Mūsų kalba

RAŠINYS

ŠIAPUS IR ANAPUS MIRTIES RIBOS

(PRASMIŲ ŽENKLAI JAUNŲ MIRUSIŲ POETŲ – VYTAUTO MAČERNIO, ARVYDO AMBRASO IR ROLANDO MOSĖNO – KŪRYBOJE)

I. MIRTIES PRASMĖS SUPRATIMO TRAUKA

Mus, gyvuosius, nuo jų, buvusių čia, kolei kas skiria riba – mirtis. Tačiau ji ir jungia, traukia link savęs. Sunku susitaikyti su ta mintimi, suvokti tai, kad viskas kinta ir vienąsyk baigiasi. Amžino pastovumo nėra. Na, nebent mirtis, bet nežinau apie ją iš tikrųjų nieko. Galiu šnekėti tik apie gyvenimą ir apie gyvuosius. Atrodytų, jog šiuolaikinis žmogus savo šširdyje nejaučia, nesuvokia mirties. „Techniškai mes suvokiame, jog galime mirti, ir apdraudžiame gyvybę, kad apsaugotume saviškius nuo vargo. Tačiau iš tikrųjų širdies gelmėse jaučiamės esą nemirtingi“ (Ph. Aries „Mirties supratimas vakarų kultūros istorijoje“). Tik kartais, kai radikaliai pasikeičia gyvenimas, pajunti jo LAIKINUMĄ. Tą tikrąjį. Supranti, jog laukia dar vienas slenkstis – „mano“ mirtis. Tokia reali. Tačiau kodėl taip sunku ją suvokti? Kodėl nejunti savo mirtingumo, kodėl kiti artimieji neatrodo mirtingi, o mintis apie jų galimą ir tikrą laikinumą atrodo gąsdinanti, ttodėl varoma šalin? Netgi kai tikima pomirtiniu gyvenimu. Mirtis įgavo dramatišką ir labiau įtemptą pavidalą. „.asmeniškesnis ir intymesnis mirties jausmas, „mano“ mirties jausmas pasireiškė nepaprastu prisirišimu prie gyvenimo, be to – kančių pralaimėjimo ir drauge mirtingumo suvokimu: aistra būti, nerimu, kkad nepakankamai būsi“ (ten pat). Šiuolaikinės civilizacijos žmogus lengvai sutinka melo pasaulį, teatrą, kūrybą ir lengvai patiki jais, bet tikėti mirtimi, natūraliausiu ir tikriausiu dalyku, yra baugu ir sunku. Mirties instinkto mums gamta nedavė? Tik instinktą gyventi? O juk iš pradžių mirtis buvo sutinkama lyg su pasyviu nuolankumu, tikint Lemtimi, kuriai nebuvo įprasta priešintis: „Mirtis – tai savo Lemties atpažinimas, kai kiekvienas suvokia, kad jo asmenybė, aišku, nėra sunaikinta, bet užmigusi – requies. (.) Toks požiūris į mirtį išreiškia susitaikymą su Lemtimi ir abejingumą pernelyg įvairioms ir savitoms asmenybės formoms“ (ten pat). Sugebėjimas ramiai numirti ir sutikti artimųjų mirtį – toks buvo mirties instinktas. Mūsų laikų racionalusis žmogus jį praranda, bet gyvenimas dėl to netampa begalinis, todėl susidūrimas su mirtimi aatrodo vis tragiškesnis.

Toks mirties suvokimas dominuoja visame XXa. pabaigos šiuolaikinės civilizacijos pasaulyje. Tačiau kokie stereotipai gali glūdėti lietuvių pasąmonėje? Remiantis archeologija ir mitologija, galima teigti, jog pirmiausia mirusiųjų bijota: jie laidoti suriesti, apmėtomi akmenimis, matyt, baimintasi jų sugrižimo. Tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, tuo metu vyravęs matriarchatas, todėl tokį laidojimą galėjo laikyti žmogaus grąžinimu į Didžiosios Deivės įsčias, kuriose viskas yra nebūtybiška.

Vėliau mirusieji gerbti ir deginti. Stipriai tikėta pomirtiniu gyvenimu, našlės neverčiamos žudydavosi po vyrų mirties, vildamosis aname pasaulyje su jjais susitikti. Tarnų pasiaukojimas po šeimininkų mirties ir drabužių, asmeninių daiktų bei gyvūnų laidojimas kartu su mirusiuoju taip pat rodo stiprų, neabejotiną tikėjimą gyvenimu po mirties.

Ko gero, iki XXa. buvo išlikęs namų kultas – mirusieji šalia mūsų. Vėlės vaišinamos švenčių metu, jaučiamas jų buvimas. Pomirtinio gyvenimo vieta ne po žeme, o tam tikrose žemės vietose arba šiek tiek aukščiau žemės: kalneliuose, medžių viršūnėse, miškuose. Europos kultūra jaučiama dar ne visur, mirties dar ne visada bijoma, tačiau ilgainiui vakarietiška pasaulio samprata įtakoja lietuviškąją. Mirtis tampa nenusakoma nežinomybe, riba, skiriančia mus čia nuo jų, buvusių, ten.

II. MIRTIES ŽENKLAI VYTAUTO MAČERNIO POEZIJOJE

Jauni mirę poetai mums atrodytų tarsi arčiausiai mirties, arčiausiai jos suvokimo, nors nebūtinai mirtis – jų kūrybos dominantė. Ji – lyg šių poetų gyvemino kulminacija, todėl taip traukia suprasti, pažinti jų požiūrį, santykį su mirtimi. Norėčiau šiuo aspektu pažvelgti į anksti mirusio lietuvių poezijos klasiko Vytauto Mačernio kurybą, kurį galbūt lietuvių klasiku padarė pati mirtis. Jo poezijos pasaulyje gana daug archajiškų detalių, senosios baltų ir vėlesnės lietuvių kultūros ženklų. Tarsi matriarchato žymė – pagarbus santykis su žeme – Deive motina:

Aplink bekraštė tamsuma.

Taip gera vienišam nakty,-

Po kojų žemė mylima

Ir visa taip arti arti. („Einu, sustoju.“)

Eilėraščio lyrinis subjektas, jausdamas realios žemės artumą, šalia junta ttą visumą, esančią žemės įsčiose. Galbūt iš tos pačios kultūros erdvės atklysta ir nakties vaizdiniai – nakties kultas:

Vidunaktį dažnai

Aš pabundu,

Kada keistai

Visuos namuos tylu,

Ir aš nebežinau,

Kas daros su manim,

Bet man kaskart sunkiau

Tokiom naktim

Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų. („Vidunaktį dažnai.“)

Pirminėje mitinėje sampratoje Naktis buvo vertinama labiau negu Diena. Naktis duoda pradžią Dienai, lygiai taip pat, kaip ir Žemė – Dangui. Senosios visuomenės apeigos būdavo atliekamos naktimis, laikas irgi skaičiuojamas naktimis, o ne dienomis. V.Mačernio eilėraščių žmogaus vidiniai konfliktai kyla dažniausiai naktimis, prabudus, jaučiant situacijos šventumą ir netradiciškumą. Naktis įkvepia žmogų, pasaulis atrodo realesnis negu dieną:

Sėdžiu lange. Rugsėjo naktis. Pilnatis.

Ir švelnus kaip vestuvinis nuometas

Lengvas rūkas virš pievų. („Rugsėjo naktis“)

Be to, dar yra eilėraščių, kuriuose naktis atsiskleidžia tradicinėmis savo reikšmėmis – amžinybe, mirtimi:

Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,

Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,

Išeisiu vienišas į amžinąją naktį. („Praeinančiam pasauly.“)

Šiuo atveju naktis suprantama kaip tamsa – nežinomybė, tai, kas bus po mirties. Dar vienas V.Mačernio poezijoje archajiškas ženklas – mirusių grįžimas, buvimas šalia visiškai jų nesibaiminant, priimant ir bendraujant su jais:

Kiekvieną vakarą iš kapinyno seno

Senoliai grįžę mano kambary susėda

Aplink mane plačiu ir taisyklingu žiedu

Ir ima tarp savęs įvertint darbus mano:

Jeigu atranda kartais esantį vertu kurį,

Aš stoviu ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury. („Už lango.“)

Eilėraščio llyriniam subjektui yra svarbi praeities žmonių nuomonė, jo darbų įvertinimas. Greta „gyvena“ ir mirusioji mylima senolė, atklystanti retsykiais į sodą:

Ten sodo vidury, po didele purėta obelim, matau, senolė sėdi (.)

Aš prieinu arčiau. Jinai atsisuka ir pakelia akis:

„Tai tu, sūnel, grįžai namolei?!

Prieik arčiau ir sėsk šalia.

Kiek aš dienų pralaukiau čia, į kelią žvelgdama, tavęs!“ („Šeštoji vizija“)

Bendravimas su mirusiuoju žmogum neatrodo nepaprastas ar bauginantis – tai tik švelnus prisilietimas prie pasaulio, kuris egzistuoja tuo pačiu metu šalia realaus. Galbūt jis net tikresnis už realųjį („grįžai namolei“)? Galima netgi parašyti laišką mirusiam draugui (eil. „Laiškas mirusiam draugui“) arba pasiguosti senolei. Kaip šių minčių paaiškinimas – eilutės iš eilėraščių ciklo „Songs of Myself“:

Aš pasauly neturiu jau mylimų

Mirę jie yra, mane čia žemėje mylėję,

Tai kodėl nykiais ir neviltingais vakarais man

nesišaukt prisiminimuose į tuos, kurie kadais mane mylėjo?

Lyrinis subjektas jaučiasi apleistas, visi jo mylėti žmonės mirę, todėl jų buvimo šalia jutimas yra tarsi paguoda, nuraminimas.

Vis dėlto V.Mačernio eilėraščiuose greta archajiškų mirties ženklų randasi ir XXa. europietiškų, labiau pesimistiškų, kai atrodo, jog nėra pomirtinio gyvenimo: visa, ką mes turime, yra čia, žemėje, ir tik čia galime įamžinti save:

Raudokit, kapo akmenys, ir verkit, mirusieji,

Raudokit vidury nakties,

Pro jus vis eis visi kaip ėję

Ir jūsų verksmo negirdės.

Jei jūs

neturite darbų dalies šventos,

Prakeiktos jūsų dulkės žemės viduriuos. („Kapuose“)

Amžinybė suprantama kaip kitų gyvų žmonių prisiminimas, todėl reikia stengtis išlikti jų atmintyje. Kaip viena iš galimybių BŪTI yra KŪRYBA:

Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš

Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus,

Todėl ir skubinu, kad žody praeitis

Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus. („Man neramu.“)

Žmogus išlieka prisiminimo dėka, tačiau yra sunaikinamas kaip asmenybė:

Viskas pasauly vieną kartą baigias.

Kartu neamžinas ir tu – žmogus. („Rudens žodžiai“)

Visiškos nebūties baimė skatina prisirišimą prie realaus gyvenimo, atsiranda noras ištempti jį iki bbegalybės, kad būtent ši egzistencijos forma taptų amžinybe:

Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas!

O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį

Ir juo keliaut kaip amžinasis piligrimas,

Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti. („Gyvenimas.“)

Racionalusis šiuolaikinis žmogus pilnas nerimo ir nežinios. Nesant tvirto religinio pagrindo, iškyla daug abejonių ir klausimų, į kuriuos rasti atsakymų protu beveik neįmanoma:

Išgyvenimai lašas po lašo

Ardo sielos trapiąsias lytis

Ir vėl kuria naujas, bet, sakyk, prie kurios

Tavo aš amžinai apsistos? (,,Visa tai.“)

Galima sąlygiškai teigti, kad Vytauto Mačernio kūryboje susitinka du pasauliai: senasis, archajinis, ir nnaujasis, europietiškas, lyrinis subjektas blaškosi tarp jų: viename eilėraštyje dominuoja vienas, kitame- kitas. Galima tik spėti, kad senieji vaizdiniai atklysta iš pasąmonės klodų, o naujoji europietiškoji samprata formavosi vakarų kultūros, ypač literatūros, įtakoje.

Tai būtų lyg mirties temos atskaitos taškai- pradinis žženklas, į kurį atsirėmę bandysime eiti į mažiau žinomų ir oficialiai apeinamų poetų kūrybą. V.Mačernį MIRTIS pakylėjo, suteikė jo kūrybai gilesnį, mistiškesnį skambėjimą arba bent ypatingesnį – atidesnį, pagarbesnį – perskaitymą. Reikšmingai skaitomos V.Mačernio eilės V.Kubiliaus, V.Daujotytės, T.Sakalausko ir kitų literatūrologų darbuose. Yra dar jo poezijoje mįslių, kurias galbūt bandysime įminti mes, eiliniai skaitytojai. Šioje darbo dalyje bandžiau iškelti tik kai kurias asociacijas, kilusias man skaitant V.Mačernio poeziją kultūrologiniame mirties sampratos kontekste.

Dabar bandysiu žengti žingsnį link kitų – irgi ankstyvos mirties ženklu pažymėtų – tai A.Ambraso ir R.Mosėno. Kokiomis prasmėmis versis jų eilės? Skaitysiu lėtai – ne, ne vien apie mirtį, bet ir apie buvusį arba sugalvotą gyvenimą, paliktą žodžių eilutėse.

III. ARVYDO AMBRASO POEZIJOS PRASMIŲ LAUKAS

1. Asmenybės kontūrai.

Žinių apie Arvydo AAmbraso gyvenimą nėra daug: poetas gimė 1947m. lapkričio 3d. Vilniuje, baigė S.Nėries vidurinę mokyklą, 1965m. įstojo į Dailės instituą studijuoti tapybos; 1970m. paskutiniame kurse, ruošdamas diplominį darbą, A.Ambrasas mirė. Yra likęs po mirties sudarytas vienas eilėraščių rinkinys „Žeme, nepalik mūsų“, kuriame yra keturiasdešimt keturi gana skirtingos tematikos eilėraščiai, atskleidžiantys gana vientisą pasaulį, kurio atradimo lauke tikėsimės surasti ir suprasti anksti mirusį menininką A.Ambrasą.

2. Eilėraščių „aš“ ir kiti žmonės.

A.Ambraso eilių semantinis centras tradicinis – tai žmogus – dažniausiai „aš“, kurį lengviausia ppažinti ir suprasti iš bendravimo, santykių su kitais eilėraščio lyrinio vyksmo dalyviais. Lyrinis „aš“ nėra užsidaręs nuo pasaulio, nors, atrodytų, kartais vienišas ir liūdnas, įžeistas, jis siekia dalintis su kitais viskuo, ką turi:

Šulinių svirtys vis girgžda girgžda.

Jei nori, prisemsiu tau sklidiną kibirą

Šalto vandens.

Žvaigždžių ir svajonių, jei nori,

Primėtysiu į patį dugną.

Aš tau galiu ir šypseną padovanoti,

Ir laukų rudeninių melancholiją,

Ir išsiskyrymų ilgesį,

Ir meilės liepsningą žvilgsnį. („Šulinių svirtys.“)

Atrodytų, jog niekas nėra tiek svarbu, kiek kiti žmonės, jų dvasios pilnatvė. Netgi kūrybą, kurią labai vertina dauguma poetų, nustelbia paprastas žmogus:

.Ir įeina tylėdami žmonės, svetimi, nepažįstami,

Su savo slaptom mintim,

Susėda aplink motiną ugnį

Lyg apie švenčių stalą:

Iš lėto garuoja nuo jų apmaudas,

Pyktis, nepasitikėjimas.

Nereikia nei duonos, nei druskos, nei vaišių-

Užtenka ugnies poezijos.

Kai nebeliks malkų,

Sukūrensim mano visus eilėraščius,

Kad degtų ugnis iki ryto,

Degančią širdį paliksiu,

Kad šildytų ji ir šviestų,

Kad nepažįstami žmonės

Kartu klausytųs karštų liepsnos žodžių

Ir kad ilgai neišeitų. („Įsiklausyk.“)

Svarbiausia, kad žmonės būtų kartu, kad jų neigiamos emocijos išgaruotų bent sekundėlei, vietoje jų atsirastų supratimas ir galbūt meilė (šiluma). Lyrinis subjektas myli žmones, vardan jų nepagailėtų savęs, net daugiau – kūrybos. Kartais atrodo, jog kitų pasaulio pilnatvė yra gyvenimo prasmė, „aš“ užmirštamas ir tiesiog altruistiškai padalinamas kitiems:

Baltai mėlynu lašu

Ištiškau

Ant šalto grindinio

Tik tam,

Kad galėčiau pagirdyti

Meilės ištroškusius akmenis,

Pirmą ir paskutinį kartą

Gyvenime pamatyti

Aukštus ir ppilnus namus,

Sudrėkint kažkieno

Pavargusias akis, lūpas, plaukus,

Po to susigerti į žemę

Ir amžiams pradingti („Baltai mėlynu lašu.“)

Tai tiesiog idealistiška, maksimalistiška lyrinio subjekto pozicija, tačiau sunku abejoti jo žodžių nuoširdumu. A.Ambraso eilėse nesigirdi melo ir beveik visiškai nėra jokios kaukės. Būsenos bei jausmai išreiškiami nuoširdžiai, atsiveriama labai emocionaliai – tiesiog išrėkiant, rėžiant visas nuoskaudas tiesiai į akis:

Aš negirtas!

Bent taip neatrodo.

Tik lietpalčio nepakeliu

Balto. O gaila.

Rupūžės! Gaila – sakau!

Gaila – sakau!

Gaila – sakau!

Gaila – sakau!!!

-Negirdi. („Aš išeinu“)

Šiame eilėraštyje atrandame kitokį santykį su žmonėmis – lyrinis subjektas pavargęs, įskaudintas, vienišas, neišgirstas. Jis bando teisintis prieš kitus, kol vis dėlto išsprūsta nevilties žodžiai, net kaltinimas, kad likai niekieno neišgirstas. Eilėraščių „aš“ dažnai yra vienišas, savame liūdesyje besiguodžiantis tik iliuzijomis:

Iliuzija nesudužk nepranyk

Kaip muilo burbulas

Vaivorykštės splavom

Aš tavęs laukiu

Bet kitą sykį

Tu nebegrįši. („Ne, neišeik.“)

Vienatvė tokia aiški, jog net susikurtoji savotiška meilės iliuzija gali tuojau pat dingti ir nebegrįžti. Nebėra užuovėjos tikrovėje, meldžiama svajonės pasilikti, nors suvokiant, kad tai tėra iliuzija – vienintelė, todėl tokia brangi. Vis dėlto daugiausia A.Ambraso eilių vyrauja tamsios nuotaikos, nykuma („ant kranto nyku ir tuščia“, „vis vien nyku“, „tai šalta ir nyku“), liūdesys. Nuotaika šiek tiek pasikeičia, kai kalbama apie meilę:

Nesibarkim, nereikia –

Savo širdy paieškokim vasaros.

(.)

Prispausiu pirštus prie lūpų

Ir tavo žodžius surinksiu

Į didelį širdies korį. („Nesibarkim.“)

Nusiraminama, lliūdesys užmirštamas, visa atrodo gražu ir gera. Vasara tarsi įkvepia lyrinį subjektą, leidžia jam atsikvėpti ir mylėti. Eilėraštyje „Himnas meilei“ vasara dovanoja žaismingumą, laisvę:

Vasara vasara

Saulė išdegusi

Alyvų vakaras

Meilė patrakusi

Skrieja tik dienos

Vasara vasara

Dingsim lig ryto

Grįžulo Ratuose

Siausim ten dūksim.

Mylimieji šėlsta žvaigždėse: kai myli, atrodo, jiems viskas įmanoma. Meilė jau nebe tokia rami kaip prieš tai buvusiame eilėraštyje: „meilė patrakusi“, leidžianti užsimiršti, nesibaigianti, besitęsianti diena po dienos. Tarp mylimųjų nėra jokio priešiškumo, jie jaučiasi vieni visame pasaulyje.Tačiau vasara baigiasi, meilei, taip glaudžiai susijusiai su ja, taip pat artėja baigties riba:

Jau baigiasi vasara

Nori nenori teks išsiskirti

Su tavim

Su gėlėm

Nes lapai jau gelsta

Ir žvaigždės jau byra

Kišenėje traukinio bilietas

Na lik sveika

Traukinys pajudėjo

Rašysi?

Nežinau

Pro šalį šmėkšteli tarsi brūkšnys

Ir gėlės ir šunys

Ir tavo akys („Rugpjūčio mėnuo“)

Viskas susilieja į viena: ir gėlės, ir šunys, ir mylimosios akys, galbūt jau nebe tokios svarbios. Išsiskyrimas dvelkia abejingumu, neaišku, ar bus paliktas ryšys tarp buvusių mylimųjų. Eilėraščiuose meilės tema yra ir liūdesio bei vienišumo motyvų, būdingų visai poeto kūrybai. Meilė – lyg savotiškas išsigelbėjimas lyriniam subjektui, kai jos nebelieka, vienatvės jausmas išsiskiria dar labiau, tampa aštresnis ir suteikia daugiau skausmo.

Kiti žmonės ir jų problemos eilėraščiuose nėra dažnai minima, dažniausiai šnekama apie save, savo jutimų pasaulį ir santykius su kitais. Tretieji asmenys atsiranda tik kartais:

tai paprasti, atrodytų, nepastebimi žmonės, kurių išgyvenimai labai subjektyvūs, savi, kitų nesuprantami. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Senukės mirtis“ aprašoma pati paprasčiausia senutė ir jos paprastas gyvenimas su karais, pirmuoju bučiniu ir vaikais, taip pat niekam nerūpimas. Mes svetimi? Kitame eilėraštyje – atrodytų, tik žaidybinė avino situacija:

jau

trys

savaitės

išsprogusios

akys

žiūri į

dangų

nemokėjo

gyventi

vargšas

vienišas

keistuolis

avinas („Riesta jam.“)

Eilėraštyje iškeliama „kitokių“ žmonių problema, kurie nesutelpa šiame pasaulyje ir nesugeba elgtis pagal jo taisykles, todėl ir lieka nepastebėti bei užmiršti. Vėl regime vienišumą ir skaudžią ironiją. Susvetimėjimas? Svetimas tarp svetimų?

Lyrinis subjektas yra prieštaringas, ddar prieštaringesni jo santykiai su kitais, tačiau išsiskiria kelios dominantės: savęs pamiršimas ir noras pasiaukoti kitiems, meilė, skausmas, liūdesys, VIENATVĖ, SUSVETIMĖJIMAS.

3. Eilių erdvės.

A.Ambraso eilių pasaulis keistas, bet atviras – jame nėra uždarų patalpų, netgi jeigu veiksmas vyksta kokiame name ar kambaryje, eilėraščio ribos išsiplečia į aplinkos ar net amžinybės erdvę:

Dideliam žydram kambary

Du žmonės oranžiniai sėdi

Prie stalo ir laukia.

Praskrenda mėnesiai, metai,

O jie vis sėdi ir laukia

Prie balto ir mažo stalo.

Už lango mašinos, žmonės

Barasi arba juokiasi, arba

Medžiai žydi. („Dideliam žydram.“)

Eilėse dažni lyg iir miestiečio įdėmaus žvilgsnio fiksuojami kaimo vaizdai ir ženklai: šulinys, šienapjūtės, karvių bandos, šunų lojimas. Kaimo aplinkoje lyrinis „aš“ myli ar bent stengiasi susikurti šią iliuziją. Kaimas apskritai susijęs su viskuo, kas gera ir nepikta, tai tarsi lyrinio subjekto nusiraminimo iir atsipalaidavimo vieta, tačiau jaučiama, kad tai yra tik laikinas prieglobstis.

Daugiausia eilių veiksmas vyksta mieste, kvepiančiame naftalinu, purvu, ne tokiame gražiame kaip kaimas, bet savame. Miestas yra be galo realus, tiesiog juntama jo cementinė gyvybė, šalia esantys kad ir pilki žmonės:

Merkiasi merkiasi akys,

Miesto akys užako.

Naktis. Prisvilę blynai.

Jie kvepia palergonijom

Ir seno buto pelėsiais. („Merkiasi.“)

Kaime, atvirkščiai, pasaulis yra uždaresnis, jame žmogus labiau junta save kaip atskirą, mylinčią asmenybę, vietos telieka tik antrajai pusei, o mieste labiau išryškėja bendravimo su kitais problema, lyrinis „aš“ labiau junta save visuomenės dalimi, nors ir vieniša ar atstumta.

A.Ambraso eilėse kartas nuo karto paminimi vandenys – upių, jūros motyvai nuteikia šiek tiek mistiškai, nuramina. Vanduo dar labiau praplečia pasaulį, kviesdamas išplaukti, verdamas vartus į nežinomas erdves:

Noris išplaukti

Išplaukti ten

Kur ttolumoj susilieja

Vandenys ir dangus

Kur žvaigždės

Vis taip šaltai žiūri

Į savo

Besimaudančias seseris. („Kelionė Nemunu.“)

Vanduo yra tarsi jungtis tarp žinomų ir nežinomų pasaulių, todėl atrodo toks paslaptingas ir viliojantis. Taip pat tai ir viena iš amžinojo poilsio galimų vietų – tai kelias ne tk į kitas žemes, bet ir į kitą būtį:

Ateina, išeina

Arba sugrįžta žmogus.

Jo laukia dar kapas,

Gilus ir šaltas,

Arba upė

Sraunaus vandens. („Taip, raudonas.“)

Iš pasąmonės ar iš išorinio kultūrinio akiračio atklysta šis vaizdinys?

Vis dėlto svarbiausias A.Ambraso eilių centras yra žemė visatoje. Sklandant po žžemės kaimus, miestus, jūras, ji atrodo tokia didžiulė, bet ją matome ir kaip mažą pinigėlį žvaigždžių, nakties ir aušrų pasaulyje:

Žvaigždėm kaip grindiniu vežimas nudardės

Žiūrėk kaip Grigo Ratai apsivertę

Kur grybai dideli atominių aušrų

O mūsų žemė – obuolys didžiulis –

Nukris į tankią tankią žolę. (,,Praverk duris.“)

Lyrinis subjektas atitrūksta nuo žemės paviršiaus ir pakilęs žvelgia iš tolo, suvokdamas ją ne kaip visą pasaulį, o kaip pasaulio mažą dalelę:

Jei kada nors

Mes sėdėsim

Ant mėlyno debesies

Galbūt žemė atrodys mums

Kaip mažas pinigas. (,,Jei kada nors.“)

Galbūt tai literatūrinės V.Vitmeno ar E.Mieželaičio įtakos? Tačiau žemė A.Ambraso žmogui vis viena išlieka kaip vienas svarbiausių dalykų, žemė – tai motina, kurią turėtume branginti. Eilėraščiuose juntamas ir poeto kartos laikmečio nerimas, baiminamasi atominio karo, susinaikinimo:

Sustok akimirka

Sprogimas dar negirdimas

Ir laidotuvių raudos dar negirdimos

Juodos krematoriumo angos nuo sudegusio kraujo

Dar nekvėpuoja

(.)

Tad sustok akimirka

Sprogimas dar negirdimas

Ir į kitas galaktikas

Dar neskrieja pagalbos šauksmas. („Sustok akimirka.“)

Tokio pacifizmo, taikos šauksmo yra ne viename A.Ambraso eilėraštyje – taika iškeliama kaip viena pagrindinių sąlygų gyvavimui, būčiai. Svarbu yra išsaugoti žemę, net jei ji – tik mažas visatos obuolėlis.

Smalsu apžvelgti A.Ambraso eilių paletę, jos spalvas, nes poetas kartu buvo ir dailininkas. Iš tiesų, eilėraščių pasaulis labai spalvingas – jame yra įvairiausių spalvų: balta, juoda, raudona, melsva, žila, oranžinė. Jomis nudažyti ne tik aapibrėžti daiktai, tarkim, tradiciškai: jūra – mėlyna, naktis – juoda, žolė – žalia, bet ir abstraktūs daiktai: melsvai žalsva tyla atrodo dar tylesnė, ramesnė, oranžiniai žmonės žydrame kambaryje atrodo keisti, siurrealistiški, nukeliantys į kitokį pasaulį, kuriame kitokios taisyklės. Spalva suteikia eilėraščiui ir naujų emocijų, sudaro tam tikrą nuotaiką. Poeto teptukas nuspalvina viską aplink: smėlį, gintarus, šieną, žvaigždes, žvakes ir mylimosios plaukus, pasaulis tampa įvairesnis, tikresnis, įdomesnis ir savitas – sukurtas būtent A.Ambraso – ne tiek teptuku, kiek širdimi.

4. Eilių laikas: praeitis – dabartis – ateitis.

Kaip keičiasi laikas A.Ambraso pasaulyje? Koks lyrinio subjekto santykis su praeitimi, ateitimi? Eilėraščių, kuriuose veiksmas vyktų praeityje, tėra tik vienas kitas. Juose pasakojama kokia nors istorija, iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusi su lyriniu ,,aš“: Ilgai jojo šventas Jurgis,

Apžergęs medinį arklį,

Ilgai ieškojo piktojo slibino. (,,Ilgai.“)

Tačiau labai dažnai lyrinis subjektas DABAR kalba apie praeitį, prisimena ją arba apgailestauja dėl jos. Praeitis yra šiek tiek idealizuojama, ypač vaikystė, iš kurios į dabartį atklysta įvairios asociacijos:

Žolė žalia,

Dangus skaidrus toks –

Vaikiškas.

Iš lėto slenka vorele

Sliekai, vorai ir sraigės,

Ir dar namai –

Lyg būtų iškirpti

Iš mano senojo

Elementoriaus. (,,Žolė žalia.“)

Vaikystė eilėraščių žmogui atrodo kaip kažkas ypatinga ir šventa, todėl kartais lyg priekaištaujama savajai kartai arba netgi daugiau sau dėl užmiršimų, vaikiškumo atsižadėjimo:

Prie alaus automato

Eilė.

Ar šitoj eilėj mmes pragėrėm

Vaikystę?

Geležiniais kastuvais

Užkasėm ir sulyginom,

Kad neliktų prisiminimų. (Iš „Improvizacijų saksofonui“)

Praeitis Arvydo Ambraso kūryboje susijusi su tuo, kas jau baigta, kas jau nebeturi atgarsio dabartyje. Galbūt dėl to toks ryškus užmaršties motyvas. Praeitis atrodo buvusi graži, tačiau į ją visada žvelgiama pesimistiškai užsimenant apie dabartį, kurioje liko tik kokie nors praeities atributai, traukiantys atgal, kviečiantys prisiminti, tačiau lyrinis „aš“ pats supranta egzistuojant negrįžtamumo ribą:

Liko nesugrąžintos

Senos pirštinės,

Besisukanti plokštelė,

Stale išpjaustyta

Medinė širdis su užrašu –

Viskas liko anapus durų. („Užmirštas mano dienas.“)

Visa, kas buvo, paliekama praeityje negrįžtamai ir netgi užmirštama, bet atgal žvelgiama jautriai, gailintis, kad dabar viskas yra kitaip.

Esamuoju laiku kalbama ne vien apie liūdinančią dabartį, bet ir apie meilę bei ramybę. Prisiminę pacifistinius A.Ambraso eilėraščius, regime kol kas ramų, kasdienišką pasaulį, kurio sunaikinimo baiminamasi. Esamasis laikas taip pat susijęs ir su amžinybe, bet apie taivėliau.

Gana dažnas šio poeto kūryboje būsimasis laikas. Žvilgsnis į ateitį yra dvejopas: švelnus, optimistiškas ir ramus nežinomybės laukimu. Ateitis nėra neigiama ar skausminga, nors retkarčiais šiek tiek baugu žvelgti į priekį, kur viešpatauja nežinomybė – balti laukai:

Aš brendu keliais

Kurie klaidina

Ne kartą tenka

Sugrįžt atgal

O priekyje balti

Nežinomi laukai. („Ieškotojui“)

Galbūt ateitis bus panaši į dabartį, tačiau kol kas joje nematoma skausmo ir liūdesio, galbūt nematoma išvis nieko. Balta spalva sukuria tuštumos, nerealumo

įspūdį, galbūt tai nuojauta, kad ateities išvis nebus? Yra eilėraščių, kur rytojus švelnus, nežadantis nieko ypatinga, tik gyvenimą, paprastą, kasdienį, kaip dabarties (tos ramiosios) tęsinį:

Žvejai paliks neištrauktus tinklus,

Iš jūros

Linksmai žalsvam vandeny

Spindės tavo akys.

Pavargę

Vyrai dainą užtrauks,

Paprastą, primenančią namus

Ir šiltą duoną. („Taika“)

Ateitis gai būti kaip ramus laukimas – teigimas, tik duris atdarius:

Praverk duris

Ten tolimi pasauliai laukia. („Praverk duris.“)

Taigi A.Ambraso kūryboje „teška laikas – surūdijęs vanduo iš krano“, užversdamas praeities lapus užmarščiai, skaudindamas arba džiugindamas dabar, kviesdamas į rytoj, kur laukia kasdienė nežinomybė.

5. NNuojautos, mirtis, amžinybė.

Tarsi mistinis ženklas poeto A.Ambraso ankstyva mirtis vilioja jo kūryboje paieškoti artėjančio išėjimo nuojautų, galbūt ir pranašysčių. Giliaprasmiškai nuskamba eilėraštis „Robinzonas Kruzas“, kuriame tarsi apibendrinamas visas lyrinio subjekto gyvenimas, sustojant ir visai nebežvelgiant į priekį:

Anam krante lieka

Naftalinuotos senelės pirštinės,

Besisukanti ploktšelė,

Stale išpjaustyta medinė širdis,

Naujųjų Metų žvakutės, šypsenos.

(.)

Pasroviui plaukia tušti

Balto poieriaus lapai.

Juose

Mano neparšyti eilėraščiai,

Nepasakyti žodžiai.

(.)

Baltame rytojaus dienos krante

Dar nėra surūdijusių konservų dėžučių.

Tuščių butelių ir suglamžytų popierių.

Aš niekur neskubu.

Tegul monotoniškai laša dangaus protoplazma,

Tegul lyja

Nesąmonėm, senais keiksmažodžiais,

Gamyklų suodžiais,

Radiacija ir nuoboduliu

Aš neturiu didelio sskėčio

Ir einu šlapias tuščiu

Vakar dienos krantu.

Žmogus padeda tašką, jo galima kūryba baltais lapais nuplaukia į tolį, belieka tik prisiminti visa, kas buvo, pasivaikščioti „vakar dienos krantu“ lyg atsisveikinant, lyg paskutinį kartą pažvelgiant, įvertinant, ir išeiti, nes priešais tik balti ateities llaukai – nebūtis. Taip, A.Ambraso kūrybiniame pasaulyje nėra pomirtinės būties: visa gyvastis išnyksta, amžiams pranyksta:

O paskui pavirstu rūko debesiu

Ir vėl kylu aukštyn

Pagaliau išnykstu kaip lašas

Beorėje erdvėje

Ir gerai jei mane prisimena

Tos švelnios rankos

Akys ir gėlės

Viso pasaulio gėlės. („Praeini pro langą.“)

Nerimo nėra. Būties baigtinumas negąsdina žmogaus, nepriverčia dar labiau vertinti gyvenimo ar prie jo prisirišti. Tai lyg archajiško pasaulio akcentas – gebėjimas ramiai numirti, pasitikti lemtį, gyvybės dėsnius. Lyrinis „aš“ realistiškai suvokia pasaulį, didžiulį, kintantį, kuriame žmogus yra tik maža dalelė, nuo kurios būties nepriklauso visos visatos egzistencija:

Ar tu jauti, kaip tirpsta ledo žvakės?

Sudega, užgęsta ir vėl užsižiebia gyvenimui.

Nutyla pasauliai,

Bet žvaigždės vis šviečia, milijonai žvaigždžių. („Ar tu jauti.“)

Gyvybė suprantama ne kaip atskiro asmens būtis, o kaip visų įmanomų, buvusių, esančių ir būsimų ggyvenimų ratas, kuris turėtų tęstis a m ž i n a i:

Žemė nebyli ir ištroškusi

Vis suksis ir suksis

Milijonus kartų,

Kad sukurtų žmogų.

Iš obuolio sėklų

Išaugs obuolys,

Po to Adomas, Ieva, Abelis, Kainas. („Aš ateisiu.“)

Amžinybės kažkam vienam nėra – žmogus baigtinas, tačiau gyvybė yra amžina. A.Ambraso poetinis žmogus, atrodo, šiuolaikiškai suvokia gyvenimą ir mirtį, pažinęs pasaulio dėsnius ir supratęs, kad amžinai neegzistuos, tačiau jame nėra nerimo, baimės, kad mirs, galbūt jis tiesiog neleidžia sau prie ko nors prisirišti, jau žinodamas apie neįveikiamą mirtį. Tačiau ggyvenimas dėl to neatrodo menkesnis – anaiptol, gyvybė, o ne mirtis, yra amžinybė, didžiausia vertybė, viso ko esmė ir vienintelė religija:

Ilgai springsta,

Juokiasi

Saksofonas,

Tema vienintelė –

Gyvenimas. (Iš „Imprvizacijų saksofonui“)

IV. ROLANDO MOSĖNO POETINIS PASAULIS

1. Asmenybės kontūrai.

.ir iškeliavome ANAPUS

per bedugnę žiebt aušros

Klaipėdietis Rolandas Mosėnas gimė 1965m. Mirė dvidešimties. Keistas ir įdomus galėjęs būti jo gyvenimas – toks įspūdis susidaro skaitant paliktus eilėraščius. Jokio pykčio ir didaktikos, tiktai šveni filosofija ir įsiklausymas į save, į žmogų, susidomėjimas. R.Mosėnas mėgo įvairius dalykus: ir humanitarinius mokslus, ir matematiką, domėjosi Rytų filosofija, egzistencialistų kūryba, tačiau rašydamas eilėraščius ieškojo savų tiesų.

Baigęs mokyklą, R.Mosėnas ėmė studijuoti filosofiją Leningrado V.Ždanovo universitete. Toliau rašė, nors iš jo paties žodžių galime spręsti, kad tai jau buvo sunkiau negu pirma – poetas kėlė sau vis didesnius reikalavimus. Studentiškas gyvenimas ir buities ignoravimas nuvargino R.Mosėno kūną – jis susirgo vidurių kolitu. Ši liga visai lengvai įveikiama, jei nėra itin apleista. 1985m. R.Mosėnas mirė.

Rinkinys „Šviesoje“ pribloškia mus žodžių, formų daugybe – poetas mėgo eksperimentuoti, žaisti rašydamas, taikyti įvairias sistemas, ieškoti kažko nauja – šiame šiek tiek chaotiškame (gal dėl tikrai jauno amžiaus) pasaulėlyje bandysiu ieškoti ženklų, kurie galbūt padės suprasti giliau ir atrasti daugiau.

2. „Aš“ ir „kiti“.

R.Mosėno kūryboje lyrinis „aš“ neatsiriboja nuo pasaulio net ir didžiausio sskausmo akimirkomis – jis kvėpuoja kartu su visais, priima kiekvieną ateinantį jausmą, išgyvendamas jį iki galo, todėl eilėraščiuose tokia nuotaikų įvairovė: liūdesys, aistra, skausmas, ramybė, savotiška euforija ir netgi didaktiniai tonai. Jausmai yra labai intensyvūs, išreikšti naudojant įvairių žodžių griūtį, tai dar labiau sustiprina įspūdį („Drėgnas akmuo po širdim, tuštuma po galva.“), kylančią eilėraščio įtampą (pvz., eil. „Kaip aš lėkiau“), keistus įvaizdžius, kurių reikšmes galėtume tik spėti:

mano automobilis – įsiutęs žvėris tamsoj ir

nežemiškai greitas – atrodė, seniai atitrūkau

nuo kelio ir žvaigždės aplinkui vaitojo

(.)

sukruvintas mano mustangas aš

garsiai dardėjau nuo skardžio vėliau

nebejaučiau skausmo. („Pasivažinėjimas gruodžio naktį“)

Lyrinis subjektas iš jausmų įtampos išsivaduoja kurdamas, rašydamas, taip atsipalaiduodamas ir patirdamas katarsį:

Trumpa akimirka – lyg žarija –

ir baimės – ir laukimo –

tarp žaibo plyksnio ir

Perkūno gausmo, –

jauti, kaip tempias viskas

ir vaduojas iš ramybės sustingimo,

jauti – tuoj sprogs, tuoj sprogs

tyla ir įtampa, ir skausmas – – –

nebuvo nieko,- žarija

atšalo ir užgeso sūkury

jau slūgstančių saulėlydin laužų, –

lietus juos plauna dosniai

ir kužda:- Tu gėrėjais miražu,

bet liko pėdsakas –

greitosiom brūkštelėtas posmas. („Trumpa akimirka.“)

Kūryba eilėraščių žmogui yra viena iš svarbiausių vertybių – galimybė užsimiršti, atitrūkti, įamžinti ypatingas savo gyvenimo sekundes.

Jausmų priežastys R.Mosėno kūryboje dažnai lieka neaiškios: konstatuojamas tik pats faktas arba jausmai tiesiog sudaro eilėraščio foną, jų vardais vadinami keisčiausi, neįtikinamiausi ddalykai:

Mėnuli, skaidrus liūdesy,

tu piene pūkuota, šviesioji..! („Garsas, neturintis vardo“)

Eilėse šalia įprastų pojūčių randame ir keistų, jautrių, kurie kyla netradicinėse situacijose, norint jas suprasti:

Ligota mano mergaite, ką jaučiam,

ką sakom, išvydę staiga

mažą švytintį miestą

už išdaužto lango?.. („Ruduo liepsnojančiam smuike“)

R.Mosėno poezijoje nėra dominuojančios būsenos – viskas yra lygiavertiška, tačiau viena žymė lydi visą poeto kūrybą – tai ŠVELNUMAS, užgožiantis bet kokį pyktį. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek kartų eilėraščiuose yra kreipiamasi į kitus žodžiais „mieloji“, „brolau“, „vaikeli“. Aplink lyrinį subjektą yra savotiškas „kitų“ ratas, kuriame ne visas pasaulis, o tik mylimoji, draugai, panašūs į lyrinį „aš“, ir keisti mistiniai personažai. Bene pats įtaigiausias yra mergaitės motyvas: poetas šnekėdamas nei iš šio, nei iš to ištaria „mieloji“, tarsi jai skirta visa kūryba, tarsi su ja kalbamasi eilėraščiu. Mylimoji eilėse pavaizduota įvairiais pavidalais – kartais ji tiesiog švelniai iš tamsos šviečiantys plaukai, kartais – eilėraščio antrasis žmogus – „tu“, su kuriuo kartu žvelgiama į pasaulį, juo dalinamasi, kartu džiaugiamasi ir liūdima:

baigiantis priepuoliui

niekšiškai pasidžiaugti

kad išpiltas prakaito

rėkavau tavo lovoj

.karčiai pajust –

verkei kartu su manim. („Grėsmė II“)

Mergaitė visada lydi lyrinį subjektą, netgi tuomet, kai nebūna šalia, jo mintyse visada gyvas troškimas matyti mylimąją:

Viskas būtų man miela – ir laužas, traškantis

migloje, tekantis mūs krūtinėmis,

ir bespalvė gyvybė, tebegaruojanti

iš nukapotų pušų ir

netgi tamsžalės

miško akys, į kurias tik žiūrėtum ir verktum

(jei iš tikro sėdėtum šalia. švelnumas). („Viskas būtų.“)

Ji sugeba pakeisti aplinkinį pasaulį, suteikia lyriniam „aš“ pilnatvės pojūtį. Mylimuosius R.Mosėno poezijoje sieja daug dalykų: buvimas kartu, dalijimasis kūryba („liūdnas mano eilėraštis, / kurį tau kuždėjau“), aistra, atskirianti juos nuo kitų, sukurianti tarsi atskirą jų dviejų lauką:

Tavo žvilgsnių keista semiotika

Ir lengvesnis už žodį kuždėjimas

Visą erdvę tarp mūsų įelektrina-

Pajudėk – ir pažadinsi žiežirbas.

Koks skausmingas ir lengvas artėjimas-

Tai įmanoma, sektina, siektina. („Atotrūkis“)

Lyrinis „aš“ tiesiog susitapatina su mmylimąja – jie yra vienodi, turintys daug bendra, kiti eilėraščių veikėjai taip pat artimai susiję su lyriniu subjektu, įvardinti žodelyčiu „mes“, kuris, palyginus su A.Ambraso kūryba, nereiškia viso pasaulio, anaiptol, tai yra kažkokie ypatingi, kūrybos ženklu pažymėti žmonės, panašūs į patį poetą:

man patinka tie nepripažinti

poetai ir dailininkai

po vilnonėm rankovėm paslėpę randus

ak aš pritariu pritariu

žodžiams liūdniems

apie šaltį ir badą

– – – – – ir saulę,

ir jaukų miestelį

kuriame tokie ryškūs sapnai („Man patinka.“)

Lyriniam subjektui artimi žmonės yra išskirtiniai, sugebantys kkažką daugiau, ypatingais antgamtiškais saitais susiję su pasauliu:

Vakaras,

nusiplovęs rankas,

nerado

rankšluosčio,

tad nukrėtė

drėgmę

ant medžių

paskui – ant žolės-

sidabriniais perliukais,

kuriuos aš

renku

ir veriu

ant smilgos:

karoliai.

Dovanosiu kam nors,

bet tik tam,

kas mokės

užsidėt juos

ant kaklo. („Rasa“)

Jie – tai kartu esantys draugai, kartu kuriantys ir klajojantys (pvz., „Eilėraštis mmano draugui Linui“). R.Mosėno poetiniame pasaulyje šalia žmonių gyvena įvairios mistinės būtybės: miškiniai, laumės, žaltvykslės, dyvini paukščiai, atveriantys duris į pasaką, tačiau esantys čia kartu su žmogumi ir jo draugais:

žaltvykslės plasta migloje švelniojoj

ir ritasi apgriuvusiais krantais

to ežero kuris

šarmotas žiburys

gūdus vandenis valtyje dagnį pakloja („Žaltvykslės.“)

Eilėse atgyja daugelis kitų pasaulio atributų: ruduo, lietus, širdis, bitelė. Jų įgytos žmogiškosios savybės sukuria naujus personažus, praradusius savo senąsias daiktiškas ypatybes:

-Vaikeliai, padėkite atsikelti.-

graudžiai sako apšepęs ruduo-

vienaakis senelis, permerktas

šalto lietaus, apgirtęs. („Rudens vaikai“)

R.Mosėno kūryboje priešų, opozicijos nėra, tiksliau ji nėra pavaizduota, visi personažai eina išvien su lyriniu subjektu, kurį galime lengvai atpažinti tūnantį juose ir tyliai bylojantį:

aš slypiu dar daug kur

o gal ir tavy („Žibintas“)

3. Eilių vaizdiniai.

Pasaulis, toks, kokį mes pažįstame, kūryboje gali staiga išsiplėsti aarba, atvirkščiai, sumažėti, priklausomai nuo to, kaip pats kūrėjas jį mato, ką labiausiai vertina, o ką užmiršta. A.Ambraso kūryboje vienas iš dominuojančių vaizdinių buvo kaimas, gamta, nors pats poetas- miestietis. R.Mosėno poetiniame pasaulyje iškyla miesto, uostamiesčio vaizdiniai, lydintys personažus: tai gatvelės, užeigos, krantinės, griuvėsiai, atspindintys paties poeto realųjį miestą – Klaipėdą. Lyriniam subjektui jo gimtasis miestas yra svarbus ir mylimas, netgi idealizuojamas visos Lietuvos kontekste:

Klaipėda,

tikiu tavim

juk lūpų laikas neišklaipė, davė

patirtį,

o mes, kai verkdavai, vibruodama griuvėsiais,

grimzdavai apatijon,-

tą svarbią paspirtį,

tą ramstį nenulaužiamą-

lietuviškumą &– – – – – („Klaipėda“)

A.Ambrasą (su išlygom) galėtume pavadinti kosmopolitu, besirūpinančiu viso pasaulio likmu, R.Mosėną – beveik savo tėvynės patriotu, kuris ne šaukia skambiomis frazėmis, o tik bendrauja su žeme, jusdamas jos ir savo artimą ryšį:

Ir staiga mes pajutome, motin,

kadgi tu esi plakanti žemė,

kadgi tu esi tėviškė, motin,

kadgi vedi mus į švytintį sodą-

taip mes pakylam ir skriejam,

ir jaučiu aš, mieloji, kad žemė

mus laimina. („Ir staiga.“)

Lietuva nėra ryškus motyvas R.Mosėno kūryboje, ji minima tik keliuose eilėraščiuose, kalbančiuose apie meilę tėvynei, bet Klaipėda įtraukia mus į savo tikrąjį bohemiškąjį gyvenimą, atidarydama duris į džiazo garsų sklidinas tamsias, skurdžias krantinės užeigėles:

Man patinka ta šurmuliuojanti

akligatvio užeigėlė

melancholiškai blausūs pro dūmus

vitražai ir vis ta pati

laisvojo džiazo melodija (,,Man patinka.“)

Keistas man pasirodė klaipėdiečio poetinis pasaulis – be jūros, eilėse vos vos juntamas jos alsavimas, minint jūreivius ir krantines, tačiau pačios jūros taip ir neišvystame:

prieblandoje jie atrodo grakštūs ir elegantiški o nuo

liūdno vargonų alsavimo čia langas kiekvienas

lyg žiemą ir dieve net jūros

dvelkimas. („Jau laikas ir mums“)

Klaipėda pasitinka mus niūri, tamsi, tuščiomis šokių aikštėmis, primėtytomis tuščių butelių, išdaužytais langais, tačiau tokia šilta, sava, kad visas skurdumas ima atrodyti artimas, mielas.

A.Ambraso eilėse mes regėjome ir vasarą, ir rudenį, tačiau arčiau mūsų dešimtmečio gyvenusių ir dabar kuriančių jaunųjų ppoetų pasaulėjautoje dominuoja ruduo ir žiema: pavyzdžiui, anksti mirusio Rimo Buroko, jaunųjų poetų Dainiaus Dirgėlos, Liutauro Leščinsko, taip pat ir Rolando Mosėno, kurio eilėraščių veiksmas vyksta dažniausiai lynojant lietui, rudenėjant aikštėms, švilpiant rogėms, žvilgant ledui. Ga būtų galima ieškoti kokių nors psichologinių, pasąmonės ženklų, ieškant atsakymo, kodėl būtent ruduo ir žiema tokie ryškūs jaunųjų kūryboje, bet tegu tai lieka neįminta „rudens vaikų“ (R.Mosėno eil. „Rudens vaikai“) mįsle.

R.Mosėno eilių vaizdiniai apgaubti ūkanų, šydų, šešėlių, sušvelninančių daiktus ir žmones, suteikiančių nerealumo pojūtį, tikrąjį pasaulį sujungiančių su sapnais ir mitais:

.ir netikėtai tu pajusi tyrą skausmą

„štai aš jau ir žinau užginto vyno skonį“

ir ūkanos skylėta antkode apsiaus jus („Soneto pabaiga“)

Mitologinis pasaulis atgyja sapnuose, atrodytų, visada lydinčiuose lyrinį subjektą, tai tarsi erdvė šalia realybės, lygiai tokia pati tikra ir įdomi:

Skaisti naktie, užpūsk žvakes

rusenki mėnesiu senu,

kursai svaigins, bet greit užges

šaly sapnų.

Tu eik – ir laumė nebyli

nuoga tau šoks, vaduos aistras.

Tikėk manim – toje šaly

klajojau aš. („Skaisti naktie.“)

Nerealių, keistų vaizdinių pilni R.Mosėno eilėraščiai: savitų minčių erdvės, atitrūkimas nuo žemės paviršiaus, pakilimas į žvaigždes. Poetas maksimalistiškai stengiasi jungti abstraktybes su konkrečiais daiktais, taip nupiešdamas sudėtingą, įvairiaspalvį pasaulį, „kuriame tokie ryškūs sapnai.“

4. Eilių laikas: praeitis – ateitis – išėjimo nuojautos – amžinybė.

Jaunas žmogus, ddvidešimtmetis, už nugaros tik siauras praeities ruoželis – vaikystė, ir, atrodytų, tokia tolima, didžiulė ateitis, kurios iš tiesų nebus. R.Mosėno poetinio pasaulio lyrinis „aš“ skaudžiai išgyvena išsivadavimą iš vaikiškumo, netgi priešinasi, pajutęs begalinę gyvenimo skubą, beprasmybę ir suvokęs vaikystės ramybę, tačiau atgal, į praeitį, į buvusį save, kelio nėra:

o aš – riaumojantis mano automobilis-

žaidėm su gravitacija, pailso net laikas,-

mačiau, kaip vos bepaeina dienos, ir didinau greitį,

ir jos susiliejo į banguojančią diagramą, į šokį,

žiūrėjau apsalęs, mieloji,-

tariausi. jau. visko. pasiekęs.

o tavo žali marškinėliai, vaikiuk,

o veriantis tavo mažumas, geltona ramybė,

bet jau. negalėjom. sustot. ir

griaudėme. dulkino. miesto. širdim.

tada jau žinojom, kas skausmas. („o aš.“)

Lyrinį subjektą daugelyje eilėraščių lydi vaikiuko įvaizdis – kaip praeities vizija, nuo kurios neįmanoma ir nenorima pabėgti. Praeities ženklai, kaip ir V.Mačernio kūryboje, taip pat atsispindi ir senolių veiduose:

Senutės veidas jau tikslus kaip laikrodis:

Akimirksniai – sekundės,

Raukšlės – metai,

Tik virbalai nebematuoja laiko,

Nes žino – kojinę

Suspės. („Senutės veidas.“)

Praeities linija nėra ryški, matyt, dėl to, kad jos nebuvo daug, ypatingesnę prasmę ji įgauna nujaučiant artėjančią gyvenimo pabaigą, kai visa, kas buvo, pavadinama praeitimi, kai laikas nustoja tekėjęs, išnyksta galima ateitis ir netgi galima dabartis. Paprastai R.Mosėno eilėse naudojamas esamasis laikas, į praeitį arba ateitį tik žvelgiama iš dabarties

pozicijų, pasiliekant sau galimybę spręsti, kas bus toliau:

Vos vos pravertos durys,

plyšy – sustingus abejonė:

eiti?

Pasilikti šiapus?

Man virpa pirštai ir nedrįsta

pasibelst,

nes bijo durų neapčiuopti.

O žilas priekaištas negarsiai svarsto

apie nevykusiai praleistą dieną,

kužda:

-Eik, rytojus bus kitoks.

Bet aš žinau –

rytojus bus toks pat,

tik aš, ko gero, pasikeisiu. („Vos vos.“)

Ateitis ankstesnėse poeto eilėse yra žavi, šviesi, kelianti susidomėjimą:

Už horizonto – nežinia,

Lakių svajonių paslaptis.

Lengva mintie! nunešk mane!..

Už horizonto – nežinia,

Ir supranti svaigiam sapne-

Ten atsidurt – tava lemtis. („Už horizonto.“)

Pats poetas, matyt, nnenujautė galimos savo ankstyvos mirties, todėl paskutinieji eilėraščiai, jau žinant apie artėjančią gyvenimo pabaigą, yra išties skausmingi, bet kupini pastangų susitaikyti, nusiraminti, paskutinį kartą pajusti gyvenimo skonį:

.Paskutinės neužmirštuolės

palieka valandas mūsų

ištuštėjusias valandas mūsų

kur krenta šiandieną plaukai kerpami

(nuo jūros – lig jūros

nuo dangaus – lig dangaus

nuo vilties – lig vilties),

kur alsuoju kaip vakar. („Paskutinės neužmirštuolės palieka valandas mūsų“)

Visas pasaulis jau yra vakar. O kur dingsta „aš“, kur dingsta žmogus? Žmogus, „susipjaustęs į logikos skardą“, žmogus, prislėgtas „supratimo pynės“, žmogus, kuriam dievas ppaprastas, esantis čia, o ne anapus:

ak aguonom pražydo vargonai

lyg krykštų sulysę vaikai

lyg melstųs senelis ilgai

nuliūdusiam dievui gal duonai

Ar žmogus išnyksta ir eina į nebūtį? Atrodytų, kad R.Mosėno kūryboje nėra atsakymo į šį klausimą, tačiau klausimas keliamas, ieškoma:

vieną ššaltą ir gūdų rytmetį

mes nusprendėme keltis ANAPUS

ieškoti SAULĖS

kad apakę nuo JOS šviesos

kad įkaitę nuo JOS liepsnos

nebejaustume šalto gūdesio

mes nusprendėme keltis ANAPUS

paklausti SAULĖS

kodėl mes pabudome

vieną šaltą ir gūdų rytmetį (,,Vieną šaltą ir gūdų rytmetį“)

Saulė – tai galėtų būti žinojimas, nušviečiantis, persikėlus anapus. Galbūt nėra įmanoma rasti atsakymo čia, todėl ir neverta ieškoti, kiekvienas atsakymas tėra iliuzija tikrojoje realybėje:

O dabar, praeivi, nusispjauk

iliuzijon, apsvaik

ir nukulniuok tolyn apakęs,

tolyn – į praregėjimo palaimą,

aklumą tavąjį pateisins tikslas („Akis“)

Suprasti, pažinti įmanoma galbūt tik ribą tarp gyvenimo ir mirties, būtent mirties momentas truputėlį praskleidžia paslapties šydą, leidžia nors šiek tiek pabandyti suvokti amžinybę. Eilėraštyje „Senolio paslaptis“ vaizduojamas merdėjantis senolis, jo vidinė kova, nugalėtas skausmas ir įveikta išėjimo baimė:

tą vakarą Senolio veidas reiškė

paslaptį

tą vakarą Senolio veidas ssakė

skausmą

virpėjo jo seni pakumpę pirštai

varydami šalin

virpėjo sausos lūpos užkeikimą – šalin šalin

šalin

ir mes supratome – Senolio veidas reiškė mirtį (.)

o veidas tebereiškė paslaptį o akys tebesakė

skausmą

tačiau Senolis stengėsi nuvyti jį šalin šalin

šalin

ir nugalėtas skausmas ašarom vagojo veidą

Sugebėjimas ramiai numirti – tai senojo pasaulio žymė, ateinanti su senais žmonėmis. Paslaptis nedingsta, išnyksta tik skausmas, bet tai galbūt jau yra atsakymas į vieną iš egzistencinių klausimų, jog su tuo, kas natūralu ir ko nesuvokiame, įmanoma susitaikyti, kad iir pačios mirties akivaizdoje. Senolis tarsi užkeikimą palieka vaikams žinią galbūt apie galimą tolesnę egzistenciją:

Ir mes supratome senolį kai išgirdom

paskutinį žodį

ir nieko nebelaukėme tiktai juodos viešnios

mirties:

dabar jau jai priklausė veidas paslaptį išdavęs

mums

o vieną vakarą ar vieną rytą neišaušus

pajutom rankose didžiulę ugnį

ir iškeliavome ANAPUS

per bedugnę žiebt aušros („Senolio paslaptis“)

R.Mosėno poezijoje tikėjimas būtimi po mirties nėra susijęs su jokia religija, atvirkščiai, dogmos neigiamos (eil. „Aukuro griovimas“), tam, kad būtum, nereikia jokių mitų. Pomirtinė egzistencija nėra įvardinama kaip nors konkrečiai, jos apibrėžti net nebandoma, todėl eilėse lieka erdvė meniškai spręsti šią problemą:

akys tau švis pro miegus

kai į patalą švylių

su spinduliu krisiu ir graudžiai

klajosiu tavy – – – – – („kūno tamsoj nenuvysk.“)

Miręs žmogus gali būti bet kuo: arba spindulėliu, arba klajojančiomis po erdvę mintimis – nevarbu, nes nėra žinoma ir nėra įmanoma sužinoti, todėl poetas savo kūryboje gali žaisti įvairiomis formomis, norėdamas pasaulį pavaizduoti įvairesnį. Priešingai negu A.Ambraso poetiniame pasaulyje, R.Mosėno eilėse amžinybė suvokiama kaip atskiro žmogaus, asmenybės būtis, tačiau tikro atsakymo iš tiesų nesužinome, Senolio veido paslaptis neišduodama skaitytojui, galbūt jos nežinojo ir eilių žmogus. Tik pajuto.

V. PRASMĖS AKCENTAI V.MAČERNIO, A.AMBRASO, R.MOSĖNO POETINIŲ PASAULIŲ GRAFINIUOSE MODELIUOSE

Kryžiaus simbolis nuo pat žmonijos istorijos pradžios yra keistai išskirtinis ženklas, atklystantis iiš tolimų senųjų tikėjimų laikų, kaip mistiškas ženklas išlikęs pačiose įvairiausiose religijose. Savo rašinyje kryžiaus ženklu pasinaudosiu bandydama grafiškai pavaizduoti V.Mačernio, A.Ambraso ir R.Mosėno poetinių pasaulių modelius. Kryžiaus centre – eilėraščių žmogus „aš“, tarsi visos kūrybos semantinis centras, viršuje – realusis gyvenimas ir jo dominantės, apačioje – pomirtinė egzistencija (horizontalė žymi ribą tarp gyvenimo ir mirties), kairėje – praeities ženklai, dešinėje – ateities (verikalėje žymėsiu vertybinius – prasminius poetinių pasaulių akcentus).

/ gyvenimas

|

|

|

|

————————–aš—————————>

praeitis | ateitis

|

|

| mirtis

1. Vytauto Mačernio poetinio pasaulio grafinis modelis.

/

| nerimas

| kančia

| meilė

| kūryba

| ieškojimai

| neviltis

kūryba prikelia praeitį | ramybė

<————————> | naktis, regėjimai

———————————————————————————————————->

Senoliai – milžinai, | Išlikimas gamtoje,

vaikystė, | / kūryboje

Senolė, | | nėra baimės,

rytas | | einant į mirtį, tik nežinia

|

| Tamsa

| Nebūtis

|

V.Mačernio kūryboje nėra baimės peržengiant horizontalę – MIRTIS nėra baisi – ji priglaudusi artimuosius – draugus, Senolę, todėl eilėraščių lyrinis subjektas tarsi jaučiasi iš dalies priklausantis ir anajam pasauliui. Šis gyvenimas dėl to nepraranda prasmės, jis nėra neigiamas, tačiau mirtis lyg ir traukia eilių žmogų.

2. A.Ambraso poetinio pasaulio grafinis modelis.

/ GYVENIMAS

| | meilė, altruizmas, |

| | taikos siekimas, |

| | liūdesys, vienatvė, |

| | susvetimėjimas (kiti), |

| | spalvos, miestas, kaimas |

———————————————————————————————————->

vaikystė; | | | tolimi,

tai, kkas baigta | | | nepasiekiami

| | Asmenybės sunaikinimas,| pasauliai,

| | išlikimas kitų žmonių | gyvybių tęsti-

| | atmintyje | numas

| | |

| | |Gyvybės

amžinasis ratas

A.Ambraso poezijoje nėra ryškios GYVENIMO ir MIRTIES priešpriešos. Mirtis – tai gyvenimo tęsinys, todėl nei baimės, nei nevilties nėra, tačiau nėra ir traukos į mirtį – tiesiog paklūstama Lemčiai, tikint amžina gyvybe – kad ir kitokiomis formomis.

3. R.Mosėno poetinio pasaulio modelis.

/

|

| Jausmas,

| ,,mes“(ypatingieji),

| bohema, uostamiestis

| RUDUO-ŽIEMA, ,,vos vos pravertos durys ‘’

| kūryba ——————————–>

———————————————————————————————————->

Vaikiūkščiai, | Galimybė įvykti

senoliai išminties perdavimas, | bet kam

vaikiškumo savyje ieš- |

kojimas |

—————————-> |

|

|

|

R.Mosėno eilėse lyg ir patikima galima egzistencija po mirties, tačiau tikro atsakymo nesužinome – lieka paslaptis. Atrodytų, jog eilių žmogus irgi pasikliauna lemtimi – lygiaverte galimybe įvykti bet kam.

Bene archajiškiausia iš šių trijų poetų yra Vytauto Mačernio mirties samprata – lyg sąmoningai tęsianti senojo matriarchalinio pasaulio tradicijas, išsaugotas „šiaurės žmonių“-žemaičių – ŽEMĖJE („mirtin nulenks be baimės galvą išdidžią – žemdirbiai“).

A.Ambraso eilėse – lyg iš pasąmonės atklysta senoji panteistinė pasaulėjauta, paremta tikėjimu amžinąja gyvybe, gamta – tai natūralu, paprasta. Nors yra ir modernių

nerimo blyksnių, bet tikėjimas ramus, giluminis, nesusijęs su jokiais išoriniais mirties garbinimo atributais.

R.Mosėno poezijoje, atrodytų, mirties samprata galutinai nesusiformavusi – žvilgsnis ANAPUS – smalsus, šviesus ir vaikiškas – tai lyg kita, nesuvokta realybė. Konfliktų ir baimės nėra, iš pasąmonės atklystančių giliaprasmių regėjimų turbūt irgi nėra.

Visi trys poetai tik kai kuriose eilėse priartėja prie vakarietiškos baimės, nevilties, pvz., V.Mačernio eilutės apie KITUS keleivius:

O Nebūtis, skausmu išpuošus mintį paskutinę,

Paženklinta šiais žodžiais išsakytas svajones,

Ir šios nakties keleiviai, josios veidą atpažinę,

Iš siaubo metasi įį nuodėmes gilias. („Pabaiga“)

Kai kuriuose eilėraščiuose mirtis pajuntama paprastai, psichologiškai – tai artėjančios grėsmės nuojauta, netikrumas, nuotaikos proveržiai. Bet tikrosios, didžiosios baimės nėra. Nėra ir slapstymosi, vengimo kalbėti apie tai. Tokie anksti mirusių – amžinai likusių jaunų lietuvių poetų žvilgsnių iš ŠIAPUS į ANAPUS kontūrai.

VI. MIRTIES SAMPRATOS TENDENCIJA ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ POEZIJOJE

Prisiminę kultūrologo Ph. Aries teiginius, jog XXa. mirties bijoma, netgi tada, kai žmogus turi tvirtus religinius pagrindus, o asmenybės sunaikinimo baimė verčia žmogų abejoti, galime konstatuoti, kad XXa. Vakarų EEuropos žmogui mirties tema yra savortiškas tabu. Tačiau lietuvių pasąmonėje turbūt vis dėlto yra išlikusių senųjų archetipinių vaizdinių, kuriuos sutikome ir jaunų mirusių poetų kūryboje – mirtis nėra itin sureikšminta, sutinkama pasitikint Lemtimi, gyvybės dėsniais.

O šiandien? Kurlink traukiame mes? Galbūt ttai, kas vyksta mūsų pasąmonėje, galėtų atsispindėti ir šiuolaikinių poetų kūryboje? Gal jau europėja mūsų mąstymas – tolstame nuo pasenusių vaizdinių? Pabandykime tik žvilgtelėti į „beprasmybės bedievybės beprotybės“ dainiaus titulu apdovanoto mano bendraamžio Antano Šimkaus kūrybą – ką jis galėtų pasakyti apie MIRTĮ?

Keista, bet tame ,,tuščiame ir netikrame“ pasaulyje išlieka visi tradiciniai mirties atribuitai – ilgesys, mirusieji, vėlinės, žvakės, tik su neigiamu ženklu:

rašyti laiškus mirusiems

dar viena ilgesio kvailystė (,,rašyti laiškus.“)

Sąžinės priekaištai sau – ne dėl baimės, o dėl netikėjimo, dėl nevilties, neigimo:

o tu nubėgantis

nuo tėvo kapo

bepročių vėlinės

užgęsę žvakės (,,o tu..“)

Vis dėlto ryšys (nors ir kvailas) su mirusiais išlieka, net jų palikimas (ironiškai ,,neįskaitomas“) iš ANAPUS žinomas, paveldimas:

O mes paprasti lyg beprasmiai keliai

Į pasaulio kraštą

Į neįskaitomą raštą

Kurį mums paliko išėję

anapus (,,O mes..“)

Gyvenimas yra sulyginamas su negyvenimu, net blogiau – su egzekucijos vieta (,,visas pasaulis/ vilki budelio tuniką/ geliančiais garsais kirvius galanda.“). Jis toks – neteisingas nei gyvajam, nei mirusiajam:

bet uždrausta

žadinti mirusius

sapnuojančius jog

gyvena

ir jokio teismo nebėr (,,visas pasaulis.“)

Taip, baimės NIEKAM (ne tik mirčiai) nėra, bet nebaimė mirusiems akivaizdi, būtent jie esamas (nesamas) atskaitos taškas, išeinama tolyn, vis dėlto KAŽKO ieškant (vadinasi, tikint – kad ir netikėjimu):

eime broliuk

teisybės aukso juk neturim

priešais mus begalybė kelių

be skyrybos ženklų

krauju nesurašyti žodžiai

tebus jjie vardas

tai bevardei šaliai

kurią atrasim

kaip nelaimėj laimę („Broli.“)

Net tokioje painioje šiuolaikinėje nevilties erdvėje MIRTIS išlieka kaip vertybinis taškas. Ir šie paskutiniai darbe cituoti poezijos tekstai nepatvirtina lietuvių artėjimo link europietiškosios MIRTIES sampratos – ji dar čia, šalia mūsų, SAVA.

Literatūros sąrašas

1. Ph.Aries „Mirties supratimas vakarų kultūros istorijoje“

2. V.Mačernis „Poezija“

3. A.Ambrasas „Žeme, nepalik mūsų“

4. R.Mosėnas „Šviesoje“

5. A.Šimkus „A.Š.“ (rankraštis)