauda savo draugės mirtį:

Kodėl gi tu numirei,

Ar neturėjai mielos motutės?

Kodėl gi tu numirei,

Ar neturėjai mylimos sesutės? ir t. t.

Dvi tokios raudos pateko ir į šį rinkinį (23 ir 83 psl. Palyginkit taip pat 251 psl.). Ši rūšis, susijusi savo kilme su senovinėmis laidotuvių apeigomis pagonybės laikais, bet krikščioniškųjų papročių išstumta, atrodo, beveik visai jau išnykusi. Kad senieji prūsai yra turėję panašių laidotuvių raudų, pasakoja mums daugiausia prūsų kronikų rašytojai. Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visus turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių. Žodžiai: Halele, lele, y, procz tu umarl, kkuriuos pateikia Melecijus, nėra nei senoviški prūsiški, nei lietuviški, bet mozūriški; nes taip kalbėjo kaimiečiai jo laikais (apie 16 amžiaus vidurį) Lyko apylinkėse.

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas. Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą. Pavyzdžiui paėmę kai kurias vokiečių liaudies dainas, matome, kad jų forma menininko rankos sukurta, nors medžiaga paimta iš liaudies kūrybos. Net kai kuriose vėlesnėse serbų dainose galime įžiūrėti tokį senovinės liaudies kūrybos apdorojimą. Lietuvių dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos, įskaitant ir tris dainas, išspausdintas Ruigio ,,Lietuvių kalbos tyrinėjime“, yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas padainuoti.

Aš pirmą kartą liaudies dainą išgirdau labai seniai.Man tada buvo šešeri.Ta daina buvo „ATSKREND SAKALĖLIS“.Ji man labai patiko.Aš ją su tėvais kartais dainuodavau.Kai eidavome prie darbo į laukus ar į daržą.Ji man tiek patikdavo,kad tik apieją ir tešnekėdavau.Vėliau

atsirado dar daugiau man patinkančių liaudies dainų.Man labai patiko liaudies dainos.Liaudies dainas labai sunku yra suprasti ,todėl labai turi įsiklausyti į jos žodžius ir muziką.Liaudies dainas aš suprasdavau,tačiau jos man nėra artimos.

Kai aš pirmą kartą išgirdau liaudies dainą stengiausi ją padainuoti tačiau neišėjo.Nežinojau žodžių,ritmo.

Apskritai liaudies dainos nėra tik senų žmonių mėgiamos.Jaunimas tap pat mėgsta liaudies dainas,bet mažiau negu senieji.Senieji žmonės prisimena labai daug gražių liaudies dainų.Jie jas dainuodavo darbo metu ir netik.Dar,kai buvo maži,ganė gyvulius ir pan.

Dainos yra skirstomos į temines grupes:darbo dainos,vestuvių dainos,kalendorių apeigų.Mažesnes grupes sudaro jaunimo,vaikų,meilės dainos ir kitos.Vadinasi,norint suvokti liaudies dainos turinį,meninį savitumą,kartais tiesiog būtina šį tą žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.O tos aplinkybės jau gerokai pasikeitusios,nutolusios:traktorininkas,ariantis lauką, arba darbininkas,gamykloje štampuojantis detales,nebedainuoja darbo dainų,kad ir kaip norėtų.O vestuvėse,pagarbiausioj,vietoj,atsiduria „talentinga“ garso kolonėlė.