Moterø charakteriai I.Simonaitytës romane “Vilius Karalius”

Moteris uþima svarbià vietà lietuviø literatûroje. Ji tradicijø saugotoja, ðeimos þidinio gllobëja. Moteris darbðti, siekianti geresnio gyvenimo, atkakli, bet kartais ji bûna vieniða, visø uþguita, nepritampanti prie jà supanèios aplinkos. Raðytoja I.Simonaitytë – Xxa. lietuviø literatûros klasikë – romane “Vilius Karalius” atskleidë moterø charakterius nuo stipriausiø iki silpniausiø.

Moteris – svarbiausia senovës tradicijø, namø þidinio saugotoja. Tokia yra senoji Karalienë. Ji simbolizuoja tai, kas jau seniai nusistovëjæ, tvirta gyvenime. Ji konservatyviø paþiûrø, siekianti iðsaugoti senàjà tvarkà. KKatrë prieðtarauja bet kokioms naujovëms, netgi su panieka þiûri á jas. Senoji Karalienë, kaip ir bûdinga Ðalteikiams, iðdidi, ðalta moteris, bandanti iðlaikytri Karaliø namø garbæ, bet jai nesiseka. Karalienë, nusivylusi besikeièianèiu gyvenimu, sako:

“- Senovëj þmonës buvo garbingi,.

– Tuokart mokëjo duoti, ne vien imti, kaip ðiandien.”

Katrë – ori, tvirta moteris. Ji ambicinga, nes nori, kad jos vaikai sukurtø ðeimas su sau lygiais þmonëmis. Nelaimei gyvenimas negailestingas sugriauna senosios Karalienës principus: Vilius veda neturtingà Pamario þvejo dukterá, o Anskis taip pat nusiþiûri nneturtingà butelininko dukrà Anæ Martynaitytæ. Romano veikëja nusivilia gyvenimu: “Að tikrai, turbût, nieko geresnio neuþpelniau savo amþiuje, kaip tokias biednas marèias”. Per karà senoji Karalienë dar labiau jauèiasi vieniða, visø apleista, niekam nebereikalinga. Ji suvokia, kad senatvë – tai laikas, kkai nei tu pats sau, nei kitiems þmonëms esi nebereikalingas. Jos gyvenimas baigiasi liûdnai: karalienë sëdi iðimtininkø kampe ir laukia gyvenimo pabaigos. Viskas, kuo Katrës buvo tikëta, vadovautasi gyvenime, pasirodo netikra. Lieka tik viena didþiausiø jos gyvenimo vertybiø – þmogaus draugiðkumas þmogui.

Grëtë – tai vienas sudëtingiausiø ir prieðtaringiausiø moterø charakteriø romane “Vilius Karalius”. Vaikystëje Grëtë , neturtingo þvejo dukra, jautri, nuoðirdi mergaitë. Ji gyvena kaþkoká sielos ir groþio gyvenimà. Visi þmonës Grëtei buvo mieli ir brangûs. Planikei didþiausia laimë gyvenime – nutekëti á Ðalteikø ûká. Ji svajoja tapti turtingo Karaliaus ûkio ðeimininke. Grëtë myli Viliø. Juk mylëti – tai atiduoti þmogui tai, kà turi kilniausia. Deja, neilgai romano veikëja dþiaugiasi pirmàja meile, jos saldumu. Vedæs Grëtæ, Vilius nebemyli jau jos. ÞÞlunga Planikës svajonë mylëti ir bûti mylimai. Net pagimdþiusi sûnø, ji nebesulaukia ið Viliaus meilaus þvilgsnio, uþuojautos ar net pagyrimo þodþio. Jaunosios Karalienës gyvenimas tampa kanèiø keliai. Jis ið paskutiniøjø stengiasi ásitvirtinti Ðalteikiø namuose: ðvariai tvarko namus, daþnai skalbia, nes nori, kad bûtø graþu, tvarkinga, kad Vilius nevaikðèiotø netvarkingas, neðvarus. Uoðvienei tai nepatinka. Ji atstumia Grëtæ nuo ûkio tvarymo, nuolat iðjuokia jos neturtingumà: “Atrodo, kad labai vargingà marèià gavome”. Taèiau Grëtë nepalûþta ir randa savyje jëgø kovoti dël vietos gyvenime, þþmogaus teisiø. Jaunoji Karalienë vis tiek stengiasi árodyti, kad ji verta didelio ûkio, nors daþnai þeminama, áþeidinëjama. Ji naudojasi paskutinëmis savigynos priemonëmis: “Að – Ðalteikiø karalienë! Ir Grëtë atsitoja taip iðdidþiai, taip staèiai iðkilmingai, lyg. Tikrai, lyg kokia kunigaikðtienë.” Jos kova nueina taip toli, kad Grëtë tampa ðiurkðti, þiauri. Romano herojë suþlunga dvasiðkai, jos vidinis pasaulis degradavæs. Karo metais Grëtë tampa gobðia, jà uþvaldo turo troðkimas, bet vis dëlto visko pertekæs gyvenimas neiðrovë ið Grëtës ðirdies tiesos pajautimo. Jaunosios Karalienës ðirdyje liko kampelis tuðèias, niekuo neuþpildomas. Per karà romano veikëja neturi nei vieno þmogaus, prie kurio galëtø prisiglausti, pasiguosti, pasidalinti savo dþiaugsmais, nuoskaudomis. Grëtë nemëgsta barniø. Juk pyktis nieko neiðsprendþia, o pykèiui geriausia parama – tylëjimas. Grëtë daþnai tyli. Jaunoji Karalienë niekda ið kitø nenori jokios uþuojautos. Ji jau nemoka net verkti, nes jau uþgrûdinta, o gal atbukusi nuo Ðalteikiø didystës. Tik po Viliaus mirties Grëtë suvokia, kad jos eita klaidingu keliu. Romano herojë nori pradëti naujà gyvenimà, netgi pakeisti savo bûdà. Ji norëtø nugalëti pavydà ir mylëti visus ir viskà.

Kita romano “Vilius Karalius” herojë Ilþë. Tai pirmoji Viliaus suvedþiota ir jo palikta moteris. Ji labai savarankiðka, tiesi moteris, nepripaþásta veidmainiavimo. Karalikës gyvenimo prasmë – dori darbai. Ilþë padeda neturtingiems. JJi atskuba pas Grëtæ, suþinojusi apie Einiuko ligà, ir taip apie save pasako: “Að paprasta moteris, gyvenu ið savo rankø darbo. Kà iðsikasu, tà ir sulesu”. Romano veikëjos gyvenimo vertybës – þmogiðkumas, meilë, pasiaukojimas kitiems. Ilþë labai gera. Tai meilës ásikûnijimas. Ji visus myli, uþjauèia. Karalikë visada atkakliai siekia savo tikslo. I.Simonaitytë romano pabaigoje Ilþei Karalikei duoda daugiausia vilèiø gyventi prasmingà gyvenimà – toká gyvenimà, kai jam daugiau duodi negu gauni.

Barbë Meilytë uþaugo naðlaitë pas svetimus. Vëliau ji samdinë, geriausia Grëtës draugë. Ji mëgsta ðirdingai juoktis, yra linksmo bûdo. Barbë labai myli Viliø ir jai uþtenka svajonëse já mylëti. Viliaus suvedþiota, Meilytë tampa jo ágeidþiø tekintoja, akla sergëtoja: “Ji slinktø þeme kaip kirmëlë prieð já ir. Ach, ji neþino, kaip dar þemintøsi”. Tai moteris be orumo, savigarbos, bet vis tiek gyvenime ieðkanti bent trupinio laimës ir meilës.

Romano “Vilius Karalius” moterys – nelaimingos, ieðkanèios “trupinio laimës, iðgyvenanèios vienokià ar kitokià dramà, kenèianèios, ne visada surandanèios prasmingà vietà gyvenime, kiekviena su savitu dvasiniu pasauliu ir nepakartojamu likimu.