Moderniosios literatūrologijos adaptaciniai modeliai mokykloje

TURINYS

Įvadas ………………………… 2

I. Karlo Gustavo Jungo archetipų samprata. Archetipinė kritika……… 3

II. Kritikos metodai ………………………… 6

Naujoji kritika ………………………… 6

Genetinė kritika ………………………… 7

Sociokritika ………………………… 8

Teminė kritika ………………………… 9

III. Literatūra ………………………… 15ĮVADAS

Literatūrinio ugdymo sampratos Bendrosiose programose

ir išsilavinimo standartuose

Pagrindiniai literatūrinio ir kultūrinio lavinimo medžiaga – grožiniai kūriniai ar jų ištrauko ir negrožiniai kūriniai. Moksleiviams yra atskleidžiama įvairi (žmogaus egzistencijos, meno, psichologijos, filosofijos, istorijos, šiuolaikinės visuomenės) problematika bei literatūrinio kalbėjimo įvairovė (stilius, tipai, žanrai, rūšys). Literatūrinio ugdymo procese siekiama, kad moksleiviai per literatūrą patirtų ssavo estetinių jausmų ir mąstymo galias, galėtų džiaugtis ir suprastų, kad pastangos įžvelgti, suvokti ir išgyventi literatūros kūrinio prasmes, pajusti ir atskleisti kalbos raiškos galias yra asmeniškai vertingos, intriguojančios.

Sėkmingai ir kūrybiškai savo kultūroje gali skleistis asmenybė, pažįstanti kultūros tradicijas. Lietuvių literatūros tradicijos vaizdą moksleiviai turėtų susidaryti skaitydami ir nagrinėdami iškiliausius kūrinius, aptardami kūrėjo, kūrybos ir kultūros sąsajas. Per konkrečių kūrinių analizę ir kontekstų komentarus susipažįstama su svarbiausiomis Lietuvos ir Europos literatūros epochomis, srovėmis, stiliais, esmingiausiomis literatūros teorijos sąvokomis. Siekiama atskleisti kūrinio ryšį su literatūrine epocha (srove), jos vertybėmis ir stilistika, kultūrinėms ir literatūrinėms tradicijomis (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos programos ir išsilavinimo standartai XI-XII klasei). Tekstas interpretuojamas, atskleidžiant išreikštąsias ir numanomas prasmes.

Nagrinėdami kūrinius, moksleiviai gilina literatūros rūšių iir žanrų specifikos pažinimą, susipažįsta su literatūros teorijos pagrindais, sąmoningai ir tikslingai vartoja pagrindines literatūrologijos sąvokas: pasakotojas, lyrinis subjektas, teksto struktūra, lygmenys, figūros, vaizduojamas pasaulis (laikas, erdvė, atlikėjai), tema, motyvai veiksmas, vyksmas, kompozicija, autorius, skaitytojas ir ryšys su kūriniu bei kultūriniu kontekstu (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos programos ir išsilavinimo standartai XI-XII klasei).

Greta grožinės literatūros kūrinių moksleiviai skaito ir negrožinius tekstus, kuriuose aptariama tematika, problematika, mokslinio, eseistinio kalbėjimo ir kalbos ypatumai, tekstų sandara (raiškos būdai), kultūrinis jų kontekstas, numanoma adresatas bei rašymo tikslai.

Skaitomi ir aptariami pačių mokinių anotacijos, recenzijos, esė ir kt. Dalydamiesi literatūrinėmis įžvalgomis moksleiviai suvokia literatūrinės komunikacijos esmę (autoriaus, jo konteksto ir skaitytojo bei jo konteksto sąveiką, kūrinio prasmę apskritai), analizės ir interpretacijos būdus, jų sskirtybės ir ryšį.

Literatūrinis ugdymas apima ir svarbiausius šiuolaikinio literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo reiškinius. Aptariama ir vertinama knygų pasiūla, periodinė spauda, televizija, radijas, teatras, kinas. Nuolat atkreipiamas moksleivių dėmesys į vertingas visuomenės kultūrinio gyvenimo apraiškas, pratinamasi atpažinti ir kritiškai vertinti masinės kultūros požymius, įvairias grožines literatūros funkcijas. Kartu su moksleiviais numatytinos galimybės dalyvauti literatūriniame ir kultūriniame gyvenime, kad jie patys sąmoningai siektų asmeniškai prasmingo rezultato – išsiugdyto poreikio skaityti patiems ir domėtis, stebėti, kaip literatūra „gyvena“, kaip ją perskaito iir interpretuoja šiandieninė visuomenė.

Literatūrinis ugdymas, literatūros kritika nėra modernizmo išradimas. Jos šaknys siekia humanizmo ir antikos laikus. Teoriškai pagrįsta ir praktiškai įgyvendinta Švietimo ir Renesanso epochose, vis dėlto ji liko problemiškiausia ir netvirčiausia disciplina. Literatūros kritikos istorija yra jos reikalavimų kaitos, kriterijų sąlygiškumo ir jo santykio su literatūros mokslu bei visuomene pokyčiu istorija. Tai reikia turėti galvoje, kai kalbama apie moderniąją, arba dabartinę, literatūros kritika: istorij.a sukūrė gausybę reikalavimų, kriterijų, formų ir metodų.

Kritika literatūros kūriniui būtina, tačiau kritika literatūros kūriniui nepatogi. Nepatogi dėl šios priežasties – literatūros kūriniui reikia jį aiškinančio ir nušviečiančio diskurso, literatūra pati provokuoja jo atsiradimą, nes priklauso kalbos pasauliui, bet visada atsitinka taip, kad kritikos ištarmė linkusi tapti savitikslė, o kūrinį sumenkinti ir laikyti vien pretekstu.

Tokie įteisinimai ir tokie pavojai būdingi bet kokiai veiklai, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su komentavimu – pavyzdžiui žurnalistinės apžvalgos, „tekstų aiškinimai“ mokyklose, apmąstymai ir kelių skaitytojų pasikeitimai nuomonėmis. Visais šiais atvejais literatūra yra vertinimo ir nuosprendžio objektas.

Analizuoti bei kritikuoti tekstą sunku. Juk tam, kad kritika. būtų įmanoma, literatūros tekstą reikia laikyti grynu objektu. Tačiau juk tekstas visada yra skaitomas, o jo egzistavimas priklauso nuo skaitytojo požiūrio ir nuolatos kintančių suvokimo sąlygų. Negalime aatmesti naujų supratimo būdų, kuriuos mums padiktuoja istorija, sociologija, psichoanalizė.

Tyrimo objektas: moderniosios literatūrologijos adaptaciniai modeliai mokykloje.

Tikslas: išanalizuoti literatūros kritikos metodus.

Uždaviniai:

1. Apžvelgti archetipinės kritikos ypatumus;

2. Išnagrinėti kokias archetipinės kritikos idėjas galima pritaikyti analizuojant literatūros kūrinius mokykloje;

Metodai ir metodika:

1. Teorinės literatūros analizė;

2. Tiriamasis eksperimentas.

I. KARLO GUSTAVO JUNGO ARCHETIPŲ SAMPRATA.

ARCHETIPINĖ KRITIKA

Archetipas (gr. arche –pradžia, pirmas kartas, typos – atspaudas, įspūdis, pavyzdys) tai domėjimaisi ypatingais simboliniais modeliais ir motyvais, peržengiančiais kultūrines ir istorines sienas (Tarptautinių žodžių žodynas). Archetipų pavyzdžių galime rasti tiek meninėje, tiek ir nemeninėje kūryboje. Ypač archetipams artima Karlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės teorija apie primityviąsias brandžių kultūrų mąstymo formas.

Karlas Gustavas Jungas teigė, jog pasąmonę valdo ne instinktai, kaip teigė Zigmundas Froidas, bet archetipai. Karlas Gustavas Jungas išplėtęs jau sukurtą pasąmonės sampratą. Jis teigė, kad egzistuoja individuali ir kolektyvinė pasąmonė. Individualią pasąmonę sudaro nuslopinti troškimai ir prisiminimai. Kolektyvinė pasąmonė, visos žmonijos kolektyvinės atminties saugykla. Iš jos ateina mitai ir religijos. Kolektyvinė pasąmonė yra bendra visiems žmonėms, visi su ja vienaip ar kitaip susiję. Kolektyvinėje pasąmonėje slypi tai, kas gali niekados neiškilti į sąmonės šviesą, kas žmonėse giliausia ir tamsiausia, kas lieka nesuprasta ir nesuvaldyta, o slepia savyje didelę energiją, kurios dėl to bijome ir siejame su blogiu. Ją ppažinti galima tik intuityviai arba per pirmavaizdžiu – archetipų simbolių aiškinimą. Archetipų įvaizdžiai pasireiškia mituose, legendose, pasakose, sapnuose ir yra bendri visai žmonijai. Simboliai, anot Karlo Gustavo Jungo, į saulės šviesą iškilusi sielos kalba (Jungas, 1999). Simboliai turi labai daug reikšmių. Kuo gilesnį pasąmonės klodą atskleidžia simbolis, tuo stipresnės kyla emocijos. Simboliu pasakome kur kas daugiau nei galime pasakyti žodžiais, nes jie veikia ne tik mūsų protą, bet ir jausmus, psichikos ir kūno atmintį.

Karlas Gustavas Jungas tipiškiausiais archetipiniais vaizdiniais laiko pirmaprades abstrakčiai formalizuotas būties struktūras: – mandala, dao, archetipus anima, animus, šešėlis, Savastis, motina, tėvas, vaikas, senas išminčius, sena išmintinga moteris, pranašas ir t.t. Šie ikiistorinių laikų vaizdiniai, iškylantys pasąmonėje, sapnuose, sudaro mitologijos, religijos, meno esmę.

Seniausiais archetipais, apibendrinančiais ne tik konkreč.iai tautai ar rasei, o visai žmonijai būdingus mitologinius ir kosmogoninius vaizdinius, Jungas laiko abstrakčius „mandalos“ ir „dao“ simbolius.

Mandalos archetipas, reiškiantis ratą, diską yra vienas seniausių sakralinių hinduistinės, budistinės mitologijos simbolių ir skirtingais pavidalais aptinkamas įvairiose Rytų civilizacijose.

Kitas seniausias archetipas – dao, kinų filosofijoje simbolizuojantis metodą, dėsningumą, natūralų daiktų kelią, suvokiamas kaip visų būties procesų, daiktų pradžia, spontaniškas visa aprėpiantis kosmoso, gamtos reiškinių, visuomenės ir žmogaus būties dėsnius.

Skirtingai nei abstraktieji mandalos,

dao simboliai, kiti du vidiniai pasąmonės psichikos personažai anima ir animus visada personifikuotai priešingos lyties atstovų pasąmonėje. Tad, kaip teigia Antanas Andrijauskas anima, animus archetipai pasižymi projekcijos savybe, sukeliančia vyro ar moters pasąmonėje kokio nors priešingos lyties asmenybės bruožus. Animus- apibendrintas vyriškumo vaizdinys, pasireiškiantis moters dvasioje, o anima, priešingai,- moteriškumas, įvairiomis formomis iškylantis vyro psichikoje.

Animoje savitai susilieja ir susipina daugelis archetipinių, chaotiškų, iracionalių, kaprizingų, vaizdingų, jausmingų, erotinių vaizdinių, viliojančių ir gundančių vyras. Tai ir kurianti, ir griaunanti jėga, mmitologijoje įgyjanti undinės, Ievos, madonos, pelenės, princesės, laumės, sirenos pavidalą. Tai gali būti projektuojama į realias moteris, ir tada jos tampa itin paslaptingos ir patrauklios.

Pasak Antano Andriušaičio M.L. von Franz, tarsi plėtodama kierkegorišką asmenybės dvasinės evoliucijos pakopų koncepciją, animos dvasingumo augimą iliustruoja keturiais skirtingais vaizdiniais( Jung, 1999). Pirmąją, vien instinktų pakopą simbolizuoja Ieva, kuri sugundo vyrą ir išvilioja iš rojaus. Antrąją pakopą įkūnija Helenė iš Goethe‘s „Fausto. Tai romantinė ir estetinė pakopa, kuriai dar būdingi seksualumo bruožai. Trečioji ppakopa- Mergelė Marija, pakylėjanti meilę iki dvasinės ištikimybės aukštumų. Ketvirtoji, dvasingiausia, pakopa simbolizuoja Sapientia – aukščiausioji išmintis, siejama su tobuliausiu šventumu ir tyrumu.

Karlas Gustavas Jungas kalba ne tik apie anima, bet ir animus. Animus – tai apibendrintas vyriškumo vvaizdinys moters dvasioje. Moters, neturinčios teigiamo sąmoningo ryšio su savo anima, elgesys būna paremtas prietarais, nelanksčiais sprendimais. Moteryje vyrauja minkštumas, juslingumas, migloti jausmai, emocijos, iracionalumas, todėl ją žavi priešingos vyriškos savybės.

Pirmoje animus sklaidos pakopoje tik pastebimos dvasinės veiklos užuomazgos, nes vyrauja šiurkšti fizinė jėga ir išorinis grožis. Tai jaunų nesubrendusių mergaičių herojai. Kitoje pakopoje animus pasireiškia romantinio herojaus ir veiklaus žmogaus, sugebančio planuoti savo veiksmus, pavidalu. . Trečioje pakopoje itin individualizuotos, intelektualios, žavinčios dvasingumu profesoriaus ar religinio veikėjo asmenybės. Ketvirtojoje stadijoje animus atranda prasmę- virsta vien tik dvasinių ar religinių idėjų skleidėju, kurio dėka gyvenimas įgyja naują prasmę. Anima ir animus yra gamtiniai archetipai, kurie sujungia galingus instinktus ir biologines pasąmonės energijas.

Analitinėje psichologijoje tiek vyro, tiek moters iindividuacija vienoda svarbūs dalykai. Anima/Animus archetipų apibrėžimas iš principo pakeitė požiūrį į lyties nulemtus skirtumus. Toni Wolf, viena iš analitinės psichologijos kūrėjų, skiria keturis pagrindinius moterų tipus, kurių kiekviena turi savo mitologiją ir savo pasakas (Gudaitė G. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose, 2001).

. Pirma – tai motinos tipo moteris. Ji moka auginti, globoti, turi ypatingą dovaną pajusti, ką kitame žmoguje galima plėtoti ir tobulinti. Tokio tipo moterys gali būti geros motinos, geros mokytojos, nes geba pajusti, ką galima išryškinti, išauginti, ppalaikyt.i. Negatyvus šio tipo aspektas – tai motinystė, kai jos nebereikia. Tai hipergloba ir nenoras paleisti savo vaikus, savo mokinius. Ši tendencija gali pasireikšti ir pastangomis kontroliuoti kitą.

Mitologijoje Motinos archetipas atsispindi mituose apie žemė Motiną, iš kurios randasi gyvybė, kuri yra visų maitintoja ir augintoja. Kita vertus, ta pati žemė priglaudžia savo vaikus. Šis motyvas mituose skamba kaip vaikų prarijimas. Tai graikų mitai apie deivę Gają, Demetrą, baltų mitologijoje tai apie Žemyną.

Kitas moters tipas – tai moteris Hetera, arba vyro kompanionė. Ji vyro palydovė visose jo kelionėse. Šios kelionės apima įvairius psichinio gyvenimo lygmenis, ir seksualinį, ir emocinį, ir intelektualinį, ir net dvasinį. Tokį moters tipą gali atspindėti japonų geišos. Tokia moteris pažadina vyrą jo individuacijai.

Trečias tipas –moteris Amazonė. Ji nepriklausoma, turinti stiprų vyrišką pradą. Vyriškos vertybės ra ir jos interesai. Negatyvus aspektas – kova ir konkurencija su vyriškuoju pasauliu, problemos su autoritetais.

Ketvirtas tipas – moteris Tarpininkė. Ji turi labai gerus ryšius su kolektyvine pasąmone. Ji gali tarnauti kito žmogaus dvasiniam augimui. Negatyvus aspektas – kolektyvinė pasąmonė ją gali pergalėti.

L. von Franz taip pat atstovauja analitinei mokyklai. Ji teigė, kad moters individuacijos procese yra keturios pagrindinės pakopos, kurios atitinka Animos aarchetipo raiškos pakopas . Gudaitė G. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose, 2001).

Pirmas – Anima instinktyvi, pirmykštė moteris. Šios pakopos pagrindas – prigimtyje glūdintis instinktyvumas. Santykiai su vyrais daugiau grindžiami instinktyvia trauka. Mitologijoje tokios moters aprašytas įvaizdis galėtų būti Ieva iš prarasto Rojaus. Šiuolaikiniame pasaulyje ši archetipinė tendencija reiškiasi kūno garbinimu, paprastai būdingu modelių kultams bei įvairiems konkursams.

Antra – Anima romantiška, jausminga moteris. Ryšys grindžiamas daugiau emocinėmis charakteristikomis. Anot L. Von Franz, literatūroje tai Dantės Beatričė.

Trečia – Anima dvasinga moteris. Vyro ir moters santykiams šis aspektas suteikia dvasingumo atspalvį. Tai gana aiškios vertybės ir jų hierarchija, gebėjimas realizuoti šias vertybes atsižvelgiant į savo asmeniškus poreikius. Tai supratimas „dėl ko“. Šio moters įvaizdžio pavyzdžiu nurodoma Mergelė Marija.

Ketvirta – Anima išminties simbolis. Pasakose šią figūrą simbolizuoja seni išminčiai, senos išmintingos moterys, žynės, gydytojos, šamanės. Religiniuose tekstuose tai Sofija iš Senojo testamento arba musulmonų Fatima.

Savastis yra pagrindinis, sistemiškai organizuojantis „archetipų archetipas“, simbolizuojantis asmenybės vientisumą ir sujungiantis į visumą visus kitus archetipus. Savasties simboliai yra taškas, ratas, rutulys, kvadratas, kūdikis, mandala (sanskrito kalba – maginis ratas, senasis Išminčius, Kristus, Buda, baltos šviesos švytėjimas. Sapnuose, mituose, pasakose ji iškyla aukštos socialinės padėties asmenybių valdovo, herojaus, pranašo pavidalais.

Išminčius gali pasirodyti kaip herojus, karalius, gelbėtojas arba žiniuonis. Dažnai žmonės linkę sprendimą atidėti iki rytojaus, „kol išsimiegos“; tai rodo, jog jie tiki, kad išmintis juos aplanko paslapčia, tada, kai sąmonė miega.

Šešėlis – tamsioji, primityvioji, gyvuliškoji žmogaus prigimties pusė. Neįsisąmonintas šešėlis yra pavojingas, nes nenorimas, nemėgstamas ypatybes, nuslopintas ir glūdinčias Šešėlyje, imame projektuoti į kitus. Pavyzdžiui, sėkmės priežasčių ieškome savyje, o nesėkmės – kituose. Prasidėjusį Šešėlio įsisąmoninimą simbolizuoja sapnai, kuriuose iškyla nežinia kur vedantys koridoriai, kankinančios klajonės po namus, kur pažįstamas vietas keičia dar niekada nematyti kambariai. Tai asmenybės savižinos augimo pradžia. Labai svarbu sąžiningai priimti savo Šešėlį, nors tai yra sk.ausminga ir reikalauja moralinių pastangų, bet tik taip pilnai subręsta asmenybė.

Kūdikis – žmogaus sąmonės ir pasąmonės vientisumo simbolis. Jungas teigė, kad tik jungiantis sąmoningajam ir nesąmoningajam psichikos lygmenis žmogus gali gyventi pilnavertį gyvenimą . Šie du lygmenys sudaro simbolinę visumą, žmogaus Aš.

Karlas Gustavas Jungas teigė, jog kaip bibliotekos archyvai saugo turtus, kurių atskiras bibliotekininkas gali nežinoti, taip ir mūsų atmintyje yra giliųjų klodų, kurių galingos vertės nežinome ir neįsivaizduojame. Tačiau simboliai pažadina mūsų jėgas ir leidžia suprasti tai, ko iki tol negalėjome. Tai yra mūsų archetipinė atmintis. Į ją nėra tiesaus kelio, bet simboliai ir atveria

šį pažinimą.

Archetipinė kritika (archetipical criticism), tai kritikos rūšis, kuria vėl imta domėtis aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose- labiausiai dėl feministinio dėmesio toms sąsajoms, kurios nauja, archetipinės kritikos, forma galėtų praturtinti moteriškąją patriarchato patirtį.

Archetipinė kritika susijusi su patriarchato istorija: jos pardininkais laikomi Jamesas Frazeris ir Karlas Gustavas Jungas.

Archetipinės kritikos pavyzdžių esti mokslinėje kūryboje, pvz. Sigmundo Freudo darbuose; vienas iš jų – Edipo kompleksas – gana artimas universaliems tarpkultūriniams modeliams, todėl jį galėtume vadinti „archetipiniu“. Tačiau kur kkas artimesnė archetipams Karlo Gustavo Jungo kolektyvines pasąmonės teorija apie primityviąsias brandžių kultūrų mąstymo formas.

Pirminis archetipų šaltinis yra mitas, todėl archetipinės kritikos, suklestėjimas labai glaudžiai susijęs su senų mitų tyrinėjimais, o kartais ji net vadinama mitinė ar mitopoetine kritika.

Tačiau šeštajame dešimtmetyje archetipinė kritika pajuto spaudimą. Naujieji kritikai ją traktavo kaip paviršutinišką ir tuo metu užsitraukė marksistinių bei sociologinių kritikų nemalonę dėl nesugebėjimo įžvelgti visuomeninės ir kultūrinės mito prigimties specifikos.

Atgijus feministinei kritikai, formavosi naujas archetipų tyrinėjimo metodas. Jeigu moterų priespauda būtų buvusi visuotinė, suprastume, kodėl ją atspindintys mitai atsiranda visur ir visada – nereikėtų nei mistikos, nei biologijos. Pratt, teigia, kad moterų grožinės literatūros archetipiniai modeliai leidžia spėti, jog egzistavo ir moteriškoji tradicija, kaip priešprieša kultūros normoms, iir šis požiūris į archetipus kaip į potencialiai opozicinius teikia didžiąją dalį to patrauklumo, kurį lemia archetipų tyrinėjimas, būdingas šiuolaikinei feministinei kritikai (Moderniosios literatūros teorijos žinynas, 1998).

XX A. LITERATŪROS KRITIKOS METODAI Naujoji kritika

Su Naująja kritika paprastai siejami Elioto, Richardo darbai. Naujoji kritika atspindėjo šaknų netekusios, besiginančios inteligentijos, kuri į literatūrą perkelė tai, ko negalėjo rasti tikrovėje, ideologiją. Poezija tapo naująja religija, trokštama priebėga nuo susvetimėjimo alsuojančio pramoninio kapitalizmo. Eilėraštis atrodė toks pat nepasiekiamas racionaliam žvilgsniui, kaip ir pats Visagalis; jis egzistavo nelyginant uždaras daiktas, saugantis savo neįspėjamą būtį. Eilėraščio neįmanoma perfrazuoti ar išreikšti kitokia nei jo paties kalba: visos jo dalys priklauso viena kitai, sudarydamos vienovę, kurią pažeisti būtų šventvagystė (Eagleton, 2000).

Jei eilėraštis – iš tikro daiktas savaime, NNaujoji kritika turėjo atskirti eilėraštį ir nuo autoriaus, ir nuo skaitytojo.

Naujoji kritika drąsiai atmetė Didžiojo kūrėjo teoriją literatūroje, tvirtindama, kad autoriaus ketinimai, net jei juos išsiaiškintumėme, neturi jokios svarbos interpretuojant jo tekstą. Emocinės konkrečių skaitytojų reakcijos taip pat neturi būti painiojamos su eilėraščio reikšmėmis: eilėraštis reiškia tai, ką reiškia, nesvarbu poeto ketinimai ar jo sukelti subjektyvus skaitytojo jausmai (Eagleton, 2000). Eilėraštis veikiau tapo erdvine figūra, o laiko procesu. Teksto atsiejimas nuo autoriaus ir skaitytojo vyko lygia greta su jjo išvadavimu iš bet kokio socialinio ar istorinio konteksto. Literatūra – ne socialinių klausimų sudedamoji dalis, bet jų sprendimas; eilėraštį reikia apvalyti nuo istorijos griuvėsių ir iškelti virš jų į didingą erdvę.

Naujosios kritikos pastangomis eilėraštis tapo stabu. Naujoji kritika eilėraščiui suteikė absoliutų mistinį autoritetą, nepripažįstantį jokių racionalių argumentų. Kaip ir daugelio kitų literatūros teorijų, Naujosios kritikos šaknis maitino kuo tikriausias iracionalizmas.

Naujoji kritika lengvai pasidavė akademiškumui. Pirma, ji pasiūlė patogią pedagoginę metodiką. Antra, Naujosios kritikos požiūris į eilėraštį kaip subtilią besivaržančių nuomonių pusiausvyrą, nesuinteresuotą priešingų impulsų sutaikymą pasirodė masinamai patrauklus skeptiškai nusiteikusiems liberaliems intelektualas, sutrikdytiems konfrontuojančių šaltojo karo dogmų. Skaityti poeziją Naujosios kritikos akimis reiškė niekam neįsipareigoti: poezija moko tik „nesuinteresuotumo“ – romiai, spekuliatyviai, absoliučiai nešališkai atsisakyti visko, kas individualu ir asmeniška.Genetinė kritika

Genetinės kritikos išeities taškas – tai konstatavimas, kad galutinis literatūros tekstas su retomis išimtimis yra tam tikro darbo palaipsnės plėtotės, produktyvaus pakeitimų ir taisymų periodo, kurio metu autorius atsideda, pavyzdžiui, šaltinių ir žinių paieškoms, savojo teksto parengimui bei rašymui, įvairiems pakartotiniams koregavimas ir t.t. – rezultatas. Genetinė kritika tiria gimstančio teksto laiko dimensiją ir remiasi hipoteze, kad net santykinai užbaigtas kūrinys tėra jo paties genezės pasekmė. Genetinė kritika teturi vieną tikslą – atkurti „teksto gimimo“ istoriją ir bandyti joje atrasti jo sukūrimo paslaptis. Iškelti aikštėn ir suprasti literatūros teksto originalumą, remiantis tą tekstą pagimdžiusius procesu – toks šio metodo siekis.

Kūrinio genezėje galia išskirti keturias pagrindines fazes: parengiamoji, rašymo, leidybinė, poleidybinė ( Bergez D., Barteris P., De Biasi P. M., Marini M., Valency G, 1998).

Parengiamoji fazė tai fazė, einanti prieš patį rašymą. Jai būdinga iki-pradinė žvalgybinė fazė; pradinė, apsisprendimo ir programavimo fazės. Iki – pradinę žvalgybinę fazę galima išskirti tik žvelgiant iš laiko perspektyvos, žinant, kad galiausiai autorius tiesiogiai nebepratęsė savi pirmykščio sumanymo.

Pradinei, apsisprendimo ir programavimo fazei būdinga tai, kad tam tikrame kūrybinės veiklos etape rašytojas dėl įvairiausių priežasčių (simbolių, psichologinių, literatūrinių, profesinių ir kt.), kurias kritikas vėliau bandys išsiaiškinti, prieina lemiamą momentą, kai sumanymas tampa būsimo kūrinio užuomazga. Autorius gali to nesuvokti ir plėtoti savo sumanymą, neketindamas jo tučtuojau įgyvendinti arba mėgindamas tai daryti gana neryžtingai. Kai kuriems autoriams apsisprendimas beveik sutampa su rašymo pradžia: šiuo atveju būtent pirmieji užrašyti žodžiai patys atlieka pradinės frazės vaidmenį, susiejantį kartu apsisprendimą, programavimą bei kūrinio realizavimo pradžią. Pirmaisiais sakiniais arba pirmaisiais puslapiais pažymimas genetinis kūrinio pradėjimo momentas.

Rašymo fazė – tai sumanymo vykdymo fazė. Būtent čia glūdi genezės širdis.

Rašymo ffazėje autorius naudojasi pagalbiniais rašymo šaltiniais. Autorius gali būti sukaupęs pastabų apie vaizduojamą epochą, apie pasakojime minimas vietoves, minimus realius asmenis, tam tikras mokslines, socialines, istorines ar technikos problemas, kurios iškils pasakoji o eigoje. Ši žvalgyba paprastai lieka gana bendro pobūdžio, menkai specifikuota.

Scenarijų plėtojimo etapas. Šiame etape plėtojamos dar gana „grubiai“ pradinėje fazėje apmesto scenarijaus detalės. Tai, kas plano pastabose buvo pateikta kaip vaizdinio mąstymo užuomazgos, pasakojimo sumanymas, siekiai, dabar bandoma išskleisti, tiesa, ne visada rūpinantis aiškumu. Viso teksto mastu šioje pakopoje mezgasi didžiosios pasakojimo sankabos: chronologines, naratyvinės (įvykių turiniai, veikėjai, aprašymai ir t.t.), simbolinės. Tačiau visuma ir toliau gali kisti, o tekstualizavimas iš esmės dar tik prasideda.

Metmenų ir juodraščių etapas. Būtent tekstualizavimo poreikio atsiradimas daugiau ar mažiau aiškiai žymi perėjimą į antrąjį rašymo etapą. Pradinių vienetų plėtojimas tęsiasi, bet vieta užleidžiama sklandiems sakiniams, atsirandantiems tai vienoje, tai kitoje puslapio vietoje, tarp eilučių, paraštėse, su skirtingų nuorodų sistemomis.

Perrašymo į švarraščius etapas. Tai etapas kuomet juodraštis vizualiai pasikeičia: braukymai ir papildymai tampa vis retesni, todėl puslapio eilutės darosi vis ryškesnės.

Leidybinė fazė. Dar galutinai neįtvirtintas tekstas leidybinėje fazėje patenka į kitokį – užbaigimo etapą. Pamažu išeinama iš rankraščio erdvės, kurioje dar viskas įmanoma, ir

žengiama į kitą dimensiją, kur autoriaus įsikišimas tampa labai epizodiškas.

Poleidybinė fazė. Spausdinamas „pirmasis“ teksto leidimas. Autoriui gyvam esant, kūrinys g.ali būti išleistas daug kartų, ir kaskart rašytojas turi teisę keisti tekstą.

Genetinė teksto kritika glaudžiai susijusi su psichoanalize, poetika, lingvistika, sociokritika.Sociokritika

Sociokritikos terminas atsirado neseniai, tačiau jo prasmė yra griežta ir aiški. Sociokritika, Claude‘o Duchet apibrėžimu patį tekstą traktuoja kaip vietą, kurioje reiškiasi ir išsipildo tam tikras socialumas (Bergez D., Barteris P., De Biasi P. M., Marini M., VValency G, 1998). Tad sociokritika yra teksto skaitymas, atskleidžiantis, kas kleistoje konfigūracijoje yra istoriška, socialu, ideologiška, kultūriškai: juk tekstas be tikrovės neegzistuotų, nors tikrovė būtų egzistavusi ir be teksto; tačiau ar tada tikrovė, kokią mes ją galime suvokti, būtų iš tiesų ta pati?

Sociokritinis skaitymas nereiškia, jog tekstams yra taikomi galutiniai suformuluoti principai ar juo labiau receptai, manant, jog jie yra išaugę iš tų pačių teorinių pamatų, kuriais remiantis apie visuomenę – vadinasi, ir apie jos kultūrinę veiklą bei rezultatus, įįskaitant literatūrą – jau viskas pasakyta. Taip yra dėl trijų priežasčių:

– Patys teoriniai pamatai šiandien jau yra atgyvenę, juose nebeįmanoma surasti visų tinkamų raktų įvairovei, kuri mums atrodo esanti kur kas turtingesnė ir sudėtingesnė.

– Sociokritikos gimimą bei jos įsitvirtinimą lėmė patys ttekstai ir jų sužadinti apmąstymai.

– Skaitymas kiekvienu atveju yra išmonė ir ieškojimas, o pats skaitymo lygmuo praturtina ir pagilina socioistorinę sąmonę: teksto aiškinimas, net jei jis remiasi tam tikromis teorinėmis žiniomis, nė kiek nė mažiau, negu rašymas ar kūrimo procesas, prisideda, neprašydamas niekieno leidimo, prie to, kad mūsų turimas tikrovės įsisąmoninimas, apimantis įvairius jos aspektus, taptų išbaigtesnis, turtingesnis. Ne tik rašymo ir kūrimo, bet ir teksto aiškinimo lygmenyje be paliovos atsinaujina sintezė tarp sąmoningumo ir nesąmoningumo, tarp to, kas asmeniška ir kas visuotina, tarp teksto ir referento, daiktų bei įvykių ir jų raiškos, tarp senų, paveldėtų ir naujų, išrastų formų.

Sociokritinis skaitymas išjudina istoriją ir sociologiją, sykiu atsižvelgdamas į jas kaip į disciplinas ir kaip į jau susiformavusią ir viešam vvartojimui prieinama sąmonę. Todėl jis niekada negalės būti vartojamas kaip galutinis, išganingas ir supaprastintas kritikos būdas. Jam svarbu visa, kas nauja, ir jis pats padeda atsirasti naujovėms istorijoje, istoriografijoje, tyrinėjant mentalitetus, įvairius istorijos tarpsnius, gilinantis į sudėtingą santykį tarp „aš“ ir istorijos, aiškinantis, kaip keičiasi rašymo ir pasakojimo būdai.

Sociokritikai tenka uždavinys –aiškintis galimus „aš“ bei visuomenės susiliejimus, ir jų tarpusavio prieštaravimus. Ji taip pat niekada nebrėžia brūkšnio, kuris padarytų tekstą užbaigtų kūrinių, nes užbaigimas taip pat yra išeities ttaškas, kažkas, ko prieš tai nebuvo: kiekvienas tekstas, būdamas tam tikrų prielaidų sąlygotas, pats yra naujai sąlygojanti prielaida. Teminė kritika

Šeštajame dešimtmetyje teminė kritika buvo visiškai sutapatinta su „naująja kritika“, kuri kėlė aštrią polemiką tarp modernumo šalininkų ir priešininkų. Tačiau toks tapatinimas yra apgaulingas: naujoji kritika pirmiausiai plėtojasi veikiama lingvistikos, struktūralizmo, psichoanalizė, tai yra trijų dalykų, nuo kurių teminė kritika visada siekė atsiriboti. Ši painiava lėmė klaidingus sugretinimus.

Pagrindinė teminės kritikos mintis – literatūra ne tiek išmanymo, kiek patyrimo objektas, o patyrimas yra iš esmės dvasinis (Bergez D., Barteris P., De Biasi P. M., Marini M., Valency G, 1998).

Teminė kritika atmeta ir „klasikinę“ rašytojo kaip absoliutaus savo sumanymo valdovo koncepciją, ir psichoanalizę, susiejančią kūrinį su nepriklausomai nuo egzistuojančiom psichikos gelmėm. Teminė kritika nepamiršta nei kūrinio autoriaus, nei pasąmonės indelio, tačiau kūrinio tiesą laiko neatskiriama nuo dinamiškos, besiformuojančios sąmonės. Tačiau teminė kritika ir psichoanalizė turi ir svarbių bendrumų: tas pats išskirtinis dėmesys įvaizdžiams, tas pats troškimas nesitenkinti akivaizdžia teksto prasme, tas pats mėginimas kūrinius skaityti skersai, imtis sugretinimų ir remiantis analogijų principu iškelti dominuojančias figūras bei schemas. Tačiau psichoanalitinis ir teminis požiūriai radikaliai prieštarauja vienas kitam, kai prabylama apie santykį tarp kuriančio subjekto bei kūrinio. Psichoanalizė kūrinį siekia paversti visuma žženklų, nukreipiančių į ankstesnę psichinę situaciją ir atliekančių sublimacijos vaidmenį: pasitelkęs iliuzijas menas prakalbina troškimą, kuriam kitu būdu pasireikšti nepavyksta.

Teminės kritikos nuostatų niekas geriau neatskleidžia, kaip nuolatinis dėmesys vaizduotės sąvokai. Jo atstovams ši sąvoka leidžia atsiribot nuo funkcinės žmogaus psichikos sampratos bei laikyti psichiką kuriančia ir realizuojančia galia. Šioje srityje itin daug nuveikęs Bachelard‘as, vaizduotę laiko kuriančiu dinamizmu, ypač tolimu realybę „naikinančiam“ veiksmui. Pasak jo vaizduotė sukuria menininkui būdingą pasaulį, nes ji – būties fenomenas.

Teminėje kritikoje taip pat dažna svajonės sąvoka. Teminė kritika svajonę priešpriešina sapnui, jei vartojame šį žodį psichoanalitine prasme: nakties sapnas ištirpdo sąmonę nesąmoningoje kalboje, o svajonė palaiko tam tikrą sąmonės budrumo lygį; ji įsikuria tarp dviejų neapibrėžtumų, kad kurianti vaizduotė laisvai galėtų veikti.

Kuriančios vaizduotės intuicija ir dėmesiu svajonei grindžiama taikinančios psichikos samprata. Psichoanalizė iškelia konfliktus, inventorizuoja susiduriančias instinktų pajėgas, tuo tarpu teminė kritika labiau domisi, kaip kūrinys sukuria pusiausvyrą, ir šitaip sėkmingai išsprendžia prieštaravimus.

Teminė kritika prieštarauja vienai iš svarbiausių moderniojo mąstymo konstantų – minčiai, kad prasmė ir vertė visada remiasi skirtybe, kad skirtumai – patys reikšmingiausi.

Ypatingas dėmesys sąmonės aktui neatsiejamas nuo minties apie santykį su pasauliu. Šiuolaikiniai filosofai mus iš esmės įtikino, kad bet koks sąmonės aaktas yra ko nors suvokimas – savęs ar mus supančiojo daiktiškojo pasaulio. Tad vienas iš svarbiausių teminės kritikos koncertų yra „santykis“, „aš“ remiasi savo santykiu su pačiu savimi, save apibrėžia per ryšį su viskuo, kas jį supa.

LITERATŪRA

1. Bergez D., Barteris P., De Biasi P. M., Marini M., Valency G. Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai. V., 1998.

2. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Priešmokyklinis, pradinis, pagrindinis ugdymas. V., 2003.

3. Borchmeyer D., Žmegač V. Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. V., 2000.

4. Eagleton T. Įvadas į literatūros teoriją. V., 2000.

5. Gudaitė G. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. V., 2001

6. Howthorn J. Moderniosios literatūros teorijos žinynas. V., 1998.

7. Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. V., 1998..

8. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai XI – XII klasėms. V., 2002.