Motiejus Valančius – Palangos juzė

Turinys

* Pratarmė

* Apie autorių

* Apie pagrindinį veikėją

* Kūrinio atpasakojimas

* Žemaičių papročiai

* Žaidimai

* Gražios mintys

* Man labiausiai patikusios mintys

* Tarptautiniai ir nežinomi žodžiai

Pratarmė

“ Kaip viskas pasauly persimaino, teip persikeis ilgainiui ir žmonių papročiai. Tai numanydamas ėmiau ir surašiau ne vien mūsų laikų žmonių papročius, bet ir juokavimus, idant ateinančios giminės žinotų, kas tiko žemaičiams su lietuviais mūsų devynioliktojo amžiaus gale. Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegu skaito, o jei nepatiks, tegu sviedžia į pakurtą krosnį. O nors teip kas padarys, ttečiau užliks kame-nor bent viena, kurią ateinančios giminės juokdamosis skaitys.

Nusiminiau ne viską tesurašęs, bet turiu viltį, kad atsiras mokytas vyras, kurs, mano paveikslą sekdamas, surinks ir likusius dalykus.

Miestelėnų ir kaimų, arba sodų, vardai, toj knygelėj paminėti, teip-pat žmonių vardai ir pavardės nėra rašytojo pramanyti, bet tikri. ”

Apie autorių

MOTIEJUS VALANČIUS

(1801-1875)

Vyskupas Motiejus Valančius švietė ir auklėjo tautą savo raštais tais laikais, kada mūsų literatūra buvo dar labai menka. Nedaug rašytojų bus padarę tautai tiek gero, kiek padarė Valnčius. Nuo jjo mirties praėjo daugiau nė pusė šimto metų, bet jo reikšmė, kaip rašytojo, pasilieka ligi šiol labai didelė. Jis Davė pradžią mūsų dailiąjai prozai ir pats ją iškėlė ligi meno aukštybių. Kai kurie jo raštai ir šiandien yra geriausia lektūra, yypač rekomenduotina dėl savo pakraipos sveikumo mokyklai; turiniu ir kalba ji visai prieinama ir sodžiaus žmonėms, kuriems autoriaus pirmiausia buvo skiriama, todėl ji lygiai tinka ir kaimo bibliotekoms. Tam tikslui geriausi jo raštai yra šie: Vaikų knygelė, Paaugusių žmonių knygelė, Palngos Juzė ir Antano tretininko pasakojimas.

M. Valančius tautos sąmonėje gyvuoja daugeliu pavidalų, atlikdamas mūsų gyvenimo dramoje įvairius vaidmenis. Jis – tautos blaivintojas, kėlęs Lietuvą iš girktuoklystės liūno. Jis – stambiausia XIX a. religinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Jis – daugybės liaudies pasakojimų, legendų, anekdotų personažas, bebaimis teisingumo gynėjas, didysis nekonformistas, juoko, sąmojaus ir proto šmaikštumo meistras. A. Strazdelis, M. Valančius, Vaižgantas – tokie skirtingi, bet vis vienodai žmonių meile ir pagarba apgaubti.

Ypatingai didi dvasios giminystė su M. VValančium sieja Vaižgantą, kuris yra skelbęs Valančiaus raštų, medžiagos apie jį, įvairiom progom jį kuo gražiausiai apibūdinęs. “Pragiedruliuose” jis apie Valančių rašė: “ Nedaug mums yra didvyrių, nors ir vadinamės pasididžiuodami didvyrių žeme. Užtat kurie mums buvo, tų neužmiršome, gal ir niekados neužmiršime. Kad ir vyskupą Motiejų. Kiekvienam savo ganytosios avijos krašteliui jis yra palikęs šiokį ar tokį paminklėlį: vienam savo buvimo, antram blaivybės įsteigimo; kitam yra adresavęs ypatingą pamokinantį raštą, kito praeitį įdėjęs į savo surašytąją istoriją. Jei ne ttai, tai bent trumpai apibūdino kiekvieną menkų menkiausią vietelę; visa jis žinojo ir išreikšti mokėjo.” (“Pragiedruliai”, V., 1969 m.)

M. Valančius – vienas žymiųjų tautos rašytojų. Daugeriopas jo įnašas į lietuvių raštiją – religinę, politinę, mokslinę, didaktinę. Jis – švietėjas, rūpinęsis patiekti gražaus pasiskaitymo mažiems ir paaugusiems, kad jie įprastų į knygą, semtųsi iš jos dorovinių pamokymų ir praktinių patarimų, kad vertųsi prieš juos platesni pasaulio horizontai. Visa tai priklauso mūsų literatūros istorijai.

Rašytinių tekstų paskirtis ir suvokimas laiko bėgyje keičiasi ar bent gali keistis. Savo diktatines knygeles Valančius skyrė pobaudžiavinio kaimo valstiečiui, taikėsi prie jo mentaliteto, skonio, dvasinių poreikių. Jam pritaikyta tematika, kalbėjimo būdas, stiliaus ypatybės. O kaip visa tai atrodo dabarties skaitytojui, turinčiam visiškai kitokią gyvenimo patirtį, kitą literatūrinį skonį ir kitas problemas? Ar M. Valančiaus proza gali jį patraukti, ar patraukia? Kokį vaidmenį jis vaidina dabarties literatūriniuose procesuose?

Su M. Valančium susiliečia ir M. Martinaitis. Ieškodamas ir pasaulėvaizdžio, ir poetikos naujų horizontų, jis stilizuoja ne tik Valančiaus statų, rupų žodį, bet ir pagrindinį jo kūrybos principą – didaktiškumą. Skamba, žinoma, pamokymai visiškai kitaip negu XIX a. viduryje: dabarties skaitytojas savo istorine kultūrine situacija yra be galo nutolęs nuo M. Valančiaus laikų, nė iš tolo nepakenčia pamokslaujančios literatūros. UUžtat Valančiaus didaktizmas, neturįs nei praktinės vertės, nei poveikio, jam yra savotiška egzotika, įgaunanti estetinę vertę, suvokiama kaip archainis praėjusių laikų dvelksmas. Tas pats archainio dvelksmo šydas gaubia ir barančio, skatinančio, paguodžiančio žodžio ekspresyvumą, ir intonacijos retoriškumą. O drauge šis stilizuotas kalbėjimo skaudžiu, nors tolimu, aidu paliečia dabarties savijautą ir skausmą – taip iš sąlyčio su M. Valančium kyla originalus, itaigus ir netikėtas šiuolaikinės poezijos balsas:

O, vyrai, jūs, alkūnėmis ant stalo užsikvempę,

vis gėrimu karščiuojančią marinant sielą.

Jūs rupūžės ! Žiūrėkite į moteris ir verkite,

Ne ką pavirtę kiaulėmis vis einat sielos baudžiavą.

Žiūrėkite,

Kad rašo kas vaikų akims nebeatimtų,-

Ant svetimų balsais pralotais loja šunes.

M. Valančiaus sukurtas pasaulis, kurio aidai girdisi ir M. Martinaičio eilėraštyje, yra apibrėžtas ir uždaras: žemdirbio šeima, sodyba, joje atsisikleidžiantys žmonių santykiai, rūpesčiai, darbai, laukai ir pievos, naminiai gyvuliai ir paukščiai. Tiesa – kartais praverimi ir platesni akiračiai – miesteliai ir miestai, netgi svetimi, tolimi kraštai; bet dažniausiai – įvairūs Lietuvos regionai su įvairiais papročiais, skirtingais valgiais ir skirtinga nešiosena. M. Valančius stengiasi praplėsti kaimo žmogaus horizontą, atverti kitokio gyvenimo būdo galimybę, kitokias laiko ribas ir netgi kitokią struktūrą – dominuojantis ciklinis laikas su amžinąja ryto ir vakaro, vasaros ir žiemos kaita kartais įgauna ir istorinius matmenis – kai įterpiami, ppavyzdžiui, į “ Antano Tretininko pasakojimus” kovų su kryžiuočiais epizodai. Tačiau viešpataujantys parametrai tvirti pastovūs – tai žemdirbio buvimą įrėminantis laikas ir erdvė. Ji yra siaura, bet maksimaliai kondensuota ir tampa pasaulio metafora – kaip dažnu atveju ir Just. Marcinkevičiaus ar M. Martinaičio eilėraščiuose. Ji yra visatos centras, kuriame žmogus būna dangaus ir pragaro priešpriešoje. Tačiau šitoji priešprieša nėra tragiška, o pragaro grūmojimai nėra įsakmūs ir galingi. M. Valančiaus pasaulis giedras, jis atsigręžęs į dangaus galias. Tai aiškus, beprobleminis pasaulis, kuriame riba tarp gėrio ir blogio akivaizdi. Dieviškasis dangaus pradas yra šio pasaulio darnos pagrindas, jis sankcionuoja ir pašventina žemdirbio buitį, papročius, santykius.

M. Valančiaus meninis pasaulis daugeliu atvejų giminingas liaudies teatrui, Užgavėnių ir Kalėdų persirengėlių žaismei. Jo personažai yra kaukės, groteskiškai išryškinančios lengvai atpažįstamus tipus. Tokios kaukės dažniausiai “svetimieji”, nepriklausą žemdirbių luomui ir gyvensenai: čigonai, vengrai, žydai. Jie, ypač pasatrieji, parastai vaizduojami kaip neigiamos figūros, valstiečiui priešiškų jėgų įkūnijimai. Šiandien kai kurie žodžiai ir posakiai jų charakteristikose šokiruoja savo kategorišku negatyvumu. M. Valančiaus prozoje žydas paprastai yra tik socialinis vaidmuo – smuklikininkas, destruktyvių jėgų, anoje epochoje turinčių istorinę ir socialinę atramą, įasmeninimas. Tačiau ten, kur autorius iškelia sau kitus meninius uždavinius, jis ir į žydus kitaip žvelgia. Štai viduramžių

moralistinei prozai artimame pasakojime autoriui rūpi duoti visuotinį blogio talkininkų vaizdą. Girtuoklystės palaikytojai čia ne žydai, kurie ne tik gundą žmones gerti, bet dar į namus arielką nešą ir skolon duodą, bet ir “kunigėliai”, kurie pro pirštus žiūri į žmonių girtuoklystę. Toks kaltės išskirstymas vertinimus daro objektyvesnius, artima iš jų kiek žeidžiantį vienpusiškumą. O ten, kur žydas pasirodo ne didaktinių opozicijų plotmėje, o kaip tikroviškas personažas, jis jau visiškai nebegauna neigiamų charakteristikų. Toks yra karčemos šeimininkas, kuris trumpam šmėkteli “ PPalangos Juzėje” : pas jį apysakos herojus sočiai pavalgo, nusipirkęs pyrago ir alaus kvartą, o už pusę auksinio gauna jam reikalingą tikslią informaciją. Šitaip kalbama tais atvejais, kai autoriui rūpi pagauti vieną kitą buities momentėlį, sužadinti veiksmo tikroviškumo iliuziją.

M. Valančiaus prozoje nėra peizažo, nei to, ką vadiname gamtos jausmu. Bet čia yra daug meilės gyviems gamtos padarams, pagarbaus supratimo, kad jie visi yra Dievo sukurto pasaulio dalis, kuri žmogui gimininga, kurią jis privalo saugoti ir išlaikyti. Ypač “ Vaikų kknygelėje” įausta nemaža natūralios paprotinės gamtosaugos idėjų, supratimo, kaip svarbi yra visų gyvybės formų pusiausvyra ir pilnybė. Štai, išmintingas kerdžius žiūri, kad piemenys “ Be reikalo galvijų nečaižytų su botagais, nedaleidžia išartose dirvose užverstos bandos laikyti”.

M. Valančiaus prozos ppasaulis iš tikrųjų margas, – neatsibosta dairytis po jo įvairovę. Status, rupokas, taiklus ir vaizdingas žodis, smagus pasakojimo tempas, neišsenkantis gyvastingumas ir sveikos dvasios giedra atsiskleidžia šiandien apkartusiam, nerimo ir baimės iškankintam žmogui kaip kūdiškai nekalta, harmonijos kupina vizija, žadinanti pasitikėjimą gyvenimu, žmogumi ir savosios kultūros tradicijomis bei vertybėmis.

Žemaičių papročiai

Senos gadynės žemaičių vyriškieji buvę augaloti, stiprūs, skurdūs, šimtą metų patenkantys. Barzdų neskutę, plaukus retai kuomet tekirpę, dėvėję visados kailinius įvairių girios paukščių ir drobę darbo savo motriškųjų. Nuo vokiečių ir prašaleičių nė kokio drabužio nepirkę. Kariaudami dangstęsi žvėrių kailiais it skydais. Ginklais jų buvę kalavijai, arba šoblės, deginos, ragotinės, saidokai su vylyčiomis ir geležies botagai, ant kurių galo kybojęs bumbalas į du svaru smagumo. Dirvas arę medžio žambiais, geležies nnoragų nė žinoti nežinoję 1.Sėję visokius javus, nugis Žemaičių žemėj augančius, kaipo tai: rugius, pūrus, kviečius, atuodogius, miežius, avižas, grikus ir linus. O žemė kas metą daugiau nešė vaisių, niekaip išmitimui žmonių reikėjo, todėl žemaičiai nuo seno pradėjo vartavotis grūdais su svetimomis šalimis 2. Ilgainiui amžius žemaičių nutrumpėjo: šioj gadynėj senis, šimtą metų turįs, tapo daiktu retu. Vyriškieji, sukakę penkias dešimtis metų, žilsta, o septintą užkliudę, jau skaitos už senus. Daug vienok vyriškųjų yra ir šiandien augalotų. Nugis žemaičiai nearia bbe geležies, žambius turi ypatingus, mažus, kuriuose verstuve yra pagalėlis, geležia apkaltas, perkeliamas nuo vieno norago ant antro. Ištisame Telšių paviete aria su arkliais, o Raseinių, Šiaulių ir Panevėžio pavietuose kame – ne – kame aria ir su jaučiais. Rugius ir visokius javus pjauna dalgiais, parubežiuose vienok Lietuvos ir be pjautuvo ūkininkai negali apsieiti. Prekioja ir vartavojas užvis linais, katruos nurovę šukuoja, mirko vandeny, paskiau kreikia ant žemės, ant galo, išdžiovinę pirtyse, mina. Septynioliktame ir aštuonioliktame amžiuj diduomenė drabužiuose sekė paveizą lenkų, o vargdieniai dėvėjo ilgus pačių austus drabužius, kiek tiek į diduomenės pavėdžius. Nuo pradžios devynioliktojo amžiaus diduomenė apsivilko drabužiais vokiškais, retai nugis kame berasi senį lenkiškai apsidariusį, Vargdieniai vyriškieji šiandien dėvėja trumpas namie austas jupeles, Telšių paviete pilkas, Raseinių baltas, o Šiaulių rudas. Motriškosios šiaulytės daros it vyriškieji, Telšių pavieto mergaitės užvis dienomis šventomis dėvėja , pasiūtas iš namie austų marginių, arba iš kalenckos, o nekumet ir iš šilkų. Raiščiais ir skepetomis, pirktomis už dešimtį muštinių, tankiai klastos sodos mergaitės. Mūsų gadynės Žemaičių motriškosios dideliai yra naguotos, verpia plonai linus ir vilnas su kalvaratais. Varpsčių nė žinoti nežino. Užvis tuos audeklus ištaiso rietaviškės mergaitės, nes kunigaikštis Irenas Oginskis sugeba jas paraginti.

M. VALANČIUS

__________________

1 Rašo Starovolskis, jog senovės žemaičiai, eidami aarti, nešdavęsi drauge daug pagalių, arba baslių, kad, vienam sulūžus, netrukdami darbo, galėtų antrą ir trečią it žagrę į žambį įtverti. Vienas valdymieras Žemaičių šalies, norėdamas žmonėms darbą palengvinti, nukaldinęs daug geležies noragu, išdalijo artojams. Tais kad pradėję arti, iš priežasties negero oro keletą metų javai nederėję. Ką matydami, žmonės pradėję dideliai murmėti prieš valdymierą, jog juos privertė geležies noragais arti. Valdymieras, pabūgęs sumišimo, apent daleidęs be geležies arti.

2Pas Palangą buvo senovėj uostas, į katrą svetimų šalių laivai atplaukdavo ir grūdus pirkdavo

Kūrinio atpasakojimas

Palangos miestely, pačiame pajūry, gyveno ūkininkas vardu Jonas Viskantas. Jis buvo pasiturįs ir katalikas. Turėjo žmoną iš kretingiškių Elzę ir sūnų Juozapą. Vaiką “.pramokė truputį rašto Palangos altaristas kunigas Jonas Baužinskis”.

Kai sūnus paūgėjo tėvas jį vesdavosi kartu su savimi “. silkių žvejoti, plekšnių gaudyti, menkių meškerioti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais”. Bet kai pagaliau tėvui pasidarė sunku šeimą išlaikyti išleido jis savo sūnų į Klaipėdą siuvėjo amato mokytis. Bet praėjus trejetui metų Juzė sugrįžo į Palangą. Tėvas labai įsiuto, kad Juzė nebaigęs mokslų grįžo namo tad po dviejų savaičių išleido sunų į pasaulį sau darbo ieškotis.

Ketveriems metams praėjus prie Juzės namų sustojo graži karieta, o iš jos išlipo pats Juzė su savo ppačia ir sūnum. Jo pati buvo vardu Domicelė, o sūnus Kazelė. Motina su tėvu šiltai sutiko savo sūnų, pavaišino gardžia vakariene ir visi sugulė. Kitą dieną Juzė su Domicele ir savo sūnumi nukeliavo prie jūros, kadangi jo pati dar nebuvo jos mačiusi.

Sugrįžę visi susėdo prie pietų stalo ir Juzė paklaustas motinos ką nuveikė per tuos ketverius metus ėmė pasakoti savo istoriją.

PIRMAS VAKARAS

Prieš ketverius metus Juzė išėjęs iš tėvų pasuko Kretingos link. Truputį pavargęs užsuko į smuklę pas žydą: “. pirkau nuo žydo pyrago, ėmiau alaus butelį, pavalgiau, pasilsėjau ir nieko netrukęs leidausi Salantų link”. Taigi smuklėje sužinojęs kur galėtų gauti darbo nukiūtino į Kūlupėnų sodą pas ūkininką Stropkų. Ten gavo darbo. Teko visai šeimynai kailinius siūti, mergelėms striupkes, o berneliams jupeles. Su šeimyna buvo nuvažiavęs į Kartenos bažnyčią. Po mišių susirinko jaunimėlis pas Stropkų, tad ir Juzė prie jų prisidėjo. Žaidė, dainavo ir šoko. Besilinksmindami sulaukė ryto. Stropkienė paruošė pusryčius ir susėdo visi už stalo. Papusryčiavę visi pasuko namų link, o Juzė vėl sėdo prie darbo.

ANTRAS VAKARAS

Pabaigęs darbą pas Stropkus, Juzė kiūtino toliau, nes norėjo sužinoti kaip ten žmonės ant kalno gyveno. Taigi susikrovė visus savo daiktus ir kumbrino toliau.

Perėjęs Narsėnų sodą ir Salanto upelį, pamatė

gražią sodybą ir nutarė užeiti, bet ten jį tuoj pat užpuolė šunys: “ Tuojau apšoko mane keturi šunys: vienas vampt-vampt lojo, kitas cyp-cyp cypė, trečias vau-vau kaukė, ketvirtas juokėsi ir dantis rodė, o visi norėjo paragauti, ar skanios mano kenklės”. Taigi pabėgęs nuo šunų užėjo į trobą, nes ten kelis žmones matė. Toje sodyboje gyveno Kazimieras Žvinklys su savo šeimyna. Ten gavo siūti kailinius Kazimiero pačiai. O kailius pasiuvo labai gražius. Bet štai šeimininkams nelaimė nutiko. Susirgo jų jauniausioji duktė iir numirė. Tai Juzė pagiedojo savo sukurtą giesmę. O kai jau kūną reikėjo išvežti, Juzė “pakeperst į tuos ratus įšokęs” sušuko:

“Studentus žėkelius,

Mažus kūdikėlius,

Nors verkia ir bliauna,

Mirtis nepaliauna

Jų piauti.”

Pabaigęs ilgą prakalbą nušoko nuo ratų ir išvežė kūną. Taigi tą vakarą jis dar sėdo prie darbo, vėliau pavakarieniavo ir nuėjo gulti.

TREČIAS VAKARAS

Pabaigęs darbą pas Žvinklį, gavo gerą užmokestį ir patarimą, kad keliautų pas turtingą ūkininką Razmą. Tas taip ir padarė. Nuėjęs paprašė darbo ir gavo siūti kailinius jo dukteriai.

Atėjus sekmadieniui keliavo su visa šeimyna į Salantus. Nebuvo Juzė regėjęs tokios daugybės namų ir tokio miestelio.

Mišias laikė kunigas Staškauskis. Besėdėdamas bažnyčioj Juzė apžiūrėjo visus žmones: “ Vyrai buvo apsidarę su kailiniais ar su pilkais milo švarkais, siūtais su liemeniu. Seni tturėjo kepures lenktinėles su avikailio pakutromis; jauni apvalias, į viršų platesnes, it duonos kepaliukas, su šikšnos priekakčiu.”.

Po mišių pas Razmą atėjo jaunų vaikinų būrys. Jie žaidė žaidimus, kūlėsi. Jiems besikuliant atėjo keletas mergelių. Šios ėmė dainuoti, šokti.

Sutemus svečiai išsivaikščiojo. Juzė nerodė jiems savo griežtuvo, nes bijojo kad neįkyrėtų šeimininkams.

KETVIRTAS VAKARAS

Pabaigęs darbą pas padorų ūkininką Razmą, atsiėmė užmokestį ir kumbrino toliau. Keliaudamas atėjo į Šateikius. Ten pamatė mažą medžio bažnytėlę. Užėjęs pakalbėjo su kunigu, o tas pasiuntė jį Plungės link pas Endriejauskį. Ten užėjęs iš karto gavo darbo.

Įlindęs brėkštant, kaip pakeleivingas, negalėjo nieko dirbti, tad pavalgė vakarienę ir nuėjo miegoti.

Pakalbėjęs su vienu berneliu Juzė sužinojo, kad šeimininko namai kaip vienuolynas, nes čia jaunuomenė niekuomet neateina, nesikulia, nnesilinksmina.

Ryte Juzė pašoko iš lovos ir ėmė rašyti giesmę. Po pietų jam davė audeklo ir tas ėmė siūti mergelėms striupkes. Trečią vakarą Juzė ėmė ir pagiedojo savo giesmę, visai šeimynai labai patiko ir šie nusirašė tos giesmės žodžius.

Pabaigęs darbą išėjo į Plungę. Į tą miestelį atėjo sekmadienį ryte. Taigi Juzė užėjo į bažnyčią, o ten pilna žmonių. “Bažnyčia didžiai išpuošta, altoriai paauksuoti, tuo tik negerai, kad iš medžio padirbta.”

Taigi pabuvojęs Plungėj pasuko Žarėnų pusėn. Atėjęs į KKapsūdžius užėjo pas gerą ūkininką Kazlauskį. Padoriai priimtas jis siuvo ko tik jiems reikėjo. Šeštadienį leidus namiškiams, mergelės pasikvietė kitų kiemų jaunuomenę. Šie dainavo, žaidė. Juzė išsitraukė griežtuvą ir kai užgriežė visi sukluso ir ėmė šokti. Visi šoko iki išnaktų.

Pabaigęs darbą, jis leidosi Žarėnų link. Priėjęs Minijos upę, įlipo į aukštą kalną. Užlipęs pamatė kalnų kalnus.

Keliaudamas per pušyną įlipo į Žąsino kalną. Buvo pašalę tai Juzė pesižvalgydamas paslydo. Vargšas riedėjo nuo viso kalno ir vos atsidūręs pakalnėj atsistojo, susirinko visus savo daiktus ir nuėjo toliau. Kiek paėjęs užėjo pas Karitoną ten gavo išgerti.

Užėjęs pas Jeką pavalgė, pernakvojo, o iš ryto nuėjo į Žigaičių sodą pas gerą ūkininką Joną Motuzą prieš pat Kalėdas. Gavo darbo ir siuvo.

Per Kūčias, nuo ryto pasninkavo, o vakare visi susėdo valgyti vakarienę. Pavalgę visi sugulė.

Vidurnaktį ėjo su visa šeimyna į Bernelių mišias. Nuėję susėdo ir Juzė pajuto, kad kažkas jam už kišenės graibo. Tad pačiupęs už rankos pamtė, kad ten vagis. Visi berneliai puolė jį mušti, bet tas pabėgo. Grįžę susėdo už stalo, skaniai pavalgė, išgėrė alaus ir sugulė.

PENKTAS VAKARAS

Antrą Kalėdų dieną vėl Juzė ėjo į Varputėnų bažnyčią, išklausė mišių, sugrįžę pavalgė, pagiedojo bernelius, ėjo ritinio mušti, o temstant suėjo įį trobą. Vėliau atėjo kaimynai, tai dar su tais pagiedojo. Pagiedojus, jaunimas ėmė kultis. Taip jiems besikuliant atėjo vėlyvas vakaras, tai šie pavalgę nuėjo gulti.

Ryte Juzė sužinojo, kad Motuzas su šeimyna Kalėdų ir Velykų trečią dieną taip pat švenčia, tad dar nesiėmė darbo. Tą dieną į bažnyčią jie nėjo, tai Juzė išsitraukė savo griežtuvą ir ėmė griežti. Visa Motuzo šeimyna ėmė šokti. Visi šoko, linksminosi iki pat vakaro.

Praėjus šventėms Juzė kibo į darbą. Pabaigęs darbą jis jau norėjo eiti be atlyginimo, bet Motuzas jam įdavė rublį. Taigi Juzė nuėjo pas Antaną Povilaitį.

Ten gavo darbo ir siuvo. Atėjus Trijų Karalių šventei sugrįžę iš bažnyčios jie ėmė kultis. Ir vėl visi linksminosi iki vakaro.

Atėjus sekmadieniui, Juzė su dviem vaikinais nuėjo į Kurtuvėnų miestelį. Miestelis mažas, bet bažnyčia labai graži.” Paveikslai verti bažnyčios, užvis šv. Jokūbo, didžiajam altoriuj įstatytas, man patiko”.

Sugrįžęs pas Povilaitį, pabaigė darbą ir ėjo toliau.

ŠEŠTAS VAKARAS

Pakviestas Mikalojaus Butkaus, Juzė nuėjo pas jį ir ten gavo darbo. Bedirbdamas pas Butkų jis linksmai atšventė ūkininko vaiko krikštynas ir pabaigęs darbą išėjo į Kuršėnus. Nuėjęs į Lygumų parapiją užėjo pas Antaną Zajenčkauskį. Čia gavęs darbo, siuvo net keletą savaičių.

Besidarbuojant pas tą ūkininką, sunkiai susirgo jjo kaimynas ir palikdamas savo žmoną su vaikais mirė. Juzė vėl išlydint gerą ūkininką pasakė gražią kalbą ir toliau kibo į darbą. Pabaigęs, gavo šiek tiek pinigų ir kėblino toliau.

Atėjęs į Pasvalio miestelį užėjo pas padorų ūkininką Šenterį, kuris ieškojo gero siuvėjo. Po poros dienų šeimininkas ėjo į bažnyčią, nes tuo metu jo motina buvo mirusi, tai ir Juzė keliavo su jais. Pasimeldę sugrįžo namo ir Šenteris davė gerus pietus.

“Tuojau, kame nebuvę, pradėjo eiti pas Šenterį miestelio ubagai. Vieną spitrį kits vienakis vedė; antras klišis kluklupt – kluklupt raišdamas vilkosi; trečias neregys, virvės turėdamasis, keliavo; ketvirtam, kaltūnais aptekusiam, greitai einant, kaltūnai ant galvos it virvagaliai vadalojosi.” Pradėjo visi ubagai visokiais balsais bliauti. Tai Juzė supykęs,kad šie drumsčia namų ramybę ėmė ir užtraukė savo ubagų dainą. Ubagams daina nepatiko, o gal jie jos nesuprato. Šenterienė juos šiaip ne taip išprašė išeiti.

SEKMAS VAKARAS

Dar negana buvo visų tų Juzės kelionių, tad Juzė pabaigęs darbą Pasvaly, nuėjo į Daujėnus, ten įlindo į koplyčią ir karštai pasimeldė prieš stebuklingą Jėzų Kristų, kuris stovėjo prie altoriaus. Išėjęs iš koplyčios susitiko gerą ūkininką Pyragį. Šis pasikvietė Juzę užeiti, nes turįs jam darbo.

Juzė turėjo išmatuoti jo vyriausiąją dukterį, kuriai turėjo pasiūti jupelę.

Čia jam besiuvant,

atvedė katalikai meškininkai dvi meškas. “ Meškininkai pūtė trimitą, šokino meškas, o paskiau įdavė savo kepurę meškai, kuri su dviem kojom atėjusi meldė Pyragio grūdų, duonos ir pinigų.” Visko po truputį gavę jie išėjo toliau.

Vieną šeštadienio vakarą Pyragio duktė sukvietė kaimo jaunuomenę ir Juzė ėmė griežti savo griežtuvu. Visi sustojo porom ir pradėjo šokti. Šoko, trypė visi iki išnaktų. Juzė labai patiko Daujėnų jaunuomenei, šie jo net nenorėjo išleisti. Tačiau jis pabaigęs darbą kiūtino toliau.

Keliavo jis dabar įį Skapiškio parapiją ten gavo darbo pas Svilą, Kreipšių kaimo ūkininką.

Juzė atvyko čia pačiame užgavėnių įkarštyje, pirmadienį. Tą dieną Juzė dirbo įsijuosęs, bet kitą dieną siautė kartu su jaunimu. Svilienė iškepė sklindžių, pridarė daug maisto. Visi pavalgę puolė šokti, nes Juzė išsitraukė savo griežtuvą.

Vakarop, šunims sulojus, Sviliai pamatė didelį būrį jaunikaičių su vaikais vežančius Morę. “ Kurs tiktai vaikas prie Morės prisiartino, tas gavo benc per šoną su spragilu “. Tiems išvažiavus, atvyko ožys su dideliais ragais. Kartu ssu juo buvo giltinė, apsivilkusi su išverstais kailiniais; jos plaukai buvo iš linų, burna uždengta su kūtkailiu, skylės akims paliktos, barzda iš arklio uodegos, ūsai iš paršo šerių ir ilga uodega iš virvės. “ Tiems troboj besisukant, kyšt įkišo ilgą ssnapą gervė ir kivykšt cypti pradėjo”. Pamatęs Juzė, kad čia didelė minia susirinko išsitraukė griežtuvą ir ėmė groti, o visi suklusę pradėjo trypti. Taip iki vidurnakčio siautė,paskui tie padarai išėjo į pamiškę, nusimetė apdarus ir pavirtę žmonėmis išsivaikščiojo.

Ryte Svilo šeimyna kėlėsi neišsimiegojusi. Viena mergelė iš bažnyčios parnešė švęstų pelenų ir šeimininkas jais pabarstė visų galvas. Nuo to karto iki Velykų ir Juzės griežtuvas tylėjo.

AŠMAS VAKARAS

Pas gerą Svilą besidarbuojant, pakvietė Juzę į Skapiškio miestelį drūtas ūkininkas Venclovas, pas kurį jis gana ilgai siuvo.

Čia jam bebūnant, meškininkai katalikai atvedė vieną didelią ir kitą mažą meškas, bet per Gavėnią meškų nejudino.

Išėjęs iš Vaclovo, patraukė link Rokiškio ir gavo darbo pas ūkininką Mickų. Viskas klojosi gerai tik Juzei atsibodo, kad RRokiškio žmonės per Gavėnią negauna žuvies tai valgo pupienę, bulvienę ar žirnienę ir visas tas košes užbaltina kanapių pienu.

Būdamas Rokiškyje vaikščiodavo į bažnyčią, šventą dieną net išpažinties priėjo, bet klebonas baisiai jam galvą ištrinko. “Kad jam šalta būtų !”

Atėjus Verbų sekmadieniui eidami į bažnyčią visi prisirinko kadagio šakelių ir mušdami kitam per šonus šaukė: “Ne aš mušu, rykštė muša; patol muš, kol suluš; už savaitės didi diena – palinksmins kiekvieną! Būk toks pat kaip buvęs, būk sveikas kaip žžuvis!”

Velykų vakarą visi išėjo į bažnyčią ir ten giedojo visą naktį. Ilgą pamokslą apie Viešpaties kančią sakė klebonas Rūsteika.

Pabaigęs darbą išėjo iš Rokiškio ir per šventes atėjo į Pandėlio parapiją pas ūkininką Rimkūną.

Rimkūną aplankė Krasauskiai ir kiti kaimynai. Jaunuomenė pasidarė supynes ir suposi. Trečią dieną švęsdami linksminosi. Šeimyna su vaikais ritino kiaušinius. Ketvirtą dieną visi linksminosi, dainavo, šoko ir Juzė griežtuvu užgriežė. Atėjus vėlyvam vakarui visi pavalgė ir sugulė.

Šventėm praėjus Juzė dar ilgai siuvo. Tuo tarpu išgirdo jis kelis įdomius dalykus apie Biržus ir užsimanė ten eiti, todėl pabaigęs darbą išėjo.

Nuvykęs į Biržų parapiją, į Kutelių kaimą, pas Justiną Valiulį, gavo darbo ir vėl siuvo. Vieną šeštadienį jis išsitraukė griežtuvą ir užgriežė. Visi linksminosi, dainavo ir šoko.

Jam bedirbant pas Valiulį atėjo Sekminės.Vieni ėjo į bažnyčią, kiti į smukles. Juzei tai labai nepatiko, bet ten buvo toks paprotys.

Padirbėjęs pas Valiulį, užėjo į Liesiškių kaimą pas ūkininką Gasčiūną ir ten praleido Dievo Kūno, arba Vainikų šventę. Ėjo į bažnyčią ir net neliko laiko darbui.

Po šventės Gasčiūnui gimė sūnus. Tai buvo krikštynos. Suėjo kone visas kaimas ir linksminosi tris dienas.

Taigi baigęs darbą pas Gasčiūną išėjo į Rastausko arba Pabiržės parapiją, ten gavo darbo pas SSlavinską, Bajoriškių kaime.

Ten jam bedirbant atėjo Joninės. Žmonės subruzdo. Vakare susirinko jaunuomenė, užkūrė didžiulį laužą ir pasikvietė griežiką. “ Tam griežiant, šoko susikibę dainuodami dainas, kurių negalėjau gauti. Kitos mergelės rovė žoles ir degino, idant nebūtų žolėti rugiai ir javai. Vaikinai sėmė su rankomis žemę iš kelio ir barstė pievas, idant jų kurmiai rausdami negadintų.” Taigi visi linksminosi iki ryto.

Čia žmonės tebetikėjo burtais ir raganomis. Prie Biržų dar buvo bobelių, kurios mokėjo užburti vandenį, kad sergantis atsigėręs jo, pasveiktų ir t.t.

Juzė susidomėjęs paklausė Slavinsko, kodėl Biržiečiai vis dar tiki burtais, o šis atsakė jog yra trys priežastys: pirma – “arti yra Kuršas, visokių niektikėjimų buveinė – juk ir mūsų bobelės ten mokosi varduoti”; antra – “ čia yra daug kalvinų, kurių kunigai nepeikia tų papročių”; trečia – “mūsų katalikų kunigai irgi nieko tame dalyke ligšiolei nesakė”.

DEVINTAS VAKARAS

Išėjęs iš Slavinsko nuvyko į Šnikščių kaimą, pas ūkininką Drulį, gavo ten darbo ir siuvo. Ten jam bedirbant atėjo šv. Petras; žmonės pirmą naktį linksminosi taip kaip per Jonines ir sakė, kad toks paprotys pas juos jau senai yra. Nors mergelės ir kvietė Juzę prie jų prisisdėti, bet šis nesutiko, nes manė, kad šis paprotys negeras.

DEŠIMTAS VAKARAS

Po Domicelės vvestuvių išėjo Juzė į Raguvos parapiją. Ten siuvo Užuprūdžių, Rukiškio, Žiliškių ir Bajoriškių kaimuose. Tuo metu bažnyčiose ėmė giedoti bajorai. Ponios apsirengė juodai. Ir visa tai, kaip Juzė manė, pranašavo nelaimes. Tai supratęs Juzė ėjo kuo tolyn nuo tų bajorų ir dirbo pas paprastus žmones.

Pasibaigus 1862 metams Juzė nuėjo į Karalių kaimą pas Joną Karalių ir tylomis ten siuvo, nes aplink siautėjo maskoliai su lenkais.

Pradėjus maištautojams Karalių kaime siausti, Juzė patraukė į Šeduvos parapiją, į Gimbogalos sodžių ir ten gavo darbo pas gerą žmogų Liudviką Malinauskį.

Pajutęs čia pavojų Juzė kiūtino toliau. Išspruko į Šiluvos parapiją, pabuvojo daugiau nei mėnesį Aukštiškių sodžiuj pas ūkininką Joną Laurinaitį. Paskui nuėjo į Bogušaičių sodžių pas ūkininką Liaugaudą. Tytuvėnų miškuose lietuviams su maskoliais kariaujant ir audrą keliant, Juzė pasuko Betygalos parapijos link. Ten nuėjo į Bernotų sodžių, kur pas Aleksių Mačiulį gavo darbo. Tas išmintingas žmogus paslėpė ten Juzę. Ten pasiuvęs ką reikia Juzė kūmbrino toliau. Dabar jis pasuko į Raseinių parapiją, į Giedraičių sodžių, pas Petrą Klikną. Jo pati Ona, dievobaiminga moteriškė, apgynė Juzę nuo žmonių, kurie norėjo, kad jis eitų drauge su Vaitkum mušti lenkų.

Vieną šventą vakarą, Juzė ėmė ir užtraukė savo dainą mergelėms, bet šioms daina nepatiko,

tai jis išsitraukęs griežtuvą ėmė juo džiržginti. Visi, netgi tėvas su motina, pradėjo šokti. Pabaigęs darbą pas Klinką išėjo toliau.

Iš ten jis pasuko į Nurkiškius, pas Stanislovą Semašką, kuris buvo viengungis. Kažkurį vakarą, bendraudamas su juo pasisakė Juzė, kad moka giesmes rašyti. Tai labai patiko Stanislovo broliui Motiejui.

Pabaigęs darbą, leidosi jis link Viduklės parapijos, link Ardiškių sodžiaus. Atėjęs, užėjo pas Julijoną Stasiulį ir jo moterį Katriną, ten gavo darbo.

Jam ,kaip jaunam, gerai ten buvo paviešėti, nes didelėj ššeimynoj galėjo ne vien tik dirbti, bet ir pasilinksminti. Buvo vasara, graži, šilta diena, sekmadienio pavakarėj iš bažnyčios sugrįžę susėdo visi ant vejos po klevu ir ėmė juokauti. Visi susėdę gražiai padainavo. Bet ilgai toms dainoms užsitęsus, visi sukilo ir nuėjo atsipūsti.

TRYLIKTAS VAKARAS

Po ilgų kelionių Juzė pasiilgo savo šeimos, tad ėmė ir pasuko Palangos link. Bevažiuodamas namo pakliuvo ji pas Kvėdarnos parapijos turtingą žmogų Joną Kiūdį, nes tas turėjo daug dukterų. Čia gavęs darbo siuvo, šeštadienio vakarais čirškino su ggriežtuvu, todėl labai patiko mergelėms.

Kiūdžio dukterys Uršulė, Petronėlė, Teklė ir Marcelė buvo gražios, ir jam patiko, bet netikėtai sugrįžo Domicelė iš vienuolyno. Ji buvo ten nusiųsta, kad truputį pramoktų ko reikia. Juzė ją pamilo ir užsimanė vesti. Tėvas nenorėjo aatiduoti dukters siuvėjui, bet Juzė nenusileido. Parodė pinigus, kuriuos buvo užsidirbęs ir tėvas pasiūlė nusipirkti būstą. Juzė taip ir padarė. Tuomet tėvas ir atidavė dukterį Juzei. Vestuvės buvo labai linksmos.

“ Pasibaigus vestuvėms, mes su Domicėle pradėjom šeiminikauti kai raikiant. Javai mums derėjo, sulaukėm sūnaus, apkrikštijus pakėlėm krikštynas, prakutus vaikui užsigeidžiau prie jūsų važiuoti ir atvažiavau. Turiu viltį, kad ir tėvai kuomet – nor mus aplankys.

Žaidimai

RIDIKAS:

Susėda keletas vaikinų ant žemės kojas ištiesę, vienas kitą su kojomis apkabindami. Vienas iš didžiųjų piemenų priešais stojęs sako: “ Boba, boba, kiaulės darže!” Užpakaly sėdįs didis piemuo atsako: “Išvaryk.” – “Ar duosi ridikėlį parauti?” – “ O kur dėjai, kurį vakar rovei?” – “ Padėjau ant lentynos, marga višta numetė, degla kiaulė suėdė.” – ““ Okur tu buvai?” – “ Svečius lydėjau.” – “ O kur tavo vaikai buvo?” – “ Paskui mane sekė.” – “ o ko tu jų nelupei?” – “ Lupiau, lupiau, po akmeniu palindo.” – “ O ko tu jų nekasei?” – “ Kasiau, kasiau, kastuvas nulūžo.” – “O ko tu nėjai pas kalvį?” – “Nuėjau pas kalvį, kalvis pupų priėdęs, giros atsigėręs, drypso pasuolėj.” – “ Rauk, rauk, lapų nenutrauk.” Tuokart berniukas ima už rankos pryšaky sėdintį ir kelia. KKiti sėdintys neleidžia, vienok pakelia, ir skaitos išrautas. Paskiau kitus taip pat kelia, pakol visus pakelia.

ŽĄSIS GAUDO TAIP:

Susitaria piemenys – būkim žąsys. Paskiria žąsiną ir vilką. Visi vaikai turisis žąsino laikydamiesi už juostos. Žąsinas atsisukęs į vilką sako: “ Padėk Dievas.” Vilkas: “ Gera Diev.” – “ Ką čia dirbi?” – “ Malkeles kapoju.” – “ O kam tau tos malkelės?” – “ Ugnelei kurti.” – “ O kam tau ta ugnelė?” – “ Vandenėliui kaisti.”- “ O kam tau tas vandenėlis?” – “ Šaukšteliams mazgoti.” – “ O kam tau tie šaukšteliai?” – “ Jukelei srėbti.” – “ O kur tu gausi?” Vilkas pažiūrėjęs atsako

: “ Ogi anoj pusėj marelių skraido pulkas žąselių.” Žąsinas sako: “ Tai ne tau.” Vilkas atkerta: “ Man, man.” Pradeda gaudyti žąsis ir sugauna pastarąją. Žąsinas negali mušti vilko, tik šalin stumti ir ginti savąsias.

BLUSĄ ŠITAIP GAUDO:

Sėda ant žemės du ir suduria kojas; kiti šokinėja per tas, o sėdintys gaudo. Sugautąją sodina į savo vietą ir patys šokinėja per sėdinčiųjų kojas.

BRUSĄ ŠITAIP DARO:

Berniukai sugula ant žemės ir apsigobia. Vienas, bestovįs palikęs, meta į šalį pagalį ir sako: “bruso.” Gulintys sukilę ieško pagalio. Atradęs kad atneša, metusysis klausia: ” kame radai tą arklį?” Atsako:” pievoj.”, ““javuose”, “kviečiuose”. – “ kiek jeibių padarė?” Kiek kiti nusprendžia, tiek nerdusieji gauna kirčių už tai, jog neveizėjo savo arklio.

KARALIŲ GARBINA ŠITAIP:

Jaunuomenė pastato trobos viduj kėdelę ir pasosinę vieną berniuką sako:” garbinkim karali7.” Tuo tarpu vienas vaikinas, ėmęs dubenėlį prisemia vandens ir įmerkia į tą lakatąPaskiau eidamas apsukui karaliaus lašina ant galvos vandenį (tarytum aliejum patepąs). Tas sako:”Garbinkim karalių.” Dar pirmas:”Kad mylėtų savo žmones, kad teisybę darytų.”, ir teip toliau. O visi šaukia: “ Garbinkim karalių.” Jei lašinant vandenį kurs prasijuoks, tas turi sėsti ant kėdelės ir būti karalium.

VIRASAS:

Vyresnysis ima žiužį ir stovi pryšaky. Kitas, užpakaly stovįs, imasi jo žambo ir turi rankoj baslį, arba mietą, it šautuvą. Už jo žambo turėdamasis dar kitas laiko teip-pat pagalį. Sustoja jų ilga eilė, kiekvienas turisi žambo ir laiko pagalius. Ką pirmasis daro, turi visi tai daryti. Kitaip gaus su žiužiu. Kad pirmasis pritūpia, šokinėja, raitosi, rankas iškelia, dainoja – visi tai darydami raitosi tarsi didelis koks žaltys. Įpuola kartais į namus, į daržines, apsisuka it viesulas, skrajoja. Apsistoja nuvargę. Toks tai žaidimas vadinasi virasas.

KOPŪSTĄ ŠITAIP KERTA:

Du vyrai, ant vieno suolo susėdę, suduria ir suneria kojas, kad arti būtų vienas nuo kito. Tuokart vienas, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, uždengia savo ausis. Antras klausia: ““Kas čia sėdi?” Atsako: “ Kopūstas” – “ Aštave kirsiu” – “Aš nevirsiu” – “kirsiu” – “Nevirsiu”. Pagaliau griebia per ausį. Jei muštas nuvirsat nuo suolo, klausia antrojo, kas čia sėdi, ir teip toliau. Paskiau daužia per ausį.

TETERVINĄ MUŠA TAIP:

Du berniukai kojas suduria ir užsideda kepures. Vienas iš jų ulba kaip tetervinas, antras graibo apie pečius ir nori numesti jam kepurę. Nenumetęs pats turi ulbėti, o antras stengiasi jo kepurę nudaužti. Neretai užgauna ne vien per kepurę, bet ir per tetervino ausį.

ŠARKA ŠOKA TAIP:

Maži vaikiukai sutūpę muša delnus kaip paukščiai sparnus ir gieda:

Šarkelė šoka,

Tilvikas nemoka;

Aš tilvikui

Per pilviką,

Tilvikas išmoko.

Apie pagrindinį veikėją

Juozapas buvo pasiturinčio Palangos ūkininko sūnus. Vaikinas buvo gana gražus :“Jo akys rudos, plaukai garbanoti, veidas baltas, augumas vidutinis, pats tiesus ir liemeningas it nendrė. Žodžiu sakant, gražus buvo jaunikaitis.”

Vaikas buvo geros širdies, nes suprato sunkią tėvų dalią ir stengėsi jiems padėti: “Jau paūgterėjusį sūnų tėvas vedė su savim silkelių žvejoti, plekšnių gaudyti, menkių meškerioti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais.”

Manau, kad Juzė buvo gana raštingas nors ir vaiką “pramokė truputį rašto Palangos altaristas kunigas Jonas Blaužinskis.”, nes jis mėgo rašyti giesmes ir dainas, kurias kurdavo ir dainuodavo savo kelionėse.

Juzė buvo darbštus ir geras

siuvėjas. Jis pasiūdavo labai gerus kailinius: “Pasiuvau teip prie kūno pritinkančius, teip gražius, jog visis stebėjosi.” Tačiau jis turėjo ir blogų bruožų. Manau, kad Juzė buvo gana įkirus, nes netgi per laidotuves įšokes į ratus ima dėstyti savo pamokslus ir kalbėti poterius: “Vežikui jau užvažiavus ir žmonėms į ratus įdėjus, aš pakeperst į tuos įšokęs .” Tačiau visos šios jo kalbos labai patikdavo žmonėms. Tačiau tai galima laikyti ir drąsa. Juk ne kiekvienas išdrįstų per laidotuves taip įžūliai įšokti į rratus ir išrėžti tokius pamokslus.

Taigi manau, kad Juzė buvo ne tik teigiamas, bet ir neigiamas savybes.

Gražios mintys

“ Išeidamas Juozukas turėjo vos aštuonioliką metų savo amžiaus. Jo akys buvo rudos, plaukai garbanoti, veidas baltas, augumas vidutinis, pats tiesus ir liemeningas it nendrė.” (psl. 252)

“ Tuojau apšoko mane keturi šunys: vienas vapt – vampt lojo, kitas cyp – cyp cypė, trečias vau – vau kaukė, ketvirtas juokėsi ir dantis rodė, o visi norėjo paragauti, ar skanios mano kenklės. “ (psl. 261)

“ JJuk tai neveltui tie akmenys guli patvoriais: įlįs visi į naujos bažnyčios sienas !” (psl. 270)

“ Juk dabar turi it karvę, kuri pati yra iš mėsos, o ragai iš kaulo: bažnyčia medžio, o varpinė mūro.” (psl. 273)

“ Nieko nelaukdamas pliaukšt jjam per ausį, takšt per antrą, tvinkt trečią kartą, vagis – benc pavirto.” (psl. 279)

“ Pagaliau visi sušoko ant vilko, čiupt gerai nutvėrė, brūkšt patraukė, benc išvertė ir takšt – takšt mušti pradėjo. Vilkas, girdi, pirma cypt – cypt cypė, paskiau vau – vau kaukė, galop strapt stojosi ir tabalai – tabalai pabėgo, nė uodegos nepalikęs.” (psl. 282-283)

“Apnikta purst braižė it katė, sugauta klepst – klepst su dantimis brazdino, smeigėsi kąsti ir tarsi apmirė. Visi ki – ki – ki juokėsi. Bet lapė staiga atgijusi strupt stojosi ir pataukšt pro duris išspruko.” (psl. 284)

“ Du gražūs arkliai pakinkyti žvilgt – žvilgt apsižvalgė, knarkt – knarkt knarkčiojo, ausis šast – šast skliautė ir neėjo nė iš vietos.” (psl. 292)

“ . penktas vvienkojis su dviem ramentais beeidamas šliūkšt paslydo, kabakšt išvirto ir takšt į kalną įkrito; sveikesni vienok ubagai up – up sakydami pakėlė ir pastatė ant vienos kojos it žąsiną žiemos laiku; kita boba trimis vaikai vedina plušėjo. Visi plekšt – plekšt susėdo ant pamato ir pradėjo giedoti be kokio sutikimo.” (psl. 294)

“ Tatai nušilot kaip žaizdą piovę, o trobą pridulkinot kaip jaują linus minant.” (psl. 305)

“ Jurė dar kaukšt įsidaužė galvą taip, jog švyst jam žižilpos iš akių iššoko, pagaliau kkartelė trakšt sulūžo.” (psl. 306)

“ Štai tau penkios ! Kad tu prapultumei ir vilku nebuvęs: nutrūko uodega ir galvą man sumušė !” (psl.306)

Man labiausiai patikusios mintys

“ Tankiai su rudine apsivikusi vaikščioja tikra išmintis.” (psl. 251)

“ Tu, leiši, rakali, valgysi mano duoną, o nieko nedirbsi, aš tau parodysiu, kame blezdingos žiemoja.” (psl. 252)

“ Studentus žėkelius,

Mažus kūdikėlius,

Nors verkia ir bliauna,

Mirtis nepaliauna

Jų piauti.” (psl. 264)

“ Buvo pašalę, aš bežiopsodamas su savo klumpėmis bšliūkšt paslydau, žlakt išvirtau, tabalai – tabalai, bir – bir nuo skardžio rietėjau, medeliai rietant trakšt – trakšt lūžo. Mano klumpės, nusmukusios nuo kojų, brabrakšt – brabrakšt kažikur rietėjo, brylius skliust nulėkė į daubos gilumą. Kromelis sulūžo ir sugniužo, žirklės kiaurai išlindo, laimė, kad paties nepervėrė. Rasi būčiau ir mirtinai užsimušęs, nes ir šonai traškėjo, kad rietėdamas būčiau capt nenusitvėręs augančio alksnio.” (psl. 277)

“ Kad tu prapultumei ir kalnu nebuvęs ! Kad tu nugriūtumei seniai sugriuvęs !” (psl. 277)

“ Sumą laikė klebonas Juozapas Vaitkevičius – mažas kaip bitelė, sudžiūvęs kaip svirplys.” (psl. 287)

“ Geram žmogui mirtis daiktas geras:

Ji vargų ir ašarų jo galas,

Dievo akyse pastatys,

Kur Dievą garbins ir matys.” (psl. 290)

Tarptautiniai ir nežinomi žodžiai

Abrakas – abyšalė

Apluokas – aptvaras veršiams laikyti

Asesorius – anstolis

Atgaliai – lliekanos

Atuodogiai – vasariniai rugiai

Blezdinga – kregždė

Blukvilkis – bičiulis; Seniau buvo žemaičių paprotys, kad nuo Kalėdų iki Trijų Karalių jauni vyrai eidavo per sodžių iš namų į namus giedodami šventas giesmes, už tai namų šeimininkas juos vaišindavo

Brylius

Budynė – budėjimas prie numirėlio, numirėlio saugojimas

Bukliorius – sukčius, apgavikas

Čėdyti – mėgti

Čiuika – ilgas drabužis be rankovių

Deigina – durtuvas; kalavijas

Dūrinis – šokis, kurį šoka keturiese sustoję priešpriešais

Gačnyti – puošti

Gobinti – vežti

I,Į

Išmonis – prasimanymas

Įtiestuvė – margo drobinio audeklo lovos krašto uždangalas, prisegtas pynelėmis prie lazdos, pakišamos po čiužiniu; įtiestuvės tikslas – uždengti palovį

Jauja – klojimas, kluonas

Jupa – ilgas drabužis ; abitas, sutana; suknelė

Kalencka – plonas, permatomas audeklas

Kastinis – tam tikra svieso rūšis

Kepaišis – neraugintas ragaišis

Kreikia

Kukštera – nugara, kupra

Lakatas – skarmalas, skuduras

Liečyna – baidyklė, kaukė

Neguvu – neparanku, nepatogu

Nekados – kadaise, kitados

Nušlopti – numirti

Pasamonai – krepšio diržas, kuris eina per petį

Patrūbočius – dūda, trimitas

Priekaktis – kepurės priešakis

Ragotinės – iešmas, pika

Ritmuška – geinis, muštukas, pagalys ripkai mušti

Ruoplis – beržas

Saidokas – šaunamas lankas, prietaisas su lanku akmenėliams svaidyti; prietaisas strėlėms laikyti

Spitras – kas neprimato, trumparegis

Srija – sritis, ruožas, apylinkė, šalis

Striupkė – trumpas drabužis

Šarpiai – smarkiai, greitai

Šiupinys – tiršta košė, verdam iš žirnių ir rugienių miltų, košė iš bulvių miltų. Šiupinį valgo su spirgais ir taukais.

Šlėdės – didelės rogės, šlajos

Tęvas – llaibas

Varduoti – užkalbėti, gydyti užkalbėjimais, ligą varyti tam tikra maldele.

Žambas – skvernas

Žardiena – vieta aplink klojimą

Žižilpa – kibirkštis