Marcelijus Martinaitis

Poetas, eseistas, vertėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 balandžio 1 Paserbentyje (Raseinių r.). 1964 baigė Vilniaus universitetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980 dėsto Vilniaus Universitete. 1989 nuo Sąjūdžio išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992-1997 Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas. Nacionalinės premijos laureatas(1998).

Eseistinėje knygoje Poezija ir žodis (1977) akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, Martinaitis padėjo pagrindus meno autonomiškumui ir kultūriniam daugiasluoksniškumui suprasti. Poetas save suvokia kaip aagrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį tos kultūros žlugimą. Eilėraščių rinkiniuose Akių tamsoj, Širdies šviesoj (1974), Tie patys žodžiai (1980), Toli nuo rugių (1982), Gailile raso (1990), pasiremdamas archetipiniu mąstymu, iš buities detalių bando rekonstruoti senąją baltų pasaulėjautą ar žemdirbių civilizacijos kontūrus ir pagrindinius jos ženklus ( žemė, namai, Dievas, ryšys su mirusiais ), gamtos ritmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, ssugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. Folkloro personažas – žemaitis Kukutis (Kukučio baladės, 1977, papildytas leidimas 1986) yra archajinės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje ir išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą: archetipinės išminties ir psichologinio rezervato apsiginti nuo režimo. Agrarinė kultūra suvokiama <

ne tik kaip etikos normų, bet ir kaip tautos savimonės pagrindas.

Martinaičio kūrybos ir filosofinės veiklos centras yra individualiai patirtos ir suvoktos žemdirbių kultūros prasmių skleidimas, aiškinimas, įvertinimas. Poeto savivokoje jaučiama riba: esu patyręs žemdirbių kultūros gylį, prasmę, grožį ir jaučiu jos nykimą, žlugimą. Knygoje pavadintoje esė romanu „Laiškai Sabos karalienei“, sujungti straipsniai apie liaudies meną, tautosaką, Antano Vienuolio „Paskenduolės“, Juozo Apučio, Romualdo Granausko apsakymų interpretacijos. Knygos pavadinimas siejamas su legendiniu pasakojimu apie paukštį kukutį, Saliamono pasiuntinį, skraidinusį laiškus Sabos karalienei. Poetas pabrėžia jungiančią, komunikacinę meno funkciją. Jo pasisakymuose apie save iškyla pirminė kaimo namų patirtis, įspūdžiai šventės. Gyvendamas Vilniuje, jis didesnę laiko dalį praleidžia Vanagienėje, sode, tarp augalų, medžių.

„Saulės grąža“ – tai trečiasis Martinaičio eilėraščių rinkinys. Jame poetas ttarsi grįžta prie pirminių daiktų, formų, spalvų, garsų. Greta kelio, liepto atsiranda slenkstis – jis ir perskiria, ir sujungia. Šviečia tai, kas nėra šviečiantys, – daiktai. Kvepia tuo, kas neturi kvapo, kas miesto žmogui gal yra ir išvis nežinoma – „iš molio išeinančiu pašalu“. Greta netikėtumu ar neįprastumo, kaip stiliaus principo, jau pastebima tai, kas vis stiprės, – gilus etninės kultūros podirvis. Šiame rinkinyje Martinaitis išbandė kelią į tautosaką: į jos motyvus, įvaizdžius, žanrus.

Rinkinys „Toli nuo rugių“ išreiškia dvasinę bbūseną žmogaus, esančio „toli nuo rugių“, tolstantį nuo gimtinės, kurios jau nebėra, nuo prigimtos kultūros: „Lyg džiovininkas, grįžęs mirt, žiūriu su grauduliu.“. Gimtinės sodyba ne vienam lietuviui lieka kaip prarastojo rojaus vaizdinys. Rugiai yra žemdirbiško lietuvių pasaulėvaizdžio ženklas.

Svarbus Martinaičio poezijos turinys, atsikartojantis bene kiekvienoje knygoje, – to žemdirbiškojo individo „aš“ atsivėrimas, jo individualios, niekieno daugiau nepatirtos pajautos bendruomeninės, kolektyvinės išminties fone. Šiuo požiūriu Martinaičio poezijos personažas iš tiesų turi Prometėjo bruožų, nors vėlgi, labai paradoksalių. Viena vertus, žemdirbiškos pasaulėjautos fone šis personažas iš tiesų yra savotiškas Prometėjas, kultūros herojus, į bendruomeninę sąmonę nešantis individualios savimonės, kūrybos kibirkštį ir šitaip palaikantis kultūrą bei civilizaciją. Antra vertus, tos kultūros ir civilizacijos požiūriu toks personažas yra gamtos sūnus, išsiskaidžiusiam, tarp savęs nebesusikalbančių individų pasauliui suteikiantis bendrumo jausmą, komunikacijos taisykles ir skelbiantis gamtos tiesą – tai amžinas Ozyris, kuris perspėja, kad gamta gyvena mumyse, ir jeigu trumpam, civilizacijos užgniaužta, ir apmiršta, tai tik tam, kad atgimtų iš naujo. O atgimus – kad sudrebintų civilizacijos pamatus, kad atsigręžtų į žemišką žmogaus prigimtį ir ją pripažintų. Nes ir gamtai, ir žmogui ruduo yra išbandymų metas – atviras susidūrimas su savo prigimtimi, jos išbandymas kantrybe ir laiku.

Visai M. Martinaičio poezijai būdingas žemdirbiškos kultūros, archetipinio mąstymo ppoetizavimas ryškus ir žinomiausioje poeto knygoje Kukučio baladės (1977, papildytas leidimas 1986). Pagrindinis šių baladžių veikėjas – naivus žemaitis Kukutis, keistuolis, kuriam nutinka įvairiausi sveiku protu nesuvokiami dalykai. Kukutis tampa mitinės, archajinės sąmonės simboliu. Tačiau drauge šis moderniame pasaulyje nesusivokiantis, keistai besielgiantis personažas įkūnija tam tikras rezistencijos prieš sovietinį režimą idėjas. Folkloro stilizacijos Kukučio baladėse derinamos su paradoksu, grotesku.

1977 metais išėjo nedidelis M. Martinaičio rinkinys – „Kukučio baladės“. Maždaug prieš dešimtmetį pasirodęs „Kukutis vienkojis“ pradėjo gyventi kaip savarankiškas veikėjas, o jo pasaulis pradėjo plėstis, išėjo už Lietuvos ribų. Kukutis nėra iš kur nors perimtas, tokio Kukučio niekur nėra, jis yra sukurtas M. Martinaičio. Sukurtas iš savęs ir iš kitų, iš tų galimybių, kurias poetui davė tautosaka, pasakos, sakmės, įvairūs pašmaikštavimai ir pajuokavimai. Ypač tokio šiurkštoko humoro daug žemaičių tautosakoje, kur paminimas ir Kukutis, o ir žemaitis dažnai pavadinamas kukučiu.

Tai baladė, nes turi siužetą, veikėją, nes vyksta tai, kas realiai vykti negali, nes Kukutis patiria įvairių „stebuklų“, dažniausiai tamsių, paslaptingų.

„Kukučio baladėse“ rasime ne tik paradoksą, bet ir geliančią ironiją, groteską. Autorius suvokia Kukutį kaip žemaitiškos pasaulėjautos, kaip amžinos „žemdirbio dvasios“ įprasmintoją. Senose lietuviškose pasakose nėra ribos tarp mirties ir gyvybės, nes mirę gali prisikelti, nėra ribos tarp galimo ir negalimo. TTokią ypatingą poetinę laisvę patiria ir M. Martinaičio Kukutis.

Kukutis yra sukurtas iš galimybių, kurias poetui davė tautosaka: pasakos, sakmės, įvairūs pašmaikštavimai ir pajuokavimai. Šiurkštoko humoro itin daug žemaičių tautosakoje, kur minimas Kukutis, o ir žemaitis dažnai pavadinamas kukučiu.

Baladėmis Kukučio tekstai vadinami todėl, kad turi siužetą, veikėją, kad vyksta tai, kas iš tikrųjų vykti negali, kad Kukutis patiria įvairių „stebuklų“, dažniausiai tamsių, paslaptingų. Galima laikyti Kukutį ne veikėju, o susikurta kauke, kurią patogu užsimaukšlinsiant veido – kaip per žemaičių Užgavėnes – ir pasijusti kuo nors kitu.

„Kukučio baladėse“ galima rasti ne tik paradoksą (netikėtumą), bet ir geliančią ironiją („Ekranizuota Kukučio idilė“), groteską („Kukučio senis su plienine yla“).

Šis kūrinys yra daugiausiai į kitas pasaulio kalbas versta lietuvių poezijos knyga. Visada įdomu tai, kas savita, išaugę ir iš individualios, ir iš tautos patirties, siekiančios gilių, mitinio mąstymo klodų.

M. Martinaičio pirmoji knyga „Balandžio sniegas“ (1962 m.) nėra tokia reikšminga kaip antroji – „Debesų lieptais“ (1966 m.). Ši knyga yra tikroji M. Martinaičio poezijos pradžia. Iš šio rinkinio žinomiausias liko eilėraštis „Tu numegzk man, mama, kelią.“. Rinkinyje „Debesų lieptais“ pasirodo tai, kas M. Martinaičiui yra itin būdinga: netikėti žodžių, veiksmų ryšiai. M. Martinaičiui patinka žodžiai kelias, vieškelis, netgi plentas. Kelias išveda ir parveda.

Žmogus sugrįžta arba ne.

„Saulės grąža“ – taip pavadintas trečiasis M. Martinaičio eilėraščių rinkinys. Čia jis grįžta prie pirminių daiktų, elementų, spalvų, garsų. „Saulės grąžoje“ poetas išbando kelią į tautosaką: į jos motyvus, įvaizdžius. Pamėgina kūrybiškai pavartoti žanrus: raudą („Justino rauda prie motinos kapo“, „Rauda adant žuvusio sūnaus pirštinę“, „Severiutės rauda“), sakmę, pasaką. „Saulės grąžoje“ pasirodo M. Martinaičio „veikėjai“: kvailutės, kvaišeliai. Per juos prakalba gerumas, išmintis, gailestis. Sušvyti paradoksas, kuris pranašauja Kukučio pasirodymą. Ir pirmas kukučio paminėjimas – „Nakvynė pas žemaitį KKukutį“. Rinkinys „Saulės grąža“ yra M. Martinaičio kryžkelė. Poetas mato du kelius: lyrinio, dažnai liūdno, eilėraščio ir baladiško kūrinio su vienu arba net keliais veikėjais, su nedideliu siužetu. Bet nė vieno kelio poetas nenori atsisakyti. Ir toliau M. Martinaitis eis abiem keliais: kartais vienu, kartais antru, o kai kuriuose eilėraščiuose ir abiem iš karto, subtilią lyrinę nuotaiką jungdamas su pasišaipymu, netikėtumu, „kvaišos“ išmintimi.

Rinkinys, turintis vardą „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974 m.), įprasmina paradoksą: daug ko negalima matyti akim – tiktai šširdimi. M. Martinaitis tarsi iš naujo pamato knygos, rašto, žodžio ženklus. Pasirodo literatūriniai motyvai („Dėkojimas už Donelaičio „Metus“, „Antano Vienažindžio rauda“). Rašto prasmė gražiai išsakyta eilėraštyje „Pamokymai, rogėmis važiuojant pro Varnius“. Poetas žengė rizikingą žingsnį – pabandė supoetinti svetimus žodžius, kkuriuos vartojo senieji autoriai. Jam pasisekė tai padaryti.

Graži mergelė

ant kalno verkia,

ant rankų laiko

baltą jau smertį.

„Antano Vienažindžio rauda“

M. Martinaičio eilėraštyje konkretumas, daiktiškumas natūraliai pereina į abstrakciją, apibendrinimą, o graudumas, liūdnumas – į ironiją. Niekur nėra griežtų ribų. Eilėraštis nebūtinai ką nors teigia, ragina, veda. Jis gali tiesiog būti, skambėti kaip nieko nesakanti, o daug reiškianti kalbėjimo melodija.

Rinkinyje „Tie patys žodžiai“ (1980 m.) atsiskleidė savitas M. Martinaičio poetinis principas – laisvos jungtys, laisvi perkeltinės prasmės prijungimai.

„Toli nuo rugių“ (1982 m.), puikiai iliustruota J. Daniliausko, yra ypatinga M. Martinaičio knyga. Ji aprėpia dvasinę situaciją žmogaus, esančio „toli nuo rugių“, tolstančio nuo gimtinės, kurios jau nebėra, nuo prigimtos kultūros.

M. Martinaičio lyrika įsimena savotiškais personažais – motina, adanti žuvusio sūnaus pirštines, žžvėrių guodžiama Sigutė, kvailutė Onulė. Jie, kaip pasakų trečiasis brolis, yra atsidūrę anapus saugios socialinės situacijos, atstumti, kitiems nesuprantami. Tam pačiam būriui priklauso ir Kukutis, iš epizodinio personažo rinkinyje „Saulės grąža“ („Nakvynė pas žemaitį Kukutį“) išaugęs į knygos herojų.

Rinkinyje „Atrakinta“ (1996 m.) jungiamas kasdienis ir sakralinis gyvenimo matmuo. Lietuvos atgimimo realijos („Mišios Katedros aikštėj“) ir skaudūs įvykiai („Sausio vidurnaktis“) interpretuojami kaip ypatingi veiksmai, kaip ženklai kuriuos reikia suprasti.

Savo tikrąjį kelią M. Martinaitis surado tada, kai pajuto turįs savitą patirtį, susietą ssu žemdirbio kultūra, su tautosaka, kuri tebebuvo gyva, dar neišėjusi į knygas. Šio poeto kūryba dvinarė: lyrinė, nuotaikos, tylos prasmės, ir siužetinė, su veikėjais, įvykiais, su itin savita poetine logika. M. Martinaitis yra sukūręs du itin savitus eilėraščio tipus: Kukučio baladę ir atmintį. Poetui būdingas ramus įsižiūrėjimas, įsiklausymas, ramus vidinis kitimas, bet kartu ir netikėtumas.