Neoromantizmas. Salomeėja Nėris

Terminas ,,neoromantizmas” lietuvių literatūros tyrinėtojų vartojamas apibūdinti dviem reiškiniams – XX amžiaus pradžios literatūrai, visų pirma prozai (Vaižganto, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės ir kt.), bei 3-iojo dešimtmečio pabaigos – 4-ojo dešimtmečio poezija. Ryškiausi pastarojo neoromantizmo atstovai – Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis.

Ši poetų karta į lietuvių literatūra atėjo po simbolistų, atslūgus susižavėjimui avangardizmui. Neoromantikai nesudarė literatūrinės grupės, sąjūdžio ar srovės įprastinėmis šių žodžių reikšmėmis, jie neturėjo vieningos estetinės programos, bendro leidinio, kaip keturvėjininkai, ir nnesibūrė į saloną. Tačiau galima pastebėti tam tikrą estetinę operaciją tų literatūrinių leidinių, kuriuose debiutavo ir aktyviai bendradarbiavo būsimieji neoromantikai – tai žurnalai ,,Pjūvis” (1929 – 1931, išėjo 3 nr., redaktorius Petras Juodelis ), ,,Lilija” (1932, išėjo 1 nr.), ,,Naujoji romuva” (1931 – 1940, redaktorius Juozas Keliuotis), to paties Keliuočio parengtas almanachas ,,Granitas” (1930). Juose mėginama atsiriboti ir nuo tautinio romantizmo tradicijos, ir nuo keturvėjininkų eksperimentų. Orientuotasi į Vakarų Europos literatūrinį kontekstą, skelbtos antinatūralizmo, pasaulėžiūrinio idealizmo, meno modernizacijos, modernumo ir kkatalikybės, individualizmo ir universalumo sintezės programos. Tačiau tokią programinę liniją daugeliu atvejų brėžė ne patys poetai. Ji formuojama savotiškų to laikotarpio ,,ideologu”- žurnalistų Juodelio, Keliuočio- straipsniuose.

Romantinė tradicija ir modernumas

Tradicijos ir modernumo jungtis užfiksuota jau pačiame neoromantizmo pavadinime. Kokiu būdu šis dderinys reiškiasi neoromantikų kūryboje?

Neoromantikais vadinamų poetų kūryboje dažna romantizmo įtvirtinta lyrinio išsisakymu situacija, kurioje lyrinis subjektas, arba lyrinis aš, tampa eilėraščio centru. Dominuoja jo vidinio pasaulio ,,vaizdas”- jausmai, emocijos, nuotaikos. Neretai subjekto dvasinė būsena tiesiogiai įvardijama (myliu, kenčiu, ilgiuosi). Kuriamas kalbėjimo čia ir dabar, atvirumo, nuoširdumo įspūdis. Emocija, regis, užfiksuojama, paverčiama meno kūriniu tuo metu, kai ryškiausiai, aštriausiai patiriama. Romantikai aukštino įkvėpimą, siejo jį su nesąmojinga ar sąmojinga būsena. Transas, sapnas, apsvaigimas- tai situacijos, kuriose poeto lūpomis prabyla kažkokia aukštesnė jėga.

Tačiau lietuvių neoromantikai gana aiškiai suvokia, kad eilėraštis kuriamas ne tik iš jausmų, bet ir iš žodžių, kad poetas paklūsta vienokiai ar kitokiai literatūrinei jausmų reiškimo formai. Panašiai įkvėpimą traktuoja Antanas Miškinis: ,,Poetui reikia visad būti šiek tiek apsvaigus. JJam reikia rašyti iš ūpo, o ne iš galvos”. Eilėraščio lyrinis subjektas neretai žiūri į save su ironija, atviras išsisakymas tarsi suvaidinamas, pateikiamas kaip scena, nuoširdumas tenka lyrinio aš kauke. Bene ryškiausias šis dvigubas žaidimas Jono Aisčio lyrikoje: ,,Ir pats neatskiriu kur kaukė antiška,/kur mano veidas, mano lėtas.”- apibendrina poetas eilėraštyje ,,Ir pasakys”. Ši lyrizmo ir ironijos, nuoširdumo ir žiūrėjimo iš nuotolio, tam tikros distancijos savo jausmams derinį įkūnija romansas, kurio stilistika, situacijos, tam tikros klišės dažnos neoromantikų kūryboje. Romanse rryški dramatinė situacija – kraštutinės, pabrėžtinai desperatiškos būsenos (nusivylimas meile, atsisveikinimas su mylimuoju ar mylimąja, pasiryžimas atsisveikinti su gyvenimu), dažnai išsakomos dialogo forma. Kalbančiajam aš būdinga išdidi poza, skaitytojas sąmoningai graudinamas. Ašaros, kraujas, širdis, vieni dažniausių romanso įvaizdžių. Populiarus ir dramatiškas Karmen įvaizdis. Neoromantikams romansas yra savotiška žanrinė kaukė – iki kraštutinumo užaštrintas jausmas, ,,įvilktas” į tam tikrą kanoninę stilistiką, tampa sąlygiškas, jo nebeįmanoma pamatuoti realybės matais. Sąlygiškumą pabrėžia tam tikri personažai – kaukės, už kurių slepiasi lyrinis subjektas: elgeta, valkata (Miškinio, Nėries lyrikoje), arlekinas (Aisčio poezijoje).

Lietuvių neoromantinėje poezijoje žmogus išgyvena romantizmo įtvirtintą idealių troškimų ir realybės konfliktą. Tačiau realybė tai ne abstrakcija, ne apibendrinta žemiškoji sfera (Mykolaičio, Putino simbolistinėje poezijoje-,,gelmės”), o kasdienybės ,,lunaparkas” ( taip pavadintas vienas Aisčio eilėraštis), gyvenimo karuselė, monotoniška dienų tėkmė. Idealusis polius – ne ,,viršūnės” ar kaip kitaip alegoriškai įvardinti siekiai,o kasdienės tėkmės sustabdymas, akimirka, virstanti stebuklu pasaka.

Pasaka ir tikrovė

Viena svarbiausių plotmių neoromantikų kūryboje yra pasakiškumas. Jis pasirodo keliais aspektais. Visų pirma poezijoje susiduriame su įprastais pasakų personažais, pasakiškais siužetais. Kuriamas eilėraštis pasaka (Nėries ,,Senelės pasaka”). Pagaliau ir pati poezija suvokiama kaip kažkokios naujos tikrovės kūrimas. Ta nauja tikrovė paneigia kasdieninę, buitinę logiką ir atveria kelią iš žodžių sukurtam stebuklui.

Neoromantikų kūryboje dažnas žmogaus būsenos, jo ssituacijos pasaulyje ir gamtos paralelizmas (,,Stovi klevas, liūdnumo kaip aš”, – Miškinis; ,,Mūsų dienos – kaip šventė, /Kaip žydėjimas vyšnios”,- Nėris; ,,Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, [.] Per pasaulį keliauja žmogus”,- Brazdžionis). Taigi gamta gali būti traktuojama kaip savotiškas fonas lyrinio subjekto išgyvenimams. Tačiau lygia greta ji yra ir didžiausių poetinių stebuklų vieta.

Neoromantikai vengia atviros paralelės, jie mėgsta saulėlydį ar naktį sužmoginti, paversti kažkokios istorijos veikėju. Numanoma istorija dažniausiai būna žiauri – taip užšifruojamas ir atnaujinamas įprastas, poetine kliše vakaro dangaus ir kraujo palyginimas.

Kultūrinis kontekstas. Gamta ir kultūra

Kurdami pasakišką eilėraščio vaizdą, neoromantikai naudojasi tautosakos stilistika bei vaizdiniais. Tačiau aktualizuojamos ir įvairių epochų bei kraštų literatūrinis kontekstas – viduramžiai, Renesansas, egzotiški Rytai. Bene labiausiai jis jaučiamas Aisčio poezijoje, kurioje dažni motyvai, atėję iš Vakarų Europos literatūros – Viljamo Šekspyro, Frančesko Petrarkos, Migelio de Servanteso kūrybos, literatūrinės pasakos. Svarbus vaidmuo tenka Biblijai, religinei simbolikai. Jos pasitaiko Miškinio, Aisčio kūryboje. Ryškiausias šis kontekstas Brazdžionio poezijoje. Joje ne tik gausu biblinių įvaizdžių, bet ir remiamasi maldos, psalmės stilistika. Psalmė – dažnas žodis ir Brazdžionio eilėraščių pavadinimuose.

Romantikai skelbė grįžimą į gamtą, o kultūrą, civilizaciją neretai laikė savotišku nuosmukiu. Neoromantikai kūryboje šios dvi sferos nėra griežtai skiriamos. Gamtos ir kultūros įvaizdžiai neretai atsiduria šalia vvienas kito, gamtą linkstama apibūdinti kultūros terminais.

Kultūrinių įvaizdžių klodas neatsiriboja vien literatūra ir menais. Neoromantikų poezijoje atgyja ir miestietiškosios bei miesčioniškosios kultūros elementai, mėgstami tarptautiniai žodžiai. Neretai svetimų kalbų žodžiai pasirodo tekste originalo rašyba. Žodžius mėgstama įterpti į eilėraštį kontrasto principu, kai kalbama apie kilnius dalykus – meilę, Dievą.

Avangardizmo palikimas

Po avangardistų eksperimentų su kalba, jų pamėgtos laisvos formos neoro-mantikai, regis, grįžo prie ankstesnių tradicijų. Jų kūryboje dominuoja klasikinis ketureilis, bandomas griežtesnės formos – sonetas, rondo. Tačiau lietuviškoje avangardo keturvėjininkų patirtis nepraėjo be pėdsakų. Iš avangardizmo į neoromantikų kūrybą atėjo pakilių intonacijų, romantiškų vaizdų ,, nužeminimas”, pasitelkiant kasdieniškas, buitiškas detales (Miškinio laimė ,,rudininiam palte”), prozaizmus. Brazdžionio poezija dažnas Kazio Binkio į literatūrą įvesdintas skaičius 100. Beje, kaip ir keturvėjininkų kūryboje, nemažą vaidmenį atlieka miestas. Tačiau miestietiškoji kultūra, nors ,,įsibrovusi” į poetinį tekstą, nėra taip besąlygiškai garbinama kaip keturvėjininkų. Taip kaimo ir miesto esama akivaizdžios įtampos gamta čia tebėra harmoningasis, nusiraminimą ir laisvės pojūtį žadantis pasaulis, bet, kaip minėtą šis pasaulis jau apibūdinamas kitos erdvės – miesto ir jo kultūros terminais. Miestas siejamas su nuosmukiu, nuodėme, bet drauge jau tapatinamasi su jo tradicijomis, įeitą į jo kasdienį ritmą.

Katastrofos nuojauta

4-ojo dešimtmečio poezijoje ryški žlugimo, nuopuolio, artėjančios katastrofos nuojauta. Bene akivaizdžiausiai

ją įkūnijo neoromantikų mėgstamas žodis ,,agonija”(,,Tai vakaras,ir tai tikra agonija”, – Aisčio eil. ,,Pastoralė”, Miškinio eilėraščiai ,,Daina agoni-joj”, ,,Agonija”), trapumo, rudens motyvai. Tokios nuotaikos buvo apėmusios XIX a.pab. – XX a.pr. Vakarų Europą, jų išpopuliarėjimas susijęs su vadinamųjų gyvenimo filosofų idėjomis. Reikšmingiausias vaidmuo teko ir Osvaldo Špenglerio veikalui ,,Europos sau-lėlydis”, skelbiančiam Vakarų civilizacijos krizę – šios knygos tezės atpažįstamos programiniuose ,,Pjūvio” straipsniuose, pačių neoromantikų pasisakymuose. Visa tai susiję su modernaus žmogaus savivoka. Istorinių kataklizmų akivaizdoje žmogus pajuto savo menkumą, ėmė aabejoti pasaulio tvarkos teisingumu.

Bene ryškiausios katastrofistinės tendencijos Brazdžionio poezijoje. Jo kūryboje apmąstomas žmogaus menkumas Dievo akivaizdoje, tačiau neabejojama Dievo valia ir teisingumu. Istorijos raida suvokiama kaip dėsningas procesas, apokaliptinė pasaulio ateities vizija išskaitoma iš Biblijos ženklų.

Individas ir tauta

Šios kartos poetai akcentuoja individo laisvę (individo ir visuomenės konfliktas bene stipriausias Nėries kūryboje), teigia asmenybės unikalumą. Taip tęsiama romantizmo įtvirtintą individualizmo tradiciją. Neoromantikai atsiribojo nuo maironiško tautinių idėjų deklaravimo, tačiau tautinę, patriotinė tematika jų kūryboje yra svarbi. Tiesa, tai nėra toji ssuburianti visus bendram tikslui – kovai už tėvynės laisvę – patriotika. Neoromantikams meilė tėvynei – ne abstrakcija. Tai meilė konkrečiai vietai, detalei, situacijai: Aisčio sukurtas emblemiškas Lietuvos vaizdas – visų pirma tėviškės, gimtųjų vietų peizažas; Brazdžionio eilėraštyje ,,Lietuva” plačią panoramą kkeičia konkreti, į kasdienybės patirtį nurodanti metafora (,,Svaigina kadugio odekolonas”). Meilė tėvynei neretai lydima ironija, ji be patoso – vargas ir skurdas yra ne vieno patriotinio eilėraščio motyvas. Visų keturių didžiųjų neoromantikų kūryboje bent viename eilėraštyje susiduriame su emigracijos situacija.

Taigi neoromantikai sukaupė kone visą ligtolinės lietuvių poezijos patirtį: romantinę pasaulėjautą, simbolizmo intonacijas, avangardizmo orientaciją į miestą, kal-bos konkretumą ir proziškumą. Visa tai tapo savitu poetiniu pasauliu, įsitvirtinusi 4-ojo dešimtmečio Lietuvos poetiniame žemėlapyje.

,,Bendros vietos”

Nors ryškiausi poetai neoromantikai yra ganėtinai skirtingi ir saviti rašytojai, kai kurios idėjos, įvaizdžiai, poetinio teksto organizavimo principai, ko gero, tiesiog sklandė ore. Be jau aptartų idėjinių, pasaulėjautos, poetikos bendrumų, galima išskirti keletą vadinamųjų ,,bendrų vietų”- dažnai pasikartojančių vaizdų, situacijų, atskirų motyvų.

Keturvėjininkai mėgo pavasarį. Dažniausias neoromantikų mmetų laikas – vasaros pabaiga, ruduo; iš visos paros labiausiai mėgstamas vakaras, ypač saulėlydžio vaizdas. Su laiko tėkmės apmąstymu susiję pasikartojantys žiedo, žydėjimo motyvai, žmogaus – žiedo paralelės. Žiedas, gėlė dažnai konkrečiai įvardinti – vyšnios, alyvos, lelijos, romansui būdingos rožės, egzotiškesnės kamelijos, orchidėjos. Mėgstami epitetai ,,baltas”, ,,žalias”. Žydėjimą, žiedą galima įrašyti į lengvumą, trapumą reiškiančių įvaizdžių grandinę. Kiti tos grandinės nariai būtų šilkas, voratinklis, debesys, sniegas.

Kartojasi ir kelionės kaip žmogaus gyvenimo topas.

Avangardo garbintas techninis progresas ,,įsispraudė” į neoromantikų ppoezijos erdvę, nužymėdamas ją vielomis, telefonų stulpais, geležinkelio bėgiais. Brazdžionio eilėraščio subjektas pakelia akis į dangų būtent tokioje neromantiškoje aplinkoje. Vienas rimuojamas žodis paprastai būna aukštojo, romantinio, stiliaus, kitas – žemojo, proziško, arba avangardinio. Paliko pėdsaką ir ,,mėnulis, elektros viela apžabotas” iš Binkio ,,Vokiško pavasario”. Mėnulio vaizdui, regis, neoromantikų kūryboje skirta ironiškai prislopinti jausmingą eilėraščio nuotaiką.

Miesto kultūros pėdsakas pastebimas ir kvapų pasaulyje. Čia tarytum sujaukiama natūrali tvarka, pagal kurią gamtos kvapai yra tie, su kuriais lyginami visi kiti. O dažnai nė lyginimo nereikia: pakanka tik tą kvapą užfiksuoti. Neoromantinės poezijos subjektas šiuo atžvilgiu civilizacijos jau sugadintas: gamtos kvapas tampa lyg ir antrinis, jis lyginamas su dirbtiniu – dažniausia kosmetiniu, farmaciniu. Pagal jį pažįstamas žiedų, miško ar kitos gamtos kvapas.

Mėgstami neoromantikų peizažo ar poetinio pasakojimo ,,dalyviai” – šuo ir varna.

Salomėja Nėris

Salomėjos Nėries – vardas pats mylimiausias poeto vardas mūsų liaudyje. Iš tikrųjų, šiandien nuo Vilniaus ligi Baltijos krantų nerasime žmogaus,kuris nemokėtų mintinai vieno ar kito skambaus S.Nėries posmo. Mūsų kūdikiai tuojau po pirmųjų motinos žodžių mokosi Salomėjos Nėries eilėraščių, ir poetės žodžiai iš pat mažumės įstringa į jaunosios kartos sąmonę, kad iš jos niekad daugiau nebeišnyktų.

Neblėstanti S. Nėries šlovė, jos eilių užburianti jėga rodo, kad ši garsiausia lietuvių poetė giliai ssuvokė lyrikos paslaptį, kur slypi poezijos magiškoji galia, kurią nuo pat pirmųjų jos rinkinių iki šiol bandė ir bando įspėti kritikai ir literatūros mokslininkai siekdami atskleisti jos kūrybos amžinumo prasmę, idėjinę bei meninę reikšmę. Ypatingas kritikų ir mokslininkų dėmesys yra visiškai suprantamas. Jos neabejotinas talentas iš karto buvo pripažintas didžiausių literatūros autoritetų. Apie S. Nėries debiutą atsiliepė žymiausi to meto poetai – L. Gira ir V. Mykolaitis – Putinas. Ne vieną straipsnį, skirtą S. Nėriai, parašė K. Korsakas, davęs objektyvų šios poetės kūrybos vertinimą, vienas iš pirmųjų atskleidęs visuomeninę jos kūrybos reikšmę. Pavergiantis nuoširdumas, jaudinantis išgyvenimų gilumas, ištikimybė savo širdies balsui, skausmingai išnešiotai tiesai, tikėjimas gėrio bei humanizmo pergale išvedė ją per klaidžias istorijos kryžkeles.

Salomėja Nėris palyginti anksti suprato revoliucijos ir socializmo perspektyvą, savo nepralenkiamą talentą skyrė kovai už liaudies laisvę.

Jos kelias nebuvo lengvas: tai dramatiška vidinė kova, ieškojimai, valingas ar net herojiškas pasipriešinimas ramaus ir sotaus gyvenimo pagundoms bei įvairioms kitoms kliūtims. Skaitydami geriausius Nėries eilėraščius, juntame jos jautrią, lengvai pažeidžiamą jos širdį, švelniausių emocijų subtilų plevenimą, tačiau kartu pajuntame ir jos valingą ryžtą, tvirtą tikėjimą gėriu, grožiu, teisingumu.

Kartais skaitytojai laiškais kreipdavosi patarimo. Apie vieną jų poetė rašė dienoraštyje: ,,Tu pradėjai apie mane kurti sau legendas, įsivaizduojamas, kkad aš esu nepaprasta, galinga moteris.<.> O tu nežinai,kad aš maža, silpna. Kaip dažnai aš drebu dėl kokio nors šiurkštaus kvailio žodžių”. Poetės nuomone, kiekvienas žmogus turi pats susirasti kelią, tik tada jis bus tikras. ,,Aš myliu savo kelią, nes jį pati susiradau.”

S. Nėris lyrika bei jos raida kartu yra ir poetės asmenybės, jos sielos gyvenimo istorija: poetas išorinį pasaulį, įvykius, reiškinius, idėjas, kitų žmonių išgyvenimus perleidžia per savo išgyvenimų žaizdrą, jais remia savo patirtį. Nėris buvo ypač nuoširdi ir atvira, kalbėdavo tik tai, ką jautė, nieko nenuslėpdama, neiškreipdama.Kartu ji išreiškė ir bendražmogiškus bruožus bei siekimus, būdingus apskritai žmogui visais laikais – štai kodėl talentinga poezija niekad nepasensta.

Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, vėliau – Bučienė) gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Keršų kaime (dabartinis Vilkaviškio rajonas). Aplink driekėsi plačios ir derlingos Suvalkijos lygumos. Poetei gimtinė buvo visada miela, artima. Ji augo pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų šeimoje, kurioje kartu su ja augo du broliai ir sesuo. S. Nėries tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo, bet sugyveno gražiai.

Tėvas, Simanas,- staigus, judrus, karšto temperamento, ambicingas ir išdidus, mėgo juokauti, pasilinksminti, iškrėsti pokštų, pasišaipyti iš kitų. Jis buvo apsišvietęs žmogus.

Tėvą poetė vertino kaip romantika ir svajotoją, nepraktišką žmogų, kurio planai

visada būdavo gerokai didesni už galimybes. Tik vieną savo svajonę įvykdė: mokė visus keturis vaikus – Salomėją, Viktorą, Bronių ir Onutę. Ypač jis mylėjo Salomėją, kuri išvaizda buvusi tikras tėvas. Kai kurie Salomėjos Nėries būdo bruožai – dvasinė energija bei vyriškas ryžtingumas, valingi siekimai, orumas ir gal net išdidumas, ambicija – priminė tėvą. Jaunystės metais šie bruožai pasireiškė santūriau, jie tarytum buvo slopinami uždarumo, melancholijos ar religingumo, tai yra tų savybių, kurios priminė motiną.

Motina, Uršulė Žemaitytė – Bačinskienė, priešingai, bbuvo nuolaidi, tyli ir nuolanki, religinga, nemėgo vaidų bei triukšmo, su visais maloni, užjaučianti, vaišinga, darbšti, tvarkinga, bet neturėjo balso šeimoje. Ji kantriai nešė savo naštą, buvo rūpestinga ir mylinti motina. Likimas jai nebuvo palankus: tėvai išleido už Bačinsko per prievartą, kai ji teturėjo septyniolika metų. Kantriai ji išgyveno ir dar vieną nesėkmę: po stuburo sužeidimo nebevaldė kojos ir turėjo vaikščioti su lazdelėmis.

S. Nėris kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje visuomenėje arba rašydama poemą ,,Eglė žalčių karalienė”, be abejonės, prieš aakis turėjo savo motinos paveikslą.

Reikia manyti, kad nemažą reikšmę būsimos poetės pasaulėjautai ir vaizduotei galėjo turėti senelis Bačinskas – linksmo būdo pasakotojas ir dainininkas, mėgo bendrauti su anūkais.

1918 metų pavasarį Marijampolėje buvo atidaryta mergaičių progimnazijos pirmoji ir antroji klasė, iir Salomėja Nėris pradėjo mokytis antrojoje klasėje. Iki naujųjų metų savarankiškai pasirengusi, ji išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir persikėlė į Vilkaviškio ,,Žiburio” gimnaziją. Mokytis sekėsi. S.Nėris buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms, mėgo piešti. Svajojo tapti dailininke. Pamėgo muziką – mokėjo skambinti rojeliu ir gitara. Gimnazijoje veikė moksleivių ateitininkų kuopa. Į ją įstojo ir poetė. Ateitininkų šapirografuotame laikraštėlyje ,,Ateities žiedai” 1921m. ji pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūraitės ir Liūdytės slapyvardžiais.

Besimokydama gimnazijoje, S.Nėris pajuto turinti talentą – tai nulėmė jos ateitį. Pirmąjį eilėraštį ,,Jūra banguoja, jūra beribė” išspausdino ,,Ateityje” 1923 metais, kai pirmą kartą pasirašydama Nėries slapyvardžiu. Greitai kūryba užpildė visą jos gyvenimą, teikė jėgų ir stiprybės prieš gyvenimo smūgius, leido greičiau pamiršti nuoskaudas ir nesėkmes.

Jaunystės eilėraščiuose vaizduoja gana ssiaurą, asmenišką pasaulį. Tai diktavo romantizmo ir modernizmo tradicija. Tačiau apie pačios poetės gyvenimą negalima spręsti tik iš jos eilėraščių.

1924 metais S.Nėris kartu su kitais trylika mokinių baigia Vilkaviškio gimnaziją. Nežinoma ateitis stovėjo prieš akis.

1924 metų rudenį Salomėja Nėris pradeda studijas Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultete; pagrindinė specialybė – lietuvių literatūros istorija, papildoma – vokiečių kalba ir literatūra,pedagogika bei psichologija. Ji pasirinko katalikišką fakultetą. Beveik visą studijų laiką S.Nėris gyveno studenčių bendrabutyje. Studijų metais poetė pasinėrė į knygų, literatūros ppasaulį, skaitė vokiškai ir prancūziškai, atmintinai mokėjo daugybę eilėraščių.

Jau pirmuosiuose kursuose Nėris buvo žinoma kaip poetė, tačiau ji vengė kalbėti apie savo kūrybą,nori likti neapstebėta.

Į pirmąjį rinkinį ,,Anksti rytą” (1927m.) S.Nėris sudėjo optimistiškus giedrios nuotaikos eilėraščius.

Studijų metais, ypač paskutiniaisiais (1927-1928m.), sukurtuose eilėraščiuose, kurių dalis įėjo į rinkinį ,,Pėdos smėly”, vyraujantis motyvas buvo meilė. Būdama paskutiniuosiuos kursuose, staiga karštai pamilsta savo profesorių J.Eretą. Meilė nebuvo laiminga.

Sekdama literatūrine mada, ji sukūrė meilės romansų. Tokie romansai (,, Sūnau saulėto krašto”, ,, Pajuodo žalio pievos”) miesčioniškos publikos buvo mielai dainuojami.

1928 metais S.Nėris baigė universitetą ir nuo rugsėjo 1 dienos buvo paskirta į Lazdijus Seinų ,,Žiburio” gimnazijos neetatinę mokytoją praktikantės teisėmis. Ir tik nuo 1930 metų liepos mėnesio jai pripažintas aukštesniosios mokyklos mokytojos vardas.

Prieš pradėdama dirbti Lazdijuose, poetė įgyvendino seną savo svajonę – išvyko į kelionę po Vakarų Europą. Mokytojos darbas jai visiškai nepatiko. ,,Aš esu dabar mokytoja. Taip norėjo kažkoks tironas”, bet dirbo nuoširdžiai ir stropiai: dėstė vokiečių kalbą, vadovavo literatų būreliui, padėdavo mokiniams rengti vakarus.

1931 metais grįžo į Kauną, kur gyveno iš redaktorės, vertėjos darbo. Tais pačiais metais išėjo antrasis poetės eilėraščių rinkinys ,,Pėdos smėly”. Jis dramatiškesnis nei pirmasis, ryškesnė individo ir miesčioniškos visuomenės priešstata ( eil. ,,Sudeginkit mmane”, ,, Be bažnyčios”, ,,Paspausiu šaltą plieną”). Kaip ir pirmoje knygoje, ryški romanso poetika (eil. ,,Raudona rožė”, ,,Paskutinė Donžuano meilė”, ,,Baisus tavo Dievas”). Paskutiniu rinkinio eilėraščiu ,,Kaip gėdos dėmė.” poetė teigia pradedanti naują gyvenimo ir kūrybos etapą :

. nueitą kelią nulaužiau

Kaip vyšnios išdžiūvusią šaką.

Sugrioviau altorių, kur melstasi amžiam,

Kur garbinta meilė ir mėlynos pasakos,

Ir tiltą ir praeitį visą sudeginau.

Iš tikro tais pačiais metais Nėris bandė žengti radikalų žingsnį. Kairiosios ideologinės pakraipos avangardistiniame žurnale ,,Trečias frontas” ji paskelbia pareiškimą, kuriame pasmerkė ankstesnes katalikiškas savo pažiūras ir pažadėjo kurti tokią poeziją, kuri išreikštų ,,išnaudojamųjų masių” interesus. Manoma, kad pareiškimo tekstą parašė tuomet aktyvus trečiafrontininkas Bronys Raila, o Nėris jį pasirašė. Tokio žingsnio priežastys buvo greičiau emocinės (noras atkeršyti ir konkrečiam asmeniui, ir visuomenei) nei politinės. Tame pačiame žurnalo numeryje buvo publikuoti keli avangardistine maniera parašyti naująsias revoliucines idėjas deklaruojantys poetės eilėraščiai. Tačiau šioji stilistika visiškai neatitiko lyrinio poetės talento prigimties.

1934 – 1936 metais poetė mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje (dėl jautrios, mimoziškos prigimties pedagoginis darbas jai buvo ganėtinai sunki našta). 1936 metais Paryžiaus merijoje susituokė su skulptoriumi Bernardu Buču ir 1937 – aisiais apsigyveno Palemone. Iki 1940 – ųjų vasaros mokytojavo Kaune. 1935 metais išleido Dariaus iir Girėno atminimui skirtą rinkinį ,,Per lūžtantį ledą”. Jame esama keleto trečiafrontininkiškos dvasios deklaratyvių eilėraščių, tačiau ryškiausia pasiaukojimo poetizacija. Grįžtama ir prie ankstesnio lyrinio, tik jau labiau dramatizmo ženklo pažymėto eilėraščio. Šį grįžimą įtvirtino rinkinys ,,Diemedžiu žydėsiu” (1938), apdovanotas Valstybės premija. Eilėraštis orientuojamas į tautosakinį melodingumą. Dominuojanti tema – žmogaus būties trapumas ir amžinas ryšys su žeme. 1940 metais išleistos tautosakos motyvais parašytos poemos ,,Eglė žalčių karalienė” ir ,,Našlaitė”. Pasinaudota ir poetės populiarumu – ji parašė prosovietines poemas ,,Bolševiko kelias”, ,,Keturi” ir ,,Poemą apie Staliną”. Pastarosios ištraukos buvo skaitomos Maskvoje, kremliuje, kai buvo ,,prašoma” Lietuvą priimti į Sovietų sąjungos sudėtį. Prasidėjus karui, poetė pasitraukė į Rusiją. 1943 metais Maskvoje išėjo rinkinys ,,Dainuok, širdie, gyvenimą”, kuriame, be privalomų prakeiksmų priešams, kvietimo į kovą, ryškus Tėvynės ilgesys, žmogaus ryšio su gimtąja žeme teigimas. Po karo ketino išleisti eilėraščių rinkinį ,,Prie didelio kelio”, jame permąstomas savasis gyvenimas, suvokiamos klaidos, teigiamas žmogaus gyvenimo dramatizmas. Tačiau cenzūrai poetės parengtas rinkinys neįtiko, buvo pertvarkytas ir išėjo pavadinimu ,,Lakštingala negali nečiulbėti”. ,,Prie didelio kelio” išleistas tik 1994-aisiais.

Nėris po sunkios ligos mirė 1945 metų liepos 7 dieną Maskvoje, Kremliaus ligoninėje. Buvo palaidota Kaune, Istorijos muziejaus kieme. 1992 metais perlaidota Petrašiūnų kapinėse.

Nepamirštamas tragiškas 1941 metų birželio 22 dienos

ankstyvas sekmadienio rytas. Bombų sprogimai pažadino mažo namelio Palemone gyventojus. ,,Pirmas pabudo Tėvukas. Atsargiai mane pažadino ir liepė apsirengti. Aš apsivilkau švariais baltiniais ir apygere suknele. Taip nenusirengus paskui išbuvau lygiai dvi savaites”.

Nuo šios minutės prasideda siaubinga, košmariška kelionė I Maskvą. S. Nėris pasiima tik būtiniausius daiktus, kelias knygas ir rankraščius. Septynių vietų automobilis jos jau laukė prie Rašytojų namų Kaune. B. Bušas dar liko sutvarkyti kad ir nedidelio turto, manydamas po kelių dienų pasivyti šeimą. Tačiau kol užkasė ssavo skulptūras, išslapstė rankraščius, fašistai užkirto kelius. Vėliau vis tiek jis turėjo palikti Palemoną ir apsigyventi Panevėžyje.

Karo atneštas kančias didino ilgas Salomėjos Nėries išsiskyrimas su vyru, tiesiogiai ir netiesiogiai atsispindėjęs ne viename eilėraštyje. Karo pabaigoje, kai Lietuva jau buvo išvaduota, bet ji dar negalėjo iš karto sugrįžti, rašė savo vyrui: ,,Gyvenau visus tuos trejus su viršum metus begaliniu ilgesiu ir graužatim, kam aš tave palikau. Kitą kartą man rodydavos, jog tu mane už tai pasmerkei.”

Hitlerininkai tučtuojau ėmė ieškoti poetės: bbuvo nuvažiavę į tėviškę, brolį Viktorą grasino sušaudyti, bet tas šiaip taip atsipirko, tik iš ūkio turėjo bėgti.

S. Nėris su mažu sūneliu ant rankų traukėsi per Zarasus, Daugpilį, Velikije Lukus, Rževą. Netoli Daugpilio žuvo kartu važiavęs Pijus Glovackis. Salomėja NNėris labai verkė, nežinodama, kad visą kelionę lydės mirtis ir kraujas. Iš Daugpilio ji važiavo traukiniu. Traukinį nuolat hitlerininkai bombardavo, apšaudė latvių nacionalistai.

Po kelių dienų (birželio 27 d.) traukinys pasiekė paskutinę stotelę Latvijoje, Zylupę, kur, prieš praleidžiant per Rusijos Federacijos sieną, buvo tikrinami dokumentai, kad su pabėgėliais į Tarybų Sąjungos gilumą neprasiveržtų priešo šnipai ir diversantai. Tuo metu užskrido vokiečių lėktuvai ir ėmė bombarduoti stovėjusius ešelonus. Teko slėptis miškelyje, o vėliau pėsčiomis trauktis į Rusijos pusėje esančią stotelę.

Poetę buvo ištikusi dar viena nelaimė – pasimetė su sūnumi. Po kiek laiko jį surado pas latvių valstietį. Tuomet S. Nėris su kitais besitraukiančiais buvo patekusi į latvių nacionalistų rankas, uždaryta mokyklos patalpose. Nežinia, kuo visa butų pasibaigę, jei tarybiniai tankai bbutų neišvaikę nacionalistų.

S.Nėris pergyveno ne vieną baisią valandą. Kelionėje žuvo visi jos daiktai ir rankraščiai. Vėliau ėjosi kiek lengviau: nepažįstamas karininkas ją priėmė į automobilį ir nuvežė tiesiog į Maskvą, kur buvo pasklidę gandai apie Salomėjos Nėries žuvimą. ,,Visą savaitę buvome kelionėje, – rašė vėliau vyrui, – vienu du tarp visai nepažįstamų žmonių dieną ir naktį mirties pavojuje, kol atvykome į Maskvą suplyšę ir basi visai tuščiomis rankomis.”

Gyventi bombarduojamoje Maskvoje, perpildytoje pabėgėlių, buvo nelengva. Todėl suorganizuodama Lietuvos TSR Komisarų TTarybos evakuacija į Penzą. Ten liepos mėnesio pabaigoje su L. Gira, K. Korsaku, A.Venslova išvyko ir S. Nėris. Ji gavo kambarį netoli didelio parko, K.Markso gatvėje, gyventi buvo nelengva ypač žiemą, kai šaltis siekdavo – 50º. Miesto bibliotekoje poetė ėmė knygas, iš naujo skaitė rusų klasikus, dabar saugojusius nuo nevilties, padėjusius išlaikyti dvasios stiprybę. J. Banaičius iš Penzos rašė: ,,Aš taip persiėmiau paliktąja Lietuva, artimiausiais žmonėmis,kad vos apsigyniau haliucinacijų, pačių tamsiausių.Hamleto psichologiją supratau”.Tose vizijose,sapnuose ji matė gyvą, bet apgaubtą karo dūmų, kruviną ir kenčiančia Lietuvą:

Sukruvinta ir apiplėšta

Ji stovi man akyse.

Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,

Kol gyvą pamatysiu.

Pačiu tragiškiausiu metu S. Nėris neprarado vilties sugrįžti į tėvynę,tikėjo pergale:

Ne daugel kartų saulė leisis

Mūs Nemunėlio juostoj,-

Aš greit sugrįšiu,aš pareisiu.

Dainom tave paguosiu.

Gyvendama Penzoje, ji parašė ne tik šį, vieną meniškiausių eleginių eilėraščių, bet ir baladę ,,Sakalai broleliai”, elegiją ,,Partizanai miškuos”. Juos skaitė lietuvių literatūros vakaruose. Kūriniai turėjo didelį pasisekimą, daugelis klausydami verkė, nes jie pataikė į žmonių širdį, išreiškė jų nerimą ir skausmą.

Tai pati tragiškiausia karo žiema visiems. Visur pilna pabėgėlių, stigo vietos. S. Nėris visada elgėsi kukliai, todėl ir čia nereikalavo išimtinių sąlygų. Žiema Ufoje tada taip pat buvo šalta ir gili. ,,.Pusnynai aukščiau stogų <.> ppaskutiniu laiku prisikentėm: nebuvo galima gauti malkų už jokius pinigus. <.> Duonos gaunam: aš 450 gr ir Balandis 400 gr dienai. Visą iki trupinio ir suvalgom”.

Nepaisydama sunkių sąlygų, S. Nėris rūpinasi kūryba, siunčia į maskvą naujus eilėraščius, prašo atsiųsti V.Krėvės ,,Margirį”, nes rengiasi rašyti poemą.,, .Nūnai man geriau epas rašosi negu lyrika <.>”. Tačiau ji pavydi savo draugams, kurie arčiau vienas kito – kas fronte, kas Maskvoje – dirba pergalei.

Ufoje poetė sukūrė elegijas ,,Kur baltas miestas”, ,,Stepės”, ,,Aš tau pavydžiu”, ,,Laiškelis”, ,,Žandarai išvežė mokytoją”, odę ,,Viltis”.

Net kritiškiausiu metu, kai fašistai buvo visai arti prie Maskvos, S. Nėris neabejojo, kad sugrįš į laisvą Lietuvą. Draugams ji tada kalbėjo: ,,Greit grįšime į tėvynę, tas tiesa. Bet ką mes tenai rasime?Ar lauks kas mūsų?Juk Lietuvoje siaučia baisių žvėrių gauja. Žudo, naikina, kankina.Ar bus, kas pasitiks mus?Užtat man taip liūdna ir neramu širdy.”.

1942 metų vasarą S.Nėris atvyko į Maskvą ir čia liko gyventi iki karo pabaigos.

Jos eilėraščius spausdino ,,Tiesa”, vėl pradėta leisti ,,Tarybų Lietuva”, Lietuviškojo junginio laikraštis ,,Tėvynė šaukia” ir kiti. Poetė bendradarbiavo ir Amerikos lietuvių pažangiuosiuose laikraščiuose, siuntė ne tik eilėraščius, bet ir publicistinius straipsnius.

S. Nėris buvo populiari ne tik lietuvių karių tarpe. Jos kūrinių vertimus spausdino visų tarybinių tautų laikraščiai ir žurnalai, rrusų kalba išėję lietuvių literatūros almanachai. 1943 metais rusų kalba išleistas Salomėjos Nėries poezijos rinkinys ,,Kulkoms švilpiant”.

Karo meto lyrikoje S. Nėris pasiekė ne tik poetinio virtuoziškumo. Iš jos sielos veržėsi skaidri dainiško, širdį jaudinančio lyrizmo srovė – kelianti dvasią, šaukianti gyventi ir nepasiduoti, vieningai ginti socializmo iškovojimus, tėvynę, neapkęsti priešų.

Salomėjos Nėries karo meto lyrika buvo paskelbta dviejuose rinkiniuose: ,,Dainuok, širdie, gyvenimą” ir ,,Lakštingala negali nečiulbėti”. Abiejuose rinkiniuose tilpo įvairiu karo metu sukurti eilėraščiai.

Salomėja Nėris sukūrė ne tik herojiško patoso baladžių, dainų, bet ir meilės, išsiskyrimo elegijų, kurios iki ašarų jaudinimo ilgesio skausmu, tylia svajone greičiau pamatyti paliktą tėvynę ir artimus žmones(,,Tėvynė”,,,Laiškelis”, ,,Negesk, žiburėli”).

Labiausiai jaudinanti yra S. Nėries meilės epistola ,,Ateik!” Joje tyliu, intymiu, skausmingo ilgesio balsu kreipiasi poetė į artimą žmogų, nuo kurio atskyrė žiaurus karas:

Daug mėnesių karo praėjo,

Dienų daug – lyg tankai sunkių.

Aš dieną ir naktį ilgėjaus

Saulelės tavo akių.

Lyg vakar – prie kiemo vartelių.

Žvilgsniu palydėjai mane.

Nė karto, nė vieno kartelio

Tavęs neregėjau sapne.

Skaitytojas žino, kad S. Nėris paliko fašistų okupuotoje Lietuvoje savo vyrą, sūnelio Balandžio tėvą.

Poetės jautrumas, sugebėjimas užjausti kitus, kentėti dėl skriaudžiamų žmonių nelaimių vedė ją ne mirties, o gyvenimo ir pergalės poetizavimo keliu, tik pergalė buvo pasiekta per

begalines kančias. S.Nėris nepasidavė nevilčiai, sugebėjo savo silpnumą nugalėti. Ji drąsino, guodė ir kėlė kitus, taip pat kenčiančius ir sunkiai kovojančius su savo nelaime ir su priešu.

Poetę kankino širdį alinanti nostalgija, sunkiai pakeliamas gimtinės ilgesio jausmas, kurį ji apibendrino lyrinio subjekto išgyvenimais arba lyrinių personažu paveikslais. Tą jausmą poetė išreiškė eleginiame eilėraštyje ,,Kur baltas miestas”. Nors neužgeso tikėjimo pergale viltis, bet tėvynė dar labai toli. Tolimos Baškirijos gamta, nesiliaujantis vėjas ir stepės, supustęs pusnynus, dar labiau pabrėžia tas tolumas.

Tik ddidelė nelaimė – karas – galėjo taip sustiprinti, paaštrinti poetės reagavimą I gamtos grožį, gyvybės plazdėjimą, kokio esama to meto jos kūryboje, pavyzdžiui, viename nuostabiausių kūrinių visoje lietuvių lyrikoje – ,,Prie šaltinio”.

Skaidrus šaltinis metaforiškai išreiškia visa tai, kas tauru, gera ir gražu, kas liko kaip atsiminimas.

Svarbią vietą Salomėjos Nėries kūryboje užima ir herojinės elegijos, tokios kaip ,,Rudens naktys”, ,,Tulonas”, ,,Odisėja”, ,,Tu karo vaikas”, ,,Kada žemė bunda”. Herojinio pobūdžio elegijose jau tiesiogiai vaizduojama mirties situacija.

Vienas tobuliausių iš šių kūrinių yra ,,,Kada žemė bunda”. Trumpo atokvėpio metu lyrinis personažas (karys) susimąsto apie mirtį:kai visur jaučiamas pavasariškos saulė atgimimas, karo lauke siaučianti mirtis ypač siaubinga.Tuose apmąstymuose nėra herojiškos pozos – jose vyrauja švelnus elegiškas liūdesys:

Akys tik sudrėko.

Ak, pavasarėli !

Už dainelę dėku,

Mielas vyturėli.

Lyrinio personažo išgyvenimai santūrūs, be garsių dejonių, rankų laužymo, apgailestavimo ir nevilties siaubo. Santūrus, tylus skundas dar labiau sustiprina vidinį dramatizmą, herojiško pasiaukojimo ir tragiškumo įspūdį.

Kaip įprasta elegijose, čia išgyvenimų liudininkas yra gamta:joje karys randa užuojautą ir kenčiančios sielos atgarsį. Taikos, darbo, atgimimo ir gyvenimo džiaugsmo simboliniai palydovai – vyturėlis, pražydusi kukli melsva gėlelė – kontrastiškai priešpastatomi niokojančio karo atributams:dusliam patrankų kosuliui, juodiems arimams. Tačiau tie atributai nėra dominuojantys, jie nenustelbia amžino gyvybės atsinaujinimo, amžinojo triumfo. Vietoj rudens – elegijų meto čia išgyvenimų fonas yra pavasaris.

Kuklios ir paprastos šio eilėraščio meninės priemonės – tylus ir švelnus lyrinio personažo dialogas su pavasariškos gamtos gaivalais, liaudies dainas primenanti deminutyvinė leksika derinasi su išgyvenimų turiniu, psichologiškai teisingai atspindi šventojo kkaro herojų kuklumą ir santūrumą, jų sielos švelnumą bei jautrumą, kurio neišdildo net siautėjantis neregėtas žiaurumas ir neapykanta. Paskutinis eleginio eilėraščio posmas jau suskamba aukštesne, beveik odiška gaida, pakeisdamas graudžią nuotaiką optimistine pabaiga.

Jau visai kitoks kūrinys ,,Grįšiu”.Jį galėtume vadinti meilės balade laišku. Jame ryškus baladėse įprastas, stebuklinis, fantastinis elementas, kurį išreiškia negalimumo metafora.

,,Grįšiu” apibendrina artimų, vienas kitą mylinčių žmonių išsiskyrimo ir tragiško laukimo situaciją. Meilės ir ištikimybės saugojimas – tauraus žmogiškumo išraiška. Jei negrėstų mirties siaubas, nebūtų ir tokio aaštraus ilgesio, laukimo jausmo, to graudulio.

Be to, karo metų lyrikoje Salomėja Nėris ne visada kalba poeto ,,aš” vardu, o kuria lyrinius personažus – labai apibendrintus kario, partizano ar partizanės, motinos, brolio ar sesers lyrinius paveikslus. Šalia baladiškų eilėraščių galėtume išskirti nedidelę grupę kūrinių, kuriuos pavadintume portretiniais eilėraščiais. Tai tokie, kaip ,,Dniepro sūnus”, ,,Marytė”, ,,Donelaitis:, ,,Mano eilinis”. Skirtingai nuo baladiškų eilių čia minėtuose pagrindinis dėmesys krypsta ne į veiksmą ar siužetinę situaciją, o į asmenį, lyrinio personažo portreto bruožus. Vieni iš tų eilėraščių lyriškesni, kituose linkstama į aprašomąjį stilių. O tai apskritai nėra ūdinga Salomėjos Nėries individualybei, ir tokiuose kūriniuose ji nepasiekė didesnių meninių rezultatų. Bet ir minėtame eilėraštyje randame originalų, įdomų aforistinį apibendrinimą.

Eilėraščiuose ,,Marytė”, ,,Mano eilinis”, kaip ir epistoloje (lyriniame laiške), į pirmą planą iškyla antrasis asmuo, į kurį kreipiasi lyrinis subjektas. Tame kreipimesi išryškėja antrojo asmens bruožai:kuklumas, narsumas.

Poetiškiausias ir įtaigiausias iš šio tipo eilėraščių yra ,,Mano eilinis”. Žygiuojantys į frontą kareiviai sužadina lyrinio subjekto širdyje švelnius jausmus kukliam eiliniam kariui, nieko neišsiskiriančiam iš didžiulės kolonijos, iš ,,šautuvų miško”, į kurį eilėraštyje kreipiamasi, linkint jam sėkmės ir stiprybės. Ir nebetiek čia svarbus individualus karys, kiek santykis su juo. Eilėraščio centre, lyrinio subjekto išgyvenimai, jo švelnus, nuoširdus santykis su tuo bevardžiu eeiliniu, kuris nešasi į frontą lyrinio subjekto širdies dalelę.

Poetė visada mokėjo įsijausti į kito žmogaus jausmų pasaulį ir išreikšti jį su autentišku tikrumu. Nors ji ir nepažino fronto kasdienybės, nežinojo buitinės kario ir partizano gyvenimo aplinkos – ją vaizdavo labai bendrais bruožais, – bet jausminį jų pasaulį išreiškė giliai ir meniškai.

Lyginti su didinga visaliaudine kova poetas laiko save nežymiu asmeniu ir stengiasi apibendrinti pirmiausia liaudies žmogaus išgyvenimus. Jis sąmojingai atsitraukia nuo savojo ,,aš”, kurį skaitytojas dažniausiai sutapatina su lyriniu subjektu, nes lyrikoje paprastai kalbama poeto ,,aš” vardu, – tai ir atskiria lyriką, kaip literatūros rūšį, nuo epinių kūrinių. Poeto ,,aš”, vadinamas lyriniu subjektu, yra meniškai apibendrintas lyrinis charakteris, gerokai nutolęs nuo realios poeto biografijos, nors lyginti su pasakotoju prozoje distancija tarp lyrinio subjekto ir eilėraščio autoriaus yra mažesnė. Lyrika, kaip literatūros rūšis reikalauja tiesioginės išpažintinės formos, reikalauja kalbėti apie savo išgyvenimus, randančius atgarsį, panašumą ne vieno žmogaus sieloje.

Ryškindama liaudies herojiškumą, monumentalų didingumą, S. Nėris parašė ir tokių eilėraščių, kurie yra iškilmingos intonacijos, skamba pakiliai – kaip manifestai, odės ar iškilmingos priesaikos, kviečiančios kovoti, tikėti ir nugalėti. Jeigu galvosime apie tokių eilėraščių žanrinį pobūdį, juose pastebėsime odės tradicijų bruožų. Tai minties orientuota lyrika, ieškanti atramos racijoje, mintimi sutvirtintoje emocijoje. Iš tokių kkūrinių galima išskirti ,,Dainuok, širdie, gyvenimą.”, ,,Nepraeis fašistų tankai”, ,,Myli tėviškę lietuvis”, ,,Lietuvai”, ,,Mes atvaduosime tave”, ,,Tarybų žvaigždės”, ,,Mes atkeršysim sakalo mirtį”.

Herojinės dainos ritmu parašyta viena iš nuostabiausių dainų ,,Sesuo žydroji – Vilija” išreiškia nugalėtojų triumfą, sugrįžimo džiaugsmą, gyvybės, taikos pergalę.

S. Nėris atliko ne mažesnį žygį už karo herojus – ji atidavė visą savo talento jėgą, aukojo visą save, savo širdį, kad tik būtų pasiekta pergalė.

Karo metų lyrikos idėjinis ir estetinis vertingumas nesibaigė su karo pabaiga. Didžioji dalis to meto eilėraščių išlieka visiems laikams kaip neišsenkantis, amžinai sielą gaivinantis šaltinis, įprasminęs kilnų žmogiškumą, meninį tobulumą. Vaizduodama jo rūstaus meto išgyvenimus, kai viską žmogus juto giliau ir aštriau, poetė išreiškė pirmiausia taikos ir žmogiškumo ilgesį, iškėlė liaudies nugalėtojo amžinumo idėją, išaukštino teisybės žmogiškosios širdies, sąžinės pergalę, atskleidė tarybinių tautų, vadovaujamų didžiojo Lenino partijos, susitelkimo ir galios. Ji dirbo ir kūrė, mąstė ir jautė kaip socialistinio realizmo menininkė, gerai suvokianti meno vaidmenį pačiai sunkiausiai taikių tautų gyvenimo laikotarpiais, kai vyksta grumtynės tarp gyvenimo ir mirties.