Namai ir pasaulis lietuvių literatūroje

Namai. Toks paprastas žodis. Nesudėtingas – tik penkios raidės. Šį žodį dažnai vartojame savo kasdienėje kalboje. Vartojame jo net nepastebėdami, net nesusimąstydami, ką jis iš tikro reiškia, neįsigilindami į šio, atrodo, paprasto žodžio prasmę. Bet ar jis toks paprastas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Jokiu būdu ne. Tai suprato mūsų literatūros klasikai: K. Donelaitis ir Žemaitė. Jie savo kūryboje įrodė, jog namai – tai ne tik mūsų būstas.

Kasdienėje kalboje žodį „namai“ suvokiame siaurąja prasme. Bet ŽŽemaitė ir K. Donelaitis įžvelgė tai, ko dar nebuvo įžvelgęs niekas. Jiems namai – tai visas gyventojo veidrodis, jo vidaus, sielos išraiška, charakterio ir būdo atspindys. „Metų“, žymiausio K. Donelaičio kūrinio, veikėjai būrai yra spalvingos asmenybės, tad ir jį namai – charakterio ir gyvenimo būdo veidrodžiai, šeimininko vizitinė kortelė, tik pasakanti daug daugiau nei vardas ir pavardė. Štai kad ir dviejų tinginių, Slunkiaus ir Pelėdos, trobų aprašymas: „Trobos smirdų tų, kad jas kas nor įsitėmyt, | Nei pūstynės iš visų ppašalių pasirodo. | Kad aukštyn žiūri, pamatai sudriskusį kraiką, | Ant kurio sklypus nuplėštų klestina vėjai, | Kad viens čia, kits ten nuo stogo ritasi lopais.“

K. Donelaitis pirmasis taip sureikšmina namų vaidmenį. Namai tapo neatsiejama būro dalele, nusakančia gyventojo vidų, vvisas gerąsias ir blogąsias charakterio savybes.

Būrams jų namai – tai tradiciškumo ir lietuviškumo židinys, todėl jie nenori įsileisti naujovių, svetimų papročių. Poetas neigiamai pasisako prieš didėjančius valstiečių buitinius poreikius ir jų patenkinimą: „Ogi dabar, želėk dieve, tik gėda žiūrėt, | kad lietuvninkai kaip vokiečiai sopaguoti | ar su kurpėmis rudenį ant čėsnų pasirodo“. K. Donelaitis atvirai pasisako prieš užsieniečius kolonistus: „Tu, prancūziškas žioply su šveisteriu storu, | ir kasdar daugiau susibastėt Lietuvą vargint, | kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint? | Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo | ir varles bei rupūžes jus ėst pamokino?“

Būrai net pyksta ant tų, kurie pasiduoda svetimšalių įtakai: „Tarp lietuvninkų daugsyk tūls randasi smirdas, | kurs, lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams, lyg kaip ttikras vokietis mums gėdą padaro. | Daug tarp mūs yra, kurie, durnai prisiriję, | vokiškas dainas dainuot ir keikt paspartin | ir kaip vokiečiai kasdien į karčiamą bėga“. Tokias „naujoves“ būrams visiškai nepriimtinos, jie patenkinti senuoju gyvenimo būdu, senosiomis tradicijomis, senaisiais namais.

Savo kūryboje namus sureikšmino ir Žemaitė. „Marčioje“ galime palyginti dvi šeimas – Driežų ir Vingių. Skiriasi ne tik šių veikėjų gyvenimo būdas, bet ir jų namai. Vingių troba – tai jų gyventojų nevalyvumo ir tingumo atspindys: „Trobos stogas sstorai apkerpėjęs ( . ), kerpės kėkso kukliais kaip duonos kepalais. ( . ) Stogas per vidurį giliai įlinkęs kaip kumelės nugara; viduryje iškišta lentų gerklė, kamino pavidalo, kitą kartą dūmus vėmusi, dabar visai nukrypusi į vieną pusę ( . ).“ Kokie namai, tokie ir šeimininkai. Štai kad ir Jonas: “ ( . ) rankos degutuotos, burna kaip sėtuvė, nosis kaip už trečioką agurkas, akys užgriuvusios, galva didžiausia, pasišiaušusi pilkais plaukais ir nulinkusi į prišakį ( . )“ Katrė, patekusi į Vingių namus, iš karto pradeda tvarkytis, valytis. Tai parodo jų esant iš tvarkingos šeimos, nors tiesiogiai Žemaitė neaprašo Driežų trobos. Deja, Vingiams toks tvarkingumas nepriimtinas, todėl Katrė jiems tampa tarsi rakštimi.

Žemaitė dar labiau praplėtė žodžio „namai“ reikšmę. Jai namai tapo ne tik gyvenamoji vieta, bet ir vieta, kur žmogus gali pasijusti saugus, kur jo siela nurimsta nuo blaškymosi po ne visada svetingą ir ne visada gražų pasaulį. Namai – tai tarsi gimtasis lizdas, iš kurio pakylame į gyvenimo skrydį, kuriame visada galime nutūpti pailsėti po ilgos ir varginančios kovos. „Marčioje“ Katrė tampa paukšteliu, blaškomu vėjo ir nerandančiu užuovėjos. Išvaryta iš gimtųjų namų į naujus ji nerado naujajame lizde užuovėjos, bet į senąjį sugrįžti nebegalėjo: „Eisiu prie tėvelių, apkabinsiu kkojeles, be nepriglaus mane, be nepasigailės. O ar padės ką?.. Sukelsiu tik triukšmą ( . ) .“ Tad nenuostabu, jog Katrė, neradusi kur prisiglausti, žuvo. Toks Žemaitės požiūris unikalus – niekas iki jos nebuvo taip sureikšminęs namų svarbos ir reikšmės.

Tad kalbėdami apie namus, nekalbėkime apie juos kaip apie keturias sienas. Juk namai – tai vieta, iš kur prasideda mūsų kelionė po pasaulį ir kur ji dažniausiai baigiasi, tai vieta, kur mes galime jaustis saugūs, kur galime pailsėti, kur galime prisiglausti, kuomet pavargo sparnai. Turime saugoti ir gerbti savo namus – tik taip jie išliks tikrais namais, nevirs bejausmiu žmogaus rankų tvariniu. Nereikia bijoti suasmeninti namų, juos pamilti. Išmokime namus naudoti kaip skydą nuo visų pasaulio negandų. Neardykime savo lizdo, bet tausokime ir puoškime jį.