Negalia

Mes panašūs

Temsta. Gatvėje darosi vis tamsiau ir tamsiau, o mes su vaikais žaidžiame kieme. Išgirstu ploną susirūpinimo kupiną mamos balsą. Ji kaip visada kviečia mane namo, bet man tik keturiolika ir mes kieme žaidžiame pati mėgstamiausia mano žaidimą – klasę. Suvokiu, jog geriausiai būtų paklausyti mamos ir eiti namo plauti rankų ir valgyti skanių mielinių blynų, paruoštų vakarienei, bet taip norisi dar pašėlioti kieme. Mama jau trečią kartą mane ragina grįžti, nors, tiesą sakant, niekada tiek nekartodavo. Matyt, motinos širdis kkažką jautė, bet aš niekaip negalėjau palikti savo draugų ir nepaklusau liepimui eiti namo. Tomas paskutinis metė akmenėlį i kreidos apibrėžtą kavadratą ir nutarėme skirstytis. Žinojau, kad mama jau ilgokai laukia ir bėgte skubėjau namo, tik staiga pasigirdo ratų žviegimas, trenksmas ir vaikų klyksmai. Nesupratau, kas atsitiko, tik mačiau savo kruvinas kojas.

Regis, akimirka praėjo ir aš jau sėdžiu vežimėlyje. Bandau judinti kojas, bet nepavyksta, per jėgą pasikeliu ir žengiu, tačiau nukrintu ir nebegaliu atsistoti. Siaubingai pykstu dėl šios nelaimės ant llikimo, tačiau užvis labiausiai kaltinu save. Kodėl negalėjau paklusti mamai ir eiti anksčiau namo tą kartą, kai įvyko nelaimė? Kodėl? Gali sau užduoti galybę klausimų, bet atsakymo vis tiek nerasi. viskas vyksta kaip sapne. dabar, regis, as sėdžiu lovoje, o kkambarys pilnas lankytojų – mano klasės draugų. Ant stalo stovi didžiulis tortas: svenčiam mano penioliktąjį gimtadienį. Juokaujame, žaidžiame kortomis, mėtome didžiulius spalvotus balionus, nuotaika pakili ir aš esu laimingas. Galbūt dar ir dėl to, kad niekas nemato mano negalios ir visi elgiasi, kaip su lygiu, bet staiga mama užgesina kambaryje degančias šviesas ir įneša jau degantį tortą, instinktyviai bandau šoktelti iš savo kėdės – vežimėlio ir bėgti prie torto, bet tik tada pajuntu, jog nebegaliu. Aš daugiau niekada negalėsiu bėgti. Skausmas širdyje, sunku susitaikyti, jog yra dalykų, kurių nebegali pakeisti. Bet vis dėlto, kažkas gero kirbina mano dar vaikišką širdelę. Apsidairau aplink ir matau, jog daugiau niekas, išskyrus mane, nenuliūdo, visi vaikai nekantriai laukė, kol aš užpūsiu žvakeles. Jie visi ččia atėjo dėl manęs. Tie, kurie mane myli, tie, kuriems aš reikalingas ir jiems visai nesvarbu, ar aš dabar stoviu ar sėdžiu. Jiems svarbiausia, kad išlieku savimi ir kad bėda manes nepalaužia, jie mane palaiko ir pagelbėja visada ir aš jaučiuosi visiškai pilnavertis.

Pabundu, suvokiu, jog aš sapnavau. Sapnavau kažkokį fragmentą iš savo vaikystės. Tas sapnas buvo be galo tikroviškas, tačiau tuo pačiu kažkoks pranašiškas, o gal vis tik pamokantis. Niekada nemaniau, kad sapnas gali sukelti tiek daug emocijų ir išgyvenimų. TTikrai nebūčiau patikėjęs, jog galima taip realistiškai matyti sapną. Tačiau ši vizija privertė mane susimąstyti, aš visiški pakeičiau nuomonę apie neįgalius žmones, dabar aš suprantu, kad jų nereikia gailėti, nereikia išskirti, paprasčiausiai pakanka jiems padėti tada, kada to tikrai reikia, bet svarbiausia, kad jie jaustųsi pilnaverčiai ir tokie patys, kaip ir mes sveikieji. Šie žmonės yra stipresnės valios, šiek tiek kitaip vertinantys likimą, bet tokie patys per gyvenimą žengiantys žmonės.