Mykolaitis Putinas. Simbolizmas.

Simbolistai teigė, jog kiekviename realiame daikte, reiškinyje glūdinti paslaptis, kurią įžvelgti ir įspėti geba tik menininkas. Savo buvimo žemėje prasmę žmogus galįs tik nujausti, o ne protu suvokti. Simbolistai stengėsi ne atspindėti gyvenimą, o kurti naują poetinę tikrovę, kurios vaizdo pamatas yra simbolis. Kaip tik toks yra Vinco Mykolaičio – Putino eilėraštis „Margi sakalai“. Jis buvo išleistas simbolistinių eilėraščių rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“, kuriame raginama įsiklausyti į žmogaus vidinį pasaulį ir išgirsti ne tik širdies, bet ir proto balsą, pakylėti ssavo išgyvenimus ir mintis nuo žemės iki žvaigždėto dangaus.

Pirmiausiai mintis aukštyn kelti naudojamas paprastas, bet labai gerai suderintas ritmas ir rimas. Didžioji eilėraščio dalis parašyta 11 skiemenų eilutėmis, išskyrus 5 – 6, 9 – 12 ir 19 – 20 eilutes, kurios sudėtos iš 12 skiemenų. Pastebima, kad nė viena 11 skiemenų eilutė nėra suderinta su 12 skiemenų eilute, todėl skaityti eilėraštį yra labai lengva. Skaitymą taip pat lengvina rimas. Eilėraščio eilutės tarsi suskirstytos poromis: pirma rimuojasi su antra, trečia –– su ketvirta, penkta – su šešta ir taip visas eilėraštis. Taip išnagrinėjus kūrinio kompoziciją atrodo, kad jis yra parašytas mechaniškai ir neįtikėtina, kad gali turėti kažkokią savo ypatingą prasmę. Tačiau tai tėra klaidingas įspūdis.

Vien autoriaus sukurta eilėraščio aplinka nnorima nemažai pasakyti. Erdvė yra labai atvira – dangus, uolos, kalnai, laukai. Sakalai žiūri į žemę iš dangaus. Sakoma: „Pakilo į dangų margi sakalai“. Žemė vaizduojama paskendusi prieblandoje, mieganti, uolėta, kalnuota. „Josios kalnai ir pakalnės aptemę“, „miegančios žemės laukus ir uolynus.“ Žemei opoziciška erdvė eilėraštyje yra dangus. Kol žemė miega, danguje pastebimas gyvybės požymis: „Štai rytuose jau nuraudo dangus.“ Eilėraštyje ryškus šviesos, švytėjimo motyvas. Jis būdingas dangui. Keliai į saulę yra šviesieji, skaisčioji aušra, žėrintys saulės gėlynai, saulės liepsna, dangus nuraudęs, saulė nušviečianti. Tačiau šviesa eilėraštyje nekaraliauja, nes turi savo priešpriešą – žemėje esančią prieblandą, jos miegą, o dangus, priešingai, yra šviesus ir gyvas. Tokiais dviejų žemės sluoksnių aprašymais apibūdinami žmonės. Žemė simbolizuoja jų ydas, sąstingį, o dangus – svajonių, ttikslų išsipildymą. Taigi, norint įvykdyti savo siekius reikia išsiveržti iš kasdienybės, savo aplinkos ir kitų, visiems įprastų dalykų, kurie kausto žmogaus laimę.

Savo tikslų išpildymą taip pat skatina tinkamai naudojami laikai. Kalbantysis tarsi stebi veiksmą iš šalies, nuo žemės, ir pasakoja viską būtuoju laiku. Tai iš dalies priskiria jį prie tų pačių sustingusių žmonių, kurie nekuria sau ateities, tik gyvena kasdieniniu ritmu. Štai sakalai, simbolizuojantys žmones, kurie nori sau ir veikiausiai kitiems šviesios ateities ir savo svajonių išsipildymo, kalba tik bbūsimuoju laiku, suteikiančiu jų žodžiams pasiryžimo pasiekti užsibrėžtą tikslą. Visas eilėraščio veiksmas vyksta naktį: sakalai išskrenda „lydėdami gęstančią žarą vėlai“, o rytuose jau nuraudus dangui (tai yra patekėjus saulei) „nei anksti, nei vėlai negrįžo į žemę margi sakalai.“ Žodžius „nei anksti, nei vėlai“ būtų galima pakeisti tiesiog „niekada“, bet kitaip nebūtų tokia ryški paros dalių kaita, kuri šiam Vinco Mykolaičio – Putino eilėraščiui be visų veiksmažodžių suteikia papildomą ir, be abejo, reikšmingą prasmę.

Nepaisant tinkamai naudojamų laikų formų, erdvės aprašymo ir kompozicijos eilėraštis jokiu būdu neapsieitų be veikėjų, šiuo atveju tai yra sakalai, kurie simbolizuoja žmones, siekiančius savo tikslo, norinčius „miegančios saulės laukus ir uolynus paversti į žėrinčius saulės gėlynus“. Pirmose eilutėse veikėjai atrodo nusivylę žeme ir pavargę nuo sustingusio gyvenimo joje, todėl pakyla į dangų ir ištiesia savo sparnus. Tai suprantama kaip išsilaisvinimas iš kasdienybės, iš žmogui būdingų ydų, taip pat savęs supratimas ir galiausiai laisvės pajutimas. Sakalus dar apibūdina kartu naudojamas būdvardis „margi“ arba tik jo įvardžiuotinė forma „margieji“, kuri paryškina sakalų išskirtinumą, rodo, kad tai įvairiapusės asmenybės. Metafora „kraujas užkais pavytosios saulės ieškota liepsna“ tarsi perteikia tą virpulį, kuris atsiranda priartėjus prie tikslo, kai kraujas lyg „užverda“ nuo teigiamų emocijų. Taigi sakalai eilėraštyje, nėra tik didingi paukščiai, bbet ir tarsi autoriaus pateikiamas idealas, „teisingo“ žmogaus pavyzdys.

Tačiau, kad ir kokie sakalai būtų vertingi kūriniui, jų kelionė baigiasi ne kaip pasakoje „tada jie ilgai ir laimingai gyveno“. Eilėraštyje kelionės pabaiga fiksuojama antroje strofoje. Kuriamas nusivylimo, bet kartu ir naujos pradžios vaizdas. Į žemę atėjo ta sakalų pranašauta šviesi diena, bet jie patys to nepamatė, nes nebegrįžo. Paskutinės keturios eilutės yra atskirtos nuo viso eilėraščio, nes čia margi sakalai nebeveikia, nėra jų ryžto jau atėjusiai gerai dienai galbūt kurti dar šviesesnę ateitį. Čia taip pat nebelieka miegančios žemės, jos tamsos. Visgi sakalų vizija išsipildžiusi, tik nežinia ar dabar kas nors be jų sugebės ją tinkamai įvertinti.

Atsakymą į šį klausimą gal ir sunku rasti, tačiau Vincas Mykolaitis – Putinas, kaip simbolizmo atstovas, tiesiog panaudojo simbolius aprašyti žmogaus gyvenimą. Tikriausiai dabar kiekvienam reikėtų pagalvoti, ar jis įvertina tai, ką nei iš šio, nei iš to gavo, o kitiems už tai teko pereiti bene kryžiaus kelius ir vis tiek negauti.

Vincas Mykolaitis–Putinas – lietuvių tautos grožinės, simbolistinės literatūros klasikas, kurio kūryba užima ypatingą, išskirtinę vietą lietuviškoje raštijoje.

Tai didingiausias ir garsiausias mūsų krašto intelektualiosios literatūros skleidėjas. Jo neužmirštama kūryba lyginama su žymiausių šios literatūros krypties atstovų darbais. V. Mykolaičio-Putino eiliuotoje kūryboje aukštinamos bei pplėtojamos antikinės literatūros idėjos, kurios aukština valingą ir drąsų, laisvą ir pasitikintį savo jėgomis žmogų, kurio gyvenimo esmė – protinis tobulėjimas, mokslo, meno pasiekimai, kuriuos jis paspartina veikdamas tvirtai, valingai, pasiaukojančiai. Tad nenuostabu, kad V. Mykolaičio-Putino eiliuotoje kūryboje atsiveria mitų, legendų įvaizdžiai, o romantinėje ir filosofinėje lyrikoje svarstomos amžinosios žmogaus problemos (gyvybės, laiko, žmogaus vietos gamtoje, visatoje). Taip pat iškyla tragizmo, heroizmo motyvai, kuriuos išryškina simbolių reikšmių prieštaringumas, sustiprinantis loginį ir emocinį įspūdį – tai rašytojo vartotos antitezės. Laisvė ir nelaisvė, visagalė meilė ir gilus sielvartas, beribis liūdesys ir didžiausias džiaugsmas – pagrindinės poeto priešpriešos. Jis šlovina nesuvaržytą, po sielvarto bei katarsio išgyvenimo nušvitusią, nuskaidrėjusią sielą. Todėl Putino kūryba – tai ėjimas į žmogų, į gamtą, nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, atgimimas, grįžimas prie amžinųjų būties, Dievo temų.

Eilėraštis “Tarp dviejų aušrų” priskiriamas ankstyviajai poezijai, išreiškiančiai veržimąsi, atitrūkimą iš pilkos kasdienybės į romantinį gamtos ir svajonių pasaulį, neramios širdies skundą, vidinius dramatinius subjekto prieštaravimus. Eiliuotoje kūryboje vyrauja vidinių išgyvenimų analizavimas, apmąstymas. Eilėraščio pirmosios eilutės atveria paslaptingą, mistinį pasaulį, kuris sulyginamas su pasaka. Kūrinio vieta tiksliai neįvardinta: “tarp dviejų aušrų”. Čia sugretinti du simboliai, kurių sintezė suteikia naują, netikėtą, neatrastą reikšmę. Aušra – tai pirmųjų saulės spindulių liepsna, pasiekianti tamsiausias pasaulio erdves. Tai tarsi

gėrio ir blogio kova, paliekanti išnykstančius pėdsakus danguje. Ši vieta – tarsi pasaulio kraštas, idealumo viršūnė, proto išsilaisvinimo aukščiausias taškas. Tik “tarp dviejų aušrų” lyrinis subjektas pajunta “tolimą”, “paslaptingą”, “nesibaigiamą”, “vientisą” būtį. Lyrinio “aš” siekimo tobulėti, pažinti, regėti idealas – “visareginčios” akys, kurios atskleidžia Dievo galią. Čia laikas neegzistuoja, tik “nuspėji besiartinančią šviesą”, pamatai praeities vaizdus, artėjančius “kaip seniai girdėtų giedojimų aidai”. Lyrinio subjekto glūdumoje esantys dangaus ir šios žemės pradai leidžia suprasti savo unikalumą, menkumą ir kartu esančią didybę. ŠŠiame pasaulyje visi daiktai keičia savo materiją, formą, reikšmę, suteikiančią lyriniam “aš” nežinomybės, dvejojimo, blaškymosi. Todėl didėja įtampa, sumaištis, jausmų prieštaringumas, kuris išaugęs į disonansus sudrebina visą vidinį pasaulį, dar labiau atskirdamas, supriešindamas “viršūnes” ir “gelmes”. Simbolių opozicijos sustiprina šio eilėraščio reikšmę, sukuria jos daugialypiškumą. Ypatingai svarbi detalė: “dvi aušros”, “visareginčios akys”, “žvilgantys bokštai”, “giedojimų aidai” – visa kartu, šalia, o lyrinis “aš” vienas. Todėl ši problematika jam neduoda stabilumo, ramybės bei jausmų dvasinės harmonijos.

Simbolizmas V Simbolizmas V.M.-Putino eilėraščiuose ((„Vidurnaktį“, „Rudenio naktį“, „Ant gęstančio laužo“ ir „Merkiasi saulė“) Planas Nakties erdvė * Saulės ir žvaigždžių opozicija * Šešėliai II. Dualistinė pasaulėjauta Peizažo ir jausmų santykis lyrinis subjektas – svajotojas lyrinis subjektas – maištininkas Priešingybės III. Išvados Pratarmė Šiam darbui &– Simbolizmas V. Mykolai čio-Putino eilėraščiuos e – buvo pasirinkti keturi V.M.-Putino eilėraščiai iš rinkinio Tarp dviejų aušrų (1927): „Vidurnaktį“, „Rudenio naktį“, „Ant gęstančio laužo“ ir „Merkiasi saulė“. Juos sieja ne tik simbolistiniai motyvai, bet ir kiti bendri įvaizdžiai; analizuojama lyrinio subjekto nuotaikų kaita, vertybės ir problemos, ryškiausiai atsiskleidusios šiuose eilėraščiuose. Darbas suskirstytas į dvi pagrindines dalis: Nakties erdvė ir Dualistinė pasaulėjauta . Šios simbolistinės temos ryškiausiai atsiskleidžia šiuose V.M.-Putino eilėraščiuose, todėl jos ir pasirinktos šio darbo analizei ir interpretacijai. Didžiausias dėmesys skiriamas vienai iš pagrindinių simbolizmo temų – nakties erdvei. Naktis šiuose eilėraščiuose įgyja simbolinės reikšmės: veiksmas vyksta tarp dviejų aušrų, lyrinis subjektas “atranda” save būtent šiuo paros metu. Visų romantikų ir simbolistų kūryboje naktis, kai menkuose šviesos likučiuose iir šešėlių žaidime išnyksta ribos tarp patiriamo ir neapčiuopiamo dvasinio pasaulio, atskleidžia aukštesnę realybę negu diena, kurios šviesa negailestingai paslepia žvaigždėtą dangų ir paslaptingą žemės mistiką. Šiuos eilėraščius taip pat vienija romantizmo ir modernizmo bruožai: lyrinio subjekto maištas, dramatizmas, peizažas, atspindintis lyrinio subjekto nuotaikas, sujaukta Visatos “harmonija”. Taip pat eilėraščiuose nuolat akcentuojamas klausiantis lyrinio subjekto žvilgsnis į pasaulį (modernizmo bruožas). I. Nakties erdvė Vinco Mykolaičio-Putino poezijos rinkinys Tarp dviejų aušrų (1927) – romantinio maištingumo ir simbolizmo viršūnė. Šią poeziją galima vvadinti nakties lyrika, nes nakties motyvai yra pagrindinė šios lyrikos gaida, supinanti ir kitus motyvus. Naktį, „tarp dviejų aušrų“, vyksta lyrinio subjekto kūrybos procesas. V.M.-Putinas, rašydamas šį rinkinį, pats buvo pajutęs aštrių prieštaravimų savyje ir aplinkoje. Todėl ir jo eilėraščių žmogus nusiraminimo ieško naktyje. Eilėraščiuose norima atskleisti žmogaus ir visatos vienovę. Simbolis – pagrindinė eilėraščių „Vidurnaktį“, „Rudenio naktį“, „Ant gęstančio laužo“, „Merkiasi saulė“ konstrukcijos ašis, taip pat ideali tikrovės emblema, pažyminti tam tikrą reiškinį, o dažniausiai – dvasinę būseną. Šiuose eilėraščiuose („Vidurnaktį“, „Rudenio naktį“, „Ant gęstančio laužo“, „Merkiasi saulė“), kaip ir visoje rinkinio Tarp dviejų aušrų lyrikoje, naktis – pagrindinis simbolistinis fonas. Naktis ne tik atveria milžinišką, neaprėpiamą erdvę, bet ir atskleidžia aukštesnę realybę nei diena – tai yra ypač svarbu lyriniam subjektui. Nakties erdvė lyr subjektui be galo jauki ir sava, ji šviesi ir skaidri, nes visada nutvieksta žvaigždžių šviesos: O spindulingoji erdvė Tokia skaidri, Kad rodos pats visas žvaigždes Širdy turi. („Vidurnaktį“) Dažnai eilėraščiuose juntamas saulės ir žvaigždžių supriešinimas, tarsi amžina kova tarp jų, o kartu kova tarp dienos ir nakties. Lyrinis subjektas nekantriai laukia, kol saulę pakeis žvaigždės, o dieną išstums naktis. Žvaigždės simbolizuoja idealus ir svajones. Šviesa tamsoje tarsi išreiškia per nežinojimą šviečiantį išminties ženklą, todėl iir simbolizuoja lyrinio subjekto siekiamus tiesos ir harmonijos idealus. Žvaigždė kai kuriuose šaltiniuose traktuojama kaip likimo ženklas; tikima, kad, gimus žmogui, įsižiebia žvaigždė ir, jam mirus, užgęsta. Lyrinio eilėraščių subjekto žvilgsnis dažnai klaidžioja po spindintį žvaigždžių skliautą, netgi susilieja su juo – taip pabrėžiama žmogaus ir Visatos vienybė: Ir pats į mėlynas gelmes Tu paskendai . („Vidurnaktį“) Žvaigždės, kaip jau buvo minėta, simbolizuoja lyrinio subjekto amžinuosius idealus, nors jis jaučia, kad jie (kaip ir žvaigždės) be galo toli ir nėra taip lengvai pasiekiami: O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus. („Rudenio naktį“) Eilėraštyje „Rudenio naktį“, kaip ir eilėraštyje „Vidurnaktį“, lyr subjektas taip pat susilieja su nakties erdve: Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį – Ir tartum lašas jūroj išnykau. („Rudenio naktį“) Su naktim, žvaigždėtu skliautu lyrinis subjektas susilieja, jausdamas dangišką palaimą; todėl švintanti saulė – pirmas artėjantis dienos ženklas – lyriniam subjektui yra kančia ir dvasinis skausmas. Eilėraščio žmogus, kad lengviau praleistų dieną ir kuo greičiau sulauktų nakties, užsideda „kaukę“, po kuria slepiasi nuo realaus pasaulio, nes eilėra.

V V. Mykolaičio Pu tino eilėraščio „Ryto saulei“ analizė ir interpretacija V.M.- Putinas gimė 1893 m. netoli Prienų. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Baigė Seinų kunigų seminariją, bet atsisakė kunigystės. KKaro ir pokario metais dėstė Vilniaus universitete. Buvo ypatingai gerbiamas ir mylimas studentų. Gerai sutarė su V. Krėve. Yra vienas žymiausių literatūros teoretikų, istorikų, kritikų. Poeziją kūrė iki pat gyvenimo pabaigos. Mirė 1967 m. Žymiausi kūriniai: eilėraščių rinkiniai „Raudoni žiedai“, „Tarp dviejų aušrų“, poema „Kunigaikštis Žvainys “, drama „Valdovas “, romanas „Altorių šešėly “, bei kt. kūriniai. Dauguma eilėraščių simbolistiniai, kurių vertybės: gamtos grožis, meilė, laisvė. Šias amžinąsias žmogaus vertybes matome ir šiame, „Ryto saulei “, eilėraštyje. Tai -simbolistinis kūrinys. Eilėraščio pavadinimas jau iš anksto nuteikia, kad bus gyvas, jausmingas kūrinys. Eilėraštį galime vadinti ryto lyrika, nes ryto motyvai yra pagrindinė šio eilėraščio gaida, supinanti ir kitus motyvus. Rytas – pagrindinis simbolistinis fonas, o saulė pagrindinė eilėraščio konstrukcijos ašis. Čia ji tapatinama su mylinčia motina: „ Sveika būk, ryto saule malonioji, Tu tyro džiaugsmo motina skaisti! “ Saulė simbolizuoja teisingumą, atgimimą, pakilimą iš sunkumų. Ji yra gyvybės nešėja, palaikytoja, nes viską apšviečia vienodai. Aiškiai matyti, kad šis simbolis netiesiogiai atspindi lyrinio subjekto jausmus, džiaugsmą: „ Šviesias padangių grožybes nešioji Ir juodai žemei spindulius siunti. “ ir „ Sveika būk, saule, gyvasties nešėja , Kad vėl mane pakilus bučiavai, “ Saulė ne tik skleidžia šviesą, bet ir tartum atveria naujas galimybes.

Ji aukštinama kaip šventoji, jos visi išsiilgę: „ Kalnai tau kelia karūnas liepsnotas, Tau meldžias girios šlamesiais rimties. Kiekviena s ryto augalas rasotas Tau savo žiedą pabučiuot išties. “ Eilėraštyje „Ryto saulei “ lyrinis herojus kalba savo vardu. Čia pavaizduota atgimimo tikrovės emblema pažyminti dvasinę būseną. V. M. Putino simbolistinėje lyrikoje dažnai sunku rasti ribą .

Jau pirmuosiuose poeto eilėraščiuose ima ryškėti jam būdingi tematiniai motyvai: veržimasis nuo pilkos kasdienybės į romantinį gamtos ir svajonių. Eilėraščiuose vyrauja lyrinė vidinių išgyvenimų analizė. PPirmosios Putino kūrybos pusės lyrikos centras yra rinkinys „Tarp dviejų aušrų“. Jame sukaupta vidinė poeto patirtis, būties prieštaravimų jausmas. Rinkinyje aiškiai skamba viena svarbiausių Putino temų – laisvės, išsivadavimo tema. Labiausiai ji išreikšta poemoje „Vergas“. Rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ – simbolistinės Putino poezijos pavyzdys. Poeto žmogus blaškosi tarp idealo, svajonių ir tikrovės. Simbolistinėje poezijoje ryškus ir liūdesio, vienišumo, nusivylimo motyvas (eilėraščių ciklas „Pesimizmo himnai“). Šiuo laikotarpiu parašytuose eilėraščiuose kyla žmogaus ir Dievo ryšio, tikros, iš širdies kylančios maldos klausimai (eilėraščiai „„Malda“, „Nežinomam Dievui“). Antrajame kūrybos laikotarpyje labiausiai išsiskiria eilėraščių ciklai „Parafrazės“, „Mano mėnesiai“ ir lyrinė poema „Somnambulas“. „Parafrazės“ – vienas stipriausių Putino ciklų. Tai išsivadavimo kūrinys. lšsivadavimo jausmas susilieja su išlaisvinančia, sielvartą ir nusiminimą įveikiančia Bethoveno muzika. Laisvė ir nelaisvė, nnusiminimas ir ramybė, meilė ir sielvartas, liūdesys ir džiaugsmas – pagrindinės ciklo priešpriešos. Poetas šlovina laisvą, po sielvarto išgyvenimo nušvitusią, nuskaidrėjusią sielą. „Mano mėnesių“ ciklo pagrindas yra kalendorinis laiko ciklas – nuo sausio, kai pradedama gyventi, iki gruodžio, kai jauti artėjant paskutinį žingsnį. Metų ciklas apibendrintas kaip žmogaus gyvenimo ciklas. lšreikšta į save susikaupusio žmogaus savijauta, prieštaringa gamtos galybė, meilė ir džiaugsmas. Visa poeto Putino kūryba – tai ėjimas į žmogų, į gamtą, nuolatinis atsinaujinimas, dvasios atgimimas, grįžimas prie amžinųjų būties, Dievo temų.

„Viltis“

Lyrinis subjektas aiškiai pasako, kad jo vilties niekas nenuslopins. Iš kur kyla toks stiprus, nesunaikinamas jausmas? Lyrinis subjektas, atitinkantis poetą, sako, kad “nė žemės kvaitulys, /nė pragaro liepsna” nesužlugdys jo tvirto tikėjimo. Toks poezijos žmogaus įįsitikinimas negali atsirasti iš niekur. Galbūt Vinco Mykolaičio asmenybė, patyrusi daug aplinkinių apatijos ir šaltumo, stipriausiai jautė vilties jausmą, kuris jam padėjo gyventi, kurti ir tikėti, kad egzistuoja ir šviesus, teisingas pasaulis. Tai išgyvenimas, teikiantis paguodą jautraus žmogaus sielai. Viltis tapo grandimi tarp realaus pasaulio ir lyrinio subjekto vidinės erdvės. Skaitydama eilėraštį negalėjau nesižavėti lyrinio subjekto tvirtumu, stiprybe. Ir tikrai, atrodo, jog nei žemėje, nei pragare nėra tokios stiprios jėgos, kuri palaužtų Putino dvasią. Vilties jausmas toks galingas, jog pradedu mmanyti, kad Vincas Mykolaitis-Putinas tik juo ir tikėjo. Tačiau kaip galima jausti tik vieną jausmą? Nejau žmogus gali gyventi vien su savo mintimis ir viltimi? Nejau daugiau jam nieko nereikia? Juk žmogui būdingas asmenybės dvilypumas. Viena asmenybės dalis gal ir gali pasitenkinti vien tik tikėjimu, tačiau juk ir antrajai reikia jausti, išgyventi, nes be jausmų žmogus nebūtų žmogumi. Štai čia ir atsiskleidžia antroji Vinco Mykolaičio asmenybės pusė. Poetas negali gyventi vien tik tikėjimu. Juk reikia kažko, kas suteiktų žmogui jėgų, dėl ko gyventi būtų verta. Reikia jausmo, kuris skatintų siekti savo gyvenimo tikslo. Kas tai galėtų būti? Meilė?

Taip. Į poeto gyvenimą buvo įsibrovęs ir meilės jausmas:

– Aš einu šviesiu keliu

Ieškoti tos, kurią myliu.

„Saulėj popirtinėj“

Giedro, gryno dangaus supriešinimas su vidiniais išgyvenimais sustiprina drumstos sielos įspūdį. Ar tuo ir ypatinga Putino poezija? Tiesą sakant nežinau.

Žinau tiek, kad kai sieloj liūdna net tada, kai virš galvos gražus ir giedras dangus, žmogui labai svarbu turėti gyvenimo tikslą, vertybes. Vincas Mykolaitis-Putinas turėjo. Net ir viską supriešinančiame pasaulyje jis tikėjo meile, turėjo viltį. Šios dvi vertybės, nors ir ne vienintelės, tačiau labai stiprios, padėjo jam gyventi bei išlikti žmogumi. Žmogiškumo jausmas poetui buvo labai svarbus, nes tik žmogus ggali išgyventi poeziją.

Vidiniai išgyvenimai keičia asmenybę. Ir kažkada buvęs ramus, kasdienis žmogus tampa maištininku: “o aš nepaklusęs/kėliaus iš kapo! ” (“Kėliaus iš kapo”). Būna, kad viltį praranda, tačiau vėliau vėl ją atgauna, o kitą kartą nustoja vengti jausmų ir meilę įsileidžia į savo širdį. Vincas Mykolaitis-Putinas sulaukęs gyvenimo ir kūrybos brandos puikiai tai supranta. Jausmai labai svarbūs žmogaus pasauliui, nes tik jie išmoko mylėti, suprasti, gyventi.

„Somnambulas“

Turbūt šis jausmas ir suteikė Vincui Mykolaičiui-Putinui jėgų, kurių taip reikia gyvenant. Juk meilė padeda tikėti tuo, kuo nori tikėti. Gal meilė ir suteikia viltį, pakeičia žmogų, jo mąstymą, vertybes? Šis taurus jausmas privertė poetą į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis. Seniau jis jautėsi niekuo neišsiskiriantis iš kitų, jį skaudino bejėgiškumas, jo menkumas: “kenčia many susigūžęs/mažas, kasdienis žmogus” (“Gyvybės gyvatė”), o pajutus meilę gyvenimas nušvito. Gal meilė pakeitė Putino asmenybę? Taip būtų galima paaiškinti faktą, kad poetas savo jausmingumu visai nepanašus į savąjį tėvą, kuris buvo griežtas, šaltas, abejingas emocijoms. Gal meilės dėka poeto asmenybė yra jautri, supranta jausmų vertę, nevengia jų? Vincui Mykolaičiui-Putinui meilė buvo paieškos objektas, spinduliuojantis šviesą, šilumą, gėrį. Poetas ėjo šviesiu gyvenimo keliu ieškodamas meilės, kuri turbūt ir nušvietė sielą.

Tame gyvenimo kelyje kartais atsirasdavo priešingybių. Juk negali viskas nnuolat tekėti ramia vaga, nutinka visko. Nors dažniausiai žmogus tam ir nebūna pasiruošęs, tačiau įvairūs išbandymai daro jį stipresnį, atsparesnį. Tik taip išmokstama gyventi. Juk pats gyvenimas – tai tarsi pianino klavišai: tarp baltųjų įsivelia ir juodi. Juk gyvenimas negali būti vien tik šviesus, gražus, tvarkingas. Taip pat jame negali būti vien tik liūdesys, apatija ir tamsa. Būna juodo ir balto. Argi tai yra blogai? Juk gyvenimui reikia spalvų, reikia ir gėrio, ir blogio, nes vienas be kito jie neegzistuotų. Kaip mes žinotume, kas yra gėris, jeigu blogio nebūtų, kaip atskirtume dieną nuo nakties, jei nebūtų spalvų? Opozicijos pagyvina gyvenimą, jos padeda žmogaus būties nepaversti rutina. O kokios opozicijos Putino gyvenime ir kūryboje? Jau poeto vaikystėje atsiranda priešingybių: abu Vinco Mykolaičio tėvai buvo labai skirtingi (tėvas nevertino jausmų, o motina buvo jausminga moteris), pats poetas labai skiriasi nuo savo tėvo, Putino poezijoje vyrauja tai šilti, tai šalti jausmai (opoziciški jausmai), jo lyrikoje vidiniai išgyvenimai tampa kontrastu gamtos aprašymui:

Žiūriu į dangų, giedrą, gryną,

O sieloj drumsta ir kartu.

V. M. Putinas “Viešnia” interpretacija

Baigdamas savo literatūrinį kelią, kai laiko lieka nedaug, aš pasiryžau to laiko veltui neeikvoti ir imtis tik tokių temų, kurios mane jaudina, žadina vaizduotę ir jausmus,

kelia lyrinį išgyvenimą´,- rašė V. Mykolaitis-Putinas. Vėliausiame savo cikle ( Mano būstas´) poetas nagrinėja dramatiškas žmogaus būties ir nebūties problemas. Čia daug paslaptį ir nežinomybę įprasminančių ženklų: šviesos duodantis langas virsta juoda, bauginančia sutemų skyle, panašia į slibino gerklę, sauganti tvora transformuojasi į siurrealistinį šiurpų reginį, septyniomis spynomis užrakintos durys atsiveria iš juodos nežinios.. Eilėraštis šiame cikle dažnai skamba kaip neatsakytas klausimas, kaip mįslinga, nujaučiama atvertis. Pažvelkime į vieną iš šio ciklo eilėraščių Viešnia´.

Kūrinys pradedamas intriga: Ta pati, o ne kkita—/ Ji atėjo neprašyta, nors laukta´. Skaitytojas apgaunamas, iš karto įpinamas į įvykių sūkurį, nes darosi įdomu, kas gi toji viešnia, kuri šitokį kelią- grioviais, pakalnėmis- keliavo pas lyrinį subjektą. Čia jį matome gulintį ir besijaudinantį, kas tąją viešnią įleis į jo tuščia būstą (poetas piešdamas lyrinio subjekto gyvenamąją vietą leidžia skaitytojui susidaryti vaizdą, kad jis yra vienišas). Tačiau eilėraščio veikiantysis sušukdamas, lyg pats nustemba, kad toji moteris ramiai įžengia į jo būstą. Ir nesvarbu, kad durys septyniom spynom užrakintos, llyg iš liaudies pasakų atplaukusi viešnia jau stovi prie lyrinio subjekto guolio ir savo šaltavyzdėmis akimis hipnotizuoja eilėraščio pagrindinį veikėją. Šis užsimerkęs nugrimzta į sapnus, savotiškas svajas: Kur ta skrenda kavalkada? Kaip tas žirgas atsirado?´ Užduodamas retorinius klausimus, subjektas stebisi ttaip staigiai atsidūręs nežinia kur. Besėdėdamas balne jis pradeda suvokti, kad skrenda prarajų briaunomis. V. Mykolaičio-Putino veikėjas, atrodo, per daug dėl savo kelionės ir nesijaudina, piešiamas vaizdas kaip tik leidžia suprasti, kad galbūt jam ir smagu. Jaustuku ak´ išreiškiamas nusivylimas, kad visai arti bedugnės, nors jau viena koja kaip ir joje, žirgelis sustoja. Ši akimirka, manyčiau, sietina su liaudies posakiu: Viena koja jau karste´. Čia skaitytojas pagaliau drąsiai gali daryti prielaida, kas buvo toji viešnia ir kokiu tikslu ji atėjo. Tačiau dar neišaušo lyrinio subjekto paskutinioji, nes jis atsimerkia ir randa visišką tamsą savo kambaryje. Tamsa- vienišumo simbolis, net aplankyti atėjusi viešnia, kuri buvo laukta kaip išsigelbėjimas iš tos vienatvės, paliko jį gulintį su savo egzistencinėmis mintimis:´Kur buvau ir kas eesu?´. Nusivildamas pabrėžia, kad niekas jam nieko neatsakė, bet paliko degančią žvakę. Tai liepsna, galbūt tikėjimo, kad ne viskas prarasta. Ugnelė simbolizuoja gyvenimą ir jo tąsą. Ta šviesa, turi sklisti ir žmogaus viduje. Bet iš kitos pusės, ar tai nėra simbolis mirusio žmogaus, kuris nors ir fiziškai funkcionuoja, yra dvasiškai nebegyvas, nes juk žvakė degama mirusiajam pagerbti.

Vincas Mykolaitis-Putinas mėgo sakyti, kad: Žmogaus dalia – aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis ir kančia. Bet kančia ir sielvartas – taurinantys žmogų jausmai. Svarbiausia žmogui yyra laisvė´. Eilėraščio Viešnia´ lyrinis subjektas mirtį siejo su išsivadavimu iš tų keturių sienų, užtrenktų durų, užrakintų septyniomis spynomis. Tačiau tam dar neatėjo laikas, dar neišaušo toji akimirka, kada jis nusimes tą naštos jungą.