Nacionaliniai lietuvio bruožai

NACIONALINIAI LIETUVIO BRUOŽAI

Lietuvių tauta nuo neatmenamų laikų yra susijusi su kaimu.Manau,kad ir daugelio mūsų seneliai ar proseneliai gyvena kaime. Per amžius Lietuvos žmonės sunkiai dirbo žemę, džiaugėsi jos duodamais vaisiais, garbino ją. Gyvendami kaime, gamtoje, žmonės suprato daug gamtos paslapčių, išmoko mylėti žemę kaip savo motiną, savo maitintoją. Dabar, kai žmonės gyvena miestuose, o kaimą užgožia civilizacija,jis prasigeria,visiškai ‘nuvažiuoja’dėl ekonominių sunkumų,daugelis mūsų net nesusimąsto apie senovės Lietuvos kaimą – koks jis buvo, kokie buvo jo žmonės, kokie buvo tų žžmonių papročiai, kasdienybė,nesupranta,kad visų mūsų šaknys,mūsų,lietuvių,nacionaliniai bruožai,kultūra iš ten,iš kaimo.Visa tai, kaip ir savo tautos kultūrą, galima labai greitai pamiršti. Nuo užmaršties mūsų praeitį gelbsti rašytojai, kurie savo kūriniuose įamžino senovės lietuvių papročius, tikėjimą, tarpusavio santykius. Skaitydami tuos kūrinius sužinome kaip gyveno mūsų protėviai, galime pasimokyti iš jų klaidų.

Lietuvių literatūros klasikė Julija Beniuševičiūtė – Žemaitė (1845-1921) gimė nusigyvenusių bajorų šeimoje, bet gyvenimo kelias ją nuvedė į kaimą, apie kurio žmones ji ir rašė savo kūriniuose. Jau pirmasis Žemaitės apsakymas “Rudens vvakaras” (“Piršlybos”) nukelia skaitytoją į 19-ojo amžiaus pabaigos sodžių, kur į valstiečio namus pasaulis “ateina” ir savo nedorais, tadicinei lietuvio moralei nepriimtinais paistalais, ir kultūros dalykais. Vėliau pasirodžiusiuose apsakymuose “Topylis”, “Marti”, “Sutkai” išryškėja pagrindinis Žemaitės rūpestis – meilė, šeima. Žemaitė ppati buvo kaimo žmogus, todėl jos sukurti gamtos, kaimo ir žmonių paveikslai labai tikslūs. Skaitydami mes į viską galime pažvelgti autorės akimis. Ji aprašė tai, ką matė, nesukdama galvos, ar tai patiks kitiems.

Beveik visus savo apsakymus Žemaitė pradeda gamtos aprašymu. Gamta sugyvinama: saulė žiūri į žemę, šypsosi, griaustinis taip spardosi, kad net žemė išsigandusi virpa. Visa gamta pateikiama labai tikroviškai. Aprašiusi gamtą, Žemaitė piešia trobas. O šios nevienodos: viena “sena, maža, sulinkusi, prastai iš lauko atrodo, bet viduj labai švaru”, kita – kaip Vingių – didelė, bet prišnerkšta. Visas trobos detales Žemaitė aprašo smulkmeniškai. Jei troba švari, tvarkinga – ji žavisi viskuo: iššluota asla, nušveistu stalu, baltai paklota lova. Jei troba netvarkinga, Žemaitė nesikuklindama parodo visą betvarkę, net truputi hiperbolizuoja: ““Langeliai seni, maži, tie patys apkerpėję <..>. Palubiais voratinkliai per nosį braukia <..>” Žmones Žemaitė aprašo labai skrupulingai. Apie kiekvieno charakterį, išvaizdą galima spręsti ne tik iš autorės aprašymo, bet ir iš dialogų tarp veikėjų.

Viename žinomiausių Žemaitės apsakymų “Marti” vaizduojama kaimo merginos tragedija. Autorė vaizduoja merginą Katrę, kuri, nenorėdama priešintis tėvams, išteka už nemylimo vyro. Tai dažniausiai sutinkama problema senojoje lietuvių literatūroje. Mergina per silpna priešintis griežtai nusistovėjusioms tradicijoms. Ji išteka ne iš meilės, o dėl pinigų, kurių reikėjo ttėvams. Kaip žinia, tokios santuokos dažniausiai būna nelaimingos.

“Marčioje” sutinkame įvairių charakterių. Marti – darbšti, geranoriška, paklusni mergina, kuriai tėvų žodis yra šventas. Jos vyras Jonas – visiška žmonos priešingybė. Jis slunkius, miego maišas, kuris kirmėdavo, pūtė į akį iki vidudienio kažkur įlindęs. Jis – tinginys ir nevala. Kaip jis žvalgėsi šaukšto! “Žiūrėjo stalčiuj, ant lango, ant žemės, pamatęs po suolu, pakėlėm nubraukęs žemes su pirštais, įdėjo į bliūdą.” Ir srėbė, kad “net didžiausios jo ausys linkčiojo”. Jo motina nuo jo skiriasi tik tuo, kad jai buvo ne visvien Katrės “išmislai”. Ji isteriškai bardavo marčią dėl kiekvieno jos darbelio, dėl kiekvieno prašymo.

Apsakymo pabaigoje ligos kankinama Katrė miršta. Žemaitė tuo parodo, kad net kantriausias žmogus nėra “geležinis”. Vingiai savo pykčiu “isunkė” Katrės jegas ir ši pasidavė. Kaip bausmę už tai Žemaitė Vingiams siunčia Katrės brolius, kurie pasiryžę nubausti savo sesers kankintojus.

Kitas lietuvių rašytojas – Jonas Biliūnas (1879-1907) gimė valstiečių šeimoje, todėl nuo kūdikystės dienų buvo pažįstamas su kaimu. Biliūnas – demokratinių nuostatų idealistas: jei gerbi savo įsitikinimus, privalai laikytis “principo niekados nevaržyti žmogaus jausmų ir sąžinės, kokie jie bebūtų”. Biliūnas savo brandžiausiuose kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų, tęsdamas Žemaitės ir Lazdynų Pelėdos tematiką. Tačiau nesiėmė pirštu prikišamai nurodyti tos skriaudos priežasčių, įįvardinti kaltininkų ir čia pat atstatyti teisingumą. Novelėje “Ubagas” (1906) pasenęs tėvas išvaromas iš namų, bet autorius nė nakalba apie jo sūnų. Novelėje “Joniukas” (1906) piemenėlis, ujamas šeimininkų, parbėga į namus, o čia randa verkiančią motiną – žuvęs tėvas. Biliūnas vaizduoja beribę skriaudą, sutelktą kasdieninėse vargo žmonių istorijose. Juos galima tik užjausti ir kentėti kartu su jais, o ne išaiškinti skriaudos priežastis.

Novelių “Ubagas”, “Nemunu”, “Kliudžiau”, “Brisiaus galas” pasakotojas, dažniausiai pats autorius, stovi nustėręs beribės skriaudos akivaizdoje. Jis nėra pašalinis stebėtojas, atėjęs paguosti ar teisti. Jis – kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. Biliūnas buvo elegantiško, bet nesuskaldyto ir nepralaimėjusio žmogaus vaizduotojas, atvėręs – vienas pirmųjų – Lietuvos kaimo sanklodoje dvasinio grožio pradmenis. Jis išlaikė permainų viltį, tikėjimą didelių siekimų ir pasiaukojamos kovos prasmingumu (“Laimės žiburys”, 1906).

Biliūnas vaizduoja skriaudžiamų kaimo žmonių bejėgiškumą. Apsakyme “Ubagas” žmogus, kuris buvo turtingas ūkininkas, išaugino vaikus, kurie vėliau jį išvarė, yra priverstas nusižeminti ir prašyti išmaldos. “Lazdoje” mušamas tėvas yra bejėgis prieš jį mušusį prievaizdą. Tėvas nekyla kovoti prieš jį, bet atleidžia skriaudą.

Lietuvos kaimas buvo ir lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio (tikr. Žukauskas, 1882-1957) dėmesio centre. Jis – vienas žymiausių mūsų kaimo vaizduotojų. Jo prozoje sukurta puikių kaimo žmonių paveikslų; ddažnai jie dramatiškomis spalvomis piešti, tačiau įtaigūs, šviesūs. Tai pirmiausia “Paskenduolės” Veronikos – poetizuotas kaimo merginos paveikslas. Patekusios į nelaimę, ujamos, bet neužguitos samdinės Veronikos grožis čia koncentruoja vertybes, kuriomis pasirėmus smerkiama negailestinga, fanatiškai akla kaimo visuomenė, kur apsakymo žodžiais tariant, “tiek daug meldžiamasi ir tiek daug ašarų liejama”.

V.Krėvės apsakymų rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj“ pavaizdavo ypač mėgstami personažai-seni žmonės.Rašytojas supranta senosios kartos pranašumą, įžvelgia jos didžiulį ir nepaprastai turtingą dvasios lobyną, sielos taurumą. Štai apsakyme „Bedievis“ V.Krėvė atskleidžia Vainoriaus, praminto kaimo filosofu, apmąstymus, išgyvenimus, troškimus. Šis žilas kaip obelis senelis, net neatmenantis savo nugyvetų metų skaičiaus, yra daug jautresnis ir tauresnis už jaunus kaimo vyrus. Jis sugeba pajusti menkiausio vėjelio dvelkimą, išgirsti laibiųjų smilgų šnarėjimą, suprasti mažų paukštelių giesmininkų kalbą. Rašytojas suvokia, kad ir Vainoriaus tikėjimas yra daug gilesnis ir stipresnis negu jaunosios kartos. Senasis filosofas mano, kad „pragaras ten, kur bloga žmogui, kur skriauda, skausmas, sopuliai, kur žmogus skursta.“

V.Krėvė su didele pagarba ir švelnia meile vaizduoja senas bobules, plušančias, skubančias, laikančias ant savo silpnų pečių visą namų ruošos naštą, pro darbus šviesios dienos nematančias. Apsakyme „Antanuko rytas“ raytojas atskleidžia Antanuko senelės begalinę meilę savo anūkui, jos rūpesčius, namų apyvokos darbus, ypatingai turtingą vidinį pasaulį. Ši bobulė moko savo mylimą anūkėlį

gerumo, paklusnumo, mandagumo, pamaldumo. Ji atsako į kiekvieną smalsaus Antanuko klausimą. O kiek įvairiausių pasakų sugeba paporinti ši senolė!

Ne mažiau turtingas savo dvasios lobiais yra apsakymo „Skerdžius“ pagrindinis veikėjas skerdžius Lapinas. V.Krėvė su didele simpatija atskleidžia Lapino apmąstymus, išgyvenimus. Skerdžius – gamtos sūnus. Nukirsti medį jam atrodo toks pats sunkus nusikaltimas, kaip nužudyti žmogų. Pamatęs Grainio nukirstą liepą, jis ilgai negali atsipeikėti, tik skausmingai sudejuoja:

„-Žmogau, žmogau, ir širdies tu neturi, ir dievo nebijai, kad tokį medį sunaikei.“

V.Krėvė pabrėžia, kad senosios lliepos sunaikinimas taip paveikia Lapiną, kuris buvo tarsi širdimi suaugęs su šiuo didžiuoju medžiu, jog skerdžiui gyvenimas netenka prasmės. Ir Lapinas, apimtas gilios nevilties, mano, kad „mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!“

Apsakyme „Raganius“ raytojas vaizduoja seną skerdžių Gugį, kuris nėra pamaldus, mėgsta išgerti. Tačiau, nepaisydamas ių ydų, V.Krėvė parodo, kad Gugis yra daug geresnis ir tauresnis už pamaldų ir stropųjį kaimo ūkininką Kukį. Jis savo iškalbingumu,atkaklumu net pasiekia, kad būtų įleistas dangun. Čia raytojas dar kartą parodo Gugio širdies gerumą: sskerdžius atkakliai reikalauja, kad šv.Petras įleistų dangun ir Kukį, nors šis ne kartą savo kaimyną piktai apibarė. Gugis atleidžia Kukiui visas skriaudas, nes „jis nekaltas, kad jam dievas davė tokį būdą.“

Pagrindinis veikėjas Gugis panašus į skerdžių Lapiną.Jame puikiai derinasi naivus ppaprastumas ir laki vaizduotė.Niekas tiek nemokėjo dainų kiek Gugis.Jis turejo ir muzikanto talentą-mokėjo smuiku griežti.Taigi Gugis meniškos sielos,kūrybingas žmogus.Jo,kaip auksaburnio,iškalbos menas ryškiausiai atsiskleidžia novelėje”Pas dangaus vartus”Čia Gugio paveikslas suvinta naujomis spalvomis.Atsiskleidžia visos jo kūrybinės galios ir nepaprastai laki vaizduotė.Ginče su ventaisiais irykėja Gugio sugebėjimas pateikti įtikinamų argumentų ir patekti į dangų.Jo iškalbingumas žavi kiekvieną,tik jo argumentuoto,įtikinamo žodžio dėka triumfuoja teisingumas ir atsiveria vartai į dangų.Kai šventasis Petras Gugiui primena,jog jis numirė be kunigo ir girtas,Gugis tuoj pat parodo savo išmintį ir vaizdžiais argumentais nurungia šventąjį Petrą:”-Tai čia nusidėjimas? Argi aš to norėjau? Tiesą pasakius, aš visai mirti nesirengiau,o kad taip staiga ir netikėtai numiriau ,aš visai nesu kaltas”Galiausiai šventas Petras turi nusileisti,pripažindamas,kad,” ant žemės begyvendamas “,Gugis gerai išmiklinęs savo liežuvį.Kūrybingasis GGugis nepritrūksta iškalbingumo ir ginčydamasis su mylimuoju Jėzaus apaštalu,šventuoju Jonu.Kai šis pasiūlo Gugiui atkentėti skaistykloje už tai,kad skerdžius nepadorias dainas dainas dainavęs,juokus krėtęs,gėręs,Gugis įtikinamai argumentuoja:”-Kodėl negerai,šventasis apaštale,jei aš visa tai dariau iš meilės.Man buvo gera ir linksma,aš norėjau,kad kitiems būtų gera ir linksma,todėl džiuginau žmones,kaip tik išmaniau.”Šiuos žodžius išgirdęs šventasis Jonas sutinka atkelti dangaus vartus.

Taigi V.Krėvė ir kituose savo apsakymuose su didele pagarba, meile ir pasididžiavimu vaizduoja gerus žmones. Rašytojas puikiai suvokia jų beribį dvasios pasaulio turtingumą, gilaus tikėjimo prasmę, ttrapių ir jautrių sielų grožį.

Ne mažiau kūrybingi už V.Krėvės personažus Vaižganto herojai.Vaižgantas tikėjo,jog kaimo žmoguje,žmoguje,kuris gyvena gamtos prieglobstyje,glūdi menininkas.Ne profesionaliąja,o liaudiškąja prasme-savo buities meistras,grožio aplinkoje kūrėjas.O kas jį kuria,tas sugeba ir kitiems jį parodyti,juo uždegti.

Liaudies menininko pradas yra būdingas Mykoliukui ir Severiutei-patiems paprasčiausiems kaimiečiams savo padėtimi,bet ne dvasia.Ji kur kas kilnesnė už kito,už turtuolio dvasią.Mykoliukas pavaizduotas kaip jautrios sielos žmogus.Jis gyvena savo sisikurtame pasaulyje,kuriame tarsi itirpsta realiojo gyvenimo vargai ir skriaudos:

“Mykoliukas ypsosi kitam pasauliui,su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu,kam jis pritaria,kam jis atsiliepia”.

Grodamas savo paties padarytu smuikeliu,jis ilieja sielvartą ir džiaugsmą:”Nepertraukdamas,nepagreitindamas,tuo pačiu taktu,visai nesumesdamas,kam jis griežia,kas jo muzika gėrisi,kas naudojasi,kas klauso,kas šoka,kam jo muzika labai tai”.Mykoliukas savo liūdesiu sužadino visame kaime ilgesį,norą eiti toliau į gamtą,kur gražu,kur prakilnu,iš kur toli matyti.Toks ilgesio poetizavimas,kaip manė rašytojas,atitinka lietuvio būdą.Lietuvis yra gamtos prieglobsty gyvenantis žmogus.Jis meniškos sielos,subtiliai jaučia kratovaizdį,jam būdingas gerumas.

Užtat geriausiai sielos virpesius galima perduoti vaizduojant Mykoliuko meilę Severijai:”Ir Mykoliukas ėmė matyt Severiutę(.) iš tolo ateinant ir daugiau niekur nebežiūrėjo:traukė erdvę į save,rijo ją kaip traukinys bėgių kelią ir artino į save mergelę”.

Kaip tai primena I.einiaus”Kuprelio” veikėjo Olesio beviltišką situaciją,kai herojus,nusivylęs meile,išeina iš namų ir nuo žmonių pasitraukia į gamtą!!Netekus Gundės,vieninteliu Olesio gyvenimo draugu ir paguoda tampa gamtos pasaulis.Tuomet miško gyventojai ““.man tapo artimi,lyg kokie giminės,kaimynai”.Kupreliui gamta pilna paslapties,ji tarsi priartina jį prie būties paslapčių.”Seku kiekvieną gamtos reiškinį,gyvenu su juo ir galvoju.”Olesiui,įsiklausius į gamtą,lengva galvoti apie Dievą,amžinybę.Kupreliui artimas toks pajautimas,kai gamta žmogų sieja su Dievu.”Lietuvis jautė Dievą per saulę,mėnulį,vėją ir audrą-ar tai blogas kelias? “Susitikimas su gamta sąlygoja ir išlikimą virš tikrovės,aukštybės,pilnatvės pajautimą:”ir man tuomet atrodė,kad aš visai išnykstu,virstu kažin kuo ir aukštai išskrendu”.Štai kokį neapsakomą dvasios polėkį pajunta jautrios sielos lietuvis,pabuvęs gamtos karalystėje.Joje Olesis nesijaučia esąs šio pasaulio žmogus,nes jį užvaldo neaprėpiama pilna tobulesnio gyvenimo erdve.Šio,gamtą įsimylėjusio žmogaus svajonė buvo ta,”kad žmonės myletų žvėris,o žvėrys žmones”.

Skaitydami iuos ir kitus lietuvių literatūros klasikų kūrinius,daug sužinome apie Lietuvos žmones,jų rūpesčius,papročius ir vertybes.Suprantame,kad Lietuvos žmonėms visada rūpėjo dvasinės vertybės,tačiau materialiniai nepritekliai,sunkus darbas,nelaimės kai kuriuos nuvesdavo klaidingu gyvenimo keliu.Vieni del to grauždavosi,sielodavosi,kiti taip ir liko nesupratę ką daro.J.Žemaitės,J.Biliūno,A.Vienuolio kūriniai atskleidžia mums ***a.pabaigos ir XX a.pirmosios pusės Lietuvos kaimo žmonių asmenybės bruožus,gyvenimo ir bendravimo būdą,kalbą.Jų dėka kaimo žmonių sukaupta patirtis išliks ir ateities kartoms.