Meilė

ĮVADAS

Kas yra meilé? Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame, ką ji mums duoda.

Jau nuo seno žmones domino meilés tema: menininkai savo kūriniuose yra išreiškę kitų žmonių meilés džiaugs-mus ir kančias, taip pat savo pačių išgyvenimus.

Meno kūriniuose įkūnyta meilé veikia mūsų jausmus, skatina susimąstyti, nuolat ieškoti kelių į tai, kas tau-ru ir gražu.

Meile paprastai laikome taurų asmenybés taurų asme-nybés jausmą, kuris yra prigimties duotų ir kultūros ssu-kurtų žmogiškųjų savybių vientisumo išraiška.

Meilé yra fizinio, dvasinio ir dorovinio prado vie-nové.

Meilé būdinga visiems žmonéms, tik kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilé atitinka jo dvasi-nés kultūros lygį.

Estetinis neišprusimas, savininkiška psichologija, pareigos, savigarbos, užuojautos, gério, grožio, jausmų skurdumas yra didžiausi ir pagrindiniai draugystés ir meilés priešai.

Reikia atsisakyti senojo meilés supratimo, kai vie-nas žmogus buvo visiškai pavaldus kito užgaidoms ir no-rams. „Jei myli – klausys“, – tai pasenusi pažiūra į mei-lę. Gal būt, reiktų prisiminti R.Rolano „Užburtosios ssie-los“ herojés Anetos mintis, išsakytas mylimajam: „Jūs a-teinate pas mane ne vien su savo meile. Jūs ateinate su saviškiais; su savo gimine, su užsibréžtu keliu, su savo šeima – su visu pasauliu, kuris yra jūsų, su visu pasau-liu, kuriuo esate jjūs pats. Ir aš turiu pasaulį, aš taip pat esu pasaulis. Jūs man sakote: „Palik savo pasaulį. Mesk jį ir išeik į manąjį.“ Aš esu pasirengusi ateiti su viskuo. Ar jūs mane priimsite su viskuo?“

Darosi aišku, jog jei mes nesieksime pažinti ir sup-rasti vienas kito pasaulį, negalvosime, ar kito partnerio

pasaulis tilps mūsų pasaulyje, ar netaps jis pančiais, varžančiais mums kurti ir tobulinti savąjį pasaulį. Prie-šingu atveju vargu ar galima bus sukurti tikrąją laimę.

Ilgam patraukti kuris nors žmogus gali tik tada, jei

jis mums patinka kaip visa asmenybé ir atrodo vertas mei-lés. Meilé didžiausia dalimi yra bičiulysté. Kai tarp žmonių įsigali tvirta ir gili bičiulysté, jie vienas prie kito veržiasi laisva valia. Į tokios bičiulystés sąvoką įeina draugiški santykiai, aabipusis atvirumas, asmenybés gerbimas, pasauléžiūrų atitikimas, tarpusavio užuojauta, rūpinimasis, pakantumas. Svarbus bičiulystés požymis vi-suomenéje – abiejų partnerių stengimasis tobulinti savo asmenybę. Meilé be bičiulystés neįmanoma. Jei visame ka-me, taip pat lytiniuose ryšiuose, rūpinimasis partnerio gerove, vidinio poveikio verčiami dalinasi su juo gyveni-mo rūpesčiais ir džiaugsmais, stengiamasi įveikti savo nerangumą jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi ir galima apibréžti: tai tikra meilé.

Iš to seka išvada, kad reikia mokéti suprasti tikrą-jį žmogaus grožį, artimame žmoguje atrasti vis naujų ir naujų bruožų bbei savybių. Pravartu nevengti bendravimo su kitais žmonémis: jie duos naujų įspūdžių, sudarys sąlygas palyginimui, sugretinimui. Neverta tikéti pasakomis, kad meilé trokšta vienumos. „Uždaryta meilé nyksta, dūsta.“

Įvairūs autoriai meilę sieja su žmonių bendravimu, su tokiomis žmogiškomis problemomis, kaip simpatija, abi-pusis supratimas, pasitikéjimas, atvirumas, artumas, in-teresų bendrumas ir t.t. Dažnai sakoma, kad bendravimas su žmonémis – tai prabanga, bendravimas su draugais – tai šventé. Tad vienas kitą mylédami ieškome bendrų draugų, branginame jų norą bendrauti.

Meilé – tai kai du žmonés, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet ne užgožti vie-nas kitą, nebūti vienas kito šešéliu. Susiderinimas rei-kalauja laiko, atsakomybés ir abipusių pastangų. Menkiau-sias netaktas, abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip pat griauna tiltus į vienas kitą. Tačiau kita vertus, negalima ir su viskuo sutikti,

viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilés, priešingai, artins prie bedugnés. Dvasios vergų negalima myléti.

Meilé yra tikra ir stipréja tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleidžia suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena iš dienos nuolat siekia užka-riauti vienas kitą ne apsimetinéjimu ar melu, bet nuošir-

dumu, tiesa, šiluma.

Ar meilé – menas?

Žmonés niekada negalvojo, kad meilé néra svarbi. Jie ištroškę jjos, bet vargu ar galvoja, jog myléti galima mo-kytis.

Keista, tačiau taip jau yra, kad daugelis mąsto ir sprendžia, kaip tapti mylimu, bet ne mylinčiu. Kiekvienas nori būti mylimas, stengiasi tapti meilés objektu. O kaip tai pasiekti? Dažniausiai siekiama labiausiai paplitu-siais metodais, būtent: išmokstant ir laikantis gerų, ma-lonių manierų, būti įdomiu pašnekvu, atkreipiant į save priešingos lyties démesį mandagumu, paslaugumu, linksmu-mu, sugebéjimu bendrauti. Tačiau tai tik populiarumo troškimas, bet jokiu būdu ne meilé.

Antra vertus, žmonés įsitikinę, jog meiléje svarbu yra meilés objektas, t.y. ką myléti ar kieno meilés siek-ti, o myléti, atseit, yra paprasta.

Patraukli mergina vyrui, patrauklus vyriškis mergi-nai – tai tikslas, kurio jie siekia. „Patrauklus“ papras-tai reiškia visą glébį tam laikmečiui populiarių savybių.

Pavyzdžiui: trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo lai-koma išgerianti, rūkanti, seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo, kuklumo, vidinio grožio; taip pat ir vyrai: XIX a. pab. XX a. pr. turéjo būti ag-resyvūs, kai tuo tarpu dabartinį patrauklumą lemtų tole-rantiškumas.

Atrodo, tarsi vyrautų rinkos sąlygos santykiuose tarp dviejų vienas kito geidžiančių objektų, tai yra, jo-kiu būdu nenorima nuvertinti savęs ir dél užsléptų ar akivaizdžių privalumų renkamasis objektas turi atitikti tam tikras nuostatas, kurias peržengus šis objektas tampa nebeįdomus.

Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur mate-rialiné sékmé yra iišskirtiné savybé, néra ko stebétis, kad žmonių meilés ryšiai tik atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.

Štai dar vienas aspektas, kurio nederétų pamiršti – neišskirta riba tarp pradinio „įsimyléjimo“ ir ilgalaikés meilés. Du žmonés, susižavéję vienas kito savybémis, lei-

džia sugriūti sienoms, iki atitinkamo momento saugoju-sioms nuo „pašalinio“ įsiveržimo, pasijunta artimi. Tai ypač keista ir nuostabu tiems, kurie iki tol nepripažino

egzistuojant meilę, buvo užsidarę savyje.

Taigi, šis jausmų pliūpsnis sukelia daugybę malonių, iki šiol nepatirtų išgyvenimų. Tačiau monotoniškumas, nuobodulys pirmąjį susižavéjimo jausmą paverčia begaline kančia, kuri numarina viską, kas iki tol žavéjo. Atrodo, jog tik sulaukus, kol pirmieji imtymumo santykiai atbun-ka, jie sugeba suvokti, kad vienas kito „žavesį“ palaiké meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.

Įsitikinimą, kad nieko néra lengvesnio už meilę, su-griauna akivaizdus priešingas reiškinys. Kažin, ar atras-tume kitą tokią veiklą, kuri prasidétų su tokiomis vilti-mis bei lūkesčiais ir kuri taip greitai ir skausmingai baigtųsi.

Kai žmogus gimsta, jis tarsi yra išmetamas į atvirą erdvę, kurioje gali būti tikras tik dél to, kas jau praé-jo, ir dél savo mirties.

Žmogus apdovanotas protu, jis suvokia pats save, sa-vo gyvenimą. Savo paties suvokimas kaip visumos, savo gy-venimo suvokimas kaip trumpo švysteléjimo ir to, kad

ne savo valia gimęs ir mirs prieš savo valią ir, kad, gal būt, mirs anksčiau už tuos, kuriuos myli ar, juo pras-čiau, jam artimi žmonés paliks jį šiame kančios kupiname pasaulyje, jo vienišą egzistenciją padaro nepakeliamu ka-

léjimu. Ir tik savęs paties, savo proto suvienijimas su išorinio pasaulio žmonémis, palieka jam sveiką suvokimą, protą.

Baimé būti atskirtam nuo pasaulio ir nepanaudoti sa-vo žmogiškųjų galių padaro žmogų bejégį, negalintį pasi-priešinti pavojams. Žmogaus vienišumas mite apie Adomą ir Ievą parodo, kad jie, pparagavę pažinimo vaisiaus, susigé-do ne savo nuogumo, bet savo skirtingumo, o taip pat ir vienišumo, nes pasijuto esą svetimi, neišmokę myléti vie-

nas kito.

Taigi, jau nuo jų laikų žmonés bandé panaikinti ats-

kirtumo tarp savęs ir supančio pasaulio jausmą. Vienas iš

tokių būdų – asketizmas, tai yra atsitraukimas nuo išori-

nio pasaulio taip, kad išnyktų ir pats išorinis pasaulis už matomumo ribų.

Paniška vienatvés baimé nukreipé žmogaus galios po-linkius į prabangą, asketišką gyvenimą, į meilę žmogui, galiausiai – meilę Dievui.

Religiniame kontekste žmonés &– Dievo vaikai, taigi ir yra iš tos pačios substancijos kaip ir Dievas tai į-

galina juos jaustis saugesniais, kadangi mintis, jog visi

lygūs įrodo tai, kad kiekvienas žmogus yra savitas ir unikalus (atskiras, mažutis kosmosas). Toks įsitikinimas dél individo unikalumo išsakytas TTalmude:

„Išgelbéti vienatinį gyvenimą yra tolygu išgelbéti visą pasaulį, lygiai kaip sugriauti vienatinį gyvenimą y-ra tas pats, kaip sugriauti visą pasaulį.“

Tačiau, ar šį atvejį įmanoma būtų vadinti meile, ar tai ir yra didysis potraukis susivienyti su visa supančia aplinka dél meilés.

Skirtingai nuo mazochizmo ar radizmo meilé yra ry-šys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybés išsau-gojimas. Meilé yra aktyvioji žmogaus galios išraiška.

Meiléje įmanomas paradoksas, kai du žmonés tampa vienu ir vis délto išlieka abu.

Kai žmogus aplinkos yra verčiamas atlikti vieną ar kitą veiksmą, jis iš tiesų téra veiksmo vergas, nes jis verčiamas veikti, o pats néra veikéjas.

Aukščiausia aktyvumo rūšis – tai jo sielos veiklu-mas, kuris įmanomas tik įgijus vidinę laisvę ir nepri-klausomybę.

Išeitų, kad žmogaus aaktyvumas yra orientuotas į žmo-

gaus vidinių jégų panaudojimą.

Spinoza skyré dvi aktyvumo koncepsijas: aktyviąją – „veiksmą“ ir pasyviąją – „aistrą“.

Taigi, aktyvaus vidinio postūmio poveikyje žmogus lieka savo veiksmų šalininkas, o pasyvaus objekto būse-noje, t.y. aistrų vedamas, jis tampa pavaldus savo aist-roms, tampa jų vergu, negalinčiu patirti meilés, kaip tikrojo, neiškreipto jausmo. Kadangi meilé – žmogaus ga-lios išgyvenimas, kuris gali būti tik žmogui, turinčiam valią savo jausmams, o ne vedinam aklų poreikių ar aist-rų.

Meilé – tai veikla, aktyvus veiksmas, oo ne poveikio buvimas. Meilé gali būti apibūdinta tik kaip davimas, bet jokiu būdu ne gavimas. Priéjus šią išvadą tenka nukrypti ir į davimo bei gavimo sąvokas. Materialios, t.y. medžia-ginés orientacijos žmogus visuomet suprastų davimą kaip savo nuosavybés netekimą; jeigu mainais už tai nieko néra gaunama, šis atidavimas yra kaip jo paties skurdinimas. Ir, priešingai, žmogus, kuriam neegzistuoja materijos ri-bos, kuris sugeba pažvelgti ir į savo gyvybinių galių šaltinį, visuomet pastebés, kad davimas – tai aukščiausia

pajégumo išraiška.

Davimas labiau džiugina nei gavimas ne todél, kad tai yra netekimas, bet kad duodant yra išreiškiamas savas

vidinis gyvybingumas.

Iš to seka išvada, kad ne tas yra turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuris daug turédamas ne mažiau duoda.

Tai patvirtina ir posakis iš Biblijos:

„. Jis pamaté ir vieną našlę, kuri įmeté du smul-kius pinigélius. Ir jis taré: „Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlé įmeté daugiau už visus. Anie visi meté į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo ne-turto įmeté viską, ką turéjo pragyvenimui“.

Taigi, jei sugebéjimas duoti virstų kasdienybe, jis iššauktų tam tikrą reakciją, priverčiančią pamiršti vien tik savąjį „ego“. Ir kaip neapykanta gimdo dar didesnę neapykantą, taip ir šis atvirkštinis procesas kaip meilé (davimo išraiškoje) nneliktų be atsako.

Galima paminéti ir Markso šia tema išreikštą mintį:

„Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu – žmo-gišku, tokiu atveju, jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikéjimą už pasitikéjimą ir t.t.“ „. Jei jūsų meilé nesukelia meilés, jei jūsų pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilé yra jūsų bejégišku-mas, jūsų nelaimé.“

Be davimo, rūpestis būtų dar vienas aspektas, kuriuo žmogus išreiškia savo nuoširdumą ir taip pat įrodo meilés jausmą. Meilé – tai aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime.

Meilés esmé yra veikti vardan kažko ir „suteikti gy-

venimą kažkam“. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli.

Rūpinimasis žmogumi iššaukia atsakomybę už mylimą žmogų. Tačiau tam, kad atsakomybé neperaugtų į savinin-kiškumą, reikalinga pagarba. Štai tokioje dirvoje įmano-

mas asmenybés vystymasis, iš kitos pusés negniuždoma ly-

gybé, laisvé, vienybé ir kartu nepriklausomybé. Nes juk meilé yra laisvés, o ne išnaudojimo kūdikis.

Juk ir mes negalétume myléti žmogaus, nepažindami jo, kaip visumos dalelés ir kaip atskiro individo; nega-létume sakyti, jog mylime žmogų, nežinodami jo trūkumų, asmeninių savybių, visuomet trokštame sužinoti „žmogaus paslaptį“ – kodél? Meilé yra vienintelis pažinimo būdas. Meile mes atiduodame save, kartu įsiskverbdami į kitą as-

menį, kuriame atrandame save iir atskleidžiame mus abu,

t.y. atskleidžiame dar vieną paslaptį. Meilé – tai galia, kurios né už ką negalima sulyginti su prievarta.

Prievarta net ir véjas negali nupléšti nuo žmogaus apsiausto, jis tik priverčia pastarąjį dar labiau susi-supti. Saulé gi, atvirkščiai, kaip švelnumo simbolis, tu-ri galią savo šiluma išrengti žmogų, o tam neprireikia jokių prievartos galių.

Meilés objektą bandyta aiškinti kaip žmogaus norą išsivaduoti iš vienatvés, tačiau juk „niekada mylintysis nepasieks meilés, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat“, kaip ir „viena ranka nesukelia plojimų be kitos“.

Be abejo, tikra meilé negali apsiriboti vienu žmogu-mi, kitaip, jei jis mylés tik vieną žmogų, o likusiems bus abejingas, tai bus ne meilé, o vienpusis ryšys arba išpléstas egoizmas.

Jis tiki, kad žmogaus meilé priklauso tik nuo objek-to, tačiau tai galima būtų paneigti posakiu, kad jei žmo-gus nori nutapyti paveikslą ir to meno nesimoko, o ieško tam tikro objekto,ir tik po to galés tobulai jį nutapyti.

Tačiau meilés objektai yra skirtingi:

apie brolišką meilę Biblijoje yra pasakyta:

„. mylék savo artimą kaip pats save“. Ši meilé yra mei-lé visiems, be jokių išimčių ar išskyrimo atskiriems as-menims. Tai yra, jei aš sugebu tobulai myléti, neturi bū-ti jokių objektų, kurių aš negaléčiau pamilti ir apgaubti sava broliška

meile. Ypač tai pasakytina apie meilę tiems, kuriems to labiausiai reikia, būtent: silpniems, gyvenimo ir likimo nuskriaustiems žmonéms. Taip atkrinta ir priešų buvimas, nes visi buvę priešai tampa esamais meilés objektais. Apie tai pasakyta Senajame Testamente: „Jūs pažįstate svetimojo širdį, nes buvote svetimais E-gipto žeméje,.. todél mylékite nepažįstamuosius“. Kad ir kiek mes baidytumémés, vistiek egzistuoja meilé sau. Daugelis tuoj pat sušuktų, jog tai egoizmas, atseit, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, o tai jau savanau-diškumas. Tačiau Biblijos išmintis aiškina kkiek kitaip:

„Mylék savo artimą kaip pats save“ noriu pabréžti, „kaip pats save“. Šis posakis nusako žmogaus, kaip unika-lios asmenybés, pagarbą savo vientisumui, unikalumui, tai reiškia tai, jog, „kadangi aš esu žmogus, vadinasi, mano meilé sau yra meilé žmogui, tai susiję su meile bet ku-riai kitai būtybei.“

Meilé sau būdinga visiems, kurie geba myléti kitus. Jei individas gali myléti produktyviai, jis myli ir save; – jei jis myli tik kitus, jis iš viso nesugeba myléti.

Tai geriausiai patvirtina MMeisterio Eckharto žo-džiai:

„Jei jūs mylite save, jūs mylite ir visus kitus kaip patys save. Jei jūs mylite kitą asmenį mažiau negu save, tai jums nepavyks ir kitų pamilti, né savęs, bet jeigu jūs mylite visus vienodai, jūs mylésite juos ttarsi vieną asmenį, ir tas asmuo, podraug ir Dievas, ir žmogus. Tai-gi, didis ir žavingas yra tas asmuo, kas, mylédamas save, vienodai myli kitus.“

Paminédamas meilę Dievui noréčiau priartéti prie pagrindinio savo tikslo, prie visaapimančios meilés šal-tinio, kuriam ir noréčiau skirti paskutiniąją savojo re-ferato dalį.

Dievo meilé néra nei Dievo pažinimas mintyje, nei mintis apie meilę, bet yra vienybés su Dievu išgyvenimo aktas. Tačiau iki vieningumo su Dievu buvo ilgas kelias. Pirmiausia Dievo meilé Dievui egzistavo kaip motiniška, nieko nereikalaujanti, besąlygiška, visaapimanti meilé, véliau gi t.y. téviška meilé, kuri reikalauja paklusnumo, o už jį būtybé kaip žmogus gali tikétis Dievo malonés – meilés.

Ši mintis plačiau apibūdinta Meisterio Eckharto:

„Jei aš esu tapęs Dievu, néra skirtumo tarp mūsų. Kai kkurie žmonés įsivaizduoja, kad jie eina žiūréti Die-vo, tarsi jis būtų kažkur, o jie čia, bet taip néra. Die-vas ir aš – mes esame viena. Pažindamas Dievą, aš persii-mu juo, aš esu jo persmelkiamas.“

IŠVADOS

Taigi, baigdamas noréčiau pasakyti, kad į žmoniją reikétų žvelgti kaip į atskirą, bet vieningą organizmą, kurio visos ląstelés dirba pagal tam tikrą programą, ku-riai vadovauja Vienové. Jei viena ląstelé pradeda rūpin-tis tik savimi, savo interesus iškelia aukščiau už viso organizmo interesus – ji pamina meilę, kartu jji negali būti vieninga ir vienovéje su visa Vienijančiu. Ląstelés su organizmu vienovei tegali vadovauti meilé.

Meilé, nebijau to žodžio, kaip vienijantis, rišan-tis, unikalus ryšys ne tarp kūnų, bet tarp sielų, tarp atskirų Dievo dalelių. Tai lygiai tas pats, kaip Dievas negali būti skirtinas iš atskirų dalių, taip visa dieviš-ka, mumyse esanti dalis, vienija ir palieka mus vienovéje ir meiléje su Dievu, tuo pačiu ir su visais, kurie Jame, su Juo ir per Jo meilę egzistuoja.

Žmonés per amžius ieškojo atsakymo, kas yra Meilé.

Jei mes laikysime ją kaip vieną iš savo emocijų, jausmų, mes labai klysime, kadangi ji dar niekuomet nebu-vo kam nors iš žemés gyventojų pavaldi.

Meilé – tai vienijantis ryšys, tai – kieno dalimi mes esame, ji apima visą visatą. Meilé ir gyvenimas yra mums duoti, ir mes neturime teisés késintis į juos.

LITERATŪRA

1. Filosofų draugija Lietuvos skyrius. Elgesio kultūra,

Vilnius 1980.

2. Fromas F. „Menas myléti“, Vilnius 1991.

3. Karnegis D. „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmo-

néms“, Vilnius 1989.

4. Lazarevas S.N. „Karmos diagnostika“, I, II dalys,

Sankt Peterburgas, 1994.

5. Naujasis Testamentas

6. Solovjovas D. „Meilés prasmé“, Vilnius 1991.

7. Véber D., Véberis G. „Tu ir aš“, Vilnius 1979.